Redakcijos komentaras: Besidomintiems socializmu, komunizmu ir kairiosiomis idėjomis apskritai, neabejotinai svarbūs Markso ir Engelso, žodžiu – marksizmo pradininkų vardai. Tačiau pati socialistinė idėja, tai yra žmogaus išlaisvinimo kuriant protingai tvarkomą, lygybe ir solidarumu paremtą visuomenę idėja – egzistavo dar gerokai iki jų. Šiuo požiūriu, tiesioginiai marksizmo pirmtakai – XIX amžiaus anglų, prancūzų ir vokiečių utopiniai socialistai: mokslininkai ir filosofai, paskyrę gyvenimą tam, kad rastų realią, žemišką išeitį iš taip vadinamosios „ašarų pakalnės“. Būtent pažinčiai su jais ir jų idėjomis skirta čia skaitytojui teikiama Georgijaus Plechanovo (1856-1918), marksizmo Rusijoje pradininko, brošiūra „XIX amžiaus utopinis socializmas“. Parašytas 1913 metais kaip įvadas į kalbamąją temą, šis klasikinis veikalas ir šiandien lieka pravartus teisybės ieškotojams.
* * *
B. PRANCŪZŲ UTOPINIS SOCIALIZMAS
I
Tuo tarpu kai Anglijoje antrojoje XVIII amžiaus pusėje vyko „pramoninė revoliucija“, Prancūzijoje trečiasis luomas įnirtingai kovojo su senąja santvarka. Trečiasis luomas buvo tuomet, žinomo posakio žodžiais tariant, aprėpęs visą prancūzų tautą, išskyrus „privilegijuotuosius“. Kova su „privilegijuotaisiais“ buvo politinė kova. Kai politinę valdžią iš „privilegijuotųjų“ rankų išplėšė trečiasis luomas, jis, žinoma, pasinaudojo ja pašalinti visoms toms ekonominėms ir socialinėms įstaigoms, kurių visuma sudarė senosios politinės santvarkos pagrindą. Kova su šiomis įstaigomis buvo ypač suinteresuoti visi labai įvairūs gyventojų elementai, įėjusieji į trečiojo luomo sudėtį. Todėl visi pažangūs XVIII amžiaus prancūzų rašytojai sutarė, smerkdami senąją socialinę-politinę santvarką. Bet tai ne viskas. Sutartinai smerkdami ją, jie mažai kuo tesiskyrė vienas nuo kito ir savo pažiūra į jiems pageidaujamą naująją visuomeninę santvarką. Savaime suprantama, kad priešakinėje stovykloje negalėjo nebūti nuomonių tam tikrų atspalvių. Tačiau, nepaisant šių atspalvių, prie: stovykla vieningai siekė įgyvendinti tą visuomeninu tvarką, kurią mes vadiname dabar buržuazine. Šio vieningo siekimo jėga buvo tokia didelė, kad prieš ją tuo metu savo galvą netgi tokie žmonės, kurie nepritarė buržuaziniam idealui. Štai pavyzdys.
Tuo metu labai žinomas abatas de Mabli savo polemikoje su fiziokratais pasisakė prieš privatinę nuosavybę ir prieš glaudžiai su ja susijusią visuomeninę nelygybę. Jis, jo paties žodžiais tariant, „negalėjo atsižadėti malonios turtų bendrumo idėjos“. Kitaip sakant, jis gynė komunizmą. Tačiau šis tvirtų įsitikinimų komunistas laikė pareiga pareikšti, kad turtų bendrumo idėja rodėsi jam įgyvendinama. „Jokia žmogiška jėga, – rašė jis, – negalėtų pamėginti dabar atkurti lygybės, nesukeldama neramumų, kur kas didesnių, negu tie, kuriuos ji panorėtų šalinti“*[1]. Tokios buvo susidėjusios aplinkybės: netgi pripažįstant teorijoje komunizmo pranašumą, teko tenkintis mintimi apie senosios santvarkos pakeitimą ne komunistine, o – buržuazine.
*„Doutes proposės aux philosophes ėconomistes sur l’ordre turel et essentiel dės sociėtės politiques“. Par Monsieur l’Abbe Mably. A la Haye MDCCL XVIII, p. 15. („Abejonės, pateiktos filosofams-ekonomistams dėl natūralios ir būtinos politinių draugijų tvarkos“, pono abato Mabli, Haga, 1768, p. 15.]
Kai revoliucija suteikė triumfą buržuazinei santvarkai, bematant prasidėjo savitarpio kova tų įvairių elementų, kurie buvo trečiojo luomo sudėtyje. Tas visuomenės sluoksnis, kuris buvo tuomet dabartinio proletariato užuomazga, stojo į karą su „turtingaisiais“, kuriuos jis statė lygia greta su aristokratija. Nors įžymiausiems šio sluoksnio politiniams atstovams, pavyzdžiui, Robespjerui ir Sen-Žiustui, buvo visiškai svetimos komunistinės idėjos, tačiau „Grakcho“ Babefo asmenyje komunizmas vis dėlto įžengė į istorinę sceną paskutiniame didžiosios revoliucinės dramos veiksme. Babefo ir jo vienminčių sudarytas „Lygiųjų Sąmokslas“[2] buvo tartum prologas tos ligi šiol nebaigtos kovos tarp proletariato ir buržuazijos, kuri sudaro vieną iš būdingiausių XIX šimtmečio Prancūzijos vidaus istorijos bruožų. Beje, ne. „Lygiųjų Sąmokslą“ tiksliau pavadinus šios kovos prologo prologu. Babefo ir jo vienminčių samprotavimuose mes užtinkame tik menkas, miglotas užuominas apie tai, kaip jie supranta jų pasmerktos pražūčiai naujosios visuomeninės santvarkos istorinę esmę. Jie težino ir visaip linksniuoja viena: „tikroje visuomenėje neturi būti nei turtingųjų, nei neturtingųjų“ (dans une véritable société il ne doit y avoir ni riches, ni pauvres). O kadangi revoliucijos sukurtoje visuomenėje yra ir neturtingųjų ir turtingųjų, tai revoliucija negali būti laikoma baigta tol, kol ši visuomenė nebus užleidusi vietos tikrajai visuomenei*. Kaip tolimos yra „babuvistų“ idėjos nuo tų idėjų, su kuriomis mes susipažinome, studijuodami anglų utopinį socializmų, labai gerai matoma iš tolesnio dėstymo.
*Žr.: „Analyse de la doctrine de Babeuf, triburi du peuple, proscrit par le directoire exėcutif pour avoir dit la vėritė“ [„Babefo, liaudies tribūno, persekiojamo vykdomosios direktorijos už tai, kad jis skelbia tiesą, doktrinos analizė“], išspausdintą priede prie žinomos F. Buonaročio knygos: „Gracchus Babeuf et la conjuration dés égaux“ („Grakchas Babefas ir lygiųjų sąmokslas“][3]. Turiu prieš akis jos kiek sutrumpintą, Paryžiaus 1869 m. leidimą.
Anglijos socialistai teikia didžiulę istorinę reikšmę tam faktui, kad naujausios visuomenės žinioje yra galingos gamybinės jėgos. Tokių jėgų buvimas pirmąkart teikia, jų manymu, praktinį galimumą taip pertvarkyti visuomenę, kad joje nebūtų nei neturtingųjų, nei turtingųjų. Priešingai tam, kai kurie babuvistai mielai taikstėsi su ta prielaida, kad jų komunistinio idealo įgyvendinimas „sužlugdys visus menus“, t. y . vadinasi, tarp kitko, ir techninius. „Lygiųjų“ manifestas stačiai sako: „Težūva, jei to reikia, visi menai, kad tik mums liktų tikroji lygybė“*. Tiesa, šis, S. Marešalio parašytas, manifestas nepatiko daugeliui babuvistų ir netgi nebuvo jų platinamas. Bet pats Buonarotis praneša, kad, gindamas komunistinio perversmo planą, jis kartu su Debonu, Darte ir Lepeletje samprotavo taip: „Sakoma, kad nelygybė paspartino naudingųjų menų pažangą; tačiau jeigu tai ir būtų buvę teisinga, tai vis dėlto ji turi dabar baigtis, nes naujieji šių menų laimėjimai nuo šiol jau nieko nepridės prie tikrosios žmonių laimės“**. Tai reiškia, kad nuo šiol žmonija jau nebejaučia ypatingo reikalo vystyti techniką. Tikriausiai, Marksas ir Engelsas turėjo galvoje, tarp kitko, tokius babuvistų samprotavimus, sakydami savo „Komunistų partijos manifeste“, kad revoliucinė literatūra, lydėjusi pirmuosius proletariato judėjimus, buvo reakcinga, skelbdama visuotinį asketizmą ir pirmykštės lygybės įvedimą.[4]
* „Gracchus Babeuf“ etc., p. 70[5].
** Ф. Буонарроти. «Гракх Бабёф и заговор равных», стр. 49 и 50.
Šio asketinio bruožo nėra XIX šimtmečio prancūzų socialistų veikaluose. Priešingai, mes aptinkame jų pasisakymuose labai pritariamą pažiūrą į techninę pažangą.
Galima, turbūt, pasakyti, kad netgi keistos ir – pripažinkime atvirai! – juokingos Furjės svajonės apie antiliūtus, antiryklius, antibegemotus ir kitus į juos panašius geraširdžius gyvūnus, kurie ilgainiui teiks paslaugas žmonijai ir tuo padidins jos gyvenimo patogumus, buvo ne kas kita, kaip nepaprastai fantastiškais rūbais apvilktas busimosios techninės pažangos svarbumo ir jos begalinio platumo pripažinimas. Tačiau, nepaisant viso to, – ir tai turi didžiulę reikšmę teorijos istorijai, – prancūzų socialistai-utopistai didžiule dauguma atvejų žymiai atsiliko nuo anglų socialistų-utopistų, ne taip giliai suprasdami betarpiškų ano meto technikos pažangos visuomeninių-ekonominių rezultatų tikrąją prigimtį.
II
Anglų socialistai laikėsi, kaip mes žinome, to požiūrio, kad gamybinių jėgų augimas vis labiau ir labiau gilina visuomenės susiskirstymą į dvi klases: „turtingųjų“ klasę, iš vienos pusės, ir „neturtingųjų“ – iš antros. Be to, klasinį „turtingųjų“ ir „neturtingųjų“ priešingumą jie vaizdavosi kaip įmonininkų klasės ir samdomųjų darbininkų klasės priešingumą. Įmonininkai pasisavina didesniąją dalį vertės, kurią darbininkai sukuria savo darbu. Tai buvo aišku jau Čarlzui Holiui, bet tik palaipsniui aiškėjo prancūzų rašytojams socialistams. O ir tie prancūzų socialistai, kurie suprato, kad svarbiausias šiuolaikinės visuomenės prieštaravimas yra kapitalo interesų ir samdomojo darbo interesų prieštaravimas, niekada nebuvo įsivaizdavę šio prieštaravimo taip aiškiai, kaip tatai matyti iš Tompsono, Grėjaus arba Hodskino veikalų.
Sen-Simonas* buvo tiesioginis tęsėjas tos ideologijos, kurią skelbė XVIII amžiaus trečiojo luomo ideologai. Jis kalbėjo ne apie tai, kad įmonininkai išnaudoja darbininkus, o tik apie tai, kad įmonininkai ir darbininkai, kartu paimti, yra išnaudojami „nedirbančiosios“ klasės, kuriai priklausė daugiausia aristokratija ir biurokratija. Įmonininkai, Sen-Simono akimis žiūrint, buvo natūralūs darbininkų interesų atstovai ir gynėjai. Jo mokiniai pažengė toliau už jį. Analizuodami sąvoką „nedirbančioji klasė“, jie priskyrė prie jos ne tik žemvaldžius, kurie išnaudoja „dirbančiąja klasę“, gaudami iš jos žemės rentą, bet taip pat ir kapitalistus. Tačiau – įsidėmėkite tai – kapitalistais jie laiko tik tuos asmenis, kurių pelnas susidaro iš kapitalo palūkanų. Įmonininko pelnas, jų manymu, sutampąs su darbo užmokesčiu. Visai tokį pat pažiūros neaiškumą mes užtinkame – jau praėjus ketvirtadaliui amžiaus! – Prudono pasisakymuose. 1850 metų kovo mėnesį jis rašė: „Buržuazijos susivienijimas su proletariatu reiškia dabar, kaip m pirma, baudžiauninko išlaisvinimą, ginamąją ir puolamąją pramonininkų ir darbo žmonių sąjungą prieš kapitalistą ir bajorą“. Aiškesnė yra Luji Blano pažiūra. Mus dominąs visuomeninis priešingumas jam yra buržuazijos priešingumas liaudžiai. Tačiau, kalbėdamas apie buržuaziją, jis turi galvoje „visumą tokių piliečių, kurie, valdydami darbo įrankius arba kapitalą, dirba, naudodamiesi savo turimomis priemonėmis, ir priklauso nuo kitų tik tam tikru mastu“. Ką reiškia tasai „tik“? Ir kaip reikėtų suprasti tą Luji Blano mintį, kad piliečiai, kurių visuma sudaro buržuaziją, dirba, naudodamiesi turimomis priemonėmis? Ar tatai reiškia, kad jis turi galvoje vien tik smulkiąją – amatininkiškąją – buržuaziją? Ar tatai reikia suprasti ta prasme, kad Luji Blanas, kaip ir sensimonistai, žiūrėjo į įmonininko pelną, kaip į užmokestį už jo darbą? Į tai atsakymo nėra. Liaudį Luji Blanas nusako kaip „visumą piliečių, kurie, nevaldydami kapitalo, visiškai priklauso nuo kitų tuo, kas liečia pirmuosius gyvenimo poreikius“****. Toks apibrėžimas pats savaime nekelia prieštaravimų. Tačiau „priklausyti nuo kitų“ galima labai įvairiai, todėl Luji Blano iškeliama liaudies sąvoka nesutampa su ta kur kas tikslesne samdomojo darbininko sąvoka, kuria operavo savo tyrinėjimuose anglų socialistai. Beje, Luji Blanas aplamai mažai domėjosi ekonominėmis sąvokomis. Žymiai atidžiau žiūrėjo į jas Žanas Reino***** ir Pieras Leru******, abu pirmiau priklausę sensimonistų mokyklai, bet anksti nustoję tenkintis jos mokymu. Reino teigė, kad liaudis susidedanti iš dviejų klasių, savo interesais priešingų viena kitai: proletariato ir buržuazijos. Proletarais jis vadino „žmones, kurie gamina visą nacijos turtą, neturėdami jokių kitų pajamų, kaip užmokestį už savo darbą“. Buržua jis vadino „žmones, kurie valdo kapitalus ir gyvena iš jų gaunamo pelno“. Pripažindamas šių apibrėžimų teisingumą, Pieras Leru mėgino netgi nustatyti proletarų skaičių. Jo apskaičiavimu išėjo, kad Prancūzijoje jų buvo iki 30 milijonų*******. Tai, žinoma, per daug. Tokio skaičiaus proletarų toli gražu nėra nė dabartinėje Prancūzijoje. Perdėtas apskaičiavimas paaiškinamas tuo, kad prie proletariato Leru priskyrė ne tik valstiečius, bet ir elgetas, kurių yra buvę, jo žodžiais tariant, maždaug keturi milijonai. Tokią pat klaidą yra padaręs ir Reino, priskyręs prie proletariato „kaimo valstiečius“, priešingai savo paties proletaro sąvokos apibrėžimui. Šiuo klausimu Reino ir Leru pažiūros yra labai artimos mūsiškių trudovikų pažiūroms[6].
* Žr. „Le Producteur“, v. I, p. 245.
** Gimė 1809 m., mirė 1865 m.
*** Gimė 1811 m., mirė 1882 m.
**** „Histoire de dix ans“. 1830-1840. 4-me éd., v. II, p. 4 [„Dešimties metų istorija“, 4 leid., t. II, p. 4] Pastaba.
***** Gimė 1806 m., mirė 1863 m.
****** Gimė 1797 m., mirė 1871 m.
******* Žr. „De da plutocratie“. Boussac 1848, p. 25 [„Apie plutokratiją“, Busakas, 1848, p. 25]. – Pirmasis šios knygos leidimas išėjo 1843 m.
Skaitytojas pats supranta, kodėl utopinio laikotarpio prancūzų socialistų ekonominės pažiūros nepasižymėjo aiškumu, būdingu Anglijos socialistų sąvokoms: kapitalistinių gamybos santykių skiriamieji bruožai buvo Anglijoje kur kas išraiškingesni, negu Prancūzijoje.
Ekonominių pažiūrų aiškumas, būdingas ano meto anglų socialistams, netrukdė būti jiems įsitikinusiems, kad proletariatas ir buržuazija – klases savo ekonominiais interesais tiesiog priešingos viena kitai – gali, visiškai tarpusavyje sutardamos, imtis reformuoti visuomenę. Anglų socialistai matė esamą klasių kovą dabartinėje visuomenėje. Bet jie griežtai smerkė ją ir jokiu būdu nenorėjo sieti su ja savo reformatorinių planų įgyvendinimo. Šiuo atžvilgiu nebuvo jokio skirtumo tarp jų ir daugumos prancūzų socialistų. Sen-Simonas ir sensimonistai, Furjė ir furjeristai, Kabė, Prudonas ir Luji Blanas, visi jie, būdami labai skirtingų pažiūrų daugeliu klausimų, visiškai sutartinai teigė, kad visuomeninė reforma turi kaip prielaidą ne kovą tarp klasių, o visišką jų susitaikinimą.
Žemiau mes pamatysime, kad ne visi prancūzų socialistai-utopistai neigė klasių kovą. Bet dabar mums yra būtina atminti, kad dauguma jų žiūrėjo į ją neigiamai ir kad ši jų neigiama pažiūra į ją paaiškina, kodėl jie nė girdėti nenorėjo apie politiką.
Įžymiausias Furjės mokinys, Viktoras Konsideranas* su džiaugsmu konstatavo ketvirtojo dešimtmečio viduryje, kad Prancūzijos gyventojai mažiau besidomi politika, paaiškindamas tai „teorinėmis“ politikų klaidomis: šie pastarieji, užuot ieškoję priemonių interesams sutaikinti, rėmė jų savitarpio kovą, „naudingą, – Konsiderano žodžiais tariant, – vien tik tiems, kurie ja prekiauja“**.
* Gimė 1808 m., mirė 1893.
** Débâcle de la politique en France“, Paris 1836, p. 16 [„Politikos krachas Prancūzijoje“, Paryžius, 1836, p. 16].
Taikinga daugumos socialistų-utopistų nuotaika atrodo pirmu požiūriu keista Prancūzijoje, kur dar taip neseniai šėlo didžiosios revoliucijos audra ir kur priešakiniai žmonės, atrodytų, turėtų itin branginti revoliucinę tradiciją. Tačiau, smulkiau nagrinėjant, darosi neabejotina, kad kaip tik neseniai įvykusios revoliucijos prisiminimas ir skatino priešakinius ideologus, kaip Konsideranas, ieškoti tokių priemonių, kurios galėtų padaryti galą klasių kovai. Taikinga šių ideologų nuotaika buvo psichologinė reakcija prieš revoliucinį 1793 metų įkarštį. Didžiulę daugumą prancūzų socialistų-utopistų apimdavo siaubas, pagalvojus apie tokį interesų savitarpio kovos paaštrėjimą, kuriuo pasižymėjo šitie visiems tada gerai atmintini metai. Jau pirmajame savo veikale „Théorie dés quatre mouvements et dės destinées sociales“*, išėjusiame 1808 metais, Furjė pasipiktinęs kalbėjo apie „1793 metų katastrofą“, priartinusią, pasak jo, civilizuotąją visuomenę prie barbarybės būvio. Iš savo pusės Sen-Simonas dar pirmiau, negu Furjė, vadino prancūzų revoliuciją siaubingu sprogimu ir didžiausia iš visų rykščių**. Tokia pažiūra į „1793 metų katastrofą“ netgi sukėlė Furjės neigiamą pažiūrą į XVIII amžiaus šviečiamąją filosofiją, tačiau jis buvo iš jos pasiėmęs visus pagrindinius savo teorijos teiginius. Sen-Simonas taip pat nepritarė paminėtajai filosofijai, bent tiek, kiek ji atrodė jam griaunamąja ir kiek jis darė ją atsakingą už 1793 metų įvykius. Svarbiausias XIX amžiaus visuomeninės minties uždavinys, Sen-Simono manymu, buvo ištirti, kokių priemonių reikia imtis, „kad būtų padarytas galas revoliucijai“***. Ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose jo pasekėjai stengėsi išspręsti tą patį uždavinį. Skirtumas buvo tik tas, kad jie turėjo galvoje jau nebe XVIII šimtmečio pabaigos revoliuciją, o 1830 metų revoliuciją. Vienas iš pagrindinių jų argumentų socialinės reformos naudai buvo tas sumetimas, kad ji („association“, „organisation“) sustabdysianti revoliuciją. Revoliucijos šmėkla jie baugina savo priešininkus. 1840 metais Anfantenas sakė, kad sensimonistų nuopelnas esąs tas, jog ketvirtajame dešimtmetyje jie, matydami proletariatą, ką tik išmėginusį savo jėgas sėkmingame sukilime prieš sostą, šaukė: „Voici les barbares!“ („Barbarai žengia!“). Ir jis didžiuodamasis priduria, kad ir dabar, po dešimties metų, jis nesiliauja kartojęs tą patį šūksnį: „Barbarai žengia!“****
* [„Keturių sąjūdžių ir visuotinio likimo teorija“][7].
** Oeuvres choisies de C. – H. de Saint-Simon, t. I, Bruxelles 1859, p. 20-21.][8]
*** Mano pabraukta.
**** „Correspondence politique“, 1835-1840, Paris 1849, p. 6. [„Politinė korespondencija“, 1835-1840, Paryžius, 1849, p. 6].
III
Proletariato pasirodymas istorijos scenoje tolygus „barbarų“ pasirodymui joje. Taip manė Anfantenas. Taip manė daugumas prancūzų socialistų-utopistų*. Ir tai labai būdinga jų mąstysenai aplamai ir jų pažiūrai į politinę kovą, skyrium paėmus. Socialistai-utopistai karštai gynė darbininkų klasės interesus. Jie negailestingai demaskuodavo daugelį buržuazinės visuomenės prieštaravimų. Savo gyvenimo pabaigoje Sen-Simonas mokė, kad „visų visuomeninių institucijų tikslas turi būti moralinis, protinis ir fizinis gausiausios ir neturtingiausios klasės gerinimas“. Furjė su tauriu pasipiktinimu teigė, kad darbininkų padėtis civilizuotoje visuomenėje yra blogesnė, negu laukinių žvėrių padėtis**. Tačiau, sielvartaudami dėl darbininkų klasės liūdnos padėties ir iš visų jėgų besistengdami jai padėti, socialistai-utopistai netikėjo jos savaveiksmiškumu, o kai tikėjo juo, tai jis baugino juos. Kaip mes ką tik matėme, Anfantenui proletarų pasirodymas buvo tolygus barbarų antplūdžiui. Sen-Simonas dar 1802 metais rašė, kreipdamasis į „klasę, neturinčią nuosavybės“: „Pažiūrėkite, kas įvyko Prancūzijoje tuo metu, kai ten viešpatavo jūsų draugai: jie pagimdė badą“***.
* Tokios pažiūros į proletarus atgarsis girdimas taip pat kai kuriuose A. I. Gerceno samprotavimuose.
** Oeuvres complétes de Ch. Fourier, Paris 1841, t. IV, p. 191-192 [Pilnas Š. Furjės raštų rinkinys, Paryžius, 1841, t. IV, p. 191-192.][9].
*** Oeuvres choisies, v. I, p. 27. [Rinktiniai raštai, t. I, p. 27.][10].
Įdomus kontrastas: ligi pat 1848 metų vasario revoliucijos buržuazijos ideologai anaiptol nebuvo politinės klasių kovos priešininkai. 1820 metais Gizo rašė, kad vidurinė klasė turi paimti į savo rankas politinę valdžią, jeigu ji nori užtikrinti savo interesus kovoje su reakcionieriais, kurie iš savo pusės siekia užgrobti valdžią ir pasinaudoti ja sutinkamai su savo interesais*. O kai reakcionieriai prikišo jam, kad, propaguodamas klasių kovą, jis žadinąs blogas aistras, jie išgirdo iš jo, kad visą Prancūzijos istoriją yra „padariusi“ klasių kova ir kad jiems gėda pamiršti šią istoriją tik todėl, kad „jos išvados“ pasirodė esančios jiems nepalankios**.
* „Du Gouvernement de la France et ministére actuel“, Paris 1820, p. 237 [„Apie Prancūzijos vyriausybę ir dabartinį ministrų kabinetą“, Paryžius, 1820, p. 237.]
** Žr. Avant-propos [Pratarmė] ką tik cituoto veikalo „Du Gouvernement de la France“ trečiajam leidimui.
Gizo tikėjo „vidurinės klasės“, t. y. buržuazijos, savaveiksmiškumu ir nė kiek nebijojo šio savaveiksmiškumo. Todėl jis įrodinėjo klasių politinės kovos būtinumą. Žinoma, ir jis anaiptol nepritarė „1793 metų katastrofai“; toli gražu ne! Tačiau jis buvo tos nuomonės, kad ligi tam tikro laiko ji negalinti pasikartoti. 1848 metais jis kitaip ėmė žiūrėti į šį klausimą ir tada jis savo ruožtu pasidarė socialinės taikos šalininku. Taip vyko ir kitėjo visuomeninės minties vystymosi eiga ryšium su visuomenės gyvenimo vystymosi eiga.
Dabar metas priminti skaitytojui, kad tuometinės Prancūzijos socialistinė mažuma anaiptol nebuvo nei prieš politiką, nei prieš klasių kovą. Ši mažuma žymiai skyrėsi savo mąstysena nuo daugumos, apie kurią aš ligi šiol kalbėjau. Ji buvo kilusi tiesia linija iš Babefo ir jo vienminčių. Vienas iš veikliųjų „Lygiųjų Sąmokslo“ dalyvių, Mikel-Andželo palikuonis, Filipas Buonarotis*, toskanietis, pasidaręs Prancūzijos piliečiu Konvento nutarimu, buvo XIX amžiaus utopiniame socializme babuvistų revoliucinės tradicijos reiškėjas. Jo išleistas 1828 metais Briuselyje ir jau mano aukščiau paminėtas veikalas „Histoire de la conspiration pour legalitė, dite de Babeuf, suivie du procés auquel eile a donné lieu“**, turėjo didžiulės įtakos prancūzų socialistų revoliucinės mažumos mąstysenai . Jau tasai faktas, kad šiai mažumai turėjo įtakos vienas buvusių ..Lygiųjų Sąmokslo“ dalyvių, rodo, jog, skirtingai nuo daugumos, jos neslėgė prisiminimai apie „1793 metų katastrofą“. Įžymiausias šios mažumos atstovas, Ogiustas Blanki, iki pat savo ilgo gyvenimo pabaigos liko nenuramdomu revoliucionierium***.
* Gimė 1761 m. Pizoje, mirė 1837 m. Paryžiuje.
** [„Istorija sąmokslo vardan lygybės, vadinamo Babefo sąmokslu. Pridedant su juo susijusio proceso medžiagą“][11].
Jeigu Sen-Simonas primygtinai teigė, kad yra būtinos tokios priemonės, kurios padarytų galą revoliucijai, ir jeigu šiuo atžvilgiu jam visiškai pritarė dauguma prancūzų socialistų, tai jų mažuma, pati patyrusi babuvizmo įtaką, visiškai pritarė „Lygiųjų“ nuomonei, kad revoliucija dar nėra baigta, nes turtingieji yra užgrobę visas gyvenimo gėrybes. Čia ir glūdi pagrindinis skirtumas tarp dviejų prancūzų utopinio socializmo krypčių: vieni norėjo padaryti revoliucijai galą; kiti siekė ją pratęsti.
Tie, kurie norėjo padaryti revoliucijai galą, žinoma, siekė suderinti visus tarpusavyje kovojančius visuomeninius interesus. Konsideranas rašė: „Kiekvienai klasei geriausias būdas savo privatiniams interesams užtikrinti yra tas, kad jie būtų susieti su kitų klasių interesais“*. Taip galvojo visi taikingieji socialistai-utopistai. Jie nesutarė vien tik klausimu, kokių gi priemonių reikia imtis, kad butų suderinti visų visuomenės klasių interesai. Beveik kiekvienas iš socialistinių sistemų taikingųjų kūrėjų sugalvodavo savą atskirą planą turtingosios klasės interesams užtikrinti. Pavyzdžiui, Furjė rekomendavo taip skirstyti darbo produktą būsimoje visuomenėje, kad darbo žmonėms tektų penkios dvyliktosios, kapitalistams – keturios dvyliktosios ir, pagaliau, talento atstovams – trys dvyliktosios visos kalbamojo produkto visumos. Ir visi kiti taikingieji utopiniai paskirstymo planai nekintamai vienaip ar kitaip nuolaidžiavo kapitalistams: kitaip turtingosios klasės interesas butų likęs neužtikrintas, ir dėl to viltis taikiai išspręsti socialinį klausimą būtų netekusi bet kurio pagrindo. Neatsižvelgti į kapitalistų – ir aplamai „turtingųjų“ – interesus galėjo tiktai tie socialistai, kurie nebijojo netekti šios vilties, t. y. tie, kurie teikė pirmenybę revoliuciniam veikimo būdui. Tokiam būdui teikė pirmenybę „babuvistai“ XVIII amžiaus pabaigoje, į jį buvo taip pat linkę XIX šimtmetyje prancūzų socialistai, patyrę babuvistų įtaką. Nemanydami, kad reikia ginti „turtingųjų“ interesą, tokios mąstysenos žmonės stačiai pasiskelbdavo ne tik revoliucionieriais, bet taip pat ir komunistais. Aplamai nagrinėjamoje epochoje socializmo sąvoka nebuvo Prancūzijoje sutapatinama su komunizmo sąvoka kaip tik todėl, kad savuose būsimos visuomeninės santvarkos projektuose socialistai laikė galima tam tikrą – kartais labai didelę – turtinę nelygybę. O komunistai ją neigė.
* „Débâcle de la politique en France“. [„Politikos krachas Prancūzijoje“.] Konsiderana pabraukta, p. 63.
Kaip mes ką tik matėme, polinkis į revoliucinę galvoseną turėjo palengvinti prancūzų reformatoriams įsisavinti komunistinę programą. Ir iš tikrųjų, revoliucionieriai, kaip antai Teodoras Dezami* ir Ogiustas Blanki laikėsi komunizmo. Tačiau ne visi komunistai buvo revoliucionieriai. Žymiausias taikingojo komunizmo atstovas buvo Etjenas Kabė**. Jis kuo aiškiausiai išreiškė taikingą daugumos prancūzų socialistų tendenciją, sakydamas: ,,Jeigu revoliucija būtų buvusi mano saujoje, tai aš nebūčiau atgniaužęs saujos netgi tuo atveju, jeigu man būtų tekę mirti ištremtyje“***. Kaip ir XVIII amžiaus švietėjai, Kabė tikėjo proto visagalyje. Jis tikėjosi, kad komunizmo naudingumą galinti suprasti ir įvertinti netgi turtingoji klasė. Komunistai-revoliucionieriai to nesitikėjo ir todėl skelbė klasių kovą.
* Apie jį mažai tekalba prancūzų socializmo istorikai, nors jo pažiūros yra vertos tam tikrais atžvilgiais didelio dėmesio. Deja, dėl vietos stokos ir man netenka išdėstyti čia jo mokymo. Pasakysiu tik tek: tas mokymas aiškiau už bet kurį kitą rodo, koks glaudus buvo prancūzų socialistų-utopistų ir ypač kairiojo jų sparno – komunistų – idėjinis ryšys su XVIII amžiaus prancūzų materialistais. Dezami remiasi daugiausia Helvicijum, kurį jis vadina narsiu novatorium ir nemirtingu mąstytoju. Pagrindinis Dezami veikalas „Code de la comunauté“ [„Bendrumo kodeksas“][12] išėjo Paryžiuje 1843 netaus. 1841 metais jis išleido laikraštį „L‘Humanitaire“. Įdomu, kad Marksas savo polemikoje su broliais Baueriais vadina Dezami kryptį moksline[13].
** Gimė 1788 m., mirė 1856 m.
*** „Voyage en Icarie“, 1855, p. 565[14]. Pabraukta originale. Pirmasis šios knygos („Kelionė į Ikariją“) leidimas išėjo 1842 m. kovo mėnesį. Tai – labiausiai žinomas iš visų Kabės veikalų; jame aprašomas įsivaizduojamos komunistinės visuomenės gyvenimas.
Beje, nereikia manyti, kad jų taktika buvo panaši į taktiką dabartinės tarptautinės socialdemokratijos, kuri, kaip žinoma, taip pat neneigia nei klasių kovos, nei politikos. Jie daugiausia buvo sąmokslininkai. Tarptautinio socializmo istorijoje vargu ar galima rasti kitą tokį tipingą sąmokslininką, koks yra buvęs Ogiustas Blanki. Sąmokslo taktika mažai teskiria vietos masės savaveiksmiškumui. Nors prancūzų komunistai-revoliucionieriai dėjo daugiau vilčių į masę, negu to meto taikingieji socialistai, tačiau, sutinkamai su jų pažiūra j busimąjį visuomenės pertvarkymą, masė turėjusi vien tik paremti sąmokslininkus, o svarbiausia veiksmą turėję vykdyti vien tik šie pastarieji*. Sąmokslininkiška taktika visada yra neklaidingas darbininkų klasės nelygybės rodiklis. Ši taktika nueina į praeitį, kai darbininkų klasė pasiekia tam tikrą subrendimo laipsnį.
* Apie F. Buonaračio pažiūrą į liaudies savaveiksmiškumą žr. įdomią pastabą Paul Robiquet veikale „Buonarroti et la secte des Egaux d‘aprés les documents inédits“, Paris 1910, p. 282 [Polis Robikė. „Buonarotis ir Lygiųjų sekta pagal nepaskelbtus dokumentus“. Paryžius, 1910, p. 282.]
IV
Visų atspalvių socialistai-utopistai tvirtai tikėjo žmonijos pažanga. Mes žinome, kaip padrąsinamai veikė jaunąjį M. E. Saltykovą toji Sen-Simono mintis, kad aukso amžius esąs ne praeityje, o ateityje[15]. Tačiau tvirtas tikėjimas pažanga buvo būdingas taip pat ir XVIII amžiaus švietėjams: pakanka paminėti taurųjį Kondorsę. Socializmo skiriamasis bruožas yra, tiesą sakant, ne tikėjimas pažanga, o įsitikinimas, kad pažanga veda į „žmogaus išnaudojimo kito žmogaus“ likvidavimą. Jis yra atkakliai kartojamas sensimonistų kalbose ir veikaluose*. „Praeityje, – sakė jie, – visuomeninė santvarka visada, didesniu ar mažesniu mastu, rėmėsi žmogaus išnaudojimu kito žmogaus; nuo šiol svarbiausią pažangą sudarys tai, kad šis išnaudojimas bus panaikintas, kad ir kuriuo pavidalu jis reikštųsi“**. To siekė ir visų kitų mokyklų socialistai. Savuose visuomenės sutvarkymo planuose jie toli gražu ne visada visiškai priartėdavo prie šio tikslo. Kaip mes jau žinome, šie planai dažnai taikstėsi su tam tikra visuomenine nelygybe, kuri galėjo pagaliau remtis vien tik „žmogaus išnaudojimu kito žmogaus“. Tik komunistai išvengė šio nenuoseklumo, pasireiškiančio, iš vienos pusės, siekimu suderinti visų klasių interesus, kad būtų išvengta klasių kovos, o iš antros – neaiškiu supratimu to, kas, tikrai sakant, sudaro minėtojo išnaudojimo ekonominę esmę. Komunistas Dezami ne be pagrindo kreipė sensimonistų dėmesį į tai, kad jų „sugebėjimų aristokratija“ (l‘aristocratie dés capacités) ir „politinė teokratija“ praktikoje būtų privedusios beveik prie to paties, ką mes matome dabartinėje visuomenėje***. Tačiau reikalo esmę sudarė ne busimojo visuomenės sutvarkymo planai, kurie juk vis vien nebuvo įgyvendinti. Svarbu buvo tai, kad socialistai-utopistai į visuomeninę apyvartą paleido didžią mintį, kuri ilgainiui, prasiskverbusi į darbininkų galvas, tapo galingiausia XIX šimtmečio kultūrine jėga. Šios minties propagavimas yra bene didžiausias utopinio socializmo nuopelnas.
* Paties Sen-Simono veikaluose galima rasti tik užuominas apie jį; kaip jau pasakyta, sensimonistai kai kuriais atžvilgiais yra nuėję kur kas toliau už savo mokytoją.
** Žr. „Doctrine saint-simonienne“. – Exposition, Paris 1854, p. 207. [„Sen-Simono mokymas“[16]. Išdėstymas, Paryžius, 1854, p. 207.]
*** „Code de la communauté“[17], p. 49. [„Bendrumo kodeksas“, p. 49.]
Įvairiais būdais įrodinėdamas būtinumą pašalinti žmogaus išnaudojimą kito žmogaus, utopinis socializmas negalėjo nepaliesti šio išnaudojimo įtakos visuomeninei dorovei klausimo. Jau anglų socialistai – ypač Ovenas ir Tompsonas – gana plačiai kalbėjo, kad jis demoralizuoja tiek išnaudojamuosius, tiek ir išnaudotojus. Tai pačiai temai daug vietos yra skiriama prancūzų socialistų veikaluose. Ir tai yra suprantama. Jei žmogaus būdą formuoja jo vystymosi sąlygos, – o tai teigė visi be išimties socialistai-utopistai, – tai aišku, kad jis bus geras tik tuo atveju, jei ims vystytis tinkamomis sąlygomis. Kad šios sąlygos būtų tinkamos, reikia pašalinti dabartinės visuomeninės santvarkos trūkumus. XIX amžiaus socialistai- utopistai neigė asketizmą, vienokiu ar kitokiu būdu skelbdami „kūno reabilitavimą“*. Remiantis tuo, jiems buvo priskiriamas siekimas „duoti valią blogoms aistroms“, užtikrinti žemesniųjų žmogaus poreikių triumfą prieš aukštesniuosius. Tai neprotingas šmeižtas. Socialistai-utopistai niekada neniekino dvasinio žmonių vystymosi. Kai kurie iš jų stačiai sakė, kad kaip tik dvasinio vystymosi interesais yra reikalinga socialinė reforma, kaip jo preliminarinė sąlyga. Jau sensimonistų pasisakymuose mes aptinkame nuostabiai taiklių nurodymų, kokie menki yra dorovės šansai dabartinėje visuomenėje. Jų žodžiais tariant, ji nemoka užkirsti kelio nusikaltimams, o moka tik bausti juos; todėl „budelis yra vienintelis patentuotas dorovės profesorius“ . Įdomu, kad, neigdami „budelį“, sensimonistai aplamai neigė prievartą kaip priemonę gerinti žmogaus dorovę. Ir šiuo klausimu jiems ir vėl pritarė visų kitų mokyklų socialistai. Net komunistai-revoliucionieriai pripažindavo prievartą vien tik kaip priemonę šalinti kliūtims, esančioms kelyje į visuomenės pertvarkymą. Jie lygiai taip pat energingai, kaip sensimonistai, neigė „budelio“ sugebėjimą būti visuomeninės dorovės „profesorium“**. Jie irgi gerai suprato, kad nusikaltimams yra užkertamas kelias ne bausmėmis, o tik šalinant tas visuomenines priežastis, kurios nuteikia piktam žmogaus valią. Šia prasme patys kraštutinieji revoliucionieriai, labiausiai nenuilstantieji sąmokslininkai buvo nepalaužiami „nesipriešinimo blogiui per prievartą“ skelbėjai.
* Kartais šis „reabilitavimas“ pats buvo išreiškiamas utopine forma. Pavyzdžiui, kai kurios Anfanteno fantazijos lyčių savitarpio santykių tema. Tačiau iš esmės jis reiškė ketinimą „čia, žemėje, įkurti dangaus karalystę“, kaip vėliau yra pasakęs Heinė[18]. (Žr., tarp kitko, Piero Leru „De l‘Humanité“, t. I, p. 176 ir tol.; 1845 m. leidimą).
** „Doctrine saint-simmonienne“, p. 235[19].
V
Nepaprastai svarbios yra taip pat socialistų-utopistų pažiūros į auklėjimą. Mes jau žinome, kaip glaudžiai buvo susijęs R. Ovenui rūpinimasis jaunosios kartos auklėjimu su jo mokymu apie žmogaus būdo formavimąsi. Bet šiam mokymui pritarė visų šalių socialistai. Nenuostabu, kad visi jie skyrė auklėjimui didžiulę reikšmę. Iš prancūzų socialistų-utopistų tarpo giliausias pažiūras į auklėjimą yra išreiškęs Furjė.
Žmogus negimsta sugadintas, jį gadina aplinkybės. Vaikas turi užuomazgoje visas aistras, savybingas suaugusiam žmogui. Reikia ne slopinti jas, o mokėti suteikti joms reikiamą kryptį. Reikiamai jas nukreipus, – sakė Furjė, – aistros taps šaltiniu viso, kas gera, didinga, naudinga ir didžiadvasiška. Tačiau negalima jų tinkamai nukreipti, esant dabartinei visuomeninei santvarkai. Jos prieštaravimai stato pedagogą į beviltišką padėtį, ir todėl auklėjimas dabar tėra tuščias žodis. Beturčių vaikai negali būti auklėjami taip, kaip auklėjami turtingų ir privilegijuotų žmonių vaikai. Beturčio sūnus pasirenka karjerą skurdo verčiamas; jis negali paklusti savo prigimtiniams polinkiams. Turtingo žmogaus sūnus turi, tiesa, materialinę galimybę pasikliauti savo pašaukimu; tačiau jo būdas genda dėl demoralizuojamosios įtakos tos išimtinės padėties, kurią yra užėmusi visuomenėje privilegijuotoji klasė. Auklėjimas nustos buvęs tuščiu žodžiu tik tada, kai „civilizacija“–kaip vadino Furjė buržuazinę santvarką – užleisianti vietą protingai visuomeninei tvarkai. Dabar darbas yra sunki našta, prakeikimas darbo žmonėms. Bendruomenėje, sudarytoje taip, kaip to reikalauja protas, – falansteryje – jis taps patraukliu (attrayant) užsiėmimu. Suaugusiųjų grupių su entuziazmu dirbamo darbo reginys itin teigiamai paveiks augančiąją kartą. Ji nuo jaunystės dienų bus įpratusi mėgti darbą. Ir tai bus jai juo lengviau, nes vaikai aplamai mėgsta dirbti: jie visada mielai pamėgdžioja suaugusiųjų darbus. Šis jų polinkis galės būti tinkamai panaudotas tik falansteryje. Ten visi vaikų žaislai kartu taps darbo įrankiu, o kiekvienas žaidimas – gamybiniu užsiėmimu. Šitaip, be prievartos, bežaisdamas ir bemėgdžiodamas, vaikas išmoks dirbti visus tuos darbus, kuriems jis jaučia pašaukimą. Bet to maža. Darbas turi būti įprasmintas žiniomis, o žinios turi būti jaunosios kartos-įgyjamos visuomenei naudingo darbo procese. Tai, tarp kitko, reiškia, kad, Furjės manymu, mokymas turi įgauti tą pobūdį, kurį dabartiniai pedagogai nusako terminu: laboratorinė sistema. Ir tas mokymas, kuris, kiek tai bus galima, vyks po atviru dangumi, neturės savyje jokios prievartos. Vaikai ir jaunuoliai patys galės visai laisvai pasirinkti, ko ir iš ko jiems reikia mokytis.
Furjės manymu, tik tokia mokymo sistema galinti labiausiai vystyti įgimtus vaiko sugebėjimus. Teigiamas jos poveikis bus papildytas tuo, kad, pašalinus dabartinius visuomeninius prieštaravimus, galės kuo plačiausiai vystytis visuomeninis žmonių instinktas. Darbo našumas bus pasiekęs aukščiausią lygį tik ten, kur žmogus dirbs mėgstamą darbą jam simpatingų draugų tarpe.
Skaitytojas sutiks, kad visi šie pedagoginiai samprotavimai yra labai vertingi. Pridursiu dar vieną labai įdomų bruožą. Furjė buvo tos nuomonės, kad, jau pradedant nuo trejų-ketverių metų amžiaus, reikia pratinti vaikus, naudojant įvairias jungtines pratybas, prie ritmingų judesių: kažkas panašu į Žako Dalkrozo ritminę gimnastiką, kuriai visur dabar yra taip pritariama. „Ritmingoji arba materialinė harmonija“ („l’harmonie mesurėe ou matėrielle) buvo genialaus prancūzų utopisto sistemoje viena iš aistrų harmonijos (l’harmonie passionnelle“) sąlygų*.
* Žr. Oeuvres complétes de Fourier, v. V, p. 1-81 [Pilnas Furjės raštų rinkinys, t. V, p. 1-84.] Apie ritmą – p. 75-80[20]
VI
Utopinis prancūzų socializmas yra pasisakęs taip pat meno klausimais. Jais nemažai rašė sensimonistai, siekdami padaryti poetą pranašu, naujųjų socialinių tiesų skelbėju. Tačiau bene rimčiau už visus kitus socialistus-utopistus sprendė šiuos klausimus Pieras Leru.
Leru rašė, kad skirtingai nuo pramonės, kurios tikslas yra veikti išorinį pasaulį, menas yra mūsų pačių vidinio gyvenimo išraiška. Kitaip tariant, jis yra „pats mūsų vidinis gyvenimas, kuris praneša apie save kitiems žmonėms, realizuojasi, stengiasi save įamžinti“*. Remdamasis šia savo mintimi, Leru teigia, kad menas nesąs nei gamtos atkūrimas, nei jos mėgdžiojimas. Lygiai taip pat jis negalįs mėgdžioti meno, t. y. tam tikro meto menas negali būti kitos epochos meno atkūrimu. Kiekvieno tam tikro istorijos laikotarpio tikrasis menas išreiškia kaip tik to, o ne bet kurio kito laikotarpio siekimus. „Menas auga iš kartos į kartą, kaip didelis medis, kuris kasmet stiebiasi vis aukščiau ir aukščiau į dangų, kartu vis giliau ir giliau įsišaknydamas į žemę**. Meno principu yra laikomas grožis. Bet tai neteisinga, nes dailininkai labai dažnai atvaizduoja negražius, bjaurius arba netgi baisius daiktus. Meno sritis yra kur kas platesnė už grožio sritį, nes menas yra meninė gyvenimo išraiška, o gyvenime anaiptol ne viskas yra gražu***. Bet kas gi tuo atveju yra meniškas gyvenimo išreiškimas? Leru manymu, tai yra jo išreiškimas simboliais. Šiuo klausimu jis labai griežtas. „Vienintelis meno principas yra simbolis“, – teigia jis („Le principe unique de Tart ést le symbole“)****. Tačiau simboline išraiška jis laiko aplamai vaizdinę gyvenimo išraišką. Kai V. G. Belinskis sakė, kad mąstytojas išreiškia savo idėjas silogizmais, o menininkas vaizdais, jis buvo vienodos nuomonės su Leru*****. Vystydamas toliau savo pažiūras, „Piotras Rudasis“ priėjo išvadą, kad menininkas yra laisvas, bet ne taip nepriklausomas, kaip tai vaizduojasi kiti. „Menas yra gyvenimas, kuris kreipiasi j gyvenimą“. Menininkas daro klaidą, jeigu jis ignoruoja aplinkinį gyvenimą. Meną menui Leru vaizduojasi kaip „savitą egoizmą“******. Tačiau jis jaučia, kad „menas menui“ vis dėlto yra menininkų nepasitenkinimo juos apsupančia visuomenine aplinka vaisius. Todėl jis yra pasiryžęs atiduoti jam pirmenybę prieš tą banalų meną, kuris išreiškia žemus – Leru sako: „žemus materialistinius“ – buržuazinės visuomenės polinkius. Šiaip ar taip, jis kur kas aukščiau už šį pastarąjį meną stato „ligūstą“ poeziją, pagimdžiusią Gėtės „Verterį“ ir „Faustą“. „Poetai, – sušunka jis, – pavaizduokite mums širdis tokias pat išdidžias, tokias pat nepriklausomas, kaip tos, kurias vaizdavo Gėtė; bet tik užbrėžkite šiam nepriklausomumui tam tikrą tikslą, kad jis to dėka pavirstų heroizmu… Žodžiu, atskleiskite mums visuose savo kūriniuose asmeninės gerovės ryšį su visuomenės likimu… Padarykite iš Gėtės ir Bairono milžinų žmones, bet kartu su tuo neatimki! jiems jų tauraus būdo“*******. Kitados šios pažiūros suvaidino žymų vaidmenį Prancūzijos literatūros vystymosi istorijoje. Pavyzdžiui, visiems yra žinoma, kad jos turėjo didelės įtakos Zorž Zand literatūrinei veiklai. Aplamai, jeigu prancūzų romantikų tarpe yra buvę žmonių, neigusių meno menui principą,– išskyrus, pavyzdžiui, Žorž Zand, Viktorą Hugo, – tai visiškai leistina manyti, kad jų literatūrinės pažiūros buvo susiformavusios ne be tuometinės socialistinės literatūros įtakos.
* Žr. jo „Discours aux artistes“ [„Kalbos artistams“], pirmąkart pasirodžiusias „Revue Encyclopédique“ [„Enciklopedinės apžvalgos“] 1831 m. lapkričio ir gruodžio sąsiuviniuose ir perspausdintas jo Oeuvres, Paris 1850, v. I. [Raštai, Paryžius, 1850, t. I]. Pacituotos eilutės yra p. 66.
** Ten pat, p. 67.
*** Šią mintį vėliau išreiškė N. G. Černyševskis ir gr. L. Tolstojus.
**** Ten pat, p. 65-67 (žr. priešpaskutinę išnašą p. 45).
***** Yra žinoma, kad penktojo dešimtmečio priešakiniai rusų vakarininkai didžiai simpatizavo Pierui Leru, kurį jie, dėl atsargumo, praminė „Piotru Ruduoju“[21]. Žinoma, jie pritarė jam ne vien tik dėl jo literatūrinių pažiūrų. Tačiau būtų ne pro šalį pažymėti taip pat vieningą jų su juo nuomonę ir apie tai, kas liečia pagrindinius estetikos klausimus.
****** Iš straipsnio „Considérations sur Werther et en général sur la poésie de notre époque“ („Samprotavimai apie Verterį ir aplamai apie mūsų epochos poeziją“], pasirodžiusio 1839 m. ir perspausdinto Leru raštų pirmajame tome, p. 431-451. Pastaba apie meno menui egoizmą yra ten p. 447.
******* Ten pat, p. 450.
Šaltinis: XIX amžiaus utopinis socializmas / G. V. Plechanovas. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962. – pp. 30-47.
[1] Žr. Г. Мабли. Сомнения, предложенные философам-экономистам по поводу естественного и необходимого порядка политических обществ (Избранные произведения, АН СССР. 1950, стр. 176).
[2] Babefo pasekėjai, arba babuvistai, – lyginamojo utopinio komunizmo atstovai; 1796 metais jie įkūrė griežtai užkonspiruotą „lygiųjų“ organizaciją. Jie turėjo savo agentų darbininkų ir kareivių tarpe, ruošė revoliucinį varguomenės sukilimą, kuris turėjo įvykti, slaptam revoliuciniam komitetui vadovaujant. Sąmokslą įkvėpęs ir organizatorius buvo Noelis Fransua Babefas, kuris 1793 metais pasivadino Kamilu, o 1794 metais – Grakchu romėnų liaudies tribūno garbei.
[3] Žr. Ф. Буонарроти. Заговор во имя равенства, т. II, М. 1948, стр. 147-158.
[4] Žr. Ф. Буонарроти. Заговор во имя равенства, т. II, стр. 142.
[5] K. Marksas ir F. Engelsas. Komunistų partijos manifestas, Vilnius, 1961, p. 64.
[6] Trudovikai. „Trudovikų grupė“ – smulkiaburžuazinių demokratų grupė; susidarė 1906 metų balandžio mėn. iš I Valstybės dūmos valstiečių deputatų. Trudovikų frakcija buvo visose keturiose Dūmose. Trudovikai kėlė reikalavimus panaikinti visus luominius ir nacionalinius apribojimus, sudemokratinti zemstvų ir miestų savivaldą, įvykdyti visuotinę rinkimų teisę rinkimams į Valstybės dūmą. Trudovikų agrarinė programa rėmėsi narodnikiniais žemės naudojimo lyginimo principais: visaliaudinio fondo sudarymas iš valdinių, caro šeimos, kabinetinių, vienuolynų žemių, o taip pat iš privatinių, jeigu valdos plotas buvo didesnis už nustatytąją darbinę normą; už nusavinamas privatines žemes buvo numatomas atlyginimas. Žemės reformos įvykdymas turėjo būti pavestas vietiniams valstiečių komitetams.
Pasaulinio imperialistinio karo metais (1914-1918) trudovikai laikėsi šovinistinės pozicijos. Po vasario buržuazinės-demokratinės revoliucijos trudovikai, būdami buržuazijos interesų reiškėjai, kartu su liaudies socialistais perėjo į kontrrevoliucijos stovyklą.
[7] Ш. Фурье. Избранные сочинения, т. I, стр. 89.
[8] Сен-Симон. Избранные сочинения, т. I, стр. 123, 124.
[9] Ш. Фурье. Избранные сочинения, т. II, стр. 15.
[10] Сен-Симон. Избранные сочинения, т. I, стр. 131.
[11] Žr. С. Буонарроти. Заговор во имя равенства, именуемый заговором Бабефа, т. II.
[12] Yra rusiškas vertimas: Т. Дезами. „Кодекс общности“, АН СССР, М., 1956.
[13] Žr. K. Marksas ir F. Engelsas. Šventoji šeima, Vilnius, 1960, p. 145.
[14] Э. Кабе. Путешествие в Икарию. Философский и социальный роман, т. II, АН СССР, 1948, стр. 489.
[15] „Aukso amžius, kurį neaiškus padavimas priskirdavo ligi šiol praeičiai, yra ateityje“ – viena iš pagrindinių Sen-Simono filosofinės-istorinės sistemos tezių, kurią jis panaudojo kaip epigrafą savo veikalui „Literatūriniai, filosofiniai ir pramoniniai samprotavimai“ (1825). – Žr. Сен-Симон. Избранные сочинения, т. I, стр. 273. Tie patys žodžiai buvo užrašyti kaip epigrafas sensimonistų žurnale „Le Producteur“ („Gamintojas“).
Apybraižų cikle „Užsienyje“ M. E. Saltykovas-Ščedrinas rašė: „Iš … Sen-Simono, Kabės, Furjė, Prancūzijos] sruveno į mus tikėjimas žmonija, iš ten skubėjo mūsų įsitikinimas, kad „aukso amžius“ yra ne praeityje, o ateityje. Žodžiu tariant, visa, kas gera, trokštama ir kupina meilės visa sklido iš ten“ (Н. Шедрин (М. Е. Салтыков). Полное собрание сочинений, т. XIV, стр. 161).
[16] Žr. Изложение учения Сен-Симона, АН CCCP, М.-Л., 1947, стр. 363-364.
[17] Т. Дезами. Кодекс общности, стр. 101-102.
[18] Plechanovas cituoja žinomas eilutes iš Heinricho Heines poemos „Vokietija (Žiemos pasaka)“:
Mes daina naująją, geresnę
Dabar, draugai, dainuojam:
Mes žemę dangumi paversim,
Ir žemė taps mums rojumi.
(Žr. Генрих Гейне. Избранные произведения, 1950, стр. 591).
[19] Žr. Изложение учения Сен-Симона, стр. 410.
[20] Žr. Ш. Фурье. Избранные сочинения, т. III, стр. 439-442. Раздел „Воспитание при строе гармонии“.
[21] „Aš tuos laikus atsimenu. „Petras Rudasis“ – kaip mes jį vadindavome penktajame dešimtmetyje, „darosi mano Kristumi“, rašė man Belinskis, visuomet pernelyg linkęs labai žavėtis“ (А. Gercenas. „Praeitis ir godos“ t. IV. Vilnius, 1958, p. 554).
