Dauguma žmonių, kritikuojančių bet kokią savo šalies valdžią, bet kurią per rinkimus vis tiek už ją balsuoja – tai ne koks šių laikų Armėnijos ypatumas, bet kuriamo konsensuso ir kapitalizmo kultūrinės hegemonijos rezultatas. Lygiai tą patį juk matėme ir 2014 metais Ukrainoje: minios pasisakiusių prieš Maidaną kaip „banderovščinos siautėjimą“, „neramumus“, „valstybės perversmą“ ir „Vakarų išorinę įtaką“, iškart po Krymo pavasario staiga apsivertė. Ne, šie žmonės netapo Maidano šalininkais, bet „užpyko“ ant Rusijos, nes pastaroji „atėmė“ tai ką buržuazinis miesčionis įsivaizuoja esant „sava“. Įprastas tokio žmogaus argumentas būna toks: „banderovščina“ yra labai blogai, bet mes (ukrainiečiai) su ja susitvarkysime (arba nesusitvarkysime) patys, o iš šalies pas mus lįsti nereikia.
Sistemos kuriamas konsensusas buržuazinėse nacionalinės valstybės pasireiškia tuo, kad jose egzistuoja „mūsų“ sienos kurių viduje valdo „mūsiškė“ (nacionalinė) valdžia (tai yra, vietiniai buržua), o už šių šienų gali būti tiek priešai, tiek draugai, bet šie bet kuriuo atveju – „ne mūsiškiai“, ir jiems pas mus nesą ko lįsti. Tokia ideologija (tai yra, klaidinga sąmonė) paaiškina „susitelkimą aplink vėliavą“ – kada ne vien tik apolotiški žmogeliai, bet net nacionalizmo kritikai savanoriškai stoja į ginkluotąsias pajėgas ir kartu su fašistuojančiais piliečiais iš nacionalinių batalionų gina valdžią, engiančią tiek jų gimtąją kalbą, tiek jų bažnyčią, tiek „kultūrinius kodus“. Tai yra, jie veikia prieš savo pačių interesus. Vien todėl, kad čia esą „mūsiškiai“ (tie kurie šių sienų viduje), o kiti – ne (tai yra, „svetimi“, „prašalaičiai“). Ir tas galioja net tuomet, jeigu „mūsiškiai“ – žmogėdrystės ir elementaraus nacizmo šalininkai.
„Teisi ji ar neteisi, bet šalis tai – mano“, – štai pati šlykščiausia ir primityviausia ideologema kuri dėl aukščiau aprašytų priežasčių kartu yra efektyviausia. Šią problemą, be kita ko, nagrinėjo mūsų dažnai minimas Antonijas Gramšis. Todėl padėtis Armėnijoje – tai ne išimtis, o norma. Arba realią žmonių padėtį atitinkanti klasinė sąmonė, arba nacionalistinė sąmonė teisinanti „savą“ valdžią net tada, jei ši yra fašistinė.
Versta iš rusų k.
