Redakcijos komentaras: Galina Serebriakova (1905-1980) – tarybinė rusų istorikė, paskyrusi gyvenimą Karlo Markso gyvenimo ir darbų studijoms. Šios temos ji ėmėsi tikslingai, laikydama Markso filosofiją, jo idėjas nepamainomu dvasiniu ginklu siekiant žmogaus ir žmonijos išvadavimo. Todėl greta mokslinių monografijų, norėdama populiarinti Markso temą tarp jaunimo, Serebriakova parašė vadinamąją „Prometėjo“ trilogiją – tai yra, Markso biografijai skirtą dokumentinių romanų seriją. Čia skaitytojų dėmesiui teikiame pirmąją „Prometėjo“ trilogijos dalį, „Markso jaunystė“, kurioje atvaizduojama didžiojo revoliucionieriaus veiklos pradžia, jo asmenybės išsivystymas plačiame XIX amžiaus Vakarų Europos politinių įvykių, socialinių ir kultūrinių realijų fone.
***
ANTRAS SKYRIUS
TRYRAS
1
Tryras – vienas iš tvankiausių Reino provincijos miestų: nuo-bodus, žalias Mozelis, tankūs miškai, neleidžiantys siausti vėjams, lipnus šutas, rūkai ir debesys…
Omnibusai, diližanai, kabrioletai ir vežimai leidžiasi į slėnį link Tryro arba kopia į kalvas, vykdami į Kelno pusę. Pašto stotyse keleivis visada gaus vakarienę ir nakvynę, arkliams – avižų ir arklidę.
Išilgai kelio, vietomis grįsto, matyti čia nukryžiuotasis, čia sodriai nudažyta šventoji mergelė su mediniu kūdikiu ant rankų. Medžių tankmėse slepiasi katalikų vienuolynai.
Gegužy visoj provincijoj pražysta kaštonai, akacijos ir alyvos, tačiau žydinčių medžių aromatas niekur nėra taip pikantiškai aštrus, kaip nejudriame, tarp kalvų pasiklydusio Tryro ore.
Miestas gyvena griežtai ritmiškai: kad ir kaip kvepia gėlės ir šviečia žvaigždės, lygiai dešimtą gatvės tuštėja.
Du pėstieji, išėję iš Mėsos gatvės, naktinis sargas ir kvartalinis prie dryžuotos sarginės 1834 metų gegužės vakarą buvo vienintelės gyvos būtybės Pagrindinės turgavietės aikštėje. Bokšto laikrodis priekaištingai atskaičiavo ketvirtį dešimtos ir išdidžiai nutilo. Vienas praeivis išsitraukė auksinį laikrodį pa-tikrinti laiko. Ilgu raktu jis pasuko rodyklę.
Tuščią stačiakampę aikštę blausiai apšvietė žibaliniai žibintai.
Ant keleto uždarytų skrynių kaip antspaudai kabojo didžiulės spynos, po ištemptu brezentu stovėjo turgininkių kėdės ir krepšiai. Aikštės centre buvo fontanas, papuoštas šventojo figūra; keturios liūtų galvos prie pjedestalo kampų abejingai spjaudė vandenį.
Kur ne kur ant grindinio mėtėsi nuvytusių gėlių ir vaisių žievių. Aikštė atrodė niūri, apleista, pilka.
Gyvai šnekučiuodami, praeiviai aplenkė Pagrindinės turgavietės aikštę.
– Jie mane kaltina, kad peržengiau įgaliojimus, – karščiavosi vienas iš jų, mojuodamas juodu, rūpestingai sulankstytu skėčiu. – Jeigu prisimenate, ta byla buvo dėl Iršo bendruomenės aptvaro padalijimo. Šimtas keturi gyventojai manim nepatenkinti ir štai dveji metai bylinėjasi.
– Jums, Heinrichai, reikėjo apeliuoti ir pasiekti, kad byla nagrinėti būtų perkelta iš Tryro į Kelną.
– Jūs teisus, šito aš ir noriu.
Bičiuliai įėjo į žibalinės lempos apšviestą dviaukščio namo prieangį ir rūpestingai pasidėjo skėčius bei cilindrus šalia daugybės kitų.
Žemoje ochra dažytoje salėje, tirštuose tabako dūmuose, prie laikraščio, puodelio kavos ir taurelės vyno triukšmingai plepėjo pora dešimčių atsisagsčiusių surdutus vyrų. Šitas kambarys ir gretimas, – kur absoliučioje tyloje lošė vistą, – buvo įrengti pretenduojant į prabangą. Ant sienų kabojo brangiais rėmais litografijos ir garbaus Tryro „Kazino“ steigėjų portretai.
Stalai, kaip ir kėdės aukštomis raižytomis atkaltėmis, buvo iš gero ąžuolo. Ant rudo pianino futliaruose ilsėjosi du smuikai ir klarnetas: „Kazino“ nariai vertino muziką. Išilgai sienų ant etažerių gulėjo laikraščių ir žurnalų komplektai. Iš viršutinio aukšto sklido biliardo rutulių kaukšėjimas ir žaidėjų ginčai. Ten buvo ir salė, skirta iškilmėms ir banketams žymių atvykusių svečių garbei arba gerbiamiausių piliečių ir prekybinių firmų jubiliejams.
Apatinio aukšto didžiojoje salėje stovėjo pakyla ir katedra – improvizuotiems koncertams arba kalboms.
Riebioji Emchen – vienintelė nuolatinė „Kazino“ moteris, pirmoji pastebėjo atėjusius ir, pakėlusi padėklą sulig raguotu baltu kyku, greitakalbe ištarė:
– Labas vakaras, pone daktare Šleigai! Labas vakaras, pone justicijos patarėjau Marksai!
Po Emchen žodžių daugelis galvų pakrypo į duris. Prasidėjo familiarus sveikinimasis.
Šleigas ir Heinrichas Marksas užėmė savo nuolatines vietas prie staliuko šalia koklinės krosnies. Jie abu ant tų pačių kėdžių, prie to paties stalo, beveik kiekvieną vakarą sėdėdavo kartu jau daugiau kaip dešimt metų. Tryro gyventojams buvo būdingas įpročių pastovumas.
Po devintos valandos vakaro į bendrą pokalbį pagrindinėje salėje paprastai įsijungdavo visi dalyvaujantys.
– Šiandien mirė senė Rutberg ir, nepaisant giminių lūkesčių, paliko tik dešimt tūkstančių talerių. Vieną iš dviejų vynuogynų ji atidavė savo kambarinei. Kas galėjo šito tikėtis iš tokios šykštuolės! – prabilo Tryro notaras.
Ponios Rutberg palikimas buvo aptariamas ne ilgiau kaip penkias minutes.
– Padėtis Paryžiuje tebėra nerami: karlistai rengia sąmokslus, biržoje sumaištis,– skleisdamas laikraštį, pasakė Šleigas.
– Mums Vokietijoje bent neprireikia kasmet remontuoti miestų po gaisrų ir darbininkų sukilimų. O va Lionas per pastaruosius trejus metus atstatomas jau antrą kartą. Prisipažįstu, nenorėčiau dabar keistis likimu su pačiu turtingiausiu tenykščiu buržua.
– Jūs verčiau sutiktumėte tapti Hamburgo aukso maišu, – šyptelėjo Marksas.
– Juoba, žinoma, nenorėčiau būti Liono darbininku ar tenykštės dirbtuvės savininku, – neatsakęs į draugo repliką, toliau kalbėjo Šleigas. – Vargšai žmonės prašo duonos, o gauna kulkų. Vis dėlto pavojinga politika.
– Aš turėjau malonumą gauti žinią iš daugeliui čia pažįstamo Buvjė Diumolaro, – krestelėjęs išpuoselėtą garbanotą barzdą ir glostydamas garbaną ant plinkančio pakaušio, melodingu balsu prabilo teismo valdininkas.
– Jis, rodos, tarnavo pas maršalą Davu? – pasidomėjo ten pat sėdintis pastorius.
– Prieš dvidešimt metų Buvjė Diumolaras tarnavo Tryro kaimynystėje Koburge ir dažnai čia lankydavosi. Aš turėjau garbę su išsilavinusiuoju didiku susipažinti Kelne, nuostabiuo-siuose „Reino nakvynės namuose”, Šieno aikštėje. Deja, jis rašo, kad netgi jo priešo pono Perjė mirtis nuo choleros nepadėjo jam atgauti prarasto karaliaus palankumo. O juk kitados per Liono pirmąjį sukilimą jis išgelbėjo sostą, sumaniai ir taktiškai sustabdydamas visos Prancūzijos revoliuciją.
– Diumolaro atsistatydinimas Ronos departamentui ramybės nesuteikė: sukilimai kartojasi ir prefektai ilgai neišbūna, kad ir kaip stengiasi įtikti vyriausybei. Nedaug išminties mūsų laikais reikia valstybei valdyti, bet ponas Gizo, matyt, neturi nė tiek, – nepaleisdamas iš burnos pypkės, burbtelėjo Heinrichas Marksas. – Tarp kitko, ką pasakysite, Šleigai, apie Luji Pilypo koketavimą su rusų caru?
– Velniop prancūzus! – justicijos patarėją nutraukė patetiškas klyksmas, ir mokytojas Hamacheris užšoko ant pakylos.
Daktaras Šleigas, nuobodžiaujančiu žvilgsniu permetęs siaurėjančią į viršų figūrą, įniko skaityti iliustruotą žurnalą. Justicijos patarėjas Marksas atsilošė į aukštą krėslo atkaltę ir lėtai gurkštelėjo raudono vyno. Jo gyvos tamsios akys, giliai slypinčios po iškilia kakta, ironiškai prisimerkė. Laisva ranka jis mechaniškai glostėsi žilstančią barzdą. Čia, tarp šviesiaplaukių ir baltaveidžių žmonių, Heinrichas Marksas atrodė dar tamsesnis ir juodbruvesnis. Jis tarsi nužengęs iš viršum pianino kabančios litografijos, vaizduojančios beduinų poilsį Sacharoje prie šulinio.
Dvidešimt šešerių metų vokiečių kalbos mokytojas, jauniausias „Kazino“ narys, Vilhelmas Hamacheris buvo neapsakomas šiek tiek pasenusios formacijos patriotas. Svarbiausiu visų tėvynės nelaimių ir suiručių kaltininku jis tebelaikė Prancūziją. Jis nepavargdamas ją prakeikinėjo, savo kalbose nuolat šlovino ilgainiui gerokai nublukusią „žydrąją vienybės ir laisvės gėlelę“ ir ragino grįžti atgal, prie teutonų kultūros. Jis dėvėjo senovišką protėvių apdarą: aksominę palaidinę su didele balta atlenkiama apykakle. Šukuosena, kuriai mokytojas kas rytą sugaišdavo ne mažiau kaip valandą, buvo baisiausias kratinys, o tokia kitados – jo, Hamacherio, įsivaizdavimu – „puošdavo“ dažniausiai tik penkiais pirštais šukuojamas teutonų galvas.
Pašėlusiai gestikuliuodamas, Hamacheris mėgino paskandinti prancūzus audringuose gražbylystės vandenyse.
– Svetimšalių priespaudą įveiksite ne jūs, amžiaus opa užsikrėtusieji, o karaliaus vadovaujama didžioji pirmapradė tauta, – baigė jis, tiesdamas rankas į tarpdury su įprastiniu padėklu pasirodžiusią Emchen.
Už savo pasaulėžiūrą iškalbingasis mokytojas buvo dėkingas Getingeno universitetui, kur jis mokėsi trečiojo dešimtmečio vidury. Nuo to laiko Vokietijoje daug kas pasikeitė, subrendo ir pasiekė Tryrą naujos idėjos. Tačiau Hamacheris buvo nepa-lenkiamas ir atkaklus, kaip ir dera senovės vokiečiui: jis niekada nebuvo pratęs keisti, ką šiaip ne taip buvo įsikalęs į savo siaurą, teutonišku kuodu užsibaigiančią galvą.
Kol Hamacheris oratoriavo, justicijos patarėjas Marksas, tuštindamas briaunotą grafiną, nesiliovė šypsojęsis į barzdą.
Po Hamacherio, nepakildamas iš vietos, prašneko užsukęs svečias – advokatas iš Frankfurto. Jis mėgino prieštarauti mokytojui, įrodinėdamas, kad nacionalinės idėjos dabar susiduria jau ne su prancūzų priespauda, o su prūsų despotizmu. Tarsi atsitiktinai leptelėtas žodis „konstitucija“ pritilusioje salėje nuskambėjo kaip šūvis.
Pabudę šachmatininkai pakilo nuo stalų ir susispietė tarpdury. Nors gatvė buvo visiškai tuščia, įžvalgioji Emchen uždarė langus. Heinrichas Marksas atsitiesė, nustojo mirksėti.
Frankfurto advokatas priminė karaliaus pažadą suteikti konstituciją.
– Nuo to laiko praėjo beveik dvidešimt metų, bet mes laukiame, mes tikime, kad niekas nedrįs sulaužyti karaliaus žodžio.
– Tai gali padaryti pats karalius, – šaižiu, skambiu balsu atsakė Heinrichas Marksas ir sunkiai užsikosėjo.
Frankfurto advokatas įtariai apžvelgė salę ir paskubėjo pereiti prie ne tokių rizikingų kalbų. Aptarė vynuogių derliaus perspektyvas ir laukiamas Kelno operos gastroles.
Karalius Frydrichas Vilhelmas III ne tik nevykdė pasižadėjimo, bet labai žiauriai susidorojo su visais, kurie nenorėjo pamiršti to, ką pamiršo jis pats. Kalėjimai buvo kimšte prikimšti, persekiojimas stiprėjo. Prancūzijos liepos revoliucijos, Liono sukilimų, kovos dėl Lenkijos atgarsiai įtūžino Prūsijos vyriausybę, kuri stengėsi pasiglemžti visas trisdešimt šešias Vokietijos valstybes.
Niūrus, despotiškas Prūsijos karalius negailestingai persekiojo dėl menkiausio laisvės troškimo.
„Kazino“ nariai besikalbėdami spėdavo ištuštinti daugybę rūsyje Emchen pildomų butelių ir grafinų.
Biliardo rutulių kaukšėjimas darėsi vis garsesnis, ginčai viršuje sustiprėjo, liežuviai atsipalaidavo. Visto lošėjai tyliai traukė Mozelio vyndarių dainelę. (Nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos vyno kainos ėmė kristi: Mozelio vyndariams atėjo baisaus skurdo dienos).
– Mes gyvename gražiausioje, dievo palaimintoje šalyje.
– O prakeiktieji muito mokesčiai pavers mus elgetomis.
– Ak, kad taip sužinojus, kas kaltas dėl vyno mokesčių!
– Ir, net jeigu tai būtų prūsas, garbės žodis, jis atsidurtų Reine, taip, Reine.
Nedidelio draugų ratelio centre sėdintis daktaras Šleigas paprašė juodos kavos, kuria paprastai užgerdavo Maino rislingą.
– „Jis atsidurtų Reine“… – paantrino jis vyndarių priedainį ir staiga, žvilgterėjęs į didelį kalendorių su ūsuoto, padėrusiomis akimis Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo portretu, pliaukštelėjo sau per kaktą: – Gegužės dvidešimt septintoji! Buvo antrosios Hambacho[1] šventės metinės, kai mes, žygiuodami su juodomis vėliavomis, dainavom tą pačią dainą! Geriausią savo gyvenimo dieną aš praleidau su senu niurzgia Berne. –Bičiuliai, tai didvyriška, amžina Vokietijos istorijoje data. Pasinėręs į prisiminimus, jis nutilo.
Heinrichas Marksas, stengdamasis atgaivinti savo užgesusią, pilną pelenų pypkę, atsigręžė į Šleigą.
– Reikia pasakyti, kad iškilmės buvo kupinos tikro liberalizmo, gero radikalizmo ir, nors buvo arti Reino lyguma su romantiškais, mūsų poetų protus drumsčiančiais griuvėsiais, – nepriekaištingo realizmo.
– Ar ne per daug „izmų“, – sausai įterpė Marksas.
– Heinrichai, jūs nepasitikintis kaip graikų filosofas, – už Šleigą atsakė gimnazijos senovės kalbų mokytojas.
Šleigas, nekreipdamas dėmesio į replikas, šnekėjo toliau:
– Mūsų širdys labai džiaugėsi pagalvojus apie tėvynės atgimimą. Zybenfeiferis pasisakė kaip jakobinas. Tai drąsus žmogus. Po jo kalbėjo amatininkai. Tai buvo visų klasių broliavimasis. Kokia vienybe dvelkė visų oratorių šūkiai! Studentas Virtas truputį persistengė pakeldamas taurę už respublikonišką Europą, tačiau vargšelis žiauriai nukentėjo…
Emchen atnešė pilną grafiną ir pasidabruotas taureles su užrašu: „Gerk lig dugno dievo garbei”.
Niekas neklausinėjo apie kalėjime sėdintį Virtą.
– Iškilmės baigėsi pasilinksminimu, – pridūrė Šleigas. – Aš didžiuojuosi, kad gėriau ne tik už laisvos Vokietijos, bet ir Lenkijos, ir Prancūzijos ilgą gyvenimą. Išgerkim, bičiuliai, už gegužės dvidešimt septintąją!
Keletas žmonių neryžtingai palietė lūpomis taureles.
– Išgerkim už frankus! – netikėtai pasiūlė Heinrichas Marksas.
– Už Vokietiją, už Reinlandą! – sušuko iš karto keletas balsų.
Šleigas, šokinėdamas per stalus, vartydamas kėdes, pasiekė pianiną. Heinrichas Marksas užtraukė „Marselietę“.
Nuo dainavimo pakirdęs pusgirtis Hamacheris chorą mėgino nustelbti pašėlusiu – „Gėda!“
Frankfurto advokatas ir pastorius išgrūdo mokytoją už durų. Gerbiami Tryro miesčionys į dainos taktą stuksėjo taurelėmis. Heinrichas Marksas sėkmingai dirigavo tuščiu buteliu. Prisijungdavo vis daugiau ir daugiau prancūzų himnui pritariančių balsų. Bet vos choras pradėjo antrąjį kupletą, laiptais su siau-bingu bildesiu nuriedėjo biliardo rutulys, o paskui jį – kažkas atsisagstęs mundurą.
– Tylėt! – užriko prūsų karininkas, apvalia ir plika kaip biliardo rutulys galva. – Kas čia įžeidinėja Prūsijos kariuomenę? Kviečiu visus čia dalyvaujančius rytoj pat ant švento Morkaus kalno į dvikovą. Mano špaga jūsų paslaugoms! Jei norite – pistoletais, – aš pasirengęs. Ponai, jūsų gėdingas elgesys nebus nuslėptas nuo karaliaus.
Salėje kilo sąmyšis. Vieni kiti mėgino gelbėtis bėgdami. Frankfurto advokatas reikšmingai nusivilko surdutą ir pasiraitojo rankoves.
Atsakydamas karininkas užsisagstę visas aštuonias auksines munduro sagas. Tačiau Šleigas ir pastorius neleido kilti peštynėms.
Justicijos patarėjas Marksas, rodos, nepastebėjo, kas dedasi, ir, atsukęs nugarą prūsų gvardiečiui, tebedainavo ,,Marselietę“, mojuodamas buteliu žymiai praretėjusiam chorui.
2
Karolina fon Vestfalen, sėdėdama vynuogienojais apraizgytoje pavėsinėje, nėrė nėrinius; tai buvo iš mažens pamėgtas prietemos užsiėmimas. Ant žalio suolo, prispaudęs kraštą juostuoto šlamančio sijono, gulėjo liūdnų Kytso[2] eilių tomelis rudais viršeliais su auksiniu įspaudu ir baronų herbu. Iš puošnaus krepšio kaip pūkuoti paukščiukai ritosi vilnos kamuoliukai.
Karolina sėdėjo atsirėmusi į aksominę pagalvėlę, bekulniais tymo bateliais apautas kojas užsikėlusi ant žemo suoliuko. Jei siaurose, žiedais apmaustytose rankose nebūtų ritmingai judėją virbalai, galėjai pamanyti, kad ji miega. Pro atdarą langą į sodą sklido muzika.
Ponios Vestfalen posūnis Verneris baigė groti pašaipų Mocarto menuetą.
Žvyro girgždesio po sunkiomis tarnaitės kojomis pažadinta iš snaudulio, Karolina paklausė apie dukterį.
– Panelė Ženė ir ponas Edgaras išėjo į Briukengasę, – atsakė senoji tarnaitė, ponios pečius apsiausdama mezginių šaliku.
– Išėjo nesiklausę motinos! Tokie dabartinio amžiaus papročiai, – apsimesdama supykusi, pridūrė Karolina.
Pavėsinę pasiekė žvalus kvatojimas.
Ponia Vestfalen krūptelėjo, smarkiai nuraudo, skubiai pasitaisė kyką siaurais apvadėliais, kaspinais surištą pasmakrėje, ir koketiškai išilgai korsažo nuleido brangaus šaliko galus.
Liūdvigas fon Vestfalenas, lydimas dviejų sūnų, skubiai ėjo ieškoti žmonos.
Prūsų vyriausybės patarėjas Tryre ką tik buvo grįžęs iš Berlyno, kur vyko pranešti, kokia jam pavaldžių ligoninių, kalėjimų ir labdarybės įstaigų padėtis.
Tai buvo stambus, tvirtas penkiasdešimties metų vyriškis didele vyriška galva. Greta tėvo einantis vyriausias Vestfaleno sūnus atrodė ir jo kopija, ir tarsi jo karikatūra. Didelės, šviesios akys, protingos ir meilios patarėjo, įžūliai ir bukai žvelgė jo sūnaus veide; stangri, geraširdiškai pašaipi senojo Vestfaleno burna gašliai ir žiauriai tįsojo pernelyg riebiame jaunojo veide. Netgi vienodos formos ir tos pačios spalvos ūsai buvo visiškai skirtingi: rūpestingai pakirpti dygūs Liūdvigo ūsai visai nebuvo tokie pasipūtėliškai įžūlūs kaip Ferdinando.
1812 metais, kai viešpatavo prancūzai, Zalcvedelio apygardos Elbės departamento subprefektas fon Vestfalenas vedė Karoliną Heibel. Ji mėgino suartėti su keturiais vyro vaikais iš pirmosios santuokos, tačiau tik jauniausias posūnis Verneris atsišaukė švelniu pasitikėjimu.
Ferdinandas nedažnai lankydavosi tėvo namuose ir jo santykiai su pamote visada buvo tik mandagiai abejingi. Netikros seserys ir brolis buvo gerokai jaunesni už patarėjo Vestfaleno pirmagimį.
Tryro visuomenėje Karolina garsėjo išdidumu ne tiek dėl įgimto uždarumo, kiek dėl aukštos kilmės ir valdininkijos pasaulyje žymios vyro padėties.
Mokėjimu bendrauti su žmonėmis Liūdvigas Vestfalenas buvo visiška žmonos priešingybė.
Vestfaleno žavesiui nelengva buvo atsispirti. Įvairiapusiškai išsilavinęs, lengvai perprantąs žmones, jis buvo aistringas epikūrietis[3], garbinąs antikinę kultūrą. Nuo vaikystės Homeras jam pakeitė Bibliją. Patarėjas gerai pažino graikų poeziją ir filosofiją.
…Vynuogienojais apraizgytoje pavėsinėje Liūdvigas Vestfalenas su malonumu pasakojo žmonai ir sūnums kelionės įspūdžius. Jis buvo išvykęs daugiau kaip keturias savaites. Prisimindama praėjusį išsiskyrimą, Karolina negalėjo sulaikyti ašarų.
– Drauguži, kokia laimė, kad arkliai nepasibaidė! Nuokalnė tokia stati, ir kelias ne visur grįstas… – nutraukė ji vyrą, kvėpavimu šildydama nosinaitę ir šluostydamasi akių kampučius.
– Nesirūpink, brangioji. Kaip matai, aš sveikas ir gyvas, tiesą sakant, kitaip juk ir negalėjo būti. Visą kelią mes sukorėme be jokių nesklandumų. Grįždami sustojome Osnabriuke, nakvojome „Kreivosios alkūnės” viešbutyje. Kadangi reikėjo leisti pailsėti arkliams, turėjau laiko apžiūrėti rotušę, kur buvo sudaryta Vestfalijos taikos sutartis. Kambarys nedidelis, su iškiliais piešiniais lubose. Ant sienų – valdovų ir ministrų portretai.
– Tėvas pasibalnojo mėgstamą arkliuką, – griežtai nukirto Ferdinandas.
Karolina pasipiktinusi pažiūrėjo į posūnį.
Sutemo. Dusliai atsitrenkdami į pavėsinę, skraidė vabalai. Ant jaunų vynuogių lapų, ant žolės iškrito rasa. Vestlalenų šeima išėjo iš sodo.
– Prie Prūsijos sienos muitininkas, austrų kariuomenės atsargos puskarininkis, – paėmęs žmoną už parankės, pasakojo patarėjas, – su manim elgėsi labai pagarbiai, užtat nepagailėjo sekančia po manęs karieta atvykusios damos. Ji turėjo atidaryti dvylika dėžių ir daugybę įvairių niekniekių pilnų krepšių. Už ten rastus tris svarus arbatos muitininkas pareikalavo devynių su puse sidabrinių grašių muito. Dama pasiskubino duoti visą talerį, iš to padariau išvadą, kad tai, kas svarbiausia, liko nerasta. Kaip įgrysta visos tos muitinės ir sienos, kurias perkerti tarp Tryro ir Berlyno! Man teko važiuoti per valstybes didumo sulig mūsų vynuogynu. Pono Heinės[4] kandumas ne be pagrindo, kai jis sako, jog kai kurias mūsų kunigaikštystes nesunku nusinešti ant bato puspadžio.
Zenei, kaip ir Liūdvigui Vestfalenui, artėjant, paprastai išgirsdavai sodrų, skardų juoką, priverčiantį nejučiomis šypsotis kiekvieną. Taip buvo ir šį kartą.
Pažeisdama, motinos nuomone, bet kokį padorumą, jauna mergina įsiveržė į kambarį ir, plačiai išskėtusi rankas, puolė prie tėvo, apversdama kėdes, pamesdama vėžlio kaulo smeigtukus, jai nukrito per petį persimestas šalikas. Liūdvigas vos spėjo sugriebti savo numylėtinę.
Zene, kaip visada pastaraisiais metais po ilgo nesimatymo, nustebino jį savo ryškiu grožiu. Tačiau tą įspūdį išblaškė Edgaras, murktelėdamas pro susipynusių rankų arkų ir staigiai užstodamas seserį. Tėvas jį pasveikino plačiu meiliu mostu. Vestfalenas manė, kad vyrams bučiuotis netinka, o Edgaras buvo jau beveik vyras, nors jo balsas tebebuvo mergaitiškai skambus ir kalbėdamas jis vis dar išpūsdavo nesusiformavusius putlius skruostus, kaip kad darydavo ankstyvoje vaikystėje. Nerangus, su pernelyg didelėmis, išilgai lieso kūno kaip pelekai kabaliojančiomis rankomis Edgaras atrodė jaunesnis negu penkiolikos metų. Viskas jo dar formavosi – ir kūnas, ir smegenys.
Atrodė, senuose Vestfalenų namuose kalboms nebus galo. Tačiau smaila kaip kardas laikrodžio rodyklė grasinamai artėjo prie devintos.
Pirmoji jos auka buvo Edgaras.
Berniukas tuo metu sėdėjo ant didžiulio krėslo atkaltės, užsiklausęs tėvo garsiai skaitomo Julijaus Cezario monologo. Trumpas, Karolinos per tris skiemenis ištartas „Edgarai” aki-mirksniu išsklaidė Šekspyro tragedijos kerus. Nusišypsojęs į ūsus, patarėjas padėjo knygą.
Ženė užjaučiamai pažiūrėjo į išeinantį brolį.
Tryras snaudė. Pro atdarą svetainės langą buvo matyti ramios, miškingos kalvos. Tarp jų, kaip peilis tarp duonos kepalų, dryksojo plieninis Mozelis.
3
Kitą rytą Edgaras Vestfalenas, lydimas savo tėvo tarno, ėjo į Frydricho Vilhelmo gimnaziją. Simeonsštrasės kampe jį sulaikė katedros link traukianti procesija. Priekyje ėjo paaugliai baltais balakonais, nešantys margas bažnytines vėliavas. Paskui juos, giedodama maldas, driekėsi procesija. Eisenos gale buvo brokato baldakimas su siūbuojančiais kutais. Po juo buvo žmogutis dideliu apsiaustu. Tryro vyskupą Edgaras pažino iš gumbuotą blyškią nosį balnojančių akinių. Jo šventybę lydėjo keturi šventikai.
Šimtai kojų be gailesčio mindė vos prasiskleidusias medžių ir krūmų šakeles, geltonus laukinius vėdrynus ir pūkuotas violetines šilagėles, kuriomis vienuolės procesijos priekyje barstė grindinį. Mėsos gatvės sankryžoje dvasininkai prie puošnių altorių laikė mišias. Kartkartėmis skardus varpelis einančiuosius suklupdydavo. Tada moterys aukštai pasikeldavo plačius, standžius sijonus, atidengdamos storas baltas megztas kojines.
Praeiviai protestantai fanatikų katalikų adresu patyliukais laidė replikas.
– Pagonių pamaldos puošnumu pranokdavo katalikiškąsias, – pasakė Edgaras apvaliam, rudam, nuobliuotam kaip gera alaus statinaitė tarnui. – Vakar mums mokytojas pasakojo, jog, kai Tryras buvo Romos kolonija, gyventojai pavasarį garbindavo derlingumo dievus. Žyniai irgi būdavo labai išvaizdūs ir besimeldžiantys jų neprieštaraudami klausydavo. Edgaras suraukė neryškius antakius, išpūtė skruostus, mėgindamas kažką prisiminti. – Reikės paklausti tėvą, ar žyniams leisdavo nešioti akinius.
Staiga gatvės dėmesį patraukė procesijos viduryje kilęs triukšmas ir sumaištis. Husarui su kirasa[5], jojančiam ant bėro arklio, nusibodo laukti, kol praretės minia ir bus galima joti skersai gatvę. Jis pabandė prasibrauti pro maldininkus. Jį pasitiko keiksmais. Pamiršę, kad čia procesija, katalikai užuot giedoję ėmė grasinti dievo bausmėmis. Pro baltas užuolaidas ir atdarus namų langus lindo galvos su naktiniais kykais ir gobtuvais. Tryro gyventojai džiaugėsi viskuo, kas trikdė nuobodžią, įprastą kasdienybę.
Daugelio šaligatviais šmirinėjančių mokinių malonumui, protestantai, stoję ginti įžūlaus husaro, Romos popiežių išvadino stuobriu. Katalikų pasipiktinimas galėjo rimtai pakenkti miesto tvarkai. Daktaras Šleigas pro savo namų langą tikinčiuosius ragino būti pakančius, norėdamas sutaikyti šaligatvius užėmusius protestantus su gausiais nuo grindinio puolančiais katalikais. Pagaliau iš Pagrindinės turgavietės aikštės neskubėdamas atkėblino policininkas ir, nesiklausydamas iš visų pusių pasipylusių aiškinimų, paėmė už pavadžio karininko arklį su abejingu raiteliu ir nuvedė į gretimą skersgatvį. Suskambo varpelis, minia puolė ant kelių, atsiduodama maldaknygėms ir rožančiams. Langai ištuštėjo.
Edgaras atėjo į mokyklą bendrosios maldos pabaigoje. Bendrininkiškai mirktelėjęs apkūniam šveicoriui ir slėpdamasis už augesnių mokinių nugarų, nepastebėtas abipus direktoriau.’- Vitenbacho išsirikiavusių mokytojų, nusigavo į savo vietą prie gimnazijos koplyčios sienos.
Atsidūręs savo eilėje, Edgaras apsidairė ir už munduro skverno trūktelėjo kaimyną, juodaplaukį berniuką.
– Tėvas man davė nuostabią Prūsijos istoriją, – sušnibždėjo Edgaras ir, susigėdęs, kad pasigyrė, pridūrė: – Tėvas klausinėjo apie tave, Karlai, ir nori tave matyti.
Karlas guviai atsisuko.
– Ponas Vestfalenas grįžo? Sofi man nieko nesakė. Jei tu neprieštarausi, po pamokų eime tiesiai į Romos gatvę.
Po neaiškaus „Tėve mūsų“ mokiniai išsirikiavo poromis ir kariškai pražygiavo pro mokyklos vadovybę. Karlas ėjo su Edgaru. Pasisukioję kieme, gimnazistai išsmuko pro žemas duris trikampio mūrinio statinio su daugybe nenatūraliai mažų langelių. Frydricho Vilhelmo gimnazija, kažkada buvusi jėzuitų kolegija, išore priminė prūsų kareivines.
Kiemo kvadratas užsibaigė neprinokusių pomidorų spalvos koplyčios fasadu. Šakomis siekdami dantytą stogą, vainikuojantį gimnazijos maldyklą, čia augo vieniši medžiai. Kabindamasi už iškyšulių, kaip šviesos ieškantis kalinys, siena į viršų stiebėsi gebenė.
Edgaras ir Karlas lenktyniaudami, šokinėdami per dvi pakopas, siaurais akmeniniais laiptais užlėkė į viršutinį aukštą ir nučiuožė vaškuotomis aidaus, kalkėmis melsvai išbaltinto koridoriaus grindimis.
Jie lėčiau pribėgo prie nišoje vos matomų durų. Ant jų kabojo lentelė su vieninteliu lotyniškai parašytu žodžiu: „Prima“. Ant priešingų durų buvo: „Oberprima“. Tai buvo dvi vyresniosios, baigiamosios klasės.
Edgaras ranka prisidengė besijuokiančią burną ir, vykusiai mėgdžiodamas, užsikosėjo gergždžiančiu, ilgai nesiliaujančiu senatvišku kosuliu. Karlas, įtraukęs lūpas, švepluodamas ir šnabždėdamas, neaiškiai ištarė lotynišką patarlę.
Akimirksniu už sienos pasigirdo kojų trepsėjimas, piupitrų trinksėjimas, o po to tapo visiškai tylu. Trisdešimt mokinių oriai susėdo į vietas, susidėjo rankas ant kelių ir, pravėrę burnas, pasuko galvas.
Kiekvienam ant liežuvio sukosi neišvengiamas pagarbus „Labas rytas!”, kurį reikėjo pasakyti choru. Dar kartą kostelėjęs ir brūkštelėjęs koja, Edgaras atidarė duris ir sustojo prieš apstulbusius draugus, pasirengusius sutikti senąjį Vitenbachą, kuris paprastai įspėja, jog ateina, ilgai kosėdamas ir niurnėdamas.
„Priešpaskutinę klasę – prima – sudarė beveik tik vyresnio amžiaus mokiniai. Išskyrus keturis – tarp jų penkiolikmetį Vestfaleną ir šešiolikmetį Karlą – gimnazistai seniai buvo persiritę per devyniolika ir dvidešimt. Vyriausiam mokiniui sukako dvidešimt šešeri metai. Jaunuolis buvo švariai nusiskutęs, blausiomis atkakliomis akimis tarp raudonų be blakstienų vokų.
Mokytis jam labai sunkiai sekėsi. Mokykloje jis išbuvo jau daugiau kaip dešimt metų, nutaręs, jeigu reikės, praleisti joje visą gyvenimą, tačiau gauti baigimo pažymėjimą. Vynuogininko sūnus buvo nusprendęs atsidėti dvasininko karjerai. Kol kas jaunuoliui ją aiškiai atstojo didelis vyno pomėgis. Bendraklasius busimasis šventikas kumščiu ir plūdimusi laikė paklusnius ir iš nedrąsiųjų imdavo įvairiausią duoklę – pradedant plunksnomis ir bandelėmis ir baigiant kuprinėmis ir pinigais.
Marksas draugavo su nedaugeliu gimnazistų: suartėti su jais trukdė ne tik metų skirtumas, bet ir skirtingi interesai.
1830 metais, pirmaisiais mokymosi gimnazijoje metais, dvy-likametis justicijos patarėjo sūnus garsėjo kaip labiausiai ne-pavargstantis išdaigininkas. Būdamas judrus, išradingas žaidėjas, neišsenkantis paslaptingų istorijų kūrėjas, jis dažnai sukeldavo pedantiškų, ne itin išmintingų pedagogų nepasitenkinimą, netgi sumišimą. Jie nevalingai nusileisdavo tokiai vaiko ryškiai valiai ir begaliniam proto smalsumui. Ilgainiui šis juodbruvys žaižaruojančiomis akimis berniukas lyg ir surimtėjo.
Mokykla Karlui pasidarė tik takelis, per sutrūnijusią lūžtvę vedantis į didelį kelią.
Neįžvalgūs mokytojai jautėsi nugalėtojai – dėjosi sutramdę neklaužadą – ir paūgėjusį Karlą priskyrė prie vidutinių, mažai teikiančių vilties, linkusių tingėti mokinių.
Pedagogai Edgarą Vestfaleną manė esant gabesnį ir pavyzdingą auklėtinį. Vaikiškas garbės troškimas vertė jį stengtis.
Jis lengvai plaukiojo žinių paviršiumi, nesistengdamas suvokti esmę ir dosniai klodamas mokykloje viską, be likučio, visą savo įmantrią knyginę išmintį dėl apdovanojimų ir gerų pažymių, kuriuos mažai tevertino amžinai nepatenkintas, murmantis Karlas.
Susitikę Prūsijos vyriausybės patarėją Vestfaleną ir jo popinamą, išvaizdžią žmoną, mokytojai jų sūnui visada pranašaudavo tokios šlovingos giminės vardo vertą ateitį. Justicijos patarėjui Heinrichui Marksui ypatingų pagyrimų iš Frydricho Vilhelmo gimnazijos pranašų neteko išgirsti.
Žymaus ir nusipelniusio savo tėvynės istoriko direktoriaus Vitenbacho dėka Frydricho Vilhelmo gimnazijoje šalia neišvengiamos rutinos gyvavo savotiška laisvės pamėgimo dvasia.
Iš dėstytojų išsiskyrė klasikinių kalbų mokovas Vitus Lersas, senovės tyrinėtojas Šnėjemanas ir matematikas Šteiningeris.
Johanas Hugas Vitenbachas skelbėsi ateinąs krenkštimu ir kosuliu, kurį išgirdę mokiniai nejučiom pasuko galvas ne durų pusėn, o į langą. Tačiau Edgaras ir Karlas, sėdintys pirmame suole, su nekalčiausia veido išraiška akis buvo įsmeigę į lito grafinį paniurusio Frydricho Vilhelmo portretą. Prūsų karalius atsakė jiems piktu žvilgsniu ir lūpose sustingusia karine komanda.
Šį kartą į klasę įėjo pats gerbiamasis Tryro istorikas. Tačiau dėl mokinių nepasitikėjimo sukelto sąmyšio „Labas rytas, pone direktoriau!“ nuskambėjo nedarniai, ir tvarką mėgstantis Vitenbachas smerkiamai palingavo galvą. Nors turėjo šešiasdešimt septynerius metus, istorijos mokytojas buvo jaunatviškai greitų judesių. Jo veidas buvo stangrus, įdegęs saulėje, ir tiktai nukarusios čepsinčios lūpos išduodavo senatvę.
Tryre Vitenbachas buvo laikomas jakobinu, ir tos šnekos, padariusios senuką daugelio mokinių didvyriu, kenkė jam prūsų vyriausybės akyse. Atkakliai sklido gandai, jog gerbiamas direktorius organizavęs revoliucijos šventę ir netgi pats vaizdavo alegorinį genijų prie išminties deivės, kurią vaidino graži Mozelio valstietė, kojų. Visą šią sceną tarsi mačiusi Pagrindinės turgavietės prekeivė. Vitenbacho priešai, didžiausiam miesto dvasininkų įniršiui, kaltino jį ateizmu.
– Kas iš mūsų be nuodėmės! – juokavo direktorius, atsakydamas į klausimus dėl savo jaunystės.
Prieš pradėdamas pamoką, Vitenbachas buvo įpratęs sutvarkyti katedrą. Jis kruopščiai nuvalė lentą, padrožė visus pieštukus, pastūmė smėliadėžę, patikrino plunksnas ir rašalinę. Tada rūpestingai išsišnypštė nosį, pasitaisė dirbtinius žandikaulius, išsiėmė medinę tabokinę pašniaukšti uostomojo tabako, kurio žali dribsniai nuolat kabojo ant ūsų. Paskui išsakė nuomonę dėl oro. Pagrindas visada būdavo viena iš 1792 metų dienų, kai Vitenbachas po Tryrą lydėjo Veimaro didiką poetą. Ir šį kartą Vitenbachas įpročio nekeitė.
– Nuostabi pavasario diena, rytuose debesys, vakarop gali būti lietaus, – pasakė jis, žiūrėdamas pro langą, iš kur buvo matyti koplyčios dantytas stogas. – Kai patarėjas fon Gėtė buvo Tryre ir aš turėjau laimę parodyti jam mūsų miestą buvusios didybės dienomis, oras buvo puikus, kaip ir šiandien.
– Pone direktoriau, – paprašė Edgaras, žinodamas, kaip įtikti senukui, – mokiniai būtų labai patenkinti galėdami išgirsti apie nuostabų jūsų gyvenimo įvykį.
Vitenbachas atsakė eilėmis iš „Fausto“:
O, padaryk, kad grįžtų laikas,
Kai aš tiek naujo dar mačiau,
Kai džiugesio dainas lyg vaikas
Aš dainavau kasdien skardžiau;
Kai žemė jauną grožį savo
Dar gaubė ūkanų šydu,
Kada stebuklą pranašavo
Man pumpurai pirmų žiedų.
Senuko balsas iš įkvėpimo virpčiojo. Dešinę ranką, nepaleisdamas iš jos apvalios, j rupūžę panašios tabokinės, Gėtės gerbėjas iš visų jėgų prispaudė prie rūpestingai išlyginto surduto krašto, po kuriuo turėjo plakti širdis. Gumbuoti, rusvi j priekį ištiestos rankos pirštai nervingai rangėsi tarsi sliekai.
Sulaikęs kvėpavimą, Edgaras Vestfalenas klausėsi eilių. Jo plokščios ausys kaito.
– Koks aktorius! – mėgaudamasis audringu senatvišku patosu, pasakė jis.
Grąžink man jėgą įkvėpimo
Ir neapykantos gilios,
Grąžinki meilės man troškimą,
Grąžink jaunystę atgalios!
Vitenbacho balsas pakilo ties žodžiu „troškimą” ir nugarmėjo į šniokščiančio šnabždesio gelmes.
– Grąžinki meilės man troškimą,
Grąžink jaunystę atgalios…
– suburbėjo skaitovas margus ūsus ir nutilo.
Pauzė truko akimirksnį.
–Tu! – ko abejingiausiu tonu ištarė Vitenbachas ir plačiu patyrusio meškeriotojo mostu ištiesė ranką į priekį. Jo smilius, pranėręs virš mokinių galvų, įsmigo į aukštaūgį, pigų ledinuką vangiai čiulpiantį jaunuolį.
– Kas kryžiuočius atvedė į Konstantinopolį?
Atsakymo negirdėti. Vynuogininko sūnus bejėgiškai dairosi. Vokai maldaujamai mirksi. Jam sufleruoja, bet neaiškiai. Vitenbachas ima drožti pieštukus ir čiulpti dirbtinį žandikaulį, – blogas ženklas.
– Emerichai Grachai, papasakokite tiems, kurie teršia didžiąją mokslo vėliavą, ketvirtojo kryžiaus žygio istoriją, – piktai sako mokytojas.
Gražus rusvaplaukis jaunuolis pasitikinčiai eina prie katedros. Išgirdęs vylingą savo numylėtinio balsą, Vitenbachas iš pasitenkinimo prisimerkia.
Grachas, kaip visada, pamoką moka.
– Kad šis jaunuolis mėgsta mokslą, – pareiškia klasei Vitenbachas, – jums dar kartą įrodyta; štai verčiausias mano auklėtinis, aš galiu tik palinkėti, kad jis ir ateity būtų mūsų gimnazijos taurumo ir stropumo pavyzdys.
Geraširdiškai šypsodamasis draugams, Emerichas grakščiai eina į savo vietą. Marksas jam draugiškai linkteli.
Per pertrauką Edgaras, Karlas ir Emerichas sėdi kieme po medžiu. Jie aptaria busimąsias atostogas ir ateitį. Baigti gimnaziją lieka tik metai. Nuo rudens jie visi trys pereis į ober- primą, ir pagaliau, kai bus išlaikyti brandos atestato egzaminai, jiems atsivers išsvajotas universitetas. Kokią specialybę pasirinkti, nuolatos svarsto visa klasė. Išskyrus katalikus, tvirtai nusprendusius pasišvęsti teologijai ir sutanai, visi kiti nori valdininkauti arba imtis mokslinės veiklos. Du trokšta būti gydytojais.
Emerichas turi savo planų.
– Prekyba, – kalba jis su nuolatine paslaugia šypsena, paveldėta iš tėvo, mieste gerbiamo pirklio, kuris didesnę gyvenimo dalį praleido už prekystalio, – prekyba – užsiėmimas, kuris yra ištisų tautų laimė. Mano protėviai – pirkliai – buvo laimingi ir matė pasaulio.
– Tavo protėviai nulėmė tau profesiją,– įsiterpia Marksas, manydamas, kad jis bus juristas, kaip tėvas.
– Ne, Karlai. Jeigu žiūrėčiau, ko nori mano šeima, tai reiktų eiti į teisės fakultetą. Tokia sena tėvo svajonė. Prekybą jis perduoda mano broliams. Aš, nors ir gerbiu pirklius, turiu prisipažinti, jog pirmenybę teikiu kitokiai veiklai. Prisiekite, kad tylėsite, ir aš patikėsiu jums savo paslaptį.
Berniukai mielai pažada.
Emerichas nutarė būti kareivis. Karlas ir Edgaras klauso nustebę.
– Kas gi mūsų amžiuje gali labiau patenkinti jauną temperamentą, jei ne karas, – žygiai, svetimos žemės, susirėmimai su priešu, neįtikėtini nuotykiai? Ar jūs žinote reikšmingesnį gyvenimą už Napoleono, Vilhelmo Užkariautojo arba Aleksandro Makedoniečio? Prieš mane atsivers Indija, Egiptas, Turkija.
Moteriškas busimojo karvedžio veidas įgyja jam nebūdingo ryžtingumo bruožų. Karlas gėrisi valios protrūkiu ir šypsosi dėl savo šiek tiek ironiškos minties.
– Kareivio likimas, – įsiterpia į pokalbį jaunasis Vestfalenas, – manęs nežavi, nors mano tėvų protėviai ne kartą buvo
pakėlę kardus. Pritariu Emerichui. Gyvenimo scenoje jis pasirinko efektingą vaidmenį.
Edgaras dviem pirštais paliečia vietą, kur ateity turėtų išdygti ūsai ir kur dabar tik lengvas bronzinis pūkelis. Šitą gestą berniukas perėmė iš tėvo ir naudoja tik tada, kai, jo nuomone, sako didelę išmintį.
– Draugai, kas gi yra gyvenimas? Teatras, scena. Kas mes? Tik aktoriai. Reikia pasirinkti vaidmenį ir jį tobulai suvaidinti. Kiekvienas vaidinimas turi malonumų ir sunkumų, kiekvienas, gerai suvaidintas, suteiks šlovę. Grachas bus kareivis, bet koks? Matome, kaip tas pats vaidmuo atliekamas visiškai skirtingai.
Marksas skambiai nusijuokia.
– Įsivaizduoju, – kalba jis, – kaip tavo reliacijos sukrės pasipūtusias mūsų pedagogų širdis. Nuo tokio monologo Vitenbachas tikrų tikriausiai apsiašaros.
Gongas paskelbia, kad baigėsi pertrauka.
4
Namas, kuriame gyveno justicijos patarėjas Heinrichas Marksas su gausia šeima, buvo Briukengasėje, Nr. 664.
Namo fasadas nebuvo kuo ypatingas. Vienintelė vos pastebima puošmena buvo lotyniški skaitmenys virš durų, lyg ir metrikos duomenys: namas pastatytas XVIII amžiuje ir priklausė šv. Laurencijaus bažnyčiai. Vienuoliai jį nuomojo vidutinio lygio valdininkams iš kunigaikštystės valdybos. Šiame name nėra gyvenęs joks žymus žmogus. Šimtai tokių namų Tryre nepastebimai buvo statomi, tarnavo kelioms kartoms ir griūdami užleisdavo vietą sodui, vynuogynui, grindiniui arba labiau laiko reikalavimus atitinkantiems statiniams.
1805 metais, visoje Reino srityje įvedus Napoleono kodeksą[6], konfiskuotos bažnyčių žemės ir nekilnojamas turtas buvo parduoti iš varžytinių. Patarėjas Michailas Kristjenas Dagaro pigiai nusipirko namą Briukengasėje. Norėdamas gauti daugiau pelno, apsukrus savininkas pastatė priestatą ir atitvėrė patalpas pirmame aukšte, kur netrukus įsikūrė dvi parduotuvėlės. Kieme, už fligelio, Dagaro įveisė sodelį.
1818 metų žiemą advokatas Marksas ir jo žmona, ieškodami naujo buto, užėjo į Briukengasę. Šeimininkas atrakino namą ir, pakėlęs nykias langines, įvedė į vidų. Pirmos durys vedė į dviejų langų menkai apšviestą, bet gerai izoliuotą ir erdvų, kad tiktų kabinetui, kambarį. Heinrichas Marksas, turėdamas omeny, kad advokato praktika vis didės, patalpa buvo patenkintas. Tačiau namų reikaluose lemiamą žodį tardavo žmona.
Prieš apžiūrėdama antrą aukštą, fligelį ir sodą, ponia Marks panoro pamatyti virtuvę.
– Gerai šeimininkei, o tokia aš norėčiau būti, židinys – Šeimos gerovės pamatas, – pridūrė ji.
Dagaro ramus nusekė paskui ją. Jis žinojo, kad virtuve bus patenkinta kiekviena šeimos motina vokietė: viryklė buvo apmūryta kokliais, tad nors ir nemaža, neužėmė daug vietos. Henrieta Marks akimirksniu padarė virtuvę pilną žmonių – atsirado virėja ir kambarinė, kuri buvo taip pat indų plovėja ir skalbėja.
Išilgai tuščių sienų ji pastatė spintas su porceliano indais: ant lentynėlių sumėlynavo dešimtys nejudrių pavienių malūnų, išpieštų ant jos kraitinio olandiško servizo lėkščių.
Kruopščiai nušveisti variniai puodai ir juodi ketaus rykai nutvieskė virtuvę metalo blizgesiu.
Henrieta Marks užsisvajojo, tačiau rūpestis tuoj pat suraukė jai antakius.
– Pone Dagaro, o kur šulinys? – įsitikinusi, kad užtiko silpną vietą, paklausė ji.
Šeimininkas atsakydamas nusilenkė ir su didžiausiu, savo pergale neabejojančio žmogaus nuolankumu atidarė kampines duris, kurios vedė į nedidelį grįstą kiemelį. Už durų buvo lyg ir apvali kamaraitė. Dagaro pakėlė žibintą, ir poniai Marks beliko tik pritariamai šūktelti: šulinys buvo čia pat.
Patyrusi šeimininkė tuoj pat įvertino tokį privalumą. Ji nepatingėjo nuleisti į šulinį kibirą ir palaukti, kol Dagaro ištraukė jį pilną šviežio vandens.
Apžiūrėti viršutinį aukštą, kur turėjo būti miegamieji ir vaikų kambariai, tarnams bei svečiams skirti fligeliai, prireikė nedaug laiko. Prie namų sodas buvo pakankamai didelis, kad jame galėtų siausti vaikai, žydėjo olandiškos tulpės ir vokiškos nasturtos. Iš sodo buvo matyti nuostabus šv. Morkaus kalno, pro kurį tekėjo Mozelis, vaizdas.
Heinrichas Marksas užtruko vidiniame grįstame kiemelyje, kurio abiejose pusėse buvo balkonėliai, pagrindinį korpusą jungiantys su fligeliu. Mediniai turėklai nudažyti ir raižyti buvo rytietiškai.
Tokie balkonėliai dažni uždaruose Alžyro ir Tuniso kiemuose. Kas šitą projektą galėjo atgabenti į Tryrą? Dagaro negalėjo paaiškinti.
Markso šeima namą Briukengasėje išsinuomojo ilgam. Šitame name 1818 m. gegužės 5 d. ponia Marks pagimdė trečią kūdikį, kurį pavadino Karlu Heinrichu.
Karlas Heinrichas gimė antro aukšto kampiniame kambaryje su langais į Briukengasę. Gulėdama ant lovą atstojančios didžiulės tamsaus Karelijos beržo kušetės, Henrieta žiūrėjo, kaip pirmąkart maudo jos antrąjį sūnų. Tėvas švelniai apžiūrinėjo juodaplaukį vaikutį.
Metus berniukas gyveno motinos kambaryje. Paskui čia jį pakeitė 1819 metais gimęs Hermanas – Karlą perkraustė pas vyresniuosius brolį ir seserį.
Briukengasėje Nr. 664 vis gausėjo vaikiškų lovelių. Henrieta vaikus auklėjo griežtai. Būdama pakankamai apsišvietusi, ji žinojo, kad oras, švara ir tinkama dienotvarkė padės sustiprinti jų sveikatą. Motinos ir žmonos vardas, teikiantis poniai Marks daugybę pareigų, jai rodėsi garbingas. Tam Henrieta ruošėsi iš mažens. Gimtajame Nimvėgene, nepaslankiame Olandijos mieste, ją mokė varginamai sudėtingo namų židinio globotojos meno. Olando namai – ypač moterų pusė – pašaliniams neprieinami. Ten gali patekti tik giminės ir artimi draugai. Nimvėgeno namų langai uždengti storomis užuolaidomis, ir tų namų moterų gyvenimas tylus, griežtas ir liūdnai dorovingas.
Bežadžių biblinių žmonų paveikslai daugelį amžių buvo kiekvienos didžiai gerbiamos Presborkų šeimos moters idealas.
Henrieta mokėjo mikliai adyti, virti, skalbti, vystyti naujagimius. Ji išmoko religinių ritualų ir laukė, kada ištekės, kad galėtų lankyti moterų aptvarą sinagogoje ir šeštadienio išvakarėse uždegti žvakes.
Kiekvieną rytą ji girdėdavo, kaip jos tėvas Izaokas, užsirišęs dryžuotą talesą, dėkodavo rūsčiajam žydų dievui, jog nesukūrė jo moterim. Henrieta, deja, niekada nesigailėjo, kad gimė niekinama būtybe, tai yra moterim. Žmonos ir motinos lemtis jai atrodė kilni. Jos kūnas buvo stiprus ir pasirengęs gimdyti, dirbti kiekvieną darbą. Ji visada skaitydavo turėdama tam tikrą tikslą, – kad išmanytų ir galėtų išvengti savo būsimų vaikų ydų, kad geru elgesiu, patarimu, taupumu stiprintų būsimo vyro gerovę.
Izaokas Presborkas buvo geras tėvas, tačiau išsirinkti vyrą – ne dukters reikalas. Henrieta savo senelių pavyzdžiu galėjo tapti rabino žmona. Tada jai būtų reikėję nusiskusti plaukus, užsidėti rausvą prastą peruką su gijų sklastymu ir gyventi tradiciškai uždarą ir moterį labai žeminantį gyvenimą. Tačiau atsitiktinumas ją išgelbėjo nuo senų našlių – despotiškų
rnhinų ir pirklių. Ją vedė jaunas Tryro advokatas, visapusiškai išsilavinęs žmogus. Henrieta Presbork ir Heinrichas Giršelis Marksas sudarė darnią porą. Heinrichas žmonai buvo itin dė-mesingas.
5
Karlas, užbėgęs iš mokyklos į namus įspėti, kad eina pas Vestfalenus, iš sesers Soti sužinojo, kad laukiama atvažiuojančio motinos brolio, dėdės Johano. Fligelyje svečiui skubiai ruošė kambarį. Valgomajame Karlas susitiko su motina, pasirišusią margą prijuostę. Labai susirūpinusi ji skaičiavo stalo skalbinius, panėrusi rankas į baltą servetėlių ir staltiesių putą. Dėdei Johanui buvo nutarta surengti iškilmingus šeimos pietus.
Dėl sąmyšio ir nerimasties Karlui lengvai buvo leista kartu su Soti eiti pas pažįstamus.
Justicijos patarėjo ir Prūsijos vyriausybės patarėjo šeimos bičiuliavo nuo seno. Soti tapo artima Ženės drauge, geri santykiai siejo ir bendraklasius – Karlą ir Edgarą.
Jaunesnioji Vestfalenų duktė buvo ketveriais metais vyresnė už Karlą ir, kai jis perėjo į paskutinę gimnazijos klasę, buvo jau beveik pilnametė.
Vaikystėje Karlas, būdavo, įsispraudžia svetainės kamputyje ir laukia, kol motinos lydima mergina nueis prie karietos važiuoti į pokylį.
Dideliuose, šiek tiek netvarkinguose Vestfalenų namuose jaunąjį Marksą traukė knygų gausa ir protingi pokalbiai su šeimininku, kuris visada atidžiai ir bičiuliškai sutikdavo Edgaro mokyklos draugą. Karolinai Karlas buvo abejingai pagarbus dėl jos šaltoko santūrumo ir poniškų manierų, tačiau Liūdvigą jis mylėjo ir vertino beveik taip, kaip tėvą.
Prūsijos vyriausybės patarėjo žmona, kilusi iš kuklios bajorų šeimos, gerbė ir puikiai mokėjo Vestfalenų genealogiją. Skirtingai nuo jos palyginti demokratiško vyro, ji mėgo pasakoti apie protėvius.
Kartkartėmis vakarais, kai visi miegodavo, Karolina išsiimdavo iš buduaro akmeninį kyšulį puošusios dėžutės papilkėjusį Liūdvigo senelės Ženės Pitaro laišką. Į senatvę Škotijos aristokratė ėmė pompastiškai aprašinėti savo šeimos istoriją. Jos neramūs protėviai patyrė ir maištų, sukilimų, ešafotų ir laužų.
Pirmas šioje rūsčioje kardą prieš karūną pakėlusių maištingų aristokratų eisenoje buvo Arčibaldas Argailas[7]. Jo vardas atverdavo Karolinai niūrią XVII amžiaus feodalinę Škotiją, dantytas bajorų pilis, gūdžias ganyklas ir nykias vandenyno platybes.
Karolis Pirmasis veltui mėgino papirkti škotų lendlordą, dovanodamas jam markizo titulą ir apipildamas dovanomis bei pataikaujamais raštais.
Aistringas, rūstus puritonas liko nepalenkiamas: jis rėmė anglų parlamentą, kovojantį su pasileidusiu, išlaidžiu karaliumi.
Kromvelio[8] diktatūros metu Argailas buvo laikomas Škotijos presbiterionų[9] ramsčiu.
Po restauracijos kaip valstybės nusikaltėlis ir karaliaus žudikas dienas jis baigė ant ešafoto…
Romos gatvės pradžioje Karlą pašaukė augalotas pagyvenęs vyriškis, vilkintis palyginti puošniai, nors ir pagal praėjusių metų madą. Jis buvo su salotinės spalvos striuke auksinėmis sagomis ir siauromis rudomis kelnėmis. Karlas pažino Eduardą Montinji –knygų prekiją, pas kurį prieš keletą metų mokėsi dailyraščio, – tačiau nesėkmingai. Atsilikęs nuo sesers, Karlas nuėjo palydėti buvusio mokytojo iki jo parduotuvės. Montinji tryriečiai seniai pažinojo kaip plepį: nugriebęs klausytoją, jis be ceremonijų apversdavo jį klausimais, į kuriuos turėjo įprotį atsakyti pats.
– Kaip braižas? – Niekam tikęs. – Išdykauji? – Prisipažįstu. – Skaitai klasikus? –Nepakankamai. – Ponios Marks sveikata? – Puiki.
Kadangi Marksas nebandė jo nutraukti, ponas Montinji nurimo ir pradėjo kalbėti sklandžiau:
– Nuostabūs laikai, fantastiški atradimai! Įsitikinęs, kad senos žiurkės iš Frydricho Vilhelmo gimnazijos nesusiprato su jais supažindinti savo mokinių. Aš, senas knygų kirminas, seniai pergraužiau Ovidijaus, Platono foliantus ir puikiai žinau visus valstybinius Servijaus Tulijaus žygius, tačiau einu į koją su amžiumi ir labiau už visus Plutarcho herojus vertinu ponus Hausą ir Vėberį, kurie Gėtingene neseniai įrengė elektromagnetinį telegrafą, sujungdami observatoriją su fizikos kabinetu. Ilgis – 1000 metrų. Indukcinės elektros varomai magnetinei adatai mokslininkai pritaikė abėcėlę, leidžiančią jiems suprasti kits kitą. Na, kaip? Tu nepakankamai domiesi technikos pasiekimais, berniuk. Tačiau – patikėk Eduardu Montinji – technika, o ne kas kita, suteiks žmonijai laisvę, lygybę ir brolybę.
Karias truputį suraukė antakius.
– Technika? – nepatikliai paklausė jis.
Bet Montinji jau galvojo apie kitką. Jo mintys šokinėjo kaip žiogai.
– Pereitų metų Paryžiaus laiškuose Berne rašė, kad Vokietijoje nesugebama suprasti viešosios nuomonės reikšmės ir todėl liaudis yra niekis. Valstybę pakeitė monarchas. Aš pridursiu: o Meternichas[10] pakeitė ir monarchą. Jeigu mūsų monarchai, tai yra ponai Meternichai, luomų atstovų dar neišvaikė rimbu, kaip kažkada padarė Liudvikas XIV, tai tik todėl, kad šie tokie tylūs, jog nesuteikia valdovams netgi šio malonumo… Eduardas Montinji – jakobinas ir tuo didžiuojasi, – pasipūtęs ištarė dailyraščio mokytojas. – Už jo šlykščią avantiūrą aš beveik linkęs atleisti Napoleonui dėl to, kad jis pažadino Reinlandą ir, pats to nenorėdamas, išmokė mus gerbti revoliuciją ir laisvę… Taip, Karlai, jei aš ir neišmokiau tavęs raides rašyti tikrai gražiai ir aiškiai, aš galbūt pasėjau tavo protingoje galvoje šiokių tokių minčių. Manyje prancūzo kraujas, kuris smalsiems samprotavimams snausti neleidžia.
Karlui palengvėjo pamačius prieš save Eduardo Montinji knygų parduotuvės iškabą ir vitriną.
6
Dėdės Johano laukė atvykstant ne anksčiau kaip prietėmiu. Antrame Marksų namo aukšte, kambaryje, kur gimė septynetas jų vaikų, prie apvalaus stalo susirinko nedidelė moteriška kompanija: ponia Marks, dvi jos draugės ir Sofi, kuriai dėl jaunumo nederėjo dalyvauti ištekėjusių damų pokalbyje. Mergaitė, įsispraudusi sofos kamputyje, siuvinėjo piniginę.
Viešnias Henrieta vaišino kava ir trapiais, citrina kvepiančiais tešlainiais, kurių kepimo paslaptis buvo jos pasididžiavimas. Pokalbis prie stalo sukosi apie dukterų auklėjimo sunkumus.
Ponia Šleig, dvylikos vaikų motina, buvo laikoma autoritetu. Pažiūrėti ji buvo įdomi tik originaliais aprėdais, ypač kykais, kuriuos ji pati darydavosi, o tai, jos nuomone, labai taupė šeimos biudžetą. Ponios Šleig aistra šiugždančioms medžiagoms buvo kone ydinga ir surydavo žymiai didesnes sumas už tas, kurios likdavo neperkant galvos apdangalų. Būdama neapsakomai liesa, ji galėdavo po Mozelio aguonų spalvos poplino suknelėmis segėti ne mažiau kaip tris taftos sijonus. Kiekvienas ponios Šleig žingsnis buvo toks šiugždėjimas, kurio pavydėtų pareinio giraitėse šmirinėjantis vėjas. Šiandien kykas ant plinkančios ekscentriškos damos galvos turėjo priminti nesutramdomą putojantį krioklį: poniai Šleig pavyko padaryti, kad medžiagos gabalai baisiausiai netvarkingai, kaip kad drumzlinų putų purslai, buvo nukarę čia ant skruostų, čia ant akių ir pečių.
Ji be perstojo taisėsi kyką ir per šeimininkės petį stengėsi žvelgti į veidrodį, kabantį ant sienos tarp dviejų langų. Ponia Šleig ant kelių turėjo rankdarbį, be kurio Tryro miestietės į svečius neidavo.
– Aš nepritariu pokyliams ir gailiuosi, kad, mūsų dukterų nenaudai, šią žiemą jie buvo tokie dažni, – tarė ponia Šleig. – Dabar pokyliai – tas pats, kas ir maskaradai, kuriuose neišvengiamai viešpatauja laisvumas. Šokiai, galbūt ir nekaltas žaidimas, jie netgi naudingi – mankština kūną ir daro vikrų, tačiau, sakykite, kodėl į pokylius kviečiamas kiekvienas, kuris su padoriu fraku, kodėl tam frakui leidžiama apkabinti nekaltas būtybes ir taip gašliai į jas žiūrėti? Mūsų laikais jaunuoliai retai kuris padorus. Ko tik jie neskaito, ko tik aplink nemato! Manau, ponia Vestfalen, – noriu ne apkalbėti, o tik teisybę pasakyti, – nepakankamai griežtai auklėja Zenę. O merginai jau laikas tekėti. Būgštauju, Henrieta, savo dukterims jūs pasirinkote netinkamą pavyzdį. Zene eina į visus pokylius, o tai, kai ji tokia graži ir kilminga, labai pavojingas daiktas. Kuo panelei tai baigsis, bijau pranašauti, bet manau, kad naudingai ištekėti jai nepavyks. Ponios Šleig kykas pasipiktinęs suspurdėjo ant pakaušio.
Sofi neišdrįso pakelti akių nuo rankdarbio ir prikando lūpą, kad nesusijuoktų.
– Dėl Vestfalenų jūs neteisi, – atsakė Henrieta Marks. Zene – Sofi draugė, o ši – kuklumo, pagarbumo ir dorybės įsikūnijimas. Ji guvi, išprususi ir galbūt linkusi į egzaltaciją. Dabar tokie laikai. Mano dukterys skaito savo brolių knygas, ir mano vyras mano, jog tai protinga. Mes jaunos, aišku, buvome kitokios… Zene Vestfalen – naujosios kartos kūdikis, bet ji vis dėlto labai švelni gėlelė.
– Ak, – susiraukė ponia Šleig, – turiu pasakyti, kad aristokratų paprastumu netikiu. Juk ji vis dėlto – baronaitė. Jos paprastumas apsimestinis. Pamatysite, kaip nuostabioji Zenė, ištekėjusi už kokio žymaus turtuolio, iš pumpurėlio taps pasipūtusia pinavija. Kiek jau tokių matėme. Ar tada ji pažins jus ir Sofi, mieloji ponia Marks? Panelė neišpuikusi, bet tai, žinoma, nenatūralu ir rodo jos gudrumą. Argi tai, kad iki šiol nesusirado jaunikio, nerodo jos įžvalgumo ir apskaičiavimo?
– Na, kai devyniolika metų, galima ir padelsti, neskubėti dėtis vualį, – atsakė ponia Marks, pažvairavusi į dukterį. Pokalbis prie stalo jai atrodė netinkamas jaunai mergaitei. – Kelne, – stengdamasi pakeisti pokalbį, kalbėjo ji toliau, – operos orkestre arfomis groja moterys.
– Gailiuosi jų vargšių motinų! – ponia Šleig net suvirpėjo.
– Priešingai, tai, man atrodo, gera pradžia, – pagyvėjusi įsiterpė Sofi ir, nepaisydama priekaišto motinos akyse, kalbėjo toliau: – Prancūzijoje parduotuvėse prekiauja net samdytos pardavėjos.
– Dievas duos, Tryras šito išvengs, – oriai paprieštaravo jai damos. – Tokios pagundos mūsų sūnums neturėtų būti. Svarbiausia, tos mergelės visuomenės laikomos lyg ir padoriomis…
Į pokalbį pirmą kartą įsiterpė pastoriaus Jakobo Grosmano žmona, kurios veidas pašaipūnei Sofi priminė pagerintą bandelę su penkiomis razinomis, įspaustomis vietoj akių, nosies ir burnos.
– Kelne, – pareiškė ji, –vėl užkasė gyvą moterį.
Ponia Grosman kruopščiai rinko ir kolekcionavo niūrias istorijas ir atsinešdavo jas su savim, dėliodama ir girdama, kaip kromininkas savo prekes.
Nuoširdžiu jos rūpesčiu Tryro kapinėse buvo įrengta ypatinga patalpa, kur mirusieji prieš užkasant tris dienas laikomi su skambalėliu ant krūtinės, jei jie būtų nemirę, o tik užmigę letargo miegu.
Henrieta, prietaringai vengdama kalbų apie mirtį, mėgino išvengti niūrių pasakojimų, pameluodama, jog girdėjusi Kelno įvykį, bet pastorienė nenusileido.
– Negali būti, brangioji! Jūs turite omenyje įvykį su paštininku, bet tai buvo anksčiau. Tik šiandien diližanų stotelėje sužinojau tai, ką noriu papasakoti. Tikrai nepaprasta istorija. Įsivaizduokite, kažkoks pirklys paskubom palaidojo žmoną. O vagis, susigundęs velionės žiedu ir suknele, atkasė kapą, – ir ką jūs manote? Jis taip trūktelėjo tos tariamos numirėlės pirštą, kad ji atsigavo. Kai velionė grįžo namo, vyras, sako, iš siaubo pražilo. Jis, aišku, palaikė ją vaiduokliu. Tarp kitko, ar jūs girdėjote apie paslaptingą vaiduoklį, kuris paspartino senosios Rutberg mirtį?
Henrieta Marks liepė Sofi uždegti lempą ir nuimti nuo stalo kavos likučius: tai buvo ženklas skirstytis. Viešnios atsistojo ir atsisveikindamos išbučiavo draugę. Pašėlusiai šlamėdama daugybe taftos sijonų ir pūsdamasi kaip oro balionas, laiptais leidosi ponia Šleig. Priešais ją, vis atsisukdama ir skubėdama baigti pasakoti apie įvykį miesto lavoninėje, riedėjo mažaūgė Grosman.
7
Teisme nagrinėjančio bylą tėvo pavesti, Karlas ir Hermanas dėdės Presborko laukė prie miesto pašto stoties, kur sustodavo tarpmiestiniai diližanai. Pagaliau iš už Mėsos gatvės kampo išniro pavėlavusi ketvertu kinkyta karieta. Purvinas ir dulkėtas kėbulas, pakrypusi lentelė „Koblencas – Tryras”, nusivarę arkliai – viskas bylojo apie tolimą, sunkų kelią. Iš tolo pažinęs sesers sūnus, dėdė Johanas žvaliai jiems mojo mėlyna skepetaite. Iškrovęs daiktus, jis apkabino berniukus ir ėmė kalbėti su jais ne visai taisyklinga vokiečių kalba su ryškiu olandišku akcentu. Frazių sandara ir tartis Karlui priminė motiną, taip ir neišmokusią kalbos tos šalies, kur ji ištekėjusi gyveno. Olandijos dėdulė linksmai klausinėjo apie gi-minaičius ir perdavinėjo linkėjimus iš Nimvėgeno. Ponas Presborkas buvo visiškai patenkintas kelione, ypač kad buvo su-stojęs Kelne.
– Labai puikus miestas, – kartojo jis, pasakodamas įspūdžius daugiausia apie guvią prekybą turguose ir krautuvėse.
Bonoje Johanas nakvojo, o Koblence po pietų suspėjo apžiūrėti žymųjį namą, kur buvo gimęs pats Meternichas.
Netoli Briukengasės atvykėlis staiga sustojo ir, apžiūrėjęs Karlą nuo galvos iki kojų, pliaukštelėjo jam per petį.
– Išdykėlis, – bosu tarė jis patenkintas, – tu iš tiesų daraisi vyras ir, atrodo, surimtėjai per tą laiką, kai aš čia paskutinį kartą buvau. Prisimenu, mes tada su Heinrichu ėjome ta pačia gatve, kai staiga iš šito va skersgatvio, į pakalnę, išlekia trikinkė. Tu ilga rykšte mikliai, kaip tikras vežėjas, niukini sesutes. Vargšelės jau nusiplūkusios, bet bėga. Prisipažink, joms tu buvai šiek tiek despotiškas. Kad priverstų tave pasakoti nesibaigiančias fantastiškas istorijas, mergaitės buvo pasirengusios viskam, net valgyti pyragaičius, kuriuos jūs lipdydavote iš purvo.
Karlas nusišypsojo, kartu su dėde prisiminęs netolimą, bet jau praėjusią vaikystę. Jo mintis buvo ir tebėra nerami ir gyva kaip gyvsidabris, bet elgesys ilgainiui pasikeitė.
– O tu, pirkly, kaip? – prisiminė Johanas Presborkas Hermaną.
Siauros krūtinės, pakumpęs, blyškaus veido, melsvai skaidrios prie šnervių nosies, džiovininkas jaunuolis buvo visiškai nepanašus j brolį – plačiapetį stipruolį tvirtomis, bet galingam kūnui neproporcingai trumpomis kojomis.
Koks godus gyvenimui, smarkus, neramus, kupinas sunkiai pažabojamų jėgų buvo Karlas, toks išglebęs, paprastas ir romus – Hermanas. Pastabus dėdė matė skirtumą ir mintyse pritarė svainiui Heinrichui, jautriai įžvelgusiam vaikų savybes ir nukreipusiam juos skirtingais keliais.
Briukengasėje atvykusįjį pasitiko Henrieta ir, neleidusi jam atitokti, per kiemą nuvedė į fligelį, į iš anksto paruoštą kambarį, kur dideliame fajanso dubenyje jau stovėjo ąsotis, pilnas šilto vandens.
Medinė lova už širmos, pačios šeimininkės puikiai paklota, žadėjo keleiviui nuostabų poilsį. Didžiulėse išpurentose pūkų pagalvėse nepaprastai baltais krakmolytais olandiškos drobės užvalkalais nebuvo jokios duobelės. Dvejos atlasinės duknos su išsiūtais savininkės mergautiniais inicialais „H. P.“ atrodė besvorės. Kažkas, matyt, rūpestingoji Soti, ant kilimėlio padėjo porą minkštų aksominių šlepečių. Ant kėdės kabojo naktinis chalatas, o ant staliuko, šalia žvakidės ir Ruso tomelio, – paties Heinricho Markso dėmesio ženklas, – gulėjo klostyta naktinė kepuraitė. Nei chalato, nei naktinės kepuraitės ponui Presborkui nereikėjo, nes visur vežiojosi savo. Ruso tomelį jis paėmė atsargiai ir, pabijojęs netyčia sutepti žvakės vašku, padėjo į spintą.
Ponas Presborkas nusiprausė, apsivilko baltą surdutą, baltą liemenę ir baltas kelnes, išsitepė plaukus prikvėpintais meškos taukais ir, pakilęs į fligelio antro aukšto rausvai žalią balkonėlį, nuėjo pas seserį.
Heinrichas Marksas vis dar nebuvo grįžęs iš teismo, ir visi namo gyventojai įdėmiai klausėsi, kada pagaliau trinktels laukujės durys.
Vakarienė, į kurią buvo sukviesti Tryro Marksų giminės, turėjo prasidėti aštuntą valandą. Iki to laiko Johanui reikėjo pasisveikinti su daugybe Henrietos vaikų. Ji pati išdidžiai įvedė šventiškai aprengtus palikuonis.
– Štai mano bendravardė – Henrieta; kai tu ją matei paskutinį kartą, ji buvo visai mažytė, – prabilo ponia Marks, pastūmėdama į priekį drovią, smulkią mergytę tiulio suknute, iš po kurios ant batukų buvo nuleistos parauktos krakmolytos kelnaitės. – Vaikeli, pabučiuok dėdę. Ar tau, Johanai, neatrodo, kad ji kaip keturiolikos metų per maža? Luiza, nors metais jaunesnė, su ja vienodo ūgio.
Luiza nuo sesers skyrėsi ne mažiau kaip Karlas nuo Hermano. Ji nė kiek nebuvo baikšti. Nelaukdama, kol motina lieps, ji pati skambiai pabučiavo dėdę į skruostą ir, pasitikinčiai šypsodamasi, užleido vietą mažajai Emilijai. Tai buvo mažytė gražuolė nuostabios figūrėlės, didelėmis švelniomis akimis po tamsių plaukų kirpčiukais. Johanas Presborkas negalėjo nuslėpti susižavėjimo, keldamas seseriai apmaudą: ponia Marks manė, jog negerai teikti kuriam nors vaikui pirmenybę, ir visada priekaištaudavo vyrui, kad nemoka slėpti simpatijos numylėtiniam Karlui.
Emilija užgožė savo mažą sesutę Karoliną, kurią motina su vargu ištraukė iš už kėdės.
– Vaikuti, padaryk reveransą ir būk drąsesnė, – skatino jaunesniąją dukrelę Henrieta. – Mergaitė gimė per savo brolio, vargšo Morico Davydo, mano pirmagimio, mirties metines, – tęsė ji atsidususi. – Tačiau dievas atlygino už šią netektį Eduardu.
Drovus Eduardas, kaip ir Karolina, slėpėsi už motinos nugaros. Aštuonmetis Marksų sūnus buvo silpnas, su skrofuliozės ir rachito požymiais.
Pamylavęs seserėnus ir seserėčias, Johanas Presborkas ėmė dalinti olandiškus kavinius ledinukus.
Vaikai spygaudami apsupo jį. Tik mažoji mąslioji Karolina paėjo į šoną, pasirinkdama ne dėdės lauktuves, o Karlą.
Karolina ir Karlas labai mylėjo vienas kitą.
Staiga viskas susimaišė. Trinktelėjo laukujės durys, ir šaukdami: „Pareinal” – vaikai, pamiršę saldumynus, puolė į priemenę. Netgi Sofi, Karlas ir Hermanas neištvėrė ir vaikystės įpročiu nubėgo žemyn.
– Aš, aš pirmoji! – šaukė Luiza.
Ne, aš! – su ašaromis balse kartojo Eduardas.
Johanas klausiamai žiūrėjo į seserį.
– Tas, kuris pirmas pasitinka tėvą, turi teisę sėdėti šalia jo per pietus: taip jau nuo seno pas mus įprasta, – atsakė ji lyg piktindamasi, lyg didžiuodamasi.
Iš visų pusių vaikų apsuptas, su Karolina ant rankų, į kambarį įėjo Heinrichas Marksas. Įsikibęs į jo švarką, iš šono kiceno užsiverkęs Eduardas. Luizos veidas triumfališkai spindėjo. Tėvas šypsojosi vaikams, bet įprastas, pastabus Henrietos žvilgsnis iš karto įspėjo vyrą esant sunerimusį. Ji išsiuntė mažuosius vaikus.
– Istorija „Kazino“ kavinėje su „Marseliete“ iš tiesų nepraėjo be padarinių. Prūsas viską išklojo Berlynui, ir, atrodo, visas sostinės valdininkų skruzdėlynas susidomėjo mumis. Šiandien, vos ne tardydami, pareikalavo, kad pasiaiškinčiau. Štai koks laikas, kokie papročiai. Nežinau, kuo mane galima apkaltinti. Aš visada buvau palankesnis Prūsijai už daugelį maniškių Reino tėvynainių, tačiau kilniosios karalienės Luizos epocha pasibaigė, ir mūsų monarcho konservatyvumas, manau, – didžiulis pavojus vokiečių vienybei, kurios mums taip reikia. – Jis pavargęs nutilo ir nosine ilgai šluostėsi dulkėtą veidą.
Jųdviejų pokalbį nutraukė vakarienei susirinkę giminės.
Atėjo tetulės Babeta ir Estera, Heinricho seserys. Jos abi su vyrais gyveno ne Tryre, bet pavasarį visada apsilankydavo pas brolius. Atėjo ir Jakobas Marksas. Antras Heinricho brolis, Samuilas, buvo vietinis rabinas ir nebendravo su judaizmo atsižadėjusia šeima.
Babeta ir Estera buvo gerumo ir nerimastingo rūpestingumo savo artimiesiems įsikūnijimas. Skyrėsi jos tik tuo, kad vienai buvo būdingas pesimizmas, tuo tarpu kita visada tikėjo gera kiekvieno reikalo baigtimi.
Tetos garsiai reikalavo ataskaitos apie šeimos sveikatą.
– Sofi, aukseli. Tikiuosi, mielasis Eduardas visiškai sveikas? – garsiai klausinėjo Babeta.
– Bijau, kad Emi manęs nepaklausė ir vakar nepersirišo įpjauto pirščiuko.
Kai Esterai atrodė, jog vaikai išvargę ir Henrieta sulysusi, Babetai viskas atrodė kitaip.
– Heinrichai, vaikai nuostabiai pasitaisę, – kalbėjo ji, glostydama ir bučiuodama daugelį skruostelių ir garbanų. – Henrieta niekada nebuvo tokia rubuilė.
Justicijos patarėjo brolis skubėjo pasidalinti savo rūpesčiais dėl Tryro žydų bendruomenės. Johanas Presborkas klausėsi jo labai susidomėjęs. Heinrichas vienišas rūkė prie lango.
– Mūsų gyvenimas vis sunkėja, – kalbėjo Jakobas Marksas, pats save pertraukdamas reikšmingais atodūsiais.
– Mielas Heinrichai, aš dažnai galvoju, – pasakė linksmoji Babeta, išsiėmusi rankdarbį ir sėsdama greta Sofi, – kad tu teisus, atsisakęs vilkti judaizmo kryžių, nenorėdamas pasmerkti savo šeimos kankinamam pažeminimui ir dideliam skurdui. Dievas vienas, o tarnavimo jam formos – neturi reikšmės. Kultūros amžiuje reikia sugebėti įveikti prietarus. Niekas iš mūsų kartos žmonių tavęs nesmerkia.
– Dar ko! – atsiliepė Jakobas Marksas, – padaręs grimasą. – Kas gi smerks, jei žydų perėjimas į kitus tikėjimus gavo iki šiol neregėtą mastą?
– Esmė čia ne kitas tikėjimas, – susierzinęs pasakė Heinrichas Marksas ir palengva stumtelėjo užsiklausiusį Karlą durų link.
Valgomajame laukė vakarienė.
Praėjo beveik dešimt metų, kai Heinricho Giršelio Markso vaikai buvo perkrikštyti. Pats justicijos patarėjas į liuteronų tikėjimą perėjo keleriais metais anksčiau, 1817 metų vasarą.
Apeigas atliko okupacinės kariuomenės šventikas Miulenhofas, tuo metu būdamas apygardos pamokslininku.
Ruso ir Voltero mokiniui, koks buvo Heinrichas, nebuvo skirtumo, ar Jehova, ar Kristus. Kaip apsišvietusiam filosofui, jam buvo taip pat svetima ir judaizmas, ir krikščionybė. Tačiau krikšto liudijimas žydui davė teisę dirbti.
Kitų advokato šeimos narių krikštas buvo atidėtas beveik septyneriems metams. Atidėliojimo priežastis buvo Heinricho motina, rabino duktė ir našlė. Karčiomis ašaromis ir aimanomis sutiko ji sūnaus perėjimą į evangelikų tikėjimą. 1823 m. gegužės mėn. motina mirė: kliūties nebeliko. 1824 m. rugpjūčio 17 d. visi justicijos patarėjo vaikai tapo liuteronais. Karlui buvo šešeri metai. Kai kurie Heinricho draugai ir kolegos buvo atsivertusiųjų krikštatėviai.
Ilgiausiai už visus religijos pakeitimui priešinosi Henrieta. Ji bijojo kerštingojo Izraelio dievo bausmės ir persekiojimų.
Penkiolika mėnesių dvejojusi, tiktai 1825 metų pabaigoje, ponia Marks priėmė naują tikėjimą ir, nepaisydama ankstesnių abejonių bei ieškodama naujo dievo pagalbos prieš senojo kerštą, labai greitai tapo uoli liuterone. Nemokėdama gyventi be religijos, ji nutarė, kad kirchė nedaug kuo skiriasi nuo sinagogos.
8
Sekmadienio rytą, po pusryčių, Karlas išsivedė dėdę iš Olandijos pasivaikščioti po Tryrą.
– Niekas iš mūsų taip gerai nepažįsta miesto istorijos, kaip Karlas, – išdidžiai pasakė prie jų prisidėjęs Heinrichas Marksas.
Karlas nusišypsojo. Pasivaikščiojimas su tėvu visada jam teikė didžiulį malonumą. Tėvą ir sūnų siejo karšta meilė ir draugystė.
– Nepamirškite skėčių: rytas pernelyg giedras, – patarė Sofi, darydama puokštes iš šviežių narcizų ir alyvų.
Oras buvo toks puikus, jog kėlė nerimą. Dangus, iš visų pusių remiamas kalvų, atrodė kaip porceliano dubuo, kuriame it plakta grietinėlė dryksojo nejudrūs debesys. Buvo tvanku ir tylu.
Nedidelis tarp ąžuolynų ir pušynų pasimetęs miestas šventišką vasaros rytą buvo jaukus, nerūpestingas ir linksmas.
Pasiturintys miestiečiai, išsipuošę, keisdamiesi šypsenomis ir sveikindamiesi, vaikštinėjo pagrindine gatve – Simeonsštrase. Heinrichas Marksas vis sveikinosi su kuriuo nors savo draugu ir jo žmona.
Štai Hamacheris: jis matyti iš tolo dėl maskaradiškai įmantraus aksominio kostiumo ir skrybėlės, visą laiką slystančios nuo garbanotos teutoniškos galvos. Jis grįžta iš bažnyčios, orus ir skaistus. Prie senovinės kalvės su lipdytomis figūromis ir lotyniškais posakiais justicijos patarėjas susitinka su gyvai šnekučiuojančia pora: ką tik grįžęs iš Kelno, Šleigas garsiai pasakoja įspūdžius advokatui Lensui. Paskui juos, į taktą mojuodamos mažais prašmatniais skėčiais, eina žmonos.
– Iš teatro, – stipriu balsu ir sijonų šiugždėjimu nustelbdama vyrą ir pravažiuojančią karietą, kalba ponia Šleig, – mums belieka dar daug ko pageidauti. Kol aktorės nesiliaus žvilgčiotis su jaunais ponaičiukais, scenoje besimelsdamos dievui, kol pjesės nebus parenkamos tik tokios, kurios nekenktų padorumui, tol jos negali būti naudingos mūsų dukterims.
Ponia Lens melancholiškai pritaria.
Heinrichas Marksas, Karlas ir Presborkas, pasisveikinę su damomis, praeina pro šalį ir, aplenkdami XVII amžiuje pastatytus „Trijų karalių namus“, atsiduria Glokenštrasėje. Prieš juos arka su vartais, vedančiais į žydų kvartalą.
– Čia, – sako dėdei Karlas, – gyveno mūsų protėviai, Tryro rabinai. Senelė dažnai vaikščiodavo su mumis, vaikais, po getą. Senelis, Marksas Levis, kai gavo rabino titulą, gyveno netoli Glokenštrasės. Tarp kitko, sprendžiant iš tetulės Esteros pasakojimų – ji gyvena Frankfurte prie Maino, – Tryro gete seniai išnyko žydų gatvių papročiai tų miestų, kur viešpatauja ne prancūzų, o prūsų teisynas.
– Teisybė, –patvirtino Heinrichas, – ten dar gyvi viduramžiai, ir už geto sienų žydams draudžiama vaikščioti šaligatviais, kad prisilietę nesuteptų krikščionių. Visai kitaip žiūrima į ponus Rotšildus, kurie seniai teikėsi priimti Europos karalių kvietimą… – ir, žvilgtelėjęs į priešingą šaligatvį, Heinrichas nebaigė.
Ten, pasirėmęs į šakotą lazdą, užvertęs galvą ir cilindru prisidengęs akis, stovėjo Tryro istorikas Vitenbachas ir stebėjo dangų. Gatvė buvo siaura, namai aukšti, – gimnazijos direktoriui buvo sunku prognozuoti orą.
– Horizontas vaiskus, bet debesys plaukia iš rytų, taigi ne vėliau kaip vidudienį reikia laukti audros, – pareiškė jis, atsitokęs ir pamatęs Marksus.
Jam pristatė poną Presborką.
– Karlai, bičiuli, – pasakė senis Vitenbachas, – parodyk keleiviui Portą Nigrą. Tie Juodieji Vartai, kaip tu žinai, anksčiau vadinosi Marso vartais ir romėnų miestą Tryrą gynė iš šiaurės.
Gimnazijos direktorius rengėsi pasukti prie Pagrindinės turgavietės, kur sekmadienio rytą vaikščiodavo gera pusė miesto gyventojų, bet justicijos patarėjas labai mandagiai paprašė jį parodyti svetimšaliui miesto įžymybes.
Vietos metraštininkas nusileido. Tryras ir jo istorija senukų gyvenime labiausiai domino. Pagarbiai jo klausančią kompaniją Vitenbachas nuvedė prie Portą Nigros. Apgriuvę bokštai kaip dvi nelygios uolos buvo sujungti masyvia galerija, sudarančia dvigubus vartus.
Romėnų viešpatavimo paminklas Johanui Presborkui nepadarė ypatingo įspūdžio. Gėtės palydovas su užuojauta pažiūrėjo į jį ir nesiteikė atsakyti.
– Tryras neapsakomai senas, – demonstratyviai pasisukęs į Marksus, nasakė gimnazijos direktorius. – Pagal legendą, jis visu tūkstančiu metų senesnis už Romą. Ant įžymiojo Raudonojo namo netoli Dytrichštrasės, pastatyto 1664 metais, yra užrašas, tos legendos vaisius. Karlai, pakartok užrašą, tu, atsakinėdamas per pamoką pereitą žiemą, jį pasakei.
– „Ante Roman Treveris stetit annis mille trecentis. Perstet et aeterna pace fruatur. Amen!“ – raukydamasis pasakė Karlas. Jį erzino, kad pasivaikščiojimas virto egzaminu. – „Prieš Romą Tryras stovėjo tūkstantį tris šimtus metų. Tegyvuoja jis ateity ir džiaugiasi amžina taika. Amen!” – išvertė jis lotynų kalbos nemokančiam dėdei.
– Puikiai pasakyta: „Tegyvuoja jis ateity ir džiaugiasi amžina talka“, – pakartojo Vitenbachas. – Du tūkstančius metų stovi miestas, pastatytas prieš mūsų erą ir pavadintas Colonia Augusta Treverorum, – kalbėjo toliau senis. – Ainių kojos liečia tolimų protėvių pėdas. Praėjo du tūkstančiai metų ir dar praeis, mes numirsime, o Tryras vis bus gyvas. Daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų sakiau tai ponui Gėtei, ką sakau dabar jums. Ir štai nebėra pono Gėtės, nebebus manęs, nebeliks net mažojo Karlo, tačiau amžiai nesugriaus senųjų Portą Nigros griuvėsių. Ar jūs žinote, pone olande, kad ketvirtame amžiuje ši tyli vietovė buvo Romos imperatoriaus rezidencija ir prabanga nenusileido amžinajam miestui? Kelnas buvo tris kartus mažesnis už Tryrą… Kokios jėgos varo istoriją? Kokių įvykių liudininku dar taps mūsų laisvūnas Reinas… Kas išgarsins senąjį Tryrą?.. – Vitenbachas susimąstė.
– Nejaugi didesnis už Kelną? – vis stebėjosi Presborkas.
Heinrichas Marksas jau pyko ant savęs, tikėdamasis senio varginančio daugiažodžiavimo.
Tryro istorikas atvedė keleivius prie griozdiškų kažkada didžiulių romėnų termų griuvėsių.
Akmenų krūvoje augo kibios žolės ir švelnios laukinės rožės.
Dėdė Presborkas atsargiai prisėdo ant plokščio akmens ir turtingiems Tryro metraščiams kaip atsvarą nutarė iškelti istorinius gimtojo Nimvėgeno nuopelnus.
– Mums irgi užtenka seno šlamšto, – išdidžiai pasakė jis. – Gimtąjį tavo motinos, mano sesers, miestą, Karlai, sako, pastatęs Julijus Cezaris. Tarp kitko, aš nesu senovės ir visokių senienų mėgėjas. Sumanus žmogus dabar vos spėja į koją su savo laiku. Mus, olandų pirklius, dabar labiau domina klausimas, kaip greičiau užbaigti ginčus su Belgija. Tegul sau atsiskiria nuo mūsų, bet tegul perka olandų prekes.
Staiga kažkur iš šono ant romėnų termų pliūptelėjo lietus.
Tikrieji tryriečiai pasislėpė po skėčiais ir nuskubėjo rasti prieglobstį po antikinių pirčių skliautais. Nepraėjo nė dvi minutės, kai saulė pasislėpė ir sudundėjo perkūnas. Sužaibavo, iš kažkur papūtė šiltas vėjas. Sutemo.
– Vitenbachas šį kartą įspėjo oro užmačias, – nusijuokė Heinrichas Marksas.
Skėtis išsprūdo iš justicijos patarėjo rankų ir šokčiodamas nušuoliavo per balas. Karlas puolė jo gelbėti. Plaudamas su-aižėjusią mozaiką, vanduo sroveno per akmenis. Ant senų plytų medžiai barstė šviežius lapus.
– Mums belieka, kaip senovėje, apsiplauti: baseinai pilni vandens, – kalbėjo toliau justicijos patarėjas, nepaklusnų skėtį statydamas į plyšį tarp akmenų.
Bangiu vandens srautu dangus tebelaistė įkaitusią
žemę.
Su tavimi gamta lyg šneka:
Jos paklausyk – ir aišku bus,
Ką dvasios kalba tau, ką sako…
– prabilo Vitenbachas, visiškai sutrikdydamas Karlą.
Apsimesdamas, kad negirdi gimnazijos direktoriaus, Karlas sumanė gudrybę.
– Devintame amžiuje, – garsiai ir greitai prašneko jis, – normanai užpuolė Tryrą ir žiauriai susidorojo su gyventojais. Po sutriuškinimo miestas virto menku kalnų kaimeliu. Griuvėsiai, pelenai, kapinės karčiai priminė įveiktą galybę.
– Bičiuli, – tuoj pat užmiršęs „Faustą“, įsiterpė Vitenbachas. – Smukimą visada keičia klestėjimas.
Johanui Presborkui teko išklausyti, kaip galingi vyskupai atkūrė miestą, paversdami jį religinio gyvenimo ir prekybos vieta.
Miestas stropiai atiduodavo duoklę einantiems amžiams. Tryras, įsikūręs tarp Prancūzijos ir vokiečių kunigaikštysčių, ne kartą keitė valdytojus. Per Trisdešimtmetį karą jo gyventojai pagal savo kunigaikščio norą kovėsi čia už Prancūziją, čia už Ispaniją, čia už Vokietiją.
– Visa kita, kas tikrai svarbu istoriniu požiūriu, – sako Vitenbachas, iškišdamas galvą iš po skliauto ir tikrindamas, ar nenurimo audra, –priklauso tam laikotarpiui, kai į Tryrą atėjo prancūzai.
– Gerai prisimenu 1794 metų rugpjūčio dieną, – atsakė jam Heinrichas Marksas. – Man buvo dvylika metų. Su kvartalo berniukais bėgau prie upės pažiūrėti žygiuojančios priešo kariuomenės. Kelias jai buvo atviras. Prancūzai žygiavo dainuodami „Marselietę“. Į dainos taktą būgnininkai pašėlusiai trankė būgnus. Mūsų miestiečiai laukė demonų arba angelų, o atėjo geraširdžiai valstiečiai kareiviškais mundurais, labai panašūs į Mozelio vynuogininkus.
– Didžios dienos! – atsidūsta Vitenbachas. – Kai ponas fon Gėtė buvo Tryre, aš išdrįsau ginti frankus ir jų revoliuciją. Jakobinai buvo drąsūs žmonės, bet Robespjeras juos nuvedė pernelyg toli… Prancūzijos kariuomenė įžengė į mūsų miestą gal praėjus kokiom dviem savaitėm po Termidoro[11].
Į pokalbį įsiterpia Karlas:
– Žirondistai[12] mokėjo kritikuoti Kalną[13], tačiau savo plano, žinau, niekada nepasiūlė.
– Viščiukams anksti teisti erelius. Tu dar turi laiko išsiaiškinti ir tik tada reikšti savo nuomonę, – rūsčiai atrėžė Vitenbachas.
Taip pat netikėtai, kaip prasidėjęs, Tryro lietus liaujasi. Pavargusį, ištinusį dangų apjuosia vaivorykštė. Greitai džiūsta rūškani liūnai. Smėlis kaip kempinė geria drėgmę. Linksmai čiulba paukščiai. Apsvaigęs nuo audros senasis Tryras pasipurto ir ima klegėti.
Šlepsėdami šlapia žeme, Heinrichas, Johanas ir Karlas traukia namo. Vitenbachas neskubiai žingsniuoja šalia.
Skersgatvyje justicijos patarėjas ima už parankės gimnazijos direktorių ir sulėtina žingsnį, kad truputį atsiliktų nuo sūnaus ir Presborko.
– Sakykite, kaip berniukui sekasi mokykloje? – susirūpinęs klausia tėvas.
– Pirmiausia siaubingas braižas: senovės kalbų mokytojas be perstojo skundžiasi dėl jo keverzonių. Antra, pastebėjau, kad Karlas turi labai klaidingą ir pražūtingą polinkį per daug mąstyti, būti ypatingai išrankus kalbai, o tai, man rodos, tikrai užgožia mintį. Nemanau, kad vidutinis metinis balas būtų aukštesnis negu trys.
Vitenbachas atsilabina su justicijos patarėju ir įsmunka pro duris į vyninę. Perdžiūvusi istoriko gerklė trokšta Mozelio vyno.
Simeonsštrasėje, netoli katedros, Marksai pamato Eduardą Montinji. Jis susimąstęs žiūri, kaip pereiti gatvę nesušlapus siaurų pusbačių su sagtimis. Bukinistas mindžikuoja. Dabar jis labiau negu bet kada panašus į gandrą. Jo šviesios liemenės uodegomis žaidžia vėjas. Karlas pagarbiai šūkteli buvusį mokytoją. Aukštai keldamas kojas, Montinji puola prie bičiulių. Jis labai susijaudinęs ir todėl pamiršta klausinėti ir atsakinėti į klausimus.
– Labas rytas, labas rytas! – traukdamas iš kišenės nedidelę dėžutę, šaukia jis. – Aš tikiuosi, ponai, jūs dar nežinote paskutinio amžiaus išradimo.
Montinji iškilmingai išsiima medinį pagaliuką ir braižo dėžutės paviršių. Sudrėkęs degtukas neužsidega. Jis bando kitą, trečią. Heinrichas Marksas iš nekantrumo mojuoja skėčiu. Presborkas vos tveria nesijuokęs. Bukinistas išblyškęs, ir Karlas nusuka akis, kad neįžeistų buvusio mokytojo. Bet staiga dešimtas degtukas neryžtingai užsidega ir dega kaip mažytis fakelas.
Karlas su palengvėjimu atsidūsta.
– Matote! – Montinji triumfuoja. – Paprasta, taupu, patogu. Patikėkite, mes stovime ant nuostabiausių atradimų ir įvykių slenksčio.
Šaltinis: Markso jaunystė / Galina Serebriakova. – Vilnius: Mintis, 1985. – pp. 54-88.
[1] Hambacho šventė – 1832 m. Hambache liberaliųjų ir radikaliųjų buržua surengta politinė demonstracija. Dalyviai reikalavo politinių reformų, Vokietijos nacionalinio suvienijimo.
[2] Džonas Kytsas (1795–1821) – anglų poetas romantikas.
[3] Epikūrietis – žmogus, kurio gyvenimo tikslas – naudotis jusliniais malonumais.
[4] Heinė Heinrichas (1797-1856) – vokiečių rašytojas, publicistas. Kūrybai būdingi demokratiniai ir revoliuciniai idealai, protestas prieš tironiją, filisteriškumo ir buržuazijos politinio bailumo išjuokimas. Nuo 1831 m. gyveno Prancūzijoje kaip politinis emigrantas.
[5] Kirasa – metaliniai šarvai, vilkimi apsisaugoti nuo šaltojo ginklo smūgių.
[6] Napoleono kodeksas – Prancūzijos civilinis kodeksas.
[7] Arčibaldas Atgailas (1629–1685)–škotų politinio veikėjo, Karolio II vyriausybės nubausto mirtimi, sūnus.
[8] Oliveris Kromvelis (1599–1658) – Anglijos revoliucijos veikėjas. Dalyvavo ginkluotoje kovoje su karaliumi. 1653 m. likvidavęs parlamento likučius, įvedė asmeninę diktatūrą – protektoratą, kuris įtvirtino buržuazijos valdžią.
[9] Presbiterionai – kalvinistų atšaka.
[10] Klemensas Vencelis Lotaras Meternichas (1773– 1859) – politinis veikėjas, 1821–1848 m. kancleris.
[11] Termidoro perversmas – 1794 m. Įvykęs kontrrevoliucinis perversmas Prancūzijoje. Termidorininkai nuvertė jakobinų diktatūrą, valdžia atiteko stambiajai buržuazijai.
[12] Žirondistai – politinės partijos nariai. Ši partija reiškė idėjas stambiosios buržuazijos, kuri stojo prieš feodalizmą, bet nenorėjo revoliucijos, neapkentė liaudies masių. 1793 m. jie perėjo į kontrrevoliucijos pusę.
[13] „Kalnas“ – Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikotarpio Konvente kairiųjų demokratų grupuotė, atstovavusi jakobinams. Konvente jie sėdėjo aukštutiniuose suoluose, todėl buvo vadinami monlanjarais – kalniečiais.
