Vertėjo komentaras: Žemiau savo skaitytojų dėmesiui pateikiame Vengrijos Darbininkų Partijos lyderio Diulos Tiurmerio (Guyla Thürmer) straipsnį apie kątik įvykusius Vengrijos parlamentinius rinkimus pasibaigusius ilgamečio šalies lyderio Viktoro Orbano ir jo partijos „Fidesz“ pralaimėjimu.

***

Prasidėjo kontrrevoliucija! – pirmadienį ryte per telefoną vos ne verkdamas šaukė man vienas pažįstamas.

Bet išsiaiškinkime keletą momentų. Jokia kontrrevoliucija neįvyko. Prie „Fidesz“ juk valdė ne liaudis, o kapitalas.

Vengrų liaudis rinkosi ne tarp kapitalizmo ir socializmo, o tarp dviejų kapitalizmo tipų. Sistemos juk niekas nepakeitė – viena kapitalistinės klasės grupuotė tepakeitė kitą.

Darbininkų partija niekuomet negalvojo, kad šiuose rinkimuose galėtų laimėti socialistinės jėgos. Alternatyvios visuomeninės santvarkos idėją mes iškėlėme vildamiesi, kad anksčiau ar vėliau žmonės ją supras.

Solidarumo ir Darbininkų partijų koalicija sugebėjo iškelti 58 kandidatus vienmandatėse apygardose. Žmonės mus priėmė su pasitikėjimu, ir tai itin svarbu. Žinoma, norint laimėti, to dabar nepakanka – bet tai sudaro atramą ateičiai.

Balandžio 12 dieną pralaimėjome ne mes. Pralaimėjo viena Vengrijos kapitalistų klasės grupuotė kitai. Tad nereikia pulti į neviltį – reikia toliau darbuotis.

Viktoras Orbanas pralaimėjo karą. Bet ne prieš „Tisza“, o prieš transnacionalinį kapitalą bei jį įkūnijančią ES.

Orbanas mąstė panašiai kaip 1848 metais mąstė Sečenis ir Batianis*. Jis manė, kad sustiprėjęs vengrų nacionalinis kapitalas galėtų tapti vokiečių bei prancūzų kapitalų, ir apskritai transnacionalinių korporacijų partneriu.

* Ištvanas Sečenis (1791-1860) ir Lajošas Batianis (1806-1849) – vengrų nacionalinio išsivadavimo judėjimo veikėjai, 1848 metų revoliucijos dalyviai. – Vert. past.

Tačiau Vakarų kapitalas juos laikė ne partneriais, o konkurentais ir netgi priešais. Nacionalinio-kapitalistinio kelio sėkmė kėlė grėsmę europiniam, ir netgi pasauliniam transnacionalinių korporacijų viešpatavimui. Todėl jos ir nusprendė, kad „kolonijinis maištas“ turi būti nuslopintas bet kokia kaina. Apie partnerystę, „tautų Europą“ ir t. t. – negali būti nei kalbos.

Orbanas rėmėsi prielaida, kad ES jau nualino krizės, ir kad po eilės pralaimėjimų ES bus pasiruošusi eiti į kompromisą su vengrų kapitalu (panašiai kaip austrų aristokratija po pralaimėjimo Prūsijai 1867 metais susitarė su vengrų aristokratija)**. Bet dabar vyksta ne tai. Vokiečių ir prancūzų kapitalas kraujuoja tūkstančio žaizdų krauju – bet šis kraujas dar neišdžiūvęs. Dar daugiau!

** 1867 m. po karinio pralaimėjimo Hohencolernų Prūsijai, Austrijos Habsburgų monarchija suteikė lygias teises vengrų aristokratijai, tokiu būdu persitvarkydama į Austrijos-Vengrijos imperiją. – Vert. past.

Orbanas manė, kad Amerikos palaikymas leis sustabdyti prieš nacionalinį-kapitalistinį Vengrijos kelią nukreiptus ES veiksmus. Bet taip neįvyko! Balandžio 12 d. faktiškai pralaimėjo ir trampistinė Amerika.

Orbanas tikėjosi, kad karo grėsmė ir baimė prarasti nepriklausomybę galės sutelkti vengrus nacionalinei vienybei. Bet ir tai neįvyko! Deja, bet „Fidesz“ kova vengrų liaudies kova už laisvę prieš Vakarus netapo.

Kodėl? Dėl iliuzijų, kurių žmonės įsikibę jau kelis dešimtmečius. Daugelis bijojo, kad dėl Orbano negalėsią išvykti uždarbiauti į Vakarus, kad negalėsią keliauti. Jie visi gyveno iliuzija, kad mes gyvensime taip pat kaip vokiečiai ar austrai. Jie užmerkė savo akis ir nenorėjo matyti, kad net patys vokiečiai bei austrai kaip anksčiau nebegyvena.

Orbanas norėjo įveikti ne kapitalizmą, o socializmą. Jis perėjimą į kapitalizmą laikė didžiausia savo gyvenimo sėkme. Ir savąjį vaidmenį tame jis ilgainiui laikė vis svarbesniu. Pastovūs jo užsipuolimai prieš „komunistus“, galbūt, ir galėjo sustiprinti jo asmeninę komandą, bet tuo pačiu jie daugelį žmonių atstūmė į kitą stovyklą.

Mes nesidžiaugiame „Fidesz“ pralaimėjimu, bet per daug ir neliūdime. Ne mes būsime valdžioje, o jie. Mes daugelį kartų, ir už labai daug ką juos kritikuodavome – bet jie į tai nekreipdavę dėmesio.

Bet mes taip pat nesidžiaugiame ir „Tisza“ laimėjimu. Kiekvienas sprendimas turi savą kainą, ir už šį sprendimą irgi teksią sumokėti.

„Fidesz“ priėjo liepto galą. Jie galėjo tautai duoti ir daugiau, bet tai jau būtų nebe kapitalizmas. Jie galėjo atimti daugiau iš stambaus kapitalo – bet ir tai jau nebebūtų kapitalizmas. Jie galėjo nutraukti ryšius su ES, ir net su NATO – bet ir tai būtų išėję už kapitalizmo rėmų.

„Tisza“ – tai ne Vengrijos tikrovės produktas. Šią partiją sukūrė transnacionalinis kapitalas ir ES; o sukūrė ir finansavo jie ją tam, kad šioji pasitarnautų jų interesams. „Tisza“ partijos uždavinys – atlaisvinti kelią transnacionaliniam kapitalui. Jokių nacionalinių barjerų, jokių nacionalizacijų, jokių kainų ribojimų, jokių lengvatų komunalinėms paslaugoms neturėtų būti. Dar daugiau – jokios vengrų nacijos irgi neturėtų būti! O „nepriklausomybė“ tereiškia tai, kad mes savanoriškai bei džiaugsmingai vykdome Vakarų nurodymus.

Ir mes tegalime melstis, kad naujoji valdžia nekenktų tam ką daro Zelenskis Ukrainoje arba Tuskas Lenkijoje.

Žinau, kad daug kas tuo netiki; kad netikėjo ir iki rinkimų. 1990 metais mes milijoną kartų sakėme: nebalsuokime už santvarkos keitimą. Taip, socializmas turėjo trūkumų, bet liaudžiai davė daugiau negu bet koks kapitalizmas. Deja, žmonės nepatikėjo. O dabar daug kas kritikuoja kapitalizmą, bet kaip sakė Geza Hofi: „jei jau suklydo, tai suklydo – dabar belieka taisytis.“

Mes ir dabar sakėme, kad „Fidesz“ vyriausybė daro daug blogo, bet nors yra tvarka, nėra karo stovio, ir gyvename pakenčiamai. Verčiau to neatmesti, juoba kada žinome, kad savu laiku liberalai šalį buvo privedę prie žlugimo slenksčio.

Šie rinkimai buvo ne apie socializmą. „Tisza“ dabar vengrų liaudžiai įteigė, kad dėl Vengrijos bėdų kaltas ne kapitalizmas, o tiktai Orbanas ir „Fidesz“. Esą pakanka juos nuversti, o kapitalizmą pakoreguoti – ir viskas pasitaisys.

Bet, patikėkite – greitai mes įsitikinsime, kad yra kitaip. Kapitalizmo problemų su dar daugiau kapitalizmo neišspręsi. Tam reikia naujo pasaulio, kolektyvinės visuomenės – naujos, liaudiškos valdžios!

Versta iš rusų k.

Šaltinis: Thürmer Gyula