Praėjus dvejiems su puse metų po pergalingo prezidento-libertaro Chavjero Milėjaus atėjimo į valdžią, Argentina išgyvena giluminę socialinę krizę. Pagrindinis jo rinkiminis pažadas buvo negailestingai, „kaip benzopjūklu“ pašalinti bereikalingas valstybines išlaidas. Šis straipsnis parodo, kaip tai įgyvendinama pačių pažeidžiamiausių gyventojų sluoksnių sąskaita.

Tačiau šiandien žmogaus teisių gynėjai, tarptautinė žiniasklaida bei patys argentiniečiai konstatuoja, kad šio pjūklo ašmenys pjovė ne per biurokratų ir turtuolių privilegijas, o per pensininkų kišenes, darbininkų teises bei kadaise stiprios darbininkų klasės pajamų likučius.

Skurdas kaip makroekonomikos kaina

Milėjaus vyriausybė iš tikrųjų gali pasigirti sulėtėjusiais infliacijos tempais ir pasiektu biudžeto pertekliumi. Bet šito kaina realiajai ekonomikai pasirodė katastrofiška. Pirmaisiais „šoko terapijos“ mėnesiais smarkų peso kurso kritimą ir valstybinių subsidijų panaikinimą lydėjo skurdo šalyje išaugimas iki šokiruojančių 52,9-57%.

Ir nors baigiantis 2025 metams oficialioji statistika mėgino vaizdą sušvelninti pareikšdama apie šio rodiklio kritimą iki 28,2%, realus argentiniečių gyvenimas rodo visai ką kita nei ataskaitų skaičiai. Namų ūkių perkamoji galia krito, ir taip ir nebeatsigavo. Infliacija sulėtėjo, bet kainos jau yra pasiekusios daugeliui gyventojų neįperkamą lygį. Kaip situaciją glaustai apibūdina žurnalistai, vadinamoji „vidurinė klasė“ Argentinoje praktiškai nebeegzistuoja – visuomenė radikaliai pasidalijo į vargšus ir turtuolius.

Smūgis pažeidžiamiausiems

Akivaizdžiausia bei nežmoniškiausia taupymo politikos apraiška tapo valstybės požiūris į pagyvenusius žmones bei invalidus. 2024-2025 metais augusios infliacijos fone realios pensininkų pajamos krito tarp 17 ir 30%.

Kongresui pabandžius įsikišti nubalsuojant už didesnes pensijas ir invalidumo pašalpas, Chavjeras Milėjus šaltakraujiškai tą įstatymą vetavo, savo sprendimą pagrįsdamas susirūpinimu dėl biudžeto pertekliaus. Atsaku į tai tapo kas savaitę besikartojantys „trečiadieniniai maršai“ per kuriuos tūkstančiai pensininkų išeina į Buenos Airių gatves. Valdžia juos pasitinka „bananais“, ašarinėmis dujomis ir guminėmis kulkomis. Žmogaus teisių organizacijos kaip pagrindines Milėjaus „benzopjūklo“ aukas įvardija būtent pensininkus ir invalidus.

Lygiagrečiai libertarinė politika kirto ir per visą socialinę infrastruktūrą: valstybinių ligoninių, universitetų, o taip pat ir prievartos aukų rėmimo programų bei invalidų integracijos fondų finansavimas sumažėjo 70-90%.

Darbo reforma: grįžimas į XIX amžių

Ekonominę pertvarką lydėjo beprecedentis puolimas prieš samdomų darbuotojų teises. 2026 metų vasarį Milėjui lojalus Kongresas prastūmė vadinamosios „darbo modernizacijos“ įstatymų paketą.

„Didžiausiu smūgiu dirbančiųjų teisėms nuo 1970-ųjų metų“ pakrikštytas dokumentas kardinaliai keičia žaidimo taisykles stambaus verslo naudai. Reforma maksimaliai palengvina atleidimo procesą, sumažina išeitines išmokas ir darbdaviams leidžia legaliai ilginti darbo dieną bei apkarpyti atostogas. Dar daugiau – naujieji įstatymai faktiškai kriminalizuoja darbuotojų teisę streikuoti.

Didžiausia šalies profsąjunga CGT ir tarptautinės profsąjungų organizacijos tai įvardijo „grįžimu į baudžiavą“ ir eksploatacijos įteisinimu. Šių permainų fone Argentinos ekonomika neteko per 300 tūkst. oficialių darbo vietų, o į šešėlinę ekonomiką įsitraukusių (tai yra, neformaliai dirbančių) gyventojų skaičius pasiekė 40-45%.

Autoritarinis posūkis

Žadėdamas šaliai laisvę nuo valstybės diktato, Chavjeras Milėjus iš tikrųjų sukūrė sistemą kurioje valstybė žiauriai slopina bet kokį socialinį pasipriešinimą. Represiniai organai reguliariai vaiko masinius protestus bei streikus. Argentinoje taikomas priemones kitaminčiams slopinti vertinantys nepriklausomi stebėtojai vis dažniau vadina „autoritariniu posūkiu“.

Milėjaus libertarinis eksperimentas iš tikrųjų pakeitė šalies ekonomiką. Bet už gražių makroekonominių ataskaitų fasado slepiasi siaubingas vaizdas: milijonai socialinių garantijų netekusių žmonių, policijos sumušti pensininkai ir nykstanti viltis dėl teisingos ateities tarp darbininkų klasės. Ir vis dėlto, pagal nuomonių apklausas Chavjeras Milėjus išlieka pagrindiniu kandidatu į prezidentus artėjančiuose 2027 metų rinkimuose.

Šaltinis: Диалектик

Versta iš rusų kalbos