Skirtingai nei kitus, atseit, „antisisteminius“, judėjimus, mus vienija daugiau, negu nepritarimas esamai šalies politikai. Mes atmetame pačią šios visuomenės santvarką: socialinę, ekonominę, politinę. Kartu atmetame ja paremtą, o kartu ją įtvirtinančią kultūrą, moralę, pasaulėžiūrą – miesčionišką, formule „dirbk-pirk-mirk“ išreiškiamą gyvenseną. Šis atmetimas – principinis, paremtas supratimu, kad kalbama gyvenimo kryptis veda prie vis didesnio susvetimėjimo su viskuo, kas iš tikrųjų daro žmogų žmogumi. Mūsų požiūriu – tai degradacija, regresas. Mes žiūrime į šitaip judančią visuomenę, kaip pirmieji krikščionys į tuometę Romą: gyvename šiame pasaulyje, bet patys jam nepriklausome. Tai yra, atmesdami jį, mes teigiame kokybiškai kitokio pasaulio, kitokios visuomenės, kitokio gyvenimo galimumą. Ir būtent šiam galimumui skiriame savąjį darbą, jėgas bei pastangas. Tad mums nereikalingi tie, kurie pavydi esantiems viršūnėje, kurie tenori juos nuversti, kad patys perimtų ištuštėjusias „šiltas vietas“. Mums reikalingi žmonės, siekiantys švaraus, doro gyvenimo ir kurie, jo siekdami, prieš eidami visuomenėn, politikon, pirmiausia pradeda patys nuo savęs.

Bendrystė, nesavanaudiškumas ir lygybė jau pagal nutylėjimą numato, kad saviškių mes neskirstome nei pagal socialinę padėtį, nei išsilavinimą. Tai yra, asmens vertė nepriklauso nuo to, turtuolis jis ar vargšas. Jokios aplinkybės nepateisina socialiai motyvuojamų patyčių, užgauliojimų. Pas mus ne vieta nei pižonams, nei „runkelius“, „budulius“ niekinantiems snobams. Taipogi, neprikaišome draugams, kurie patys iš pasiturinčių šeimų. Svarbiausia, kad čia visi esame lygūs, o su tuo – paprasti, „paprastumą“ suvokdami kaip kuklumą, nuoširdumą ir tiesumą bendravime, kaip minimalizmą buityje. Kiek kitaip – su išsilavinimu, mokslu. Viena vertus, priimsime tiek mokslų daktarą, tiek vidurinės nepabaigusį darbininką. Formalus išsilavinimas čia – ne rodiklis. Kita vertus, ateinantiems pas mus teks mokytis: nes, norint pasaulį keisti, pirmiausia reikia jį pažinti, o tai reiškia, anot klasiko – mokytis, mokytis, mokytis. Visiems. Visur. Visada. Todėl, iškeldami paprastumą, jo nepainiokime su prasčiokiškumu: tiek storžieviška bendravimo maniera, tiek prasčiokiška panieka mokslui, inteligentijai. Taip, mūsų inteligentija išdavė liaudį. Tačiau be inteligentijos – joks tėvynės atgimimas neįmanomas. Tad būtent į naujos, liaudinės inteligentijos užgimimą, mes kreipiame savąsias pastangas.

Siekdami mus supantį pasaulį iš pagrindų suprasti, o taip pat iš pagrindų jį keisti – pagal apibrėžimą esame radikalai. Ir būtent todėl mes – ne ekstremistai, tai yra, kraštutinių, perteklinių priemonių šalininkai. Mes sutinkame, kad tikslas pateisina priemones, bet tik tokias, kurios tą tikslą atitinka tiek doroviniu, tiek pragmatiniu aspektu. Mat, jei keliame humanistinės dorovės principais paremtą tikslą, bet siekiant jo naudosime šiuos principus paneigiančias priemones, tai neišvengiamai rizikuosime paneigti patį tikslą. Taipogi, bet kokia priemonė vertintina ir pagal tai, kiek ji realiai priartina ar atitolina norimą rezultatą. Ir jei praktika byloja, kad veikimas to rezultato nepriartina, vadinasi, jis neadekvatus situacijai. Tuo tarpu, bet kokie radikalūs pokyčiai atsiremia į liaudies masę. Anot klasiko: „Idėja virsta materialine jėga, kai tik ji užvaldo mases.“* Čia mūsų užduotis – nešti Idėją, kaip Gerąją žinią liaudžiai. Ir čia iš vienos pusės gresia oportunizmas, kaip ilgalaikių tikslų aukojimas vardan trumpalaikės naudos, populiarumo, ne keliant masių sąmoningumą, bet tik patiems nusmunkant į miesčionių lygį. O iš kitos – ekstremizmas, kuris ir kyla dėl atotrūkio nuo masės, ir per ekscesus jį tik didina. Tokie ekscesai gali pasireikšti pertekliniais pareiškimais, ar net veiksmais – terorizmu. Bet istorija mums rodo, kad siekiant liaudies išvadavimo, terorizmas (atentatai, sprogdinimai, kt. prievartos akcijos) yra veikiau žalingas, nei naudingas. Per jį, visų pirma, pražudomi vertingi kadrai. Ir, antra, rizikuojama nekaltomis gyvybėmis, o su tuo, ir galimybe prarasti veidą – diskredituoti pačią išsivadavimo idėją. Apskritai, mes laikomės įstatymų ribose, kiek šie tiesiogiai mums netrukdo gyventi pagal savo idealus bei juos taikingai skleisti. Tuo tarpu prievartą pateisiname tik esant išskirtinėms aplinkybėms – pirmiausia kaip savigyną. Trokštantys smurto, ar tiesiog avantiūrų bei skandalų teeina kitur.

Atsimetimas nuo esamos pasaulio tvarkos, kurį mes skelbiame, yra ir bus bejėgis, kol neapims platesnių masių. Bet jame pačiame slypi itin pavojinga galimybė pulti į sektantiškumą. O sektantiškumas, kaip itin sureikšmintas užsisklendimas savame kevale, – pragaištingas. Mat, net jei šiam pasauliui nepriklausome, mes visgi esame jame ir iš jo, kaip kad jame ir iš jo bus visi, kas prie mūsų jungsis. Vadinasi, kad gyvuotume ir augtume kaip kolektyvas, privalome su šiuo pasauliu sąveikauti. Ne su juo susilieti ir ne nuo jo atsiskirti, bet būtent sąveikauti, tai yra – į jį eiti, kartu nešantis bei skleidžiant savo idealus, pasaulėžiūrą. Tokiu požiūriu, galima ir reikia rasti sąlyčio taškus su kitaminčiais (tiek asmenimis, tiek organizacijomis), ir ties tais taškais bendradarbiauti, tuo pačiu suvokiant, kur pakeliui, o kur – ne. Tai reikalauja kartu jungti, ir, atsižvelgiant į situaciją, derinti lankstumą su principingumu. Mes atmetame fanatizmą ir užsisklendimą, įsivaizduojant ar save, ar savo vienminčių grupę esant „išskirtine“, „pranašiausia“, ir todėl, atseit, viską už visus geriau išmanančia. Tik žmogus, atviras pasauliui ir pasiruošęs iš jo mokytis, gali tobulėti. Ir tik ideologija, kuri atvira ir polemikai, ir kritikai, iš tikrųjų gali būti gyvybinga. Atitinkamai, kaip priešnuodį visokiai kolektyvinei puikybei, mes iškeliame pakantą ir savikritiškumą. „Pakanta“ mums reiškia pagarbą kitokiam, negu tu pats, sugebant, iškilus reikalui, kovoti prieš klaidingas pažiūras ar net veiksmus, asmeniškai nekonfliktuojant su tas pažiūras reiškiančiu ar tuos veiksmus atliekančiu, žmogumi. Tad esame pasiruošę diskusijoms su kitaminčiais be įžeidinėjimų. Savikritika, tuo tarpu, reiškia pažinti save. Pirmiausia – kiekvienam asmeniškai, nes tik pažinęs savo privalumus ir ydas gali prieiti teisingų išvadų ir, remiantis jomis, kryptingai vystytis. Ir, antra, kolektyviniame lygyje – kalbant apie organizacijos veikimą ir jos narius.

Mūsų pasaulėžiūroje 1941-1945 metų Didžiajam Tėvynės karui tenka ypatinga vieta. Akivaizdžiausias motyvas čia – supratimas, kad būtent šis konfliktas sprendė ištisų Rytų Europos tautų, tarp jų ir lietuvių – būti ar nebūti klausimą. Tai yra, kad jeigu ne Tarybų Sąjungos laimėjimas prieš nacistinę Vokietiją, šiandien nei jokios „Lietuvos“, nei „lietuvių“ – tiesiog nebūtų. Ir tai – dalis tiesos, kurios negalima pamiršti. Bet tai – ne viskas. Didysis Tėvynės karas – tai karas prieš fašizmą. O fašizmo esmė – ne tiek rasizme ar nacionalizme, kiek pamatinėje nuostatoje, kad žmonės iš principo nelygiaverčiai, kad vieni, „antžmogiai“, turi teisę kitus, atseit, „nežmones“, utilizuoti, juos panaudojant lyg trąšas savajam sodui. Ir tai, kad demokratinė Europa prieš fašizmą kapituliavo, o realiai atsilaikė tik Tarybų Sąjunga – ne atsitiktinumas. Šiuo požiūriu, tai buvo karas tarp Gėrio ir Blogio, tarp Šviesos ir Tamsos, tarp Gyvybės ir Mirties, realiai sprendęs visos žmonijos likimą. Jau vien už tai mums Didžioji Pergalė – šventa. Tačiau fašizmas niekur nedingo, nes nedingo jį pagimdžiusios jėgos. Ir, kaip matyti aplinkui, XXI amžiuje jis vėl kelia galvą. Tiesa, jau kitokiais pavidalais, bet ne mažiau grėsmingai. Todėl mums, kaip antifašistams, nepakanka vien saugoti istorinę atmintį, priešinantis jos trynimui ar klastojimui. Mūsų pareiga – būti pasiruošusiems duoti atkirtį visoms ir visokiausioms fašizmo apraiškoms, nežiūrint to, po kokia vėliava ir iš kur jos beeitų.