Kovo 11-ąją daug kas švenčia laisvę, tačiau daugeliui ji liko tik tuščiu pažadu. Vieni tapo turtingi, kiti liko su tuščiom kišenėm ir išvykusiais vaikais. Laisvė kai kam buvo tik dingstis grobstymui. Kada tai prasidėjo? Pažvelkime į vieną iškalbingą kasdienybės pavyzdį, kuris gerokai prieš 1990-uosius parodė tikrąją klasinę ribą: skalbimo mašiną.
Įsivaizduokit paprastą dalyką. Ne kiekviena šeima turėdavo skalbimo mašiną. Moterys po darbo skalbdavo rankomis. Centralizuotoje planinėje ekonomikoje, kur buvo tiek plieno, inžinierių ir mokslininkų, tokia buitinė technika galėjo būti prieinama visiems.
Tokį daiktą galima gaminti milijonais. Kur buvo problema?
Problema slypėjo ne technologijose, o pačioje sistemoje. Darbininkai neteko kontrolės, planavimas tapo lėtai judančiu, nuo žmonių nutolusiu mechanizmu. Sistema užsiblokavo pati savyje, biurokratija taip susipainiojo, kad kartais nebesugebėdavo užtikrinti net pačių būtiniausių dalykų. Kai žmonės prarado pasitikėjimą, viskas ėmė byrėti.
Tuščios lentynos 80-ųjų pabaigoje nebuvo „socializmo žlugimo įrodymas“. Tai buvo ženklas, kad sistema užstrigo. Tuo metu daug kas vogdavo iš sandėlių, spekuliuodavo deficitu, veždavo prekes į juodąją rinką, o dalis aparato jau ruošėsi privatizacijai. Būtent tie patys nomenklatūros žmonės – buvę sekretoriai, įmonių direktoriai, prekybos bazės vedėjai – pirmieji pradėjo vogti ir spekuliuoti, kol kiti dainavo dainas.
Vėliau jie persivadino „verslininkais“, rašė privatizacijos taisykles ir prichvatizavo gamyklas bei žemę. Taip atsirado pirmieji Lietuvos oligarchai ir stambūs kapitalistai. Visa tai vyko po laisvės ir „grįžimo į Europą“ lozungais, kurie tapo patogia priedanga masiniam grobstymui ir naujosios privilegijuotos klasės kūrimui.
Daugelis, kurie šlovina 1990-1991 m. kaip šventą momentą, iš tiesų šlovina akimirką, kai laisvė tapo ne visų, o tik nedaugelio turtu, o tauta liko su skurdu, emigracija ir socialine atskirtimi. TSRS žlugimas savaime neįrodo, kad suvisuomeninta nuosavybė yra „neįmanoma“ ar „pasmerkta žlugti“. Tai rodo, kad darbininkų valstybė buvo iškreipta iš vidaus, kad planavimas atsidūrė privilegijuoto aparato rankose. O būtent šis aparatas ir atkūrė kapitalizmą bei „laisvę“ tik nedaugeliui.
Foma Žalias
