Šiandien sueina 60 metų nuo kolumbiečių dvasininko-partizano Kamilo Toreso žūties. Visą tą laiką ieškota jo palaikų, bet vos tiktai prieš mėnesį pranešta, neva tai jie galop rasti. O šalies prezidentas Gustavas Petras esą paskelbęs apie rengiamas iškilmingas Kamilo Toreso laidotuves, įvyksiančias pastarojo iniciatyva įkurtame Kolumbijos Nacionalinio universiteto Sociologijos fakultete. Tačiau kaip įprasta – nei viena šių žinių taip ir nepatvirtinta.
Kamilas Toresas Restrepo buvo kilęs iš aristokratų šeimos; įgijo puikų išsilavinimą ir greitai tapo ne tik vienu populiariausių šalies katalikų bažnyčios lyderių, bet ir vienų perspektyviausių bei labiausiai mylimų Kolumbijos politikų. Jam prognozuota didelė karjera, bet jis priėmė kitokį sprendimą. Jis viešai pareikalavo Bažnyčios, kad ši vykdytų savo pagrindinę krikščionišką pareigą: stotų ginti pažemintos ir išnaudojamos liaudies.
„Aš supratau, kad Kolumbijoje šios meilės – artimo meilės – neįmanoma įgyvendinti per labdarą; kad reikalingi skubūs politinių, ekonominių ir socialinių struktūrų pokyčiai. O tai veda prie to, kad būtina revoliucija, su kuria toji meilė glaudžiai surišta“, – viename iš savo tekstų aiškino Kamilas.
Nepaisant to, kad visa gyvenimą pasisakydavęs prieš prievartą, spaudžiant elitui Kamilas galų gale buvo išstumtas iš legalaus politinio gyvenimo ir atskirtas nuo katalikų bažnyčios. Paskutiniąja jo užuovėja tapo partizanų būrys.
Kamilas žuvo būdamas 37 metų amžiaus, per savo pirmąjį ir paskutinį mūšį. Jį nušovė kariškiai, šiam mėginant išgelbėti sužeistą karį. Valstybinėms pajėgoms mūšyje vadovavo buvęs jo vaikystės draugas, Alvaras Valensija Tovaras. Netrukus iki savo mirties, Kamilas pasakė: „Kiekvieno krikščionio pareiga – būti revoliucionieriumi; o kiekvieno revoliucionieriaus pareiga – kelti revoliuciją“.
Mes gyvename visų etinių vertybių nuosmukio ir griovimo epochoje. Todėl jau maža kartoti frazę apie tai, koks svarbus Kamilo Toreso pavyzdys marksistų ir krikščionių susivienijimui kovoje prieš kapitalizmą. Šios istorijos pamoka – gilesnė ir sudėtingesnė. Kamilo kryžiaus šviesa – tai liepsna kurios neužgesina nei besikeičiantys laikmečių vėjai, nei vienų išdavystės, nei kitų padarytos klaidos ar kokios nors politinės organizacijos nesėkmės. Šiandiena jau žinoma, kiek mes, žmonės, esame paveikūs manipuliacijų įtakai ir kad tai, ką mes paprastai laikome esant savo politiniais įsitikinimais, dažniausiai būna nulemta mūsų artimiausios aplinkos, „influencerių“ bei visokių prietaisų. Todėl vien pats faktas, kad esama žmonių, pajėgių veikti nepaisant visų šių kliūčių (nepatogumų, aplinkos ir aplinkybių) – atrodo dar labiau neįtikėtinai.
K. Toresas – partizanas
Toresui, kaip antiklerikališkos šeimos atžalai, pats sprendimas tapti dvasininku jau buvo revoliucinis poelgis. Revoliuciniu tapo ir jo sprendimas, jau tapus ir populiariu, ir valdžios pamėgtu kunigu, rinktis dalyvavimą ginkluotoje kovoje, dargi nepaisant kategoriškų partizanų vadovybės prieštaravimų pareikalaujant būti paskirtam į priešakinę liniją. Kamilo išsilavinimas, įgytas Kolumbijoje ir svetur, davė jam tiek pasaulio supratimą, tiek tauriausias vertybes, kurias šis pavertė realiu gyvenimo būdu. O iš Biblijos jis pasiėmė krikščioniško tikėjimo esmę: artimo meilę.
Globalios Monro doktrinos sąlygomis, prieš 60-metį žuvęs Kamilas Toresas ir toliau kelia mirtiną grėsmę žmogaus dvasingumo nepakenčiančioms valdžioms.
Nežinau, ar Kamilo palaikai kada nors bus atrasti toms iškilmingoms laidotuvėms (kurias jis pats tebūtų niekinęs) – ir tai nesvarbu. Svarbu tai, kad kartu sutarus jo vaikystės draugui, Kolumbijos armijos karininkui Alvarui Valensijai Tovarui, ir dėl savo giminaičio pasirinkimo „susigėdusiam“ jo vyresniajam broliui Ferdinandui Toresui – jo palaikai buvo paslėpti. Ir nei Kamilo motina, nei pati jo liaudis negalėjo su jais atsisveikinti, kadangi, kaip laiške spaudai paaiškino Fernandas: „Jo tikrųjų bičiulių pareiga – neleisti, kad jo atvaizdas taptų priemone keliant neramumus bei siekiant savų ambicijų“.
Tai, kas nutiko Kamilo kūnui, yra kolumbiečių oligarchijos kerštas žmogui, kurį ši laikiusi savu, tačiau kuris patsai nusprendęs išduoti josios reikalą ir interesus.
Olegas Jasinskis (https://t.me/olegyasynsky/2266)
Versta iš rusų k.
