Redakcijos komentaras: Nuo Karlo Markso „Kapitale“ aprašytos pramoninio kapitalizmo aušros mus jau skiria daugiau negu pusantro šimtmečio. Ir visgi „Kapitale“ pateiktas kapitalistinės, prekinės-piniginės sistemos ir ją apsprendžiančiojo vertės dėsnio aprašymas lieka toks pat nepamainomas ir fundamentalus visuomenės moksluose, kaip Izaoko Niutono mechanika – fizikoje. Vien dėl to, norint susigaudyti politekonominiuose procesuose – šį darbą studijuoti privalu. Bet užduotis tai – ne iš lengvųjų. Todėl, pradedantiems šįjį pažinimo kelią siūlome „Karlo Markso ekonominį mokslą“ – dar 1887 m. Karlo Kautskio (1854-1938) išleistą knygelę, kurią galima laikyti savotišku „Kapitalo“ 1-ojo tomo konspektu, politekonomijos pradžiamoksliu.
***
I. GAMYBOS PROCESAS
Pirmajame skyriuje mes turėjome reikalo daugiausia su prekinės rinkos sritimi. Mes matėme, kaip mainomos, parduodamos ir perkamos prekės, kaip pinigai atlieka įvairiausias funkcijas, kaip, pagaliau, pinigai pavirsta kapitalu, kai tik rinkoje pasirodo prekė – darbo jėga.
Kapitalistas nusipirko darbo jėgą ir eina su savo naujuoju pirkiniu iš rinkos, kur jam nėra kas veikti su ja, eina ten, kur jis gali ją pavartoti, pasinaudoti ja, – į įmonę. Nueikime ten paskui jį ir mes. Palikime prekinės cirkuliacijos sritį ir geriau įsižiūrėkime į gamybos sritį. Su šia sritimi mes turėsime reikalo toliau dėstydami.
„Darbo jėgos naudojimas – tai pats darbas“ („Kapitalas“, I t., 162 psl.).
Kapitalistas vartoja įsigytąją darbo jėgą, priversdamas jos pardavėją dirbti jam, gaminti prekes.
Kaip jau matėme pirmajame skyriuje, darbas, kuris gamina prekes, turi dvi puses: jis kuria vartojamąsias vertes ir prekių vertes.
Kaip vartojamųjų verčių kūrėjas darbas visai nėra jokia skiriamoji prekinės gamybos ypatybė, o, atvirkščiai, yra žmonijai nuolatinė būtinybė, egzistuojanti nepriklausomai nuo vienokios ar kitokios visuomenės formos. Kaip tokį darbą turi sudaryti trys momentai: 1) sąmoninga ir tikslinga žmogaus veikla, 2) darbo objektas ir 3) darbo priemonės.
Darbas yra tikslinga ir sąmoninga žmogaus veikla, jo poveikis gamtos medžiagai, siekiant suteikti jai formą, tinkamą žmonių poreikiams tenkinti. Tokios veiklos elementų randame jau gyvulių pasaulyje, bet tik tam tikroje žmonijos išsivystymo pakopoje ji galutinai praranda savo instinktinę formą ir tampa visiškai sąmoninga veikla. Kiekvienas darbas yra ne tik raumenų, bet ir smegenų bei nervų darbas. Marksas taikliai pažymi:
„Neskaitant įtempimo tų organų, kuriais atliekamas darbas, per visą darbo laiką yra būtina tikslinga, atidumu pasireiškianti valia, ir, be to, būtina tuo labiau, kuo mažiau darbas savo turiniu ir atlikimo būdu yra darbininkui patrauklus, vadinasi, kuo mažiau jis patenkina darbininką kaip jo fizinių ir intelektualinių jėgų pasireiškimas“ („Kapitalas“, I t., 163 psl.).
Darbuotojas veikia kokį nors daiktą, kuris yra darbo objektas. Veikdamas jis vartoja įvairius pagalbinius įrankius. Jis išnaudoja jų mechanines, fizines arba chemines savybes, sutinkamai su savo tikslais priversdamas jas paveikti darbo objektą. Tos pagalbinės priemonės yra darbo priemonės. Rezultatas, gaunamas darbo priemonėmis apdorojus darbo objektą, yra produktas. Darbo priemonės ir darbo objektas yra gamybos priemonės.
Dirbdamas stalą, stalius apdoroja medį. Kartais darbo objektą duoda gamta, pavyzdžiui, medį pirmykščiame miške. Bet dažniausiai jis yra ankstesnės darbo sąnaudos rezultatas. Pavyzdžiui, šiuo atveju jis yra medžių kirtimo ir pervežimo darbo rezultatas. Tada jis pavadinamas žaliava. Mūsų pavyzdyje žaliavas sudaro medis, taip pat klijai, dažai, lakas, naudojami gaminant stalą. Medis yra pagrindinė medžiaga, o klijai, dažai, lakas – pagalbinės medžiagos. Oblius, pjūklas ir t. t. yra darbo priemonės, o stalas – produktas.
„Ar tam tikra vartojamoji vertė yra žaliava, darbo priemonė ar produktas, tai visiškai priklauso nuo tam tikros jos funkcijos darbo procese, nuo tos vietos, kurią ji jame užima, ir, pasikeitus šiai vietai, kinta ir jos apibrėžimas“ („Kapitalas“, I t., 167 psl.).
Pavyzdžiui, gyvuliai gali pakaitomis funkcionuoti kaip produktas (gyvulininkystės), kaip darbo priemonė (pakinkyti gyvuliai) ir kaip žaliava (penint skerdimui).
Darbo priemonės turi didžiulę reikšmę žmonijos vystymuisi. Nuo jų pirmiausia priklauso gamybos būdas, o kiekvienas gamybos būdas sąlygoja jam būdingus visuomeninius santykius su atitinkamu teisiniu, religiniu, filosofiniu ir meniniu antstatu.
Esant bet kuriam gamybos būdui, gamybos priemonės (darbo objektai ir darbo priemonės) ir darbo jėga yra būtini vartojamųjų verčių gamybos, t. y. darbo proceso, elementai. Bet visuomeninis šio proceso pobūdis įvairių gamybos būdų sąlygomis yra skirtingas.
Dabar pažiūrėkime, kokią formą jis įgauna esant kapitalistiniam gamybos būdui.
Prekių gamintojui vartojamųjų verčių gamyba yra tik priemonė, o jo tikslas yra gaminti prekių vertes. Prekė yra vartojamosios vertės ir vertės vienybė. Todėl negalima gaminti vertės, negaminant kartu ir vartojamųjų verčių. Prekių gamintojo gaminamosios prekės turi tenkinti kokį nors poreikį, turi būti kam nors naudingos, kitaip jis negalės jų parduoti. Bet toji aplinkybė, kad jo prekės turi būti vartojamosios vertės, jam tėra tik neišvengiama blogybė, o ne tikrasis jo ūkinės veiklos tikslas.
Todėl prekių gaminimo procesas tuo pat metu yra ir vartojamųjų verčių ir prekių verčių gaminimo procesas; jis yra darbo proceso ir vertės kūrimo proceso vienybė.
Tai yra teisinga prekinei gamybai aplamai. Tačiau dabar mes nagrinėjame gamybos procesą esant ypatingai prekinės gamybos formai,– būtent, tokiai prekių gamybai, kurioje naudojama pirktoji darbo jėga pridedamajai vertei gauti.
Kokią tat formą tuo atveju įgauna darbo procesas?
Iš pradžių dėl kapitalisto kišimosi jis iš esmės nepakinta.
Įsivaizduokime, pavyzdžiui, audėją, dirbantį savarankiškai. Jam priklauso jo audimo staklės: jis pats perkasi verpalus; jis gali dirbti bet kada ir kaip jam patinka, jo darbo produktas yra jo nuosavybė. Bet štai jis nuskurdo ir yra priverstas parduoti savo stakles. Iš ko jam dabar gyventi? Dabar jam belieka tik parsisamdyti kapitalistui ir austi pastarajam. Sis perka jo darbo jėgą, taip pat perka audimo stakles bei reikalingą kiekį verpalų ir stato audėją prie kapitalistui priklausančių staklių, kad jis austų iš nupirktų verpalų. Galbūt, audimo staklės, kurias pirko kapitalistas, yra tos pačios, kurias dėl savo nuskurdimo turėjo parduoti audėjas. Bet ir nesant tokio sutapimo, audėjas audžia tuo pat būdu, kaip ir anksčiau, ir darbo procesas savo išore nepakito.
Ir vis dėlto čia įvyko du svarbūs pakitimai. Pirma, audėjas dirba jau nebe sau, o kapitalistui; dabar pastarasis kontroliuoja darbininką, seka, kad tasai nedirbtų pernelyg lėtai arba nerūpestingai ir pan. Ir, antra, darbo produktas dabar priklauso ne darbininkui, o kapitalistui.
Toks yra pirmasis poveikis, kurį darbo procesui daro kapitalas, kai tik jis užvaldo gamybos procesą. O kokį pavidalą dabar įgauna vertės kūrimo procesas?
Pirmiausia apskaičiuokime, kokia yra vertė to produkto, kurį kaip prekę gamina kapitalistui jo nupirktoji darbo jėga, panaudodama pirktas gamybos priemones.
Tarkime, kapitalistas perka darbo jėgą vienai dienai. Darbininkui egzistuoti būtinieji reikmenys pagaminami per 6 visuomeniškai būtino darbo laiko valandas. Tas pat visuomeniškai būtino darbo laiko kiekis tegul įsikūnija 3-se markėse. Kapitalistas perka darbo jėgą pagal jos vertę: jis moka darbininkui už darbo dieną 3 markes*.
*Čia ir žemiau pateiktieji skaičiai, žinoma, yra paimti visiškai laisvai ir parinkti grynai didesnio vaizdumo dėlei. Tai, atrodo, turėtų būti savaime suprantama. Bet kai kurie iš rašiusiųjų apie „Kapitalą“ vaizduoja dalyką taip, tartum Marksas būtų pateikęs panašius pavyzdžius kaip faktus. Iki ko gali nueiti „Kapitalo“ aiškintojai, galima spręsti iš tokio fakto: pono fon Treičkės „Preussische Jahrbücher“ 57-ame tome tūlas dr. Stegemanas atspausdino nepaprastai paviršutinišką straipsnį apie „Karlo Markso ekonominę pasaulėžiūrą“. Pateikdamas „vertės principą“ kaip Markso pagrindinį reikalavimą, jis tuojau pat pasakoja (227 psl.): „Marksas teigia, jog žmonių visuomenei kasdien reikėtų tik 6 valandų darbo visiems būtiniems pragyvenimo reikmenims pagaminti, jeigu tik kiekvienas dirbtų ir dar pagal savo jėgas“. Iš viso to „Kapitale“ nėra nė vieno žodžio. Jeigu ponas Štegemanas mažiau fantazuotų ir atidžiau skaitytų „Kapitalą“, tai jis ten, 198 psl. rastų, kad Marksas, pasiremdamas skaičių duomenimis, kuriuos jam suteikė vienas Mančesterio fabrikantas, apskaičiavo būtinąjį darbą, kurį apie 60-sius metus turėjo faktiškai sunaudoti vienos konkrečios verpyklos verpėjas. Marksas padarė išvadą, kad, esant dešimties valandų darbo dienai, verpėjo būtinasis darbo laikas nesiekia 4 valandų, o likusis darbo laikas, per kurį jis gamina pridedamąją vertę, sudaro daugiau kaip 6 valandas. Žemiau mes pamatysime, kad darbininkui egzistuoti būtinasis darbo laikas yra nepaprastai kintantis dydis.
Tarkime, kad, kapitalisto nuomone, medvilnės verpalai yra vartojamoji vertė, kuri turi didelę paklausą ir kurią dėl to bus lengva realizuoti. Jis nutaria gaminti verpalus, perka darbo įrankius – paprastumo dėlei tarkime, kad pastarieji susideda vien iš verpsčių ir medvilnės. Viename svare medvilnės įdėta, sakysime, 2 darbo valandos – vadinasi, jis kainuoja 1 markę. Iš vieno svaro medvilnės galima suverpti 1 svarą verpalų. Perdirbant 100 svarų medvilnės, tarkime, susivartoja, susidėvi viena verpstė, vadinasi, gaminant 1 svarą verpalų, susivartoja ¹⁄₁₀₀ verpstės. Vienoje verpstėje yra 20 valandų darbo, arba 10 markių. Per vieną darbo valandą suverpiami 2 svarai medvilnės; vadinasi, per 6 valandas – 12 svarų, turint galvoje visada normalias, vidutines visuomeniškai būtinas gamybos sąlygas.
Kiek vertės šiomis sąlygomis bus 1 svare verpalų?
Pirma, juos verpiant suvartotų medvilnės ir verpsčių vertė. Ši vertė visa, nepadidėdama ir nesumažėdama, pereina į produktą. Medvilnės ir verpsčių vartojamoji vertė pakito, jų vertė liko nepaliesta. Tai paaiškės, jeigu įvairius darbo procesus, būtinus galutiniam produktui pagaminti, nagrinėsime kaip vieną po kitos einančias vieno ir to pat darbo proceso dalis.
Tarkime, kad verpėjas kartu yra ir medvilnės plantatorius ir kad medvilnė perdirbama vos tik surinkta. Tuomet verpalai yra plantatoriaus ir verpėjo darbo produktas. Jų vertė matuojama darbo laiku, visuomeniškai būtinu medvilnei pagaminti ir jai perdirbti j verpalus.
Produkto vertėje neįvyks jokių pakitimų, jeigu, kitoms sąlygoms esant lygioms, jam pagaminti būtinus darbo procesus vykdys jau ne vienas, o keli asmenys. Vadinasi, perdirbtos medvilnės vertė vėl pasireikš verpaluose; tas pat atsitiks ir su sunaudotų verpsčių verte. Paprastumo dėlei į įvairias pagalbines medžiagas mes čia neatsižvelgsime.
Prie šios perkeltosios vertės prisijungia dar vertė, kurią prie medvilnės prideda verpėjo darbas. Tarkime, kad per vieną darbo valandą perdirbama į verpalus 2 svarai, o 2 darbo valandos išreiškiamos 1 marke. Vadinasi, darbo valanda atstovauja ½ markės vertei.
Taigi 1 svaro verpalų vertė yra lygi 1 svaro medvilnės vertei ( = 1 markei) + ¹⁄₁₀₀ verpstės ( = ⅒ markės) + ½ valandos darbo ( = ¼ markės); arba, visą vertę išreiškiant markėmis, 1+⅒+¼ = 1 markei 35 pfenigams.
Per 6 valandas bus suverpta 12 svarų verpalų 16 markių 20 pfenigų vertės. Bet kiek atsiėjo kapitalistui šis produktas? Jis turėjo sunaudoti 12 svarų medvilnės –12 markių, ¹²⁄₁₀₀ verpstės =1 markei 20 pfenigų ir vieną darbo jėgos dieną = 3 markėms, o iš viso – 16 markių 20 pfenigų, t. y. lygiai tiek, kiek sudaro jo verpalų vertė.
Taigi iki šiol kapitalistas tuščiai vertė dirbti darbininką. Jo nupirktoji prekė – darbo jėga – kol kas nedavė jam’ jokios pridedamosios vertės.
Bet kapitalistas nenusimena. Darbo jėgos vartojamąją vertę jis pirko visai dienai. Jis ją pirko dorai ir teisingai, pagal visą jos vertę. Reiškia, jis turi visišką teisę pilnai ir be likučio išnaudoti visą jos vartojamąją vertę. Jam ir į galvą neateis pasakyti darbininkui: „Aš pirkau tavo darbo jėgą už pinigų sumą, reiškiančią 6 darbo valandas; tu dirbai man 6 valandas, vadinasi, mes esame atsiskaitę,, tu gali eiti“. Priešingai, jis jam sako: „Aš pirkau tavo darbo jėgą visai dienai, ji visą dieną priklauso man; todėl skubėk vėl prie darbo, kol turi jėgų, negaišdamas nė vienos akimirkos laiko – juk tas laikas priklauso ne tau, bet man“. Ir jis verčia darbininką dirbti ne 6 valandas, o daugiau – tarkime, 12 valandų.
Praėjus sekančioms šešioms valandoms, darbo dienos pabaigoje, jis vėl skaičiuoja rezultatą. Dabar jis turi 24 svarus verpalų 32 markių 40 pfenigų vertės. Jo kaštai yra tokie: 24 svarai medvilnės = 24 markėms, ²⁴⁄₁₀₀ verpstės = 2 markėms 40 pfenigų ir 1 darbo jėga = 3 markėms – iš viso 29 markės 40 pfenigų. Šypsodamasis jis užverčia savo sąskaitybos knygą. Jis laimėjo, arba, kaip jis sako: „uždirbo“ 3 markes.
Jis uždirbo, įsigijo pridedamąją vertę, nepažeisdamas prekinės cirkuliacijos dėsnių. Medvilnė, verpstės, darbo jėga – visa tai buvo pirkta pagal jų vertę. Jeigu jis gavo pridedamąją vertę, tai tik todėl, kad pavartojo savo pirktąsias prekes – pavartojo, žinoma, ne kaip malonumo priemones, bet kaip gamybos priemones, – taip pat todėl, kad pirktosios darbo jėgos vartojamąją vertę jis panaudojo virš tam tikros ribos.
Prekinės gamybos sistemos sąlygomis gamybos procesas visada yra vertės kūrimo procesas, nepriklausomai nuo to, ar jis vyksta naudojant pirktąją ar savo darbo jėgą. Bet tik tada, kai vertės kūrimo procesas nusitęsia už tam tikros ribos, jis darosi ir pridedamosios vertės kūrėju ir, kaip toks, tampa vertės didinimo procesu. Gamybos procesas, jeigu jo tikslas yra gaminti pridedamąją vertę, turi tęstis toliau už to taško, iki kurio jis yra būtinas pagaminti vertei, lygiai pirktosios darbo jėgos vertei.
Ir valstietis, dirbąs savo nuosavą lauką, ir savarankiškai dirbąs amatininkas gali dirbti ilgiau negu tas laikas, kurį jie yra priversti dirbti, kad atgamintų savo suvartojamus pragyvenimo reikmenis. Vadinasi, ir jie gali gaminti pridedamąją vertę, ir jų darbas gali būti vertės didinimo procesas. Tačiau tik tuo atveju, kai vertės didinimo procesas vykdomas panaudojant pirktąją svetimą darbo jėgą, jis yra kapitalistinis gamybos procesas; šis pastarasis savo prigimtimi, jam keliamuoju tikslu neišvengiamai yra vertės didinimo procesas.
Šaltinis: Karlo Markso ekonominis mokslas / Karlas Kautskis. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958. – pp. 55-61.
