Dauguma žmonių, kritikuojančių savo šalies valdžią, bet per rinkimus vis tiek už ją balsuojančių, – tai ne koks nors šių laikų Armėnijos ypatumas, o kuriamo konsensuso ir kapitalizmo kultūrinės hegemonijos rezultatas. Lygiai tą patį juk matėme ir 2014 metais Ukrainoje: minios žmonių, pasisakiusių prieš Maidaną kaip prieš „banderovščinos siautėjimą“, „neramumus“, „valstybės perversmą“ ir „Vakarų išorinę įtaką“, iškart po Krymo pavasario staiga apsivertė. Ne, šie žmonės netapo Maidano šalininkais, bet „užpyko“ ant Rusijos, nes pastaroji „atėmė“ tai, ką buržuazinis miesčionis įsivaizduoja esant „sava“. Įprastas tokio žmogaus argumentas būna toks: „Banderovščina“ yra labai blogai, bet mes (ukrainiečiai) su ja susitvarkysime (arba nesusitvarkysime) patys, o iš šalies pas mus lįsti nereikia.
Sistemos kuriamas konsensusas buržuazinėse nacionalinėse valstybėse pasireiškia tuo, kad jose egzistuoja „mūsų“ sienos, kurių viduje valdo „mūsiškė“ (nacionalinė) valdžia (tai yra vietiniai buržua), o už šių sienų gali būti tiek priešai, tiek draugai, bet šie bet kuriuo atveju yra „ne mūsiškiai“, ir jiems pas mus nėra ko lįsti. Tokia ideologija (tai yra klaidinga sąmonė) paaiškina „susitelkimą aplink vėliavą“ – kai ne tik apolitiški žmogeliai, bet net ir nacionalizmo kritikai savanoriškai stoja į ginkluotąsias pajėgas ir kartu su fašistuojančiais piliečiais iš nacionalinių batalionų gina valdžią, engiančią tiek jų gimtąją kalbą, tiek jų bažnyčią, tiek „kultūrinius kodus“. Tai yra, jie veikia prieš savo pačių interesus. Vien todėl, kad čia esą „mūsiškiai“ (tie, kurie yra šių sienų viduje), o kiti – ne (tai yra „svetimi“, „prašalaičiai“). Ir tai galioja net tuomet, jei „mūsiškiai“ yra žmogėdrystės ir elementaraus nacizmo šalininkai.
„Teisi ji ar neteisi, bet šalis tai – mano“, – štai pati šlykščiausia ir primityviausia ideologema, kuri dėl aukščiau aprašytų priežasčių kartu yra ir efektyviausia. Šią problemą, be kita ko, nagrinėjo mūsų dažnai minimas Antonijus Gramšis. Todėl padėtis Armėnijoje – tai ne išimtis, o norma. Arba realią žmonių padėtį atitinkanti klasinė sąmonė, arba nacionalistinė sąmonė, pateisinanti „savą“ valdžią net tada, kai ši yra fašistinė.
Versta iš rusų k.
