Redakcijos komentaras: Andrius Bulota (1907-1974) – lietuvių teisininkas, akademikas. Ilgametis kairiojo, antifašistinio judėjimo veikėjas, 1929 m. dalyvavęs atentate prieš premjerą A. Voldemarą, vėliau, 1936-1939 metais respublikonų pusėje kovojęs Ispanijos pilietiniame kare. Čia skaitytojų dėmesiui siūlome jo atsiminimų knygą „Limuzinas Nr. 4“, kurioje pasakojama apie minėtąjį atentatą. Tai kartu ir intriguojantis pasakojimas apie drąsų, kilniais idealais degantį jaunimą, ir savotiškas žvilgsnis į „smetoninį“ Lietuvos istorijos laikotarpį, tuometę visuomenę, kultūrą bei politiką.
***
1929 metų pradžioje galutinai nutarėme, kad pasikėsinime, tiksliau sakant – užpuolime, dalyvausime trise: Vytautas Montvila, Martynas Gudelis ir aš. Visada ramus ir santūrus Vytautas Montvila dar 1928 metų pabaigoje veržėsi dalyvauti atentate, nerimavo, kad nieko konkretaus nedaroma fašistų savivalei pažaboti ir užkirsti keliui plėstis fašistiniam terorui Lietuvoje. Tiesa, Vytautas buvo tos nuomonės, kad teroru negalima apsiriboti, kad kovojant prieš fašizmą, reikia ieškoti platesnės atramos darbininkų, jaunimo, taip pat ir kaimo jaunimo sluoksniuose, kur vyravo ryškios antifašistinės nuotaikos. Jis ragino užmegzti ryšius ir su nepritariančiais fašistiniam režimui šaulių organizacijos nariais. Martynas Gudelis tada aiškino, jog tokie ryšiai, esą, jau užmegzti su kai kurių Kauno įmonių darbininkais, taip pat su atskirais šaulių būriais provincijoje.
Būdavo, mūsų pokalbių metu Vytautas Montvila susiginčydavo su Gudeliu, kuris atentatui teikė didelę reikšmę, laikydamas jį ypač svarbia priemone, kaip jis sakė, tiesiogiai kovojant prieš fašizmą, prieš visą buržuazinę santvarką. Atentatas turi išjudinti visą Lietuvos liaudį ir priversti iš esmės pakeisti politinę padėtį krašte. Fašizmas, esą, tokio smūgio neatlaikys ir pa- būgs, atsitrauks. Jis aiškino, kad maksimalistai organizuoja ir kitą kovos grupę. Prireikus individualų terorą, esą, galima panaudoti kaip sistemingą kovos priemonę prieš tokius asmenis, kaip plačiai žinomas revoliucionierių žudikas Plechavičius ir panašūs subjektai.
Vytautas Montvila į tokią argumentaciją žiūrėjo gan skeptiškai. Tačiau jis tuo pat metu nervinosi, nekantravo ir sakydavo: jei jau daroma kas nors konkretaus, tai reikia daryti dabar, tuojau pat, neatidėliojant.
***
1929 metų pavasarį pasiruošimas atentatui jau ėjo į pabaigą. Vieną ūkanotą kovo popietę susitarėme susitikti Žaliakalnyje, Ąžuolyne, ir iš-bandyti pasikėsinimui skirtus pistoletus. Ypatingai svarbu buvo patikrinti iš Vokietijos gautus
parabelius. Mudu su Aleksandru jau anksčiau iš jų šaudydami buvome pastebėję, kad šios sistemos pistoletai kartais užsikerta: iššauta tūtelė įstringa išmetimo angoje, ir pistoletas nebeveikia, ypač jeigu iš eilės iššaunama visa apkaba, šūvis po šūvio.
Lėtai kopėme su Martynu į Vytauto kalną iš Laisvės alėjos vingiuojančiu taku. Medžiai sken-dėjo tirštame pilkai balkšvame rūke. Už mūsų, apačioje, tirštoje nepermatomoje migloje liko Kaunas. Tik iš žemai girdimo miesto ūžesio jautėme jį ten esant. Išėjome į Ąžuolyną. Nuo plikų medžių šakų papsėjo į žemę stambūs vandens lašai. Kvepėjo pernykščiais papuvusiais lapais, drėgna žeme. Kai kur po medžiais jau pradėjo kaltis žali žolės daigeliai. Aplink buvo tylu, ramu ir tuščia. Reti praeiviai vengė vaikščioti dar nepradžiūvusiais Ąžuolyno takais ir, norėdami patekti į miestą ar atgal – į Minties Ratą ir Vydūno alėją, ėjo aplinkui, išgrįsta gatve.
Išėję Ąžuolyno pakraštin mudu su Martynu Gudeliu pasukome į Aukštaičių gatvę. Ten, aklagatvyje, akmenų krūvoje, kampe tarp lentų tvoros ir senos aplūžusios daržinėlės ar malkinės, mes laikėme paslėpę dalį savo ginklų. Vieta nuošali, vienam saugojant antrasis net ir dienos metu galėjo paimti pistoletą su šoviniais. Ypač toji vieta patogi vakare, kada čia visiškai niekas nevaikšto,
Grįžome į Ąžuolyną, kur takų sankryžoje laukėme ateinant Vytauto Montvilos. Iš čia eisime Mickevičiaus slėnin, nuošalion vieton, kur į šūvių garsą niekas nekreipia dėmesio, juo labiau, kad ne per toliausiai yra nedidelė policijos ar kariuomenės šaudykla.
Taku iš miesto pusės pamatėme artėjant vyriškio figūrą. Tai buvo Vytautas. Neaukštas, kresnas, plačiapetis, eina neskubėdamas, – tokį iš tolo atpažinsi.
Visad rimtai nusiteikęs Vytautas Montvila atrodė ir dabar santūrus ir uždaras. Įdėmios, skvarbios akys žvelgė iš po iškilios kaktos. Kaip aktyvų antifašistą pažinojau jį iš gimnazijos laikų. Dar Marijampolėje kartą policija buvo jį areštavusi už pažangią veiklą.
Pradėjęs studijuoti Kaune, kartais sutikdavau Vytautą kairiųjų, pažangiųjų studentų susirinkimuose. Retkarčiais mačiau jį ir mūsų išvykose, ekskursijose į Kauno apylinkes. Tada susipažinau su juo arčiau, pamačiau, kad jis ne toks jau uždaras ir asketiškas, kaip man anksčiau atrodydavo. Kompanijoje kartais ir jis mokėjo būti gyvas ir linksmas, nevengė karštų ginčų svarbiais politiniais, ypač kovos prieš fašistinę diktatūrą, klausimais. Buvo matyti, kaip smarkiai jaudina Vytautą susidorojimai su pažangaus, darbininkų judėjimo dalyviais – areštai, ištrėmimai ir įkalinimai, karo teismai ir sušaudymai, – labai dažni po fašistinio perversmo,
Vytautas, kaip ir aš, nepriklausė maksimalistų partijai. Mes jį laikėme žmogum su gana aiškiai susiformavusiom materialistinėm pažiūrom, kartu ir žmogum, kuris veržiasi į kovą ir yra pasiryžęs jai save paaukoti. Kartais mane tiesiog šokiruodavo jo nekantrumas, reikalavimas veikti greit, neatidėliojant ir tuo pat metu – abejonė dėl tokios svarbios kovos priemonės, kaip individualus teroras.
Vytautas Montvila ėjo prie mūsų lėtai, neskubėdamas, atrodė, užsigalvojęs. Tylėdamas paspaudė mudviejų rankas.
– Aš norėjau su judviem pasikalbėti, – lėtai tarė.
Jis kalbėjo, kad kaip ir anksčiau abejoja, ar tikslingas yra teroras kaip revoliucinės kovos priemonė. Jo nuomone, po pasikėsinimo neišvengiamai sulauksime fašistų policijos represijų, o joms pasipriešinti nepajėgsime. Mūsų ryšiai su darbininkija ir kai kuriais šaulių organizacijos būriais – tai dar ne revoliucinės kovos organizacija, tai ne reali jėga, kuria mes laisvai galėtume disponuoti. Mes beveik neturime ryšių su antifašistais kariuomenėje. Pasikėsinimas prieš Voldemarą tokiomis sąlygomis vargu ar pakeistų padėtį krašte. Be abejo, toks žygis daug ką nudžiugintų: štai atsirado vyrai, kurie išdrįso pakelti ginklą prieš kruvinąjį fašizmą. Ir kas toliau? Ką mes po to darysime? Taigi pastaruoju metu jis viską gerai apgalvojęs ir nusprendęs pasikėsinime nedalyvauti…
Martynas bandė Vytautą Montvilą įtikinti, kad šiuo metu Lietuvoje kaip tik laikas panaudoti terorą, kad tai tiesioginės revoliucinės akcijos veiksmas, labai efektinga viešo protesto prieš fašizmą forma. Jo nuomone, teroro aktas turės iki pamatų sukrėsti visuomenę, išjudinti tą politinę balą, kurioje dabar mirksta Lietuva. Toks veiksmas tai ir efektingas atkirtis fašistų vykdomam terorui. Liaudis mus parems. Visi pamatys, kad fašistai taip pat negali nebaudžiami naudoti ginklą politinėje kovoje, kad ne vien tik jie gali savo politinius priešus šaudyti, kad Lietuvoje yra tokių vyrų, kurie išdrįsta į fašistinius žudikus šaudyti. Pagaliau ir moraliniu, etiniu požiūriu mus visuomenė supras.
Kalbėdami jiedu vaikščiojo taku pirmyn ir atgal. Stovėjau netoliese tarsi sargyboje. Ne viską, ką jie kalbėjo, aiškiai išgirdau, tik supratau, kad Vytauto apsisprendimas galutinis, kad jis nekeis savo nusistatymo. Žinojau, kad jį įtikinti ir perkalbėti nėra taip paprasta.
Diena jau krypo vakarop – nebeliks laiko šaudymo pratyboms. Pasiūliau jųdviejų diskusiją baigti. Jei Vytautas netiki atentato tikslingumu, jo būtinumu, – neturi jame dalyvauti. Tada nėra reikalo toliau ginčytis. Juk negalima žmogaus versti daryti tai, kuo jis netiki.
Vytautas prieina prie manęs, stabteli, pasižiūri į akis.
Pagalvojęs, kad jis gal ne visiškai mane suprato, gal jam atrodo, jog aš manau jį pabūgus, pristigus ryžto dalyvauti pasikėsinime, bandau jam išaiškinti, kad ne tai norėjau pasakyti, kartoju, kad, mano nuomone, niekas neturi moralinės teisės reikalauti iš jo ar kurio kito asmens dalyvauti tokiuose veiksmuose, kurių tikslingumu jis abejoja ar tiesiog netiki jų reikalingumu. Siūlau susitarti: mes grąžiname jo duotą mūsų grupei pasižadėjimą, jo žodį, ir savo ruožtu norime, kad jis pažadėtų mums, jog išlaikys paslaptį, niekada ir niekam apie ruošiamą atentatą neprasitars.
Apsiniaukęs Vytauto Montvilos veidas nušvito.
– Šitai aš jums, vyručiai, pažadu! – sako jis ramiu tvirtu balsu. – Atsiminkite, kas beatsitiktų – aš visados jūsų draugas. O judu žiūrėkite, saugokite save. Mes dar būsime kartu…
Žengė porą žingsnių, apkabino vieną, paskui kitą. Apsisuko ir nuėjo miesto link. Taip ir ne-atsigrįžo nė karto.
Vytautas Montvila žodį ištesėjo. Po pasikėsinimo prieš Voldemarą jį, kaip ir daugelį kitų mūsų draugų, fašistų policija areštavo ir perdavė kariuomenės teismui. Teisme jis laikėsi ryžtingai ir drąsiai. Tardymo metu nieko nepasakė, kas pasunkintų draugų padėtį ar jiems pakenktų. Nors byloje nebuvo absoliučiai jokių duomenų apie jo ryšį su atentatu, Vytautas Montvila buvo nuteistas dešimčiai metų sunkiųjų darbų kalėjimo.
***
Į miestą grįžome vėlai, sutemus. Pistoletus palikome ten, iš kur juos buvome paėmę: akmenų krūvoje. Aukštaičių gatve pasukome Ukmergės plento kryptimi.
– Užeikim pas Untoną, – parodė Martynas į šviečiančius nedidelio medinio namo langus.
– Užeikime.
Untonu mes vadinome mūsų fakulteto kolegą anykštėną Antaną Laskauską.
Stipriai pabeldėme į priemenės duris. Pasigirdo žingsniai ir būdingas Untonui klausimas:
– Kū ty velnias atneša?
Išgirdęs, kad tai mudu su Martynu, Untonas greitai atidarė duris ir pakvietė į vidų. Girdi, jau norėjęs eiti gulti, bet kad čia tokia kompanija – jis pasilenkė prie spintelės, ištraukė butelį ir trejetą stikliukų.
Sėdime ir kalbamės. Aiškinamės Untonui, kodėl pastaruoju metu pas jį retai beužeiname. Martynas padaro užuominą, kad taip dabar reikia, nes tokie, mat, laikai, jog nieko negali žinoti… Tegul jis nesistebi ir nepyksta, kad retai matomės. Taip geriau ir jam, ir mums.
– Ar jūs tik kažko nesugalvojot? –sako Untonas. – Žiūrėkit, neprisivirkit košės su ta savo politika…
Nuraminame Untoną, kad viskas bus gerai.
– Na, kad viskas gerai baigtųsi, – sako Martynas jau kiek įraudęs ir trenkia į sieną ką tik išgertą stikliuką.
Untonas sužiuro. Nuraminome jį, kad čia tik taip sau, studentiškas nuotaikingumas. Na, o šiaip Untonas turi suprasti, kad ir ilgiau nesi- matydami mes ir toliau liekame gerais draugais.
Po poros valandų atsisveikiname su Untonu ir Aušros taku nusileidome žemyn, į miestą.
Nei Untonas, nei mes tada ir nepagalvojome, kad vien už tai, jog jis buvo mūsų geras pažįstamas, o be to, rūpindavosi maisto pristatymu Mikasei Navikaitei ir kitiems kalėjime esantiems draugams, po pasikėsinimo prieš Voldemarą kariuomenės teismo bus nuteistas ketveriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo.
***
Buvo gražus 1929 metų gegužės šeštosios rytas. Saulėta ir šilta. Neskubėdami ėjome su Martynu Laisvės alėjos viduriu nuo Įgulos bažnyčios Miesto sodo link. Sode prie tako sėdėjo ant suolelių moterys su vaikais, šnekučiavosi seniai. Dar iš tolo pamatėme, kaip buvo sutarta, ant suolelio prie aikštelės priešais teatro duris sėdintį Aleksandrą Vosylių. Kaip visada tvarkingai apsirengęs, sportiškai pasitempęs, su studentiška aksomine Technikų draugijos kepuraite jis atrodė linksmai nusiteikęs. Sutiko mus su giedria šypsena akyse.
Visi kartu apžiūrėjome afišas teatro prieangyje. Matomiausioje vietoje kabėjo skelbimas, kad gegužės šeštą dieną aštuntą valandą trisdešimt minučių vakaro įvyks Glazunovo muzikos koncertas. Žinojome, kad į šį koncertą užsakyta ložė ir Augustinui Voldemarui. Apie Voldemaro apsilankymą teatre Martynas sužinodavo per kažkokią kasoje dirbančią savo pažįstamą.
Išėję iš teatro atsisėdome ant suolelių prie įėjimo į teatrą. Ant šio suolelio šįvakar penkiolika dvidešimt minučių prieš koncerto pradžią sėdės Aleksandras. Paėmęs iš Technikos fakulteto laboratorijos bombas, jis atsineš jas čia. Dvi mažesnes turės kišenėse. Jas panaudos, jei aktyviai įsikištų ar pradėtų persekioti policija. Vieną bombą po mūsų šūvių jisai mes į Voldemarą. Tuo tarpu mudu su Martynu greitai pasitrauksime tarp medžių dešinėje aikštelės pusėje, kad nepasiektų sprogusios bombos skeveldros. Metęs bombą kartu su portfeliu, Aleksandras pasislėps už medžio, o paskiau nuseks paskui mus. Sutariam elgtis kuo ramiausiai: nebėgti, eiti žingsniu, kad neatkreiptume praeivių dėmesio.
Jei prasidėtų susišaudymas su policija ar Voldemaro apsauga – žvalgybininkais ir adjutantais, – iš čia turime pasitraukti visi kartu ir jokiu būdu nepalikti kurio vieno. Jei kuris būtų
sužeistas, kiti turime jį iš čia išvesti ir išgelbėti. Svarbiausia: veikti staigiai, neduoti „jiems“ atsikvošėti, negailėti šovinių.
Dar kartą aptariam, kaip elgtis tuo atveju, jei kuris iš mūsų vis tik patektų j policijos rankas.
– Aš viską prisiimsiu sau vienas. Sakysiu, kad pats savo iniciatyva veikiau, o kiti čia niekuo dėti, – atkakliai kartoja jau ne kartą savo pareikštą mintį Aleksandras.
Atsisveikiname sutarę susitikti vakare, septintą valandą trisdešimt minučių, universitete prie Technikos fakulteto laboratorijos.
Eidamas vienas sau dar pergalvoju visas pasikėsinimo detales. Atrodo, viskas turi eiti sklandžiai. Svarbiausia, ramybė ir ištvermė – nesijaudinti ir nesinervinti. Žinoma, tai nelengva. Tačiau buvau įsitikinęs, kad ryžtingi veiksmai čia pagrindinis momentas. Policija ir šnipeliai įpratę, kad vien jų pasirodymas baugina, visi nuo jų bėga, slapstosi. Mes pabandysime atsukti lazdą kitu galu ir priversti juos pačius bėgti ir slapstytis. Pratę beveik visada turėti reikalų su beginkliais, – pažiūrėsime, kaip jie atrodys, susidūrę akis į akį su ginkluotais ir mokančiais vartoti ginklą vyrais.
Iš Miesto sodo išeinu aplinkui teatrą pro vartelius į Kęstučio gatvę. Dar kartą reikia gerai įsiminti, kaip ten viskas atrodo, kad vakare, tamsoje, netektų klaidžioti.
Dieną praleidome kaip visada. Per pietus Studentų susišelpimo draugijos valgykloje vėl visi trys pasimatėme. Tačiau pokalbiai jau buvo tik įprastiniai, studentiški. Po pietų, kaip dažnai kad darydavau, sužaidžiau su Juozu Galvydžiu porą šachmatų partijų. Pavakare grįžau į savo kambarėlį Ukmergės plente. Tuo metu gyvenau ten su savo buvusiu gimnazijos klasės draugu Technikos fakulteto studentu aušrininkų organizacijos nariu Kaziu Natkevičium. Jis buvo ramus, labai santūrus ir taktiškas žmogus. Nežinau, gal jis ką ir nujautė apie mano pastarųjų mėnesių veiklą, tačiau niekad man apie tai neužsiminė. Kai prieš savaitę paprašiau jį išvykti kur nors, gal į Marijampolę pas savuosius, kad prireikus galėtų įrodyti savo alibi, jis manęs nieko neklausinėjo. Pasižiūrėjo, nusišypsojo ir tepasakė:
– Gerai, jei reikia, aš tai padarysiu…
Ir vis tiktai, nors Kazio Natkevičiaus alibi buvo liudininkų patvirtintas, po atentato kariuomenės teismas nuteisė jį šešeriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo.
Visokius laiškelius, užrašus ar kitą galinčią bent kiek mane ar draugus kompromituoti medžiagą aš jau seniai buvau sunaikinęs arba išnešęs. Policija, kad ir kaip netikėtai užgriuvusi, jau nieko čia nebepeštų.
Pistoletus, atsargines šovinių apkabas tą pat popietę buvau atsigabenęs į savo kambarėlį. Da-
bar dar kartą juos apžiūrinėjau, ištepiau mechanizmus alyva.
Artėjo vakaras.
Apsivilkau pilku lietpalčiu, kurį galima gerai suveržti diržu, kad nesimatytų užantyje užkišto parabelio. Valterį įsikišau į dešinę kišenę. Kairėje kišenėje buvo atsarginė šovinių apkaba. Vietoj studentiškos kepuraitės užsidėjau skrybėlę. Mečiau paskutinį žvilgsnį į savo kambarėlį: tvarkingai paklota lova, po ja lagaminėlis, ant stalo knygų ir paskaitų konspektų krūvelė. Tai ir viskas, ką aš čia palieku. Kažin, ar dar kada besugrįšiu į šį kambarėlį? Pagalvoju, ir man pasidaro truputį liūdna. Greičiausiai, niekada…
Šeimininkės vilkšunis Reksas kaip visada palydi mane iki išlaukinių durų. Mudu su juo draugai. Eidamas iš didesnio kambario į koridoriuką, aš tarp durų stabteliu ir žemai nulenkiu galvą.
– Reksai, opa!
Reksas truputį įsibėgėja, atsispiria priekinėmis kojomis mano pečių ir lengvai, inkšdamas iš džiaugsmo peršoka per mane. Jis tai pakartoja kelis sykius.
Reksas moka atidaryti duris. Naktį, apie dvyliktą valandą, jis visada ateina su manim atsisveikinti, – lyžtelėti veido. Radęs miegantį Kazį, jis siekdavo ir jį nakčiai ,,pabučiuoti”. Kazys tik kraipydavo į šalis nosį kažką murmėdamas. Kai aš jam apie Rekso išdaigą papasakojau, Kazys nemažai mano nuostabai tik nusikvatojo.
– Ko tu juokies? – paklausiau aš.
– Ogi jis ir pačiam daro tą pat, kai randa miegantį, o aš dar skaitau knygą.. .
Nusileidžiu nuo kalno į miestą. Kaip paprastai, Donelaičio gatve einu į Pirmuosius universiteto rūmus. Gyvenimas mieste plaukia lėta, įprastine vaga. Pro atvirą langą kažkur skamba muzika. Oginskio polonezas. O juk pas mus tai uždrausta, juk tai lenkiška muzika, topteli man. Tikrai, daug kas pas mus uždrausta…
Paskutinis vakaras universitete. Šį pavasarį turiu baigti studijas. O dabar jos staigiai nutrūksta: liks neišlaikyti egzaminai, negautas diplomas… Rytoj viskas bus kitaip, negu šiandien.
Tur būt, kiekvieno žmogaus gyvenime esti tiesos, atvirumo pačiam sau valanda, kada jis turi galutinai apsispręsti dėl savo vietos pasaulyje, žmonių visuomenėje. Prieinama tokia riba, kai reikia pereiti Rubikoną. Žengti tokį žingsnį, po kurio atgal jau nebegrįžtama. Gyvenimo menas ir yra surasti, pasirinkti teisingąją pusę, kurioje tau jau visada teks būti, iš kurios tu jau nesitrauksi. Jaunystėje pasirinktiems idealams tu turėsi likti ištikimas, jų neišsižadėti ir neišduoti, kad ir kaip būtų sunku. Net jei už juos turėtum žūti. Žūti? Vadinasi, mirti!? Taip, iš ten, kur mes dabar eisime, galime ir negrįžti. Ne, mirti nenoriu! Noriu gyventi, gyventi, sužinoti, pamatyti, kas bus ,,po to“, po pasikėsinimo… Rodos, sutikčiau su daug kuo – su gyvenimu
pogrindyje, tremtinio, emigranto dalia, bastymusi svetimų kraštų, kad ir kaip nesvetingų, keliais. Kad tik likčiau gyvas! Mirties, nebūties sąvoka nenorėjo tilpti mano sąmonėje. Ne dėl to, kad aš jaučiau kažkokią panišką jos baimę. Ne! Tik dėl to, kad aš ir „po to“, po pasikėsinimo, norėjau būti gyvas.
Veiksiu taip, kaip ne kartą jau anksčiau buvau apgalvojęs. Juk gali mano draugams atsitikti kas nors netikėta, ko negalima iš anksto numatyti. Tad aš pats turiu elgtis taip, lyg visa tai, kas turi būti padaryta, mano pareiga ir uždavinys. Jei susidursime su ginkluotu pasipriešinimu, aš turiu apginti ir patsai save, ir savo draugus. Tad reikia veikti šaltai, apgalvotai, o kartu ir greitai. Ir vėl jaučiu, kad man pasidaro lengva, kad viskas vėl atsiduria savo vietoje.
Pagaliau kaip ten bebūtų, o jau metas. Reikia eiti. Kelio atgal nebėra. Tai jau seniai nuspręsta.
Teisės fakulteto koridoriai tušti. Juos gaubia pavakarės prieblanda. Šen bei ten auditorijose pro durų apačią šviečia elektros šviesa.
Šį vakarą aš jau ten nebesėdėsiu, topteli mintis ir vėl užgęsta. Pasidaro gaila ir truputį liūdna. Nieko, visa tai greit praeis. Mintimis reikia grįžti į tai, kas man dabar labiausiai rūpi.
Prie fakulteto skelbimų lentos, kaip buvo su-tarta, laukia Martynas Gudelis. Jis su kažkuriuo kurso draugu kalbasi apie pasiruošimą eiliniam
egzaminui. Prieina bendrakursis teisininkas, visada linksmas Dzidas Toliušis ir dar pora vyrų – mūsų fakulteto studentų.
– Tai ką, bičiuliai, – kalbina Dzidas, – kur patrauksime šį vakarą? ..
Mudu su Martynu juokais kažkokiu pretekstu atsikalbinėjam, lyg būtume su kažkuo susitarę.
– Po paskaitos nepabėkite, – sako linksmai nueidamas į šalį Dzidas, –aš turiu vieną pasiūlymą. ..
– Gerai, gerai, – atsakome mudu ir pasukam į Technikos fakulteto koridorių.
Netoli laboratorijos, prie lango, mūsų jau laukė Aleksandras. Kaip ir ryto metą, jis dėvėjo studentišką kepuraitę. Ant lango pūpsojo šį kartą pilnas portfelis.
– Taip, kaip susitarėme? Niekas nepasikeitė? – pirmas užklausė mūsų Aleksandras.
– Taip! Eisime, kaip susitarėm, – atsakė jam Martynas.
Kurį laiką kalbamės apie šį bei tą. Tačiau pokalbis be aiškaus ryšio, padrikas. Jaučiame, kad kiekvienas galvojame apie kažką sava, tačiau iš esmės apie tą patį. Visus kamuoja tas pat klausimas: kaip mums šį vakarą seksis? Šiandien tai turi įvykti!
Labai jau mus visus išvargino, tiesiog išsekino pastarųjų savaičių ir dienų nuolat didėjusi nervų įtampa. Jautėmės pasiekę tokį kulminacinį tašką, kuris reikalaute reikalavo: arba – arba. Arba tučtuojau baigti tą reikalą, arba mūsų nervai ilgiau nebeišlaikys.
Pasižiūrime į laikrodžius. Laikas.
– Na ką, vyrai, palinkėkime vienas kitam sėkmės ir atsisveikinkime. Duok skruostą, – sako Martynas Aleksandrui.
– Tikėsimės, kad viskas praeis sėkmingai… priduriu aš.
Visi atsibučiuojame. Sukrečia mane toks ramus ramus ir kartu liūdnas Aleksandro žvilgsnis. Jis nieko nekalba.
Tikriausiai, negali nebūt viskas gerai, įkyriai sukasi man galvoje viena ir ta pati mintis.
Mudu einame kartu su Martynu. Aleksandras atskirai.
Dar kartą sutiksimame būsimus atentato veiksmus ir pasitraukimo planą. Įsidėmiu: jei išsiskirsime, pirmoji susitikimo vieta – prie Šeštojo forto, ten, kur sušaudyti keturi komunistai, antroji – prie Martyno Gudelio tėviškės, Kaišiadorių apskrityje. Visi trys turime gana detalius, dar vokiečių Pirmojo pasaulinio karo metu paruoštus generalinio štabo žemėlapius ir kompasus. Dabar mums teliko vienas rūpestis: kuo greičiau „tą reikalą“ užbaigti. Keletą kartų dėl tos ar kitos priežasties pasikėsinimą tekdavo atidėti. Buvo ir toks atvejis, kai „jis“ vėlavo į teatrą keliolika minučių. Mes pamatėme juodąjį limuziną privažiuojant prie sodo vartų jau pasitraukę, eidami Laisvės alėja. O kartą Voldemaras iš viso neatvyko į teatrą, nors vietos tą vakarą ir buvo rezervuotos.
Toliau sekti Voldemarą ir jo butą darėsi vis pavojingiau. Policija galėjo kažką suuosti, pastebėti. Net ir mūsų kolegės, Teisės fakulteto studentės, pradėjo juokauti, kad labiausiai mes mėgstame su jomis vaikštinėti Donelaičio ir Maironio gatvėmis, pro Lietuvos banko rūmus.
Ramus, šiltas pavasario vakaras. Štai ir Karo muziejaus sodelis, kuriame mūsų taip pat ne kartą sėdėta, aptariant eilines „ėjimo“ ir „grįžimo“ nesėkmes. Eidami toliau, dar iš tolo matome banko rūmus. Žvalgybininko kioske jau dega šviesa. Tai geras ženklas, – jis sėdės ten, kol nuvažiuos Voldemaras.
Išeiname į Laisvės alėją. Šaligatviuose pagyvėjęs judėjimas. Kauniečiai skuba atlikti savo reikalų, viskuo apsirūpinti. Šviečia krautuvių vitrinos. Prieiname Centrinį paštą, apsukame nedidelį ratą. Laiko dar yra, tad neskubėdami Miesto sodo taku einame iki teatro durų. Į teatrą jau renkasi publika. Prieangyje, už stiklinių durų, jau stypso dviejų policijos pareigūnų figūros. Ten pat šmižinėja ir pora civiliniais drabužiais apsirengusių tipelių. Atrodo, tai žvalgybininkai iš Voldemaro apsaugos.
Pasiskaitę afišas, įsitikinę, kad visi bilietai į Glazunovo koncertą išparduoti, išeiname į lauką. Eidami per aikštelę, kuri dabar jau ryškiai apšviesta, pamatome kairėje ant suolelio sėdintį Aleksandrą. Šalia jo guli portfelis.
Miesto sodas baigia ištuštėti, jau nebekrykš- tauja ir nebebėgioja takais vaikai. Tik netoli Aleksandro vis tebesėdi ant suolelio jauna porelė. Apsikabinę, atrodo, viską užmiršę, jiedu spokso į šviesą.
Ech, eitumėte judu šiandien kur kitur, pagalvoju apie juos. Ką gi, sudrumsime mes jūsų idiliją. ..
Žvilgteliu į Martyną. Jis taip pat pastebėjo jaunuolius ir šyptelėjo. Turbūt, pagalvojo tą patį, ką ir aš.
Grįžome į Laisvės alėją. Prie sodo vartelių stoviniuoja išsipustęs tipelis. Nematytas, negi būtų šnipelis? Jei taip, Voldemaras tuoj atvažiuos. Vadinasi, laukiame ne veltui.
Dvidešimta valanda šešiolika minučių. Negi šiandien juodasis limuzinas vėluotų?!
Praėjus keletui minučių iš tolo pamatėme kitoje Laisvės alėjos pusėje stiprias automašinos šviesas. Atvažiuoja.
Prie pašto limuzinas daro posūkį ir artėja prie sodo vartelių. Pamažu einame jo sutikti.
Be garso automobilis sustoja prie šaligatvio. Pirmieji išlipa du karininkai: Virbickas ir Gudynas. Paslaugiai atidaro dureles. Nevikriai, rangydamasis išlipa Augustinas Voldemaras ir lieka, šaligatvyje stovėti. Apsirengęs juodu paltu su juoda aksomine apykakle, juodu katiliuku ant galvos, su lazdele rankoje.
Adjutantas kapitonas Virbickas padeda išlipti apkūniai, už Voldemarą aukštesnei moteriškei, kuri veda už rankos kokių penkerių ar šešerių metų berniuką.
Mudu su Martynu susižvalgome: na, to betrūko. Voldemarienės (buvusios Jaščenkienės) ir jos sūnaus atvykimas į teatrą komplikuoja mūsų uždavinį. Ji ir vaikas mums tik trukdys. Teks saugotis, kad kulka atsitiktinai nekliūtų kuriam iš jųdviejų.
Vienas kitas retas praeivis stabteli leisdamas ponams įeiti į Miesto sodą. Neramiai žvilgčioja į šalis abu karininkai. Jiems aiškiai rūpi greičiau patekti į teatrą.
Mudu su Martynu stovime netoliese, kalbamės lyg atsitiktinai susitikę pažįstami.
Staiga kur buvę kur nebuvę prie limuzino prilindo trys apskurę berniūkščiai, iš tų, kuriuos tuometiniam Kaune vadindavo gatvės vaikais. Matyt, jų dėmesį patraukė puošnus blizgantis limuzinas, juo atvažiavę ponai, o ypač jų amžiaus berniukas.
– Ko čia landžiojate? – piktai subarė vaikus leitenantas Gudynas.
Vieną iš jų, arti prilindusį ir bandantį pažvelgti į automašinos vidų, jis pastūmė į šalį. Sis prispaudė rankute smunkančią jam aiškiai per didelę sudėvėtą kepurę, ir visi trys berniūkščiai kaip žvirbliai pasklido į šalis.
Atvykusieji tuo tarpu suėjo į sodą.
Limuzinas Nr. 4 vėl be garso pajudėjo iš vietos ir nuvažiavo.
Mudu su Martynu susižvalgome. Palaukiame, kol visa kompanija sueina Į sodą. Neskubėdami sekame iš paskos.
Taku kraštinis iš kairės eina kapitonas Virbickas, greta Voldemarienė, vesdama už rankos sūnų Lulu, šalia jų Voldemaras, dešinėje leitenantas Gudynas.
Einame kiek atsilikę. Kada jie priartėja prie ryškiai apšviestos aikštelės, sakau Martynui:
– Dabar einam…
– Einam, – atsako jis.
Paspartiname žingsnius. Atstumas tarp jų ir mūsų greitai mažėja. Pasivejame juos, išeinančius j ryškiai apšviestą aikštelę. Žvilgtelėjęs dešinėn, vieną akimirką matau Aleksandrą, tebesėdintį ant suolelio. Jis žiūri į mūsų pusę.
Abu karininkai, atrodo, kažko sunerimo. Turbūt, pastebėjo čia pat, užpakalyje jų, atsiradus du nepažįstamus vyrus.
Žvilgsnis į Martyną: jis turi šauti pirmas, jis taip norėjo. Linkteliu jam galva ir žengiu porą plačių žingsnių pirmyn. Tą pat padaro ir Martynas. Jis jau turi rankoje parabelį, aš – Valterį.
Vos pamatau ištiestą į Voldemarą jo ranką, dukart plyksteli ugnis ir drioksteli garsūs žuviai. Voldemaras lyg gavęs niuksą klumpa, tačiau išsilaiko ant kojų.
Jis turi šarvą, kaip žaibas švysteli galvoje mintis. Kiek kartų mes apie tai kalbėjome.
Abu karininkai pasisuka ir atšoka į šalis. Gudynas stengiasi ištraukti dešinę ranką iš kišenės.
Visa tai trunka keletą akimirkų. Tada pradedu šaudyti ir aš. Gudynas parkrenta ten, kur stovėjo.
Žvilgtelėjęs j kairę, pamatau Martyną ir Virbicką kaip užhipnotizuotus, įrėmusius žvilgsnius į vienas antrą. Martynas laiko pakėlęs atsuktą į Virbicką parabelį ir kairiąja ranka kažką apie jį knibinėja. Aišku: nori ištraukti po šūvio įstrigusią gilzę. Virbickas pistoletą laiko rankoje ir kažkodėl nedrįsta jo pakelti.
Reikia veikti greitai, tesuspėjau pagalvoti ir pakėlęs ranką paleidžiu jo pusėn šūvį. Girdžiu, kaip krenta atsitrenkdamas į cemento plokštę jo pistoletas; susvyravęs Virbickas griūva į gėlių gazoną.
Tuo metu Voldemaras pašokęs keletą žingsnių pirmyn, pasisukęs laiko abiem rankom nuo galvos krentantį katiliuką ir išgąstingom akim žiūri į mus.
Voldemarienė pabėgėjo tempdama už rankos vaiką ir parkrito ant tako.
– Policija, policijaaa!.. – spiegiančiu balsu klykia jį.
Tuo momentu atsigręžiu į Voldemarą ir porą kartų spusteliu Valterio gaiduką.
Voldemaras suklumpa, bet pašokęs skuba įsmukti į teatrą. Stengiuos geriau prisitaikyti, tačiau taikinys labai judrus. Pora kulkų sudaužo stiklus teatro duryse, ir jie skambėdami byra žemėn.
Tada tik pamatau kairėje, greta manęs, stovintį Martyną. Parabelį jis jau buvo paslėpęs ir rankoje laikė mažo kalibro brauningą – Valterį. Jis vis dar tebežiūrėjo į teatro duris ir prie jų suklupusį Voldemarą.
– Einam! – sakau Martynui.
Keletas žingsnių, ir mes jau medžių šešėlyje.
Viduryje tako dar suspėju pamatyti pasilenkusią Voldemarienę. Kaip vėliau paaiškėjo, ji nebuvo sužeista. Kiek nukentėjo jos Lulu, kurį buvo kliudžiusi nuo grindinio atšokusi kulka. Tačiau ir Lulu greit pasveiko, nors tautininkų spaudoje buvo šaukiama apie tariamai sunkų jo sužeidimą.
Sode įsiviešpatavo visiška tyla. Aplink nė gyvos dvasios. Praeidami pro Aleksandrą, matome jį stovintį prie suolelio, įsmeigusį žvilgsnį į teatro duris. Netoliese sėdėjusi jaunuolių porelė dabar buvo užlipusi ant suolelio: abu jie stovėjo išsitiesę visu ūgiu ir laikė į viršų iškėlę rankas.
Pasiduoda jiedu, ar ką, topteli mintis. Matau, kad ir Martynas juos pastebėjo. Kai mes jau esame tamsiame medžių šešėlyje, girdime, kaip anųdviejų batų padai tankiai tankiai taukši į tako grindinį. Nudūmė kiek kvapas leidžia Laisvės alėjos pusėn. Niekada neteko girdėti, kad kokie jaunuoliai kam nors, tuo labiau policijai, būtų sakę, jog matė to vakaro įvykį Miesto sode…
Skubame apeiti aplink teatrą. Prie dvejeto stambesnių medžių stabtelėjome. Pamatėme čia pat už kokios dešimties žingsnių įkandin mūsų einantį Aleksandrą. Rankose jis neturėjo portfelio. Nemetė bombų, ar jos nesprogo?
Po keleto dienų paskelbtame policijos pranešime buvo rastos dvi „lenkų gamybos” bombos. Mesti bombų Aleksandras nesiryžo tikriausiai todėl, kad prieš jį ant tako buvo vaikas ir moteris, kurie nuo sprogimo būtų žuvę.
Prieiname vartelius į Kęstučio gatvę. Dešinė ranka su paruoštu šauti pistoletu kišenėje. Tarp vartelių akis į akį susiduriu su uniformuotu policijos karininku. Jį už parankės įsikabinusi laiko jauna moteris.
– Atsiprašau, – kreipiuosi į juos, – gal leisite mums praeiti?
Čia pat stovi ir Martynas.
Porelė pasitraukia iš tarpuvartės.
– Atleiskite, – kažkaip neryžtingai ir nedrąsiai sako man policijos pareigūnas, – kas ten sode atsitiko, kas ten šaudė?
– Iš kur aš galiu žinoti? – klausimu į klausimą atsakau. – Prašome nueiti ir pasižiūrėti.
– Aš nieko, aš tik taip, – pralemena uniformuotasis.
– Jonai, ko tu ten eisi, tu nesikišk! – energingai tempia už rankos policijos pareigūną moteris. – Tu juk ne tarnyboje, tai ko ten lįsi? – Girdime mudu su Martynu jau eidami Kanto gatvės link.
– Iš tikrųjų, Jonai, nėra ko ten landžioti, – sakome mudu.– Visai protinga moteris…
Neteko išgirsti, kad policijos karininkas apie šį susitikimą būtų kam prasitaręs.
Neskubame, kad neatkreiptume praeivių dėmesio. Skersai pereiname Kanto gatvę. Už kelių dešimčių žingsnių matome Kęstučio gatve einantį mums įkandin Aleksandrą.
Iš Kanto gatvės pasukame į siaurą Poškos gatvelę. Prie kampo stabtelėjame pasitikrinti, ar ,,Jonas“ vis dėlto nesugalvojo mūsų pasekti. Tačiau nieko įtartino nesimato.
Tuščia, menkai apšviesta Poškos gatve greit pasiekiame senamiestį. Klaipėdos gatvėje jau didesnis judėjimas. Tarpuvartėse šen bei ten stoviniuoja merginos, laukdamos klientų. Viena kita mus užkalbina, kviečia pas jas užeiti. Martynas juokais kažką joms atsako.
Išėję į Vilniaus gatvę patraukiam Vilijampolės tilto kryptimi. Dabar einam ne kartu: vienas dešiniąja, kitas kiek atsilikęs kairiąja gatvės puse. Aleksandro jau kuris laikas nebesimato, jis bus pasukęs, kaip buvo žadėjęs, į Laisvės alėją, nors mes jį įkalbinėjome, jei tik bus galima, eiti iš miesto visiems kartu.
Niekas tuoj po atentato ir nebandė mūsų persekioti. Žvalgybininkai ir policininkai aiškiai pabūgo ir spruko šalin kas sau. Valstybės teatre budėjęs Kauno III policijos nuovados viršininko padėjėjas Antanas Atkočaitis ir tos nuovados policininkas Petras Dovydaitis po pasikėsinimo buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Prokuratūros kaltinamajame akte rašoma, kad jie, buvę „teatro prieškambaryje tarp pirmųjų ir antrųjų durų, išgirdo prie teatro, iš lauko pusės, kelis iš eilės šūvius. Policininkas Dovydaitis girdėjo net, kaip kulkos atsimušė į teatro duris. Nuovados viršininko padėjėjas Atkočaitis ir policininkas Dovydaitis ne tučtuojau išėjo pasižiūrėti, kas šaudo, ir ėmėsi žygių suimti piktadarius. Išėjo pirmas policininkas Dovydaitis, po jo nuovados viršininko padėjėjas ir puolėsi pro teatro dešinę pusę Kęstučio gatvės link, nes publika nurodinėjo kryptį, kur bėgo piktadariai.“
Toliau tame pačiame akte abu policijos pareigūnai kaltinami tuo, kad „dežuruodami Valstybės teatre ir įvykus atentatui prieš ministrą pirmininką ir einantį krašto apsaugos ministro pareigas prof. Voldemarą, kurio metu buvo nukautas vyr. leit. Gudynas, sunkiai sužeisti adjutantas Virbickas ir ministro pirmininko sūnėnas, – per savo apsileidimą nesiėmė reikalingų priemonių sulaikyti teroristams“.
Jiedu buvo nuteisti lygtinėmis bausmėmis ir atleisti iš darbo. Nuovados viršininko padėjėjas dar parašė prašymą Augustino Voldemaro vardu. Jis prašė grąžinti jį į tarnybą policijoje ir nurodė, kad „pasikėsinimas amžinai pažeidė“ jo karjerą. Matyt, šio prašymo Voldemaras nepatenkino, o vėliau dėl vidinių ginčų fašistinėje klikoje ir jį patį Smetona „atleido iš pareigų“.
Šiaip ar taip, abu policijos pareigūnai tuomet mėgino savo viršininkus įtikinti, kad išgirdę šūvius jie puolę iš teatro laukan, vijęsi atentato dalyvius ir net matę kažkokį asmenį bėgant, bet nešovę, nes nežinoję, kas jis per vienas. Jie tvirtino buvę ir Kęstučio gatvėje, bet ten nieko įtartino nepastebėję.
Šaltinis: Limuzinas Nr. 4 / Andrius Bulota. – Vilnius: Vaga, 1977. – pp. 51-77.
