Peisachas Freidheimas. Lietuva Antrajame pasauliniame kare (III) Lietuva Antrojo pasaulinio karo pradžioje

Redakcijos komentaras: Viena labiausiai ideologizuotų, todėl ir iškreiptai vaizduojamų, temų Lietuvos istorijoje, yra Antrasis pasaulinis karas: nuo Lietuvos įsijungimo į TSRS sudėtį iki vokiškosios okupacijos bei vietinių kolaborantų rankomis vykdyto žydų genocido. Šiuolaikiniai lietuvių istorikai nepasižymi dideliu objektyvumu analizuodami šį laikotarpį. Tačiau Peisacho Freidheimo (1923–2009) monografija  „Lietuva Antrajame pasauliniame kare 1939–1945. Naujas požiūris į dramatišką istorijos laikotarpį“  šiuo atžvilgiu itin išsiskiria. Nepriekaištingai dokumentuotame darbe, istorikas į miltus sumala daugybę dabarties „patriotų“ prasimanymų bei mitų. Vien todėl ją perskaityti verta kiekvienam tiesos ieškančiam piliečiui.

* * *

II. LIETUVA ANTROJO PASAULINIO KARO PRADŽIOJE

1. Vokietija užpuola Lenkiją. Antrojo pasaulinio karo pradžia. Lietuvos tarptautinė padėtis

Miuncheno susitarimai, Čekoslovakijos ir Klaipėdos krašto užgrobimas tik laikinai ir tik iš dalies patenkino Hitlerio apetitą. Bet kartu jie ir padrąsino fiurerį. Hitlerį seniai vilioja didžiulės Rytų erdvės. Kalbėdamas 1939 04 28 reichstage Hitleris pareiškė, kad Miuncheno susitarimas neišsprendė visų klausimų, susijusių su Europos sienų pertvarkymu.[1] Vokietijos teritorinės pretenzijos siekė ir Rytus, ir Vakarus. Bet dabar, okupavęs Čekoslovakiją ir atplėšęs nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, Hitleris savo žvilgsnius nukreipė į Rytus. „Vokietija, – kalbėjo Hitleris Ribentropui, – dabartiniu metu išgyvena etapą savo absoliutaus karinio įsitvirtinimo Rytuose, kuris turi būti pasiektas naudojant žiaurias priemones ir nežiūrint ideologinių niuansų.“[2] Vokietijos užsienio reikalų ministro patarėjas ir NSDP atstovas Ribentropo aparate Peteris Kleistas 1939 m. gegužės 2 d. pokalbyje su vokiečių žurnalistu pagyrūniškai atsivėrė, kiek atidengęs hitlerinės virtuvės uždangą. „Po negailestingo Rytų išvalymo, – kalbėjo P. Kleistas, – seks „Vakarų etapas“. Šis etapas baigsis Prancūzijos ir Anglijos pralaimėjimu, kuris bus pasiektas ir politiniu, ir kariniu būdu. l ik po to pasidarys galimas didysis ir sprendžiamas susidūrimas su Tarybų Sąjunga, ir bus pasiektas sovietų sutriuškinimas.“[3]

Pagrindinis Vokietijos taikinys Rytuose pasidarė Lenkija. Įpratęs viską gauti geruoju, be karo, Hitleris mėgino Čekoslovakijos ir Klaipėdos variantą pakartoti su Lenkija. Tačiau į Vokietijos reikalavimus perduoti jai Gdynę (Gdanską) ir suteikti jai teisę pratiesti eksteritorialinę transporto magistralę per „lenkų koridorių“ susilaukė tvirto Lenkijos „ne“. Tada Vokietija nusprendė susidoroti su Lenkija karine jėga.

Lenkija buvo Hitleriui geidžiamas kąsnis. Jis seniai galando kalavijus prieš šią šalį. 1939 m. balandžio 3 d. Vokietijos vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas Vilhelmas Keitelis pasirašė direktyvą „operacijai Vais“ („Weiß“ – balta) Lenkijos užpuolimui organizuoti.[4] Direktyvoje buvo nurodyta, kad operacijos planas turi būti paruoštas tokiu būdu, jog jos įvykdymas būtų galimas bet kuriuo laiku, pradedant 1939 m. rugsėjo 1 d.[5] Geringas po karo (dar iki jo teismo) pripažino, kad 1939 metus Hitleris laikė optimaliais karui pradėti. Tam laikui, jo nuomone, jam pavyks pasiekti pranašumą ruošiant, išdėstant ir techniškai aprūpinant karo pajėgas.[6]

1939 m. balandžio 11d. Hitleris patvirtino direktyvą dėl vie–ningo vermachto pasiruošimo karui 1939–1940 m. Jos pagrindą sudarė Lenkijos užpuolimo planas, gavęs kodinį pavadinimą „Vais“. Lenkija, fašistinės Vokietijos vadovų nuomone, turėjo tapti placdarmu šuoliui į Tarybų Sąjungą. Hitleris kalbėjo Keiteliui: „Lenkija turi tapti į priekį išsikišusiu placdarmu, skirtu kariniam panaudojimui, kariuomenės susitelkimui.“[7] „Vaiso“ planas numatė suduoti Lenkijai daug staigių ir stiprių smūgių, kurių metu būtų greitai sutriuškintos Lenkijos karinės pajėgos. Hitlerinė vadovybė numatė pasiekti visišką Lenkijos politinę ir karinę izoliaciją, pasitenkinant vien tik karo veiksmais prieš Lenkiją. Dėl galimų kaimyninių valstybių veiksmų buvo pasakyta, kad „limitrofų poziciją nustatys išimtinai Vokietijos kariniai reikalavimai <…>. Limitrofinių valstybių atžvilgiu, ypač Lietuvos, reikia imtis atsargumo priemonių tuo atveju, jei per jas žengs lenkų kariuomenė.“[8]

Pabaltijo šalių klausimas užėmė svarbią vietą hitlerinės Vokietijos politiniuose ir kariniuose planuose. „Vaiso“ planas numatė, kad vienu metu su Lenkijos kampanija arba iš karto po jos vermachtas paims kontrolėn Lietuvą ir Latviją „iki senos Kurliandijos sienų“. Ši „Baltijos problemos sprendimo“ nuostata buvo Hitlerio patvirtinta 1939 m. gegužės 23 d., priimant Vokietijos karinių pajėgų vadovus.[9] Imperijos kanceliarijos pareigūnas Vizemanas, gavęs Karlo Gerdelero pranešimą apie savo kelionę po Jungtines Amerikos valstijas, kuriame tas išdėstė savo „taikios ekspansijos“ kartu su anglosaksais pranašumą, pareiškė: „Karas – nuspręstas dalykas, kaip tik karas tikslu sukurti Vokietijos imperiją; pastaroji turi apimti be Didžiosios Vokietijos, Lenkiją, Ukrainą, Pabaltijo valstybes, Olandiją, Belgijos flamandų branduolį, Liuksemburgą, Burgundiją, Elzasą, Lotaringiją ir Šveicariją.“[10]

Vokietijos planai Lietuvos ir apskritai Pabaltijo šalių atžvilgiu aiškėja iš jau cituoto P. Kleisto plataus interviu vokiečių žurnalistui. Atskleisdamas prieš tai Vokietijos politiką centrinėje ir pietryčių Europoje, P. Kleistas nurodė, kad Vokietija siekia panaikinti Slovakijos „savarankiškumą“, prijungti ją prie Vengrijos ir paversti šią šalį protektoratu. Kartu bus sustiprintas karinis spaudimas Rumunijai, kuris privers ją kapituliuoti. Pereidamas prie Pabaltijo šalių klausimo, P. Kleistas pareiškė: „Pabaltijo valstybėse siekiame to paties tikslo tik kitokiu būdu. Čia nebus imtasi jėgos, spaudimo ir grasinimų (ekonominės derybos su Lietuva vyksta laikantis aukščiausio laipsnio lojalumo ir mandagumo). Taip pasieksime Pabaltijo valstybių neutralumo, t. y. jų ryžtingo nuėjimo nuo Tarybų Sąjungos. Karo atveju Pabaltijo šalių neutralumas mums taip pat svarbus, kaip ir Belgijos arba Olandijos neutralumas. Kaip nors vėliau, jei mus tai patenkins, pažeisime šį neutralitetą, ir tuomet dėl mūsų anksčiau sudarytų nepuolimo paktų neliks susitarimo tarp Pabaltijo valstybių ir Tarybų Sąjungos mechanizmo, kuris veda automatiškai į TSRS kišimąsi.“[11]

Istorija, kaip žinoma, vystėsi kitaip, nei planavo vokiečiai. Tačiau P. Kleisto liudijimai yra svarbus šaltinis nacių planams Lietuvos atžvilgiu tyrinėti. NSD partijoje ir Ribentropo žinyboje dr. P. Kleistas kuravo Pabaltijo valstybes ir, suprantama, buvo gerai informuotas apie Hitlerio planus šių valstybių atžvilgiu. Jo nupiešta Lietuvos ateities vizija, kaip matome, nebuvo džiuginanti. Stulbino tas atviras akiplėšiškas cinizmas, didžiavalstybinis išpuikimas ir ambicijos, nepaisymas jokių teisinių ir dorovinių normų.

1939 m. gegužės 23 d. Hideris sukvietė eilinį slaptą karinį pasitarimą. Imperijos kanceliarijoje vėl susirinko Vokietijos generolai: Hermanas Geringas (Göring), Vilhelmas Keitelis (Keitei), Valteris fon Brauchičas (Brauchitzch), Erichas Rederis (Röder) ir Šnivintas (Schniwindt) bei OKW ir kitų štabų atstovai – pulkininkai Valteris Varlimantas (Warlimandt), Hansas Ješonekas (Jeschonnek), pulkininkas leitenantas Rudolfas Šmuntas (Schmundt) ir dar keli karininkai. Išliko šio pasitarimo protokolas, kurį rašė plk. leit. Šmuntas.[12]

Pradėdamas pasitarimą, Hitleris, kaip įprastai, pasigirdamas savo politikos laimėjimais ir besimėgaudamas savimi, atidengė klausytojams kortas. Vokietija esą turinti eiti į konfliktą abiejuose frontuose, bet ne vienu metu, o paeiliui – Lenkija esanti tik pakopa ilgame kelyje. „Dancigas (Gdynė – P. F.) – tai ne objektas, apie kurį kalbama“, – pareiškė Hitleris, – bet pirmiausia reikia judėti į Rytus. Jei likimas privers mus eiti į konfliktą su Vakarais, tai gerai būtų iš anksto turėti didesnę erdvę Rytuose“, – ir paaiškino, kad Lenkija – „silpnas barjeras prieš Rusiją“. Hitleris sušunka: „Užtenka gailėti Lenkijos, lieka tik priimti sprendimą pirma tinkama proga užpulti Lenkiją.“ Tam Hitleris reikalavo sudaryti tinkamas „diplomatines sąlygas“, „išvesti iš žaidimo Vakarus“.

Kariauti dviem frontais Hitleris bijojo. Gebelsas buvo užrašęs savo dienyne: „Reichas dar niekuomet nelaimėjo karo dviem frontais.“[13] Tai gerai suprato ir Hitleris. Jis ne kartą užtikrino savo generolus, kad savo politika jis neleis, kad Vokietija kariautų dviejuose frontuose. Vėliau, jau pasibaigus Lenkijos kompanijai, 1939 m. lapkričio 23 d. eiliniame vyriausiųjų vadų pasitarime Hitleris pagyrūniškai pareikš: „Pirmą kartą per 67 metus mes galime konstatuoti, kad neturime kariauti dviem frontais. Atėjo tai, ko mes pageidavome pradedant 1870 metais ir kas buvo laikoma negalimu. Pirmą kartą istorijoje mes turime kariauti viename fronte.“[14]

Negalima tapo galimu.

Išlikę dar vieni gegužės 23-osios pasitarimo pas Hitlerį užrašai duoda papildomą štrichą tam pasitarimui. Štai ištrauka iš Hitlerio kalbos: „Lenkai – mūsų amžinas priešas <…>. Reikalas liečia ne Dancigą. Mūsų reikalas – tai gyvybinės erdvės išplėtimo ir aprūpinimo užtikrinimas, taip pat Baltijos problemos sprendimas. Maisto produktais galima apsirūpinti tik iš rajonų su nedideliu gyventojų tankumu <…> Europoje nėra kitų galimybių <…>.

Todėl lenkų klausimo apeiti negalima. Lieka tik vienas sprendimas – pasitaikius pirmai tinkamai progai užpulti Lenkiją <…>.

Principinė nuostata: susidūrimas su Lenkija, pradedant jos užpuolimu, gali būti sėkmingas tik tuo atveju, jei Vakarai bus pašalinti iš žaidimo.“[15]

Bet Vakarai patys stengėsi išeiti iš šio velnio žaidimo. Ištikimos savo taikstytojiškai Miuncheno politikai, Anglija ir Prancūzija stengėsi – iš vienos pusės – patenkinti augantį Hitlerio apetitą, iš kitos – išsaugoti Lenkiją, kurios saugumą jos garantavo. Suprantama, trečiųjų valstybių sąskaita. 1939 m. balandžio 11d. TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras M. Litvinovas informuoja TSRS įgaliotinį atstovą Prancūzijoje, jog pastarieji Anglijos ir Prancūzijos veiksmai leidžia Lenkijai užimti tvirtesnę poziciją derybose su Hitleriu ir siekti sandėrio Lietuvos ir Pabaltijo šalių sąskaita. M. Litvinovas klausiamai pabrėžia: „Nejau tai kova prieš agresiją, kada tuo pačiu metu bus patenkinti ir Vokietijos grobuoniški apetitai?“[16]

Toks buvo tuometis pasaulio valstybių politikos dorovingumas. Didžiosios valstybės stengėsi išlikti paaukodamos slibinui mažesnes, silpnesnes, kurios pačios apsiginti negalėjo. Todėl pralaimėjo visi. Laimėjo tik Hitleris.

A. Hitleris, suprantama, žinojo apie Maskvoje vykstančias trijų šalių – TSRS, Anglijos ir Prancūzijos – derybas. Jis gerai suprato, kad jei derybos baigsis sėkmingai ir bus sudaryta politinė bei karinė sutartis, tai gali rimtai sukliudyti jo agresijos planams. Bet jis gerai žinojo ir N. Čemberleno bei lordo Halifakso pozicijas. O Čemberlenas ir Halifaksas ieškojo sutarimo ne su Tarybų Sąjunga, o su Vokietija. Halifaksas palaikė nuolatinius draugiškus ryšius su Hermanu Geringu. Apie tai kalbėjo ir minėtoji „Vokietijos ir Anglijos bendradarbiavimo programa“, apėmusi visus svarbiausius politinius, ekonominius ir karinius klausimus, „kaip tai iš karto buvo numatęs fiureris“. H. Vilsonas užtikrino K. Voltatą, kad Anglija yra pasiruošusi aptarti bet kuriuos ir kitus klausimus Vokietijai pageidaujant. „<…> Fiureriui reikia tik paimti lapą švaraus popieriaus ir išvardyti jame jį dominančius klausimus“, – pareiškė H. Vilsonas.[17] Didžioji Britanija pažadėjo Vokietijai suteikti „tarptautinę paskolą“ iki vieno milijardo svarų sterlingų.

Liepos 24 d. H. Dirksenas persiunčia „Vokietijos ir Anglijos bendradarbiavimo programą“ kartu su K. Voltato pokalbių su H. Vilsonu, Dž. Bolu ir seru P. Hadsonu užrašais į Berlyną. Lydima–jame rašte Dirksenas rašo, kad „aukščiau išdėstyti autoritetingų anglų valstybinių veikėjų planai gali atrodyti utopiniai <…>, bet reikia turėti omenyje, kad noras susitarti su Vokietija yra Anglijos pats svarbiausias ir geidžiamas tikslas[18]. Susipažinęs su šia medžiaga Hitleris daro sau išvadą, kad „konflikto atveju Anglija liks neutrali“.[19]

Rugpjūčio 19 d. Hitleris rašo savo sąjungininkui Italijos dučei:

„(1) sprendimas pulti Lenkiją priimtas, ir jis galutinis;

(2) lenkų konfliktas liks lokaliniu įvykiu, nes Anglija ir Prancūzija nedrįs užpulti „ašies“;

(3) jei šios valstybės vis dėlto suteiks karinę pagalbą, tai „ašiai“ vargu ar būtų geresnė proga suvesti su jomis sąskaitą;

(4) karas, net jei jis išsiplėstų, dėl „ašies“ pranašumo bus labai greitas. “[20]

Šiuose žodžiuose, kaip sakoma, – „visas“ Hitleris. Jis nesako anglams nei „taip“, nei „ne“. Artistas Hitleris mėgsta visus laikyti ant pavadėlio. Kada jam reikės, jis paleis. Taip geriau visą laiką laikyti savo oponentus nežinioje. Pragmatikas Hitleris žino, kada jam reikės, jis panaudos.

TSRS, Anglijos ir Prancūzijos derybų žlugimas sustiprino Hitlerio įsitikinimą, kad Anglija į Vokietijos ir Lenkijos konfliktą nesi– kiš. Bet Hitleris dar dvejoja: kas geriau? Hitleriui norisi pasauliui pademonstruoti savo raumenis, savo jėgą. „Vargu ar būtų geresnė proga“ parklupdyti Angliją. Kariuomenei jis tvirtino: Vakarai nesikiš. Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vadovybės viršininkas Vilhelmas Keitelis pokalbyje su Abvero viršininku Vilhelmu Kanariu 1939 m. rugpjūčio 17 d. jam pareiškė: „Anglija nesikiš.“[21] Ir vis dėlto Hitleris žaidėjas dar kažko bijo.

Rugpjūčio 22 d. Hitleris dar kartą sukvietė aukščiausiąją karinę vadovybę į Oberzalcbergą. Jis buvo pasitikintis savo tiesa bei savo jėgomis ir kalbėjo: „Mums nėra ko prarasti, mes tik išlošime <…>. Aš duosiu propagandinį pretekstą karui <…>. Laimėtojo neklausia, sakė jis tiesą ar ne. Sukeliant ir vedant karą svarbu ne teisė, o pergalė <…>.“[22] Šį kartą Hitleris jau ne toks įsitikinęs: „Galimas dalykas, kad Vakarai į karą nesileis. Vakarų vadovai, –pareiškė Hitleris su jam būdingu tiesmukiškumu, – kirmėlės, aš juos mačiau Miunchene.“[23]

Išliko šio pasitarimo protokolas, parašytas, matyt, vieno iš jo dalyvių. Nežinomas metraštininkas ne tik pateikia protokolinį už–rašą, bet ir perteikia pasitarime viešpatavusią atmosferą. Hitleris isteriškai šaukė: „Mūsų jėga – judrume ir kietume. Čingischanas visiškai sąmoningai ir lengva širdimi į mirtį nusiuntė milijonus vaikų ir moterų. Tačiau istorija mato jame tik didįjį valstybės įkūrėją. Man vis tiek, ką kalba apie mane nukaršusi Vakarų civilizacija. Aš įsakau – ir sušaudysiu kiekvieną, kas tik pasakys kritikos žodį. Įsakymas skelbia: karo tikslas – ne tam tikrą liniją pasiekti, o fiziškai priešą sunaikinti. Todėl aš – kol kas tik Rytuose – paruošiau dalinius <…>, įsakęs jiems be gailesčio ir apgailestavimo sunaikinti lenkų kilmės vyrus, moteris ir vaikus. Tik taip mes galime užkariauti gyvybinę erdvę.“[24]

Toliau Hitleris perėjo prie karo perspektyvų: „Lenkija liks be žmonių ir apgyvendinta vokiečių. O ateityje, ponai, su Rusija atsitiks tas pats, ką padarysiu su Lenkija <…>. Mes sutriuškinsime Tarybų Sąjungą. Tada ateis vokiečių pasaulinis viešpatavimas.“

Pasitarimo pabaigą protokolo autorius aprašo taip: „Hitleris savo kalbą baigė šūkiu: „Taigi pirmyn prieš priešą! Susitikimą švęsime Varšuvoje!“ Ir jau nuo savęs priduria: „Kalba buvo sutikta su entuziazmu. Geringas užšoka ant stalo. Pasigirdo kraujo trokštančios padėkos ir kraugeriški pareiškimai. Jis šoko kaip laukinis. Tik nedaugelis tylėjo.“[25]

Artėja karo valanda. Vokiečių kariuomenė atidžiai stebi karinius pasiruošimus Lenkijoje ir kaimyninėje Lietuvoje. „Vaiso“ plane pastaroji šalis užima savo vietą. Rugpjūčio 30 d. sausumos kariuomenės generalinio štabo viršininkas Francas Holderis užrašo savo dienyne: „Septynios naujos lenkų divizijos; dvi divizijos saugoti sieną su Lietuva (?). Lietuvoje pasienyje formuojasi trys divizijos pagal karo laiko etatus <…>.“ Ir kiek žemiau: „Lietuva: trijų divizijų paruošimas.“[26] Kitą dieną – rugpjūčio 31– jis vėl užrašo: »Lietuva ir kitos šiaurės šalys: nieko naujo“. – Ir čia pat užrašo jam Brauchičo perduotus Hitlerio žodžius: „Aš negaliu daugiau likti tokioje padėtyje. Būtinai tučtuojau spręsti klausimą!“[27] Kokį klausimą turėjo omenyje Hitleris? Į šį klausimą „Dienyno“ leidėjai atsakymo neduoda.

Hitleris viską apgalvojo. Jis įsitikinęs, kad Lenkijos kampanija bus lokalus karas. Karo išvakarėse F. Holderis užrašys dienyne: „Fiureris ramus <…>. Jis yra tikras, kad prancūzai ir anglai neįžengs į Vokietijos teritoriją.“[28] Tą pačią rugpjūčio 31 dieną Hitlerio pasirašytoje direktyvoje Nr. 1 dėl karo vedimo buvo uždrausta imtis bet kurių karo veiksmų Vakaruose. Net tuo atveju, jei Anglija ir Prancūzija stos į karą su Vokietija, dislokuotajai prie Vakarų sienų armijų grupei „C“ buvo nurodyta vesti tik gynybinius mūšius, maksimaliai taupant jėgas ir sudaryti sąlygas sėkmingai užbaigti Lenkijos kampaniją.[29]

Hitleris ištesėjo savo pažadą duoti karui propagandinį pretekstą. Tik daug vėliau tapo žinomos visos Gleivicos provokacijos detalės, kai lenkų karių uniforma persirengę esesininkai inscenizavo vokiečių Gleivicos radijo stoties užpuolimą. Bet to užteko karui pradėti. 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją.

Kitaip susiklostė reikalai dėl pažadų, kad Anglija ir Prancūzija į konfliktą su Lenkija nesikiš.

Pagal Anglijos ir Prancūzijos sudarytą su Lenkija sutartį abi šios šalys privalėjo karo prieš Lenkiją atveju suteikti jai visokeriopą, be kita ko – ir karinę, pagalbą. Nors Anglija ir Prancūzija buvo iškilmingai garantavusios Lenkijos nepriklausomybę, Vokietijai užpuolus Lenkiją, jos pamėgino išsisukti nuo savo įsipareigojimų ir paskutiniu momentu dar susitarti su Vokietija dėl taikaus Lenkijos klausimo sprendimo. Praktiškai tai buvo naujo Miuncheno ruošimas, tik šį kartą jau Lenkijos kaina. V. Čerčilis pats prisipažino: „<…> labiau už viską bijojau, kad nepaisydama mūsų garantijų, jo didenybės vyriausybė atsisakys kariauti su Vokietija, jei pastaroji užpuls Lenkiją.“[30] Žinant N. Čemberleno taikstymosi su naciais politiką, buvo dėl ko nerimauti. Žymus leiboristų veikėjas Hiu Daltonas rugsėjo 2 d. savo dienyne užrašė: ,Atrodė, jog tramdymo politika vėl suklestėjo, ir mūsų garbės žodis, duotas lenkams, sąmoningai buvo laužomas.“[31]

Hitleris buvo gerai perkandęs Čemberleno taikstymosi su naciais politiką, tik nesuprato, kad pasikeitė anglų tautos ir bendruomenių rūmų nuotaikos. Čemberlenas delsė, stengdamasis laimėti laiko, tikėdamasis kaip nors susitarti su vokiečiais ir tokiu būdu išvengti karo paskelbimo. Naktį iš rugsėjo 1-osios į 2-ąją V. Čerčilis parašė N. Čemberlenui laišką, kuriame pareiškė susirūpinimą, kad Čemberlenas vengia paskelbti karą Vokietijai, atsisakydamas anksčiau duotų garantijų Lenkijai. V. Čerčilis paragino premjerą baigti su vilkinimo politika ir imtis ryžtingų žingsnių kovoje prieš Vokietiją.[32] Rugsėjo 2 d. bendruomenių rūmuose skambėjo grėsmingos vyriausybei kalbos. Išreikšdami rinkėjų nuotaikas, deputatai reikalavo, kad Anglija laikytųsi Lenkijai duoto žodžio.

N. Čemberlenui galų gale teko skaitytis su susiformavusia aiškiai antinacine visuomenės nuomone, kurią išreiškė ir parlamentas. Rugsėjo 3 d. Anglija ir Prancūzija paskelbė Vokietijai karą.

Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Tačiau karo paskelbimas iš Anglijos ir Prancūzijos pusės buvo daugiau formalus aktas. Jokių karo veiksmų prieš Vokietiją jos nevedė. Tai buvo karas, kurį prancūzai pavadino „keistuoju“ („dröle de querre“), o vokiečiai – „sėdinčiuoju“ („Sitzkrieg“). Karo stovis buvo, o karo veiksmų – ne. Vašingtono nuomone, „keistasis karas“ Europoje atrodė lyg Anglijos ir Prancūzijos streikas. Vakarų fronte niekas nenorėjo dirbti.

JAV turėjo savo interesų Europoje. Didelis karas galėjo žymiai pagyvinti JAV ekonomiką ir pasitarnauti F. Ruzvelto politinei antiizoliacionistinei linijai. V. Stefensonas vėliau parašys: „Prezidentas Ruzveltas bijojo, kad Čemberlenas sudarys taiką. Prezidentas negalėjo suteikti didesnės pagalbos tiems, kurie priešinosi tiek Hitleriui, tiek Čemberlenui. Amerikos visuomenės nuomonė buvo ne mažesnis nacių propagandos pabūklų tikslas kaip Varšuva – nacių bombų. Ji buvo prieš mus.“[33]

Kai 1939 m. rugsėjo 1-osios naktį JAV pasiuntinys Paryžiuje V. Bulitas (Bullit) pažadino F. Ruzveltą ir pranešė jam, kad Vokietija užpuolė Lenkiją, pastarasis sušuko: „Puiku, Bili. Pagaliau įvyko. Tepadeda mums dievas.“[34]

Kada karas tarp Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos tapo faktu, Ruzveltas per radiją išdėstė JAV poziciją šiame kare. Jis turėjo skaitytis su tuometine JAV realybe. O to realybė vadinasi „izoliacionizmas“. F. Ruzveltas kalbėjo: „Tegul niekas nesąmoningai ar melagingai nekalba apie tai, kad Amerika kada nors pasiųs savo kariuomenę į Europą <…>. Mes stengiamės neprileisti karo prie mūsų židinio, neleisti jam ateiti į Ameriką <…>. Mūsų šalis liks neutrali <…>. Aš tikiu, jog JAV liks šio karo nuošalyje. Esu tikras, kad taip bus. Užtikrinu jus, kad visos mūsų vyriausybės pastangos tam ir bus nukreiptos.“[35]

Rugsėjo 5 d. prezidentas pasirašė proklamaciją apie JAV neutralumą. Tai buvo duoklė „izoliacionistų“ daugumai, nors pats Ruzveltas nebuvo šios politikos šalininkas. Jis sukviečia į Baltuosius Rūmus Kongreso lyderius ir prašo juos atšaukti įstatymą apie „neutralitetą“. Galiausia buvo pasiektas kompromisas. Atšaukiamas embargas ir įvedamas principas „mokėk ir vežk“, tačiau paliekamas draudimas atidengti kreditus kariaujančioms šalims.

Rugsėjo 21 d. F. Ruzveltas kreipėsi į Jungtinį Kongreso posėdį. Jis prisipažino: „Aš gailiuosi, kad Kongresas priėmė šį įstatymą. Aš gailiuosi, kad pasirašiau jį.“ Jis prašo Kongresą priimti jo pateiktus pasiūlymus ir atšaukti embargą, nurodydamas, kad esama JAV politika jau sukėlė sunkius padarinius. F. Ruzveltas pripažino, kad JAV politika ketvirtajame dešimtmetyje sutrukdė sukurti Europoje kolektyvinio saugumo sistemą ir turi tam tikrą atsakomybę už karo sukėlimą. JAV senatorius A. Vandenbergas, 1939 m. įėjęs į „izoliacionistų“ vadovų trejetą, vėliau parašys: „Aš manau, kad p. Hitleris niekuomet nepradėtų Antrojo pasaulinio karo, jei jis turėtų nors bet kurį rimtą pagrindą manyti, kad susidurs su Jungtinėmis Valstijomis. Jo įsitikinimas, kad tai neįvyks, buvo grindžiamas mūsų tuometine įstatymdavyste apie neutralitetą.“[36]

2. Mėginimai įtraukti Lietuvą į karą. Lietuvos neutralumo klausimas Antrojo pasaulinio karo pradžioje

1939 m. balandžio 20 d. Vokietija iškilmingai pažymėjo Hitlerio 50-ąsias gimimo metines. Tarp pakviestųjų į iškilmes užsienio svečių buvo ir Pabaltijo šalių kariuomenių vadai, tarp jų ir Lietuvos generolas Stasys Raštikis.

Labiausiai vokiečius domino generolas Raštikis. Kuo jis taip nusipelnė Vokietijos diplomatijos dėmesio, atsidūręs tarp įžymių Europos politikų, diplomatų ir kariškių?

Hitleris tik ką buvo patvirtinęs operacijos prieš Lenkiją planą kodiniu pavadinimu „Vais“, kuriame, kaip skaitytojui jau žinoma, svarbi vieta buvo skirta ir Lietuvai. Tada Vokietijos generaliniame štabe ir prisiminė buvusį Vokietijos karo akademijos auklėtinį, Lietuvos kariuomenės vadą generolą S. Raštikį, kuris jau ir anksčiau ne kartą buvo teikęs Vokietijos kariškiams kai kurias paslaugas.

Berlyne, šio vizito metu, įvyko S. Raštikio susitikimas su Vokietijos sausumos kariuomenės generalinio štabo viršininku Francu Holderiu. Holderis, kuris buvo šio susitikimo iniciatorius, informavo Raštikį, kad Vokietijos ir Lenkijos santykiai labai įtempti ir kad esąs galimas jų karinis konfliktas. Jis pasakė, kad Vokietijos užsienio reikalų ministerija daro atitinkamą demaršą Lietuvos vyriausybei, ragindama ją, karo atveju, kariniu būdu atsiimti iš Lenkijos Vilnių ir Vilniaus kraštą. F. Holderis pareiškė, kad jis tikisi, jog S. Raštikis palaikys šią Vokietijos iniciatyvą, ir Lietuvos generalinis štabas paruoš kariuomenės žygį į Vilnių. Kartu jis davė suprasti, kad lietuviai gali tikėtis Vokietijos aviacijos, tankų ir artilerijos palaikymo.

Tokiu būdu naciai tikėjosi įtraukti Lietuvą į karą savo pusėn, paversti ją savo protektoratu.

Išlikę dokumentai liudija, kad S. Raštikis priėmė Hitlerio pasiūlymą ir pažadėjo vokiečiams savo paramą. K. Škirpa perteikia žodžius vieno Vokietijos generalinio štabo karininko, kuris pareiškė: pokalbyje su Holderiu S. Raštikis yra pasakęs, „kad savo operacijų planuose karui su Lenkija buvo Vilniaus sritį sąmoningai palikę mūsų (t. y. vokiečių) kariuomenės žygiams į šiaurės rytus ir geriau supti lenkams iš tos pusės ir užimti Vilnių vokiečių jėgomis <…>.[37]

S. Ras Raštikio vizitas į Vokietiją neliko nepastebėtas. Lenkijoje maršalas RydžSmiglis (Rydz–Smigly) pakviečia S. Raštikį į Varšuvą. Lenkai suteikė šiam vizitui didelę reikšmę. Vizitas įvyko gegužės 8-12 dienomis. Prisimindamas šį vizitą į Lenkiją Raštikis pats vėliau parašys: „Toks lenkų spaudos sukeltas triukšmas (t. y. didelis dėmesys – P . F.) buvo nenaudingas Lietuvos interesams (? – P. F.), ir todėl per mūsų Užsienio reikalų ministeriją ir per Lenkijos karinį atstovą Kaune teko daryti žygius, kad tokia per didelė lenkų spaudos akcija būtų sumažinta.“[38]

Jei lenkai žinotų, kuo iš tikrųjų Lenkijoje užsiiminėjo S. Raštikis, jie nebūtų taip iškilmingai rašę: „Litwa Stanislawa Raštikisa“. Vėliau, jau po karo, savo plačiuose parodymuose tardymo organams senas vokiečių žvalgas generolas E. Justas paliudys: „Prieš generolo Raštikio išvykimą į Lenkiją aš perdaviau jam Vokietijos generalinio štabo pasiūlymą būsimo vizito metu surinkti mus dominančias kai kurias žinias. Raštikis sutiko su pasiūlymu ir iš asmeninių stebėjimų bei pokalbių su aukštesniaisiais lenkų karininkais surinko vertingą informaciją, kurią mūsų generalitetas įvertino kaip nepaprastai vertingą medžiagą.“[39]

Karštas nacių pasiūlymų Lietuvai šalininkas ir jos neutralumo priešininkas buvo K. Škirpa. E. Turauskas, pažymėjęs, kad vienas iš pagrindinių kovotojų prieš paskelbtą Lietuvos neutralumą buvo K. Škirpa, rašė: „Jei Kaune vyriausybė ir VRM – jos viršūnės buvo be mažiausio svyravimo apsisprendusios neleisti Lietuvą įvelti į karą, tai vis tik, nelaimei, labai svarbiame poste mes turėjome žmogų, kuris viską darė, ką tik įmanė, kad Lietuvą angažuotų Vokietijos pusėje, o tatai buvo daroma labai karšto patriotizmo motyvais. Mūsų pasiuntinys Berlyne K. Škirpa buvo fanatiškai įsitikinęs, kad mes, nieko nelaukdami, turime su savo kukliomis pajėgomis žygiuoti į Vilnių ir tuo būdu savo rankomis atitaisyti prieš 20 metų mums lenkų padarytą skriaudą.“[40] Panašiai K. Škirpos poziciją vertino ir S. Raštikis. „Vokiečių pasiūlymus, – rašė jis,– karštai rėmė Lietuvos atstovas Vokietijoje ministeris Škirpa, net kaltindamas Lietuvos vyriausybę, ir ypač Užsienio reikalų ministeriją, kad jos labai klystančios, nesinaudodamos proga ginklu atsiimti Vilnių ir visą Vilniaus kraštą.“[41]

K. Škirpa ryžtasi net beprecedentiniam diplomatijoje žingsniui. Viename priėmime pas užsienio reikalų valstybės sekretorių E. F. Veiczekerį Škirpa, priešingai Lietuvos vyriausybės nusistatymui, pareiškė, kad atėjus laikui, Lietuva kartu su Vokietija išvaduosianti Vilnių. Pareiškimas sukėlė Kaune sumaištį, ir Škirpa turėjo oficialiai pasiaiškinti. Pakvipo K. Škirpos atšaukimu iš pasiuntinio posto. Tačiau vokiečiai užtarė Škirpą ir davė suprasti, kad toks Lietuvos žingsnis bus vertintas kaip priešiškas Vokietijai. Nenorėdama aštrinti santykių su Vokietija, Lietuva paliko K. Škirpą savo poste.

Jau po karo knygoje „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“ K. Škirpa, tarsi neužtarnautai apkaltintas, gynėsi: „Ir tuomet, ir dabar mėgsta daryti man piktų priekaištų, neva aš siūlęs Lietuvai stoti į karą Vokietijos pusėje prieš Lenkiją, tuo nlisižengdamas Lietuvos neutralitetui.“[42]

Stengdamiesi įtraukti Lietuvą į karą savo pusėje, naciai norėjo reikalus pavaizduoti taip, jog iniciatyva dalyvauti bendrame žygyje prieš Lenkiją kyla iš Lietuvos pusės, tačiau vokiečiams to pasiekti nepavyko. Likus kelioms dienoms iki karo, 1939 m. rugpjūčio 29-ąją, F. Holderis užrašo savo dienyne: „Lietuva. Oficialiai iniciatyva kilo ne iš Lietuvos pusės. Lietuva neišsakė savo aiškios politinės pozicijos. Nuoroda į Vilnių.“[43] Vilnius buvo puikus masalas. Ir vokiečiai tikėjosi tai panaudoti.

Pradėjusi savo karinį žygį į Lenkiją, vokiečių diplomatija ėmėsi energingų veiksmų paveikti Lietuvos poziciją. Ribentropas smarkiai spaudė Škirpą, pažadėjęs naciams teigiamą Lietuvos sprendimą. Atrodė, jog Škirpai labiau rūpėjo vokiečių interesai, nei Lietuvos. Dėstydamas savo požiūrį į tuometę Lietuvos vyriausybės užsienio politiką, K. Škirpa toliau rašė: „Nors ir skaudu prisiminti, bet tenka pripažinti, jog savo susilaikymu nuo Vilniaus krašto vadavimo, kai tam atėjo bei pribrendo aplinkybės, Lietuvos vyriausybė buvo tikrai pakirtusi vokiečių pasitikėjimą Lietuvos užsienio politika, kaip ir tos vyriausybės lojalumu santykiuose su Vokietija.“[44]

Ėjo dienos, bet Lietuvos pozicija nesikeitė. Nors ir vokiečiai laikė save padėties šeimininkais, pagal Molotovo–Ribentropo paktą Lietuva liko Vokietijos įtakos sferoje, naciai pasitikėjo K. Škirpos užtikrinimais, kad anksčiau ar vėliau Lietuva priims Vokietijos pasiūlymus. Rugsėjo 9–osios naktį Lietuvos klausimą svarstė Hitleris su Ribentropu. Buvo nutarta įpareigoti Vokietijos karo atašė Lietuvoje E. Justą „patikrinti Lietuvos klausimą su Lietuvos vadais“.[45] Tą pačią dieną P. Kleistas perduoda savo pokalbį su K. Škirpa, kuris „laukiąs savo vyriausybės sprendimo ir manąs, kad jo pasiūlymą ji priimsianti“. P. Kleisto pateiktame raporte Ribentropas užrašo: „Škirpai buvo liepta pasakyti, kad Lietuva tuojau imtų Vilnių ir nieko daugiau.“[46] Atrodė, kad K. Škirpa daugiau tarnavo Ribentropui nei Urbšiui.

Matydama, kokį stiprų spaudimą Lietuvai daro vokiečiai, stengdamiesi įtraukti ją į karinį konfliktą, lenkų diplomatinė tarnyba ėmėsi ryžtingų žingsnių sulaikyti Lietuvą nuo įsikišimo į karą prieš Lenkiją. Lenkijos atstovybės Paryžiuje ir Londone gavo nurodymus daryti šių šalių vyriausybėms demaršus, kad Prancūzija ir Anglija paveiktų Lietuvą ir sulaikytų ją nuo karinių veiksmų prieš Lenkiją. Lietuvos atstovas Paryžiuje Petras Klimas telegramoje į Lietuvos URM rašė, kad „reikalinga ypatingai apdairi laikysena Lenkijos atžvilgiu, nes ji neišvengiamai ras atgarsį Anglijoje ir Prancū– zijoje“.[47] Kitas Lietuvos atstovas Bronius Balutis telegrafavo iš Londono, kad Anglijos užsienio reikalų ministerijoje (Foreign Office) jam buvo pareikšta, jog Anglijos vyriausybė „pakartotinai gaunanti žinias, kad Lietuvoje esą stiprėjanti nuomonė, jog reikia išnaudoti progą ir atsiimti Vilnių. Jei tai įvyktų, Lietuvos padėtis būsimoje taikos konferencijoje būsianti labai sunki“.[48]

Rugsėjo 11 d. J. Urbšį, pavadavusį tada ministro pirmininko pavaduotoją K. Bizauską, aplankė Anglijos reikalų patikėtinis Lietuvoje T. H. Prestonas ir Anglijos užsienio reikalų ministro lordo E. Halifakso vardu pareiškė, jog Lietuva, priėmusi Vokietijos pasiūlymus, atsidurtų Anglijos ir Prancūzijos priešų pusėje. T. H. Prestonas netgi turėjo su savimi notą dėl karo paskelbimo Lietuvai.[49]

Toks griežtas Anglijos ir Prancūzijos demaršas padarė įtaką. Reakcija į anglų perspėjimą buvo žaibiška. Rugsėjo 12 d. Lietuvos vyriausybės rašte savo pasiuntiniui Anglijoje B. Balučiui nurodoma: „Oficialiai patikinti anglus: prima – laikomės ir laikysimės griežto neutralumo; secunda – esame pasiryžę atsispirti įvairiems pasiūlymams ir grasinimams, jei tokie būtų.“[50] J.Urbšys rašė, kad „Lietuvos simpatijos Vokietijos – Lenkijos karo metu buvo iš viso Lenkijos, kaip užpultosios, pusėje, nepaisant gyvybinių nuoskaudų, kurių Lietuva patyrė iš Lenkijos dėl Vilniaus <…>. Mat brutali Vokietijos agresija kovo mėnesį prieš ją pačią (Klaipėdos krašto at– plėšimas), o dabar – prieš Lenkiją buvo smarkiai sukrėtusi lietuvių tautos moralinį jausmą“.[51]

Kiek kitaip įvykius nušviečia S. Raštikis ir tuomet buvęs karinės žvalgybos vadovas generalinio štabo viršininkas pulkininkas Kostas Dulksnys. S. Raštikis tvirtino, kad „lietuvių visuomenėje ir pačioje vyriausybėje Vokietija turėjo daugiau palankumo, negu Lenkija“[52].

K. Dulksnys, 1940 m. liepos 19 d. suimtas ir tarybinių organų tardomas Maskvoje, į tardytojo klausimą, kaip į vokiečių pasiūlymą reagavo Lietuvos vyriausybė, atsakė: „Iš principo Lietuvos vyriausybė pritarė Vokietijos pasiūlymams, tačiau vyriausybė nesutarė tik taktikos klausimais. Prezidentas Smetona ir buvęs Lietuvos karo ministras gen. Musteikis, pasižymintis, provokišku nusiteikimu, reikalavo nedelsiant priimti vokiečių pasiūlymus. Kiti vyriausybės nariai, užsienio reikalų ministro Urbšio ir kariuomenės vado gen. Raštikio vadovaujami, pasisakė prieš vokiečių pasiūlymus, abejodami, kad Vokietijai pralaimėjus karą, Lietuvos padėtis smarkiai pablogės.“[53]

K. Dulksnys buvo gerai informuotas apie vyriausybėje susiklosčiusią padėtį ir vykusias ten diskusijas. Jis, be abejo, teisus, kada kalba apie Musteikį, tačiau negalima sutikti su jo vertinimu A. Smetonos pozicijos. Faktai rodo, kad konkrečiomis 1939 m. rugsėjo 1-17 dienomis Smetona tvirtai laikėsi Lietuvos neutralumo pozicijos. Tai patvirtino ir A. Merkelis, rašęs, kad „didžiausias Lietuvos neutralumo šalininkas ir gynėjas buvo pats Respublikos Prezidentas A. Smetona“.[54] Antrojo pasaulinio karo pradžioje, 1939 m. rugsėjo pradžioje, A. Smetona orientavosi į Angliją ir Prancūziją, laikėsi neutralumo pozicijos. Reikia, matyt, sutikti su S. Raštikiu, kad kaip tik Prezidento pozicija buvo lemiamas veiksnys išlaikant neutralumą. Net tie, kurie širdyse palaikė vokiečių pasiūlymus, nenorėjo stoti prieš Prezidentą. Tai, manyčiau, galima pasakyti ir apie patį S. Raštikį. Persiorientavimas į Vokietiją įvyko kiek vėliau, jau po lenkų kampanijos ir po savitarpio pagalbos sutarties su TSRS sudarymo. K. Dulksnys rėmėsi vėlesnėmis Smetonos nuotaikomis.

Vokiečiai atidžiai sekė įvykius Lietuvoje. Rugsėjo 12 d. F. Halderis užrašo savo dienyne: „Lietuva: svyruoja.“[55] Tą pačią dieną pasitarime pas V. Keitelį svarstomas Vilniaus perdavimo Lietuvai variantas.[56] Einant į pabaigą lenkų kampanijai, vokiečių spaudimas Lietuvai vis stiprėja. Rugsėjo 13 d. Lietuvos kariuomenės vadą S. Raštikį aplankė Vokietijos karinis atstovas Lietuvoje pulkininkas E. Justas (Just) ir Vokietijos vyriausiojo kariuomenės vado gen. fon Brauchico (Brauchitsch) bei Vokietijos generalinio štabo viršininko generolo F. Halderio vardu vėl ragino Lietuvos kariuomenę pradėti žygiuoti ir atsiimti Vilnių, žadėdamas paremti tą žygį vokiečių karo aviacija, šarvuočiais ir gal net sunkiąja artilerija. Justas pabrėžė, kad jo paminėti vokiečių generolai visai nuoširdžiai pataria Lietuvos karinei vadovybei nepraleisti progos ir būtinai, neatidėliojant pradėti karinius veiksmus prieš lenkus. „Aš atsakiau pulkininkui Justui, – rašo toliau S. Raštikis, – kad tai yra ne mūsų kariuomenės vadovybės, bet Lietuvos politinės vadovybės reikalas, ir pažadėjau tą jo pareiškimą tuoj perduoti Lietuvos Respublikos Prezidentui, ką ir padariau tą pačią dieną. Iš veido mačiau, kad pulkininkas Justas buvo nepatenkintas tokiu mano atsakymu.“[57]

K. Škirpa savo dokumentiniuose atsiminimuose pateikia tokį įdomų faktą. Jis perteikia vieno Vokietijos generalinio štabo karininko pokalbį su Lietuvos karo atašė Berlyne pulkininku Kaziu Griniumi. Vokiečių karininkas „su kartėliu skundėsi“ K. Griniui, „net priekaištaudamas“, kodėl Lietuvos kariuomenė „paskutiniu momentu pasidavė“ neutralumo šalininkų įtakai. Jis priminė tuos pažadus, kuriuos S. Raštikis davė Halderiui per Hitlerio gimtadienio iškilmes 1939 m. balandžio 20 d. Berlyne. „Kadangi gen. S. Raštikis, – nurodė karininkas, – savo pažado F. Halderiui netesėjęs, tai jis pasijuto S. Raštikio tik suklaidintas, ir dėl to abi pusės patyrė didelių nuostolių“.[58]

Stambaus veikalo „Kraje Baltyckie na drodze od demokracji pr lamentarnej do dyktatury 1918-1934“ („Pabaltijo kraštai pakeliui iš parlamentinės demokratijos į diktatūrą 1918-1934“) autorius lenkų istorikas P. Losovskis (Lossowski) straipsnyje „Lietuva ir 1939 metų lenkų ir vokiečių karas“ taip aprašo Vokietijos kėslus Lietuvos atžvilgiu: „<…> Nors po 1939 m. kovo mėnesį įvykusio Klaipėdos atplėšimo Lietuvos – Vokietijos santykiai nebuvo draugiški, Trečiojo Reicho vyriausybė ėmėsi skubių žygių palenkti Lietuvą savo pusėn. Jau prie sutarties dėl Klaipėdos atplėšimo vokiečiai prijungė nepuolimo sutartį su Lietuva. Po to jie sulošė ekonominių santykių korta: sudarė dviem metams prekybos sutartį, kuria beveik monopolizavo Lietuvos užsienio apyvartą, perimdami 75,6 proc. Lietuvos eksporto ir net 85,9 proc. importo.“[59] Kalbėdamas apie Lenkijos ir Lietuvos santykius prasidėjus karui, autorius rašo, kad Lenkija tenorėjo tik vieno: „išgauti neutralumo iš Lietuvos“.

S. Raštikis, kuris gerai nusimanė Vokietijos kariniuose planuose, rašė: „Vokiečių generaliniam štabui jo sumanymuose apie vo–kiečių karinius planus prieš Lenkiją Lietuva stovėjo ant kelio. Jei Lietuva būtų parodžiusi daugiau palankumo Lenkijai ir mažiau Vokietijai, tai vokiečių–lenkų karo metu Vokietijos karo vadovybė nepakęstų neaiškios ir nesaugios padėties savo puolančios kariuomenės kairiajame sparne (Lietuvoje) ir priverstų Lietuvą politiškai, ar net ir kariškai, užtikrinti kariuomenės kairiojo sparno saugumą Lietuvoje. Tai buvo suprantama ir vokiečiams, ir lietuviams. Taip galėjo būti izoliuota vokiečių ir lenkų karo atveju. Bet Vokietijos dideliuose strateginiuose planuose Rytų Europoje vokiečių ir lenkų karas buvo tik įžanga milžiniškame vokiečių sumanyme kariauti su Sovietų Sąjunga. Geografiškai Lietuva buvo ant didelio kelio ir tame Vokietijos planuojamame žygyje į Rytus. Vilnius ir Vilniaus kraštas vokiečiams buvo tik priemonė įtraukti visą Lietuvą į naujojo didžiojo karo sūkurius Europos Rytuose.“[60] Tokios nuomonės laikosi ir žinomas vokiečių istorikas Andreas Hilgruberis, nurodydamas, kad Lenkijos užpuolimas buvo tik „pirma fazė Europos karo“, kurį sumanė Hitleris, ruošdamasis pasaulio užkariavimui“.[61]

Tuo tarpu vokiečių spaudimas vis stiprėjo. Vokietijos pasiuntinys E. Cechlinas ir karo atašė E. Justas darosi dažni svečiai Lietuvos politikų kabinetuose ir kuluaruose. Vieną po kito jie aplanko ir kalbasi su Lietuvos ministru pirmininku J. Černiumi, krašto apsaugos ministru gen. K. Musteikiu bei kitais atsakingais politikais. Vokiečiai skubino, nes gerai suprato, kad laikas tarnauja ne jų naudai. Vokiečiams aktyviai talkininkavo voldemarininkai, jauni tautininkai. Vokiečių pasiūlymai imponavo tam tikrą dalį tautiškai radikalaus jaunimo. K. Musteikis savo atsiminimuose rašo, kad Justas lankėsi pas jį du kartus ir abu kartus prašyte prašė pasinaudoti proga ir atsiimti Vilnių.[62] Kaip rodo šaltiniai, pats Musteikis buvo linkęs priimti vokiečių pasiūlymus, manė, kad proga atsiimti Vilnių tikrai gera ir tikslas nesunkiai būtų pasiekiamas, tačiau rėmėsi Vyriausybės nusistatymu laikytis neutralumo ir nesivelti į karo veiksmus. J. Černius pareiškė, jog Lietuva, sutikusi susigrąžinti Vilnių tuo keliu, kurį siūlo Vokietija, sulaužytų savo neutralitetą, o tai pablogintų jos tarptautinę padėtį.[63]

Naują įdomų faktą pateikia Lenkijos karo atstovas Lietuvoje Leonas Mitkevičius (Mitkiewicz). Jis rašo, kad S. Raštikis Vilniaus reikalu buvo Hitlerio iškviestas į Karaliaučių.[64] Įdomu tai, kad S. Raštikis, plačiai komentavęs šiuos Mitkevičiaus memuarus[65], visiškai į šiuos žodžius nereagavo. Ar iš tikrųjų S. Raštikis buvo tada nuvykęs į Karaliaučių, – dar viena neįminta mįslė, nors, suprantama, kelionė greičiausiai buvo (jei ji buvo) slapta. Kitų šaltinių, patvirtinančių šią versiją, kol kas neturime. Savo plačiuose atsiminimuose S. Raštikis šį momentą nutyli. Užtat jis pateikia kitą faktą, kad Rytų Prūsijos vyriausiasis prezidentas ir nacių gauleiteris Erichas Kochas, išsikvietęs pas savo Lietuvos konsulą Karaliaučiuje Leopoldą Dymšą, jam pareiškė, kad „Lietuva turi aiškiai pareikšti savo draugiškumą Vokietijai, ieško–dama jos atramos ir paramos <…>. Lietuva turi eiti toliau, negu numato dabartinė ūkinė sutartis <…>“.[66]

Vokiečiai aiškiai skubėjo. Lenkų kampanija buvo planuota kaip trumpalaikis, žaibiškas aktas, kurio metu turėjo būti visiškai sutriuškinta lenkų kariuomenė ir panaikinta Lenkijos valstybė. Bet buvo ir dar viena ne mažiau reikšminga, o galbūt ir svarbiausia, priežastis. Pagal Ribentropo–Molotovo paktą Vilnius ir visa Vakarų Baltarusija bei Vakarų Ukraina atiteko TSRS įtakos sferai. Tačiau vokiečiai nežinojo, kada Tarybų Sąjunga pradės savo išvadavimo žygį į šias žemes. Atitinkamos Vokietijos institucijos buvo informuotos, jog TSRS žada Vilnių ir Vilniaus kraštą grąžinti Lietuvai. Gebelso propagandos tarnybai buvo gerai suprantama, kad toks Tarybų Sąjungos draugiškas aktas Lietuvos atžvilgiu sukeltų lietuvių simpatijas Tarybų Sąjungai. Todėl vokiečiai norėjo užbėgti įvykiams už akių. Jie skubina Lietuvą, kad ta pradėtų Vilniaus išvadavimo karinį žygį, žadėdami jai visą reikiamą paramą ne iš meilės Lietuvai, o turėdami savo imperinius tikslus. Hitleris norėjo vienu šūviu nušauti iš karto du zuikius. Iš vienos pusės, naciai tikėjosi lietuvių rankomis padaryti tai, ko patys negalėjo, nes buvo suvaržyti Ribentropo–Molotovo pakto, ir tokiu būdu pastatyti rusus prieš įvykusį faktą. Iš kitos pusė, jie norėjo Lietuvą įtraukti į karą savo pusėje, padaryti ją savo vasaline sąjungininke ir tokiu būdu užsitikrinti sau strateginiu atžvilgiu nepaprastai svarbų placdarmą būsimam puolimui prieš TSRS. Pulkininkas K. Grinius savo atsiminimuose pažymėjo, kad „iki pat paskutinės minutės vokiečiai tikėjosi, kad Lietuva pasuks slovakų pėdomis“.[67]

Bet rugsėjo 17 d. įvykiai netikėtai įgavo visai kitą tęsinį. Tą dieną tarybinė kariuomenė įžengė į Lenkiją ir pradėjo Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos vadavimo misiją. Kartu tarybinė armija turėjo tikslą sustabdyti Vokietijos kariuomenės žygiavimą į Rytus. Tarybų Sąjunga sąmoningai delsė su savo karine akcija prieš Lenkiją. Nenorėdama susilpninti lenkų kariuomenės pasipriešinimo nacių agresijai, kas neabejotinai atsitiktų TSRS smogus Lenkijai į nugarą tuo metu, kai Lenkija dar buvo gyvybinga ir pilna jėgų kovoti, Tarybų Sąjunga neskubėjo su savo kariuomenės įvedimu į savo senas slaviškas žemes. Lietuvos, kaip ir kitų tautų, žmonės su siaubu ir baime dėl savo pačių ateities stebėjo Lenkijos agoniją, didvyrišką lenkų kovą ir nešlovingą jos baigtį. Ir tik tada, kai organizuotos lenkų kariuomenės ir bendros karinės vadovybės jau nebebuvo, Lenkijos vyriausybė jau buvo pabėgusi, o Lenkija jau buvo nustojusi gyvuoti kaip pilnakraujis gyvas organizmas, tarybinei kariuomenei buvo duotas įsakymas pereiti jau nebeegzistuojančios valstybės sieną.

Lenkijos tragedija buvo jos netoliaregiškos politikos pasekmė. Atsisakiusi savo laiku priimti TSRS pagalbą sudarant bendrą TSRS, Lenkijos ir Anglijos, Prancūzijos frontą prieš hitlerinę Vokietiją, ji pati pasmerkė save laikinam išnykimui.

Tarybinės kariuomenės žygiavimo į Lenkiją išvakarėse, rugsėjo 16 d., Vokietijos užsienio reikalų ministerija, gavusi atitinkamą informaciją iš Maskvos, nusiuntė savo pasiuntiniui į Kauną E. Cechlinui nurodymą daugiau Lietuvos žygio į Vilnių klausimo nebekelti.

Ataka prieš Lietuvos neutralumą laikinai buvo atmušta. Tačiau vokiečiai neatsisakė savo toli einančių planų Lietuvos atžvilgiu. Nesugebėję suvilioti Lietuvos Vilniaus „meduoliu“, jie ėmėsi savo įprastos taktikos, rankų laužimo.

Rugsėjo 19 d. K. Škirpa iškviečiamas į Hitlerio vadavietę pokalbiui su ten tada buvusiu užsienio reikalų ministru J. fon Ribentropu. Lydimas SS generolo Masono ir URM protokolinio skyriaus pareigūno, jis atvyko į Hitlerio vadavietę. Pokalbyje Ribentropas pasiteiravo, ar dr. P. Kleistas esąs jam perdavęs URM konfidencialias žinias, kurios turėtų tarnauti geresniam Lietuvos vyriausybės orientavimuisi. Gavęs teigiamą atsakymą, Ribentropas apgailestavo, kad lietuviai nepasinaudojo vokiečių patarimais ir neužėmė Vilniaus. Ribentropas taip pat informavo K. Škirpą, kad greitu laiku jis numato susitikti su Stalinu ir Molotovu.

Kitą dieną K. Škirpa vėl iškviečiamas į vyriausiąją karo būstinę. Naujas pokalbis su Ribentropu įvyko 21 d. Šį kartą Ribentropas ir Škirpa aptarė Lietuvos reikalus, kuriuos vertėtų iškelti per Ribentropo susitikimą su J. Stalinu ir V. Molotovu. Nurodydamas, kad vokiečiai sutinka, jog Vilnius būtų perduotas Lietuvai. Ribentropas, anot K. Škirpos, pradėjo aiškinti, jog „visiškai suprantąs Lietuvos norą išsaugoti savo valstybės nepriklausomybę, tačiau ir Vokietija turinti interesų Lietuvoje <…>, kad „Lietuva sudaranti Vokietijos interesų sferą“.[68] Todėl Ribentropas manąs, jog reikia suderinti abipusius interesus. Išsiaiškinti ir aptarti tarpusavio reikalus jis pakvietė į Sopotą Lietuvos užsienio reikalų ministrą J. Urbšį. Tą pačią dieną K. Škirpa kartu su Vokietijos pasiuntiniu Lietuvoje E. Cechlinu, kuris turėjo perduoti Ribentropui kvietimą Urbšiui, išvyko į Kauną.

Kaune K. Škirpa iš karto nuvyko pas Urbšį, kuris ką tik buvo grįžęs iš atostogų, ir informavo jį apie savo pokalbį su J. Ribentropu. Štai kaip Škirpa aprašo savo susitikimą su J. Urbšiu: „Perdavęs jam savo pokalbio su J. fon Ribentropu turinį, galėjau pastebėti, jog J. Urbšys dėl viso to pasijuto tiesiog nelaimingas <…>. J. Urbšys reagavo spontaniškai: esą J. fon Ribentropas, matyt, norįs padaryti iš jo (J. Urbšio) Lietuvos E. Hachą[69], kuriam, kaip žinoma, likimo buvo lemta priimti J. fon Ribentropo padiktuotus reikalavimus ir todėl nevykusiai įeiti į Čekoslovakijos istoriją, nepaisant to, kad E. Hacha buvo ne menkesnis savo krašto patriotas kaip J. Urbšys. Jaučiau, jog J. Urbšys manevruos kaip įmanydamas, kad kaip nors išsisuktų nuo kelionės į Sopotą.“[70]

Būsimam J. Urbšio vizitui į Vokietiją aptarti rugsėjo 22 d. įvyko pasitarimas prezidentūroje. Jame dalyvavo ministras pirmininkas J. Černius, J. Urbšys, krašto apsaugos ministras K. Musteikis, kariuomenės vadas S. Raštikis, URM Politikos departamento direktorius E. Turauskis bei K. Škirpa. Atmosfera pasitarime buvo įtempta, slogi. A. Smetonos biografas A. Merkelis rašo: „J. Urbšio pakvietimas į Dancigą (Sopotas prie Dancigo – P. F.) nežinant to pakvietimo tikslo, Lietuvos Vyriausybei kėlė didelį galvosūkį: galbūt Vokietija jau turi paruošusi naują ultimatumą. Tad ar tuoj vykti, ar dar luktelėti, kol kvietimo tikslas paaiškės.“[71] Kalbėjo daugiausia J. Urbšys. Jis pareiškė, kad vizitas pas Ribentropą „keliąs jam didesnį rūpestį, ypač kai nežinia, kas slypi už J. fon Ribentropo išsireiškimo apie „interesų sferą“.[72]

Visi dalyvavę pasitarime pasisakė, kad kvietimą derėtis reikia priimti. J. Urbšys pareiškė, kad Lietuva turi taip pat skaitytis ir su Tarybų Sąjunga. Ypač dabar, kai Raudonoji armija yra užėmusi Vilnių. Po ilgo svarstymo kvietimas vykti darybų į Vokietiją buvo priimtas. Kartu buvo nustatyti Lietuvos užsienio politikos principai, kurių J. Urbšys turėjo laikytis derybose su fon Ribentropu. Tą pačią dieną J. Urbšys su pasitarimo nutarimais supažindino Vokietijos pasiuntinį Cechliną.

Šio nutarimo pagrindinės nuostatos išdėstytos instrukcijoje, kurią J. Urbšys kitą dieną (rugsėjo 23-ąją) įteikė K. Škirpai. Joje sakoma:

„L Lietuva nori ir yra tvirtai nusistačiusi palaikyti su Vokietija visiškai draugiškos kaimynystės santykius. Paskutinieji įvykiai Rytų Europoje to Lietuvos nusistatymo nepakeitė.

II. Akivaizdoje dabartinio karo ir blaiviai įvertindama savo pajėgumą, Lietuva apsisprendė laikytis neutraliteto. To apsisprendimo ji žada laikytis ir toliau. Jos neutralitetas reiškia jos pasiryžimą išlikti laisva ir nepriklausoma valstybe.

III. Tos politikos prasme ji nori palaikyti ir palaiko gerus ramius santykius su visomis valstybėmis, atkreipdama tačiau ypatingą savo dėmesį į santykius su kaimyninėmis valstybėmis.

IV. Lietuva turi dar nerealizuotų tautinių aspiracijų, tačiau jų įvykdymo ji siekia taikingomis priemonėmis. Tai neseniai buvo patvirtinta viešame Ministerių Tarybos pareiškime.

V. Lietuva yra dėkinga Vokietijai už jos neseniai pareikštą pritarimą Lietuvos aspiracijoms.“[73]

Tai buvo visiškai realistinė politika, kuri atsižvelgė į konkrečią tarptautinę situaciją, gerai suprantant agresyvią nacių politiką. Kartu Lietuva norėjo išlaikyti gerus kaimyninius santykius su Tarybų Sąjunga. Todėl prityręs ir toliaregis Urbšys iškėlė mintį, kad nereikėtų iš būsimo vizito daryti paslaptį, o duoti atitinkamą komunikatą spaudai, ir, antra, apie Ribentropo kvietimą ir jo priėmimą pranešti Tarybų Sąjungos pasiuntiniui Lietuvoje N. Pozdniakovui, kad Maskva to nepalaikytų kokiu nors aktu, nukreiptu prieš TSRS.

J. Urbšys buvo pasiruošęs jau kitą dieną skristi į Vokietiją (vokiečių karinis lėktuvas jau laukė Kauno oro uoste). Tačiau reikalai

netikėtai pakrypo visai kitaip. Dar tą pačią dieną 21 vai. vakaro Vokietijos URM pranešė E. Cechlinui, kad Ribentropui pageidaujant J. Urbšio kelionė į Sopotą kelioms dienoms atidedama.

Kokie netikėti įvykiai taip staiga pakeitė Ribentropo planus? Juk J. Urbšio vizitui, kaip pamatysime vėliau, vokiečiai buvo kruopščiai pasiruošę.

Jonas Balys (B. Jonaitis) Ribentropo sprendimą atidėti J. Urbšio vizitą siejo su Lietuvos vyriausybės rugsėjo 22 d. patvirtintu neutralumo kursu. Savo dokumentiniame straipsnyje „Paskutinės nepriklausomos Lietuvos dienos“ jis rašo: „<…> Mūsų ministerių taryba rugsėjo 22 nustatė savo politikos gaires <…> išlaikyti neutralumą ir gerus santykius su visais savo kaimynais, kad savo tautinius siekius nori realizuoti taikiomis priemonėmis <…>. Tą pačią naktį Cechlinas apie tai sužinojo (vokiečių žvalgyba Kaune veikė gerai!). Rezultatas: Ribentropas rugsėjo 23 paprašė, kad Urbšio vizitas būtų atidėtas.“[74]

Žinoma, ne Lietuvos vyriausybės patvirtintas neutralumo kursas nulėmė Ribentropo nutarimą. Priežastys buvo kitos, ir gilesnės.

Dar tą pačią pasitarimo dieną J. Urbšys apie Ribentropo kvietimą „pokalbiui“ informavo tarybinį pasiuntinį Kaune N. Pozdnia– kovą. Tai patvirtino ir S. Raštikis.[75] Informacija tučtuojau pasiekė Kremlių. Tą patį vakarą V. Molotovas išsikviečia pokalbio Vokietijos pasiuntinį Maskvoje F. Šulenbergą. Pokalbio turinį atskleidžia Šulenbergo telegrama į Vokietijos URM, pasiųsta tos dienos vidurnaktį. Anot Šulenbergo, Molotovas jam pareiškė, jog tarybinė vyriausybė „Vilniaus klausimu laikosi anksčiau padarytų susitarimų, tačiau nemano, jog jau yra atėjęs momentas leistis į detales. Dėl šito jis taip pat informavo Lietuvos pasiuntinį (L. Natkevičių), sykiu pastebėdamas, jog Sovietų Sąjunga Lietuvos neužmiršianti. V. Molotovas davė suprasti, jog Vilniaus klausimas priklauso prie bendro komplekso Pabaltijo klausimų ir kad jis galės būti spren–džiamas galutinai sureguliuojant“.[76]

Netrukus paaiškėjo ir tos „bendro komplekso Pabaltijo klausimo sureguliavimo“ detalės. J. Stalinas gerai suprato Lietuvos geopolitinės padėties strateginę reikšmę. Būdama Vokietijos įtakos sferoje, karo atveju Lietuva taptų puikiu placdarmu, tramplinu šuoliui į Tarybų Sąjungą. Kartu jis suprato Lietuvos reikšmę TSRS vakarų sienų saugumui. Bet buvo dar viena labai reikšminga aplinkybė. J. Stalinas buvo tvirtai pasiryžęs tesėti pažadą grąžinti Lietuvai Vilnių ir Vilniaus kraštą. Tačiau pagal rugpjūčio 23 d. sutartį Lietuva atiteko Vokietijos įtakos sferai, o žinant, ką tie žodžiai reiškia nacių kalba, tarybinės armijos išvaduotas Vilnius kartu su visa Lietuva patektų į hitlerininkų rankas. O to leisti Stalinas negalėjo. Rugsėjo 25 d. Stalinas ir Molotovas priėmė Šulenbergą ir pasiūlė pataisyti 1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptąjį protokolą. Pagal naujus tarybinius pasiūlymus Lietuva turėjo „pereiti“ iš Vokietijos „interesų sferos“ į Tarybų Sąjungos „interesų sferą“, kiek ištaisant Vokietijos ir Lietuvos sienų demarkavimą. Už tai Tarybų Sąjunga „perleido“ Vokietijai tą lenkų gyvenamą teritoriją (Liublino vaivadija ir dalis Varšuvos vaivadijos iki Bugo), kuri buvo užimta Raudonosios armijos. Hitleris iš karto užsispyrė, tačiau Stalinas buvo neperkalbamas. Per daug „brangi“ jam buvo Lietuva. Ir Hitleris pagaliau turėjo nusileisti, pirmą kartą paklusdamas kitai valiai. Rugsėjo 28 d. buvo pasirašyta nauja TSRS ir Vokietijos sutartis „Dėl sienų ir draugystės“, kurioje atsispindėjo nauji TSRS pasiūlymai. Tarybų Sąjunga įsipareigojo dar sumokėti tam tikrą piniginę kompensaciją.

K. Škirpa, kuris kūnui ir sielai tarnavo naciams, paskui pasipiktinęs rašė, kad „šis Stalino „pasiūlymas“ buvo tikrai akiplėšiškas Kremliaus reikalavimas, išnaudojant nelengvą Vokietijos strateginę padėtį“ ir smarkiai suerzino Hitlerį.[77] V. Molotovas vėliau lietuviams pareikš, kad su šiais pasiūlymais Hitleris sutiko „sukandęs dantis“.

Tokios buvo priežastys, kodėl atpuolė J. Urbšio vizitas į Vokietiją. Prityręs diplomatas ir politikas J. Urbšys gerai nutuokė, kas jo gali laukti Sopote. Jam buvo gerai žinomi Hitlerio „diplomatiniai“ rankų laužimo metodai. Ne veltui jis tame pasitarime pas Prezidentą rugsėjo 22 d. jautėsi toks nelaimingas. Kada Ribentropas pakvietė J. Urbšį į Sopotą, ant jo kabineto stalo jau gulėjo paruoštas toks susitarimo projektas:

„Vokietijos Reicho ir Lietuvos Respublikos
gynimosi sutarties metmenys

Vokietijos Reicho vyriausybė ir Lietuvos Vyriausybė, atsižvelgdamos į bendrą politinę padėtį Europoje ir norėdamos apsaugoti visais požiūriais sutampančius abiejų kraštų interesus, sutarė:

I str. Lietuva yra Vokietijos Reicho apsaugoje, nepažeidžiant jos valstybinės nepriklausomybės.

II str. Tos apsaugos realizavimui tarp Vokietijos ir Lietuvos sudaroma karo konvencija.

III str. Abi vyriausybės tuojau pradeda derybas tarpusavy su tikslu nutiesti pagrindus glaudiems, plačiai išvystytiems ekonominiams santykiams tarp abiejų kraštų.

Karo konvencijos apimtis:

1) Lietuvos kariuomenės dydis, dislokacija ir aprūpinimas kaskart nustatomas glaudžia sutartimi su Vyriausiąja vermachto vadovybe.

2) 1-osios nuostatos praktiškam pravedimui bus pasiųsta į Kauną nuolatinė vokiečių karinė misija.

1939 m. rugsėjo 20 d.“[78]

Hitlerio kariniuose planuose Lietuva užėmė svarbią strateginę vietą ir visiškai netekti jos jis nenorėjo. Todėl, kai rugsėjo 25 d. Stalinas pasiūlė savo „istorinius mainus“, Hitleris tiesiog įniršo, tačiau suprato, kad jam teks tą karčią piliulę praryti. Tą pačią dieną, nelaukdamas sutarties pasirašymo, direktyvoje apie karinių jėgų pergrupavimą baigiantis karo veiksmams Lenkijoje, Hitleris nurodė: „Rytprūsiuose turi būti palaikyta pakankamai jėgų, parengtų Lietuvą užimti, net ir ginkluoto pasipriešinimo atveju.“[79]

Hitleris, kaip matome, savo planų neatsisakė, tik teko juos atidėti neribotam laikui.

1939 m. rugsėjo 28 d. TSRS ir Vokietijos pasirašytas susitarimas galutinai palaidojo vokiečių viltis įtraukti Lietuvą į karą savo pusėje, nors masalas – Vilnius buvo labai gundantis ir saldus… Neutralumo šalininkų pozityvi ir išmintinga pozicija paėmė viršų. 1939 m. rugsėjo 24 d. Cechlinas pranešė į Berlyną: „Jų (lietuvių – P. F.) vyriausybėje nėra nė vienos asmenybės, kuri būtų pasiruošusi greitiems ir tvirtiems sprendimams.

3) Pagrindiniai tokio lietuvių pasyvumo Vilniaus klausimu motyvai buvo Anglijos ir Prancūzijos spaudimas ir baimė būti įtrauktai į karo padėtį su abiem tom Vakarų pajėgom. Tada būtų prarasta ne tik prekių rinka Anglijoje, bet daugiausia buvo bijoma blogų Lietuvai pasekmių karo pabaigoje, nes čia apskritai yra skaitomasi su galutiniu anglų–prancūzų laimėjimu prieš Vokietiją.

4) Antra, smarkiai veikė nenoras dėl Vilniaus akcijos visiškai patekti į vokiečių rankas ir tuo būdu nustoti nepriklausomybės.

–Trečia priežastis buvo nepermatoma Sovietų Sąjungos laikysena, apie kurią, kaip atrodo, lietuviai negalėjo susidaryti aiškumo

–Tai yra pagrindinės priežastys, kurios nulėmė Vyriausybės laikyseną anose lemiamose dienose <…>.“[80]

Anot S. Raštikio, Lietuvos neutralumo paskelbimas ir nežygiavimo į Vilnių svarbiausia priežastis buvo paties Prezidento A. Smetonos įsitikinimas ir sprendimas, kad jokiu būdu negalima susidėti su Vokietija, nes toks žingsnis įtrauktų Lietuvą į didįjį karą pralaimėtojų, t. y. vokiečių, pusėje, kadangi A. Smetona buvo beveik tikras, kad prasidėjęs karas galiausiai bus laimėtas Vakarų valstybių, t. y. Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Lietuvai esą svarbu kaip nors išsilaikyti per karo audras iki būsimos taikos konferencijos. Vienintelė priemonė tokiam tikslui pasiekti esąs griežtas neutralumas. S. Raštikis toliau rašo: „Man pačiam ne vieną kartą teko girdėti tokias Prezidento Smetonos mintis, jo, o ne kitų suformuluotais principais buvo paremta ir įvykdoma Lietuvos politika, ir tautininkai bei jų vadovybė, be mažų išimčių, tada buvo paklusnūs savo šefui ir ideologui.“[81]

Lietuvos neutralumo idėja sulaukė daug kritikos. Jos būta ir tarp pačių tautininkų, ypač jų radikaliosios dalies. B. Jonaitis (dr. Jonas Balys), kritikuodamas Lietuvos neutralumo politiką ir atsisakymą karinio žygio į Vilnių, retoriškai klausia: „Kodėl Lietuvos vyriausybė taip pasielgė ir nepasinaudojo proga, kokia gali pasitaikyti tik kartą per penkis šimtus metų?“

Klausimas užduotas ne 1939 m. rugsėjo mėnesį, kada jis dar galėjo būti suprantamas, o 1970 m., kada Vilnius seniai jau Lietuvos sudėtyje ir atgautas be vieno kraujo lašo (kraują už Vilnių liejo rusų kariai) ir įsivėlimo į karą. Todėl pats klausimas ne tik retorinis, bet ir absurdiškas. J. Balys mato tokias tuometinės Lietuvos vyriausybės elgsenos priežastis: „1. Nepakankamas vertinimas vokiečių militarinės galimybės ir manymas, kad anglai ir prancūzai jau ateinantį pavasarį vokiečius visiškai sumuš. 2. Per didelis pasitikėjimas Vakarų demokratijomis. 3. Nepasitikėjimas, kad pasaulinėje politikoje įsigalėjo nauji dėsniai ir metodai, ir neutralumas neapgina mažų tautų. (…) 5. Kai kurių mūsų politikų tradicinės

simpatijos lenkams ir nereali svajonė apie sąjungą su Lenkija prieš vokiečius ar rusus. 6. Vieno asmens užsispyrimas ar politinė trumparegystė. Juo buvo K. Bizauskas, eilinis biurokratas, nebaigęs aukštojo mokslo, tačiau vienas pirmųjų ateitininkų <…>. K. Bizauskas (kartu su E. Turausku) faktiniai dirigavo mūsų užsienio politiką. 7. Gen. Černius, tada buvęs ministeris pirmininkas, nieko nedarė. Jis flegmatiškai viską paliko „Dievo valiai“ arba buvo Bizausko ir Raštikio atverstas į neutralisms.“[82]

Atkreipkime dėmesį tik į nuostatą, kad „neutralumas neapgina mažų tautų“. Tame beprotiškame pasaulyje neutralumas išties negalėjo apginti mažų tautų. Bet ar tai reiškia, kad mažos tautos turėjo pačios pulti į agresorių, ypač nacių, glėbį? Dėl savo neutralumo politikos Lietuva turėjo unikalią galimybę dar tam tikrą, nors neilgą, laiką likti nepriklausoma ir neįsivėlusia į karo sūkurį. Bet J. Balys Vokietijos visai nelaiko agresore. Tame pačiame punkte jis kviečia lietuvius „pasitikėti“ „visiškai naujais dėsniais ir metodais, kurie įsigalėjo pasaulinėje politikoje“. J. Balys neatskleidžia, kokie buvo tie „visiškai nauji dėsniai ir metodai“, bet tai nesunku suprasti. Autorius kalba apie nacionalsocializmą, apie Hitlerio kuriamą „Naująją Europą“, apie nacių vykdomą politiką. J. Balys prisipažįsta, kad vokiečiai tikėjosi, jei lietuviai žygiuos į Vilnių, „padaryti Lietuvą savo satelitu“. Tačiau tai Balį visiškai tenkino. „Pasidavę vokiečių globai, – rašo J. Balys, – mes būtume išlaikę nors nepriklausomybę iš vardo, kaip Vengrija, Rumunija ar Bulgarija.“[83]

Kas tai, mąstymo naivumas ar ideologinė spekuliacija? K. Škirpa 1940–1941 metais svajojo apie Kroatijos ar Slovakijos statusą Lietuvai. Neišdegė. J. Balys, 25 metams praėjus po hitlerinės Vokietijos sutriuškinimo, kai seniai atskleisti visi Vokietijos dokumentai ir gerai žinomi nacių planai lietuvių tautos atžvilgiu, dar samprotauja apie kažkokią nepriklausomybę nacių „globoje“. Nors ypatingai stebėtis nėra ko. Juk tie patys žmonės vėlesnius 1941 m. įvykius vokiečių okupacijos pradžioje, trumpai gyvavusią marionetinę, popierinę Laikinąją vyriausybę traktavo kaip Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, o pačią okupaciją, kaip „išvadavimą nuo „bolševikinio engimo“. Anot J. Balio, rugsėjo pirmos dvi savaitės „buvo paskutinė proga laisvai apsispręsti“. Ir tas apsisprendimas turėtų būti „laisvas“ Lietuvos pasidavimas nacių globon! Šiems žmonėms nacionalsocializmas buvo artimas, savas. Nacionalsocializme jie matė savo ateitį. Nepriklausomybe jie prekiavo kaip turgaus prekėmis, mėgindami sau išsiderėti palankesnes sąlygas. Nepriklausomybė tapo manipuliacijos objektu. Sugalvoti įvairūs pavadinimai, kad tik juose skambėtų tas taip viliojantis, magiškas žodis „nepriklausomybė“ – „nepriklausomybė iš Vardo“, „tituliarinė nepriklausomybė“, „formali nepriklausomybė“, nors niekas nesuprato, ką šie žodžiai iš tiesų reiškia, jų esmės. Jie manė, kad pavadinus žuvį paukščiu, ji pradės skraidyti. Svarbiausias šių žmonių noras – užsitarnauti „Naujoje hitlerinėje Europoje“ nors bet kokią valdžią ir tam tikras lengvatas. Tik nesuprato jie vieno – naciai už paslaugas nemoka. Tai, ko jiems reikia, jie pasiims patys.

Kiek vėliau šie žmonės tvirtins: matot, jei mes 1939 m. rugsėjį būtume savanoriškai pasidavę Vokietijos globon, būtume išvengę „komunistinės okupacijos“. Bet toks tvirtinimas istoriškai yra absurdiškas, o politiškai ir ideologiškai – žalingas. Istorija parodė, kad orientacija į hitlerinę Vokietiją buvo istorinė klaida: nepraėjus ir šešeriems metams ši galinga karinė nacių našina buvo sutriuškinta ir žlugo kartu su visais savo satelitais. Nacizmas buvo nusikalstama ideologija ir praktika, todėl pats bendradarbiavimas su juo jau buvo nusikaltimas. J. Balys savo minėtame straipsnyje pateikia anoniminio senos kartos istoriko žodžius: „Lietuva vis vien būtų neišvengusi sovietų okupacijos 1944 m., jei ir būtų buvusi vokiečių satelitas. O tada kas? Ar mūsų tautos nebūtų ištikęs Rytprūsių likimas, ar dar blogiau? <…> O ir karo metu mums nebūtų buvę geriau nei buvo vokiečių okupacijos metu <…>. Bet jei mūsų vyriausybė tada pati būtų pasidavusi vokiečiams už Vilnių ir paskui būtų įvelta į jų karo mašiną, tai būtų skaudu. Po karo mūsų išlikę gyvi tautiečiai <…> būtų keikę tą vyriausybę, kuri pavertė savo parašu Lietuvą satelitu <…>.“[84] „Senos kartos“ istorikas blaiviau žiūrėjo į istoriją nei jo jaunesni oponentai.

Bet kalbamu istoriniu laikotarpiu – 1939 m. rugsėjo pirmoji pusė – Lietuvos nepriklausomybei, išskyrus nacius, niekas negrasino ir jokios agresijos pavojaus nebuvo. Pik. Kazys Grinius savo „Pro memoria“ rašė: „Pravartu pastebėti, kad anomis rugsėjo pirmosios pusės dienomis apie galimą sovietų pasirodymą Lietuvoje dargi ir kalbos nebuvo. Toksai eventualumas anuo metu Lietuvoje tikrai niekam nesisapnavo.“ Atskleisdamas savo tuometinius nesutarimus su K. Škirpa, K. Grinius nurodo, kad skirtingai nuo Lietuvos vyriausybės, kuri tikėjosi išsaugoti nepriklausomybę liekant neutraliais, „Škirpa manė galėsiąs ją išsaugoti einant kartu su vokiečiais. Jisai be rezervų tikėjo Vokietijos galutine pergale. Man atrodė, – rašė K. Grinius, – reikia lygia greta lošti kiti arkliai (paliekant su Vokietija galimai geresnius „non belligerent“ santykius). Vokiečių galutinė pergalė man atrodė abejotina. Tame ir buvo iki pat galo mano su Škirpa pagrindinis nuomonių skirtumas. Kariškai rištis su vokiečiais laikiau Lietuvos ateičiai pavojinga <…>.[85]

Buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys jau praėjus daugeliui metų po šių įvykių, kalbėdamas apie priekaištus tuometinei Lietuvos vyriausybei, kodėl ji, Vokietijai užpuolus Lenkiją, nepasinaudojo agresoriaus teikiama proga ginklo jėga atsiimti Vilnių, rašė, kad toks žingsnis būtų tolygus „faktiškai stoti agresoriaus pusėje“. Atmesdamas priekaištus, kad „jei ji (Lietuva – P. F.) būtų tai padariusi, Lietuvos likimas, girdi, būtų galėjęs nukrypti palankesne linkme“, autorius rašo: „kad Lietuva to nepadarė agresoriui siaubiant Lenkiją, yra ir išliks amžiams tauriu lietuvių tautos moralės bruožu, o moralės elementas negausiai tautai yra vienas svarbiausių ginklų.“[86]

Tuometinės Lietuvos vadovybės sprendimas – išlaikyti neutralumą ir nepasiduoti vokiečių pagundai žygiuoti į Vilnių ir tokiu būdu įsivelti į karą hitlerinės Vokietijos pusėje – tomis konkrečiomis sąlygomis buvo vienintelis blaivus ir išmintingas.

3. Lietuvos ir TSRS derybos 1939 m. spalio mėnesį. Savitarpio pagalbos sutarties sudarymas. Lietuva atgauna Vilnių

Tarybų Sąjungai baigus vaduoti Vakarų Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą, Lietuvos vyriausybė susirūpino Vilniaus ir Vilniaus krašto likimu. Į Užsienio reikalų ministeriją iškviečiamas Tarybų Sąjungos laikinasis patikėtinis Lietuvoje N. Pozdniakovas, kuriam pranešamas Lietuvos noras nusiųsti į Maskvą savo užsienio reikalų ministrą tartis dėl Vilniaus miesto ir krašto grąžinimo Lietuvai. Rugsėjo pabaigoje Tarybų Sąjungos Liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas per Lietuvos pasiuntinį TSRS L. Natkevičių perduoda kvietimą atvykti į Maskvą derybų Lietuvos ministrą pirmininką ar užsienio reikalų ministrą.

Derybų su Tarybų Sąjunga į Maskvą spalio 3 d. atvyko Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys. Tą pačią dieną jį ir L. Natkevičių priima V. Molotovas ir J. Stalinas. „Prasidėjo, – vėliau parašys J. Urbšys, – dviejų lygiateisių suverenių valstybių derybos, valstybių, kurių draugiški santykiai buvo, kaip matėme, tvirtai pagrįsti iškilmingai pasirašytomis, tebegaliojančiomis sutartimis. Lyg ir auksinė proga parodyti pasauliui moralinį socialistinės valstybės pranašumą ir palenkti amžiams negausios, bet taurios tautos širdį.“[87] J. Stalinas atvirai ir be užuolankų atskleidžia lietuviškiesiems partneriams TSRS ir Vokietijos sutarčių slaptųjų protokolų turinį ir kloja ant stalo Lietuvos žemėlapį, kuriame riebia juoda linija pabrėžta TSRS ir Vokietijos įtakų sferų riba. Didžioji Lietuvos dalis atitenka TSRS įtakos sferai ir tik siauras jos pasienio ruožas – Vokietijos sferai. Į J. Urbšio protestą prieš tokį nepriklausomos valstybės dalijimą Stalinas aiškino, jog Tarybų Sąjunga anaiptol tokio padalijimo nenorinti, jog to ruožo Lietuvos pasienyje reikalavę vokiečiai. Iš Stalino žodžių galima buvo suprasti, kad šis klausimas dar nebaigtas ir turės savo tęsinį. (Iš tikrųjų, 1940 m. sausio 10 d. Stalinas šį žemės ruožą išpirko iš vokiečių už 7,5 mln. dolerių.) Lietuvai siūloma pasirašyti dvi sutartis: vieną – Vilniaus grąžinimo Lietuvai, kitą – savitarpio pagalbos. Pastaroji numatė įkurdinti Lietuvoje tarybines karines įgulas. Stalinas nurodo ir tų įgulų dydį – 50 tūkst. karių, bet čia pat į J. Urbšio repliką, kad tai dvigubai viršija visos Lietuvos kariuomenės kiekį, nusileidžia iki 35 tūkst. žmonių. J. Urbšys pastebi, kad jis turi įgaliojimus tartis tik dėl Vilniaus grąžinimo ir kad deryboms dėl savitarpio pagalbos sutarties jis turi gauti iš savo vyriausybės naujus įgaliojimus ir konsultacijas.

Kaunas nebuvo visiškai pasiruošęs tokiam įvykių posūkiui, nors čia buvo gerai žinoma, kad panaši savitarpio pagalbos sutartis jau pasirašyta su Estija ir kad tuo metu Maskvoje dėl tokios sutarties vyksta derybos su Latvija. Kaune buvo atidžiai stebima derybų eiga. Spalio 6 d. L. Natkevičius savo „pro memorijoje“ perteikia mums pokalbį su Latvijos pasiuntiniu Maskvoje Kocinsu, įvykusį kitą dieną po TSRS ir Latvijos savitarpio pagalbos pakto pasirašymo (paktas buvo pasirašytas spalio 5 d.). Anot Kocinso, atpasakojusio jam derybų eigą, „Stalinas daug kartų pabrėžęs ir įtikinęs, kad Sovietų Sąjunga tikrai neturinti sumanymų kištis į šių valstybių (t. y. Pabaltijo šalių) vidaus ir socialinę santvarką. Vaišių metu buvo daug tostų. Paskutinį žodį paėmęs Stalinas ir pasakęs, kad tas momentas, kuris komunikate pabrėžia abišalį pasitikėjimą ir pakto dvasią – reikšmingesnis negu pakto formalioji dalis. Jis, Stalinas, gerai žinąs, jog yra daug velikorusų <…>, turinčių tendencijų paglemžti Baltijos kraštus ir prijungti juos prie Sovietų Sąjungos; jis to neneigiąs, tokių žmonių esą dargi velikorusų vyriausybės viršūnėse. Jis taip pat žinąs, kad Latvijoje ir kituose Baltijos kraštuose yra daug nepasitikinčių Sovietų Sąjunga ir užtat prašąs, kad su tokiomis tendencijomis reikia kovoti, kad būtų visiškas abišalis pasitikėjimas“.[88] Kaunas sutiko tęsti derybas dėl savitarpio pagalbos sudarymo su TSRS ir nusprendė išplėsti derybų delegacijos sudėtį įtraukiant į ją ministro pirmininko pavaduotoją K. Bizauską ir Lietuvos kariuomenės vadą S. Raštikį. Delegacijai buvo duotas nurodymas pasistengti išsiderėti savitarpio pagalbos sutartį be karinių įgulų įkurdinimo Lietuvoje taikos metu.

Spalio 6-ąją derybos Maskvoje tęsėsi toliau – dabar jau papildžius delegaciją. Derybų atmosfera buvo darbinga ir rami. Juozas Urbšys, vadovavęs Lietuvos delegacijai, demonstravo geranoriškumą ir draugiškumą Tarybų Sąjungos atžvilgiu. Tarybų Sąjunga buvo pirmoji valstybė, pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę, kai tuo metu visos Vakarų šalys palaikė „baltąjį“ judėjimą, skelbusį „vientisos ir nedalomos“ Rusijos, t. y. Rusijos, buvusios imperijos sienomis su Pabaltijo šalimis, lozungą. Apžvelgęs Lietuvos ir TSRS santykių raidą per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, Juozas Urbšys per derybas spalio 7 d. kalbėjo: „Cariniais rusų laikais lietuvių tautos laisvė buvo engiama, spauda buvo uždrausta <…>. Kilus rusų revoliucijai, padėtis pakitėjo tuo, kad šis rusų judėjimas iškėlė tautų apsisprendimo principą. Tuo principu pasiremdami 1920 metais sudarėme su Sov[ietų] S[ąjun]ga taikos sutartį. Toje pačioje sutartyje yra pasakyta, kad ji yra sudaryta laisvai „na večnyje vremena“ (amžiniems laikams); ten pažymėta, kad karo padėties tarp Lietuvos ir Sov[ietų] S[ąjun]gos nėra buvę. Tuo būdu tą sutartį tenka laikyti, kaip visiškai laisvo apsisprendimo iš abiejų pusių išdavą. Toks draugiškas taikos sutarties sudarymas turėjo įtakos ir į tolesnius Lietuvos santykius su Sov[ietų] S[ąjun]ga, kurie, kaip žinome, nuo pat tos sutarties sudarymo ligi paskutiniųjų dienų yra ir tebėra kuo geriausi. Tų santykių gerumui ir draugingumui išlaikyti daug prisidėjo Sov[ietų] S[ąjun]gos elgesys Lietuvos atžvilgiu. Sov[ietų] S[ąjun]ga niekados netrukdė mums tarptautinėje plotmėje, bet priešingai, dažnai pagelbėdavo, todėl Lietuvoje Sov[ietų] S[ąjun]gai yra didelė atsarga draugiškų ir gerų jausmų.“[89] Tačiau, nežiūrint geranoriškos atmosferos, kurioje vyko derybos, Stalinas atkakliai laikosi karinių įgulų reikalavimo pozicijos. Faktiškai buvo derinamasi tik dėl tų karinių įgulų dydžio bei kur jos turi būti įkurdinamos.

1939 m. spalio 9 d. generolai S. Raštikis ir K. Bizauskas išskrido į Kauną referuoti apie derybų eigą bei gauti naujus Lietuvos vyriausybės nurodymus. Tą pačią dieną 12.30 vai. pas Respublikos Prezidentą įvyko ekstra pasitarimas, kuriame, be A. Smetonos ir abiejų delegatų, dalyvavo Seimo pirmininkas K. Šakenis, Ministras pirmininkas J. Černius ir E. Turauskas. Štai ką kalba išlikę to pasitarimo dokumentiniai liudijimai.

A. Merkelis apie šį nepaprastos reikšmės posėdį rašo: „Jame atskridę delegacijos nariai išsamiai nušvietė pačią derybų eigą, jų atšiaurų pobūdį ir Sovietų Sąjungos reikalavimus, nuo kurių ji neatsisakys. Iš pranešimo buvo aišku viena, kad tai sutarties forma, Sovietų Sąjungos reikalavimai, ir Lietuva bejėgė prieš juos atsilaikyti. Visapusiškai apsvarsčius šį nepaprastai opų reikalą, Lietuvos vyriausybei teko spręsti dileminį klausimą: pasirinkti vieną iš dviejų blogybių. Jei Lietuva su Sovietų Sąjunga pasirašys savitarpio pagalbos sutartį, bus pažeistas valstybės suverenumas, bet tuo tarpu išsaugota bent dalinė Lietuvos nepriklausomybė. Jei Sovietų Sąjunga laikysis savo pasirašytos sutarties, ilgainiui gali įvykti Lietuvai palankių tarptautinės politikos pakitimų, kurie padės vėl atgauti visišką suverenumą. Jei sutartis bus atmesta, iš Sovietų Sąjungos greitu laiku galima tikėtis smarkios reakcijos, kuri visiškai sužlugdytų Lietuvos nepriklausomybę. Tad vyriausybės ir buvo nutarta pasirašyti su Sovietų Sąjunga savitarpio pagalbos sutartį: iš dviejų blogybių pasirinkta mažesnioji.“[90]

Plačiau, nors ir fragmentiškai, šį posėdį aprašė E. Turauskas. Jis nurodo, kad S. Raštikis siūlė priimti tarybinį projektą. K. Bizauskas, referuodamas apie derybas, pažymėjo, jog TSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas V. Potiomkinas Lietuvai priekaištavo dėl žaidimo su vokiečiais. Jis pareiškė, jog visų keturių delegacijos dalyvių nusistatymas: „priimti bazes pagal jų projektą ir greitai“.[91] Labai konspektiškai E. Turauskas perteikia A. Smetonos pasisakymą („monologą“): „Jei būtų ne bolševikai, o caras –ne kitaip būtų… Vokiečių cinizmas daug didesnis negu rusų… Pabaltijo valstybės nebe neutralios, bet vasalinės… Išlaikyti tautos gyvybę ir šešėlį suverenumo… Protestuoti: 1) ginklu?, 2) žodžiu?, 3) sutinkam… Penetracija (įsiskverbimas – P. F.) labai aiški. Geroji pusė – pratęsim nepriklausomybės šešėlį, bet prie žaliojo stalo (taikos konferencijoje – P. F.) – pozicija bus silpnesnė. Vilnius – 1920 m. sutarties revizija. Minia subolševikinta. Ar rusai mus paliks, ar davę išvys?.. Neiti Vilniun ir čia palikti? Diskutuotinas paties Vilniaus klausimas…“[92]

Šie migloti A. Smetonos „monologai“ gali pasidaryti kiek aiškesniais, prisiminus jo ankstesnius samprotavimus tema: „prie kurios didžiosios valstybės Lietuvai reiktų glaustis ieškant paramos valstybės nelaimės atveju?“[93] Mąstydamas apie tai taikos metais, kada Lietuvai dar niekas negrėsė, A. Smetona darė išvadą, kad „tikslingiausia būtų paramos ieškoti pas rusus“. Tada A. Smetona „reiškė mintį, jei blogiausiu atveju Lietuvai tektų nustoti nepriklausomybės, tai geresnė išeitis būtų atsidurti rusų, o ne lenkų ar vokiečių valdžioje“. Bet dabar į pabaigą ėjo 1939 metai. Pasaulyje liepsnojo Antrasis pasaulinis karas. Lenkija sutriuškinta, Vokietija, okupavus Čekoslovakiją ir Lenkiją, demonstruoja pasauliui savo karinę jėgą ir viešai skelbia apie savo ketinimus įsiviešpatauti pasaulyje. Tokiomis sąlygomis klausimas „prie ko glaustis“ iš abstraktaus, grynai hipotetinio, tampa žiauria realybe. Tik pasirinkimas susiaurėjo iki minimumo: nuo kaimyno iš Rytų iki kaimyno iš Vakarų. Bet kaimynas iš Rytų buvo komunistinė Rusija, o iš Vakarų – hitlerinė Vokietija. „Prie ko glaustis“? Istorinė patirtis kalbėjo Tarybų Sąjungos naudai. Supriešindamas Lietuvos ir TSRS santykius jos santykiams su Vokietija ir Lenkija, J. Urbšys jau ankščiau cituotoje kalboje, pasakytoje per derybas Maskvoje spalio 7 d., pažymėjo: „Visai kitaip plėtojasi mūsų santykiai su vokiečiais ir lenkais. Ir vieni, ir kiti mums laisvės nelinkėjo. Kiekvieni iš jų siekė mus pririšti prie savęs tokiais ryšiais, kurie būtų lygūs mūsų laisvės ir nepriklausomybės netekimui. Vokiečiai siekė* mums užkarti muitų, pinigų ir visą daugybę kitų sąjungų, kurios būtų reiškusios ne ką kita, kaip Lietuvos prijungimą prie Vokietijos.“[94]

Matydama neigiamą Lietuvos reakciją į karinių bazių reikalavimą, Tarybų Sąjunga nusprendė sujungti abi sutartis į vieną: „Lietuvos ir Tarybų Sąjungos sutartis dėl Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvai ir Lietuvos –Tarybų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis“. Tokiu būdu Vilniaus grąžinimas Lietuvai buvo tiesiog susietas su karinių bazių įkurdinimo Lietuvoje klausimu. Vyriausybė, kuri atmestų tokią sutartį, būtų tautos nesuprasta, o turint galvoje, kad, anot A. Smetonos, „minia subolševikinta“, pasekmės Lietuvai galėtų būti nenusakomos. Todėl Lietuvos vyriausybė, nepaisydama visų svyravimų, nutarė TSRS pateiktam sutarties projektui pritarti.

Spalio dešimtą Lietuvos vyriausybinė delegacija pasirašė sutartį. Tarybų Sąjunga gavo teisę laikyti Lietuvoje griežtai sutartimi apibrėžtą kontingentą karinių įgulų šios sutarties numatytose vietovėse. Septintasis šios sutarties straipsnis skelbė: „Šios sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi paliesti susitariančiųjų šalių suverenių teisių, ypač jų valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių ir, bendrai, nesikišimo į vidaus reikalus principo.

Tarybinių sausumos ir orinių ginkluotų pajėgumų buvimo vietovės (šios sutarties IV str.) visokiomis aplinkybėmis pasilieka Lietuvos Respublikos teritorijos sudedamąja dalimi.“[95]

Per priėmimą, suruoštą Lietuvos delegacijos garbei po Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutarties pasirašymo, J. Stalinas pakartojo savo mintis, išsakytas per priėmimą Latvijos delegacijos garbei, pabrėždamas, kad tarybinė vyriausybė neketina kištis į Lietuvos vidaus reikalus ir pakeisti esamą santvarką. V. Gustainis savo atsiminimuose taip perteikia K. Bizausko pasakojimą apie tą vakarą: „Po magaryčių vaišių jis sėdėjęs prie kavos šalia Stalino. Stalinas jam patapšnojęs per petį ir labai draugiškai taręs:

– Tai mažųjų tautų laimė, kad didelės tautos priešakyje stovi mažos tautos atstovas… Pavyzdžiui, tie didžiarusiai tai tik skečia savo rankas svetimų kraštų pasiglemžti. Štai kad ir Ždanovas… (šis sėdėjęs priešais). Jis reikalauja: „Davai Pribaltiku, davai to i eto“. Bet kol aš gyvas, to neleisiu (čia Stalinas pirštu Zdanovui pagrūmojęs), jūs galite namie sau kuo ramiausiai tvarkytis, kaip tik jums patinka.“[96]

Panašiai delegatų pasakojimą apie tą vakarą pateikia ir E. Turauskas. Anot jo, Stalinas, siūlydamas tostą, pareiškęs: „Buvo ir tarp mūsų grobuonys, bet aš neleidau skriausti mažųjų tautų <…>. Galite pranešti savo vyriausybei, kad mes taip ištikimai vykdysime pasirašytą sutartį, jog patikiname (t. y. vyriausybę) tuo atveju, jei ji turėtų sunkumų su komunistais viduje, tai mūsų garnizonai padės jai juos apvaldyti.“[97]

Pastarieji žodžiai, žinoma, buvo tik taip Stalinui būdingas šmaikštus apsimetimas. Jis gerai žinojo, kad nė vienas Lietuvos komunistas nedrįs veikti be jo, Stalino, palaiminimo. Artimi Stalinui žmonės ne kartą būdavo priblokšti jo grubaus kalnietiško tiesmukiškumo. J. Stalinas buvo prityręs politikas ir neblogas psichologas. Dažnai jo išsakyti žodžiai pastatydavo į keblią padėtį ne vieną patyrusį politiką ir diplomatą, priversdavo nusistebėti, spėlioti apie tikrąją išsakytų žodžių prasmę. Manau, kad kalbėdamas apie tarybinių įgulų panaudojimą prieš komunistus, Stalinas davė lietuviams suprasti, kad šios įgulos gali būti panaudojamos ir prieš voldemarininkų bei kitų provokiškų elementų galimą perversmą. Tik Stalinas galėjo taip nedviprasmiškai pareikšti, kad tarybinėje vadovybėje yra žmonių, siekiančių paglemžti Pabaltijo kraštus. Stalinas, be abejo, tikėjosi tokiu būdu sulaukti asmeninės simpatijos, pasirodydamas kaip mažų tautų atstovas ir gynėjas. Juk Stalinas buvo Tarybų Sąjungos įkūnijimas, jos simbolis. Ir vis dėlto manyčiau, kad Stalino žodžiai, pasakyti derybų pabaigtuvėse, buvo visiškai nuoširdūs ir lietuviams padarė teigiamą įspūdį. Prityręs diplomatas ir gerai žinojęs Lietuvos ir TSRS derybų eigą E. Turauskas vėliau, paveiktas paskesnių įvykių, parašys: „Po viso to, kas vėliau sovietų prieš lietuvių tautą ir valstybę buvo padaryta, visi tie pareiškimai atsistoja organizuotos ir sąmoningos apgaulės šviesoje.

Galima tik stebėtis, kiek maža tebuvo tarp mūsų žmonių, kurie tokiais sovietų vadų patikinimais abejojo arba visai netikėjo.“[98]

1939 m. spalio mėnesį tarybinei vadovybei ir pačiam Stalinui Pabaltijo šalių aneksavimas nebuvo dienotvarkėje ir šis klausimas nei vyriausybėje, nei Politiniame biure nebuvo svarstomas. Tai liudija ir rugpjūčio mėnesį vykusios derybos tarp TSRS su Anglija ir Prancūzijos. Anot V. Gustainio, L. Natkevičius, gavęs TSRS pakvietimą derėtis, linksmas atvyko į Kauną ir optimistiškai aiškino, kad „esant tokiai tarptautinei padėčiai, Tarybų Sąjunga vargu ar sieks Lietuvos sovietizacijos. Todėl Vilniaus atgavimas galbūt įvyks be skausmo“.[99] Šiuo atžvilgiu iškalbingas yra E. Turausko pateiktas užrašas iš pasitarimo pas Prezidentą A. Smetoną 1939 m. spalio 12 d., jog „vokiečiai buvo nustebę patyrę iš sovietų, kaip pasireikš jų įtaka Pabaltijo kraštuose. Jie manę, kad sovietizuos“.[100] Manau, kad V. Molotovas, reaguodamas į J. Urbšio protestą dėl TSRS ir Vokietijos sandėrio Lietuvos sąskaita, visai nuoširdžiai pastebėjo, kad „bet kuri imperialistinė valstybė užimtų Lietuvą ir viskas. Mes to nedarome. Nebūtume bolševikai, jeigu neieškotume naujų kelių…“[101] Derybų metu V. Molotovas pakėlė TSRS ir Vokietijos slaptų derybų uždangą ir gan atvirai atskleidė kortas. Jis prisipažino, kad „Lietuvos likimas prieš antrą demarkliniją pravedant Visla ir Būgų jau buvo išspręstas: Lietuvą turėjo sau pasiimti vokiečiai. Tik po to, kai SovĮietų] S[ąjun]ga, atsisakiusi nuo lenkiškų žemių, nenorėdama jose turėti sovietiškos Lenkijos ir nenorėdama draskyti Lenkiją, Vokietija, dantis sukandus, sutikusi atiduoti Lietuvą Sovįietų] S[ąjun]gos įtakos sferon, bet prašyte prašosi daugiau kaip 1/3 Lietuvos perleisti Vokietijai ir pagaliau sutikusi tik su tuo pietiniu kampu“.[102] Kaip rašo K. Škirpa, J. Ribentropas „labai įpyko ant V. Molotovo už tai, kad atskleidė J. Urbšiui rusų-vokiečių slaptąjį susitarimą apie mūsų Suvalkijos pietinės dalies priskyrimą Vokietijai“.[103]

Raktas į Tarybų Sąjungos politikos Lietuvos atžvilgiu supratimą, manau, guli V. Molotovo žodžiuose, pasakytuose per Lietuvos ir TSRS derybas spalio 7 d. „Lietuva, – tada kalbėjo V. Molotovas, – neturi pamiršti, kokiose sąlygose dabar gyvena Europa. Dabartinis karas dar nėra pilnai prasidėjęs, jo visas pasekmes sunku dabar numatyti ir todėl Tarybų Sąjunga negali nekreipti dėmesio į savo saugumą. Nežinia, kas gali atsitikti Vakaruose. Vokiečiai gali atsigręžti prieš mus, jei jie karą laimėtų. Neaiškūs anglų siekiai, jei Vokietija būtų parblokšta“. Priminęs Lietuvos derybininkams, kad Lietuva turi ilgą sieną su Vokietija, jis davė suprasti, kad Tarybų Sąjunga „negali lengvabūdiškai žiūrėti į tos sienos apsaugą“.[104] Tai buvo visai nuoširdūs žodžiai ir realistiška pozicija. Niekas nežinojo, kaip toliau elgsis Vokietija, kur, kada ir prieš ką ji nukreips savo eilinį smūgį. 1938-1941 metais įvykių eigą Europoje diktavo Hitleris. Jis turėjo savo sukurtą scenarijų, pagal kurį veikė, naudodamasis esamais didžiųjų valstybių politiniais nesutarimais. Koks bus kitas Hitlerio žingsnis? Tai ir buvo nuolatinis J. Stalino galvos skausmas, mįslė, kurios jis taip iki galo tada neįminė. Jis neperkando Hitlerio ir už tai Tarybų Sąjungai teko brangiai sumokėti.

Istorinės reikšmės įvykis, kurį sunku pervertinti, buvo Vilniaus ir Vilniaus krašto atgavimas. Kaip rodo vėlesni įvykiai, jei Lietuva nebūtų tada sudariusi savitarpio pagalbos sutarties su TSRS (Vilniaus grąžinimas įėjo į paktą kaip sudėtinė jo dalis), Lietuva vargu ar kada nors galėtų atgauti savo istorinę sostinę. Istorikė Regina Žepkaitė ne be pagrindo pastebi, kad „1939 metų spalio mėnesį susidariusiomis aplinkybėmis Vilnių atgauti buvo vienintelė galimybė. Nuo jo atsisakius jis neabejotinai kartu su visa Vakarų Baltarusija, kaip jos dalis, būtų įjungtas į Baltarusijos TSR ir į TSRS sudėtį. Kaip žinoma, Vilnius buvo Vilniaus vaivadijos, apėmusios dalį Vakarų Baltarusijos, centras. 1939 metų rugsėjo mėnesį Vilniaus vaivadija buvo užimta ne kaip teisiškai Lietuvai pagal 1920 metų liepos 12 dienos sutartį pripažinta teritorija, bet kaip Lenkijos administracinis vienetas. Sudaryti karinės ir civilinės valdžios organai sparčiai rengėsi Vilnių prijungti prie Baltarusijos TSR“.[105] Tai, kad baltarusiai mano, jog Vilnius priklauso jiems, Lietuvos ir TSRS derybų eigoje davė suprasti ir V. Molotovas.[106]

Vilniaus grąžinimas Lietuvai nebuvo iš anksto suplanuotas politinis manevras, kaip tai teigia kai kurie istorikai („Vilnius mūsų, Lietuva – rusų“). Tarybų Sąjunga išties buvo suinteresuota Vilnių perduoti Lietuvai. Tam buvo kelios priežastys.

Tarybų Sąjunga buvo ištikima 1920 m. liepos 12 d. RTFSR ir Lietuvos taikos sutarčiai, pagal kurią Vilniaus kraštas buvo pripažintas neatskiriama Lietuvos dalimi. Tai buvo tarybų valstybės nacijų apsisprendimo teisių principinė pozicija. Šią poziciją ji ne kartą demonstravo praktikoje. Ir ne tik gindama Lietuvos istorinę teisę į savo sostinę. Karo su Lenkija metu Tarybų Rusija, išvadavusi Vilnių, 1920 m. rugpjūčio pabaigoje savanoriškai jį perdavė Lietuvai. Dabar istorija, nors ir kitomis sąlygomis, pasikartojo. Ir Tarybų Sąjunga vėl pademonstravo, kad ji lieka ištikima savo principams. Po to, kai tarybinė armija 1939 m. rugsėjo mėnesį įžygiavo į Vilnių, Natkevičius, zonduodamas tolesnius tarybų vyriausybės ketinimus Vilniaus klausimu, rugsėjo 19 d. susitiko su V. Molotovu. Pokalbyje V. Molotovas jam buvo pareiškęs, kad „Tarybų Sąjunga niekad nebuvo pamiršusi Vilniaus, ji taip pat nepamirš ir draugiškos Lietuvos“.[107]

Buvo ir kita priežastis. Derybų metu ją gan atvirai išdėstė ir Stalinas, ir Molotovas. Anot jų, Tarybų Sąjunga nebuvo suinteresuota suskaldyti Lenkiją bei „sovietizuoti“ jos dalį. Išlaikyti Vilnių bei Vilniaus kraštą, kur gyventojų daugumą sudarė lenkai, Tarybų Sąjungos sudėtyje nebuvo tikslinga. 1939 m. spalio 31 d. TSRS vyriausybės pareiškime sakoma: „Tarybinė vyriausybė atsižvelgė į tai, kad Vilnius, kurį Lenkija buvo jėga atplėšusi nuo Lietuvos, turi priklausyti Lietuvai, nes tai yra miestas, su kuriuo, viena, yra susijusi istorinė Lietuvos valstybės praeitis, o antra – nacionaliniai lietuvių tautos lūkesčiai.“[108]

Vertindama šį Tarybų Sąjungos aktą, užsienio spauda pažymėjo, jog pasaulio istorijoje dar nėra buvę tokio atvejo, kad didelė valstybė savo valia atiduotų mažai valstybei tokį didelį miestą ir kraštą. Tuo ryškiau šis tarybų valstybės aktas demonstravo jos gerą valią. Teigiamai įvertino sudarytus TSRS paktus su trimis Pabaltijo šalimis toks valstybės veikėjas kaip V. Čerčilis, pažymėdamas, kad taip buvo sustiprintas Rytų frontas prieš hitlerinę Vokietiją.[109]

O kaip sutiko savitarpio pagalbos sutartį Lietuvos visuomenė?

Suprantama, kad suskaldytoje visuomenėje, kokia buvo Lietuva 1939 metais, pakto vertinimai bei visuomenės elgesys buvo skirtingi.

Nors oficialusis Kaunas ir davė žalią gatvę sutarties sudarymui, valdantysis elitas ją priėmė labai šaltai ar net priešiškai. V. Gustainis vėliau parašys: „Vilniaus atgavimas labai patiko visiems. Bet tos įgulos. Nebent tik trumpą laiką, kol vyksta karas, – raminomės mes. Nors sutartyje aiškiai precizuota, kur tos įgulos bus, ką jos veiks ir kaip tvarkysis, vis dėlto buvo jaučiama, kad tai savotiškas svetimkūnis.“[110] Bet daugelis iš valdančiojo elito buvo nusiteikę labiau kategoriškai. Užsienio reikalų ministerijos departamento direktorius V. Čarneckis į klausimą, kaip jis vertino sutartį, atsakė: „Tik neigiamai! Užsienio įgulos – tai suverenumo pabaiga.“[111] Dar aiškiau pasisakė E. Turauskas. Jo nuomone, įgulos „išskyrus Maskvai jau tada parsidavusių, a la Justas Paleckis, saujelei, visai mūsų visuomenei, nuo kairės ligi dešinės, buvo nepriimtinas ir tikrai priimtas kaip okupacijos pradžia“.[112] Pasmerkė sutartį ir K. Škirpa. „Pasirašytoji sutartis, – rasė jis, – nebuvo joks laisva valia Lietuvos padarytas susitarimas su Sovietų Rusija, bet Stalino su V. Molotovu J. Urbšiui padiktuota Sovietų imperializmo ir begėdiškiausios politinės suktybės išraiška.“[113] Kiek kitaip sutartį vertino A. Smetona, nors ir jis, kaip liudija jo asmens sekretorius A. Merkelis, „nebuvo laimingas“, vyriausybės įstaigas kelti į Vilnių irgi neskubėjo. A. Merkelio užklaustas, ar prezidentas nesirengia keltis į Vilnių, Smetona pareiškė, kad tokia kaina (svetimų įgulų dislokavimas Lietuvoje) atgautas Vilnius jam nemielas ir į klastingai grąžintą sostinę jis nesikeis, be to, jei Tarybų Sąjunga bandys okupuoti Lietuvą, jis gali nespėti iš Vilniaus išvykti. Į Merkelio klausimą, ar vyriausybė svarsto ir numato savo žingsnius, jei Raudonoji armija užimtų visą Lietuvą, Smetona dvejodamas teištarė: „O gal neokupuos?“[114]

Bet kad ir kaip valdantieji sluoksniai buvo nepatenkinti sutartimi, nutylėti tokio istorinio fakto kaip Vilniaus atgavimas, suprantama, negalėjo. Tačiau jie stengėsi pavaizduoti, jog Vilniaus ir Vilniaus krašto grąžinimas Lietuvai esąs grynai Lietuvos diplomatijos nuopelnas ir stengėsi suteikti organizuotiems renginiams vien oficialų pobūdį. Spalio 11–ąją buvo numatyta Kaune surengti Vilniaus grąžinimo proga oficialias iškilmes.

Kitaip priėmė sutartį antifašistinė Lietuva. Demokratinei, antifašistinei Lietuvos visuomenei nebuvo paslaptis hitlerinės Vokietijos kėslai Lietuvos atžvilgiu. Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutartis užkirto kelią mėginimams įtraukti Lietuvą į nacių orbitą. Tuo buvo suduotas smūgis Vokietijos fašizmo agresyviems planams. Demokratinė Lietuvos visuomenė galėjo lengviau atsidusti. Savitarpio pagalbos sutartis, Vilniaus grąžinimas žymiai sustiprino Lietuvos saugumą.

Naują susidariusią politinę situaciją pažangioji visuomenė stengėsi panaudoti kovai už šalies demokratizavimą sustiprinti. Kada E. Turauskas pareiškė, kad „visai mūsų visuomenei, nuo kairės ligi dešinės sutartis buvo nepriimtina“, jis norimą pateikė už esamą. Spalio 11-osios rytą Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti valdybos nariai Justas Paleckis, istorikas ir diplomatas Ignas Jonynas ir rašytojas Antanas Šmulkštys aplankė Tarybų Sąjungos atstovybę Kaune ir šios draugijos, jos susirgusio pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus bei „viso Tarybų Sąjungai draugiško lietuvių visuomenės aktyvaus sparno“ vardu išreiškė Tarybų Sąjungai savo dėkingumą už Vilniaus ir Vilniaus krašto grąžinimą Lietuvai. Savo kalboje draugijos pirmininko pavaduotojas J. Paleckis pasakė: „Šiame akte įsikūnija lietuvių tautos, kuri Vilnių laiko nacionalinės laisvės ir atgimimo lopšiu, ilgamečiai lūkesčiai. Mes visuomet su viltimi žiūrėjome į Tarybų Sąjungą, tvirtai tikėdami, kad Vilniaus likimas bus išspręstas vadovaujantis teisingumu ir tautos labui. Šis pasitikėjimas visiškai pasitvirtino, ir Tarybų Sąjunga, taikiu keliu užkariaujanti tautų širdis, dar labiau sutvirtino lietuvių tautos gilius draugiškus jausmus Tarybų šaliai. Vilnius tampa puikiu draugystės tiltu tarp lietuvių tautos ir TSRS tautų.“[115]

Tuo tarpu Karo muziejaus sodelyje vyko valdžios organizuotas mitingas. Kai J. Paleckis atskubėjo iš atstovybės į mitingą, iš tribūnos kalbėjęs gen. V. Nagevičius kvietė susirinkusiuosius eiti pas „Tautos vadą“ A. Smetoną ir išreikšti jam padėką už Vilniaus grąžinimą. Sodelis ir visa aplinka buvo užtvindyta žmonių, tarp kurių buvo nemažai darbininkų. J. Paleckis buvo pasiruošęs kalbėti Lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti vardu, bet pamatęs, kad į tribūną neprasimuš, užlipo ant Daukanto paminklo postamento ir trumpai, bet karštai kreipėsi į susirinkusiuosius, nurodydamas, kad dėkingumo verti ne tautininkai, kurie šį įvykį nori panaudoti savo valdžiai sustiprinti, o kad Vilnius grąžintas Lietuvai dėka Tarybų Sąjungos kilmingos politikos. Kalba susilaukė daugelio susirinkusiųjų pritarimo ir šūksnių „valio“!

Po savo kalbos Paleckis su grupe darbininkų, įsiliedami į bendrą žmonių koloną, nužingsniavo į Prezidento rūmų sodelį. Prisimindamas tą žygį, J. Paleckis rasė: „Nuotaika pas visus pakili. Kelyje sutikti pažįstami su tam tikra nuostaba žiūrėjo, kaip aš, užkietėjęs opozicionierius, žingsniuoju šioje margoje minioje „pasveikinti Smetoną“. Štai jau Prezidento rūmų aptvara. Demonstrantai nesustodami praeidavo po balkonu, kuriame stovėjo Smetona su savo ministrais. Kiek sulėtindami žingsnį tik prieš pat balkoną, kas sušuktų „valio!“ Taip praėjo ir tie, kurie buvo prieš mus, – jie nešė kažkokias vėliavas. Priartėję prie balkono, mes sustojome. Sustojo ir po mūsų einančios kolonos.

– Ponas Prezidente! – kreipiausi į Smetoną. Neatsimenu pažodžiui, ką aš kalbėjau, – labai jau jaudinausi. Prisimenu tik svarbiausia: į laisvą Vilnių turi įžengti laisva Lietuva, o jums reikia pasišalinti. Man ištariant žodį „pasišalinti“, Smetona apsisuko ir nuėjo nuo balkono – pasišalino!

Aš dar nebaigiau, o prie manęs jau priartėjo Kauno komendantas Bobelis. Jis ištiesė ranką manęs sučiupti, bet čia įsikišo balkone stovėjęs vidaus reikalų ministras Skučas. Nenorėdamas prie Prezidento rūmų iššaukti susirėmimų, jis įsakė manęs neliesti. Komendantas pasišalino. Tada aš išėmiau iš kišenės Laisvos darbo Lietuvos programą ir pareiškiau:

– Iki šiol jums ultimatumus įteikdavo užsienio valstybės, o dabar mes įteiksime ultimatumą Lietuvos liaudies vardu.

Priėjau prie pasimetusio komendanto Bobelio ir pareikalavau perduoti dokumentą Smetonai.

Bobelis priėmė deklaraciją ir pagrasino man pirštu:

– Na, žiūrėk, Palecki, tokie juokeliai tau brangiai kainuos.“[116]

E. Turauskas, prisimindamas tą faktą, rašo: „Komendantui pik. Bobeliui paskaičius Paleckio raštu įteiktą „reformų“ programą, pasidaro man ir kitiems aišku, kad čia yra Darbo liaudies Respublikos priedanga. Todėl aiškiai pasakiau Vid[aus] reik[alų] Min[ist]rui, kad tai jau nebe lietuvis kalba, bet aiškus svetimas agentas.“[117] Keista „lietuvio“ sąvokos samprata. Pasirodo, kad lietuvis, svajojęs apie darbo liaudies respubliką, gali būti tik svetimos valstybės agentas. O juk J. Paleckis tada net ir komunistu nebuvo, o jo Darbo liaudies respublikos programa anaiptol nebuvo socialistinė. Tuose E. Turausko žodžiuose ir glūdi anuometinės lietuviškosios elitinės inteligentijos mąstymo ribotumas, jos neapykanta darbo žmonėms, liaudies demokratijai. Lietuviškumą šie žmonės pavertė valdančiojo elito ideologija, o save sutapatino su tauta.

Tūkstantinės darbininkų, tarnautojų, inteligentų eisenos, demonstracijos ir mitingai spalio 11d. įvyko prie Tarybų Sąjungos atstovybės, prie sunkiųjų darbų kalėjimo ir kitur. Demonstrantai kėlė sveikinimo šūkius TSRS garbei, reikalavo, kad Smetonos vyriausybė pasišalintų ir kad būtų paleisti politiniai kaliniai. Visi šie renginiai buvo antifašistinio pobūdžio, juose dalyvavo tokie lietuvių inteligentų atstovai, kaip J. Banaitis, P. Cvirka, L. Gira, V. Montvila, J. Paleckis, P. Rotomskis, A. Venclova ir kiti.

Didelė minia žmonių buvo susirinkusi prie Kauno geležinkelio stoties sutikti iš Maskvos grįžtančią Lietuvos vyriausybės derybų delegaciją, tačiau traukinys valdžios organų nurodymu buvo sulaikytas Petrašiūnuose, iš kur delegacija automobiliu buvo nugabenta į Kauną. Minėdamas šį faktą, Turauskas (anot jo, delegacija grįžo spalio 12 d.) rašo: „<…> Dvejopu sumetimu buvo nutarta ją (t. y. delegaciją) išlaipinti kurioje nors stotyje ir atgabenti į Kauną automobiliu. Tie sumetimai buvo tokie: norėta išvengti sovietams palankių elementų demonstracijos ir entuziazmo dėl sovietų įgulų įkurdinimo Lietuvoje, norėta taip pat išvengti nusivylusios visuo–menės kontrdemonstracijos. Pastaroji galėjo įvykti, nes spaudai pranešus sutarties tekstą ir aprašius naujas sienas, nusivylimas visuomenėje dar pagilėjo. Delegacijos nariai nelabai buvo patenkinti tokiu jų „slaptu“ išlaipinimu ir vogčiomis atgabenimu į Kauną, bet turėjo sutikti su vyriausybės ir Prezidento nusistatymu.“[118] Tai, kad šiuo aktu buvo norėta „išvengti politinio mitingo“, patvirtina ir S. Raštikis.[119]

Vyriausybė bijojo ne „nusivylusios visuomenės kontrdemonstracijos“, kaip rašo E. Turauskas, o naujų darbo žmonių demonstracijų. Prieš ką išties galėtų demonstruoti „nusivylusi visuomenė“? Prieš Tarybų Sąjungą, grąžinusią Lietuvai Vilnių? Ar prieš savo respublikos Prezidentą ir vyriausybę, pasirašiusią šią sutartį? Bet juk pati vyriausybė organizavo Vilniaus ir Vilniaus krašto atgavimo iškilmes ir padėkos „Tautos vadui“ Smetonai demonstraciją.

Pateikti faktai nuneigia E. Turausko liudijimą, jog „džiaugsmo“ manifestacijos dėl Vilnius atgavimo praėjo pagrabine nuotaika“.[120] Matyt, savo asmeninę nuotaiką jis pateikia už visos liaudies nuotaiką. Įdomu tai, kad šie žodžiai prieštarauja kitiems jo paties teiginiams.

Per darbo žmonių demonstracijas Kaune spalio 11–12 dienomis įvyko susirėmimas su policija ir valstybės saugumo darbuotojais. Daug demonstracijų dalyvių buvo sumušta, o P. Kastanauskas peršautas. Per masinius suėmimus spalio mėnesį buvo suimta, ištremta į koncentracijos stovyklas 163 antifašistai. Buvo suimtas ir išsiųstas į Dimitravo stovyklą, o vėliau – iš šalies ir Justas Paleckis.

Savitarpio pagalbos sutartis su Lietuva, kaip ir su kitomis Pabaltijo šalimis, buvo sudaryta Tarybų Sąjungos iniciatyva ir jai diktavus sąlygas. Potencialios hitlerinės Vokietijos agresijos akivaizdoje, o toks politinių įvykių posūkis, nežiūrint esamo TSRS ir Vokietijos nepuolimo pakto, buvo visai realus, TSRS norėjo šia sutartimi užtikrinti savo vakarinių sienų saugumą. Tarybinių karinių bazių įkūrimas Lietuvos teritorijoje buvo daugiau preventyvinis nei karinis aktas, buvo tam tikras „garantinis raštas“ nuo įvairiausių netikėtumų, provokacijų bei galimos politinės klastos. Neveltui klausimas apie netiesioginės agresijos apibrėžimą sukėlė tokią aštrią diskusiją trijų šalių – TSRS, Anglijos ir Prancūzijos – derybose. Žinant ypatingą Hitlerio „meilę“ Lietuvai ir esamą joje stiprią provokišką opoziciją, kuri kiekvieną minutę galėjo įvykdyti priešvalstybinį perversmą (ką ir ne kartą bandė daryti) ir pasukti valstybės vairą sau norima linkme, tokia TSRS savisaugos preventyvinė priemonė buvo visiškai suprantama ir logiška.

Bet ar buvo Savitarpio pagalbos sutartis naudinga Lietuvai?

Savitarpio pagalbos sutarties vertinimas kaip tada, 1939-aisiais, taip ir šiandien labai prieštaringas, kaip prieštaringa buvo ir yra pati visuomenė. To meto Lietuvos visuomenės antikomunistinis elitas, ypač jo provokiška dalis nebuvo suinteresuota suartėti su Maskva. Jų žvilgsniai krypo į Vakarus ar į Vokietiją. Savitarpio pagalbos sutartį su TSRS jie sutiko sukandę dantis, įžvelgę joje pasikėsinimą į Lietuvos nepriklausomybę ir vertino kaip okupacijos pradžią. Net tokiu būdu atgautas Vilnius jiems buvo „nemielas“. Antrindama E. Turauskui ir V. Čarneckiui jau dabartinė istorikė R. Žepkaitė, aptardama Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutarties reikšmę, nurodo, kad iš vienos pusės sutartis sudarė Lietuvai galimybę gauti iš Tarybų Sąjungos karo meto sąlygomis ypač trūkstamų žaliavų ir prekių (akmens anglies, geležies ir jos dirbinių^ naftos produktų, statybinių medžiagų) ir realizuoti savo žemės ūkio produktų perteklių. Tačiau, iš kitos pusės, kaip rašo R. Žepkaitė, „svetimos valstybės kariuomenės įvedimas į Lietuvą reiškė jos nepriklausomybės praradimo pradžią <…>. Lietuva faktiškai neteko neutralios valstybės statuso. Savitarpio pagalbos sutarties reikalavimai darė Lietuvą priklausomą nuo didžiojo kaimyno.“[121]

Kiek pagrįsti tokie tvirtinimai?

Pats Savitarpio pagalbos sutarties sudarymas, jei ir ji numatė vienoje iš susitarusių šalių įkurti kitos šalies karines bazes, nei politiniu, nei tarptautinės teisės aspektu negali būti traktuojamas kaip pasikėsinimas į tos šalies suverenumą, tuo labiau kaip okupacija. Šiuolaikiniame pasaulyje, pavyzdžiui, JAV karinių bazių steigimas kitose šalyse – įprastas reiškinys, tačiau niekas netraktuoja tai kaip okupacijos ir niekam neateis į galvą abejoti šių šalių suverenitetu. Pagrindinis Lietuvos derybininkas tada Maskvoje Juozas Urbšys vėliau parašys: „Taigi teisybė, kad sutarto kiekio Tarybų Sąjungos karinių įgulų įkurdinimas Naujojoje Vilnioje, Jonavos Gaižiūnuose, Prienuose ir Alytuje buvo įvykdytas sutinkamai su 1939 m. spalio 10 dienos sutarties IV straipsniu ir todėl negali būti kvalifikuojamas kaip okupacija.“[122] Tarybinių bazių įkurdinimas Lietuvos teritorijoje atitiko visas tarptautinės teisės normas ir nesukėlė jokios konfliktinės situacijos. Jos veikė sutinkamai su pasirašyta su–tartimi. V. Gustainis, nurodydamas, kad Tarybų Sąjungos karinės įgulos ramiai sau įsikūrė sutartose vietose, rašė, kad „jų ryšio karininkai normaliai ir net draugiškai bendradarbiavo su mūsiškiais, tarėsi dėl įvairių statybų ir kitų materialinių reikalų. Niekur nebuvo pastebėta jokio kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus. Ne tik vyriausybė, bet ir platesnioji visuomenė viešai dėl tų įgulų nesijaudino, tartum su jomis apsiprato“. V. Gustainis kartu pastebi, jog „Natkevičius tvirtino, kad Maskvoje diplomatinių santykių protokolo laikomasi daug griežčiau negu Paryžiuje, kur jis ilgą laiką tarnavo pasiuntinybės patarėju. Mūsų pasiuntinys Maskvoje neturėjo kuo nusiskųsti: diplomatiniai santykiai tarp abiejų valstybių buvo korektiški“.[123] Griežtas Tarybų Sąjungos laikymasis savo tarptautinių sutarčių – visuotinai pripažintas faktas.

Savitarpio pagalbos paktas – abipusis aktas, naudingas tiek vienai, tiek kitai susitariančiąja! pusei. R. Žepkaitė sielojasi, kad pasirašius Savitarpio pagalbos sutartį su TSRS, Lietuva „negalėjo būti įjungta į priešiškas Tarybų Sąjungai koalicijas“. Pats savaime šis teiginys daugiau nei juokingas – juk tam ir sudaromos savitarpio pagalbos sutartys, kad apsaugotų nuo kitų šalių galimos agresijos. Vienintelė šalis, iš kurios galėjo kilti Lietuvos agresijos grėsmė, buvo nacistinė Vokietija. Kokią antitarybinę koaliciją turėjo omenyje istorikė? Vienintelė antitarybinė koalicija, egzistavusi tais metais, buvo „Antikominterno paktas“ – „ašis Berlynas-Roma-Tokijas“. Bet ar reikia lieti krokodilo ašaras, kad Maskvos ir Kauno sutartis užkirto Lietuvai kelią į šią antitarybinę koaliciją? Kaip žinoma, savitarpio pagalbos sutartis Tarybų Sąjunga buvo sudariusi ir su Prancūzija, ir su Čekoslovakija, ir tik dėl Miuncheno susitarimų bei sekusių po jų įvykių šios sutartys nustojo veikti.

Antifašistinė, demokratinė Lietuva sveikino Savitarpio pagalbos sutartį su Tarybų Sąjunga, nes ta sutartis buvo Lietuvai naudinga. Visų pirma sutartis grąžino Lietuvai jos istorinę sostinę – Vilnių. Tai buvo unikali, o galbūt vienintelė galimybė Lietuvai atgauti Vilnių. Antra, o tai labai svarbu, ji sustiprino suverenios Lietuvos tarptautinę poziciją, buvo patikimas, nors kaip istorija parodė – laikinas skydas prieš galimą Vokietijos agresiją, o tai, kaip rodo dokumentai, būtų atsitikę kur kas anksčiau nei iš tikrųjų atsitiko. Sutartis užtikrino stabilumą Lietuvos visuomenėje, baigė su padėties neapibrėžtumu, dviprasmiškumu, teigiamai veikė jos ekonomiką, užtikrino įvairių būtinų žaliavų gavimą. TSRS savitarpio pagalbos sutartis su Pabaltijo valstybėmis visiškai „įsirašė“ į V. Čerčilio tada paskelbtą formulę: „Mes turime pritraukti Rusiją“. 1939 m. spalį demokratinė Europa bijojo ne TSRS, o hitlerinės Vokietijos ir viskas, kas stiprino antihitlerines pozicijas, atitiko jos interesus ir jos lūkesčius. Įdomu pagaliau tai, kad visą tą laiką, nuo 1939 m. spalio iki 1940 m. birželio 15 d., oficiali Lietuva pati nuolat yra tvirtinusi, jog Lietuva esanti suvereni ir neutrali valstybė, ir kad Tarybų Sąjunga sąžiningai vykdo sutartį, nesikišdama į Lietuvos vidaus reikalus. Faktai nuneigia R. Žepkaitės teiginius, kad Savitarpio pagalbos sutartis „varžė Lietuvos užsienio politiką“, kad Lietuva „neteko neutralios valstybės statuso“. Tiesa, Lietuva turėjo koreguoti savo užsienio politiką pagal naują realybę, bet juk tam sutartys ir sudaromos. Prasidėjęs Antrasis pa’ saulinis karas žymiai pakeitė Lietuvos tarptautinę padėtį. Iškritus iš Pabaltijo erdvės Anglijai ir Prancūzijai, Lietuvos užsienio politikos diapazonas smarkiai susiaurėjo, faktiškai svyruodamas tarp Berlyno ir Maskvos. Savitarpio pagalbos sutartis su TSRS buvo reikiama atsvara Lietuvos nepuolimo sutarčiai su Vokietija, Lietuvos puolimui į Vokietijos glėbį.

R. Žepkaitė mano, kad karinių įgulų įkurdinimas Lietuvoje buvo Tarybų Sąjungos klaida, kad dabar vertinant padėtį iš istorinės perspektyvos, „Tarybų Sąjunga būtų daugiau laimėjusi, pasirašydama savitarpio pagalbos sutartį su Lietuva jos siūlytomis sąlygomis“, t. y. be karinių bazių. „Tarybų Sąjungos vadovai, – rašo R. Žepkaitė, – tarėsi sustiprinę Tarybų Sąjungos strateginę padėtį, vakarinių sienų saugumą, likvidavę į TSRS teritoriją įsiskverbusį pleištą, kuris galėjo būti panaudotas priėjimui prie TSRS gynybinių centrų <…>. Vokietijos puolimas prieš TSRS 1941 m. birželio 22 d. parodė, kad viskas buvo tik tariama“.[124] Apie karą kalbėsime vėliau, čia norėčiau pastebėti tik štai ką. Galima, žinoma, ginčytis, ar buvo karinės įgulos naudingos Lietuvos saugumui, bet kad tai sustiprino TSRS vakarines sienas – dviejų nuomonių būti negali. Suprantama, kalbama ne apie tas konkrečias karines įgulas, kurios buvo įkurdintos Lietuvoje 1939 m. spalio mėnesį. Pora divizijų, 20 tūkst. karių negalėjo, žinoma, atlaikyti galimo vokiečių puolimo. Bet tas faktas, kad Tarybų Sąjunga priėmė vokiečių kariuomenės smūgį prie naujų savo sienų (tai jau įvyko vėliau ir naujomis sąlygomis), teigiamai reiškėsi jos gynybai. Jau vien tai, kad buvo užkirstas kelias Vokietijai užgrobti Lietuvą ir paversti ją tramplinu užpulti TSRS, buvo svarbus veiksnys, sustiprinęs TSRS strateginę padėtį.

Beveik visi karo istorikai ir karo specialistai yra vieningi, jog tas faktas, kad hitlerinė Vokietija turėjo karo veiksmus pradėti naujoje TSRS gynybinėje linijoje, nors ir nebuvo suspėta ją tinkamai įtvirtinti, teigiamai reiškėsi TSRS gynybai. Tai pripažino ir V. Čerčilis, 1941 m. liepos 21 d. laiške J. Stalinui, užmiršęs apie anksčiau pareikštus protestus dėl Pabaltijo šalių ir Besarabijos aneksavimo, jis rašė: „Aš gerai suprantu tuos karinius pranašumus, kuriuos jums pavyko įgyti, priverčiant priešą išskleisti jėgas ir pradėti karo veiksmus į priekį išsikišusiose Vakarų sienose, kuo iš dalies buvo susilpninta jo pirminio smūgio jėga.“[125] Maršalas A. Vasilevskis nurodo, kad mūšiuose 1940 m. įsigytose žemėse tik per pirmas tris savaites vokiečiai net pagal oficialius, aiškiai sumažintus, duomenis patyrė didžiulius nuostolius – 92 tūkstančius žuvusių ir sužeistų.[126] 1941 m. liepos 19 d. Hitlerio direktyvoje N r. 33 punkte „d“ nurodoma, jog Šiaurės armijų grupei taip ir nepavyko apsupti ir sunaikinti tarybinių dalinių, kad jai pavyko tik frontaliai žymiai pasistumti pirmyn ir pabrėžiama, jog „Lebas (Leeb) nesunaikino priešo dalinių, veikusių Pabaltijyje“.[127]

Vertinant Lietuvos ir TSRS 1939 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos sutartį reikia pabrėžti tokius momentus. Visų pirma, dėl šios sutarties Lietuva gavo unikalią galimybę atgauti savo istorinę sostinę – Vilnių. Tarybų Sąjunga buvo vienintelė didelė valstybė, ne tik pripažinusi Lietuvos teisę į Vilnių, bet savo iniciatyva kilniaširdiškai perdavė jį Lietuvai, nors pati už jo išvadavimą sumokėjo savo karių krauju. Antra, Savitarpio pagalbos sutartis užkirto kelią nuolatiniam Vokietijos šantažavimui, mėginimams pakartoti Lietuvos atžvilgiu Austrijos ir Klaipėdos scenarijus, sumažino buvusią visuomenėje įtampą, kuri buvo sukelta nuolatine baime dėl galimos Vokietijos agresijos, ir tuo padėjo sustiprinti politinį stabilumą šalyje. Tarybinių karinių įgulų buvimas Lietuvos teritorijoje nesukėlė jokių politinių ir socialinių, ekonominių permainų šalyje. Lietuva išsaugojo savo suverenumą, savo santvarką ir neutralumą. Trečia. Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutartis sustiprino antifašistines bei antihitlerines jėgas tiek šalyje, tiek ir tarptautiniu mastu. Ir ketvirta. Aiškinti Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutartį įvykiais, kurie buvo vėliau, jau visiškai kitame karo etape, kada krito paskutinieji demokratijos bastionai Europoje, prieštarauja istorizmo principui.

4. Ar buvo 1940-jų birželis užprogramuotas 1939-ųjų spalyje?

Kiek tiesos yra tokiame tvirtinime? Ar teisūs tie, kurie sako, kad Tarybų Sąjunga turėjo iš anksto patvirtintą įvykių eigos scenarijų, kuriame 1939 m. Lietuvos ir TSRS pagalbos sutartis buvo tik „pirmoji pakopa į Lietuvos paglemžimą?“[128] Ar teisus, pagaliau, E. Turauskas, tvirtindamas, kad Tarybų Sąjungos vadovai, nepaisant jų iškilmingų patikinimų ir labai aiškių pačioje sutartyje įrašytų garantijų, „jau tada turėjo piktų intencijų Lietuvos atžvilgiu ir mūsų delegacijai aiškiai melavo“?[129] (paryškinta mano – P. F.)

Kuo paremti šie kaltinimai? Anot E. Turausko, jis rėmėsi „asmeniniu įsitikinimu“, kiti – logine, jų manymu, įvykių seka. Su–prantama, šiandien žinant, kokia buvo pabaiga, lengva sukonstruoti pageidaujamų įvykių raidą. Bet tokiu pagrindu padarytos iš–vados yra tik hipotetinės. Jos paremtos vien tik šių žmonių subjektyviomis prielaidomis, yra jų psichologinės emocinės būsenos išraiška ar grindžiamos, kaip mėgdavo sakyti Šerlokas Holmsas, induktyviniu metodu.

Istorinis analitinis tyrimas rodo visai ką kita.

Pirma. Tarptautinė padėtis 1940 m. vasarą smarkiai skyrėsi nuo tos, kuri buvo 1939 m. spalyje, kada buvo pasirašyta Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutartis. Kaip tik tarptautinės padėties greita kaita ir padiktavo permainas TSRS diplomatijoje ir jos elgesyje.

Antra. Tarptautinės padėties pasikeitimas sukėlė permainas Lietuvos politikoje. 1940 m. pradžioje jos vadovybė aiškiai persiorientavo į hitlerinės Vokietijos pusę.

Trečia. 1939 m. pabaigoje–1940 m. pradžioje Lietuvą apėmė gili politinė, ekonominė ir socialinė krizė. Paaštrėjo visi vidiniai prieštaravimai. Tautininkų režimas, valdęs šalį 13 metų, neteko bet kokios atramos tautoje. Visuomenėje augo didžiulis nepasitenkinimas A. Smetonos asmens diktatūra, atvedusia šalį į skurdą ir neviltį. Šalis atsidūrė ant socialinio sprogimo ribos.

Ketvirta. Greit besikeičianti tarptautinė padėtis, hitlerinės Vokietijos besiplečianti agresija prieš Europos valstybes atskleidė Lietuvos neutralumo politinį gležnumą. Šios tiesos suvokimas pagreitino visuomenės, ypač inteligentijos, politinių jėgų diferenciaciją, žymiai sustiprino antifašistines ir antinacistines nuotaikas šalyje.

Kol Europoje vyko „keistasis karas“ ir nebuvo vykdomi aktyvūs karo veiksmai, dangus virš Lietuvos buvo giedras – šalis gyveno savo įprastą gyvenimą, net užmiršusi apie karinių bazių buvimą jos teritorijoje. Lietuvos ir TSRS santykiai tuo laikotarpiu buvo kuo geriausi. Lietuvos nepriklausomybės 22 metų sukaktuvių proga tarybinis laikraštis „Izvestija“ apžvelgė tradiciškai draugiškus Tarybų Sąjungos ir Lietuvos santykius, pabrėždamas, kad TSRS, būdama ištikima laisvo tautų apsisprendimo principams ir siekdama sustiprinti draugystes ryšius, perdavė Lietuvai jos istorinę sostinę Vilnių ir Vilniaus kraštą. Laikraštis rašo, kad šis aktas „yra aiškus įrodymas tos taikingos Tarybų Sąjungos politikos, kuri gerbia mažųjų tautų suverenias teises ir yra pasiryžusi stropiai ginu jų saugumą“.[130]

Praėjus kiek daugiau nei mėnesiui, jau kitas TSRS laikraštis „Pravda“ straipsnyje „Lietuva šiandien“ rašė, jog pusmetis, praėjęs nuo Savitarpio pagalbos sutarties sudarymo, neginčijamai įrodė, kad visi Tarybų Sąjungos – Lietuvos draugystės priešų kaltinimai ir įrodinėjimai, kad TSRS Lietuvos atžvilgiu turinti „toli siekiančių“ planų ir „tamsių“ užmačių, yra visai nepagrįsti ir neturi jokio pagrindo. Straipsnis baigiamas tvirtinimu, jog „kruopščiai vengdama visko, kas bent kiek galėtų pakeisti mažųjų valstybių nepriklausomybę ir laisvę, Tarybų Sąjunga sugebėjo rasti paprasčiausius ir geriausius tų bendrųjų klausimų, kurie sieja didžiąją socializmo šalį su mažosiomis kaimyninėmis valstybėmis, sprendimus. Galima drąsiai tvirtinti, jog į Lietuvos istoriją įrašytas naujas puslapis, jog Lietuvai prasidėjo naujas gyvenimas“.[131]

1940 m. balandį virš Europos vėl susitvenkė juodi debesys. Europoje vėl pakvipo paraku. Balandžio 9-ąją vokiečių kariuomenė užėmė Daniją ir išsilaipino Norvegijoje. Danija kapituliavo nesipriešindama, o norvegų tauta didvyriškai pasipriešino agresoriams. Bet jėgos buvo nelygios. Nepadėjo ir Anglijos bei Prancūzijos suteikta pagalba. Sąjungininkų ekspedicinis korpusas, išlaipintas Norvegijoje, patyrė skaudų pralaimėjimą. Birželio 10 d. Norvegija buvo priversta kapituliuoti.

Balandis dar nieko blogo Lietuvai nežadėjo, nors tam tikri nerimo signalai jau buvo girdėti. Balandžio 17-ąją metiniame „Pieno centro“ atstovų suvažiavime kalbėjęs ministras pirmininkas A. Merkys pasakė: „<…> dėl pereitų metų spalio 10 dienos sutarties visai lojalaus ir kruopštaus vykdymo iš Sovietų Sąjungos pusės lig šiol nebuvo pagrindo nusiskųsti. Santykiuose su Sovietų Sąjunga mums rodo, kad ir ateityje bendradarbiavimas tarp mūsų valstybių bus tiesiamas lojaliai padarytų sutarčių ribose. Lietuvos vyriausybė neranda jokio pagrindo galvoti, kad Lietuvai iš SSRS grėstų bet kokie pavojai. Tai Tamstoms primenu, norėdamas išsklaidyti visokius nepagrįstu gandus, kuriuos kartais skleidžia svetimi agentai arba silpnos valios ir nesusipratę mūsų tautiečiai“.[132]

Tačiau tarptautinė padėtis vis labiau kaito. Fašistines Vokietijos karinė pergalė prieš Lenkiją pakeitė jėgų santykį tarp kariaujančių šalių. Trečiojo reicho politinės ir strateginės pozicijos žymiai sustiprėjo. Sudarius nepuolimo paktą su TSRS ir atkritus baimei kariauti dviejuose frontuose, Hitleris savo žvilgsnius nukreipė į Vakarus. Dar 1939 m. rugsėjo 27 d. vyriausiųjų ginkluotųjų pajėgų vadų bei jų štabų viršininkų pasitarime Hitleris įsakė tuoj pradėti ruošti puolimą Vakaruose. Fiureris pabrėžė, kad „karo tikslas – parklupdyti ant kelių Angliją ir sutriuškinti Prancūziją“.[133] Susidorojęs su Danija ir Norvegija, Hitleris pradėjo realizuoti šį savo planą. Sutelkęs Vakarų fronte pagrindines savo karines pajėgas, Hitleris tikėjosi žaibišku karu pasiekti savo tikslus. Ilgai trukęs „keistasis karas“ gegužės mėnesį peraugo į karštąjį. Gegužės 10 d. vokiečių kariuomenė pradėjo puolimą Olandijoje ir Belgijoje. Karo veiksmai keitėsi kaip kaleidoskope. Hitlerinė armija giliai įsiveržė į priešo karines linijas, ardydama jų gynybą. Pasidarė aišku, kad Vakarų demokratijos šalims nepavyks atsispirti hitlerinei agresijai. Fašizmo ir nacionalsocializmo pavojus pakibo virš likusios Europos.

Karo veiksmams Vakaruose prasidėjus, „Lietuvos aidas“ gegužės 11-osios redakciniame straipsnyje „Tenai ir pas mus“ rašė: „Netenka įrodinėti, kad gigantų susigrūmimas sudrebino visos Europos pamatus ir įvairiai jaučiamais būdais paliečia ir pačius tolimiausius josios kampelius. Tačiau, kaip prieš mėnesį, taip ir šiandien turime tą patį pagrindą tvirtinti, kad nei subjektyviosios, nei objektyviosios mūsų pagrindinio nusistatymo ir pasiryžimo – neutralumo išlaikymo – sąlygos nėra nei paliestos, nei juo labiau susilpnėjusios. Palaikydama draugiškus ir taikingus santykius su abiem savo didžiausiais kaimynais, neturėdama nė su vienu jokių ginčijamų klausimų, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, yra tvirtai, išmintingai ir realiai konsolidavusi savo padėtį šioje Europos dalyje. Kiek tai nuo mūsų pareina, lieka budriai sekti, kad toji padėtis nepasikeistų.“

Tačiau toks požiūris buvo pernelyg optimistinis. Gal gegužės 11-ąją dar nebuvo matyti visos Vakarų Europos tragedijos masto. Klausimas, ar sugebės mažos valstybės šiame beprotiškame pasaulyje išlaikyti savo neutralumą, kiekvieną dieną darėsi vis labiau problemiškas. Tai gerai suprato ir Kaune, ir Maskvoje. Bet niekas dar tiksliai nežinojo, kaip vystysis įvykiai. Todėl sostinėse vyko įvairių galimų scenarijų apmąstymai. Gegužės 16 d. „Izvestja“ redakciniame straipsnyje rašė, jog „galimybės mažiems kraštams išlikti neutraliems ir nepriklausomiems yra sumažėjusios iki minimumo. Visokie samprotavimai apie teisę ir neteisę santykiuose su mažomis valstybėmis, kai didelės valstybės kovoja už tai – būti ar nebūti, yra mažiausiai „naivūs“. Tai jau buvo naujas tonas, padiktuotas naujų įvykių Europoje realybės. Kaip rašė L. Truska ir V. Kancevičius, „šis straipsnis sukėlė nerimą Baltijos valstybių sostinėse“.[134]

Kitą dieną, gegužės 17–ąją, krito Briuselis, o gegužės 20-ąją hitlerinė kariuomenė okupavo visą Olandiją. Vokiečių armija priėjo Lamanšą.

Šių įvykių fone mažų valstybių likimai darėsi labai problemiški. Laikraštis „XX amžius“ gegužės 22 d. pastebėjo, kad prasidėjus Vakaruose lemiamoms kautynėms, visos problemos, kurios kitu metu būtų atrodžiusios turinčios pasaulinės reikšmės, dabar pasidarė visiškai nereikšmingos.

Tokiomis sąlygomis sustiprėjo slaptoji diplomatija, suaktyvino savo veiklą specialiosios tarnybos. Kiekviena šalis ieškojo savo kelio išeiti iš krizės, išlikti, išlaikyti savo nepriklausomybę. Deja, dažnai šie keliai kirtosi.

Tomis dienomis Tarybų Sąjungos ir Lietuvos santykiuose ėmė reikštis negatyvūs požymiai, kurie pablogino padėtį tarp šių valstybių.

Gegužės 25 d. V. Molotovas per Lietuvos pasiuntinį Maskvoje L. Natkevičių perdavė Lietuvos vyriausybei pareiškimą, kuriame atkreipiamas dėmesys į pasikartojančius raudonarmiečių dingimų iš tarybinių karinių įgulų Lietuvoje atvejus. Pareiškime nurodoma, kad „tarybinių karių dingimą organizuoja kai kurie asmenys, besinaudojantys Lietuvos vyriausybės organų globa“. „Tarybinė vyriausybė, – sakoma toliau pareiškime, – tokį Lietuvos organų elgesį laiko provokaciniu Tarybų Sąjungos atžvilgiu, kuris gali turėti sunkių pasekmių. Tarybinė vyriausybė siūlo Lietuvos vyriausybei nutraukti tuos provokacinius veiksmus, vykdomus Lietuvos vyriausybės organams žinomų agentų, ir neatidėliojant imtis priemonių surasti dingusiems tarybiniams kariams ir juos pristatyti tarybinių įgulų vadovybei Lietuvoje. Tarybinė vyriausybė tikisi, kad Lietuvos vyriausybė imsis žygių jos siūlymams patenkinti ir nevers jai griebtis kitų priemonių.“[135]

Lietuvos vyriausybės posėdyje svarstant TSRS notą, vidaus reikalų ministras K. Skučas ir krašto apsaugos ministras K. Musteikis tvirtino nieko nežiną apie jokius jų žinybų „globojamus agentus“, kurie grobia tarybinius karius. Nepaisant to, abu ministrai įpareigojami griežtai patikrinti jų žinyboje esančius organus, ar tikrai nėra buvę „provokuojamos tarybinės įgulos“. Lietuvos vyriausybės atsakomoje notoje visi Lietuvai pateikti kaltinimai buvo atmesti kaip nepagrįsti. Tačiau vyriausybė pasižadėjo pradėti dingusių raudonarmiečių paieškas ir nuodugniai ištirti incidentą.

Ir vis dėlto dingusių tarybinių karių, ypač leitenanto G. Butajevo, bylose išliko daug baltų dėmių. Oficiali Lietuvos vyriausybės versija, kuri buvo pateikta pasiaiškinime Tarybų Sąjungos vyriausybei, nurodo, kad 1940 m. vasario 4 d. dezertyravęs iš tarybinės įgulos leitenantas G. Butajevas buvo Lietuvos policijos aptiktas gegužės 12 d. viename Naujosios Vilnios name. Bandant jį suimti, Butajevas iššoko per langą. Šaudydamas į jį persekiojusius policininkus, bet, matydamas, kad nepaspruks, nusišovė.

S. Raštikis rašo, kad „A. Merkiui atvykus pas V. Molotovą su Lietuvos teismų atliktomis rusų raudonarmiečių „dingimų“ bylomis, užpykęs Molotovas pasakė, kad tokių bylų jis galėtų „iškepti“ kiek tik norite.[136] Kaip tokios bylos buvo „kepamos“ Tarybų Sąjungoje, Molotovas, be abejo, tikrai gerai žinojo. Bet ir Lietuvos saugumas mokėjo neblogiau „kepti“ panašias bylas, ypač žinant, kad Butajevo bylą vedė ne kas kitas, kaip žinomas saugumietis Aleksandras Lileikis.

G. Butajevo byla siūta baltais siūlais. Joje išliko ne vienas nelogiškumas. Kodėl, pavyzdžiui, tarybinis karys, dezertyravęs iš tarybinės įgulos Lietuvoje, šaudė į lietuvius policininkus ir pats nusišovė? Kam tada jam reikėjo dezertyruoti? Ar iš tikrųjų per visus šiuos tris mėnesius (nuo vasario 1-osios iki gegužės 12-osios) Lietuvos žvalgyba taip nieko ir nežinojo apie Butajevą?

Bet štai randame visai kitą Butajevo žuvimo versiją nei ta, kuri oficialiai buvo pateikta tarybinei vyriausybei. S. Raštikis perduoda tuo metu buvusio Lietuvos kariuomenės štabo viršininko S. Pundzevičiaus pasakojimą, kuriuo netikėti negalima. Štai ką teigė S. Pundzevičius: „1940 metų pavasarį, kada bolševikams buvo atėjęs laikas išprovokuoti konfliktą su Lietuva, jie pasirinko vieną savo slaptos žvalgybos agentą, kuris prisimetęs pabėgusiu iš Raudono–sios kariuomenės, pasisiūlė Lietuvos kontržvalgybos tarnautojui teikti žinias apie rusų karines bazes. Pasiūlymas buvo atmestas. Tada bolševikai pradėjo skleisti aliarmuojančias žinias, kad lietuviai esą verbuoja sau agentus iš Raudonosios kariuomenės karių tarpo. Nepasisekus rusų žvalgybai įterpti savo šnipą į lietuvių kontržvalgybą, rusai tą savo dešifruotą agentą patys sušaudė ir pradėjo kaltinti lietuvius“.[137] Vadinsi, žvalgyba ne tik žinojo apie Butajevo buvimo vietą, bet ir turėjo su juo konspiracinius kontaktus. Suprantama, kad vyriausybės posėdyje slapta žvalgybinė medžiaga nebuvo paviešinta. Tam ji buvo slapta. Bet kas tada nušovė Butajevą? Rusai, lietuviai, ar jis pats nusišovė? Ši mįslė taip ir liko neįminta. Galbūt todėl taip prieštaringi ir ekspertų parodymai, kur pataikė kulka.

Normaliomis taikos sąlygomis tokie incidentai greičiausiai baigtųsi taikiai, pasikeitimu notomis ar kitokiu diplomatiniu aktu. Visame pasaulyje, visais laikais žvalgybos užsiiminėjo šnipinėjimu, agentų verbavimu. Užsiiminėjo tuo ir Tarybų Sąjungos, ir Lietuvos žvalgybos. Bet karinės bazės buvo dislokuojamos Lietuvos teritorijoje, draugiškoje valstybėje, bendrai šių šalių gynybai. Kam buvo reikalingas Tarybų Sąjungos kariuomenės dalinių šnipinėjimas? Atsakymas peršasi savaime: trečiajai valstybei, konkrečiai – Vokietijai, tarp kurios žvalgybos ir Lietuvos žvalgybos vyko tamprus bendradarbiavimas. Todėl paraku perpildytame pasaulyje kiekvienas, nors ir mažiausias, incidentas galėjo detonuoti sprogimą.

G. Butajevo, kaip ir kitų „dingusiųjų“, bylos buvo tik slaptojo karo viršūnė. Antrojo pasaulinio karo istorija yra klastos, dezinformacijos, apgaulės istorija. Slaptoji diplomatija, slaptųjų spectarnybų veikla įprasta ir taikos metais, o karo metais įgavo ypatingą reikšmę, tapo karo strategijos dalimi.

1940 m. išsiplėtęs karo gaisras apėmė vis naujus ir naujus rajonus. Iš Europos žemėlapio viena po kitos išnyksta ištisos valstybės – mažos ir didelės. Beveik visa Europa atsidūrė po vokiečių padu. Toks likimas laukė ir Švedijos. Hitleris bijojo, kad Švedija gali įeiti į antihitlerinę koaliciją ir dar Norvegijos okupacijos metu norėjo pajungti sau ir Švediją. Vėliau jis planavo įsiveržti į Švediją 1941 m. pabaigoje, bet tada vokiečių sutriuškinimas prie Maskvos išgelbėjo Švediją nuo nacių okupacijos. Be Švedijos Hitleris laikė „vokišką Europą“ neužbaigta. 1942 m. balandžio 15 d. Gebelsas užrašė į savo dienyną: „Būtų geriau, jei mes užgrobtumėm Švediją Šiaurės operacijos eigoje (t. y. užgrobiant 1940 m. Daniją ir Norvegiją – P. F.). Ši šalis neturi teisės nacionaliniam gyvenimui.“[138]

Jėgų santykis pasikeitė nacių Vokietijos naudai. Ir tik Rytų Europa, buvusi TSRS globoje, dar laikinai išsaugojo ramybę ir savarankiškumą.

Jėgų santykio pasikeitimas Europos politinėje arenoje, iliuzijų apie galimą Anglijos ir Prancūzijos paramą žlugimas smarkiai pa–veikė ir Lietuvos vadovo poziciją. Antanas Smetona, kuris, amžininkų liudijimu, nuolat mėgdavo spėlioti, kas laimės karą, pagal tai nustatydamas savo užsienio politikos kursą, dabar aiškiai priėmė provokišką poziciją. Prasideda dvigubas žaidimas. Vienas viešas, demonstruojantis savo ištikimybę Savitarpio pagalbos su TSRS sutarčiai ir lojalumą Tarybų Sąjungai, kitas – nematomas, slaptas, žinomas tik patiems artimiausiems žmonėms iš A. Smetonos aplinkos – kelių suartėti su Vokietija zondavimas, ieškojimas jos karinės pagalbos ir politinės globos. Suprantama, kad tokį „delikatų“ uždavinį įvykdyti A. Smetona pavedė savo slaptosioms tarnyboms.

Vokietijos žvalgyba nuo seno turėjo Lietuvoje stiprias pozicijas, tačiau, Tarybų Sąjungai dislokavus čia savo karines bazes, Vokietijos ir Lietuvos žvalgybų bendradarbiavimas itin sustiprėjo. Valdančiajam Lietuvoje elitui su Tarybų Sąjunga buvo nepakeliui, ir jis darė viską, kad to neatsitiktų. Šis apsisprendimas ir diktavo jo veiksmus. Čia faktiškai ir susiliejo Lietuvos bei Vokietijos interesai. Ir viena, ir kita žiūrėjo į TSRS kaip į savo potencialų priešą. Dar 1939 m. vidaus reikalų ministras Skučas duoda nurodymą slaptosioms tarnyboms stebėti tarybines karines įgulas ir rinkti slaptą informaciją apie jų dislokaciją, sąstatą, ginkluotę, jos kiekį ir būklę, apie moralinę tarybinių karių būseną. Lietuviškos slaptosios tarnybos teikė vokiečiams pagalbą permetant savo agentus į Tarybų Sąjungos teritoriją, šnipinėjant pasienio zoną. Išliko nemažai dokumentų, patvirtinančių, kad ši Skučo direktyva buvo uoliai vykdoma.[139] Tokių dokumentų būtų žymiai daugiau, jei Lietuvos karinės žvalgybos vadovas plk. K. Dulksnys 1940 m. birželio 7 d. nebūtų įsakęs sunaikinti visus II skyriaus slaptuosius dokumentus.[140] Matyt, buvo ko bijoti.

Šiuo atžvilgiu įdomu pasiklausyti nuomonės žmogaus, asmeniškai stebėjusio įvykius Lietuvoje, žinomo teisės specialisto, profesoriaus Mykolo Riomerio. Turėdamas omenyje 1939 m. spalio mėn. TSRS ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį, M. Riomeris dar karo metais rašė: „Iš tikrųjų tasai paktas jiems (Lietuvos voldemarininkams – P. F.) buvo nepakenčiamas, jų širdžiai svetimas <…>. Slaptai, savo nuotaikos gilumoje, Lietuvos (lygiai taip pat Latvijos ir Estijos) valdantieji buvo labiau linkę į kontaktą su Vakarais, su tariamu „buržuaziniu“ pasauliu, ar su Anglija – Prancūzija, ar su Vokietija, atsižvelgiant į tai, kuri dviejų kariaujančių šalių imtų viršų kaip karo nugalėtoja. Tačiau ir šiuo klausimu jų nuotaikoje visiško aiškumo nebuvo, o antra vertus – tatai jau buvo pavėluota. Gelbėtis jau buvo vėlu. Vis dėlto nėra abejonės, kad, progai pasitaikius, jie būtų persimetę į sovietų priešų stovyklą. Jie sėdėjo ant dviejų arba tarp dviejų kėdžių (gal ir trijų, nors dvi priešsovietiškos jiems buvo tolygios lyg kad viena), nedrįsdami tuo tarpu užimti aiškios pozicijos, oficiališkai linksniuodami pagarbos ir simpatijos žodžius sovietams, tačiau pasiruošę sabotažui, kiek tatai būtų galima.“[141]

Galbūt Lietuvos slapti kontaktai su Vokietijos spectarnybomis taip ir būtų likę paslaptyje, jei apie tai neprabiltų pats Hitleris. 1941 m. birželio 22 d. Hitleris savo kreipimesi į vokiečių karius, vykstančius į Rytų frontą, paviešino faktą, kad anų metų Lietuvos vyriausybė kreipėsi į Vokietiją su prašymu pasiųsti į Lietuvą savo karines pajėgas. Tačiau tada prašymas buvo atmestas, kaip neatitikęs tuometinių reicho politikos tikslų.

K. Škirpa, pateikęs šiuos Hitlerio žodžius, pastebi, kad „Lietuvos diplomatiniam postui Berlyne apie tai nieko nebuvo žinoma“.[142]

A. Hitleris atskleidė faktą, kuris buvo viena iš didžiausių Lietuvos valdančiųjų sluoksnių paslapčių. Apie tą paslaptingą Lietuvos vyriausybės demaršą nežinojo net daugelis vyriausybės narių. Buvęs Lietuvos žemės ūkio ministras J. Audėnas savo atsiminimuose, pateikęs aukščiau minėtus Hitlerio žodžius, rodos, visai nuoširdžiai rašė: „Man tai buvo naujiena, nes tokio klausimo Merkio vyriausybė niekad nebuvo svarsčiusi. Galvojau, kad tas demaršas tebuvo tik vieno užsienio reikalų ministerio padarytas. Kiek vėliau užklaustas ministras K. Škirpa man pasakė, kad tuo reikalu iš Lietuvos vyriausybės jokių nurodymų neturėjęs. Jis pats, grynai savo iniciatyva, tokį klausimą buvo pateikęs Vokietijos užsienio reikalų ministerijai.“[143] Pateikdamas pacituotus Audėno žodžius, S. Raštikis pastebi: „Labai gaila, kad ministeris Škirpa smulkiau nepaaiškino to savo žygio, kaip ir kada jis buvo padarytas.“[144]

Įdomu, kad nė vienas tuometės valdžios vyras, nei tada, nei jau po karo savo atsiminimuose nemini nieko apie slaptus Lietuvos ir Vokietijos kontaktus, lyg to fakto iš viso nebūtų buvę. Nemini jo savo atsiminimuose ir tuometis krašto apsaugos ministras gen. K. Musteikis, kuris apie tai, be abejo, turėjo kai ką žinoti. Apskritai, rodos, Musteikį, rašant atsiminimus, ištiko atminties infarktas, pernelyg daug jis staiga „užmiršo“. Matyt, buvo priežastis: šis gerai informuotas žmogus nenorėjo mesti šešėlio savo ir savo bendražygių prohitlerinei veiklai. Atsiminimai juk rašyti po karo.

Ir jau visai kitokiomis aplinkybėmis tarybiniams teisėsaugos organams apie tai plačiai papasakojo pagrindinė šios istorijos figūra – buvęs saugumo departamento direktorius A. Povilaitis.

Anot A. Povilaičio, 1940 m. vasario mėnesį A. Smetona pasiuntė jį, Povilaitį, su slapta misija į Berlyną, preliminariai jį painstruk– tavęs per savo adjutantą pik. Žukaitį. Berlyne jis turėjo per savo slaptus kanalus susisiekti su slaptosiomis tarnybomis ir pareikšti joms, jog Lietuvos vyriausybės politinė orientacija į Angliją ir Prancūziją buvusi „klaidinga ir net žalinga“, kad „Lietuva, kaip nedidelė valstybė negalės išlikti savarankiška ir išsaugoti kiek skirtingą nuo kaimyninių valstybių socialinę ekonominę struktūrą, kad anksčiau ar vėliau Lietuvai teks pajungti savo politinį ekonominį gyvenimą vienai ir kitai doktrinai“, bet priimti socialistinę valstybės sistemą reikštų savo pačių rankomis užkasti save į kapą, todėl lieka vienintelė išeitis – orientuotis į Vokietiją.

A. Povilaičiui buvo pavesta pasiteirauti Berlyne, ar dabar „su–tiktų Vokietija paimti Lietuvą savo protektoratan“ ir „painformuoti Vokietijos valdančiuosius sluoksnius, kad prezidentas A. Smetona <…> tikisi gauti iš pastarosios reikalingą pagalbą“.

Berlyne A. Povilaitį priėmė vokiečių gestapo viršininko padėjėjas Beste. Pastarasis, atsakydamas į Povilaičio iškeltus klausimus, pranešė, kad „Vokietija galės paimti Lietuvą savo protektoratan net iki 1940 m. rugsėjo mėnesio ir bet kuriuo atveju ne vėliau, kaip pasibaigus karui Vakaruose“, tačiau artimiausioje ateityje Vokietija, būdama užimta Vakaruose, „negali kištis į įvykių eigą Pabaltijyje“.

Sugrįžęs į Kauną, A. Povilaitis visa tai perdavė asmeniškai prezidentui. Savo parodymuose tarybiniams organams, perduotuose istoriko K. Navicko, Povilaitis liudija: „Smetona labai atidžiai ir pastebimai pakilia nuotaika išklausė mane ir po to pasakė, kad „jeigu politinė konjunktūra to pareikalaus, tai jis nėra nusistatęs prieš nacionalsocialistinių principų įgyvendinimą Lietuvoje… Ir pagaliau Smetona dar kartą pareiškęs savo pasitenkinimą dėl mano kelionės į Vokietiją, davė nurodymą „nuo šiol teikti vokiečiams reikiamą pagalbą“.[145]

S. Raštikiui šie A. Povilaičio parodymai sukėlė „labai daug abejonių“.[146] Jam, matote, iš viso parodymai, kurie nėra laisvi, o duoti tardymo metu, ypač NKVD, nėra patikimi. Visuomet buvo ir yra kategorija žmonių, kurie tiki tik tuo, kuo tikėti jiems naudinga. Žinoma, tikėti ar netikėti A. Povilaičio parodymais yra kiekvieno asmens reikalas, bet nuo to faktas nenustojo būti faktu. Informacija, gauta tardymo keliu, ne kartą praturtino mūsų istorines žinias, o kartais buvo vienintele tikra informacija nušviečiant įvairias painias istorijas. S. Raštikiui „labai naiviškai“ atrodo teiginys, kad A. Smetona Povilaitį instruktavo per savo adjutantą plk. Žukaitį. Mes nežinome, kuo konkrečiai pasireiškė Žukaičio „instruktažas“, tačiau užduotį A. Povilaitis gavo iš A. Smetonos. Be to, žinant, kad Žukaitis buvo labai artimas ir patikimas Smetonos žmogus, tai skamba visiškai jau „nenaiviškai“. Savo abejonių sąrašą S. Raštikis baigia tokiu argumentu: „Pagaliau juk Prezidentas turėjo Berlyne savo įgaliotą ministerį K. Škirpą, didelį Lietuvos orientavimosi į Vokietiją šalininką, ir kitus prityrusius diplomatus, kurie galėjo lengviau ir geriau atlikti slaptą politiškai diplomatinę misiją, negu vidaus reikalų ministerijos valdininkas Povilaitis.“[147] Bet A. Povilaitis nebuvo paprastas ministerijos valdininkas, o buvo Valstybės saugumo departamento direktorius.

Žinant, kokie nedraugiški, net įtempti buvo Smetonos ir Škirpos asmeniniai santykiai, vargu ar Prezidentas galėjo tokią delikačią misiją patikėti žmogui, kuriam, jis nesimpatizavo ir juo nepasitikėjo, žmogui ambicingam, nepasižymėjusiam objektyvumu. Kita vertus, visi juodi darbai, suokalbiai ir politinės intrigos buvo vykdomos per slaptąsias tarnybas. A. Povilaitis, kuris Vokietijoje turėjo savo slaptų ryšių kanalus, turint omenyje itin slaptą šios misijos charakterį, būtinumą sueiti su vokiečių slaptomis tarnybomis, šiam uždaviniui buvo pati tinkamiausia figūra. Beje, K. Škirpa, kuris ėmėsi asmeninės iniciatyvos per Vokietijos užsienio reikalų ministeriją išsiaiškinti tuos pačius klausimus, taip nieko ir nepešė. Perduotas tarybiniams teisingumo organams, A. Povilaitis nebuvo suinteresuotas nuslėpti šios savo kelionės į Vokietiją – kaip prityręs žvalgas, jis gerai žinojo, kad tarybinė žvalgyba turėjo savo patikimą žvalgybinę informaciją ir kad jo, Povilaičio, parodymai visapusiškai tikrinami. Jo interesai buvo atskleisti visą tiesą. Taip jis tikėjosi išgelbėti savo gyvybę. Todėl nepasitikėti šiais parodymais nėra pagrindo. Be to, istorikas juk lygina ir tikrina šiuos parodymus su kitais jo dispozicijoje esamais informaciniais šaltiniais bei kitais istoriniais faktais. Šiuo atžvilgiu A. Povilaičio parodymai visiškai sutampa su kitais žinomais faktais.

Dokumentai rodo, kad A. Smetonos duoti nurodymai visokeriopai padėti vokiečiams buvo uoliai vykdomi. 1940 m. kovo 9 d. Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius E. Turauskas sudarė platų priemonių, nukreiptų prieš Lietuvoje dislokuotas tarybines karines bazes, planą. Šis planas buvo pateiktas visoms žinyboms vadovautis. Kartu buvo suintensyvintas Lietuvos spectar– nybų bendradarbiavimas su Abveru, SD ir gestapu šnipinėjant Raudonosios armijos karinius dalinius, keičiantis slaptomis informacijomis, permetant vokiečių agentus į Tarybų Sąjungą.[148]

Lietuvių ir vokiečių žvalgybų bendradarbiavimas vykdant tarybinių įgulų šnipinėjimą nekelia abejonių. Dar 1939 m. vidaus reikalų ministras K. Skučas davė nurodymą savo pavaldiniams stebėti tarybines karines įgulas ir rinkti apie Raudonąją Armiją slaptą karinę informaciją. Apie tai liudija išlikęs visiškai slaptas policijos departamento direktoriaus nurodymas. 1939 m. gruodžio 4 d. laiške Kauno apskrities viršininkui sakoma: „Be pranešimų apie sovietų kariuomenės autovežimų ir kitų priemonių judėjimą… Ministerio pavedamas, prašau stebėti ir pranešinėti apie visą sovietų kariuomenės gyvenimą… Apskritai visa informacija apie sovietų kariuomenės įgulas turi būti greita ir konkreti. Viename iš raportų apie tarybinę kariuomenę Kruonio policijos skyriaus viršininkas pranešinėja apie tarybinės artilerijos dalinio judėjimą, smulkiai aprašydamas kareivių apsiginklavimą, nurodydamas patrankų ir arklių skaičių ir t. t.[149]

Antrojo pasaulinio karo tyrinėtojas Valentinas Falinas, apžvelgdamas padėtį, susidariusią Pabaltijyje po Tarybų Sąjungos ir Vokietijos įtakos sferų pasidalijimo, rašė: „Slapti susitarimai, kuriuos Lietuva, Latvija ir Estija sudarė su reichu 1940 m. pirmoje pusėje, kaip ir nacių aktyvumas Suomijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir Jugoslavijoje liudija, kad „interesų pasidalijimo“ linija nustojo sulaikyti Berlyną. Pabaltijo valstybės įsipareigojo konkrečiai nukreipti į Vokietiją tris ketvirtadalius savo eksporto, kruopščiai užkonspiruoti kontaktai buvo palaikomi tarp reicho bei pabaltijiečių karinių ir specialiųjų tarnybų. Vermachto kariuomenės įvedimas į Klaipėdos laisvąją uosto zoną buvo vertinamas tarybinės vadovybės gaunamų duomenų šviesoje apie iš šalies skatinantys Lietuvos vadovybės planai į atvirą karinį ir politinį suokalbį su Berlynu“.[150] Plk. K. Grinius liudija, kad „anos tragingos savaitės paskutinėmis dienomis, kai buvo paaiškėjęs padėties rimtumas ir pavojus“, A. Smetona buvo pavedęs krašto apsaugos ministeriui gen. Musteikiui iškviesti pas save Vokietijos karinį atstovą Kaune plk. Justą ir išsiaiškinti Vokietijos nusistatymą Lietuvos atžvilgiu „to pavojaus akivaizdoje“. Ryšium su tuo plk. K. Grinius rašo: „Musteikio – plk. Justo pasikalbėjimo smulkmenų dabar nebepamenu. Tą spragą, tikiuosi, užpildys pats gen. Musteikis. Ieškoti Berlyne „atsvaros“ reikėjo. Gaila tik, kad Smetona taip vėlai susiprato.“[151]

Susiprato anksčiau, tik buvo bejėgis ką nors pakeisti. Deja, Musteikio atsiminimuose apie šį svarbų pasikalbėjimą nerandam nė žodžio. Matyt, jis turėjo ką nutylėti.

V. Falino nuomone, Hitlerio padidintas interesas Pabaltijui vertė Staliną suabejoti, ar 1939 m. rudenį priimtos gynybinės priemonės esą „pakankamos“. Tarybinis karinis buvimas Pabaltijo šalių teritorijoje tokiu pavidalu, kokiu buvo, negalėjo užbėgti už akių netikėtumams ir, suprantama, ribojo trijų respublikų integravimą į TSRS gynybos politiką. Ši politika išplaukė iš karinio konflikto su nacių reichu tikimumo, o kaip greitai paaiškėjo, iš neišvengiamumo.[152]

J. Stalinas, nors ir laikosi TSRS ir Vokietijos nepuolimo pakto, buvo giliai įsitikinęs, kad taikos pertrauka, kurią suteikė šis paktas, bus neilga. Jis gerai suprato, kad anksčiau ar vėliau TSRS ir hitlerinės Vokietijos interesai susidurs, ir ginkluotas konfliktas tarp jų bus neišvengiamas. Stalinas apsiriko tik numatydamas karo datą. Jis buvo įsitikinęs, kad vokiečiai Tarybų Sąjungą puls ne anksčiau kaip 1942 metais, po to, kai susidoros su Anglija. 1940 m. liepos 1 d. Stalinas kalbėjo Anglijos pasiuntiniui Maskvoje Stefordui Kripsui: „Aš ne toks naivus, kad galėčiau patikėti vokiečių užtikrinimais, jog jie nesiekia hegemonijos.“[153]

Vakarų Europos paglemžimui baigėsi tik vienas karo etapas. Kur bus nukreiptos naujos Hitlerio agresijos strėlės? Kas bus kita tigro šuolio auka? Apie tai galima buvo tik spėlioti. Aišku buvo viena: karas įgauna naują pagreitį ir jam reikia tinkamai pasiruošti. Hitlerio Vakarų karo kompanija parodė: Vokietija yra kariškai kur kas stipresnė nei kai kas manė. Nauji užkariavimai padidino jos karo resursus, sustiprino jos karo pramonę ir ekonominį potencialą. Vienintelė išvada, kurią turėjo padaryti antifašistinis pasaulis, buvo visokeriopai telkti visas antinacines jėgas ir stiprinti jų gynybą. Toks buvo istorijos imperatyvas. Šiuo atžvilgiu papildomos priemonės, kurių 1940 m. birželio 15d., t. y. kitą dieną po Paryžiaus žlugimo, ėmėsi Tarybų Sąjunga stiprinti savo vakarų sparną, gal ir atrodė iš jos pusės savaime suprantamos. Jau po karo, Ciuricho televizijos organizuotoje diskusijoje, skirtoje Antrojo pasaulinio karo pradžios 40-mečiui, vienas žurnalistas Alenas Klemanas, kada kalba užėjo apie Tarybų Sąjungos elgesį kare, pasakė: „<…> Ponai, negilinkime ginčo. Turbūt Tarybų Sąjunga turėjo priežastis elgtis taip, o ne kitaip. Juk egoizmas valstybinėje politikoje ne tik leidžiamas, bet netgi pateisinamas. Antrame pasauliniame kare Tarybų Sąjunga buvo egoistinė – ir tai jos šventa teisė, nes kalba ėjo apie patį šalies egzistavimą.“[154]

Bet kalba ėjo ne vien apie Tarybų Sąjungos egzistavimą. Ji ėjo ir apie Lietuvos egzistavimą, apie visos žmonijos likimą. Objektyviai TSRS gynybiniai interesai sutapo su visos antihitlerinės stovyklos kovos prieš fašizmą interesais, nors pati Tarybų Sąjunga 1939 m. rugpjūčio – 1941 m. birželio laikotarpiu užėmė dviprasmišką padėtį. Iš vienos pusės ji vedė keistą, net patiems komunistams nesuprantamą flirtą su naciais (komunistinė propaganda, kaip visuomet, persistengė), iš kitos – ji gerai suprato nepuolimo pakto iliuziškumą, laikinumą. Principiniai abiejų šalių – TSRS ir Vokietijos – interesai pasaulinėje politikoje buvo diametraliai priešingi, ir anksčiau ar vėliau šie interesai turėjo sueiti į ginkluotą konfliktą. Taip iš tikrųjų ir atsitiko. Ir nors „egoistiniai“ TSRS veiksmai Pabaltijo šalių atžvilgiu objektyviai tarnavo antihitlerinės stovyklos stiprinimo interesams, jie suėjo į nesutaikomą priešpriešą su Lietuvos „egoistiniais“ interesais, jos šventa teise išlaikyti savo nepriklausomybę, kurią gerbti Tarybų Sąjunga buvo iškilmingai pasižadėjusi.

Kategoriškas TSRS 1940 m. birželio 19 d. ultimatumas Lietuvai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Gegužės mėnesį prasidėjusi tam tikra įtampa Lietuvos ir TSRS santykiuose vis dėlto audros nežadėjo. Manau, kad tikrieji ultimatumo motyvai kur kas gilesni nei jie išdėstyti pačiame ultimatume – tarybinių karių grobimas, „Lietuvos piliečių, kurie aptarnauja tarybinės kariuomenės dalinius“, persekiojimas, karinės sąjungos su Latvija ir Estija sudarymas. Iš tikrųjų ultimatumas buvo TSRS žaibiška reakcija į prancūzų ir anglų armijų skaudų pralaimėjimą Vakaruose. „Mūsų atėjimas į Pabaltijį, – rašo vienas iš TSRS užsienio žvalgybos vadovų P. Sudoplatovas, – daug kuo priklausė nuo anglų ir prancūzų kariuomenės sutriuškinimo Vakarų Europoje, nes Pabaltijo valstybės orientavosi ne tik į vokiečius, bet ir į anglus. Iliuzijų dėl pagalbos iš Anglijos ir Prancūzijos pusės žlugimas jiems buvo ne mažesnis smūgis už Vokietijos perleidimą mums jų teritorijos kaip Tarybų Sąjungos interesų sferos.“[155] Karas įžengė į naują fazę, kurios pasekmes sunku buvo prognozuoti. Tarybinė žvalgyba turėjo patikimą informaciją, kad baigus Vakarų kampaniją, Vokietija savo žvilgsnius nukreips į Rytus, ir pirmoji agresijos akcija bus įvykdyta prieš Lietuvą. Abvero centras Lietuvoje tarybinei užsienio žvalgybai nebuvo paslaptis. Nebuvo jai paslaptis ir tai, kad Lietuvos vadovybėje yra įtakingos jėgos, kurios nenori suartėjimo su Tarybų Sąjunga ir pirma pasitaikiusia proga nukreips savo žvilgsnius į Vokietiją. Todėl TSRS nelaikė Lietuvos patikima sąjungininke. Ultimatumas reikalavo, kad „tučtuojau Lietuvoje būtų sudaryta vyriausybė, sugebanti ir norinti užtikrinti Tarybų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties sąžiningą vykdymą ir ryžtingai nuslopinti sutarties priešus“, atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą Skučą ir Saugumo departamento direktorių Povilaitį „kaip provokacinių veiksmų prieš Tarybų Sąjungos įgulos Lietuvoje tiesioginius kaltininkus“, ir kad „tučtuojau būtų laiduotas laisvas Tarybų Sąjungos kariuomenės dalinių“ įėjimas į Lietuvos teritoriją.[156] Tai jau buvo nepridengta, legalizuota prievarta, grubus savo valios diktavimas kitai valstybei.

Tokie TSRS veiksmai niekaip „neįsirašė“ į dar V. Lenino paskelbtą tautų apsisprendimo teisę ir į V. Molotovo per derybas su Lietuvos delegacija 1939 m. spalį paskelbtą ,,naują kelią“. Jie prieštaravo ir paties J. Stalino sukurto sau „mažų tautų gynėjo“ įvaizdžiui. Tai, kas aname beprotiškame pasaulyje santykiuose su kitomis šalimis buvo leistina ir buvo įprasta didžiosioms valstybėms, nebuvo leistina Tarybų Sąjungai. Anot J. Urbšio, lietuvių tauta tikėjosi, kad TSRS išties demonstruos „moralinį socialistinės valstybės pranašumą ir palenks amžiams negausios, bet taurios tautos širdį“.[157] Deja, istorinės aplinkybės buvo stipresnės nei moralinės normos. Laikas buvo ypatingas. Pasaulis atsidūrė ant baisios katastrofos slenksčio, ir būtinumas gelbėti žmoniją nuo rudojo maro reikalavo atmesti visus sąlyginumus, kurie buvo įprasti taikos metais. Bet ir karas buvo ypatingas – „žaibo“ karas, ir prasidėjus karo veiksmams jau nebūtų laiko pradėti dviejų šalių derybų dėl bendros gynybos, nei ją organizuoti. Politinė padėtis ir karo strategija reikalavo sutikti potencialių agresorių, o tai galėtų būti tik hitlerinė Vokietija, iš anksto organizuotoje ir įtvirtintoje gynybos linijoje. Deja, Lietuvos vyriausybė turėjo kitus išskaičiavimus. Tai, kas atsitiko 1940 m. birželį, buvo Lietuvos valdančiojo elito politikos atpildas už ilgalaikę trumparegišką politiką ir dvigubą žaidimą.

Lietuvai reikėjo apsispręsti: nuolankiai priimti savo likimą ar priešintis ginklu.

5. Dilema: priešintis ar nesipriešinti?

Lietuvių istoriografijoje yra nemažai kritinės medžiagos, smerkiančios buvusius Lietuvos vadovus už nesipriešinimą tarybinei armijai lemtingomis 1940 m. birželio dienomis. Ši „patriotinė“ banga, praėjusio amžiaus 7-9 dešimtmečiuose jau nuvilnijusi išeivijoje, paskutiniame dešimtmetyje vėl atgijo nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Šį kartą šią temą gvildeno ne išeivijos žmonės, bet jauni Lietuvos intelektualai.

Vienas pirmųjų pasipriešinimo okupantams temą palietė poetas Jonas Aistis (Kossu-Aleksandravičius). 1969 m. Londone išėjusioje publicistinės prozos knygoje „Milfordo gatvės elegijos“ J. Aistis kaltino prieškario Lietuvos vadovus, kad tie, nesipriešinę ginklu, pasidavė visiems kitų šalių ultimatumams: Lenkijos, Vokietijos (dėl Klaipėdos krašto) ir pagaliau 1940 m. birželį Tarybų Sąjungos. J. Aisčiui tuometinė Lietuva lyg „Valpurgijų naktys“, Sodoma Gomora. Vienu žodžiu, diktatūra, kurioje vietoj asmenybių augo „vien tik pataikūnai ir ciniški opozicionieriai“, kur „<…> valdininkai rajus, kaip hienos. <…> Jie gajūs, gyvastingi, kantriai čiulpia valstybės syvus iki arba patys nukrinta, arba iščiulpus iš valstybės paskutiniuosius syvus, ši pastaroji, nepakeldama jų krūvio, pargriūva“.

J. Aisčio nuomone, dėl viso to, kas įvyko Lietuvoje, kaltas tautininkų režimas, kuris ir atvedė prie 1940 metų katastrofos. Jam „baisus ne komunizmas, bet niekingai nuogas rusų kolonializmas“. J. Aistis mano: jei Lietuva būtų buvusi demokratine valstybe, pasirinktų kitą kelią. Jis rašo: „<…> Aš būčiau linkęs manyti, kad demokratinė tvarka būtų pasirinkusi suomių kelią <…>. Nes vienaip yra traktuojama res publika, o visai kitaip traktuojama res privata. Su tuo tiktai skirtumu, kad nesu linkęs tautos nelaimės atveju visiškai išteisinti opoziciją <…>. Ir jos buvo atsakomybė, ir jos buvo pareiga nepriklausomybę ginti, juoba, kad jau ir realiai valdžioje dalyvavo.“

Po 24 metų šias mintis pakartojo ir plėtojo istorikas Liudas Truska straipsnyje „…O baigėsi taip“.[158] Jis lyg permesdamas tiltą tarp 1926 m. gruodžio ir dramatiško 1940 m. birželio, bando atskleisti, kokią įtaką Lietuvos valstybingumo likimui turėjo karinio perversmo pagimdyta diktatūra.

L. Truska bando atsakyti į ne tokį paprastą klausimą: kodėl „taip lengvai ir gėdingai Lietuva įkrito į SSRS glėbį?“ ir atsako: kaltas Lietuvoje buvęs autoritarinis režimas. Kaip ir J. Aistis, L. Truska atsakymo ieško psichologijos srityje: ilgai trukęs A. Smetonos autoritarinis režimas „daugelio žmonių sąmonėje devalvavo žodį „nepriklausomybė“, išugdė pataikūnus ir aklus „tautos vado“ valios vykdytojus.

Anot L. Truskos, „Vyriausybė ne tik negynė nepriklausomybės, bet netgi ėmėsi teisinti agresorių! <…> savo veiksmais Lietuvos vadovybė dezorientavo tautą, klaidino pasaulį ir sudarė teisėtumo regimybę SSRS agresijai“. Tautininkų sąjunga, Jaunoji Lietuva, Saulių sąjunga, rašo autorius, „subyrėjo lyg kortų nameliai, neparodę nė mažiausio pasipriešinimo agresoriui“, o „liaudininkų, krikščionių demokratų vadovai, tautininkiškojo Seimo prezidiumas, kariuomenės, šaulių, savanorių, kūrėjų bei kitų visuomeninių organizacijų atstovai <…> pripažino „liaudies vyriausybės teisėtumą“. Girdi, 1940 m. vasarą tauta buvo apmulkinta, sukvailinta, apgauta, pasidavusi komunistų propagandai. Ji sunkiai sirgo.

Istorijoje, išties, nemažai atvejų, kai tauta būna apmulkinta, suklaidinta. Už tokias klaidas vėliau tenka brangiai mokėti. Hitlerinė Vokietija tam geriausias pavyzdys. Bet ar teisinga už tai, kas atsitiko 1940 m. birželį, kaltinti lietuvių tautą? Reikėtų paieškoti giluminių priežasčių, nagrinėti Lietuvos tarptautinę ir geopolitinę padėtį, jos karinį strateginį aspektą, šalyje susidariusią socialinę ekonominę padėtį.

Ir vis dėlto, smerkdamas tuometinius Lietuvos vadovus, L. Truska teisus. Moralinis etinis Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių, vadovų veidas, švelniai tariant, nelabai patrauklus.

2001 m. Maskvoje, „Olma-Press“ leidykloje, išėjo Pavelo Sudoplatovo knyga „1941 metų slaptojo karo ir diplomatijos įvairios dienos“, kurioje nemažai vietos skirta 1939–1940 m. įvykiams Baltijos šalyse. Knygos autorius 1939-1940 m. buvo TSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) užsienio žvalgybos viršininko pavaduotojas, t. y. žmogus, išmanantis žvalgybos reikalus. 1940 m. jam ne kartą teko lankytis Baltijos šalyse, vesti slaptas derybas su tuometiniais Lietuvos ir Latvijos vadovais.

Aprašydamas 1940 m. įvykius Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje bei šių šalių pasirašytus su TSRS susitarimus, P. Sudoplatovas pripažįsta, kad šių susitarimų sąlygos buvo TSRS padiktuotos. „Reikia pasakyti ir apie tai,– rašo autorius, – kad vargu ar mums pavyktų taip greit pasiekti tarpusavio supratimą, jeigu visi Pabaltijo šalių vadovai – Ulmanis, Smetona, Urbšys ir Pjatsas, ypač Latvijos vadovybė – Bolodis, Muntersas, Ulmanis – nebūtų buvę su mumis patikimuose slaptuose santykiuose. Juos visuomet priimdavo Kremliuje pačiu aukščiausiu lygmeniu, kaip pačius brangiausius svečius, jiems buvo rodomas ypatingas svetingumas, daromi reveransai.“

Esminį vaidmenį, pasak P. Sudoplatovo, suvaidino operatyvinė medžiaga, ypač rengiant Stalino ir Molotovo pokalbius su Lietuvos ir Latvijos lyderiais Urbšiu ir Muntersu. „Mes galėjome susitarti su jais dėl mūsų kariuomenės dislokacijos, naujosios vyriausybės, dėl eilinių kompromisų, nes jie nė kiek nesibodėjo priimti iš mūsų rezidentūros ir patikėtinių pinigų. Visa tai patvirtina archyviniai dokumentai.“ Tokiu būdu, reziumuoja autorius, jokios Pabaltijo aneksijos iš tikrųjų nebuvo. Tai buvusi tarybinės vyriausybės užsienio politikos akcija, visiškai pateisinama Vokietijos užpuolimo išvakarėse, susieta su būtinumu sustiprinti TSRS sienas ir su geopolitinių interesų sprendimu. Bet negalėjo viskas vykti taip efektyviai be slapto bendradarbiavimo su Pabaltijo šalių lyderiais, „kurie ir išsiderėjo atitinkamas sąlygas sau, o ne savo šalims“.[159] Likimo ironija: tos sąlygos, kurias jie „išsiderėjo“ sau, nepavydėtinos.

Bet grįžkime prie L. Truskos, kuris antrina J. Aisčiui: jei Lietuva būtų buvusi demokratinė valstybė, ji būtų pasirinkusi kitą kelią, būtent suomių, t. y. ginkluoto pasipriešinimo kelią. Bet kodėl suomių, o ne, pavyzdžiui, Čekoslovakijos ar Danijos? Juk šiose valstybėse demokratinės tradicijos buvo kur kas gilesnės nei Suomijoje, kuri 1939 m. savo socialiniu ir politiniu režimu labiau panašėjo į smetoninę Lietuvą.

Demokratija iš tikrųjų čia niekuo dėta – pasipriešinimo idėjos šalininkams tiesiog reikėjo pavyzdžio. Tačiau Čekoslovakija ar Danija tokiu būti negalėjo, nors jų karinis potencialas buvo žymiai didesnis nei Lietuvos. Abi šios valstybės nesipriešino Vokietijos agresijai. Jei jau mes kalbame apie Suomijos pavyzdį, tai jis labiau būtų tikęs Klaipėdos atžvilgiu. Juk ir vienu, ir kitu atveju reikalavimai buvo analogiški – teritorinės pretenzijos.

L. Truska apgailestauja, kad 1940 m. Lietuvoje neturėjome „suomių Tanerio, Paasakivio lygio politikų, neturėjome ir lietuviškojo Monerheimo“. Paasakivių Lietuva kaip tik turėjo. Tai šis įžymus Suomijos valstybės veikėjas 1939 m. spalio mėnesį vedęs derybas Maskvoje, buvo linkęs priimti TSRS reikalavimus, tačiau negavo savo vyriausybės sankcijų. Pats Paasakivis rašė: „Iš savo pusės aš laikau dar derybų metu, kaip ir po jų, mums geriausia alternatyva susitarimui pasiekti.“[160] Visai kitokios buvo Tanerio ir Manerheimo pozicijos. Kaip tik pastarųjų politika 1941 m. atvedė Suomiją į hitlerininkų bloką.

Mėginimas rodyti Suomiją „sveikos“, patriotinės politikos pa–vyzdžiu Lietuvai ne tik neturi realaus pagrindo, bet savo esme yra antiistoriškas. Karinė strateginė ir geopolitinė Suomijos ir Lietuvos padėtis iš esmės buvo skirtingos. Be to, nuo 1939 m. rudens iki 1940 m. vasaros tarptautinė padėtis buvo gerokai pasikeitusi.

Kariniu strateginiu aspektu Suomija turėjo puikiai organizuotą gynybos sistemą. „Manerheimo linija“ buvo statoma 13 metų (1927-1939). Jos ilgis 133 km – nuo Suomių įlankos iki Ladogos ežero. Trijų gynybinių linijų giluma siekė 95 km. Tai buvo moderni karinių inžinerinių įrengimų sistema su 670 ilgalaikių ugnies taškų, sujungtų tranšėjomis ir susisiekimo eigomis su 800 požeminių kazematų. Visa tai kartu su 136 km prieštankine gynybos linija ir 110 km gerai įrengta vielų užtvara Suomijos sieną darė sunkiai įveikiama. Karo veiksmų pradžiai Suomija turėjo 15 divizijų. Vien tik Karelijos sąsmaukoje stovėjo 7 pėstininkų divizijos, 4 pėstininkų ir viena kavalerijos brigada. Sausumos kariuomenę rėmė 29 karo laivai bei 270 karo orlaivių.

O ką galėjo tarybinei armijai papriešinti Lietuva? Tris pėstininkų divizijas (9 pulkus), tris kavalerijos ir keturis artilerijos pulkus (apie 160 patrankų ir haubicų bei 150 prieštankinių ir priešlėktuvinių pabūklų), 36 tanketes. Lietuva turėjo 80 lėktuvų, iš kurių 50 buvo savo gamybos ir mažai pritaikyti karo veiksmams, apie 23 tūkstančius karių. Jokių įtvirtinimų pasienyje nebuvo, ir tarybiniai tankai galėjo laisvai judėti visais Lietuvos keliais. Kur ir kokiomis jėgomis Lietuvos kariuomenė turėjo sutikti ir sulaikyti priešo armiją – Tauragėje, Marijampolėje, Alytuje, Ukmergėje, Kaune ar kitose vietovėse, kur buvo dislokuoti lietuvių pulkai?

Suomija turėjo pakankamai laiko (derybos vyko keletą mėnesių) mobilizuoti reikalingus rezervus ir paruošti tinkamą gynybą. Iš busimųjų karinių veiksmų rajonų buvo evakuoti gyventojai. 1939 m. spalio pabaigoje, susipažinęs su kariuomenės dislokacija Karelijos sąsmaukoje, Suomijos parlamento Užsienio politikos komisijos narys K. Fričas teigė, kad „Suomija karui pasiruošusi“. O ką galėjo padaryti netikėtai užpulta Lietuvos kariuomenė? Tarybinė kariuomenė būtų pradėjusi žygiuoti į Lietuvą anksčiau nei Lietuvos kariuomenės vado įsakymas būtų pasiekęs pulkus ir padalinius. Apie rezervų mobilizaciją kalbėti netenka.

Galima, žinoma, paklausti, kodėl tam nebuvo pasiruošta iš anksto. Savo atsiminimuose plk. K. Grinius rašo, kad paskutinį kartą jam apsilankius Kaune 1940 m. gegužės pradžioje, paaiškėjo, jog kariuomenės generaliniame štabe pasiruošta keliems variantams. Tačiau – „nebuvo pasiruošta tik vienam eventualumui, kaip tik tam, kuris faktinai birželio 15 d. įvyko. Apie jį mažiausiai galvota“.[161]

K. Grinius viskuo kaltina Lietuvos valdžią ir generalinį štabą. „Valdžios neveiklumas, – rašo jis, – nepateisina mūsų karo vadovybės nepasirengimo. Mano su gen. Pundzevičium paskutinio pašnekesio proga buvau užsiminęs apie raudonojo antplūdžio eventualumą ir apie reikalą pasirengti staigiam mūsų neskaitlingos kariuomenės permetimui į Suvalkiją <…>. Ten užnugarį atrėmus į Rytų Prūsus ir turint Nemuno ribą prieš save buvo galima kurį laiką (parą? – P. F.) priešintis. Pasipriešinus – internuotis į Prūsus <…>. Tautos moralės požiūriu, pasipriešinti reikėjo. Čia dideliai apsileista <…>, visos valdžios aparato ūpas tokiam variantui nebuvo pribrendęs.“[162]

Kai kas užmiršta, kad Lietuvos ir TSRS siena atsirado tik 1939 m. spalio mėnesį, tarybinei kariuomenei baigus vaduoti buvusią Vakarų Baltarusijos žemę, spalio 10 d. pasirašius Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutartį. Keista K. Griniaus logika. Jam, kariniam diplomatui, turėjo būti gerai žinoma, kad reikalavimas sudaryti slaptus karinius planus, nukreiptus prieš valstybę, su kuria turi Savitarpio pagalbos sutartį, yra atviras tarptautinių sutarčių sabotažas. K. Griniaus atsiminimai buvo parašyti jau po karo. Tuo, matyt, galima paaiškinti, kodėl hitlerinė Vokietija pavadinta Rytų Prūsija (matyt, taip respektabiliau, patriotiškiau, o neišmanėlis, girdi, nesusigaudys), lyg 1940 m. būtų atskira Rytų Prūsijos respublika. Laimei, nacių Vokietija ne visus gundė. Tai, kas buvo artima ir priimtina plk. K. Griniui, nebuvo priimtina Lietuvos žmonėms.

Vykdydama kursą į karą, Suomijos vadovybė ne be pagrindo tikėjosi Vakarų valstybių pagalbos. „Suomija niekuomet neis viena prieš kurią nors didesnę valstybę“, – pareiškė Suomijos gynybos ministras J. Niukanenas.[163] Vakarų valstybės žadėjo ir iš tikrųjų teikė Suomijai didžiulę karinę ir materialinę pagalbą. Jos perdavė Suomijai 350 lėktuvų, 500 pabūklų, daugiau kaip 6 tūkst. kulkosvaidžių, apie 100 tūkst. šautuvų, 650 tūkst. rankinių granatų, didžiulį kiekį šaudmenų. Iš Skandinavijos, JAV ir kitų šalių į Suomiją atvyko 11,5 tūkst. savanorių.[164] 1940 m. vasario 5 d. sąjungininkų vyriausioji karinė taryba nutarė į Suomiją nusiųsti 150 tūkst. žmonių ekspedicinį korpusą.

O ko galėjo tikėtis Lietuva? Ji neturėjo iš kur gauti pagalbos. 1940 m. vasarą Lietuva buvo likusi vienų viena. Lietuva tada nerūpėjo Vakarų valstybėms, kurios pačios turėjo gelbėtis nuo karinės katastrofos. Be to, tokia pagalba į Lietuvą 1940 m. jau negalėjo ateiti. Viltis – Vokietija? Bet ar tai būtų buvusi išeitis? Nepamirškime, kad TSRS veiksmai buvo suderinti su Vokietija. Be to, Vokietijos karo interesai tuo metu buvo nukreipti ne į Rytus, o į Vakarus.

Atsakydamas tiems, kurie, kaltindami 1939-1940 m. Lietuvos politikus, tvirtino, kad Lietuva turėjo imti pavyzdį iš Suomijos, S. Raštikis rašė: „Tačiau apie Suomijos ir Lietuvos sąlygų panašumą negali būti nė kalbos. Tik gerai įsižiūrėkime į Lietuvos ir Suomijos žemėlapius, dar geriau pastudijuokime tų dviejų valstybių geografiškai karines sąlygas ir įsivaizduokime Tarybų Sąjungos ir Švedijos su Norvegija bendrą susitarimą Suomijos sąskaita, kaip Tarybų Sąjunga ir Vokietija buvo susitarusios Lietuvos sąskaita. Ar tokiomis sąlygomis Suomijos likimas būtų geresnis negu Lietuvos? Vargu. O tuo tarpu juk visi Skandinavijos kraštai ir net didžiosios anglų ir saksų valstybės, Amerika ir Anglija, net ir ta pati Vokietija (faktiškai), buvo ne Suomijos priešo, bet jos pačios pusėje ir padėjo jai. Švedija buvo pavedusi Suomijai ne tik savo kai kurios rūšies artileriją, ypač priešlėktuvinę, bet ir savo stiprią karo pramonę. Suomijos sienos, ir šiaip uždaros, buvo dar sustiprintos per keletą metų pastatytais kariniais įtvirtinimais – Manerheimo linija. Tad ar galima kalbėti apie tokias pat sąlygas? Jokiu būdu“.[165]

S. Raštikis pateikia dar dvi citatas iš dr. J. Šaulio pasisakymo šiuo klausimu 1948 m. Amerikos lietuvių spaudoje. Štai ką rašė J. Šaulys: „Po įvykusios jau nelaimės su mumis, man teko kalbėtis su anų metų įvykių metu Lietuvoje buvusiu svetimos valstybės atstovu. Besikalbėdamas aš paklausiau jo, kaip bešališko stebėtojo: ar Lietuvai nereikėjo ginklų pasipriešinti prieš rusų invaziją? Jis pagalvojęs atsakė: „Jūs neturėjote nors tų sąlygų, kokias turėjo Suomija, ir jūsų padėtis buvo tokia, kad joks pasipriešinimas, be pagalbos iš šalies, nebūtų jums nieko padėjęs, priešingai, jūsų kraštas

būtų daug daugiau nukentėjęs, negu tai dabar įvyko. Įvykiai, jus užklupę, buvo daug stipresni, negu jūsų galimybės jiems pasipriešinti. Toks jau likimas. Bet ne jūs vieni esate jo auka“. S. Raštikis nuo savęs priduria: „Tai teisingos mintys. Mažiukė ir politiškai ne tik izoliuota, bet ir kito politinio priešo apsupta, Lietuva negalėjo kariauti su milžiniška Tarybų Sąjunga. Tai būtų buvusi visos mūsų tautos savižudybė“.[166]

Tie, kurie Lietuvai kaip pavyzdį rodo Suomiją, užmiršta vieną ir labai reikšmingą faktą. Kai tik tarybinė armija pralaužė Manerheimo liniją bei kitus įtvirtinimus ir suomiai pajuto pralaimėjimo pavojų, iš karto suveikė savisaugos instinktas. 1940 m. kovo pradžioje Suomija buvo priversta priimti tuos pačius Maskvos pasiūlymus, kuriuos neseniai buvo atmetusi. Ar reikėjo pralieti tiek kraujo ir po to grįžti į pradinę padėtį?

Taigi, ar turi pagrindo tvirtinimas: jei Lietuva būtų demokratinė šalis, ji ginkluotu pasipriešinimu apgintų savo nacionalinę garbę ir orumą?

Užtenka paminėti 1939 m. pradžios įvykius Čekoslovakijoje ir 1940 m. balandžio įvykius Danijoje. Abiem atvejais kur kas už Lietuvą stipresnės Čekoslovakija ir Danija, kurių politiniai režimai tikrai buvo demokratiškesni nei Lietuvos, be vieno lašo kraujo, be vieno šūvio pasidavė hitlerinei Vokietijai. Lietuvoje 1940 m. birželį pasikartojo 1940 m. balandžio scenarijus Danijoje. Skirtumas tas, kad demokratinei Danijai ultimatumą įteikė Hitleris, o autokratinei Lietuvai – Stalinas. Ir vis dėlto skirtumas, net esminis, yra. Ultimatumų įteikimo motyvai buvo skirtingi. Tais metais demokratiškumo matas buvo antifašistinis ir antinacistinis kryptingumas. Vienas dalykas, kas stiprino hitlerinės Vokietijos galią, kitas – kas tarnavo antihitlerinei kovai.

Istorinė patirtis rodo, kad ne visuomet valstybės demokratiškumo laipsnis nulemia jos vyriausybės elgesį istorinių lūžių momentais, o jos vadovų politinė išmintis, jų pragmatinis mąstymas bei atsakomybės už tautos likimą jausmas. Ir atvirkščiai – jo stoka dažnai atvesdavo tautą prie katastrofos slenksčio. Viena buvo Anglijos politika prie Čemberleno, visai kita – prie Čerčilio, nors abu priklausė vienai partijai, o Anglijos demokratijos pobūdis buvo vienodas. Dažnai viskas priklauso nuo to, kokios politinės orientacijos yra šalies lyderis tos jėgos, kuri stovi prie šalies vairo, kiek išmintinga ir toliaregė yra jų politika.

Tomis 1940 m. birželio dienomis Lietuvos valdžios kuluaruose vyko arši kova tarp vadinamosios idealistinės patriotinės pakraipos politikų, reikalavusių ginklu priešintis tarybinei armijai, ir pragmatinės pakraipos politikų, kurie suprato tokio sprendimo pragaištingas pasekmes Lietuvai. Pirmieji daugiausia rūpinosi savo persona, savo įvaizdžiu, kuriuo įeis į istoriją, atlikę tautai savo „patriotinę“ misiją. Bet net tuo atveju, jei jų įsakymas priešintis būtų vykdomas, nesutapatino savęs su ta pilkąja mirtininkų mase. Sau numatė saugią vietą užsienyje, iš anksto pasirūpino savo tolesniu gyvenimu. Antrieji galvojo apie tautą, apie jos likimą. Bet ir jie visko numatyti negalėjo. Tikrovė diktavo savo sprendimus. Deja, dažnai šie sprendimai buvo negailestingi net antrųjų atžvilgiu.

Ginkluotas pasipriešinimas negalėjo būti alternatyva mūsų istorijai, nes galutinis rezultatas būtų buvęs tas pats, tik su dar žiauresnėmis pasekmėmis.

Yra dar vienas šio klausimo aspektas. Tai etinė moralinė „vieno kraujo lašo“ problema. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ši tema vėl nuskambėjo literatūroje – tiek istorinėje, tiek publicistinėje. Pasirodė straipsniai, kurių autoriai kaltina buvusius tuometinius politikus neryžtingumu, bailumu net moraliniu „vieno šūvio“, kuris apgintų tautos garbę ir orumą, atsisakymu. Todėl labai svarbu išklausyti žmogaus, kuris tais lemtingais 1939-1940 m. buvo Lietuvos užsienio reikalų ministras, – J. Urbšio samprotavimus.

Savo knygos „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“ epiloginiame skyriuje ,Alternatyvos“ J. Urbšys, pacitavęs J. Aisčio eilėraštį:

Vienas kraujo lasas būt tave nuplovęs,
Bet varge jo vieno Tu pasigedai –
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės,
Liko netesėti mūsų pažadai…

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno Tu pasigedai, –
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę,
Liko netesėti mūsų pažadai,

– rašo: „Graudu, be galo graudu, bet…

Bet ar Lietuvos likimas būtų galėjęs būti kitoks – geresnis, palankesnis tautos ir valstybės likimui, jeigu lemtingomis valandomis nebūtų trūkę vieno kraujo lašo ir vienų vieno žodžio?

Tas lašas ir tas žodis, be abejo, simbolizuoja alternatyvas, kurios poeto, ir ne jo vieno, manymu arba bent jutimu, būtų nuplovusios ir apgynusios kad ir ne valstybės egzistenciją, tai bent tautos garbę.

Ir dažnas lietuvis, ypač iš skaudžiai nukentėjusių būrio, priekaištaudamas pasako: „Žinoma, galingo agresoriaus savo jėgomis atremti nebūtume įstengę, bet užtat tautos garbę apgynę, tautinę savimonę sustiprinę, pasauliui parodę, jog mylime laisvę ir giname ją. Kad nors vienas šūvis!..“

Priekaištų adresatas, savaime suprantama, yra vyriausybė, laikiusi lemtingomis valandomis valstybės vairą savo rankose. Ne vyriausybės ginti imuosi šiomis eilutėmis. Man rūpi pasvarstyti iš esmės alternatyvų klausimą. Ar tikrai jų būta – išganingųjų? Mano balsą galima, kas be ko, tarti esant šališką dėl vaidmens, kuris guli ir ant mano pečių tragiškomis dienomis, bet esu giliai įsitikinęs, kad tokių – išganingųjų – alternatyvų nebuvo.“[167]

J. Aistis savo poetine vaizduote palietė jautriausią tautos stygą – jos orumo ir garbės reikalą. Bet ką reiškia tas „vienas kraujo lašas“ karine kalba?

Algimanto Mockaus redaguojamas 1962 m. vasario mėnesio „Margutis“ rašė: „Nuo valstybinės kapituliacijos galima būtų ban–dyti apsisaugoti vyriausybei įsakant piliečiui kareivių uniformoje mirti. Ar reikėjo paskutinei Lietuvos vyriausybei duoti tokį įsaky–mą, atsakymo paieškoti galėtų analitinė studija, o ne emocinė po–lemika. Prieš kelis metus viename Chicagos lietuvių dienraštyje buvo išreikšta nuomonė, jog pasipriešinimo įrodymui turėjęs būti „paaukotas nors vienas batalionas“. Galbūt anas pasisakymas ir būtų buvęs analitiškas, jei autorius būtų nurodęs, ar jam pagal įsakymą būtų buvę smagu būti to bataliono eiliniu…“

S. Raštikiui, kuris karą su Tarybų Sąjunga laikė savižudybe, o ginkluotą pasipriešinimą tą konkrečią 1940 m. birželio 15 d .–kariškai neįmanomu, vis dėlto „vieno kraujo lašo“ koncepcija buvo artima ir pageidautina, nes išreiškė jo vidinius įsitikinimus ir moralinę būseną. Jis sielojosi, kad tokiam žingsniui iš anksto nebuvo pasiruošta. Savo atsiminimuose rašo: „Jei kariuomenės vadovybė būtų tikrai paruošusi kariuomenę sutikti birželio įvykius, tada jos pasipriešinimo reikalas vargu ar būtų sukėlęs kokių nors abejonių, ir aš manau, kad pats Respublikos Prezidentas be jokių pasitarimų būtų įsakęs priešintis. Tai būtų ne karas, bet tik organizuotas efektyvus ginkluotas protestas prieš puolantį priešą ir ryžtingas parodymas, kad lietuvių tauta tik nelygioje kruvinoje kovoje gali būti nugalėta. Žinoma, mūsų kariuomenė būtų buvusi nugalėta ir būtų priversta padėti ginklus savo genčių prūsų žemėje (skamba gražiau nei atvirai parašyti – hitlerinėje Vokietijoje –P. F.). Kraštas būtų buvęs nuniokotas, ir būtume turėję daug nuostolių, aukų. Bet tai būtų buvęs didelis dalykas Lietuvos išlaisvinimui ateityje, toks dalykas, kokio dabar neturime.“[168]

Kaip matome, tai jau būtų ne „lašas kraujo“, o kraujo tvanas. Kuo gi skirtųsi karas nuo Raštikio „organizuoto efektyvaus (? – P. F.) ginkluoto protesto“? Aukų skaičiumi, nuostolių dydžiu ar nuniokojimų mastu?

Ar gyventų dabar tie patriotai moralistai, teisuoliai, jei, kaip jie siūlo, būtų pasielgę jų tėvai? Ar ne amoralus, jei ne ciniškas, buvo A. Smetonos pasiūlymas kariuomenės vadui V. Vitkauskui mainais už įsakymą kariuomenei priešintis tarybinei armijai – garantuoti jam saugų ir prabangų gyvenimą hitlerinėje Vokietijoje, kur turėjo pasitraukti ir visas valdžios elitas? Tegul, girdi, kraują lieja paprasti žmonės, kareiviai. Paskui likę gyvi vadai šlovins didvyriškai kritusius tautos sūnus.

Tauta turi neginčijamą teisę ginti savo nepriklausomybę. Bet jos vadovai kartu turi ir didžiulę atsakomybę už tautos likimą, tėvynės ateitį, už kiekvieną jos pilietį. Istorija pateisino tik tuos ko–vos būdus, kurie istoriškai yra tikslingi.

S. Raštikis, kuris, kaip matėm, manė, jog kitomis sąlygomis ginkluotas pasipriešinimas galėtų tapti lietuvių tautos vidiniu katarsiu, vis dėlto turėjo pripažinti: „Nemanau, kad ir mūsų didesnės aukos būtų labiau veikusios pasaulio sąžinę. Taigi pasipriešinimo dalykas būtų mums patiems, ir dėl jo šiandien gal ir patys dar daugiau ginčytumėmės, negu dabar ginčijamės dėl netolimos praeities.“[169]

Gal ir teisus Bostono lietuviškosios enciklopedijos karinio skyriaus redaktorius plk. K. Ališauskas, kuris laiške S. Raštikiui rašė: „Niekas, jokia asmenybė tada negalėjo Lietuvos išgelbėti, nebent tik jeigu Visagalis Dievas būtų atsiuntęs porą pulkų angelų iš dangaus.“[170]

Ginkluotas pasipriešinimas tarybinei armijai 1940 m. birželį nei politiniu, nei kariniu ir nei moraliniu aspektu negalėjo būti alternatyva tiems realiems istoriniams įvykiams. Ginkluotas pasipriešinimas buvo naudingas tik hitlerinei Vokietijai ir Lietuvos provokiškoms reakcinėms jėgoms. Nurodydami apie ginkluoto pasipriešinimo tomis birželio dienomis galimybę, ir S. Raštikis, ir K. Grinius numatė, kad pasipriešinus tarybinei armijai, Lietuvos kariuomenė turėtų pasiduoti naciams. Tai gerai suprato ir Londone, ir Vašingtone.

Įdomu, kas labiau jaudina tuos, kurie mano, kad Lietuva tą 1940 metų birželį turėjo ginklu pasipriešinti, – ar Lietuvos valstybingumo statusas, ar tautos likimas? Laimei, tą likiminę valandą suskaldytoje Lietuvoje, net jos elite, norinčių pakariauti buvo mažumoje. Lietuva priėmė 1940 m. birželio 14 d. ultimatumą. Bet ar buvo trečias kelias?

6. Ar buvo trečias kelias?

XX amžiaus vidurio istorijos vingiuose Lietuva kelių nesirinko. Karo keliai rinkosi Lietuvą. Istorijos kryžkelėje, kai buvo sprendžiamas žmonijos likimas, atsidūrusi tarp dviejų milžinų jų strateginiame susidūrimo taške, suspausta ir izoliuota nuo likusio pasaulio, Lietuva galėjo pasitikėti tik savo jėgomis. Tačiau jos pasirinkimo galimybės buvo labai ribotos. Tokią galimybę istorija jai suteikė labai trumpą laiką karo pradžioje. 1939 m. rudenį Europą užplūdę įvykiai pavertė Lietuvą istorijos įkaite. Per daug jau gundanti buvo Lietuvos geopolitinė padėtis. Čia kirtosi trijų didžiųjų valstybių – Vokietijos, Tarybų Sąjungos ir Didžiosios Britanijos – strateginiai interesai. Tame audringame ir beprotiškame pasaulyje, kur varžėsi milžinai, mažos valstybės buvo žaisliukai didžiųjų valstybių politiniuose žaidimuose. Jų likimai priklausė ne nuo jų norų ir pastangų, ne nuo jų politikų toliaregiškumo ir išminties, nors apskritai tai turėjo didelę reikšmę, o nuo didžiųjų valstybių geopolitinių strateginių interesų bei karo tikslų.

Ar galėjo tomis konkrečiomis istorinėmis sąlygomis tuometiniame pasaulyje, kur teisės matas buvo grubi jėga, Lietuva išsaugoti savo nepriklausomybę, išlaikyti savo neutralumą?

Konkreti tuometinės padėties analizė rodo, kad tai buvo neįmanoma. Teisus, matyt, 1937-1940 m. buvęs Lietuvos karinis atstovas Vokietijoje pulkininkas Kazys Grinius, rašydamas, kad „karui pašonėje prasidėjus, mūsų likimas anksčiau ar vėliau turėjo būti išrištas. Neutraliais mes likti negalėjome“.[171] Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, tokios nuomonės vertinant tarptautinę situaciją laikosi dauguma politikos bei visuomenės veikėjų, tarp jų ir tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

Bet jei Lietuva negalėjo išlaikyti savo neutralumo, t. y. išsaugoti savo nepriklausomybės, tai kas jai liko daryti? Plaukti įvykių pasroviui, nežinia kur nublokš likimas? Suprantama, kad tai buvo ne geriausias variantas. Bet tokia buvo tikrovė. Kitos alternatyvos istorija Lietuvai nepaliko. Paradoksalu, bet istorija faktiškai atėmė iš jos net „laisvanoriško apsisprendimo“ galimybę. Galimybę pačiai apsispręsti, su kuo ji būti nori: su Tarybų Sąjunga ar su hitlerine Vokietija? Trečiosios galimybės nebuvo.

Teoriškai toks klausimas ne kartą iškilo lietuvių visuomenei. Politiniuose ir visuomenės sluoksniuose ne kartą buvo svarstomas klausimas: kur Lietuvai, iškilus jai grėsmei netekti savo nepriklausomybės (o tai Hitleriui atėjus į valdžią buvo visai realu), būtų geriau gyventi: Tarybų Sąjungos ar Vokietijos sudėtyje. K. Škirpa rašo, kad dilema „po vokiečiais ar po rusais“ nebuvo svetima ir pačiam A. Smetonai.[172] Apie tai turime ir A. Smetonos buvusio asmens adjutanto plk. V. Šliogerio liudijimą: „1935-1938 m. laikotarpyje, – jis rašo, – ne vieną kartą teko klausytis ir net dalyvauti Prezidento A. Smetonos ir Ministro pirmininko J. Tūbelio pasikalbėjimuose, jiems nagrinėjant klausimą – prie kurios didžiosios valstybės Lietuvai reiktų glaustis ieškant paramos valstybės nelaimės atveju? Prieita prie išvados, kad, atsižvelgiant į visokias aplinkybes, tikslingiausia būtų paramos ieškoti pas rusus. A. Smetona reiškė mintį, jei blogiausiu atveju Lietuvai tektų nustoti nepriklausomybės, tai geresnė išeitis būtų atsiduoti rusų, o ne lenkų ar vokiečių valdžioje.“ Įdomūs tokio požiūrio motyvai. „Pirmoje vietoje, – tęsia toliau Šliogeris, –A. Smetonos statytas ne valstybės, bet tautos išlaikymo klausimas. Tokios nelaimės atveju tikėtasi turėti bent šiokią tokią savivaldą. Kas svarbiausia, A. Smetonos manymu, rusų valdžioje būtų mažiau pavojaus lietuvių tautai nutausti. Mat jis laikė, kad viena, mes su rusais esame įpratę gyventi ir sugyventi, antra, būdami aukštesnės kultūros, mes daug lengviau atsispirtu– me nutautinimo pavojui. Tas klausimas buvo gyvas ir mūsų visuomeneje <…>.[173]

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, klausimas apie šalies likimą iš teorinės plotmės įgavo visiškai konkretų aspektą, iškilęs kaip svarbiausia šalies politinė problema. Bet Lietuvos likimas buvo sprendžiamas ne Lietuvoje, o Maskvoje ir Berlyne. Sprendžiamas nepriklausomai nuo jos valios. Niekas neklausė jos nuomonės, jos norų. Lietuvos likimą nulėmė Molotovo–Ribentropo paktas bei paskesnė TSRS ir Vokietijos rugsėjo 28 d. sutartis dėl sienų ir draugystės. Lietuvai buvo palikta tik viena teisė: sutikti savo likimą nuolankiai, taikiai, sukandus dantis ar priešintis ginklu.

Vartodamas sąvoką „laisvanoriškas apsisprendimas“ aš visiškai suprantu šios sąvokos sąlygiškumą. Iš tikrųjų šis „laisvanoriškas apsisprendimas“ buvo tik aplinkybių verčiamas sprendimas, mokėjimas iš dviejų ar daugiau blogybių pasirinkti mažiausią, išeiti iš primestos padėties su kuo mažesniais nuostoliais. Bet realiai išreikšti savo valią Lietuva galėjo tik labai trumpą laikotarpį – 1939 m. rugsėjo mėnesio pirmąsias dvi savaites. Bet tai, kaip jau rašiau, būtų buvęs ne pasirinkimas, o vienašališka orientacija į hitlerinę Vokietiją, kuri įveltų Lietuvą į karą Vokietijos pusėje, padarytų ją Vokietijos vasale bei agresijos prieš Lenkiją bendrininke. Tuometinės valdžios garbei, ji nesileido į šią avantiūrą.

Bet kada kalbame apie „laisvanorišką apsisprendimą“, visų pirma turime omenyje valdančiojo elito apsisprendimą, o, kaip rodo gyvenimas, jis dažnai nesutampa su visuomenės nuomone. Lietuvos visuomenė niekuomet nebuvo abejinga savo tautos ateičiai. Tą karštą 1940 metų vasarą vargu ar Lietuvoje buvo žmogus, kuris negalvotų apie savo tėvynės likimą. Į vieną mazgą susipynė ir asmeniniai interesai, ir tėvynės likimas, ir tautos ateitis. Siekimas išlaikyti savo nepriklausomybę neprisidėjus nei prie vienų, nei prie kitų atitiko absoliučios daugumos Lietuvos žmonių norus. Bet pavargę nuo skurdo ir nevilties žmonės troško esminių socialinių ekonominių ir politinių permainų, siejo jas su nekenčiamos Smetonos diktatūros žlugimu, demokratinių laisvių iškovojimu, esminiu savo materialinės padėties pagerinimu.

Vertinant 1940 m. vasaros įvykius Lietuvoje, istorinėje literatūroje reiškiasi du skirtingi požiūriai. Vieni linkę pervertinti išorinį veiksnį, į visus įvykius žiūrėti tik kaip į TSRS įvykdytą agresijos aktą, visai ignoruodami vidines jėgas, buvusią šalyje ekonominę ir socialinę krizę, liaudyje susikaupusią revoliucinę kritinę masę. Tautinio sąjūdžio ir jam artimų ideologinių pakraipų tyrinėtojai taip ir nesugebėjo suprasti bei įvertinti liaudies masių ir viso antifašistinio judėjimo vaidmenį išties revoliuciniuose 1940 m. įvykiuose, traktuodami šiuos žmones tik kaip agresoriaus talkininkus, kolaborantus.

Antrieji, atvirkščiai, pervertino vidines jėgas, absoliutino masių lemiamą vaidmenį 1940 m. įvykiuose. Daugelis tarybinių tyrinėtojų taip ir nesugebėjo, o gal ir nenorėjo kritiškai pažvelgti į Tarybų Sąjungos vaidmenį Lietuvos pertvarkymo procese, stengėsi užtušuoti ar visai nutylėti Centro ir Lietuvos komunistų skirtingus požiūrius į kai kuriuos Lietuvos valstybingumo bei kai kuriuos socializmo statybos, valdžios struktūros organizavimo klausimus. Tarybų Sąjungos politikoje jie matė vien TSRS „internacionalinę paramą“ Lietuvos darbininkų klasei.

Bet tokia pozicija tik lieja vandenį ant malūnų tų, kurie kaltina TSRS revoliucinių karų politikos vedimu ir faktiškai revoliucijos vardan teisina Tarybų Sąjungos didžiavalstybinę politiką. Tarybų Sąjunga visiškai neslėpė savo ketinimų hitlerinės Vokietijos galimos agresijos akivaizdoje sustiprinti savo vakarinių sienų saugumą. Bet darė tai vadovaudamosi ne pasaulinės revoliucijos, o šalies geopolitiniais strateginiais interesais. Vienas iš TSRS užsienio žvalgybos vadovų gen. Pavelas Sudoplatovas liudija: „Stalinas niekuomet nebuvo pasaulinės revoliucijos teoretiku ir organizatoriumi. Atvirkščiai, mūsų parama revoliuciniam judėjimui kapitalistinėse ir kolonijinėse šalyse buvo vykdoma Tarybų Sąjungos kaip vedančios pasaulinės valstybės stiprinimo geopolitiniais sumetimais.“[174] Objektyviai „egoistiniai“ TSRS tikslai sutapo su nacionaliniais Lietuvos saugumo interesais. Hitlerinė Vokietija vienodai grėsė ir Tarybų Sąjungos, ir Lietuvos saugumui. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad TSRS saugumo interesai turėjo būti pasiekti Lietuvos nepri–klausomybės sąskaita.

1939–1940 m. Lietuvą buvo apėmusi gili politinė, ekonominė bei socialinė krizė. Visuomenė, kurią draskė aštrūs vidiniai prieštaravimai, buvo giliai suskaldyta ir supriešinta. Blogėjant ekonominei padėčiai, stiprėjo darbo žmonių kova dėl savo socialinių ir ekonominių interesų, vyko inteligentijos kairėjimo procesas, augo ir stiprėjo antifašistinis judėjimas. Visoje šalyje pačių masių iniciatyva kūrėsi patriotinis, liaudies frontas kovai prieš A. Smetonos diktatūrą. 1939 m. balandžio 3 d. Valstybės saugumo departamento direktorius A. Povilaitis savo rašte Lietuvos vyriausybei primygtinai siūlo sustabdyti patriotinio fronto kūrimąsi. „Mintis apie šio fronto organizavimąsi yra pasklidusi jau visame krašte, – rašo A. Povilaitis, – <…> kai kur jau yra padaryti tuo reikalu konkretūs žygiai, o kitur prašomi leidimai susirinkimams šaukti tokiam frontui kurti.“ Nurodydamas, kad antivyriausybinės nuotaikos būdingos net kai kurioms šaulių organizacijoms, A. Povilaitis toliau rašo: ,Atrodo, jeigu nebus laiku imtasi kitokių priemonių ir nebus sustabdytas patriotinio fronto kūrimas tokia tvarka ir tokiais principais, kaip iki šiol kad daroma, tai galima tikėtis, jog esame liaudies fronto išvakarėse. O ką atneša liaudies frontas, kokią tvarką jis sėja viduje, mums gerai žinoma iš netolimų laikų kitų valstybių pavyzdžių <…>. Jeigu konsolidacija prasideda iš apačios (iš minios), tai apačios (minia) jai ir vadovaus.“[175] Praėjus dviem mėnesiams Saugumo departamentas turėjo konstatuoti, kad skelbdama įvairius ekonominius reikalavimus, „savo propagandos pasėkoje Komunistų partija darbininkijos tarpe pasidarė labai populiari“.[176]

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ekonominė padėtis Lietuvoje smarkiai pablogėjo. Šalyje kilo streikų banga, padažnėjo darbo žmonių protestai, demonstracijos, vykusios su antivyriausybiniais lozungais. 1939 m. spalio 16 d. tas pats A. Povilaitis pažymėjo, kad spalio vidury įvairiose Lietuvos vietose vykę gausūs fabrikų, gamyklų darbininkų ir kitų darbo žmonių sluoksnių susirinkimai, mitingai bei Kauno darbo žmonių demonstracijos, kurių metu buvo reiškiama padėka Tarybų Sąjungai už Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimą Lietuvai, parodė, kad „mūsų darbininkijos tarpe komunistų agitacija randa sau neblogą dirvą. Komunistų įtakai pasiduoda nemažai ir tų darbininkų, kurie anksčiau su komunistų veikla nieko bendro neturėjo“. A. Povilaitis nurodo, jog Lietuvoje galima laukti, jog komunistai gali „sukurstyti visuotinį darbininkų streiką“. Kartu jis pažymi, kad „streiko sukurstymui esą pakankamai pagrįstų motyvų, nes šiuo metu darbininkų ekonominis būvis žymiai pablogėjęs: pakilusios kainos, neduodama kreditan, siaurinama gamyba, mažinamas darbo dienų skaičius, o atlyginimo normos tos pačios. Streikui, pradėtam ekonominiais reikalavimais, vėliau būsiąs sutiktas politinis pobūdis: būsią pareikalauta paleisti politinius kalinius, išrinkti demokratinį Seimą, sudaryti demokratinę vyriausybę ir t. t.“.[177] (Paryškinta mano – P. F.)

Paaštrėjus šalyje darbo žmonių ekonominei ir politinei kovai, valdžia sustiprino represines priemones. 1939 m. spalio 23 d. laiške vidaus reikalų ministrui Policijos departamento direktorius K. Svilas, pažymėdamas Lietuvos komunistų veiklos suaktyvėjimą, nurodo, kad „šiomis dienomis nemažai jų teko išsiųsti į priverčiamojo darbo įstaigą“. Kartu jis pažymi, jog „manoma, kad naujai atiduotųjų skaičius būsiąs apie 300. Kadangi, – rašo toliau K. Svilas, – dabartinės priverčiamojo darbo įstaigos patalpos jau dabar perpildytos ir negalės tokio atiduotųjų skaičiaus sutalpinti, tad prašau poną ministrą paliepti pagreitinti barakų statybą“.[178]

1939 m. rudenį grupė pažangių inteligentų įkūrė „Liaudies teisių gynimo komitetą“, kuris veikė kaip Lietuvos antifašistinio liaudies fronto organizacija su centru Kaune. Organizacija turėjo plačius ryšius su Kauno universiteto profesoriais ir dėstytojais, menininkais, rašytojais. Komitete aktyviai veikė Pijus Glovackas, Vincas Krėvė, Justas Paleckis, Aleksandras Guzevičius, Michalina Meškauskienė, Vladas Taurinskas, Juozas Vaišnoras ir kiti. 1939 spalio – 1940 kovo mėnesiais „Liaudies teisių gynimo komitetas“ leido nelegalų, daugiausia inteligentams skirtą antifašistinį laikraštį „Už liaudies teises“ bei įvairius atsišaukimus, raginančius telktis į antifašistinę kovą.

Antrajame numeryje, 1939 m. lapkričio mėn., laikraštis rašė, jog Lietuvoje susidarė du frontai. Vienas frontas – tai reakcijos frontas, kuriame telkiasi visi tie, kuriuos galima įbauginti komunizmu. Antrasis frontas – tai liaudies teisių atkūrimo frontas. Į jį įeina darbininkai, valstiečiai, amatininkai, inteligentai, visi piliečiai, kurie nebijo Tarybų Sąjungos draugystes ir kaimynystes, visi tie, kurie trokšta išsivaduoti iš smetonininkų priespaudos. Visi jie, rašė laikraštis, siekia tikrai demokratinės ir nepriklausomos Lietuvos. Autoriai kviečia visą inteligentiją remti darbo žmonių frontą.

Antifašistiniame judėjime aktyviai dalyvavo rašytojai P. Cvirka, V. Montvila, A. Venclova, L. Gira, V. Krėvė–Mickevičius, T. Tilvytis, J. Šimkus, K. Korsakas, J. Baltušis, K. Jokūbėnas, menininkai J. Grybauskas, S. Žukas, G. Paleckienė, I. Trečiokaitė, A. Gudaitis, aktoriai K. Kymantaitė, R. Juknevičius, A. Staskevičiūtė, J. Siparis, mokslininkai ir kultūrininkai P. Augustaitis, V. Girdzijauskas, E. Meškauskas, agronomas A. Žukauskas bei daugelis kitų.

Atskleisdama nuotaikas, vyravusias tarp daugelio inteligentų, Michalina Meškauskienė prisimena: „Vyko darbininkų streikai, ten ir ten kildavo valstiečių neramumai, bruzdėjo jaunimas ir studentai, butų nuomininkai, laisvamaniai, vis garsiau ir plačiau prabildavo mūsų kūrybinė inteligentija ir intelektualai. Ne kartą sutikęs mane skundėsi Petras Cvirka – kodėl jis neprileidžiamas prie aktyvesnio slapto darbo? Argi juo nepasitiki? Atkakliai į mūšius veržėsi agronomas Alfonsas Žukauskas, kuris dirbdamas didelį antifašistinį darbą tarp butų nuomininkų, tiesiog su pykčiu man mesdavo: ko jūs, komunistai, lūkuriuojate, kodėl neimat valdžios į savo rankas? O dailininkas Stepas Žukas net dusdamas visaip kaltino mus „dėl neleistino delsimo“, kai darbininkai kasdien streikuoja, veržisi į barikadas. Panašiai priekaištavo ir kiti inteligentai“.[179]

Valdžios paėmimas, suprantama, nepriklausė vien nuo Lietu–vos komunistų norų, kaip tai tada galėjo pasirodyti vienam ar kitam. Padėtis buvo kur kas sudėtingesnė.

Nors A. Smetonos diktatūros režimas buvo supuvęs, jo vidaus ir užsienio politika bankrutavo, bet jis dar turėjo stiprų slopinimo aparatą – kariuomenę, reakcingą karininkiją, saugumo organus, pusiau fašistines organizacijas. Tokiomis sąlygomis neginkluotos liaudies valios išreiškimas iki 1940 m. birželio mėnesio buvo tiesiog neįmanomas. Tačiau politinė krizė buvo akivaizdi.

1940 m. m. vasario mėnesį per šalį nusirito streikų banga. V Kaune streikavo „Metalo“, „Audimo“, „Pluošto“, Gluchovskio fabriko, Sragavičiaus baldų fabriko bei fabriko „Medis“ darbininkai. Vasario 8 d. sustreikavo apie 1500 „viešųjų darbų“ darbininkų, kurie dirbo Lampėdžiuose prie Nemuno kranto sustiprinimo. Tarp darbininkų ir policijos įvyko grumtynės. Buvo suimti 43 žmonės.[180] Apibūdindamas susidariusią šalyje padėti, Saugumo departamento viršininkas A. Povilaitis 1940 m. kovo 11 d. rašė: „Šiuo metu darbininkijos ekonominė būklė yra žymiai pasunkėjusi; daugelio maisto produktų ir kuro kainos pakilo iki 30 proc. ir vis dar kyla. Pabrango ir kitos pragyvenimo reikmės <…>. Per tą laikotarpį darbininkų uždarbiai sumažėjo, nes daugelis įmonių bei fabrikų, siaurindami gamybą dėl žaliavų stokos, sumažino darbo dienų skaičių. Kai kurie fabrikai dalį darbininkų visai atleido. Blogos perspektyvos statybos darbininkų, nes ateinantį sezoną didesnių statybų nenumatoma. Sumažėjo uždarbiai ir paskirų amatininkų, nes mažiau begaunama užsakymų. Tie reiškiniai, – rašo toliau A. Povilaitis, – ne tik kelia darbininkijos susirūpinimą savo ekonomine būkle, bet didina darbininkų nepasitenkinimą esama socialine santvarka <…>. Tatai matyti iš darbininkų pareiškimų viešuose susirinkimuose Darbo rūmuose ir slaptuose jų pasitarimuose. Lampėdžių viešųjų darbų darbininkų streikas, o vėliau suagituoti trumpi darbininkų protesto streikai įmonėse pakankamai apibūdino šių darbininkų nuotaiką.“ Nurodydamas, kad komunistų propaganda tarp darbininkijos „randa nemažą pritarimą“, Saugumo departamento viršininkas taip reziumuoja savo pastabas: „Priešvalstybinių gaivalų kurstymą lengva yra prislopinti ir policinėmis priemonėmis, tačiau kai patys darbininkai ekonominės būklės pagerinimo pradės siekti savo jėgomis, rengdami platesnio masto streikus, tokio sąjūdžio slopinimas vien administracinėmis priemonėmis, nepatenkinus darbininkų reikalavimų, gali duoti nepageidaujamų rezultatų“[181] (paryškinta mano – P. F.).

Vertindami politinę ir ekonominę padėtį Lietuvoje 1940 m. pirmojoje pusėje, dauguma politikos ir visuomenės veikėjų pažymi smunkantį prezidento A. Smetonos autoritetą, augantį žmonių nepasitenkinimą valdančiuoju režimu bei stiprėjantį revoliucinių permainų troškimą. A. Smetonai artimas gen. S. Raštikis liudija: „Didelė tautos dauguma nesutiko su Smetonos politine linija, ypač su jo vidaus reikalų politika, ir buvo priešinga jai. Mažėjant moraliniam Smetonos režimo autoritetui, valdantys sluoksniai, norėdami išsilaikyti valdžioje, vis daugiau griebėsi policinių priemonių, ir režimas vis daugiau nedėjo į policinę valdymo formą, o tai juk anksčiau ar vėliau turėjo nuvesti į vienokią ar kitokią revoliuciją“.[182]

S. Raštikio charakteristiką papildo Latvijos pasiuntinys Lietuvoje. Pranešime j Rygą jis akcentuoja „sunkią prezidento (A. Smetonos – P. F.) padėtį ir faktišką jo autoriteto smukimą, jei nesakyti – visišką žlugimą“, pabrėždamas, kad šis autoritetas „laikosi tik ant policijos ir armijos“. Turint tai omenyje, buvo toliau rašoma pranešime, tenka skaitytis su tuo, kad Smetona, būdamas visiškoje neviltyje, gali ryžtis tokiam žingsniui, kaip pilnam Lietuvos prijungimui Vokietijai. „Kiek aš žinau prezidentą, – tęsia savo pranešimą pasiuntinys, – jam savo valdžios išsaugojimas kur kas svarbiau nei Lietuvos likimas“.[183]

Antifašizmas buvo ta bendra platforma, kuri jungė inteligentiją ir kitus gyventojų sluoksnius kovoje prieš Smetonos autoritarinį režimą. Lietuvos antifašistinis judėjimas sprendė dvigubą uždavinį: iš vienos pusės jis kovojo prieš Smetonos diktatūrą, dėl politinių laisvių, socialinio teisingumo bei liaudies teisių; iš kitos – prieš išorinę fašizmo grėsmę, už nepriklausomybės išsaugojimą. Čekoslovakijos okupacija ir Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos akivaizdžiai parodė šios grėsmės realumą. Pažangioji inteligentija buvo perkandusi nacizmo ir fašizmo ideologiją ir gerai suprato, ką ji neša Lietuvos žmonėms.

1940 m. vasarą visi buvę visuomenėje idėjiniai ir politiniai nesutarimai susifokusavo į vieną pagrindinį klausimą – su kuo eiti, su kuo susieti savo likimą, savo viltis: su nacionalsocializmu ir hitlerine Vokietija ar su antihitlerine koalicija, antifašistiniu judėjimu, su Tarybų Sąjunga. Fronto linija tais metais ėjo ne tik tarp kariaujančių šalių. Ji ėjo ir kiekvienos tautos viduje, per kiekvieno žmogaus širdį. Pagal atsakymą į šį klausimą visuomenė suskilo į dvi priešiškas stovyklas: 1) antifašistinę, demokratinę stovyklą ir 2) antikomunistinę, provokišką, profašistinę stovyklą. Pirmoji orientavosi į Tarybų Sąjungą, kaip svarbiausią atsvarą prieš nacistinę Vokietiją. Antroji orientavosi į hitlerinę Vokietiją kaip pagrindinę antikomunistinę jėgą. Anglija ir Prancūzija, nuo seno turėjusios Pabaltijyje savo geopolitinius strateginius interesus, prasidėjus karui buvo užimtos nuosavų šalių gelbėjimu ir, suprantama, Lietuva joms daugiau nerūpėjo. Anksčiau labai įtakinga Lietuvos visuomenės elitinė dalis, tradiciškai orientavusis į Angliją ir Prancūziją, naujų įvykių akivaizdoje ėmė persiorientuoti į hitlerinę Vokietiją, matydama joje būsimą Europos užkariautoją. Žinoma, ne vien meilė nacizmui (nors daugelis jų žavėjosi Hitlerio „genialumu“) stūmė šiuos žmones į hitlerinės Vokietijos glėbį, o mistinė komunizmo baimė. Antikomunizmas buvo tas bendras vardiklis, kuris jungė juos su naciais. Radikaliausia ir labiausiai agresyvi šios stovyklos dalis – voldemarininkai, kurie atvirai siekė Lietuvos įjungimo į didįjį reichą, anot SS grupenfiurerio Heidricho, dar 1939 m. vasarą kreipėsi į Vokietiją, reikalaudami „Reicho pagalbos“. Tačiau naciai apsiribojo vien nedidele finansine parama. Kaip matyti iš vokiečių archyvinių dokumentų, jie nelabai tikėjo voldemarininkų veiksmų efektyvumu, be to, Smetonos valdžios politika juos tuo momentu visai patenkino.[184]

Jei Vakarų demokratijos šalių vadovai, analizuodami pasaulyje vykstančius procesus, nors ne iš karto, vieni anksčiau (Anglija – 1940 m. gegužė), kiti vėliau (JAV – 1941 m. birželis) gebėjo nacionalsocializme ir hitlerinės Vokietijos agresyviame kurse įžvelgti svarbiausią pavojų žmonijai, demokratijai ir savo šalių saugumui ir tuo pagrindu, atidėję į šalį būtus ideologinius nesutarimus ir įveikus savo antikomunistinius jausmus, sudaryti sąjungą su TSRS, tai lietuvių tautinio sąjūdžio vadovai nesugebėjo, nors laikinai – karo laikotarpiui – įveikti savo antikomunizmo ir, kitaip nei Vakarai, sąjungos ieškojo su nacistine Vokietija. Tiesa, nei JAV, nei Anglijai negrėsė būti paglemžtoms Tarybų Sąjungos, bet šioms šalims negrėse ir nacių okupacijos, kurios, kaip Domoklo kardas, kabojo virš Lietuvos.

Likiminiais keturiasdešimtaisiais nebuvo klausimo – ar rusai, ar nepriklausomybė, kaip kai kas stengiasi pavaizduoti, o buvo klausimas – ar rusai, ar vokiečiai. Plk. K. Grinius, retrospektyviai apžvelgdamas padėtį, susidariusią Lietuvoje 1940 m. vasarą, priekaištauja Smetonai, kad tas per ilgai delsė, ir pamokančiai nurodo, kad „tik pirmiems įtarimams kilus“, reikėjo iš karto pasukti Lietuvą į hitlerinės Vokietijos „santvarką“.[185] K. Griniaus, kaip ir viso tautinio sąjūdžio, norai suprantami: jei negalima išlaikyti nepriklausomybės, o tai visi gerai suprato, tai Lietuva turi įsijungti į hitlerinės Vokietijos kuriamą „Naująją Europą“. Kaip ir kiti, K. Grinius neatsižvelgė tik į vieną aplinkybę: ne nuo Smetonos norų ir ne nuo lietuvių tautinio sąjūdžio pastangų priklausė Lietuvos likimas. Lietuva buvo bejėgė ką nors pakeisti. Ji laukė istorijos nuosprendžio, neturėdama jokios alternatyvos. Trečiojo kelio, deja, nebuvo.

Jurgis Šaulys (1879-1948) prieš mirtį JAV spaudoje apžvelgęs 1940 m. įvykius, į savo paties užduotą klausimą: „Ar Lietuva galėjo pakeisti tuo metu buvusią tarptautinė padėtį ir išvengti katastrofos?“ vienareikšmiai atsako: „Ne, ji negalėjo, nors būtų turėjusi ir pačią gabiausią plačiausių politinių akiračių toliausiai numatančią diplomatiją. <…> Bendras visos Lietuvos likimas tada buvo ne pačių lietuvių ir ne jos vyriausybės rankose“.[186] Prisimenu, kaip 1940 m. vėlyvą pavasarį ir vasaros pradžią kiekvieną dieną vaikščiojant Kaune Vytauto prospektu ir su skaudančia širdimi žiūrint į vokiečių gimnazijos kieme iškilmingai marširuojančius kariškai nusiteikusius vokiečių jaunuolius, į galvą lįsdavo nelinksmos mintys. Ne vieną mūsų tada kankino klausimas: kas pirmas įžengs į Lietuvos žemę? Juk žmonės nežinojo Berlyno ir Maskvos politinių žaidimų ir susitarimų paslapčių.

1940 m. m. birželio dilema: , ar „ruso“, ar „vokiečio“, nebuvo tapatinga Smetonos pamąstymams 1935-1938 m. 1940 m. tai buvo ne tiek nacionalinis, kiek socialinis politinis klausimas.

Ne paslaptis, kad daugelis Lietuvoje simpatizavo socializmo idėjoms, imponavo jiems ir socialiniai pasiekimai Tarybų Sąjungoje. Su ja jie siejo savo viltis į struktūrinius socialinius ekonominius pertvarkymus, į Smetonos diktatūros nuvertimą ir socialiai teisingesnės santvarkos sukūrimą. Kiti, nors ir neišpažino socialistinių idėjų, bet kaip įsitikinę antifašistai tarybiniame karyje matė ne okupantą, o užtvarą jų nekenčiamiems naciams. Tarp šių žmonių buvo ir skaitlinga Lietuvos žydų bendruomenė. Žydams tai buvo nacionalinis, fizinio išlikimo klausimas. Tiesos dėlei reikia pasakyti, kad daugelio paprastų žmonių akyse Tarybų Sąjunga buvo liaudies valdžios simbolis. Su šia valdžia jie siejo savo viltis į geresnį gyvenimą, į darbą, į žemę, į nemokamą mokslą ir sveikatos apsaugą. O tai buvo jų aukščiausia svajonė. Prislėgti vargo ir nevilties, jie gyveno viltimis į esmines permainas ir nelabai sielojosi dėl Lietuvos valstybingumo statuso. Ta konkreti smetoninė Lietuva darbo žmonėms, deja, buvo pamotė. Tautininkų diktatoriškas režimas jiems buvo skersai gerklės. Ir jei šitam režimui nuversti kito kelio nebuvo, jie buvo pasiryžę ir netekti nepriklausomybės.

Beje, tarp tų, kurie orientavosi į Tarybų Sąjungą, buvo gyva viltis, kad ir naujomis sąlygomis Lietuvai pavyks išlaikyti savo nepriklausomybę. Daugelis komunistų, su kuriais šių eilučių autoriui teko tada bendrauti, manė, kad būtų netikslinga Lietuvą įjungti į Tarybų Sąjungą, kur jau, jų nuomone, yra sukurta socialistinė visuomenė, tuo tarpu Lietuva turi savo specifinius bruožus, kurių nevertėtų ignoruoti. Antifašistinės stovyklos veikėjų galvose jau tada, 1940 m. birželį, kristalizavosi tas politinio valdymo modelis, kuris po karo žinomas kaip liaudies demokratija. Šis modelis numatė bendrą karinę gynybą, integruotą ekonomiką, bet nepriklausomą politinį valdymą. Tokį modelį gynė V. Krėvė-Mickevičius pokalbyje su V. Molotovu 1940 m. vasarą. Bet V. Molotovas įrodinėjo, kad bendra TSRS ir Lietuvos strateginė gynyba šiuolaikinio karo sąlygomis reikalauja visiškos politinės, ekonominės ir karinės integracijos.

Tie, kurie orientavosi į Vokietiją, patikėję jos galutine pergale Antrajame pasauliniame kare, savo likimą siejo su nacionalsocializmo ideologija. Jiems prie širdies buvo Hitlerio kuriama „Naujoji Europa“ ir norėjo joje matyti Lietuvą. Tai buvo gan skaitlinga ir politiškai aktyvi antikomunistinės visuomenės dalis. Daugiausia ją sudarė tarpukario Lietuvos ekonominis elitas, ideologinis ir politinis aktyvas bei jėgos struktūros atstovai. Šie žmonės naiviai tikėjosi, kad „kultūringa“ ir „civilizuota“ Vokietija išsaugos jų valdžią, turtus ir titulus. Antikomunizmas tapo viso jų gyvenimo prasme. Kiek vėliau, 1940 m. pabaigoje, hitlerinėje Vokietijoje įsikūręs Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) pabrėžė, kad jų sąjūdis yra „ryškiai tautinio ir antikomunistinio nusistatymo ideologiškai giminiškas vokiškam nacionalsocializmui“.[187]

Buvo, žinoma, ir tylinti dauguma. Bet tai buvo pasyvi, inertinė masė, lengvai pasiduodanti ideologinei įtakai, nors, kaip rodo istorijos patirtis, audringais, revoliuciniais laikais ši inertinė masė gali tapti nenuspėjama, sunkiai vairuojama jėga ir dažnai net gali nulemti istorinių įvykių eigą.

Tą 1940 m. vasarą į vieną mazgą buvo susipynę visi iki kraštutinumo paaštrėję vidiniai ir tarptautiniai prieštaravimai. Lietuva buvo panaši į parako statinę. Tereikėjo mažiausios pašalinės kibirkšties, kad įvyktų sprogimas. Ši kibirkštis ir buvo 1940 m. birželio 14 d. TSRS ultimatumas.

Ultimatumai, žinoma, ne meilės laiškai, o karinių jėgų demonstravimas. Ir Tarybų Sąjungos ultimatumas mažytei Lietuvai buvo ne kas kita, kaip legalizuota prievarta. Bet pasirinkimo Lietuvai nebuvo. Atsitiko tai, kas anksčiau ar vėliau turėjo atsitikti. Šį kartą lemtis pasirinko Tarybų Sąjungą. Toks buvo istorijos nuosprendis.

Kiekvienos šalies suverenumo garantas yra pati tauta. Ji ir tik ji turi teisę nuspręsti šalies likimą. Tą istorinę 1940 m. birželio 15 dieną lietuvių tauta, išskyrus saujelę į Vokietiją pabėgusių kraštutinių radikalų, paskelbė savo istorinį verdiktą. Su skaudančia širdimi tauta pasakė „taip“. Taip – gyvenimui, kūrybai, ne – karui, sugriovimui. Tai buvo sunkus sprendimas. Pernelyg didelė buvo kaina – nepriklausomybė, bet pernelyg didelė buvo ir atsakomybė, atsakomybė už tautos likimą, už jos suverenumo ir tapatybės išsaugojimą. Antifašistinė, darbo Lietuva galėjo lengviau atsidusti. Nacizmo grėsmė Lietuvai, nors ir neilgam, nors ir laikinai, bet buvo atitolinta. Žlugo ir liaudies nekenčiama A. Smetonos diktatūra. Lietuvos darbo žmonėms atsivėrė naujos galimybės. Ir tik tiems, kurie orientavosi į hitlerinę Vokietiją, tiems, kuriems socializmas buvo absoliučiai nepriimtinas, tai, kas atsitiko, buvo tikra tragedija, visų vilčių žlugimas. Bet tai nebuvo visa tauta, o tik jos nedidelė dalelytė.

Nepriklausomybės netektis visuomet yra kiekvienos tautos tragedija. Bet neginčijamas ir neabejotinas ir kitas faktas. Žmonių akyse tuometinė konkreti Lietuvos nepriklausomybė asocijavosi su visų nekenčiama Smetonos diktatūra, su skurstančių žmonių beteise visuomene, kurioje nėra elementarių laisvių ir elementaraus padorumo. Tai, kas atsitiko tada Lietuvoje, tomis konkrečiomis istorinėmis sąlygomis, kai pasidaro akivaizdu, jog išlaikyti nepriklausomybę tampa neįmanoma, Lietuvos žmonėms vis dėlto buvo labiau pageidautinas variantas, objektyviai atitiko daugumos tautos, visų antifašistinių ir demokratinių jėgų lūkesčius. Bet nepriklausomybės netektis visai nereiškė Lietuvos suverenumo netekimo. Lietuva neišnyko iš Europos žemėlapio, kaip tai vėliau atsitiko Lietuvą okupavus hitlerinei Vokietijai. 1940 m. pasikeitė tik valstybingumo forma. Įdomu tai, kad tai vėliau, vokiečių okupacijos metais, kaip pamatysime, pripažino pati Lietuvos Laikinoji vyriausybė. Bet ar buvo iš tikrųjų tada Lietuva nepriklausoma? Istorija parodė, kad ta smetoninė Lietuva buvo tik žaisliukas didžiųjų valstybių politiniuose žaidimuose.

Praėjo daugiau nei šeši dešimtmečiai nuo tų istorinių 1940 m. vasaros įvykių. Nėra daugiau nei hitlerinės Vokietijos, nei Tarybų Sąjungos. Lietuva vėl tapo nepriklausoma. Pasaulyje įvyko didelės permainos. Pasikeitė ir požiūris į nepriklausomybės sąvoką. Tai, kas vakar dar buvo šventa, neabejotina tiesa – šiandien jau praeities atgyvena. Vykstantys pasaulyje objektyvūs ekonomikos ir kultūros integravimosi procesai keičia mūsų vaizdinius apie nacionalinio ir internacionalinio santykiavimą. Vargu ar Lietuvos savarankiškumo laipsnis Europos Sąjungoje didesnis, greičiausiai – net mažesnis, nei buvo esant Tarybų Sąjungos sudėtyje. (Beje, pati ES yra nuolatiniame keitimosi procese, vis stiprėjant centralizmo tendencijoms.) Skirtingas tik tų sąjungų politinis, ekonominis ir socialinis pagrindas. Istorija parodė, kad visais laikais, visose visuomenėse šis pagrindas nulėmė visus žmonių veiksmus, jų elgesį. Ir 1940 metai nebuvo išimtis.

Nepriklausomybė yra įprasta ir natūrali kiekvienos tautos būsena. Bet nepriklausomybė – ne fetišas. Kada žmonėms tai naudinga, tautos jungiasi su kitomis. Bendros gerovės vardan. Kada tai darosi nenaudinga – skiriasi. Istorija pilna tokių pavyzdžių. Ir nieko smerktino čia nėra. Svarbiausia, kad būtų išreikštas daugumos tautos noras. Tikras, o ne tariamas. Ir nebūtų išorinės prievartos.

Šaltinis: Šaltinis: Lietuva Antrajame pasauliniame kare 1939-1945. Naujas požiūris į dramatišką istorijos tarpsnį  / Peisachas Freidheimas. – Vilnius: Politika, 2008. – pp. 91-181.

---

[1] Год кризиса…, т. 2, с. 392 (Примечание 102).

[2] Ten pat, t. 1, dok. 311, p. 419.

[3] Ten pat.

[4] Kaip matome, karą su Lenkija Vokietija suplanavo daug anksčiau nei buvo pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, todėl versija, kad šis paktas paskatino Vokietiją pradėti Antrąjį pasaulinį karą, neturi jokio pagrindo.

[5] Год кризиса…, т. 1, док. 250, с. 356.

[6] Kirpatrik J. The Inner Circle. London, 1959, p. 195.

[7] Гальдер Франц. Военный дневник. Т. 1. Москва, 1968, с. 158.

[8] Год кризиса…, т. 1, док. 265, с. 376. Limitrofais buvo vadinamos valstybės, atsiradusios po 1917 m. iš buvusios caro Rusijos Vakarų provincijų – Suomija, Lietuva, Latvija, Estija.

[9] Фалин Валентин. Второй фронт…, с. 116.

[10] Ritter Gerhard. Carl Gerderler…, S. 176.

[11] Год кризиса…, т. 1, док. 311, с. 422.

[12] Was wirklich geschah, S. 112-115.

[13] Jacobsen H. A. 1939-1945. Der Zweite Weltkrieg. Darmstadt, 1959, S. 319.

[14] Was wirklich geschah, S. 116.

[15] Год кризиса…, т. 1, док. 371, с. 494-495.

[16] Ten pat, dok. 362, p. 371.

[17] Ten pat, t. 2, dok. 489, p. 116.

[18] Ten pat, dok. 498, 499; ADAP, Ser. D, Bd. 6, S. 817.

[19] Год кризиса…, т. 2, док. 533, с. 178.

[20] Фалин Валентин. Второй фронт…, с. 109.

[21] Безыменский Лев, Германские генералы…, с. 125.

[22] Was wirklich geschah, S. 388.

[23] Безыменский Лев, Германские генералы…, с. 125.

[24] Ten pat, p. 125-126.

[25] Ten pat, DBFP, Third Series, V. 7, p. 528-529.

[26] Гальдер Франц. Военный дневник. 1939-1940. Москва, 2002, с. 99.

[27] Ten pat, p. 106.

[28] Ten pat, p. 105.

[29] IMMB. T. 3, c. 14.

[30] Cit. pagal: Truchanovskis V. Vinstonas Čerčilis, p. 283.

[31] Ten pat, p. 282.

[32] Ten pat, p. 283.

[33] Stevenson W. The Man Called Intrepid. London, 1979, p. 82.

[34] The Private Papers of Senator Vandenberg Ed. by A. Vandenberg. London, 1953, p. 479.

[35] Скофлен Н. Н. Франклин Рузвельт. Человек и политик. Москва, 1981, с. 256.

[36] The Private Papers of Senator Vandenberg…, p. 479-480.

[37] Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės sutemos. Chicago, 1982, p. 215.

[38] Raštikis S. Įvykiai ir žmonės, p. 481-482.

[39] 15 gen. E. Justo parodymų tardymo organams.

[40] Turauskas E. Nepriklausomybės netekant. Vilnius, 1994, p. 62.         

[41] Raštikis S. Lietuvos likimo keliais. T. 4. Chicago, 1982, p. 278.

[42] Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 207.

[43] Гальдер Франц. Военный дневник, с. 93.

[44] Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 215.

[45] Cit. pagal: Raštikis S. Įvykiai ir žmonės, p. 222.

[46] Ten pat, p. 223.

[47] „Karys“, 1974, Nr. 3, p. 98.

[48] Ten pat.

[49] Raštikis S. Įvykiai ir žmonės, p. 379.

[50] Žepkaitė R. Lietuvos tarptautinė padėtis…, p. 126.

[51] Urbšys J. Lietuva lemtingaisiais…, p. 21.

[52] Raštikis S. Įvykiai ir žmonės, p. 479.

[53] Klasta ir smurtu. Vilnius, 1995, p. 78-79.

[54] Merkelis A. Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. New-York, 1964.

[55] Гальдер Франц. Военный дневник, с. 141.

[56] Фалин Валентин. Второй фронт…, с. 136.

[57] Raštikis S. Lietuvos likimo keliais, p. 277-278.

[58] Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 215.

[59] Cit. pagal: Raštikis S. Lietuvos likimo keliais, p. 268.

[60] Ten pat, p. 269.

[61] Hilgruber Andreas. Der Zweite Weltkrieg 1939-1945. Stuttgart, 1989, S. 11.

[62] Musteikis K. Prisiminimų fragmentai. Vilnius, 1989, p. 25.

[63] Канневичюс В. Как это было, с. 91.

[64] Mitkiewicz L. Wspomnienia Kowienskie. London, 1968, s. 235.       

[65] Žr. Raštikis S. Įvykiai ir žmonės, p. 459-493.

[66] Cit. pagal: Raštikis S. Lietuvos likimo keliais, p. 268.

[67] Grinius K. Pro memoria // Naujienos, 1971 08 30-31.

[68] Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 220.

[69] Emilis Hacha tuo metu buvo Čekoslovakijos prezidentas. 1939 m. kovo 15 d. jis kartu su užsienio reikalų ministru F. Chvalkovskiu buvo iškviesti pas Hitlerį, kuris jiems įteikė ultimatumą su reikalavimu nesipriešinti vokiečių armijos dalims, jos žygiuojant į Čekoslovakiją. Ultimatumas buvo priimtas. Vėliau Hacha vadovavo nacių kontroliuojamai vadinamajai Čekoslovakijos vyriausybei. Teisės kaip karo nusikaltėlis.

[70] Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 222. Kaip matyti, patriotišką K. Škirpa suprato originaliai. Viską jis matavo vienu matu: kiek kiekvienos šalies politika yra atsidavusi naciams bei hitlerinei „naujajai tvarkai“.

[71] Merkelis A. Antanas Smetona…, p. 536.

[72] Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 222.

[73] Ten pat, p. 227.

[74] Naujųjų viltis, 1970, Nr. 1, p. 24.

[75] Raštikis S. Kovoje dėl Lietuvos, t. 1, p. 605.

[76] Cit. pagal: Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 228.

[77] Ten pat.

[78] Ten pat, p. 227-228.

[79] Ten pat, p. 229; Hubatsch W. Hitlers Weisungen für Kriegsführung. 1939-1945. Frankfurt a/M, 1962, S. 26-27.

[80] Cit. pagal: Jonaitis B. Paskutinės nepriklausomybės dienos // Naujoji viltis, 1970, Nr. 1, p. 20-21.

[81] Raštikis S. Įvykiai ir žmonės, p. 522-523.

[82] Jonaitis B. Paskutinės…, p. 18-19.

[83] Ten pat, p. 29.

[84] B. J. [Balys Jonas]. Neutralumas, partizikumas ir istorija // Naujoji viltis, Nr. 2, p. 98.

[85] Grinius K. Pro memoria // Naujienos, 1971 08 30-31.

[86] Urbšys J. Lietuva lemtingaisiais…, p. 93.

[87] Urbšys J. Lietuva lemtingaisiais…, p. 24.

[88] Urbšys J. Lietuva lemtingaisiais…, p. 93.

[89] Ten pat, p. 119.

[90] Merkelis A. Antanas Smetona…, p. 547.

[91] Turauskas E. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 129.

[92] Ten pat, p. 130-131.

[93] Šliogeris V. Antanas Smetona, žmogus ir valstybininkas. Mičiganas, 1966, p. 169.

[94] Gustainis V. Be kaltės, p. 29.

[95] Vyriausybės žinios, 1939 10 17, Nr. 669.

[96] Gustainis V. Be kaltės, p. 29.

[97] Turauskas E. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 142.

[98] Ten pat, p. 108.

[99] Gustainis V. Be kaltės, p. 28.

[100] Turauskas E. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 119.

[101] Urbšys J. Lietuva lemtingaisiais…, p. 25.

[102] Kalbama apie Suvalkijos pietinę dalį (iki K. Naumieščio, Šešupės, Pilviškių, Marijampolės, Liudvinavo, Krosnos ir Kapčiamiesčio), kuri pagal slaptą protokolą atiteko Vokietijai. 1941 m. sausio 10 d. slaptu protokolu, pasirašytu V. Molotovo ir F. Šulenburgo, ši teritorija Maskvos už 7,5 mln. aukso dolerių buvo atpirka.

[103] Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 252.

[104] L. Natkevičiaus 1939 m. spalio 8 d. pro memorijos, Cit. pagal: Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 254.

[105] Cit. pagal: Turauskas E. Nepriklausomybės netenkant…, p. 285.

[106] Urbšys J. Lietuva lemtingaisiais…, p. 33.

[107] Cit. pagal: Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 219.

[108] Правда, 1 ноября 1939.

[109] Churchill W. The Second World War, p. 587.

[110] Gustainis V. Be kaltės, p. 28.    

[111] Ten pat.

[112] Turauskas E. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 141.

[113] Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 258.

[114] Merkelis A. Antanas Smetona…, p. 568.

[115] Папецкис Ю. В двух мирах. Москва, 1974, с. 282.

[116] Ten pat, p. 284-285.

[117] Turauskas E. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 140.

[118] Ten pat, p. 142-143.

[119] Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos. T. 1, p. 624.

[120] Turauskas E. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 141.

[121] Žepkaitė R. Lietuvos tarptautinė padėtis…, p. 132.

[122] Urbšys J. Lietuva lemtingaisiais…, p. 61.

[123] Gustainis V. Be kaltės, p. 29.

[124] Žepkaitė R. Lietuvos tarptautinė padėtis…, p. 132-133.

[125] Советско-английские отношения во время Великой отечественной войны 1941-1945. Т. 1. Москва, 1983, с. 88.

[126] Василевский А. М. Дело всей жизни. Воспоминания. Т. 1. Москва, 1988, с. 107.

[127] Nürnberger Dokumente…, S. 369.

[128] Urbšys J. Lietuva lemtingaisiais…, p. 93.

[129] Turauskas E. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 141.

[130] Известия, 16 февраля 1940.

[131] Правда, 26 марта 1940.

[132] Cit. pagal: Turauskas E., Kancevičius V. Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose. Vilnius, 1990, p. 103-104.

[133] Гальдер Франц. Военный дневник. Т. 1, с. 138.

[134] Truska L., Kancevičius V. Lietuva Stalino…, p. 107.

[135] Ten pat, p. 109.

[136] Raštikis S. Įvykiai ir žmonės, p. 311.      

[137] Ten pat, p. 313.

[138] Безыменский Лев. Разгаданые…, т. 2, с. 61, 62, 63.

[139] ИВМБ, т. 3, с. 367.

[140] Klasta ir smurtu, p. 76.

[141] Romeris Mykolas. Lietuvos sovietizacija 1940-1941, Vilnius, 1989, p. 14.

[142] Škirpa K. Sukilimas Lietuvos nepriklausomybei atgauti. Vašingtonas, 1973, p. 282-283.

[143] Audėnas J. Paskutinis posėdis. New-York, 1966, p. 224.

[144] Raštikis S. Įvykiai ir žmonės, p. 226.

[145] Navickas K. TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920-1940 metais. Vilnius, 1966, p. 300-301.

[146] Raštikis S. Įvykiai ir žmonės, p. 227.

[147] Ten pat, p. 228.

[148] 40 лет Прибалтийским республикам Союза ССР. Тезисы докладов и сообщений… Вильнюс, 1980, с. 30-31.

[149] Atamukas S. LKP kova prieš fašizmą, už tarybų valdžią Lietuvoje, Vilnius, 1958, p. 258.         

[150] Фалин Валентин. Второй фронт…, с. 221.

[151] Grinius K. Pro memoria // Naujienos, 1971 09 01-03; Raštikis S. Įvykiai ir žmonės, p. 383.

[152] Фалин Валентин. Второй фронт…, с. 221.          

[153] Ten pat, p. 120.

[154] Безыменский Лев. Разгадывание…, т. 2, с. 134-135.

[155] Судоплатов Павел. Разные дни тайны войны и дипломатии. 1941 год. Москва, 2001, с. 117.

[156] Urbšys J. Lietuva lemtingaisiais…, p. 49.

[157] Ten pat, p. 24.

[158] Tiesa, 1993 01 08-09.

[159] Судоплатов Павел. Разные дни…, с. 112.

[160] Paasikivi J. Tosmintani Moskovasa ja Suomessa 1939-1941. 1-osa, Helsinki, 1958, p. 94.

[161] Grinius K. Pro memoria // Naujienos, 1971 09 03.

[162] Ten pat.

[163] Niukanen J. Talvisodan puolustus ministerit kertavo. Parvoo-Helsinki, 1957, p. 240.

[164] Lundin Ch. Finland in the Second World War. Bloomington, 1957, p. 59, 276-277.    

[165] Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos, t. 2, p. 54-55.

[166] Ten pat, p. 55.

[167] Urbšys J. Lietuva lemtingaisiais…, p. 91-92.

[168] Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos, t. 2, p. 55-56.

[169] Ten pat, p. 56.

[170] Raštikis S. Įvykiai ir žmonės, p. 584.

[171] Grinius K. Pro memoria // Naujienos, 1971 03 30-31.

[172] Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės…, p. 329.

[173] Šliogeris V. Antanas Smetona…, p. 169.

[174] Судоплатов Павел. Разные дни…, с. 44.

[175] Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje. 1940 metai. Dokumentų rink. Vilnius, 1986, dok. 36, p. 58.

[176] Ten pat, dok. 41, p. 60.

[177] Ten pat, dok. 49, p. 66-67.

[178] Ten pat, dok. 51, p. 67.

[179] Meškauskienė M. Tolimi artimi metai. Vilnius, 1979, p. 247.

[180] Tarybų valdžios atkūrimas…, dok. 54, 55, p. 70.

[181] Ten pat, dok. 56, p. 71-72.

[182] Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos, t. 1, p. 668-669.

[183] Сиполос В. Тайная дипломатия. Буржуазная Латвия в антисоветских планах империалистических держав 1919-1940 г. Рига, 1968, с. 332-333.

[184] DGFP. Series D, vol. 6, p. 812-813.

[185] Grinius K. Pro memoria // Naujienos, 1971 09 02.

[186] Cit. pagal: Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos, t. 2, p. 55.

[187] IS LLV 1941 08 05 memorandumo Vokietijos vyriausybei. Dok. išsp.: Liekis A. Lietuvos laikinoji vyriausybė. (1941 06 22-08 05). Vilnius, 2000, p. 305.