Bolivija – pati indėniškiausia Amerikos šalis. Nuo tada kaip ją užkariavo ispanai, ji buvo atiduota baltaodžių elitų valdymui bei plėšikavimui. Nežiūrint Bolivijos turimų milžiniškų gamtinių išteklių, istoriškai jos būta ir vienos skurdžiausių kontinento šalių. Kartais ji ir vadinama „vargeta ant auksinio sosto“. Jai taip pat priklauso ir liūdnas rekordas įvykusių karinių perversmų per kuriuos valdančios oligarchinės grupuotės kartais keitėsi net keliskart į metus.
Išimtimi tapo laikotarpis nuo 2006 metų sausio 22-osios iki 2025 metų, kada valdžia priklausė kairiajai MAS („Judėjimo į socializmą“) partijos vyriausybei. Pirmoji istorinio MAS lyderio Evo Moraleso vyriausybė sėkmingai įvykdė naftos ir dujų sektoriaus įmonių nacionalizaciją. Valstybės pajamos smarkiai išaugo, o absoliutaus skurdo lygis šalyje nuo 38% nukrito iki mažiau nei 15%. Pirmą kartą šalies istorijoje buvo įvestos tikslinės subsidijos bei suteiktos garantijos daugumai gyventojų (ir ypatingai indėnams, iš kurių daugelis ligi tol net neturėjo dokumentų). Pirmą kartą valdžia ėmėsi rimtų sveikatos apsaugos, švietimo ir kultūros reformų daugumos piliečių naudai, ir greitai pasiekė atitinkamai rimtų rezultatų.
Visą tą laiką Bolivija gyveno spaudžiama JAV spec. tarnybų kurios vietos rasistinę oligarchiją (ir jos „laisvąją spaudą“) pavertė savo pagrindine sąjungininke. Tuo tarpu pačioje (tada valdančiojoje) MAS partijoje išaugo korupcijos, biurokratizacijos ir nesutaikomų lyderių ambicijų problemos, privedusios prie tragiško kairiųjų skilimo ir dešiniojo kandidato Rodrigo Paso laimėjimo praeitų metų prezidentiniuose rinkimuose.
Vienas pagrindinių kolonijinio režimo restauracijos rėmėjų ir beneficiarų – tai Ilonas Maskas kuris anksčiau ne kartą ragino Bolivijoje surengti karinį perversmą, mat šioje šalyje glūdi beveik ketvirtis pasaulio turimų ličio atsargų.
Rinkimuose „centro dešiniuoju“ prisistatęs Pasas jau per pirmuosius savo prezidentavimo mėnesius spėjo atšaukti praktiškai visas ligtolinių vyriausybių socialines programas, ir ėmė areštuoti sau pavojingus politinius lyderius, tiktai prieš keletą mėnesių demokratiškai jam perleidusius valdžią. Prieš kelias dienas arešto orderis buvo išduotas ir Evo Moralesui, pastarąjį kaltinant „prekyba žmonėmis esant sunkinančioms aplinkybėms“, bei kartu jį įtariant „nepilnametės tvirkinimu“. Tai skamba itin ironiškai iš rasistų ir Epšteino draugų kontroliuojamos vyriausybės.
Nepaisant savo padarytų rimtų politinių klaidų, Evo Moralesas išlieka populiariu, didžiulį palaikymą turinčiu liaudies lyderiu.
Pajutę milžinišką skirtumą tarp dabartinės ir buvusių vyriausybių, boliviečiai masiškai eina į gatves reikalaudami prezidento nedelsiant atsistatydinti. Bet paskutinėmis dienomis randasi prezidentas – niekas nežino. Didžiąją dalį šalies laiko sukaustę toliau vis augantys protestai. Tuo tarpu vedančioji pasaulio žiniasklaida arba meluoja, arba naujienas iš Bolivijos paprasčiausiai ignoruoja.
Taigi, Trampas ir jo draugai turi naują problemą kuri grasina išplisti ir į kaimynines šalis, antai Argentiną, Peru ir Ekvadorą. Palinkėkime problemai sėkmės.
