Redakcijos komentaras: Besidomintiems socializmu, komunizmu ir kairiosiomis idėjomis apskritai, neabejotinai svarbūs Markso ir Engelso, žodžiu – marksizmo pradininkų vardai. Tačiau pati socialistinė idėja, tai yra žmogaus išlaisvinimo kuriant protingai tvarkomą, lygybe ir solidarumu paremtą visuomenę idėja – egzistavo dar gerokai iki jų. Šiuo požiūriu, tiesioginiai marksizmo pirmtakai – XIX amžiaus anglų, prancūzų ir vokiečių utopiniai socialistai: mokslininkai ir filosofai, paskyrę gyvenimą tam, kad rastų realią, žemišką išeitį iš taip vadinamosios „ašarų pakalnės“. Būtent pažinčiai su jais ir jų idėjomis skirta čia skaitytojui teikiama Georgijaus Plechanovo (1856-1918), marksizmo Rusijoje pradininko, brošiūra „XIX amžiaus utopinis socializmas“. Parašytas 1913 metais kaip įvadas į kalbamąją temą, šis klasikinis veikalas ir šiandien lieka pravartus teisybės ieškotojams.
* * *
C. VOKIEČIŲ UTOPINIS SOCIALIZMAS
I
Prancūzijoje ir Anglijoje utopinis socializmas buvo teoriniu atžvilgiu kuo glaudžiausiai susijęs su XVIII amžiaus prancūzų šviečiamąja filosofija. Apie vokiečių utopinį socializmą tai galima pasakyti tik iš dalies. Vokiečių socialistų tarpe yra buvę žmonių, kurių pažiūros susiformavo betarpiškoje prancūzų utopinio socializmo įtakoje ir, vadinasi, – netiesioginėje prancūzų švietėjų įtakoje. Tačiau jų tarpe yra buvę taip pat žmonių, kurių visuomeninės pažiūros rėmėsi ne prancūzų, o vokiečių filosofijos išvadomis. Labiau už visus kitus vokiečių filosofus padarė įtakos vokiečių socialistinės teorijos vystymosi eigai Liudvigas Feuerbachas. Vokiečių socializme yra buvusi ištisa mokykla, kurios teoriniai samprotavimai visai nesuprantami, iš anksto nesusipažinus su „Krikščionybės esmės“ autoriaus filosofija (vadinamasis tikrasis arba filosofinis socializmas). Štai kodėl aš paminėsiu šią mokyklą vien tik straipsnyje apie filosofinės vokiečių minties judėjimą nuo Hėgelio iki Feuerbacho[1]. Čia gi aš kalbėsiu tik apie tą Vokietijos socializmo srovę, kuri vengė vokiečių filosofijos ir kurią sukėlė prancūzų socialistinės literatūros poveikis Vokietijos mąstytojams.
Jeigu tuometinė Prancūzija savo ekonominio vystymosi kelyje buvo žymiai atsilikusi nuo Anglijos, tai Vokietija vilkosi toli užpakalyje Prancūzijos. Prūsijoje daugiau kaip trys ketvirtadaliai gyventojų gyveno kaimuose, o visuose Vokietijos miestuose vyravo amatinė gamyba. Naujausias pramoninis kapitalizmas buvo pasiekęs žymių laimėjimų tik nedaugelyje provincijų, pavyzdžiui, Reino Prūsijoje. Teisinė vokiečių pameistrio padėtis gali būti apibūdinta žodžiais: visiškas bejėgiškumas prieš policijos savivalę. „Kas bent kartą yra buvęs anksti rytą Vienos policijos valdyboje, – rašo Fiolandas, – atmena, kaip ištisi šimtai pameistrių stovinėdavo ištisas valandas siaurame koridoriuje, laukdami, kol bus peržiūrėtos jų „keliaknygės“, tuo tarpu kai policininkas, su kardu arba lazda rankoje, prižiūrėdavo juos, tartum prižiūrėtojas vergus. Policija ir justicija tartum buvo susitarusios privesti šiuos vargšus iki nevilties“*. Kaip tik šitie nevilties priversti beturčiai, su kuriais valdžia elgėsi, anot to paties Fiolando, kaip su gyvuliais, ir buvo ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio Vokietijoje pagrindiniai prancūzų socializmo idėjų skleidėjai. Iš jų tarpo yra taip pat išėjęs įžymus komunistų rašytojas Vilhelmas Veitlingas** (iš profesijos siuvėjas). Veitlingo pažiūroms bus čia paskirta pagrindinė vieta. Tačiau, prieš pradėdamas kalbėti apie juos, aš noriu pasakyti keletą žodžių apie vieną talentingo, bet anksti mirusio Georgo Biuchnerio*** veikalą.
* Žr. Bernhard Becker. „Die Reaktion in Deutschland gegen die Revolution von 1848“, Braunschweig 1873, S. 68. [Bernardas Bekeris. „Reakcija Vokietijoje prieš 1848 m. revoliuciją“, Braunšveigas, 1873, p. 68.]
** Gimė 1808 m., 1849 m. persikėlė į Ameriką, mirė 1871 m.[2]
*** Gimė 1813 m., mirė 1837 m. Tai buvo žinomo Liudviko Biuchnerio brolis.
Šis veikalas yra „pogrindinis“ leidinys ir vadinasi „Der Hessische Landbote“ („Heseno Kaimo Laikraštis“)[3]. Jis buvo išspausdintas 1834 m. liepos mėn. slaptojoje spaustuvėje Ofenbache ir buvo skirtas daugiausia valstietijai. Tai pažymėtinas faktas. Tiesioginio kreipimosi į valstietiją mes neužtinkame nei anglų, nei prancūzų socialistinėje literatūroje. O ir Vokietijoje „Heseno Kaimo Laikraštis“ tėra vienintelis atvejis. Veitlingas ir jo vienminčiai rašė savo veikalus darbininkų klasei, t. y., tikrai sakant, amatininkams. Tik praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio rusų socialistai ėmė kreiptis savo atsišaukimuose daugiausia į valstietiją.
„Heseno Kaimo Laikraščio“ turinys taip pat, galima sakyti, narodnikiškas. Jame kalbama „apie betarpiškus liaudies poreikius“ (norint pavartoti čia posakį, kurio dažnai griebdavosi mūsų narodnikai). Biuchneris priešpastato jame laisvą turtingojo gyvenimą, panašų į nesibaigiančią šventę, vargingam beturčio gyvenimui, kuris primena begalinius darbo šiokiadienius. Paskiau jis nurodo į slegiančią liaudį mokesčių naštą ir griežtai kritikuoja esamą valdy-mo sistemą. Pagaliau jis pataria liaudžiai pakilti prieš savo engėjus ir nurodo j istorinius pavyzdžius, ypač į 1789 ir 1830 metų prancūzų revoliucijas, įrodančias pergalingo liaudies sukilimo galimumą.
Revoliucinis kreipimasis j valstiečius neturėjo anuomet jokių pasisekimo šansų. Valstiečiai perdavė valdžios organams „Heseno Kaimo Laikraščio“ egzempliorius, išmėtytus naktį prie jų namų. Likusi neišplatinta leidinio dalis buvo sučiupta policijos, o pačiam Biuchneriui teko sprukti. Tačiau toji aplinkybė, kad jis kalbėjo su valstiečiais revoliucionieriaus kalba, yra būdinga ketvirtojo dešimtmečio vokiečių socialistinei minčiai. „Friede den Hütten! Krieg den Palästen!“ („Taika lūšnoms! Karas rūmams!“)[4] – šaukė Biuchneris savo „Laikraštyje“. Tai buvo šaukimas į klasių kovą. Su tokiu pat šaukimu kreipėsi j savo skaitytojus ir Veitlingas. Taikinga nuotaika buvo pasireiškusi ir kurį laiką įsigalėjusi tik tų vokiečių socialistinių rašytojų veikaluose, kurie buvo išėję Feuerbacho filosofijos mokyklą.
Propaguodamas klasių kovą, Biuchneris nebuvo, vis dėlto, išsiaiškinęs politikos reikšmės klasių kovoje. Jis nebrangino konstitucinio režimo pranašumų. Panašiai kaip mūsų narodnikai, jis bijojo, kad konstitucija, suteikusi viešpatavimą buržuazijai, dar labiau pabloginsianti liaudies padėtį. „Jei mūsų konstitucionalistams pavyktų nuversti vokiečių vyriausybes ir įkurti vieningą monarchiją arba respubliką*, tai šitai sukurtų mūsų krašte piniginę aristokratiją, kaip Prancūzijoje. Tad tegu verčiau lieka taip, kaip buvę“. Tokia pažiūra į konstituciją taip pat daro Biuchnerį artimą mūsų narodnikams, Kaip revoliucionierius jis, žinoma, nebuvo anuomet egzistavusios šlykščios politinės santvarkos šalininkas. Jis taip pat buvo šalininkas respublikos, bet ne tokios, kuri atvestų į piniginės aristokratijos viešpatavimą. Jis norėjo, kad revoliucija visų pirma užtikrintų materialinius liaudies interesus. Iš kitos pusės, jis vokiečių liberalizmą laikė bejėgiu kaip tik todėl, kad šis nenorėjo ir nemokėjo pagrįsti savo politinių siekimų darbo žmonių masės interesais.
* Konstitucionalistai siekė politinio Vokietijos suvienijimo.
Biuchneriui laisvės klausimas buvo jėgos klausimas. Tai toji pati mintis, kurią po daugelio metų taip gerai buvo iš- vystęs Lasalis savo kalboje apie konstitucijos esmę[5].
Biuchneris yra taip pat parašęs dramą „Danton’s Tod“ („Dantono mirtis“)[6]. Neduodamas literatūrinio jos įvertinimo, aš tik pastebėsiu, kad šios dramos „patosą“ sudaro bergždžias ir todėl kankinamai sunkus didžiųjų istorinių judėjimų dėsningumo ieškojimas. Viename iš laiškų savo sužadėtinei, rašytų, matyti, toje epochoje, kai jis kūrė savo dramą, Biuchneris sakė: „Jau keletą dienų aš kas minutė imuos plunksnos, bet nė žodžio negaliu parašyti. Aš studijavau revoliucijos istoriją. Aš jaučiaus esąs tartum sugniuždytas baisaus istorijos fatalizmo. Aš matau žmogaus prigimtyje šlykščią kasdienybę, o žmonių santykiuose – neįveikiamą jėgą, priklausančią visiems aplamai ir niekam, skyrium paėmus. Atskira asmenybė tėra vien tik puta bangos paviršiuje; didingumas – vien atsitiktinumas; genijaus valdžia – vien lėliška komedija, juokingas siekimas kovoti prieš geležinį dėsnį, kurį geriausiu atveju, galima tik sužinoti, bet kurio neįmanoma pajungti savo valiai“[7]. XIX šimtmečio utopinis socializmas neišsprendė istorinio žmonijos vystymosi dėsningumo klausimo, kaip nėra jo išsprendę nė XVIII amžiaus prancūzų švietėjai. Pasakysiu daugiau. Nagrinėjamos epochos socializmas todėl ir buvo utopinis, kad nemokėjo išspręsti nurodyto klausimo. Tačiau atkaklus siekimas jį išspręsti rodo, kad Biuchneris jau nebesitenkino utopinio socializmo požiūriu. Kai A. I. Gercenas rašė savo knygą „Iš ano kranto“, jis vargo su tuo pačiu klausimu, kuris kur kas pirmiau už jį kamavo G. Biuchnerį.
II
Aš esu sakęs, kad amatininkai pameistriai buvo Vokietijoje prancūzų socialistų idėjų skleidėjai. Tai įvyko šit kaip. Yra žinoma, kad, baigę savo mokslą, pameistriai skirdavo keletą metų kelionėms. Tokių kelionių metu jie neretai išvykdavo už Vokietijos ribų, ir, patekdami į labiau išsivysčiusias šalis, prisidėdavo prie tenykščių pažangių visuomeninių sąjūdžių. Prancūzijoje jie susipažindavo su socializmu ir, be to, labiausiai prijautė kraštutiniam jo atspalviui – komunizmui. Įžymiausias tuometinio vokiečių socializmo teoretikas, jau mano paminėtas siuvėjas Veitlingas, taip pat patyrė prancūzų socialistų-utopistų įtaką ir taip pat pasidarė komunistu.
Utopinis socializmas apeliavo ne į objektyvią istorinio vystymosi eigą, o į gerus žmonių jausmus. Jis buvo, kaip sako dabar vokiečių rašytojai, jausmo socializmas. Veitlingas nebuvo išimtis iš bendros taisyklės. Jis taip pat apeliuodavo į jausmus, paremdamas savo atsišaukimus išrašais iš Biblijos. Pirmasis jo veikalas ,,Die Menschheit wie sie ist und wie sie sein sollte“ („Žmonija kokia ji yra ir kokia ji turėtų būti“), išėjęs 1838 metais, prasideda Evangelijos žodžiais: „Ir kai pamatė Kristus žmones, tai nuliūdo ir pasakė savo mokiniams: piūties daug, o pjovėjų mažai; tad melskite pjūties šeimininką, kad pasiųstų pjovėjų savai pjūčiai“.
Šiuos Evangelijos žodžius Veitlingas aiškina ta prasme, kad pjūtis esanti bręstanti tobulybei žmonija, o turto bendrumas žemėje – jos vaisius. „Meilės priesakas kviečia jus pjūčiai, – sako jis, kreipdamasis j savo skaitytojus, – o pjūtis pasimėgavimui. Ir jeigu jūs norite pjauti ir mėgautis, tai įvykdysite tuo meilės priesaką“*.
* Žr. šio veikalo Niujorko leidimą, 1854 m., p. 7.
Ovenas rėmėsi mokymu apie žmogaus būdo formavimąsi, t. y. žinoma pažiūra į žmogaus prigimtį. Tokia pat pažiūra rėmėsi, kiekvienas daugiau ar mažiau savaip ją keisdamas prancūzų socialistai-utopistai. Ja remiasi taip pat ir Veitlingas. Kaip ir Furjė, jis vadovaujasi žmogaus aistrų ir poreikių analize. Šios analizės rezultatų pagrindu jis kuria būsimos visuomenės planą*. Tačiau jis neteikia savo planui besąlyginės reikšmės. Jo žodžiais tariant, tokie planai yra geri, tiesą sakant, tuo, kad įrodo visuomeninės reformos galimumą ir būtinumą. „Kuo daugiau bus tokių veikalų, tuo daugiau turės liaudis įrodymų jos naudai. Tačiau geriausią planą mes vis dėlto turėsime parašyti savo krauju“**. Čia jau žymu daugiau ar mažiau migloto supratimo, kad būsimos visuomenės pobūdį lems objektyvi eiga visuomenės vystymosi, pasireiškiančio, tarp kitko, revoliucine klasių kova. Veitlingas apeliuoja jau nebe į „turtinguosius“ ir netgi ne į visą žmoniją be luomų ir turtų skirtumo, o tik į „darbo ir rūpesčio žmones“. Jis griežtai smerkia Furję už jo padarytą savame produktų paskirstymo plane nuolaidą kapitalui. Daryti tokias nuolaidas – reiškia, Veitlingo manymu, senais lopais lopyti naujuosius žmonijos rūbus ir tyčiotis iš dabartinės ir visų ateities kartų***. Jis sakė, kad kiekvienas senybės pakeitimas naujybe yra revoliucija. Todėl komunistai negali nebūti revoliucionieriais. Tačiau revoliucijos ne visuomet bus kruvinos****. Taikus perversmas komunistams labiau pageidautinas, negu kruvinas. Bet pertvarkymų eiga priklauso ne nuo jų, o nuo aukštesniųjų klasių ir vyriausybių elgesio. „Taikiais laikais, – rašė Veitlingas, – mokysime, audringais – veiksime*****. Tačiau dėl šios formulės jis darė tokias išlygas, kurios rodo, kad jis turėjo ne visai aiškų supratimų apie proletarinio veikimo pobūdį, lygiai kaip ir apie tai, ko būtent reikia „mokyti“ darbininkus. Jo žodžiais tariant, žmonija jau dabar yra visiškai subrendusi suprasti visa tai, kas gali padėti jai pašalinti peilį, pakištą ja: po kaklu. Veitlingas smerkia tą Markso nuomonę, kad Vokietija savo istoriniame judėjime į komunizmą negali išvengti buržuazijos viešpatavimo tarpinės fazės. Jis norėjo, kad Vokietija peršoktų per ją lygiai taip pat, kaip paskiau mūsų narodnikai norėjo, kad per ją peršoktų Rusija. 1848 metais jis niekaip nenorėjo sutikti, kad proletariatas turi remti buržuaziją jos kovoje su feodalizmo liekanomis ir su absoliutine monarchija. Būdamas tikras, kad kiekvienas yra pakankamai protingas, kad norėtų pašalinti peilį, pakištą jam po kaklu, Veitlingas laikėsi teorijos, paprastai išreiškiamos žodžiais: „kuo blogiau, tuo geriau“. Jis manė, kad kuo blogesnė bus darbo žmonių masės padėtis, tuo labiau ji bus linkusi i protestą prieš esamą padėtį. Paskesnė Europos proletariato vystymosi eiga parodė, kad iš tikrųjų yra visai kitaip. Vis dėlto ši teorija yra ištisai kartojama M. A. Bakunino samprotavimuose. Tų priemonių tarpe, kurios, Veitlingo manymu, galinčios tam tikromis aplinkybėmis būti reikalingos, kovojant už visuomenės pertvarkymą, yra viena, kuri dabar atrodo esanti visiškai keista. Būtent, Veitlingas laiko esant galima – tiesa, tik sąlyginai, tam tikromis aplinkybėmis – rekomenduoti komunistams kreiptis į miesto gyventojų nuskurdėliškus elementus ir taikyti „naująją taktiką“, atitinkančią žemą moralinį šių elementų lygį. Pačiame pagrindiniame savo veikale jis buvo išreiškęs šią mintį vien tik, tiesa, gana ryškiomis, užuominomis******. Tačiau paskui jis ėmė kalbėti aiškiau, sukurdamas „vagiliaujančio proletariato“ (dės „stehlenden Proletariats“) teoriją. Veitlingo vienminčiai atmetė šią teoriją*******. Tačiau M. A. Bakuninas sukurė paskiau artimą jai mokymą apie „plėšiką“ kaip revoliucinio judėjimo ramstį. Tam, kurį pernelyg nemaloniai nustebins tokios teorijos, aš priminsiu, kad kilnaus ir didvyriškai drąsaus plėšiko tipui buvo skiriama garbinga vieta romantinėje literatūroje********. O ir ne vien tik romantinėje: Šilerio Karlas Moras taip pat buvo plėšikas. Utopinis socializmas aplamai atidavė gana stambią duoklę fantastikai.
* Dešimt valstiečių sudaro „Zug“ ir išrenka „Zugführer“; dešimt Zugführer‘ių išrenka „Ackermanną“; šimtas Ackermannų išrenka „Landwirtschaftsrathą“, o jis išrenka ir t. t. ir pan. („Die Menschheit“, p. 32). Taip organizuojami būsimoje visuomenėje žemdirbystės darbai. Į tokias pat smulkmenas įsileidžia Veitlingas, aprašydamas kitas jos gyvenimo puses. Cituoti jų čia nematau jokio reikalo.
** Ten pat, p. 30.
*** Žr. pagrindinį jo veikalą, išėjusį 1842 m. pabaigoje: „Garantien der Harmonie und Freiheit“. [„Harmonijos ir laisvės garantijos“.] Jis pakartotinai išleistas Berlyne 1908 m. Veitlingo gimimo šimtmečio proga, – su Meringo biografiniu įvadu ir pastabomis. Atsiliepimas apie Furjės pasiūlytą produktų paskirstymo planą yra šio leidinio p. 224 ir 225.
**** Ten pat, p. 226 ir 227.
***** Ten pat, p. 235.
****** „Garantien der Harmonie und Freiheit“, S. 235-236. [„Harmonijos ir laisvės garantijos“, p. 235-236.]
******* Apie ją, o taip pat apie kitų komunistų pažiūrą į ją, žr. G. Adlerio „Die Geschichte der ersten sozialpolitischen Arbeiterbewegung in Deutschland mit besonderer Rücksicht auf die einwirkenden Theorien“, Breslau 1885, S. 43 ir 44. [„Pirmojo visuomeninio-politinio darbininkų judėjimo Vokietijoje istorija, ypatingai nurodant į turėjusias jam įtakos teorijas“, Breslavas, 1885, p. 43 ir 44.] Skubu pridurti, kad pats Veitlingas netrukus liovėsi gynęs savą „naująją taktiką“.
******** Plg. įdomias pastabas šiuo klausimu I. Ivanovo pratarmėje rusiškajam Bairono „Korsaro“ vertimui (Полное собрание соч. Байрона, изд. Европейская библиотека, т. I, СПб., 1904, стр. 274-276).
III
Pagrindiniame Veitlingo veikale, sukėlusiame karštus Feuerbacho ir Markso pagyrimus[8], yra gausu pastabų, rodančių, kad jis aiškiau už daugelį prancūzų utopistų suprato objektyvią klasių savitarpio santykių kapitalistinėje visuomenėje logiką. Nemažai įdomių pastabų užtinkama ir tuose –pirmuosiuose – jo „Garantijų“ skyriuose, kur kalbama apie klasių ir klasinio viešpatavimo atsiradimą. Savo požiūriu į visuomeninio vystymosi varomąsias jėgas Veitlingas lieka neabejotinas idealistas. Tačiau yra jaučiama, kad jo jau nebepatenkina istorinis idealizmas ir kad jis mielai sustoja ties tais kartkartėmis ateinančiais jam į galvą nuspėjimais, kurie daro užuominą, kad galima giliau aiškinti bent kai kurias atskiras visuomenės gyvenimo puses. Esu tikras, kad ši Veitlingo pagrindinio veikalo ypatybė buvo viena iš tų priežasčių, kurios užtikrino jam pritariamą Markso pažiūrą. Tačiau, nepaisant viso to, Veitlingo „Garantien“* anaiptol nerodo, kad jų autorius būtų labai domėjęsis specialiai ekonomine teorija. Jis buvo savo meto sūnus. O jo laikais vokiečių socialistai ekonomijos dar nenagrinėjo. „Aš nemanau, – sako Engelsas savo atsiminimuose apie vokiečių ikimarksistinės epochos „Komunistų sąjungą“, –kad kas nors iš tuometinių sąjungos narių būtų perskaitęs bent vieną knygą ekonomijos klausimais. Tai ir nelaikė esant reikalinga, nes lygybė, brolybė, teisingumas padėdavo perkopti per bet kurį teorinį kalną“[9]. Kaip matome, vokiečių komunistai iš šios pusės visai nebuvo panašūs į Anglijos socialistus. Nereikia, vis dėlto, pamiršti, kad jau praeito šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje Vokietijoje yra buvęs socialistas, didžiai besidomėjęs ekonominiais klausimais ir labai gerai susipažinęs su politinės ekonomijos literatūra. Tiesa, jis laikėsi visai nuošalyje. Tai buvo Karlas Rodbertus[10] Jagecovas**.
* [„Garantijos“].
** Gimė 1805 m., mirė 1875 m.
Jis pats sakė apie save, kad jo teorija „yra vien tik nuosekli išvada iš to, Smito įtraukto į mokslą ir dar giliau Rikardo mokyklos pagrįsto, teiginio, sutinkamai su kuriuo visi vartojimo reikmenys ekonominiu požiūriu turi būti laikomi vien tik darbo produktais, kurie nieko, išskyrus darbą, nekaštuoja*. Šią savo pažiūrą į darbą, kaip į vienintelį vartojimo reikmenų vertės šaltinį, jis išdėstė jau pirmojoje savo knygoje, išėjusioje 1842 metais ir pavadintoje „Zur Erkenntnis unserer staatswirtschaftlichen Zustande“. Pažodžiui verčiant, tai reiškia: „Pažinimui mūsų valstybinės- ūkinės padėties“. Bet iš tikrųjų Rodbertus domėjosi visai ne valstybiniu ūkiu tikrąja šių žodžių prasme. Jis tyrinėjo darbininko padėtį kapitalistinėje visuomenėje ir stengėsi sugalvoti tokias priemones, kurios įgalintų pakeisti šią padėtį į gerąją pusę. „Svarbiausias mano tyrinėjimų tikslas, – rašo jis, – bus darbininkų klasės dalies nacionaliniame produkte padidinimas, laisvas nuo nepastovių rinkos įtakų ir paremtas tvirtais pagrindais. Aš noriu suteikti šiai klasei galimybę gauti naudos iš darbo našumo kilimo. Aš noriu pašalinti viešpatavimą to dėsnio, kuris kitaip gali tapti pražūtingu mūsų visuomeniniams santykiams ir pagal kurį darbo užmokestį pačios rinkos sąlygos visada sumažina iki būtiniausių darbininko poreikių lygio, kad ir kaip kiltų kartu su tuo darbo našumas. Šis užmokesčio lygis atima darbininkams galimumą gauti reikiamą išsimokslinimą ir sudaro kuo didžiausią prieštaravimą jų dabartinei teisinei padėčiai, tai formaliajai jų lygybei su kitais luomais, kurią yra paskelbusios mūsų svarbiausios įstaigos“**.
* Rodbertaus pabraukta.
** Pamin. veikalas, p. 28-29. Pastaba[11].
Kadangi darbo užmokestis dabartinėmis sąlygomis visada sumažėja ligi būtiniausių darbininko poreikių ir kadangi darbo našumas nuolat kyla, tai darbininkų klasė gauna vis mažesnę ir mažesnę dalį produkto, kurį ji sukuria savo darbu. „Aš esu tikras, – sako Rodbertus, – kad darbo apmokėjimas, traktuojamas kaip produkto dalis, mažėja bent ta pačia, jei dargi ne didesne, proporcija, kuria didėja darbo našumas*. O jeigu gali būti įrodyta, kad darbininkų apmokėjimas – kaip jų darbu sukuriamo nacionalinio produkto dalis – mažėja, tai darosi visai suprantami tokie grėsmingi ekonominiai reiškiniai, kaip pramoninės krizės. Dėl darbo užmokesčio santykinio sumažėjimo darbininkų klasės perkamasis pajėgumas ima nebeatitikti visuomenės gamybinių jėgų vystymosi. Jis nedidėja arba netgi mažėja, tuo tarpu kai gamyba auga, rinkos persipildo prekių. Iš to kyla realizavimo sunkumai, prekybos sustingimas ir pagaliau pramoninės krizės. Rodbertaus nejaudina tas prieštaravimas, kad perkamasis pajėgumas lieka aukštesniųjų klasių rankose ir todėl tebedaro įtaką rinkai. „Produktai netenka bet kurios vertės ten, kur nėra jiems poreikio, – sako jis. – Produktas, kuris galėtų darbininkų akyse turėti vertę, pasirodo esąs visiškai nereikalingas kitoms visuomenės klasėms ir lieka neparduotas. Nacionalinėje gamyboje turi įvykti laikina pertrauka, kol susikaupusios rinkoje prekių masės bus pamažu išparduotos ir kol gamybinės veiklos kryptis bus prisitaikiusi poreikiams tų, į kurių rankas yra perėjęs iš darbininkų atimtas perkamasis pajėgumas“**.
* „Zur Beleuchtung der sozialen Frage“, Berlin 1875, S. 25. [„Socialiniam klausimui nušviesti“, Berlynas, 1875, p. 25.] Ši knyga yra išėjusių 1850—1851 m. „Socialinių laiškų fon Kirchmanui“ perspaudas. Į ją įdėti antrasis ir trečiasis laiškas. Viso laiškų buvo iš pradžių išspausdinta trys. Ketvirtas laiškas pasirodė, jau Rodbertui mirus, pavadinimu „Das Kapital“ (Berlin 1884).
** „Zeitschrift für die gesammte Staatswissenschaft“ 1878, erstes u. zweites Heft, S. 345. [„Žurnalas bendraisiais politinių mokslų klausimais“…. pirmasis ir antrasis sąsiuvinis, p. 345] Ten perspausdinta Rodbertaus brošiūra „Der normale Arbeitstag“. [„Normali darbo diena“.][12]
Darbininkų klasės dalies nacionaliniame produkte sumažėjimas reiškia jos nuskurdimą. Rodbertus nesutinka su Adamu Smitu, teigusiu, kad žmogus esąs turtingas arba neturtingas tiek, kiek jis gali užsitikrinti savo poreikių patenkinimą. Jei tai būtų teisinga, tai išeitų, kad mūsų laikų pasiturintis vokietis esąs turtingesnis už senovės karalius. „Turtingumu (asmens arba klasės) reikia suprasti santykinę dalį (šio asmens arba klasės) bendrojoje produktų masėje esamoje atitinkamoje liaudies kultūrinio išsivystymo stadijoje“*.
* „Zur Erkenntnis“, p. 38-39. [„Pažinimui“, p. 38-39][13].
Taigi visuomeninio turto augimą lydi santykinis nuskurdimas tos klasės, kurios darbu jis yra sukuriamas. Penki šeštadaliai nacijos ne tik netenka visų kultūros gėrybių, bet ir patiria kartais baisiausias nuolat jiems gresiančio skurdo negandas. Ankstesnėse istorinėse epochose darbo žmonių masės negandos buvo – sakykime – reikalingos civilizacijos laimėjimams. Bet dabar taip nėra. Dabar gamybinių jėgų augimas įgalina pašalinti nurodytas negandas. Ir štai Rodbertus klausia savo pirmajame laiške Kirchmanui: „Ar gali būti teisingesnis reikalavimas, kaip reikalavimas, kad senojo ir naujojo turto kūrėjai turėtų bent kurios nors naudos iš jo padidėjimo; kad padidėtų jų pajamos arba sumažėtų jų darbo laikas arba, pagaliau, kad vis didesnis jų skaičius pereitų į eiles tų laimingųjų, kurie skina jų darbo vaisius?“ Būdamas tikras, kad nesą nieko teisingesnio už tokį reikalavimą, Rodbertus iš savo pusės siūlo eilę priemonių darbininkų likimui pagerinti.
Visos jos suvedamos j įstatyminį darbo užmokesčio reguliavimą. Valstybė turi nustatyti jo lygį kiekvienoje gamybos šakoje ir paskiau keisti jį sutinkamai su nacionalinio darbo našumo kilimu. Toks darbo užmokesčio apibrėžimas logiškai atvestų ją į naujojo „vertės masto“ nustatymą.
Kadangi visi vartojimo reikmenys politinės ekonomijos požiūriu turi būti traktuojami vien tik kaip darbo produktai, nieko, išskyrus darbą, nekaštuojantieji, tai tikras „vertės mastas“ gali būti tik darbas. Dabartinėje visuomenėje produktai dėl rinkos kainų svyravimų ne visada yra mainomi vienas į kitą pagal jiems pagaminti sunaudoto darbo kiekį. Šią blogybę reikia pašalinti, įsikišant valstybei. Valstybė turinti paleisti cirkuliacijon „darbinius pinigus“, t. y. liudijimus, konstatuojančius, kiek būtent darbo yra sunaudota atitinkamam daiktui pagaminti. Trumpiau tariant, čia Rodbertus prieina tą pačią mainų organizavimo idėją[14], kuri atsirado iš pradžių Anglijoje trečiajame dešimtmetyje, o paskiau pateko iš ten į Prancūziją (Prudonas). Nėra reikalo plačiau apie ją kalbėti.
Reikia vis dėlto pridurti, kad visos tokios priemonės turėjo, Rodbertaus akimis žiūrint, tik laikiną reikšmę. Jis sakė, kad ilgainiui – maždaug po penkių šimtų metų – įsigalės komunistinė santvarka ir tuomet visai pasibaigs žmogaus išnaudojimas kito žmogaus.
Siūlydamas savą „socialinio klausimo“ sprendimą, Rodbertus nesiliovė teigęs, kad toks išsprendimas turįs būti visiškai taikus. Jis netikėjo ne tik „barikadomis“ arba „žibalu“, bet ir politiniu proletariato savaveiksmiškumu. Jis visko laukė iš viršaus, iš karaliaus valdžios, kuri, jo įsitikinimu, turėjusi ir galėjusi tapti „socialine“ (sociales Königthum).
Dėstydamas Rodbertaus pažiūras, esu jas paėmęs iš įvairių jo veikalų, pradedant nuo 1842 metais išėjusios knygos „Zur Erkenntnis“* ir t. t. Ne pro šalį, vis dėlto, pažymėti, kad visos jo pažiūros buvo jo suglaustai išdėstytos jau ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje straipsnyje, kurį jis buvo pasiuntęs laikraščiui „Augsburger Allgemeine Zeitung“**, bet kurio šis laikraštis nepriėmė. Rodbertaus straipsnis perspausdintas leidinyje „Briefe und sozialpolitische Aufsatze“ von Dr. Rodbertus Jagetzow***, kurį išleido 1882 metais Berlyne Rudolfas Mejeris (Žr. antrojo tomo p. 575-586: „Fragmente aus einem alten Manuskript“)****. Jis yra įdomus daugeliu atžvilgių. Bet didžiausio dėmesio yra jame verta: pirma, pažiūra į darbininkų klasę, kaip į barbarus („Barbaren an Geist und Sitte“ – barbarai savo dvasia ir įpročiais) *****; antra, nuogąstavimas, kad barbarai, gyvenantieji civilizuotos visuomenės gelmėse, galį tapti jos viešpačiais, panašiai kaip senovės barbarai tapo Romos viešpačiais. Reikalas klostesi gerai, kol valstybė rėmėsi dabartiniais barbarais savo kovoje su buržuazija. Bet kuo galės ji remtis kovoje su šiais barbarais? Ar ilgai šie pastarieji kovos patys prieš save? Savisaugos interesais visuomenė turinti įvykdyti socialinę reformą******.
* [„Pažinimui“]
** „Augsburgo visuotinis laikraštis“.
*** [„Dr. Rodbertaus Jagecovo „Laiškai ir socialiniai-politiniai straipsniai“].
**** [„Fragmentai iš senojo rankraščio“].
***** Plg. pirmiau pateiktą Anfanteno pažiūrą.
****** Žr. p. 57 ką tik mano nurodyto R. Mejero leid. antrame tome.
Rodbertus bijojo darbininkų klasės. Jeigu jis būtų mažiau jos bijojęs, tai jis būtų mažiau linkęs tiek į savo svarbiausią utopiją–„socialinę“ monarchiją, tiek ir į glaudžiai su ja susijusias antraeiles utopijas, kaip, pavyzdžiui, „darbiniai pinigai“.
Dabar buržuaziniai ekonomistai mielai teigia, kad Marksas esąs pasisavinęs savo ekonominį mokymą iš anglų socialistų. Prieš dvidešimt-dvidešimt penkerius metus jie, tuomet dar menkai tesusipažinę su anglų socialistine literatūra, padarė tą „atradimą“, kad Marksas kaip ekonomistas visa kuo turįs būti dėkingas Rodbertui. Tiek pirmas, tiek ir antras „atradimas“ yra visiškai nepagrįstas. Be to, didesnioji Rodbertaus veikalų dalis išėjo tuo metu, kai Markso ekonominės pažiūros pagrindiniais savo bruožais jau buvo visiškai susiformavusios. Tačiau Rodbertui vis dėlto priklauso labai garbinga vieta Vokietijos ekonomistų tarpe*, į kuriuos jis, tarp kitko tariant, žiuri su didžiausia panieka.
* Apie Rodbertą žr. Engelso pratarmėje vokiškam vertimui iš pradžių prancūzų kalba išėjusios Markso knygos „Misère de la philosophie“ („Filosofijos skurdas“; yra rusiškas vertimas, atliktas V. I. Zasulič, mano redaguotas)[15], Markso „Theorien über den Mehrwert“, t. II, pirmosios dalies 2 skyrius (Die Grundrente)[16]. Rusų kalba Rodberto pažiūros buvo išdėstytos devintojo dešimtmečio pradžioje velionio N. I. Ziberio (žurnale „Экономический Вестник“) ir mano –(žurnale „Отечественные Записки“). Mano straipsniai apie jį perspausdinti mano rinkinyje „Per dvidešimt metų“ (Beltovo slapyvardžiu), p. 503-647[17]. Žr., be to, T. Kozako „Rodbertus sozialökonomische Ansichten“, Jena 1882; Georg Adler. „Rodbertus, der Begründer des wissenschaftlichen Sozialismus“, Leipzig 1833; Dietzel. „Karl Rodbertus. Darstellung seines Lebens und seiner Lehre“, Jena 1886-1887, 2 Teile; Jentsch. „Rodbertus“, Stuttgart 1899; Gonner. „Social philosophy of Rodbertus“, London 1899. [„Socialinės-ekonominės Rodberto pažiūros“, Jena, 1882; Georgas Adleris. „Rodbertus, mokslinio socializmo įkūrėjas“, Leipcigas, 1883; Dietzelis. „Karlas Rodbertus, jo gyvenimo ir jo mokymo apybraiža“, Jena, 18861887, 2 dalys; Jentšas. „Rodbertus“, Štutgartas, 1889; Gonneris. „Rodberto socialinė filosofija“, Londonas, 1899.] Šaltinis: XIX amžiaus utopinis socializmas / G. V. Plechanovas. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962. – pp. 47-58.
[1] Г. В. Плеханов. Избранные философские произведения. т. III, 1957, straipsnis „Is idealizmo materializmą“. Straipsnio apie „tikruosius socialistus“ Plechanovas nebuvo parašęs.
[2] Sektantinis utopinis Veitlingo komunizmas, suvaidines, kaip pažymėjo Engelsas, teigiamą vaidmenį „kaip pirmasis savarankiškas teorinis Vokietijos proletariato judėjimas“ (K. Marksas ir F. Engelsas Rinktiniai raštai, t. II, Vilnius, 1950, p. 307), nuo mokslinio komunizmo atsiradimo laikų negalėjo prilygti proletariato klasiniam sąjūdžiui vystymosi, nes jis siekė religine-mistine forma grąžinti „lygiavinį“ komunizmą. Neigdamas proletariato revoliucinės teorijos vaidmenį, Veitlingas nepripažino masinio proletarinio judėjimo, skelbdamas anarchizmą. Marksas ir Engelsas smarkiai sukritikavo Veitlingo pažiūras Briuselio Komunistinio korespondentų komiteto posėdyje 1846 m. kovo 30 d. (Žr. Ф. Меринг. Карл Маркс. История его жизни, 1957, t. I, taip pat П. Анненков. Из очерка «Замечательное десятилетие» knygoje «Воспоминания о Марксе и Энгельсе», 1956, стр. 280-281).
[3] Apie „Heseno Kaimo Laikraštį“ žr. Георг Бюхнер. Сочинения. Academia, 1935, стр. 380.
[4] Posakis „Taika liūšoms! Karas rūmams!“ pirmąkart buvo paskelbtas XVII a. prancūzų buržuazinės revoliucijos laikotarpiu. Konvento narys montanjaras Pjeras Žozefas Kambonas iškėlė šį lozungą savo pranešime, pagrįsdamas 1792 m. gruodžio 15 d. dekretą dėl feodalinės santvarkos likvidavimo. Tas pats lozungas yra įrašytas Konvento 1793 m. sausio 21 d. posėdžio protokole. Lozungas „Taika liūšoms! Karas rūmams!“ buvo Georgo Biuchnerio atsisakymo epigrafas.
[5] Kalba apie konstitucijos esmę. Žr. Ф. Лассаль. Соч. т. II. 1959.
[6] Rusiškas leidimas: Георг Бюхнер. Смерть Дантона, СПБ, 1879. – 50. Pažymėtinas leidimas: М., 1954.
[7] Žr. Георг Бюхнер. Соч., стр. 295.
[8] Pasak Engelso, „Feuerbachas yra pasakęs, kad nė viena knyga nėra suteikusi jam tokio malonumo, kaip Veitlingo „Garantijų“ pirmoji dalis. Jis pareiškė, kad niekada niekam nesa paskyręs savo knygų, tačiau jaučias didelį norą paskirti savo artimiausią veikalą Veitlingui“ (K. Маркс и Ф. Энгельс. Con., т. 2, изд. 2, стр. 524-525). Kai dėl jaunojo Markso, tai jis vadinęs Veitlingo veikalus „genialiais“, o „Garantijas“ – „nepalyginam ir puikiu Vokietijos darbininkų debiutu“ (K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai, t. II, Vilnius, 1950, p. 307).
[9] Žr. K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai, t. II, Vilnius 1950, p. 309.
[10] Vadindamas Rodbertų socialistu, Plechanovas perdeda jo veikalo reikšmę ir neskiria reikiamo dėmesio į reakcines jo pažiūrų puses. Rodbertus buvo prūsiškojo „valstybinio socializmo“ skelbėjas. Pastebėdamas atskirus, kapitalistiniam gamybos būdui savitų bruožų prieštaravimus, jis laikė galimu išspręsti juos kapitalistinės santvarkos rėmuose, vykdant reformas, išsaugant buržuaziją bent artimiausiems 500 metų. Rodbertus konservatizmas ir reformizmas pasireiškė ir Plechanovo cituojamuose „Socialiniuose laiškuose fon Kirchmannui“ ir knygoje „Pažinimai mūsų valstybinės-ūkinės santvarkos“.
[11] Žr. К. Родбертус. К познанию нашего государственно-хозяйственного строя. Пять теорем. Л., 1935, стр. 81.
[12] Veikalo „Normali darbo diena“ rusiškas vertimas įdėtas žurnale „Юридический Вестник“, 1891, Nr. 1.
[13] Žr. К. Родбертус. К познанию нашего государственно-хозяйственного строя, 1935, стр. 80.
[14] Ryšium su tuo Engelsas rašė: „Tai iš tikrųjų žaislinė triūba surogato atsiėmimo pasekmė… Visa, ką Rodbertus yra už mus išmanęs, yra utopija su darbinių pinigų pagalba, yra tiesiog naivu ir savo reikšme turi kas menkesnis daiktas, negu visa tai, ką yra parašę jo gražiausi draugai tiek iki šiol, tiek ir po to“. K. Маркс ir Ф. Энгельс. Соч. t. XVI, I, 1937, стр. 187).
[15] K. Маркс ir Ф. Энгельс. Соч., t. XVI, I, t. 2, стр. 174—188.
[16] K. Маркс. Теории прибавочной стоимости, t. II, 1957, стр. 106.
[17] Žr. Г. В. Плеханов. Соч., t. I, стр. 216—364.
