Manau, vertėtų pasinaudoti dabar sukilusiu triukšmu dėl Grenlandijos bei Trampo buriamos „Taikos tarybos“, ir pakalbėti ne tiktai apie Trampą, bet apskritai apie globalų procesą, kuriam jis atstovauja. Pakalbėti konkrečiai ir iš esmės.

Taigi, anksčiau kalbėjęs apie „taiką“ ir svajojęs apie Nobelio taikos premiją, dabar Donaldas Trampas jau grasina nebe vien tiktai JAV priešininkams (Iranui ar Venesuelai), bet ir ilgamečiams amerikiečių savininkams, tai yra, Danijai ir Europai.

TRAMPO ŽODIS NORVEGAMS (GRENLANDIJOS KLAUSIMAS)

Itin iškalbinga šiuo požiūriu yra pirmadienį, sausio 19 d. paviešinta Donaldo Trampo žinutė Norvegijos premjerui Jonui Gar Stiorei:

„Mielas Jonai: Atsižvelgiant į tai, kad jūsų šalis nusprendė man už daugiau kaip 8 sustabdytus karus neduoti Nobelio taikos premijos, aš daugiau nebesijaučiu įpareigotas galvoti vien apie taiką, nors ši mintis visada bus pagrindinė. Bet dabar aš galiu galvoti apie tai, kas gera bei tinkama Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Danija tos žemės nei nuo Rusijos, nei nuo Kinijos apginti negali, ir kodėl jie apskritai turi kažkokią „nuosavybės teisę“? Jokių rašytinių dokumentų nėra, o tik prieš šimtus metų ten atplaukę laivai. Bet mūsų laivai juk irgi ten buvo atplaukę. Aš NATO labui esu nuveikęs daugiau nei bet koks kitas žmogus nuo pat jos įkūrimo, ir dabar NATO turėtų kažką nuveikti dėl Jungtinių Valstijų. Pasaulis nėra saugus, jei mes pilnai ir totaliai nekontroliuojame Grenlandijos. Dėkoju! Prezidentas DJT.“[1]

Kitaip tariant, Trampas, iš pradžių žadėjęs siekti „taikos“, negavęs Nobelio taikos premijos, lyg mažvaikis negavęs norimo žaisliuko ėmė, įsižeidė ir todėl nebelaiko savęs „įpareigotu“ vien tik taikai.

Atitinkamai, dabar jis atvirai reikalauja danų, kad šie amerikiečiams perleistų Grenlandiją[2]. Ir nors patys grenlandai referendume aiškiai pasisakė, kad nori būti nepriklausomi (tiek nuo pačios Danijos, tiek nuo pas juos besiveržiančių Jungtinių Valstijų)[3], šiuo atveju nei jų nuomonė, nei nacijų apsisprendimo teisės principas apskritai, pasaulio galingųjų nedomina.

Geopolitinis ar, sakykime, strateginis aspektas turėtų būti aiškus. Sakyčiau net, akivaizdus. Pirma, Grenlandija reikalinga amerikiečiams, kad šie galėtų kaip reikiant įsitvirtinti tolimoje šiaurėje. Tai yra, kad JAV galėtų ten dislokuoti savas karines pajėgas, įskaitant lėktuvus ir raketų sistemas (pastarąsias nukreipiant į Rusiją), ir tuo pačiu sudaryti konkurenciją rusams šiame, su laipsnišku ledynų atitirpimu vis didesnę svarbą įgyjančiame pasaulio regione. O antra, Grenlandijoje amerikiečius (o tiksliau, korporacinę JAV oligarchiją, ypatingai Iloną Maską ir Piterį Tylą) domina gamtiniai ištekliai (nuo dujų ir naftos iki aukso, ličio bei retų mineralų). Ir vienas, ir kitas aspektas – itin svarbūs, ypatingai atsižvelgus į platesnį kontekstą, tai yra, į aplinkybę, kad santykinis Kinijos svoris pasaulinėje ekonomikoje nepermaldaujamai didėja, tuo būdu keliant ilgalaikę grėsmę JAV viešpataujančiai pozicijai. Tuo pačiu, atsižvelgiant į bendrą ir vis aštrėjančią pasaulinio kapitalizmo krizę (kurią per augančią infliaciją jaučiame ne tiktai mes, bet ir patys amerikiečiai – bent dirbančioji jųjų dauguma). Mat nauji užkariavimai (nesvarbu, ar perkeltine, ar net tiesiogine šio žodžio prasme) vis dėlto suteiktų atitinkamoms korporacijoms naują erdvę jų kapitalo plėtrai, tokiu būdu padedant nors kiek stabilizuoti sudėtingą padėtį Jungtinių Valstijų viduje.

„TAISYKLĖMIS GRĮSTOS TVARKOS“ PABAIGA (ISTORINIS EKSKURSAS)

Iš pirmo žvilgsnio, kiek kitaip yra, ar bent turėtų būti, su taip vadinama „vertybine“, atseit, „moraline“ dalyko puse. Mat, kaip ką tik pastebėjo Kanados premjeras Markas Karnis, – „taisyklėmis grįsta tvarka yra mirusi“[4], – tuo turėdamas omenyje ir JTO, ir visus mums įprastus, po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusius tarptautinės teisės institutus apskritai.

Išties, taip ir yra – tik šią diagnozę reiktų patikslinti. O būtent, nereikia turėti jokių iliuzijų, būk tai kažkada, „senais gerais laikais“ (tai yra, XX amžiaus antroje pusėje) tikrai laikytasi JTO normų ir apskritai nesivadovauta vadinamąja „stipriojo teise“. Ir prancūzų agresija Alžyre, ir amerikiečių intervencija Korėjoje bei Vietname – ryškūs pavyzdžiai, kaip net tariamame „aukso amžiuje“ ne tik nesilaikyta tarptautinės teisės, bet ir kaip į jos pažeidinėjimus būdavo įtraukiama pati JTO. Kita vertus, tokią savivalę ribojo tuomečiame pasaulyje egzistavęs jėgų balansas, tai yra priešprieša tarp JAV ir Tarybų Sąjungos, žodžiu, taip vadinamo „Šaltojo karo“ kontekstas. O jo neįmanoma suprasti, nesupratus, kas prie jo žmoniją privedė.

O privedė pirmieji du pasauliniai karai, Pirmasis (1914-1918 metų) ir Antrasis (1939-1945 metų). Ir vienas, ir kitas buvo tuomečių didžiųjų kapitalistinių valstybių tarpusavio konkurencijos pasekmė. Tai yra, imperialistiniai karai išprovokuoti nepažabojamo kapitalistinės sistemos siekio neribotai plėstis, užkariaujant vis naujas rinkas. Šiuo požiūriu įsidėmėtina, kad po Pirmojo pasaulinio karo pirmąkart buvo mėginta sureguliuoti tarptautinius, tarpvalstybinius santykius sukuriant vadinamąją Tautų lygą kaip tam tikrą organą, turėjusį taikingais būdais spręsti tuomečių didžiųjų galybių (antai, JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Japonijos ir t. t.) tarpusavio prieštaravimus. Tačiau ir minėtoji Japonija, ir su ja, dar Italija bei Vokietija, šioje naujoje sanklodoje liko nuskriaustos (labiausiai – karą pralaimėjusi, kolonijas ir dalį europinių teritorijų praradusi bei kone apiplėšta Antantės Vokietija). Ir visai dėsninga, kad būtent šiose šalyse ilgainiui susiformavo stambiam monopoliniam kapitalui atstovavę fašistiniai ir militaristiniai režimai (Musolinio – Italijoje, Hitlerio – Vokietijoje) kurie ėmė siekti naujo perdalijimo. Revanšo. Japonija – įsiviešpatavimo Rytų Azijoje; Italija – nuosavos imperijos Afrikoje ir Viduržemyje; Vokietija – „gyvybinės erdvės“ Rytų Europoje.  Vienas pirmųjų žingsnių karo link buvo būtent šių šalių pasitraukimas iš tuomečio JTO analogo – Tautų lygos. O tai jau sekusio laikotarpio įvykiai tebuvo jau tik galutinis Antrojo pasaulinio karo parengimas (įskaitant ir Japonijos įsiveržimą į Kiniją, ir Ispanijos pilietinį karą, ir italų avantiūrą Etiopijoje, ir Hitlerio iš pradžių „taikingą“ ekspansiją po vidurio Europą). Ir štai, įvyko Antrasis pasaulinis karas. Ir fašizmas buvo sustabdytas, visų pirmiausia nekapitalistinės valstybės, stalininės Tarybų Sąjungos, dėka. Ir tai, ir toji aplinkybė, kad naujoji, pokarinė pasaulio tvarka (kurios neatsiejama dalis JTO ir buvo) kūrėsi kaip kompromisas tarp šios, nekapitalistinės, taigi pasauliniam kapitalizmui alternatyvios jėgos, ir tarp kapitalistinių Vakarų demokratijų (visų pirmiausia JAV) – taip pat ne atsitiktinumas. Tai – dėsningumas. Kaip ir tai, kad ši tvarka (ir jai būdingas santykinis stabilumas) taip ilgai išsilaikė.

Tačiau Tarybų Sąjungos juk nebėra jau 30 metų. O su ja, nebėra ir realios alternatyvos kapitalistinei sistemai. Labai savotiška, specifine prasme, grįžome į XX amžiaus pradžią (o gal, iš vis į XIX amžių). Tai yra, į kapitalistinių imperijų tarpusavio konkurenciją kuri, kaip dar prieš gerą šimtmetį savo darbuose apie imperializmą paaiškino ir Hobsonas, ir Leninas, ir Roza Liuksemburg, – veda link karų. Objektyviai ir neišvengiamai.

Štai, šiai dienai, 2026 metų sausį, Trampo Amerika (nežiūrint savo minėtųjų pretenzijų į tariamo „taikdario“ rolę), jau yra pagrasinusi karu ne vienai, ir netgi ne dvejoms valstybėms. Į sąrašą įeitų, be jau užpultų Irano ir Venesuelos, ir Kuba, ir Nikaragva, ir Kolumbija, ir Meksika (prie to pridėkime ir amerikiečių ketinimą aneksuoti iš pradžių Grenlandiją, o vėliau net ir Kanadą[5]). Lyg to būtų maža, Izraelis tęsia nuo 2023 metų prasidėjusius ir dešimtis tūkstančių civilių pražudžiusius karinius veiksmus Gazoje, kurie ne be pagrindo yra prilyginami genocidui. Be to, tęsiasi karas Ukrainoje per kurį ir Vakarams „ragus“ parodžiusi Putino Rusija tikisi atsirėžti sau dalį globalaus pyrago. Ir JTO šių konfliktų ne tik nesprendžia, bet ir vargu ar išspręs. Dar daugiau. Trampas juk paskelbė apie minėtąją „Taikos tarybą“ į kurią norint visam laikui įstoti, šalis turi susimokėti 1 mlrd. JAV dolerių įnašą. Tokiu būdu, jis faktiškai ardo JTO, ir įdomiausia tai, kad šito netgi neslepia.

Kitaip tariant, kaip XX amžiaus pirmoje pusėje būsimosios Ašies valstybės pasitraukė iš tuometės Tautų lygos, taip JAV su Trampu priešakyje kuria savąją „Taikos tarybą“ kuri iš pirmo žvilgsnio atrodytų analogija JTO, bet kuri iš tiesų veikiau sudaro ne globalią platformą lygiateisėms nacionalinėms valstybėms, o viduramžių feodalų ir paprasčiausių gangsterių savivalę primenančią kriminalinę struktūrą. Toks ir yra aukščiau minėtų Kanados premjero nuogąstavimų kontekstas kuris tuo pačiu yra ir bręstančio naujo imperialistinio karo kontekstas. Taip, būtent imperialistinio, ir būtent karo.

TARP TAIKOS IR KARO

Atrodytų, kaip gi, kodėl gi, jei kuriama „Taikos taryba“?..

Norint atsakyti, grįžkime prie klausimo dėl Grenlandijos. Atrodytų, JAV įsiveržimas į Grenlandiją turėtų grėsti NATO subyrėjimu, kadangi Grenlandija priklauso Danijai, o Danija juk – NATO narė. O NATO ir ES, kaip sakoma, broliai dvyniai… Iš pradžių, ES lyderiai lyg ir reiškė nepasitenkinimą. Tačiau dabar matyti, kaip „išverčiami kailiai“. Štai, Makronas Trampui pažadėjo galimybę susitarti[6]. Pagaliau, apie tą patį Davoso forume prabilo ir NATO sekretoriaujantis olandas Markas Rutė[7]. Šiuo požiūriu simptomiškas ir Pabaltijo „šuniukų“ amsėjimas: štai, ir Latvija išreiškė palaikymą planuojamajam Trampo žingsniui[8], ir jau mūsiškis Gitanas Nausėda, kad ir kiek subtiliau, bet faktiškai padarė lygiai tą patį[9].

Bet maža to. Ir Sergejus Lavrovas[10], ir Vladimiras Putinas[11] taip pat „palaimino“ Trampo ketinimus Grenlandijos atžvilgiu. Vadinasi, buvo susitarta ir su Rusija (kiek tai išmintinga iš Putino pusės, mąstant apie ilgalaikius Rusijos strateginius interesus, ypatingai potencialią grėsmę iš Grenlandijos pusės – atskiras klausimas, kurį reiktų sieti su potarybinės valdančiosios klasės kriminaline prigimtimi ir nuo pastarosios neatsiejamu trumparegiškumu, bet kurį šiame rašinėlyje dedami į skliaustus, paliksime kitiems kartams). O tai reiškia, kad vyksta tikrų tikriausias pasaulio perdalijimas, panašiai kaip XIX amžiaus pabaigoje, kada europiečiai tarp savęs pasidalijo Afriką. Trumpalaikėje perspektyvoje, tai iš tikrųjų gali reikšti ir taiką („taiką“ suprantant pačia siauriausia įmanoma prasme, kaip tiesioginio karo tarp kalbamų šalių nebuvimą). Ilgalaikėje – vargu…

Mat perdalijimai (kaip parodė ir minėtasis, link Pirmo pasaulinio karo vedęs XIX amžiaus gale įvykusiųjų Afrikos dalybų pavyzdys) visada būna laikini. Konkurencija niekur nedings. Tad neišvengiami ir nauji perdalijimai kurie anksčiau ar vėliau pareikalauja karų. Žinoma, karas nelygus karui. Galimas ir naujas, tiesiogine prasme suvokiamas Trečias pasaulinis karas (rašau „tiesiogine“, nes „netiesiogine“, tai yra platesne, perkeltine prasme, galima sakyti, kad tų pasaulinių karų jau būta ir daugiau), kaip galimi ir įvairūs regioniniai karai. Neabejoju, kad nei vienas, nei kitas neaplenktų ir mūsų Lietuvos, kaip ir Rytų Europos apskritai. Todėl mūsų atveju ir tenka svarstyti du scenarijus: vieną labiau, kitą kiek mažiau pragaištingą, bet abu – iš esmės katastrofiškus.

„VIDURINĖS KLASĖS“ SAULĖLYDIS

Taigi, ką „pasaulio valdovų“ viršūnėlės besutartų, mums, tai yra paprastai liaudžiai, šioje ateityje nieko gero nenusimato. Ir tai visai dėsninga, nes vykstančios dalybos tėra natūrali kapitalizmo išdava. O pats kapitalizmas veda gi prie to, kad, pavyzdžiui, naujų technologijų (kaip kad dirbtinio intelekto, robotų ir t. t.) atsiradimas ir įdiegimas, vietoje to, kad sumažintų žmonėms būtinojo darbo krūvį, reikšiąs tiesiog atsikratymą milijonais darbuotojų kaip „nereikalingais“. Kodėl? Nes kapitalizmo tikslas nėra, ir niekada nebuvo žmogus. Jo tikslas – maksimali pridedamoji vertė kuri realizuojama tik per įvykstančius pirkimus-pardavimus, žodžiu – per pinigus.

Iš tiesų, XX amžiaus antroji pusė, visas pokario laikotarpis didžiulei daliai žmonijos buvo savotiškas, beprecedentis „aukso amžius“ tiek materialinės gerovės, tiek socialinių iškovojimų ir kultūros prasme. Ir tai buvo ne kas kita, kaip ankstesnių darbininkų klasės ir socialistinio judėjimo laimėjimų rezultatas (tiek Vakaruose, kur kapitalistai buvo priversti daryti nuolaidas, tiek Rytuose, kur visa valstybė buvo pajungta atitinkamai socialinei politikai vykdyti). Būtent šie laimėjimai Vakaruose privedė prie vadinamosios „vidurinės klasės“ kaip pagrindiniam naujos vartotojų visuomenės sluoksnio, iškilimo. Tai yra, dažniausiai samdomą darbą dirbančių, bet tam tikrą statusą įgijusių smulkių savininkų sluoksnis. Kiek kitokiu keliu, bet per TSRS ir tarybinės sistemos išardymą, panaši „vidurinė klasė“ iškilo ir pas mus, Rytuose kur 90-aisiais kaip kyšis liaudžiai, kad ši noriai priimtų vykusį šuolį į tariamą kapitalistinį „rojų“, buvo pakišta butų privatizacija. Pats šis sluoksnis tapo atrama kapitalistų „viršūnėlei“, o patekimas į jį – svajone pačioms „apačioms“ (o tikėjimas į šią svajonę, ir jos siekimas veikė, ir veikia, kaip garo nuleidimas, „atmušąs“ nuo galimo revoliucinio kelio).

Tačiau kodėl aš apie tai kalbu? O kalbu todėl, kad nesupratus „vidurinės klasės“ esmės ir prigimties, bus neįmanoma suprasti dabar vykstančių procesų. Mat, nekalbant apie pasaulio dalybas ir karus, daugumai žmonių juk elementarus kasdienis pragyvenimas blogėja. Ką byloja vien JAV pavyzdys, kur pagal 2025 metų duomenis 1% turtingiausių šeimų priklauso 31,7% visų šalies turtų[12] (ir kur įsigyti nuosavą būstą daugeliui tampa nepasiekiama svajone, ką bekalbėti apie viršvalandinio darbo „suvalgomą“ laisvalaikį). Tai yra labai skirtinga padėtis nei buvusi 1970 metais, kai 1% turtingiausiųjų savose rankose telaikė apie 25% viso turto[13]. Reikalas tas, kad bendras produktas toliau juk augo, tik kito jo paskirstymas pačioje visuomenėje. O kito jis todėl, kad „viršūnės“ lobo „apačių“ sąskaita. Be kita ko, nes „apačios“ joms šitai leido. „Leido“, tai yra, nesipriešino, nekovojo, kaip kad XX amžiaus pirmoje pusėje ir į profesines sąjungas, ir į kairiąsias socialistines organizacijas besivieniję darbininkai. Ir tai yra dėsninga, nes „vidurinės klasės“ esmė yra visiška atomizacija, visiškas visuomenės išskaidymas į „individus“ (ir daugių daugiausiai, atskiras šeimas), kur bet kokie bendruomeniniai saitai, bet koks realus solidarumas išnyksta. Belieka privatus, siaurai individualus interesas ir tariamą „respektabilaus piliečio“ statusą palaikantis vartotojiškas gyvenimo būdas (namukas, kreditukas, asmeninis automobilis, egzotiškos kelionės ir žaisliukai). Tai yra, „vidurinė klasė“ XX amžiuje įgijo tokį masiškumą tik dėka ankstesnių darbininkų klasės profsąjungų ir kairiųjų socialistinių partijų pasiektų iškovojimų (tiek JAV, tiek Vakarų Europoje). Tačiau pati „vidurinė klasė“, kaip visuomenės sluoksnis, nei kovoti, nei apskritai solidarizuotis – nepajėgi. Dar daugiau, jai kaip tik būdingas lojalumas „viršūnėms“ ir niekinantis požiūris į tuos, kas stovi žemiau jos (tą puikiai iliustruoja, pavyzdžiui, kone zoologinė atitinkamo socialinio sluoksnio amerikiečių bei europiečių neapykanta juodžiausius darbus jų šalyse atidirbinėjantiems migrantams; arba, pavyzdžiui, kone visiškas jų abejingumas JAV-NATO karų Afganistane, Irake, Libijoje ir Sirijoje aukoms; ką bekalbėti apie bendrą trečiojo pasaulio šalių likimą!). Kitaip tariant, „vidurinė klasė“ – tai kone tobulas sotus, o kartu savotiškai „minkštas ir pūkuotas“ (būtent „viršūnėms“, bet tikrai ne „apačioms“)! vergas. Kaip jau aukščiau minėjau – sistemos atrama.

Bet toji atrama juk buvo reikalinga anksčiau, XX amžiuje, kai egzistavo ir kovingi darbininkų judėjimai, ir Tarybų Sąjunga. Kitaip tariant, ji buvo reikalinga, kada reikėjo paprastą liaudį papirkti. Kaip sakiau, „atmušti“ nuo revoliucijos. Ir ji sėkmingai buvo „atmušta“. Tačiau dabar juk nebėra nei Tarybų Sąjungos, nei net kapitalizmui alternatyvios pasaulio vizijos, pasaulėžiūros, ideologijos kaip realios, tikrai masiškos jėgos Vakarų (ir apskritai „išsivysčiusių“ šalių) visuomenėse. Atitinkamai, nebereikalinga yra ir „vidurinė klasė“. Tad dabar, atlikusi jai numatytą rolę – ji likviduojama. Tiksliau, žymiai apmažinama. O tai, kad ji pati šiam „apmažinimui“ nepajėgi pasipriešinti, kaip ir tai, kad žymi jos dalis netgi palaiko tą patį Trampą (bei jam analogiškus, kalbamo „apmažinimo“ procesą spartinančius, politinius lyderius) – tai, sakyčiau, yra kiek žiauri, bet kartu savotiškai teisinga istorijos ironija.

KUO BLOGIAU – TUO GERIAU

Bet grįžkime prie mūsų kalbamo dalyko: Trampo ir Grenlandijos, karo ir taikos…

Liaudies išmintis byloja, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Taip yra, manyčiau, ir su kalbamu procesu. Tai yra, bendra padėtis Europoje ir JAV, kaip, beje, ir potarybinėje erdvėje – toliau blogės. Tiek dėl vykstančių (bei įvyksiančių) konfliktų, tiek dėl bendros ekonomikos trajektorijos. Ir plačiosioms visuomenės masėms tas itin skaudės. Tai yra, žmonės pajus šito pasekmės savu kailiu. Likusios žmonijos (Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos kraštų) atžvilgiu itin privilegijuota europiečių, kaip kolonijinių ir neokolonijinių imperijų šeimininkų padėtis – palaipsniui darysis vis kuklesnė. O amerikiečių planuojama Grenlandijos aneksija šiuo požiūriu tebus simboliškas spjūvis į Europos veidą kurį, žinant europiečių bendrininkavimą JAV nusikaltimuose, istoriškai galima laikyti visiškai nusipelnytu.

Visai tikėtina, kad artėjantys dešimtmečiai prives daugelį „vidurinės klasės“ narių statuso netekusių vakariečių radikaliai permąstyti savą pasaulėžiūrą. O tai paskatintų „apačių“ radikalėjimą kuris juk reikštų ne ką kita, kaip dirvą naujos, klasikinio socializmo ir komunizmo estafetę perimsiančios revoliucinės išsivadavimo idėjos ir judėjimo, iškilimui. Tai yra, iškilimui naujos idėjos ir naujos jėgos, tapsiančios pajėgia duoti atkirtį tajai išnaudotojų ir parazitų klasei, kuriai atstovauja Trampas ir Ko.

Šiuo požiūriu, ir odioziškoji Trampo persona įgyja simbolinę prasmę. Išties, pradžioje cituotas atvejis dėl Nobelio premijos, paimtas kad ir ne politiniu, bet vien tik asmenybės psichologijos požiūriu – yra giliai patologinis. Tai yra (kol kas dar) galingiausiajai pasaulio valstybei vadovauja ne šiaip narcizas, bet gal net psichopatas. Žmogus, kuriam visas pasaulis sukasi vien apie jį ir jo užgaidas, kuriam visi kiti tėra tik įrankiai, tiktai žaisliukai jo smėlio dėžutėje (o šiuo atveju smėlio dėžutė, tai juk yra visas pasaulis). Žmogus, kurio psichoemocinės brandos lygis daugmaž tolygus išlepintam ir kaprizingam paaugliui. Iš tiesų, Trampas – tai savotiškas šių laikų Neronas ar Kaligula (tai yra, ne tamsus, tačiau galingas diktatorius, kaip Hitleris ar Musolinis, bet savotiškai klouniškas, vien savo geismus tenkinantis tironas). Ir vien tas faktas, kad kapitalistinė sistema, kad valdančioji klasė iškėlė į viršūnę štai tokią asmenybę – pasako labai daug.

Apibendrinus, tai kad klausimą dėl karo ir taikos šiandiena sprendžia psichopatai. O sprendžia jie tai mūsų sąskaita. Ir gali spręsti, nes mes visi (tai yra, plačiosios liaudies masės ir Europoje, ir visame pasaulyje) jiems šitai leidžiame. Nepatinka? Tada jiems reikia šito nebeleisti. Tačiau nei „vidurinė klasė“, nei iš jos kylantys „antisisteminiai“ bruzdėjimai-bezdėjimai reikalo nepakeis. Tam reikalinga visiškai nauja jėga, o atitinkamai, ir nauja idėja. Tik tai jau – tema kitiems rašiniams.

Kristoferis Voiška, 2026-01-22 – 23

[1] News18. ‘No Obligation To Think Purely Of Peace’: Trump’s Message To Norway PM After Nobel Snub

[2] CNN. US will take Greenland the ‘hard way’ if it can’t do it the ‘easy way,’ Trump says

[3] CNBC. Why most Greenlanders favor a future without Trump — or Denmark

[4] SCMP. Canada PM’s blunt message to Davos: the rules-based order is dead

[5] Sky News. Trump’s threat to turn Canada into part of the US represents most serious threat since War of 1812

[6] Business Standard. European pressure forced Trump to drop threats over Greenland: Macron

[7] CBS News. What’s in Trump’s “ultimate long-term deal” on Greenland?

[8] Delfi. Žiniasklaida: Latvijos parlamento pirmininkė pasirašė laišką, raginantį Nobelio premiją skirti Trumpui

[9] LRT. Nausėda apie Trumpo kalbą: jis pasiryžęs imtis atsakomybės už Grenlandijos saugumą

[10] Коммерсантъ. «Если кто-то хочет разговаривать, мы никогда не откажемся»

[11] Коммерсантъ. Путин оценил Гренландию в $250 млн

[12] CBS. Wealth inequality in America just hit its widest gap in more than 3 decades

[13] Saez, Emmanuel. Zucman, Gabriel. Wealth Inequality in the United since 1913, p. 24.