Senovėje žmonės rimtai mirdavo iš meilės. Ne metafora, o tikra diagnozė. Viduramžiais vadino amor hereos – herojiška meilė, atseit liga nuo perteklinės juodosios tulžies. Apetitas dingsta, nemiega, blykšta, karščiuoja, pulsas šokinėja, galvoje tik vienas žmogus… ir gali net pamišti ar numirti, ypač jei neatsako.
Literatūroje – drama non stop. Romeo ir Džuljeta, Verteris (nuo to romano savižudybių banga ėjo per Europą), Didonė iš Eneidos, visi tie riteriai romanuose… Mirdavo iš meilės. Ne „oi, kaip skauda“, o realiai numirdavo. Dabar? Dabar tai jau patologija. Limerencija, obsesinis-kompulsinis sutrikimas, nuolatinės abejonės, įkyrios mintys, tikrinimai… Nebe kilni kančia, o „eik pas psichoterapeutą, gydykis“. Romantizuoti nebeleidžia.
O kapitalizmas? Jis prarijo viską, net intymumą. Pelnas nugali aistrą. Visada. O dabar dar ir DI… „Mes padarysim jus laimingesnius!“, – sako. Jums sugeneruos meilę. Paspausk mygtuką ir gausi idealų partnerį, be dramų, be mirties pavojaus. Saugu. Nuobodu. Bet pelninga.
Ir jei anksčiau aistra galėjo tave sunaikinti, tai dabar ji tiesiog… išblėsta. Kas lieka? Gyvenimas puikus, sako. Žmonės laimingesni nei bet kada. Na, pažiūrėkime.
Jaunimas, ypač Z karta – mylisi rečiau. Daug rečiau nei prieš 20 metų. Nebėra to „nebegaliu susilaikyti“, kai akys aptemsta. Vietoj to – telefonas rankoj, kambarys uždarytas, pornografija, socialiniai tinklai… Ir prioritetas – miegas. Dauguma renkasi miegą, o ne seksą. Rimtai? Taip.
Ką tai reiškia santykiams? Kai aistra nebe pirmoj vietoj, viskas eina pro racionalumo filtrą. Partnerį renkiesi ne dėl to keisto „trenkia staiga“ (любовь зла, полюбишь и козла, žinai?), o pagal tvarkaraštį. Ar tinka dienotvarkei? Ar ramu su juo? Ar nereikės po to galvoti, iš kur pinigai? Ar galėsi toliau savo karjerą tempti?
Ir štai – mažiau impulso, daugiau skaičiavimo. Pradedi mąstyti kaip investuotojas. Rizika, potencialas, kas po 5 metų… Ciniška? Gal. Bet pabandyk pasakyti, kad netiesa. Kuo silpnesnė ta kibirkštis, tuo garsiau galvoj balso: „būk atsargi, paskolos, karjera ant plauko, neprisirišk per daug“. Pinigai, stabilumas, statusas – viskas užgožia tą keistą dalyką, dėl kurio anksčiau mesdavo viską ir lėkdavo nežinia kur.
O laimė? „World Happiness Report“ rodo – jaunimas dugne. Vienatvė, nerimas, mažai vilties. Gen Z – mažiausiai laimingi. Ir žinot ką? Gal čia ne apie protingesnę meilę. Gal mes tiesiog pamiršom, kaip išvis išprotėti dėl ko nors. Ar tampame zombiais?
Foma Žalias
