Gegužės 9-oji: Tarybų Sąjungos pergalės prieš nacistinę Vokietiją diena. Ir Rusijoje, ir eilėje kitų buvusių TSRS respublikų – tai kartu ir valstybinė, ir iš tikrųjų liaudies šventė; per keletą dešimtmečių susiformavusi bei nusistovėjusi tradicija.

Tiesa, Lietuvoje ir tarp lietuvių ši tradicija niekada nebuvo tokia stipri bei giliai įsišaknijusi, kaip kad tarp rusų, baltarusių ar ukrainiečių. Bet ji buvo. O dabar yra kone išnykusi, žymia dalimi – išnaikinta.

Kad ir aš pats, kaip dauguma lietuvių, išaugau šeimoje kur jokio įpročio švęsti ar apskritai minėti Gegužės 9-ąją dieną tiesiog nebuvo (nors kraujo giminaičių, per karą ir kariavusių, ir žuvusių Raudonosios armijos gretose – turiu). Kaip šventę šitą dieną priėmiau asmeniškai, jau būdamas virš dvidešimties metų amžiaus – kai iš tikrųjų suvokiau, kad jeigu ne ši Pergalė, tai be viso kito – šiandien tiesiog nebūtų nei jokių lietuvių, nei jokios Lietuvos.

Nuo to laiko, o tai jau yra daugiau kaip dešimt metų, aš pastoviai, metus iš metų ne vien tik nešdavau gėles ant karių kapų, bet viešai rašiau ir kalbėjau, aiškinte aiškinau savo bendrapiliečiams apie istorinę, moralinę bei egzistencinę šios datos (1945-05-09) reikšmę tiek lietuvių tautai, tiek visai žmonijai.

Tokiu būdu, rašyti kasmetinius „proginius“ straipsnius man irgi tapo įpročiu. Tradicija. Bet šiemet aš tyliu sau ir mąstau. Mat nieko ne(be)švenčiu.

Kodėl?

Ne todėl, kad būtų kaip nors iš esmės pasikeitęs mano požiūris į kalbamus istorinius įvykius. Veikiau priešingai: kuo daugiau sužinau faktų, ir kuo daugiau apmąstau viską kas nutiko per XX amžių, tuo labiau įsitikinu, kad tik Tarybų Sąjunga tada galėjo išgelbėti ir Europos civilizaciją, ir visą pasaulį nuo juodo fašizmo slibino. Ir visos realios, tai yra tikros, o neišgalvotos, tiek stalinizmo, tiek apskritai TSRS, nuodėmės tiesiog nublanksta prieš šį vieną, niekaip nenuginčijamą, niekaip neišdildomą faktą.

Tai yra aišku.

Bet aišku yra ir tai, kad šiandien, 2026 metų gegužės 9 dieną, paprasčiausiai nebėra ką švęsti. Štai apie tai ir norėčiau pakalbėti. Atvirai ir iš esmės.

Pirma. Tarybų Sąjunga netapati šiuolaikinei Rusijai. Ne vien tik teritorijos, bet ir santvarkos, ir ideologijos prasme. Taip, tarybinis gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, o galų gale ir pačią Sąjungą sugriovė ne kas kitas kaip pati TSKP ir patys „komunistai“. Tačiau nepaisant savo biurokratinio-nomenklatūrinio išsigimimo, TSRS vis dėlto įkūnijo tam tikrą bandymą sukurti kitokią – humaniškesnę, kapitalizmui alternatyvią visuomenę. Ir tiek ekonominiai, tiek socialiniai bei kultūriniai TSRS laimėjimai verčia pripažinti, kad tas bandymas nebuvo visai nesėkmingas. Dar daugiau – be unikalios tarybinės ekonomikos bei komunistinės ideologijos, Hitlerio niekas nebūtų įveikęs. Bet nei TSRS, nei tarybinės santvarkos – nebėra. Tiek Rusijoje, tiek Europoje ir pasaulyje – tas pats kapitalizmas, tas pats išnaudojimas su vis ilginamomis darbo valandomis, vis branginamais produktais, ir vis keliamais mokesčiais. O pati komunistinė idėja, bent mūsų pasaulio dalyje – diskredituota bei sumaišyta su purvais.

Antra. Gegužės 9-oji simbolizuoja pergalę prieš fašizmą. Tačiau fašizmas ir atgimė, ir jau šiandien ima revanšą. Ir ne vien tik Ukrainoje. Štai, turime Trampo Ameriką. Turime fašistuojančius ultradešiniuosius Europoje, tame tarpe Vokietijoje (kur Gegužės 9-osios proga jau oficialiai uždrausta demonstruoti tarybinę simboliką). Kas be ko, turime ir visą Rytų Europą, įskaitant mūsų „gerovės“ Lietuvėlę: šalį kurioje kraštutinis nacionalizmas yra tapęs norma, o rusofobija bei kova prieš „amžinu priešu“ laikomą Rusiją – tautos egzistavimo prasme bei aukščiausiu tikslu. Bet maža to: turime ir Rusiją, kur po „antifašistiniais“ šūkiais apie „denacifikaciją“ Ukrainoje, irgi fašizuojama visuomenė.

Tikriausiai keista tai girdėti iš manęs, šiek tiek žinomo bei, taip sakant, užkietėjusio, „vatniko“? Galbūt. Bet aš iš tikrųjų taip galvoju. Ir paaiškinsiu, kodėl.

Šiandiena visas klausimas dėl Gegužės 9-osios praktiškai sukasi apie klausimą dėl karo Ukrainoje: karo, kuris realiai prasidėjo dar 2014 metais Donbase, o 2022-aisiais tiesiog išsiplėtė, įgydamas atviros karinės konfrontacijos tarp Rusijos ir Ukrainos pavidalą. Dar daugiau: tai yra konfrontacija ne vien tiktai tarp Rusijos ir Ukrainos, bet tarp Rusijos ir už Ukrainos stovinčiųjų Vakarų (JAV-NATO-ES).

Iš vienos pusės, dėl visko kaltinama Rusija bei demonizuojamas pastarajai itin svarbus tarybinis palikimas. Piešiamas vaizdas, neva iki tol rusų priespaudoje buvusi Ukraina 2013 metais galų gale sukilo, ir 2014-ųjų vasarį nusimetė „kacapų“ jai užmestą jungą, o dabar mūšio lauke gina vakarietišką „laisvę ir demokratiją“ prieš taip vadinamąjį „Mordorą“.

Būtent tokio požiūrio nekritiškai laikosi ir Lietuva („Lietuva“ čia suvokiant tiek valdantį režimą, tiek daugumą mūsų visuomenės). Analogiškas nusistatymas vyrauja ir kitose Rytų Europos šalyse (tiek Pabaltijo respublikose, tiek Lenkijoje ir kt.).

Žinoma, nei JAV vaidmuo maidano perversme, nei neonacistinis tiek pačio šio perversmo, tiek iš pastarojo išsirutuliavusio politinio režimo aspektas – taip nusistačiusiems piliečiams nė motais. Mat jie arba tai žino, suvokia, bei palaiko, arba nesuvokia, bet ir suvokti nenori.

Bet kodėl?

Ogi todėl, kad taip konsoliduojama visuomenė. Tai yra, potarybinė, „prichvatizacijų“, „otkatų“ ir paprasčiausio banditizmo pagrindu susiformavusi, bei atitinkamo biurokratinio-kriminalinio elito valdoma visuomenė. Mat išorės priešo (tikro ar tik tariamo) egzistavimas – puikus būdas „viršūnėms“ apie save sutelkti „apačias“, atitinkama linkme nukreipiant tiek pastarųjų nepasitenkinimą, tiek energiją apskritai.

Tai yra, Rusijos kaip priešo buvimas – didžiausia dovana tiek Ukrainos, tiek Lietuvos bei kitų Rytų Europos šalių buržuazijoms. Nes būtent tai leidžia kaip niekada anksčiau apsvaiginti mases „patriotizmo“ ir „tėvynės gynimo“ svaiguliu, per kurį nebematoma nei vyraujanti socialinė neteisybė, nei elementariausias banditizmas.

Nacionalizmas, rusofobija (ir ksenofobija apskritai) čia – nei daugiau, nei mažiau kaip tik ideologinis instrumentarijus įtvirtinant atitinkamą klasinį viešpatavimą.

Bet kaipgi yra pačioje Rusijoje? Ogi iš esmės taip pat!

Tai yra, ten kaip ir čia – valdo tarybmečio pasėkoje susiformavusi, kriminalizuota biurokratinė buržuazija; ten kaip ir čia – darbo žmogus yra laikomas jeigu ne šiukšle, tai lengvai pakeičiamu resursu („žmogiškuoju ištekliumi“); ten kaip ir čia – garsiausiai apie „patriotizmą“ ir „tėvynės gynimą“ šaukia visokie ir visokiausi prisiplakėliai, prie valdiško lovio prisišvartavę „influenceriai“ (tik jei pas mus yra Jakilaitis, Tapinas ir Ko, tai Rusijoje jų vietą užima analogiško psichotipo solovjovai su kiseliovais); ten kaip ir čia – griežtesnis išstojimas prieš vyraujančią neteisybę ar paprasčiausia valdančiųjų kritika laikoma išdavyste bei kolaboravimu su išorės priešu.

Tuo pačiu, nežiūrint Rusijoje oficialios „antifašistinės“ retorikos, šalyje stiprėja ir plinta ultranacionalistinės, ksenofobinės nuotaikos; faktiškai fašistuojančios organizacijos, kaip kad liūdnai garsėjančioji „Rusų bendruomenė“ (Русская община) veikia visiškai atvirai, bei su valdžios palaikymu.

„Ta pati mergelė, tik kita suknelė“, – deja, bet šis liaudiškas išsireiškimas puikiai tinka abejoms minėtojo konflikto pusėms apibūdinti. Rašau „deja“, nes iš tiesų tiems, kurie ir suvokia tikrąją, grobikišką bei kone žmogėdrišką Vakarų esmę, o be to, kuriems brangus bei artimas aukščiau minėtasis tarybinis palikimas – labai norėtųsi, kad priešingoje barikadų pusėje būtų kažkas kitokio: kažkas geresnio, žmogiškesnio.

Taip, čia galima kalbėti apie tam tikrą geopolitinę rokiruotę, galbūt, net apie kovą tarp vienos, didesnės, ir kitos, mažesnės, blogybės. Bet ne daugiau. Mat Ukrainoje kovojančiųjų pusių skirtumas veikiau yra kiekybinis negu kokybinis. Tad ir to „kažko kito“, kurio tokie kaip aš norėtume – šitame reikale tiesiog nėra. Jame tėra tamsa; tėra mirtis. Ir tai derėtų pripažinti.

Aišku, norimo priėmimas už esama (angliškai vadinamasis „wishful thinking“) – šiuo požiūriu visai natūralus, ir žmogiškai suprantamas dalykas. Nes juk daug patogiau priimti požiūrį, kad viskas (arba jei ne viskas, tai bent kažkas) yra taip, kaip to norėtumei; o štai pripažinti, kad nieko panašaus nėra, kad kas yra, tai visiškai apverktina situacija, iš tikrųjų – regioninio, ir gal net pasaulinio masto katastrofa – labai jau nemalonu.

Ar skaudu? Taip, skaudu. Liūdna? Liūdna. Bet pripažinti realybę – geriau negu toliau meluoti tiek kitiems, tiek sau pačiam. Juoba, jei pretenduojame į didžią tiesą, į didingus idealus, į žmogišką pasaulio ir visuomenės pertvarkymą.

O pagaliau – visa tai niekis, jei tik palyginus su tikruoju šiandienos skausmu ir liūdesiu; su tuo kuris ir vyksta toje pačioje Ukrainoje, tame pačiame Donbase kur per paskutinius ketverius metus visai beprasmiškai, tiesiog nusikalstamai, buvo išžudyti šimtai tūkstančių (jeigu ne milijonai) tiek rusų, tiek ukrainiečių kareivių.

Kad kai kurie iš jų netgi priklausė daliniams, savu laiku įėjusiems į vienos ir tos pačios Raudonosios armijos sudėtį, kaip ir tai, kad tiek vienoje, tiek kitoje pusėje vienas kitą šaudo buvę TSRS piliečiai – šiuo požiūriu yra labai simboliška.

Tad ar bėra ką švęsti? Štai klausimas, į kurį ir norėčiau atsakyti.

Mano manymu – ne, nebėra. Belieka tik paminėti. Atminti. Padėkoti. Ir nebe žvalgytis atgal, į praeito šimtmečio įvykius, o pagaliau žingsniuoti į priekį, į ateitį, į kovą ne prieš buvusį, bet esamą ir būsimą fašizmą; už tai, kad ir mes, ir mūsų vaikai bei anūkai galėtume gyventi žmogiškus gyvenimus vietoje to, kad taptume naujų, šiuolaikinių hitlerių (tiksliau – hitleriūkščių) vergais bei patrankų mėsa.

Štai tai, manau, yra geriausia ko tegaliu palinkėti tiek sau pačiam, tiek savo draugams ir bendražygiams, tiek geros valios žmonėms apskritai.

Tad to ir palinkėsiu.

Kristoferis Voiška, 2026-05-09