Žmonės, kurie klūpo prie kapitalizmo altoriaus – tie, kuriems svarbiausia pinigai, statusas, „būti pirmam“ – pradeda elgtis kaip psichologai vadina tamsiąja triada. Manipuliuoja, pučiasi… kartais net nejaučia jokios kaltės, kai mindo kitus. Neseniai skaičiau 2025 metais išėjusią Aleksandros Fomenko knygą „Kapitalistinė asmenybė“ (Alexandra Fomenko, The Capitalist Personality): aišku: kuo labiau žmogus dievina materializmą ir dėl visko konkuruoja, tuo labiau jame šviečia narcisistiniai, makiaveliški, kartais net psichopatiški bruožai.
Ir tada prisimeni Marksą… jis sakė kažką apie materialines sąlygas, kad santykiai formuoja sąmonę. Kitaip tariant, pakeisk santykius – žmogus gali pasikeisti. Ir staiga supranti: ne „žmogus gobšus iš prigimties“, kaip dabar visi kartoja. Ne… sistema ištraukia iš mūsų viską, ką moka apdovanoti: egoizmą, cinizmą, lipimą per galvas. O visa kitą – dalijimąsi, džiaugsmą, rūpinimąsi kitais – išstumia į paraštes. Ten tave pavadina naivuoliu, silpnu, net nubaudžia: mažesnis atlyginimas, blogesnė reputacija, išstūmimas iš „žmonių rato“…
Pažįstu žmonių, kurie dievina riziką. Adrenalinas, avantiūros, rimtos bėdos. Kapitalizmas tokius stumia į „laimėk bet kokia kaina“ pusę. Bet jei sistema būtų kitokia – bendradarbiavimo, rūpinimosi kitais – tas pats impulsyvus žmogus galėtų būti didvyris, o ne plėšikas. Kapitalizmas iš mūsų Prometėjų kuria vagis, o bendradarbiavimo visuomenė tuose pačiuose žmonėse būtų išlaisvinusi didvyrius.
Aina Rend (Ayn Rand)… egoizmas – dorybė, altruizmas – klaida. Laisva rinka leidžia rūpintis tik savimi. Sistema perrašė mitą: Prometėjas jau ne tas, kuris atnešė ugnį, o tas, kas ją parduoda brangiausiai. Bet žmogus juk ne akmuo. Minkštas, lankstus… priklauso nuo aplinkos. Sistema veikia dešimtmečius, įspaudžia savo logiką į galvas, širdis… Kapitalizmas ne tik suranda mumyse paslėptą velnią – jis jį augina, maitina premijomis, akcijomis, medaliais už „efektyvumą“. O tas, kuris dalijasi be naudos, džiaugiasi, rūpinasi kitais – dažniausiai lieka kamputyje, vadinamas naivuoliu arba kvailiu.
Ir vėl… tas pats ratas. Sistema mus formuoja, mes ją stiprinam.
O jei Prometėjas vis dar gyvas? Jei jis tik tyli, užsisklendęs, laukia? Jei vieną rytą atsibusim ir pamatysim, kad nebereikia bijot būt naiviam, dalintis, rūpintis? Kad ugnis – ne prekė, o tai, kas mus daro žmonėm?
Foma Žalias
