Vertėjo komentaras: Gramšis – vienas iškiliausių, bet pas mus beveik nežinomų XX amžiaus mąstytojų. Jo iškelta kultūrinės hegemonijos teorija (tai yra, teorija apie tam tikrų idėjų, nuostatų, o atitinkamai – ir sluoksnių arba klasių, viešpatavimą formuojant visuomenės, tautos kultūrinį kodą) kaip niekad aktuali šiandien, XXI amžiaus „kultūrinių karų“ kontekste. Juoba, ieškantiems alternatyvų istoriškai išsisėmusiai ir jau neaišku į ką išsigimstančiai kapitalistinei sistemai. Šiuo požiūriu naudingas ir čia pateikiamas tekstas – ištrauka iš rusų sociologo, S. Kara-Murzos (gim. 1939 m.) knygos „Manipuliacija sąmone“, kaip populiarus Gramšio koncepcijos išdėstymas.
K. Voiška, 2023-10-14
***
Antonijas Gramšis – 1926 m. fašistų areštuotas ir įkalintas Italijos komunistų partijos įkūrėjas, teoretikas ir parlamento deputatas. 1934 m., šiam visai praradus sveikatą – po amnestijos paleidžiamas, o 1937-aisiais – miršta. 1929 m. pradžioje Gramšiui kalėjime leidžiama rašyti, ir čia jis pradeda savo didįjį veikalą – „Kalėjimo sąsiuvinius“. Pirmą kartą jie išeina Italijoje 1948-1951 mm. laikotarpiu, o 1975 m. išleidžiamas komentuotas mokslinis-kritinis leidimas. Nuo tada šis veikalas sulaukia vis naujų leidimų kone visomis, išskyrus rusų, kalbomis. Taipogi gausu ir „Kalėjimo sąsiuviniams“ skirtos tiriamosios literatūros – tūkstančiai knygų bei straipsnių. Apie ketvirtadalis „Kalėjimo sąsiuvinių“ išleista ir rusiškai, bet 70-ųjų pradžioje, slaptam pasiruošimui perestroikai jau pilnai įsibėgėjus, TSKP ideologai Gramšį kone uždraudžia (nors sprendžiant iš netiesioginių ženklų atrodytų, kad patys perestroikos ideologai Gramšio darbus sėkmingai studijavo).
Visiškai išgalvotu pretekstu pašalinti Gramšio raštus iš viešos erdvės tapo tariama pastarojo giluminė takoskyra su Leninu. Iš tiesų, priežastis, matyt, buvo ta, kad Gramšio mokymas tapo visos grandiozinės kampanijos, skirtos sumanipuliuoti TSRS gyventojų sąmone ir įvykdyti „revoliuciją iš viršaus“, pagrindu.
„Kalėjimo sąsiuvinius“ Gramšis rašė ne spaudai, o sau pačiam, be to, dar prižiūrint kalėjimo cenzūrai. Juos skaityti nelengva, bet daugybės Gramšio tyrinėtojų pastangomis yra atkurta beveik visų tekstų prasmė, o skirtumai tarp interpretacijų – palyginti menki. Apskritai, čia kalba eina apie svarbų indėlį kone visose humanitarinių žinių srityse – filosofijoje ir politologijoje, antropologijoje (moksle apie žmogų), kultūrologijoje ir pedagogikoje. Šį indelį Gramšis padarė, vystydamas marksizmą ir apmąstydamas protestantiškosios reformacijos, Prancūzų revoliucijos ir 1917-ųjų Rusijos revoliucijos, o tuo pačiu ir fašizmo, patyrimą. Tuo būdu, jis sukūrė naują valstybės ir revoliucijos teoriją šiuolaikinei visuomenei (išvystant ir, galbūt, įveikiant valstietiškosios Rusijos sąlygoms sukurtą lenininę teoriją). Tačiau pasirodė, kad Gramšis, dirbdamas komunizmo pergalės labui, daugiausiai nusipelnė savo padarytais bendramokslinės reikšmės atradimais.
Kaip žinia, „žinios – galybė“, ir tąja galybe pasinaudoti gali kiekvienas, kas tas žinias įsisavina bei įgyja galimybę jas pritaikyti. Nors ugnis padėjo žmogui išeiti iš pirmykštės būklės, inkvizicijos laužan siunčiamas žmogus gali ir pakeiksnoti ugnį iš dievų žmonėms pavogusį Prometėją. O čia komunisto sukurta teorija efektyviai pasinaudojo komunizmo priešai (kol mūsiškiai komunistai jos net ir žinoti nenori). Bet Gramšis dėl to nekaltas.
Šiandien atsidaręs stambią vakarietišką duomenų bazę ir įvedęs žodį „Gramšis“ (pavyzdžiui, milžinišką amerikietiškąją bazę „Disertacija“*), tiesiog nustebsi, koks platus Gramšio teorijos pagalba dabar nagrinėjamų visuomeninių reiškinių diapazonas. Tai – ir nacionalinių konfliktų kurstymo eiga, ir bažnyčios viršūnių taktika kovoje su „išsivadavimo teologija“ Nikaragvoje, ir sporto istorija bei jo įtaka masinei sąmonei JAV, ir šiuolaikinės afrikietiškos literatūros ypatumai, ir vienų ar kitų reklamos formų efektyvumas. Galbūt, jei prieš 20-30 metų pragmatiškoji Vakarų sociologija laikė būtinu reikalu visų svarbių visuomeninių procesų analizei naudoti klasikinio marksizmo metodologiją (žinoma, greta kitų), tai šiandien laikoma būtina kalbamą problemą įvertinti ir Gramšio metodologijos požiūriu[1].
Vienas pagrindinių Gramšio veikalo skirsnių – hegemonijos doktrina. Tai – bendros revoliucijos, kaip valstybės žlugimo ir perėjimo į naują socialinę-politinę tvarką, teorijos dalis. Štai, trumpai tariant, mūsų problemą liečiančiojo mokymo esmė.
Anot Gramšio, viešpataujančiosios klasės valdžia remiasi ne vien tik prievarta, bet ir sutikimu. Valdžios mechanizmas ne tik priverčia, bet ir įtikinėja. Nuosavybės, kaip ekonominio valdžios pagrindo – maža: tuo savininkų viešpatavimas negarantuojamas, ir stabili valdžia iš to nekyla[2].
Tokiu būdu, valstybė, kokia klasė beviešpatautų, remiasi dviem ramsčiais – jėga ir sutikimu. Padėtį, kurioje yra pasiektas pakankamas sutikimo lygis, Gramšis vadina hegemonija. Hegemonija – ne sustingęs, kad ir veikimu pasiektas stovis, o subtilus bei dinamiškas, nepertraukiamas procesas. Tuo pačiu, „valstybė yra prievarta apsišarvavusi hegemonija“. Kitaip tariant, prievarta – tik žymiai reikšmingesnio turinio šarvai. Dar daugiau, hegemonija numato ne šiaip sutikimą, bet geranorišką (aktyvų) sutikimą, kuriam esant piliečiai patys trokšta to, ko reikia viešpataujančiajai klasei. Gramšis duoda tokį apibrėžimą: „Valstybė – tai visa praktinės ir teorinės veiklos, kuria viešpataujančioji klasė pateisina ir išlaiko savąjį viešpatavimą, siekiant aktyvaus valdomųjų sutikimo, visuma“[3].
Kalba ne šiaip apie politiką, bet apie fundamentalią šiuolaikinės Vakarų visuomenės savybę. Tai matyti jau iš to, kad viena kitai artimas išvadas skirtingais keliais priėjo ir kiti žymūs mąstytojai. Antai, amerikiečių filosofas, Heidegerio tyrinėtojas Džefris Ueitas rašo: „Dalinai dėl savo politinio patyrimo nacistinėje Vokietijoje, dalinai skaitydamas faktiškai tą pačią mintį išreiškiančius Nyčės veikalus, iki 1936 m. Heidegeris priėjo idėjos, kurią Antonijas Gramšis (beveik tuo pačiu metu, bet remiantis skirtinga patirtimi bei skaitymais) įvardijo kaip „hegemonijos“ problemą: o būtent, kaip valdyti netiesiogiai, padedant skirtingų dominuojančių socialinių grupių sudaromų laikinų blokų „kintančiai pusiausvyrai“ bei naudojantis „nesmurtine prievarte“ (tame tarpe, taip vadinamąja masine arba liaudies kultūra) taip, kad valdomosiomis grupėmis būtų manipuliuojama prieš jų valią, bet joms pačioms sutinkant, mažutės visuomenės dalies interesų labui.“
Jei valstybės pagrindinė jėga ir viešpataujančiosios klasės valdžios pagrindas – hegemonija, tai klausimas dėl politinės tvarkos stabilumo ir, priešingai, dėl jos žlugimo (revoliucijos) sąlygų sueina į klausimą dėl to, kaip pasiekiama ir kaip suardoma hegemonija. Kas yra pagrindinis šio proceso subjektas? Kokios šio proceso „technologijos“?
Anot Gramšio, ir hegemonijos įtvirtinimas, ir jos suardymas, yra „molekuliniai“ procesai. Jie vyksta ne kaip klasinių jėgų susidūrimas (Gramšis tokias mechaniškas analogijas, kokių pilnas vulgarusis istorinis materializmas, atmetė), o kaip nematomai ir mažomis porcijomis kiekvieno žmogaus sąmonėje vykstąs nuomonės ir nusistatymo kitimas. Hegemonija remiasi visuomenės „kultūriniu branduoliu“, į kurį įeina ir visuma idėjų apie pasaulį ir žmogų, apie tai kas gera ir bloga, kas gražu ir bjauru, daugybė simbolių ir vaizdinių, tradicijų ir išankstinių nusistatymų, per daugelį amžių sukauptos žinios ir patyrimas. Kol šis branduolys stabilus, visuomenėje gyvuoja į esamos tvarkos išsaugojimą nukreipta „stabili kolektyvinė valia“. Šio „kultūrinio branduolio“ suardymas ir tos kolektyvinės valios sunaikinimas – revoliucijos sąlyga. Šios sąlygos kūrimas – tai „molekulinė“ agresija kultūriniame branduolyje. Tai – ne kažin kokios, sąmonę apversiančios tiesos išsakymas, ir ne kažkoks apreiškimas. Tai – „milžiniškas kiekis be galo besikartojančių knygų ir brošiūrų, žurnalinių ir laikraštinių straipsnių, pokalbių ir ginčų. Savo gigantiška visuma, jie sudaro tą ilgalaikę jėgą, iš kurios ir gimsta iki tam tikro laipsnio vienalytė kolektyvinė valia. O vienalytė ji iki tokio laipsnio, koks yra reikalingas kartu ir laike, ir geografinėje erdvėje koordinuojamiems veiksmams.“[4]
Mes atmename, kaip tokią ilgalaikę ir gigantišką jėgą perestroikos eigoje formavo TSKP ideologinė mašina, iki kol „sovokų“ sąmonėje buvo galutinai palaužtas tarybinės visuomenės kultūrinis branduolys ir įtvirtinta, nors ir trumpam laikui, „privatizatorių“ hegemonija. Visa toji „revoliucija iš viršaus“ (pagal Gramšio terminologiją, – „pasyvi revoliucija“) buvo tiksliai suprojektuota sutinkamai su hegemonijos ir molekulinės agresijos kultūriniame branduolyje doktrina. Jelcino patarėjas, filosofas Anatolijus Iljyčius Rakitovas atvirai rašo viename žurnale: „Rusiškosios rinkos transformacija į šiuolaikinio kapitalizmo rinką reikalavo naujos civilizacijos, naujos visuomenės organizacijos ir, atitinkamai – radikalių pokyčių mūsų kultūros branduolyje.“
Bet ką gi pirmiausiai reikia paveikti kultūriniame branduolyje, norint įtvirtinti (ar suardyti) hegemoniją? Visai ne priešininko teoriją, teigia Gramšis. Reikia paveikti kasdienę sąmonę, kasdienes, „mažas“ eilinio žmogaus mintis. Ir pati efektyviausia poveikio priemonė – nenuilstamas vienų ir tų pačių teiginių kartojimas, kad prie pastarųjų būtų priprantama, priimant juos nebe protu, o tikėjimu. „Masės kaip tokios“, – rašo Gramšis, – „negali įsisavinti filosofijos kitaip, kaip tikėjimo pagrindu“. Ir jis atkreipė dėmesį į bažnyčią, kuri taipogi palaiko religinius įsitikinimus nenuilstamu maldų ir apeigų kartojimu.
Pats Gramšis puikiai suprato, kad už kasdienę sąmonę privalo kautis tiek savo esamą hegemoniją ginančios, tiek ir revoliucinės jėgos. Ir vienos, ir kitos gali pasiekti sėkmę, nes kasdienė sąmonė ne tik konservatyvi, bet ir kintanti. Toji kasdienės sąmonės dalis, kurią Gramšis įvardijo „sveiku protu“ (tai yra, stichiška dirbančiųjų filosofija) – atvira komunistinių idėjų įsisavinimui. Čia – „išsivaduojamosios hegemonijos“ šaltinis. Jei kalba – apie išsaugoti ar įtvirtinti savo hegemoniją siekiančią buržuaziją, tai jai svarbu sveiką protą neutralizuoti arba užgniaužti, diegiant į sąmonę fantastinius mitus.
Kas gi yra svarbiausias subjektas, įtvirtinant arba ardant hegemoniją? Gramšis atsako vienareikšmiškai: inteligentija. Ir čia jis išvysto ištisą skyrių apie inteligentijos esmę, apie jos atsiradimą, vaidmenį visuomenėje ir santykį su valdžia. Inteligentijos pagrindinė visuomeninė funkcija – ne profesinė (inžinierius, mokslininkas, dvasininkas ir t. t.). Kaip ypatinga socialinė grupė, inteligentija atsiranda būtent šiuolaikinėje visuomenėje, iškilus poreikiui įtvirtinti hegemoniją per ideologiją. Būtent ideologijos kūrimas ir sklaida, vienos ar kitos klasės hegemonijos įtvirtinimas arba ardymas – pagrindinė inteligentijos egzistavimo prasmė.
Pati veiksmingiausia į valdžią einančios buržuazijos hegemonija įvyko Prancūzijoje, kur greitai susiklostė glaudi sąjunga tarp kapitalo ir inteligentijos[5]. Ši sąjunga rėmesi glaudžiais ryšiais ir tarp buržuazijos, ir inteligentijos, ir galingas filosofines sroves (kaip sakoma, – „Kantas nukirsdino galvą dievui, o Robespjeras – karaliui) pagimdžiusios vokiškosios Reformacijos. Apskritai, protestantiškosios Reformacijos sujungimo su Prancūzijos revoliucijos politiniu modeliu atvejį Gramšis laiko veiksmingumo įtvirtinant hegemoniją teoriniu maksimumu.
Parduodama savąjį darbą, inteligentija linksta ten, kur pinigai. Gramšis rašo: „Inteligentai tarnauja viešpataujančiajai grupei lyg socialinės hegemonijos ir politinio valdymo funkcijų įgyvendinimui naudojami „bernai“.“ Tiesa, visuomenėje visuomet išlieka dalis inteligentijos, Gramšio vadinamos „tradicine“ – tai hegemoniją praradusiajai grupei tarnavusi, bet kailio neišvertusi, inteligentija. Paprastai, naujai hegemoniją įgyjusi grupė ją stengiasi prisijaukinti. Be to, kovai už savo hegemoniją subrendę visuomeniniai judėjimai gimdo savą inteligentiją, kuri ir tampa jų pagrindiniu agentu formuojant kultūrinį branduolį ir išsikovojant hegemoniją.
Tai – labai trumpas ir supaprastintas kai kurių Gramšio doktrinos punktų išdėstymas. Manau, jau iš jo matyti, kokia vaisinga bei plati ši koncepcija. Gramšis buvo vienas iš padėjusių pamatus istmatą (tiek jo marksistinėje, tiek ir liberalinėje versijose) įveikusiai naujajai sociologijai. Neveltui jo vardas minimas vienoje eilėje su Michailu Bachtinu kultūrologijoje, ir su Mišeliu Fuko bei kitais novatoriais filosofijoje. Gramšis – vienas iš pirmųjų filosofų, pajautusių naująjį mokslinį pasaulėvaizdį, ir pernešusių jo dvasią į visuomenės mokslą[6].
Pateiksiu keletą pavyzdžių tų visuomeninių procesų, kurie, kaip rodo dabartiniai tyrimai jie išsirutuliavo pagal Gramšio hegemonijos doktriną (pagrinde šie pavyzdžiai paimti iš amerikietiškų disertacijų). O apie perestroiką pakalbėsime vėliau.
Galbūt, pats stipriausias Gramšio teorijos teisingumo patvirtinimas – Indijos išsivadavimo iš kolonijinės priklausomybės strategija, kurią sėkmingai vedė Indijos nacionalinis kongresas. Partija daugeliu „mažų darbų ir žodžių“ išsikovojo stiprią kultūrinę hegemoniją tarp gyventojų. Kolonijinė administracija ir proangliškasis elitas buvo bejėgiai kažką tam priešpastatyti – jie prarado buvusios tvarkos palaikymui būtiną masių sutikimo minimumą.
Kita puiki ir sąmoningai išdirbta „operacija“ – taikingas Ispanijos perėjimas iš totalitarinės uždaros visuomenės prie liberalios rinkos ekonomikos, federalinės valstybės sanklodos ir vakarietiško tipo demokratijos po Franko mirties. Frankistinio elito hegemonijos krizės katalizatoriumi tapo serija susitarimų su į hegemoniją pretendavusia kairiąja opozicija. Šių paktų ir kompromisų išdavoje, kairieji buvo „priimti į elitą“, o frankistai pakeitė savąsias odioziškas spalvas ir frazeologiją, tapdami „demokratais“. Kairieji, savo ruožtu, sugebėjo „įkalbėti“ mases pakentėti, atsisakyti savo socialinių reikalavimų – vieni dešinieji to nebūtų pajėgę.
Remiantis Gramši teorija, kultūrologai aiškina daiktų („plataus vartojimo produktų“) vaidmenį, įtvirtinant buržuazijos hegemoniją Vakarų visuomenėje. Daiktai (materialinė kultūra) formuoja eilinio žmogaus gyvenamąją aplinką. Per juos siunčiamos galingai kasdienę sąmonę veikiančios „žinutės“. Jei daiktai projektuojami, atsižvelgiant į jų, kaip „ženklų“ („iš simbolių sudarytos informacinės sistemos“), funkciją, tai milžiniško ir įvairialypio jų srauto dėka pastarieji gali tapti lemiama jėga, formuojant kasdienę sąmonę[7]. Būtent kasdienio vartojimo produktų dizainas (ypatingą vietą jame užima automobiliai) JAV tapo pagrindiniu kultūrinių vertybių diegimo sąmonėn (tai yra, kultūrinio branduolio formavimo ir išsaugojimo) mechanizmu. Specialistai ypatingai pažymi šio mechanizmo sugebėjimus veiksmingai „standartizuojant ir segmentuojant“ visuomenę.
Standartizacija ir segmentacija – svarbi hegemonijos sąlyga pilietinėje visuomenėje, kurioje privalu išlaikyti žmonių „atomizaciją“, individualizaciją. Bet tuo pačiu sujungti „segmentus“ link organiškos vienybės nevedančiais, o vadinasi, ir hegemonijai saugiais, ryšiais. Kaip parodė Gramšio metodologija paremti tyrimai, tokia veiksminga priemone JAV tapo sportas. Iš jo gimė simboliai ir vaizdiniai, minkštais, link jokios socialinės vienybės nevedančiais ryšiais jungiantys pačius skirtingiausius visuomenės segmentus – nuo jdugne esančių negrų iki pat buržuazinio elito. Sportas suformavo savitą bendros masinės kultūros ir kasdienės sąmonės derinį.
Itin įdomūs tyrimai, nagrinėjantys atskirus atvejus, kuriuose konkuruojančios jėgos sąmoningai planuodavo savą kampaniją, kaip kovą dėl hegemonijos visuomenės sąmonėje konkrečiu klausimu. Taip buvo, pavyzdžiui, 1984-1985 mm. Tečer privatizacijos kampanijoje. Privatizacijai besipriešinusios Anglijos profsąjungos bandė į savo pusę patraukti viešąją nuomonę, bet kovą dėl hegemonijos pralaimėjo. Apskritai, anglai davė sutikimą privatizacijai, o nuo tečerizmo atsitraukė tik jau savu kailiu patyrę jo pasekmes.
Gramšio metodologija vykusiai atskleidžia Nelsono Rokfelerio iniciatyva įkurtos ir Zbignevo Bžezinskio vadovautos „Trišalės komisijos“ veikimo esmę. Tai – viena iš uždariausių bei įtakingiausių šešėlinės „pasaulinės vyriausybės“ organizacijų. Į ją įeina apie trys šimtai narių iš JAV, Europos ir Japonijos. Tikslas – stabilizuoti naująją pasaulio tvarką, užtikrinant netrukdomą transnacionalinių korporacijų prieigą prie visų šalių, ypatingai finansinėje ir energetikos srityse. Pripažįstama, tačiau, kad iš tikrųjų Trišalė komisija prisidėjo prie esamosios globalios finansų krizės ir apskritai, lyginant su 70-aisiais – pasaulį destabilizavo. Bet mums svarbi kita išvada: ši šešėlinė organizacija beveik visose svarbiausiose šalyse sugebėjo mobilizuoti įtakingas jėgas paveikti viešąją nuomonę taip, kad „nemaloniosios“ jos veikimo pasekmės visai išnyktų iš diskusinės erdvės. Šios jėgos (mokslininkai, spauda, „dvasiniai lyderiai“) sugebėjo pasauliniu mastu padaryti tokią įtaką kasdienei sąmonei, kad žmonės lyg nustojo matyti akivaizdžius dalykus. Jiems atjungė „sveiką protą“.
Pagaliau, Gramšio doktrinos logiką pilnai atitiko ir liberaliosios inteligentijos vykdytas socialistinių jėgų hegemonijos suardymas Rytų Europos šalyse. Be galo įdomu skaityti JAV rašytas disertacijas apie teatro vaidmenį griaunant tųjų šalių kultūrinį branduolį (pats Gramšis savo hegemonijos teorijoje taip pat skyrė svarbią vietą teatrui, ypatingai Luidžio Pirandelo teatrui, žymiai prisidėjusiam prie fašistų atėjimo į valdžią Italijoje)[8]. Taip, pavyzdžiui, nagrinėjama VDR žymaus Heinero Miulerio teatro, savo pjesėmis siekusio „griauti istoriją iš apačios“, kūryba. Tai – tipiškas reiškinio, vadinamo „anti–instituciniu teatru“, tai yra teatro, griaunančio visuomenės institutus, pavyzdys. Anot tyrimo rezultatų, režisieriai sąmoningai „ieškojo įtrūkimų hegemonijos monolite, ir šiuos įtrūkimus stengėsi didinti – perspektyvoje iki pat istorijos pabaigos“. Na, o kaip istorijos pabaiga, iš anksto buvo numatomas išsvajotasis Vakarams oponavusio „tarybinio bloko“ žlugimas.
Manau, šiandien galima kalbėti apie Gramšio tragediją. Beveik visos jo genialios mintys ir įspėjimai, kuriais jis kreipėsi į draugus, kad šie išmoktų mobilizuoti žmonių sveiką protą, pakelti dirbančiųjų mases iki inteligentijos lygio ir sutelkti jų gebėjimus kovojant dėl „išsivaduojamosios hegemonijos“ – beveik viskas diametraliai priešingais tikslais buvo išstudijuota ir panaudota priešininko. Sveiko proto nuslopinimui, žmogaus sumenkinimui ir veiksmingam manipuliavimui jo sąmone. Šio „darbo pagal Gramšį“ viršūne, žinoma, buvo perestroika TSRS.
Versta iš: Кара-Мурза, С. Г. Манипуляция сознанием / С. Г. Кара-Мурза. — М.: Эксмо, 2005. — С. 61-69.
Vertėjo pastabos:
* Žr.: https://dissertation.com/
Autoriaus pastabos:
[1] Beje, labai įdomu išskirti tas visuomenines problemas, kurias nagrinėjant klasikinis marksizmas pasirodo esąs neveiksmingas, tuo tarpu kai Gramšio marksizmas duoda svarbių rezultatų (pavyzdžiui, tokių problemų kategorijai priklauso nacionaliniai konfliktai).
[2] Gramšis – ne idealistas. Jis pabrėžia, kad „hegemonija, būdama etine-politine, negali kartu nebūti ekonomine.“ Bet jis nutolsta nuo bazę, nuosavybės santykius akcentuojančio „ekonominio determinizmo“. Anot Gramšio, ekonomika – visuomenės skeletas, o ideologija – jo „oda“. Jis rašo: „Žinoma, negalima sakyti, kad žmogaus kūne jo oda tėra iliuzija, o skeletas – vienintelė tikrovė, nors ilgą laiką ir buvo kalbama panašiai… Ne dėl skeleto (siaurąja prasme) įsimylima moteris, nors suprantama, kiek skeletas lemia jos judesių gracingumą ir t. t.“
[3] Suprantama, kad tai – žymiai sudėtingesnis Lenino formulės, pagal kurią „valstybė yra mašina vienai klasei engti kitą“, variantas.
[4] „Hegemonijos krizei“ subrendus ir iškilus „karinei“ situacijai, aiškiai reikalingas nebe vien „molekulinis“ poveikis sąmonei, bet ir greitos, tikslingos operacijos, ypatingai suduodančios stiprius smūgius sąmonei, keliančios šoką, priverčiančios didžiules žmonių mases pereiti iš pasyvios pozicijos į aktyvią. Gramšis tai laiko grandinine reakcija („sintezių grandine“) ir įvardija katarsiu – lyg tearto tragedijos veiksmas apvalančiu ir apšviečiančiu žiūrovų kolektyvinę sąmonę. Pereidamas nuo filosofinės kalbos prie karinės, Gramšis rašo: „Karinių pajėgų santykį reiktų suprasti ne vien tik pagal turimus ginklus ir karinius dalinius, bet ir pagal partijos galimybes paralyžuoti valstybinio aparato pagrindinius nervinius mazgus.“
[5] Pavyzdžiui, Italijoje, kur inteligentija buvo kosmopolitiška, abejinga nacionalinės buržuazijas poreikiams, kapitalizmas vystėsi itin vangiai.
[6] Istmatas atsirado mechaniniu Niutono pasaulėvaizdžiu paremtoje kultūroje. Todėl visos jo metaforos ir alegorijos – tokios pat mechaniškos, kaip stūmoklio judėjimas garinėje mašinoje. Kaip sakoma, šis pasaulėvaizdis remiasi „būties fizika“. Kitas pasaulėvaizdis rutuliuojasi mūsų amžiuje – jame atsižvelgiama į „anomalijas“, kurias mechaniškasis pasaulėvaizdis tiesiog praleisdavęs: į negrįžtamumą, netiesiškumą, fluktuaciją ir grandininius procesus, saviorganizaciją. Tai – „tapsmo fizika“. Pagrindinis jos interesas nukreiptas į perėjimo, kismo, katastrofų procesus.
[7] Savo laiku privesdamas šią mintį iki kraštutinumo, Rokfeleris pasakė, kad amerikiečiams norint užkariauti afrikiečių inteligentijos sąmonę tereikia suorganizuoti dviejų gražių ir nebrangių daiktų, pusbačių ir tušinukų, gamybą. Juos žmogus pastoviai mato ir liečia, nuo aušros lig aušros. Rokfeleris pasiūlė nepagailėti resursų patiems geriausiems tušinukams su prabangiu dizainu.
[8] Pats Pirandelas irgi suprato šią teatro rolę. Jis rašė, kad Musolinis – „tikras teatro žmogus, pasirodantis ir kaip dramaturgas, ir kaip aktorius Amžių Teatre.“
