Džekas Londonas. Martinas Idenas (II) VI-X skyriai

Redakcijos komentaras: Džekas Londonas (1876-1916) – amerikiečių rašytojas-realistas, „Baltosios ilties“, „Jūrų vilko“ bei daugybės kitų klasikinių kūrinių autorius, JAV socialistų partijos narys. Jo 1909 m. romanas „Martinas Idenas“ – tai autobiografiniais motyvais paremtas pasakojimas apie jaunąjį Martiną Ideną, ir jo sunkų kelią nuo darbininko ir jūreivio iki garsaus bei pripažinto rašytojo. Bet, pasiekęs regimos sėkmės viršūnę, Martinas nusižudo, suvokęs, kad tiek visuomenė, tiek jo branginta moteris iš tiesų tevertina pinigą ir statusą, bet ne tikrąją kūrybą ir, juo labiau – ne žmogiškąjį asmenį. Tragišką istoriją autorius parašė kartu ir kaip buržuazinės visuomenės, jos veidmainiškumo ir susvetimėjimo, ir kaip individualistinės filosofijos, Nyčės „antžmogio“ idėjos kritiką.

* * *

VI SKYRIUS

Kankinantis nerimas, panašus į alkį, apsėdo Martiną Ideną. Jis degė nekantrumu vėl išvysti merginą, kuri visą jo gyvenimą savo liaunomis rankomis sugriebė tvirtai tartum replėm. Bet jam trūko drąsos eiti pas ją. Jis bijojo pasirodyti per greitai ir tuo baisiai prasižengti baisiam dalykui, kuris vadinamas etiketu. Jis praleisdavo daug laiko Ouklendo ir Berklio bibliotekose, kur buvo įsirašęs savo, seserų Gertrūdos ir Marianos, net Džimo vardu; pastarojo sutikimą Martinas išgavo tada, kai pavaišino jį keliais bokalais alaus. Su visomis tomis keturiomis abonementinėmis kortelėmis prisiėmęs knygų, jis ilgai degindavo šviesą savo kamarėlėje, o Higinbotemas už tai išreikalaudavo iš jo dar po penkiasdešimt centų kas savaitę. Bet kuo daugiau knygų jis skaitė, tuo didesnį jautė nerimą. Kiekvienos knygos kiekvienas puslapis buvo jam mažas plyšelis į žinių karalystę. O nuo skaitymo žinių alkis vis didėjo. Be to, Martinas nežinojo, nuo ko pradėti, jam buvo baisiai sunku neturint pasiruošimo. Jis suprato nežinąs paprasčiausių dalykų, kurie turi būti aiškūs kiekvienam, imančiam į rankas knygą. Tatai lietė ir poeziją, kuria jis gėrėjosi iki apkvaitimo. Jis perskaitė ir daugiau Svinberno kūrinių, negu buvo Rūtos paskolintame tome; ir „Dolores“ puikiai suprato. Bet Rūta, jam atrodė, tikrai šių eilių nesupranta. Kaipgi ji, gyvendama tokį subtilų gyvenimą, galėtų suprasti? Paskui Martinas užtiko Kiplingo[1] poeziją ir be galo susižavėjo nuostabiai ritmingomis, skambiomis eilėmis, kurios kalbėjo apie tokius jam pažįstamus dalykus. Didelį įspūdį padarė autoriaus meilė gyvenimui, jo įžvalgi psichologija. „Psichologija“ buvo naujas žodis Martino leksikone. Jis nusipirko žodyną, nors šis žygis sumažino jo išteklius ir priartino dieną, kada vėl reikės plaukti jūron ieškoti naujų lėšų. Negana to, užrūstino Higinbotemą, kuriam daug mieliau būtų buvę gauti tuos pinigus kaip nuomos mokestį.

Dieną Martinas nedrįso artintis prie Rūtos namų, bet sutemus kaip vagis slampinėdavo aplink Morsų namą, vogčiomis žvilgčiodamas į langus. Mielos jam buvo net sienos, kurios ją supo. Kelis kartus jis ko tik nesusidūrė su jos broliais, o kartą ilgai sekė per miestą poną Morsą, gatvės žibintų šviesoje atidžiai stebėdamas jo veidą ir trokšdamas, kad jos tėvą ištiktų koks mirtinas pavojus ir jis galėtų prišokęs jį išgelbėti. Vieną vakarą Martinui buvo atlyginta už ilgą budėjimą – antrojo aukšto lange jis išvydo Rūtą. Jis matė tik jos galvą, pečius ir pakeltas rankas ir nusprendė, jog ji šukavosi plaukus prieš veidrodį. Viskas truko akimirką, bet toji akimirka jam atrodė ilga, kraujas užvirė ir ėmė smarkiau tekėti gyslomis. Paskui ji užtraukė užuolaidą. Bet jis sužinojo, kur jos kambarys, tad ėmė dažnai ateiti ton vieton ir slapstėsi už tamsaus medžio kitoje gatvės pusėje, rūkydamas cigaretę po cigaretės. O vieną dieną pamatė jos motiną, išeinančią iš banko, ir dar sykį akivaizdžiai įsitikino, koks milžiniškas atstumas skiria Rūtą nuo jo. Ji priklauso tam luomui, kuris turi reikalų bankuose. Nė sykio gyvenime Martinui neteko būti banke, ir jis neabejojo, kad tokiose įstaigose lankosi tik labai turtingi, labai įtakingi žmonės.

Martino gyvenime įvyko savotiška moralinė revoliucija. Rūtos švarumas ir tyrumas padarė jam tokį įspūdį, kad jis visa savo esybe panoro žūtbūt tapti švarus. Jis privalo būti švarus, kad būtų vertas kvėpuoti su ja tuo pačiu oru. Jis valėsi dantis ir trynėsi rankas virtuviniu šepečiu, kol vaistinės vitrinoje pamatė šepetuką rankoms ir suvokė, kam jis naudojamas. Kai Martinas pirko šepetuką, pardavėjas, pažvelgęs į jo rankas, pasiūlė ir dildę nagams. Taip jis įsigijo dar vieną tualeto reikmenį. Bibliotekoje jis užtiko knygą apie kūno priežiūrą ir bematant įprato reguliariai kiekvieną rytą plautis šaltu vandeniu, didžiai stebindamas Džimą ir siutindamas Higinbotemą, kuris neapkentė tokių paikų išmonių ir visai rimtai ėmė svarstyti, ar nereikėtų pareikalauti iš Martino papildomo mokesčio už vandenį. Toliau buvo rūpestis dėl suglamžytų kelnių. Pradėjęs domėtis šiais dalykais, Martinas greit pastebėjo, kokiais išdubusiais kelnių keliais vaikšto darbininkai ir kokiom tiesiom nuo kelių iki pėdų – aukštesnio luomo žmonės. Supratęs priežastį, jis išgriozdė sesers virtuvę, susirado lygintuvą ir lyginimo lentą. Tačiau pirmasis bandymas buvo nesėkmingas, nes vienas kelnes jis beviltiškai sudegino ir turėjo pirkti kitas, o naujos išlaidos dar labiau priartino dieną, kada reikės išplaukti jūron.

Martino reformos nebuvo vien išviršinės. Kol kas jis dar rūkė, tačiau gerti metė. Anksčiau jam atrodė, jog vyrui dera gerti, ir jis labai didžiavosi, kad jo stipri galva ir kad jis atsilaikydavo, kai dauguma vyrų jau gulėdavo po stalu. Susitikęs kokį pažįstamą jūreivį, kurių nemaža buvo San Franciske, jis kaip ir anksčiau, priimdavo jo vaišes ir vaišindavo jį, bet pats gerdavo tik silpną alų ar imbierinę girą, geraširdiškai nukęsdamas pašaipas. Stebėdamas, kaip išgėrus žmonėse pabunda žvėris ir ima juos valdyti, jis dėkodavo dievui, kad pats nebe toks. Visi turėjo savo vargų, kuriuos norėdavo pamiršti, o kai išgerdavo, tamsios, kvailos jų sielos pasidarydavo visagalės kaip dievai ir viešpataudavo savo neblaivių troškimų karalystėje. Bet Martinui nebereikėjo alkoholio. Jį svaigino kiti, svarbesni dalykai – Rūta, įžiebusi jam meilę, žvilgsnis į aukštesnį, dvasinį pasaulį, knygos, kurios jo galvoje sukėlė miriadus keisčiausių troškimų, ir naujai patirta fizinės švaros būtinybė, teikianti jam tiek jėgų ir sveikatos, jog visas kūnas dainuote dainavo iš džiaugsmo.

Vieną vakarą jis nuėjo į teatrą, vildamasis pamatyti Rūtą, ir tikrai pamatė ją iš antrojo aukšto balkono. Ji įėjo į parterį su Arturu ir kitu nepažįstamu jaunu vyriškiu su akiniais ir pasipūtusiais plaukais, į futbolą panašia galva, kuris iš pirmo žvilgsnio sukėlė Martinui negerą nuojautą ir pavydą. Ji atsisėdo parteryje, ir tą vakarą Martinas beveik nieko daugiau nematė, tik ją – dailius baltus jos pečius ir vešlius šviesiai geltonus plaukus, iš tolo tarsi aptrauktus migla. Tačiau aplink jį buvo daug žmonių ir, kelis kartus dirstelėjęs į šalį, Martinas pamatė eilėje priešais save, už keliolikos kėdžių, sėdinčias dvi merginas, kurios vis gręžiojosi į jį, smaigstė akutėmis ir šypsojosi. Martinas visada lengvai sueidavo į pažintis. Jis negalėdavo atstumti žmogaus, rodančio jam palankumą. Anksčiau jis būtų atsakęs joms šypsniu, paskatindamas arčiau susipažinti. Bet dabar viskas buvo kitaip. Tiesa, jis šyptelėjo, bet paskui nusisuko ir tyčia nežiūrėjo į tą pusę. Bet keletą kartų, visai pamiršęs merginas, jis nejučiomis pastebėjo jų šypsnius. Jis negalėjo pasikeisti per vieną dieną ir šiurkščiai užgniaužti savo įgimtą nuoširdumą, todėl, pastebėjęs jų šypsenas, draugiškai šypsojosi ir pats. Visa tai nebuvo Martinui naujiena. Jis žinojo, kad merginos spendžia jam savo moteriškus spąstus. Bet dabar viskas atrodė kitaip. Ten toli, parteryje, sėdėjo vienintelė mergina pasaulyje, kuri taip skyrėsi, taip baisiai skyrėsi nuo šių dviejų jo luomo merginų, jog jis galėjo jų tiktai gailėtis, tiktai užjausti. Širdies gilumoje Martinas troško, kad tos merginos turėtų nors dalelę Rūtos dvasinio grožio ir kilnumo. Jis nieku gyvu jų nekaltino, kad taip drąsiai jį atakuoja. Tik jų dėmesys jam nerūpėjo – atvirkščiai, net žeidė jį, nes pabrėžė žemą jo padėtį. Jis žinojo, kad merginos nedrįstų jo vilioti, jei jis priklausytų Rūtos luomui, ir kiekvieną kartą, joms žvilgtelėjus, jautė, kaip kibūs jo pasaulio pirštai gniaužiasi aplink jį ir traukia žemyn.

Jis atsistojo dar nenusileidus paskutinio veiksmo uždangai, nes norėjo pamatyti Ją išeinant. Ant šaligatvio prie teatro visada stoviniuodavo nemaža žmonių, tad jis galėjo užsitraukti ant akių kepurę ir pasislėpti už kieno nors nugaros, kad Rūta nepastebėtų. Martinas išėjo iš teatro su pirmaisiais žiūrovais, bet vos susirado vietą šaligatvio krašte, pamatė abi merginas. Jis žinojo – jos ieško jo, ir keikė savyje tą kažką, kas taip traukė moteris. Merginos dėjosi jo nematančios, bet ėjo kaip tik prie to šaligatvio krašto, kur stovėjo Martinas, ir jis jautė, kad tuoj bus surastas. Jos lėtino žingsnį ir prie jo prisiartino kartu su visa minia. Tada viena lengvai stumtelėjo jį ir pažiūrėjo taip, tarsi tik dabar pastebėjusi. Ji buvo liekna tamsiaplaukė, juodomis įžūlokomis akimis. Merginos šyptelėjo jam, ir Martinas taip pat nusišypsojo.

– Labas, – tarė jis.

Žodis išsprūdo savaime; šiuo žodžiu Martinas dažnai pradėdavo pažintis panašiomis aplinkybėmis. Be to, nieko daugiau jam neliko daryti. Įgimta tolerancija ir geraširdiškumas neleido pasielgti kitaip. Juodaakė, labai patenkinta, pasveikino jį šypsniu ir parodė norinti sustoti, o jos bičiulė, su kuria jiedvi buvo susikibusios, sukikeko jai pritardama. Martinas greitai sumetė – negerai, jei Ji dabar išeis ir pamatys jį, kalbantį su merginomis. Todėl visai paprastai, tarsi taip ir reikėtų, stojo šalia juodukės ir nuėjo drauge. Čia jis nesivaržė, liežuvis jam nesipynė. Jis jautėsi padėties viešpats, niekas netrukdė jam juokauti, švaistytis sąmoju ir žargoniškais žodeliais, kuriais visada prasidėdavo tokios atsitiktinės pažintys. Prie kampo jis išnėrė iš žmonių srauto, norėdamas sukti į šoninę gatvę. Bet juodaakė čiupo jį už rankos ir, tempdama paskui save draugę, sušuko:

– Palauk, Bili! Kur leki? Taip jau greit nori mūsų atsikratyti?

Nusijuokęs jis sustojo ir atsisuko į jas. Pro jų galvas žibintų šviesoje gerai buvo matyti visa minia. Ten, kur jis stovėjo, buvo tamsu, tad jis galės pamatyti Ją, einančią pro šalį, ir likti nepastebėtas. Ji tikrai eis pro čia, nes į tą pusę jos namai.

– Kuo ji vardu? – paklausė jis kikenančią merginą, galvos mostu rodydamas į juodaakę.

– Paklausk, –  tebesijuokdama atsakė toji.

– Na, tai kuo vardu? – pasiteiravo jis, atsisukdamas tiesiai į juodaakę.

– O jūs dar nepasakėt man savo, – atkirto ji.

– Kad jūs neklausėt, – šyptelėjo jis.

– Be to, pataikėt kaip pirštu į dangų. Aš tikrai Bilis, garbės žodis.

– Na jau, nešnekėkit niekų! – Ji pažvelgė jam tiesiai į akis aistringu, viliojančiu žvilgsniu.

– Tikrai, pasakykit teisybę.

Ir vėl pažvelgė jam į akis. Tasai žvilgsnis iškalbingai bylojo apie visą moteriškumo esmę, nepasikeitusią nuo tų laikų, kai atsirado moteris. Martinas nerūpestingai perleido ją akimis nuo galvos iki kojų. Jis žinojo, dabar jau tikrai žinojo, kad ji ims trauktis, kukliai ir nedrąsiai, jeigu jis ją seks, bet jei tik pasirodys esąs bailys, ji iš karto pradės puolimą. Bet šiaip ar taip, jis juk vyras, mergina jam patiko, o jos meilumas paglostė širdį. Ak, visa tai jam žinoma, jis kiaurai pažįsta tas paneles. Puikios jos, kiek gali būti puikios jų luomo merginos, sunkiai dirbančios ir menkai uždirbančios, per daug išdidžios, kad parsiduotų už pinigus, karštligiškai ieškančios lašelio laimės gyvenimo dykumoje, žinančios, kokia ateitis jų laukia – balansavimas tarp baisaus, niekada nesibaigiančio darbo ir juodos moralinio nuopuolio bedugnės, į kurią veda trumpesnis, bet geriau apmokamas kelias.

– Bilis, – atsakė jis, linktelėdamas galvą. – Kaip mane gyvą matot.

– Nejuokaujate? – paklausė ji.

– Visai jis ne Bilis,– įsiterpė antroji mergina.

– O iš kur jūs žinot? – pasiteiravo jis. – Juk pirmą kartą mane matot.

 – Ir kas, vis tiek aišku, kad meluojat, – atkirto ši.

– Tai kaip, Bilis? – klausinėjo pirmoji.

– Tegu bus Bilis, – prisipažino jis.

Mergina paėmė jo ranką ir žaismingai pakratė.

– Žinau, kad meluojat, bet vis vien man patinkate.

Suspaudęs ištiestą jam ranką, Martinas užčiuopė jos delne pažįstamus randus ir įdrėskimus.

– Seniai išėjot iš konservų fabriko? – paklausė jis.

– Iš kur žinot? Oho, koks aiškiaregys! – sušuko abi merginos kartu.

Jis pliauškė su jomis visokius niekus, bet akyse stovėjo bibliotekos knygų lentynos, kupinos amžių išminties. Martinas gailiai šyptelėjo iš tokio kontrastingo reginio, ir vėl jį apniko abejonės. Tačiau nei šios mintys, nei paviršutiniškas pašnekesys su merginomis netrukdė jam stebėti pro šalį plaukiančios žiūrovų minios. Ir staiga žibinto šviesoje jis pamatė Ją, žingsniuojančią tarp brolio ir nepažįstamojo jaunuolio su akiniais; širdis jam, rodos, liovėsi plakusi. Kaip ilgai jis laukė šios valandėlės. Jis spėjo pastebėti kažkokį šviesų, papurusį apdangalą ant jos tarsi karalienės galvos, skoningai pasiūtą drabužį, grakščią eiseną ir grakštų rankos judesį, kai ji kilstelėjo sijoną; paskui ji dingo, o Martinas liko bespoksąs į dvi merginas iš konservų fabriko, į prastus, bet su pretenzijom į eleganciją jų apdarus, į pigias drabužių medžiagas, pigius kaspinus ir pigius žiedus ant pirštų, suprasdamas tragiškas jų pastangas atrodyti dailiai. Paskui pajuto truktelėjimą už rankos ir išgirdo sakant:

– Pabuskit, Bili! Kas jums?

– Jūs kažką sakėt? – paklausė jis.

– Ne, nieko, – tarė tamsiaplaukė, krestelėdama galvą. – Aš tik užsiminiau…

– Ką?

– Nagi sakiau, neblogai būtų, jei surastumėt kokį vaikiną… jai, – ji kalbėjo apie savo draugę, – ir visi nueitumėm užvalgyti ledų ar kavos išgerti, ar šiaip kur nors.

Staiga jį apėmė kažkoks dvasinis šleikštumas. Per daug ūmus buvo tas šuolis nuo Rūtos iki jų. Šalia drąsių, įžūlių greta stovinčios merginos akių jis matė giedras Rūtos akis, lyg kokios šventosios žvelgiančias iš nelytėto tyrumo gelmių. Ir Martinas pajuto savyje didžiulę jėgą. Iš tiesų, jis vertas daugiau. Gyvenimas jam turi didesnę prasmę negu šiom dviem merginom, kurios apie nieką daugiau negalvoja, tik apie ledus ir kokį kavalierių. Jis prisiminė mintimis visada gyvendavęs kitokį, slaptą gyvenimą. Tomis mintimis jis bandydavo pasidalinti su žmonėmis, bet niekada nerado moters, kuri gebėtų jį suprasti, nerado nė vyro. Taip, kartais jis bandydavo, bet tik nustebindavo pašnekovus. Ką gi, jeigu jo mintys jiems nepasiekiamos, vadinasi, ko gero, jis pranašesnis už juos. Jis pajuto savy naują jėgą ir sugniaužė kumščius. Jeigu jam gyvenimas turi didesnę prasmę, reikia daugiau iš jo ir reikalauti; bet tik ne čia, ne tokioje draugijoje. Šitos įžūlios juodos akys nieko negali jam duoti. Jis žinojo, kokios mintys atsispindi jų žvilgsny – apie ledus ir dar kai ką. O anos, šventosios, žvilgsnis žada visa, ko Martinas trokšta, net daugiau, negu jis gali įsivaizduoti – knygas ir paveikslus, grožį ir darną, subtilų, kur kas tobulesnį gyvenimą. Mintys, atsispindinčios šiose juodose akyse, buvo jam aiškios kaip laikrodžio mechanizmas. Jis tartum matė, kaip sukasi kiekvienas sraigtelis. Juodos akys siūlė menkus džiaugsmelius, kurie greit nusibosta, kurie riboti tarsi kapo duobė ir kapo duobe baigiasi. O šventosios žvilgsnis buvo paslaptingas, jis bylojo apie nesvajotus stebuklus, apie amžinąjį gyvenimą. Jame Martinas įžvelgė jos sielos atspindį ir savo sielos taip pat.

– Viskas būtų gerai, bet programoje yra viena klaida, – tarė jis.

– Aš jau susitaręs.

Merginos akyse blykstelėjo nepasitenkinimas.

– Tikriausiai sergantį draugą slaugysit? – pasišaipė ji.

– Ne, aš tikrai susitaręs su…– jis patylėjo, – su mergina.

– Nemeluojat? – rimtai susidomėjusi paklausė ji.

Jis pažvelgė jai į akis ir atsakė:

– Ne, tikrai ne. Bet juk mes galėtumėm susitikt kitą kartą. Jūs dar nepasakėte savo vardo. Nei kur gyvenat.

– Liza, – tarė mergina atlyžusi, imdama jį už parankės ir šliedamasi prie jo visu kūnu. – Liza Konoli. Aš gyvenu Penktosios ir Turgaus gatvių kampiniame name.

– Jie pasišnekėjo dar kelias minutes, paskui Martinas palinkėjo joms labos nakties.

Jis nėjo tiesiai namo; iš už medžio, kur visada budėdavo, pažvelgė į jos langą ir sušnibždėjo:

– Aš buvau susitaręs su jumis, Rūta. Ir atėjau pas jus.

VII SKYRIUS

Praėjo savaitė nuo tos dienos, kai Martinas susipažino su Rūta Mors; jis daug skaitė, bet nueiti pas ją vis nedrįso. Kartais jau pasiryždavo eiti, tačiau apnikdavo abejonės ir ryžtas išblėsdavo. Jis nežinojo, po kiek laiko dera apsilankyti, o pasitarti neturėjo su kuo ir labai bijojo padaryti nepataisomą klaidą. Atsižadėjęs senųjų bičiulių ir senų įpročių, o naujų draugų nesuradęs, jis galėjo tik skaityti ir skaitydavo tiek daug, jog būtų sugadinęs ne vienas akis, jei tos akys būtų kaip visų žmonių. Bet jo akys buvo stiprios, ir visas organizmas ypatingai stiprus. O protas buvo tarsi dirvonuojanti žemė. Niekada gyvenime į ją nebuvo nukritusios abstrakčios knyginės mintys, ir ji buvo pribrendusi priimti sėklą. Nenualintas mokslų jo protas aštriais dantimis kibo į žinias.

Baigiantis savaitei jam atrodė, kad jis pragyveno kelis šimtmečius – taip toli buvo pasilikęs senasis jo gyvenimas ir senasis požiūris. Bet elementarių žinių stoka labai jam trukdė. Jis bandė skaityti knygas, kurioms suprasti reikėjo kelerių metų specialaus pasiruošimo. Vieną dieną jis griebdavosi antikinės filosofijos, kitą – ultramoderniosios, todėl galva jam ūžė nuo priešiškų ir prieštaraujančių idėjų. Panašiai buvo ir su ekonomikos mokslais. Toje pačioje bibliotekos lentynoje jis rado Karlą Marksą ir Rikardą[2], Adamą Smitą[3] ir Milį[4], tačiau sunkiai suprantami vieno teiginiai anaiptol nerodė, kad kito idėjos jau atgyvenusios savo amžių. Martinas buvo išmuštas iš pusiausvyros, bet neprarado noro žinoti. Per vieną dieną jis pajuto susidomėjimą ekonomika, pramone ir politika. Eidamas pro Siti Holo parką, pamatė būrį žmonių, apstojusių šešetą vyriškių, kurie išraudę garsiai ir karštai ginčijosi. Priėjęs arčiau pasiklausyti, išgirdo naujas, dar niekada negirdėtas liaudies filosofų kalbas. Vienas jų buvo valkata, antras – profsąjungų agitatorius, trečias – studentas teisininkas, o likusieji – šiaip iškalbingi darbininkai. Pirmą kartą Martinas išgirdo apie socializmą, anarchizmą, vieningą žemės rentą ir sužinojo, jog egzistuoja priešiškos socialinės filosofijos. Jis išgirdo šimtus negirdėtų ir nesuprantamų specialių terminų iš tų mąstymo sričių, apie kurias, dar taip nedaug skaitęs, visai nenutuokė. Todėl negalėjo atidžiai sekti ginčo, tik spėliojo, apytikriai suvokdamas mintis, įvilktas į tokius keistus žodžius. Buvo ten juodaakis kelneris – teosofas, buvo kepėjų profsąjungos narys – agnostikas, ir vienas senis, kuris visus išmušė iš vėžių keistu teiginiu, kad „visa, kas egzistuoja – teisinga“, ir dar kitas senis, kuris be galo samprotavo apie kosmosą, apie atomą tėvą ir atomą motiną.

Po kelių valandų Martinas Idenas visai apkvaitusia galva pasitraukė nuo jų ir nuskubėjo į biblioteką ieškoti dešimčių jam neaiškių žodžių prasmės. Iš bibliotekos išėjo nešdamasis po pažastim keturis tomus: ponios Blavatskos[5] „Slaptąją doktriną“, „Progresą ir skurdą“, „Socializmo kvintesenciją“ ir „Religijos ir mokslo kovą“. Lyg tyčia pradėjo nuo „Slaptosios doktrinos“. Kiekvienoje eilutėje mirgėjo daugiaskiemeniai žodžiai, kurių jis nesuprato. Jis sėdėjo lovoje ir dažniau žiūrėjo į žodyną negu į knygą. Naujų žodžių buvo tiek daug, jog Martinas pamiršdavo jų reikšmes ir, užtikęs antrą kartą, vėl turėjo ieškoti žodyne. Tada jis sugalvojo užsirašinėti terminų apibrėžimus į užrašų knygelę ir bematant prisirašė daugybę puslapių. Bet vis tiek nieko nesuprato. Jis skaitė iki trečios valandos nakties, galvoje viskas susimaišė, ir jis taip ir nesuvokė nė vienos minties. Martinas pakėlė akis, ir jam pasirodė, kad kambarys kyla, krypsta į šoną ir smunka žemyn it laivas jūroje. Prapliupęs keiksmais, jis sviedė į kampą „Slaptąją doktriną“, užgesino šviesą ir prisivertė užmigti. Ne geriau sekėsi ir su kitomis trimis knygomis. Ir ne dėl to, kad jis būtų buvęs silpno proto ar negabus; jis būtų galėjęs operuoti tomis mintimis, jeigu nebūtų stigę sąvokų ir mąstymo įgūdžių. Jis suprato, kodėl taip yra, ir nutarė kol kas neskaityti nieko daugiau, tik žodyną, kol išmoks iš jo visus žodžius.

Poezija buvo jo paguoda, jis skaitė daug eilių, labiausiai žavėdamasis tais poetais, kurie rašė paprastai ir suprantamai. Jis mylėjo grožį, o eilėraščiuose jo nestigo. Poezija, kaip ir muzika, jaudino jį iki širdies gelmių, ir šitaip Martinas, pats nežinodamas, ruošėsi svarbiam darbui, kuris jo laukė ateityje. Jo proto puslapiai dar buvo tušti, todėl dažnai skaitomos ir mėgstamos eilės be jokių pastangų posmas po posmo įsirašė į juos, ir jis su didžiausiu džiaugsmu garsiai deklamuodavo arba tyliai šnibždėdavo gražius, melodingus knygose perskaitytus žodžius. Paskui bibliotekos lentynoje vieną šalia kitos jis užtiko Geilio „Klasikinius mitus“ ir Bulfinčo „Pasakų amžių“. Kaip fejerverkai, kaip šviesos spinduliai nutvieskė šie kūriniai jo nežinojimo tamsą, ir Martinas dar godžiau įniko į eiles.

Martinas taip dažnai lankėsi bibliotekoje, kad darbuotojas, sėdintis už stalo, nuoširdžiai jį sutikdavo ir sveikindamasis nusišypsodavo. Todėl Martinas vieną sykį pasiryžo. Padėjęs kelias knygas ant stalo ir laukdamas, kol bibliotekininkas atžymės kortelėse, jis išdrožė:

– Noriu jus kai ko paklausti.

Vyriškis šypsodamasis pakėlė akis.

– Jei susipažįsti su jauna dama ir ji pakviečia ateiti, kada galima eiti? – paklausė Martinas, jausdamas, kad pila prakaitas ir marškiniai limpa prie nugaros.

– Aš manyčiau, kada tik patinka, – atsakė vyriškis.

– Taip, bet čia kitas dalykas, – nesutiko Martinas. – Ji… aš… matot, kas yra – jos gali nebūt namie. Ji mokosi universitete.

– Tai nueisite kitą kartą.

– Aš ne tai norėjau pasakyt, – prisipažino Martinas dvejodamas, bet galų gale nutarė visiškai atsiduoti to žmogaus malonei. – Aš esu paprastas, jokių reikalų su aukštuomene neturėjau. O toji mergina visai ne tokia kaip aš, o aš visai ne toks kaip ji. O gal jums atrodo, kad aš pliauškiu niekus? – staiga paklausė jis.

– Ne, ne, visai ne, patikėkite, – užprotestavo vyriškis. – Jūsų klausimas ne informacinio skyriaus kompetencijoje, bet aš mielai jums padėsiu. Martinas susižavėjęs žiūrėjo į jį.

– O, kad aš mokėčiau taip varyt, būtų kas kita, – tarė jis.

– Dovanokit, nesupratau.

– Sakau, kad aš mokėčiau kalbėt taip sklandžiai, mandagiai ir visa kita.

– Aa, – pagaliau suprato bibliotekininkas.

– Kokiu laiku geriausia nueiti? Dieną? Gal ne prieš pat pietus? Ar vakare? O gal sekmadienį?

– Žinote ką? – bibliotekininko veidas nušvito. – Paskambinkite jai telefonu ir paklauskite.

–Taip ir padarysiu, – tarė Martinas, imdamas knygas ir skubėdamas prie durų. Paskui grįžtelėjo ir paklausė: – Jei kalbi su jauna dama, su panele Liza Smit, pavyzdžiui, tai kaip reikia sakyt – „panele Liza“ ar „panele Smit“?

– Sakykite „panele Smit“, – autoritetingai pareiškė bibliotekininkas. – Kol nesate artimiau susipažinęs, visada geriau sakykite „panele Smit“. Šitaip Martinas Idenas išsprendė tą problemą.

– Ateikite bet kuriuo laiku. Aš visą dieną būsiu namie,– telefonu atsakė Rūta, kai jis mikčiodamas paklausė, kada galima atnešti pasiskolintas knygas.

Ji pati atidarė jam duris ir moteriška akimi tuojau pastebėjo dailiai išlaidytas kelnes ir kad jis pats dar vos apčiuopiamai, tačiau aiškiai pasikeitęs j gerąją pusę. Bet labiausiai ją nustebino Martino veidas. Atrodė, iš jo trykšte tryško sveikata ir tarsi tvindė ją savo galios bangomis. Ir vėl Rūtai gimė stiprus noras prisiglausti prie jo, pajusti jo šilumą, ir vėl ji negalėjo atsistebėti, kodėl jis taip ją traukia. O Martinas, pajutęs jos ranką savojoje, vėl taip pat tirpo iš laimės. Tik tuo jie skyrėsi, kad ji laikėsi šaltai, mokėjo susitvardyti, o jis visas išraudo tarsi vėžys. Nerangiai, kaip ir pirmąjį kartą, Martinas nusekė paskui ją, grėsmingai siūbuodamas pečiais.

Tik tada, kai juodu susėdo svetainėje, Martinas pasijuto laisviau, daug laisviau, negu pats tikėjosi. Ji stengėsi padėti jam, kad jis nesivaržytų, ir darė visa taip subtiliai ir atsargiai, jog jis dar beprotiškiau ją pamilo. Iš pradžių jie pasikalbėjo apie Martino atneštas knygas – apie jo pamėgtąjį Svinberną ir apie Brauningą, kurio jis nesuprato; daugiausia kalbėjo Rūta, sumaniai eidama nuo vienos temos prie kitos ir visą laiką svarstydama, kuo galėtų jam padėti. Susipažinusi su Martinu, ji dažnai apie tai galvodavo. Ji labai norėjo jam pagelbėti. Dar niekam nebuvo jautusi tiek gailesčio ir švelnumo, bet tas gailestis nebuvo žeminantis, o motiniškai šildantis. Argi galėjo būti paprastas gailestis, jeigu jį sužadinęs žmogus toks vyriškas, jeigu jis įžiebė joje mergišką nerimą, keistomis mintimis ir jausmais suvirpino jos protą ir širdį? Ir vėl ji gėrėjosi jo kaklu, ir vėl galvojo, kaip miela būtų jį apkabinti. Tas noras vis dar atrodė Rūtai nepadorus, nors jau šiek tiek buvo su juo apsipratusi. Jai nė į galvą neatėjo, kad šitaip reiškiasi beužgimstanti meilė. Jai taip pat į galvą neatėjo, kad ją apėmęs jausmas ir yra meilė. Ji tarėsi susidomėjusi jo nepaprastumu bei įvairiomis potencialiomis vertybėmis ir net panorusi daryti jam gera.

Ji nežinojo, kad geidžia jo, o jis priešingai – suprato mylįs ją ir geidžiąs taip, kaip dar nieko gyvenime nebuvo geidęs. Ir anksčiau jis mylėjo poeziją, nes mylėjo grožį; dabar, susipažinus su ja, jam plačiai atsivėrė vartai į erdvią meilės lyrikos karalystę. Rūta padėjo jam daugiau suprasti negu Bulfinčas ir Geilis. Dar prieš savaitę jis nebūtų susimąstęs prie tokių eilučių: „palaimintas jaunuolis, meilės apkerėtas, dėl bučinio numirti pasiryžęs“, o dabar nuolat mintyse jas kartojo. Jis žavėjosi jomis ir negalėjo atsistebėti šių žodžių tiesa; žiūrėdamas į Rūtą, jis žinojo, kad mielai numirtų už jos pabučiavimą. Jis jautėsi esąs tas palaimintas, meilės apkerėtas jaunuolis ir didžiavosi labiau, negu būtų didžiavęsis įšventintas į riterius. Pagaliau jam paaiškėjo gyvenimo prasmė ir kam jis yra gimęs.

Jis žiūrėjo į ją, klausėsi jos, ir jam kilo vis drąsesnės mintys. Prisiminęs, kaip pašėlusiai malonu buvo spausti jos ranką prie durų, vėl ilgėjosi to malonumo. Dažnai jo žvilgsnis nuklysdavo prie jos lūpų, jis troško jų kaip vandens. Bet šis troškimas nebuvo nešvarus, žemiškas. Su didžiausiu malonumu jis stebėjo, kaip žaismingai juda jos lūpos, tardamos žodžius; tik tos lūpos nepaprastos, ne tokios kaip kitų žmonių. Ne žmogaus kūno ir kraujo. Tos lūpos bekūnės dvasios, ir Martinui atrodė, kad troškimas jas pabučiuoti visai ne toks, kokį sužadindavo kitų moterų lūpos. Jis pabučiuotų jas, priglaustų prie jų savo žemukas lūpas, bet tik iškilmingai, su karšta ir baiminga pagarba, tarsi lytėdamas viešpaties rūbą. Jis nesuvokė, kaip pasikeitė jo požiūris į visas vertybes, ir nežinojo, kad jo akyse, žiūrinčiose į ją, dega tokia pat ugnis, kokia dega visų vyrų akyse, kai jie trokšta meilės. Jis net neįsivaizdavo, koks kaitrus ir vyriškas jo žvilgsnis ir kaip aitriai degina ta ugnis jos sielą. Toks aiškus Rūtos skaistumas taurino ir švelnino jo aistrą, iškeldamas mintis iki šalto žvaigždžių tyrumo; jis būtų labai nustebęs, jei būtų sužinojęs, kad spinduliuojanti jo akių šviesa užlieja karštomis bangomis Rūtą, įžiebdama ir joje panašią liepsną. Kalbėdama ji ne vieną kartą pajuto nerimą, nors pati nežinojo kodėl, ir, maloniai jaudinama to nerimo, staiga sutrikdavo vidury sakinio, o paskui vėl rankiodavo neišsakytų minčių nuotrupas. Šiaip ji visada kalbėdavo sklandžiai ir dabar nesistebėjo savo sutrikimu tik todėl, kad pašnekovą laikė ypatinga asmenybe. Juk ji tokia jautri įspūdžiams, tad ko čia galų gale stebėtis, kad taip reaguoja į šį ateivį iš visai kito pasaulio.

Jos pasąmonėje visą laiką glūdėjo mintis, kaip jam padėti, todėl atitinkamai pakreipė kalbą, tačiau pirmas apie tai prabilo Martinas.

– Ar negalėtumėt man patart, – pradėjo jis, ir jo širdis šoktelėjo iš džiaugsmo, kai ji judesiu parodė sutinkanti. – Prisimenat, andai pas jus viešėdamas sakiau, kad nemoku, nežinau kaip kalbėti apie knygas ir panašius dalykus. Tai va, nuo to laiko aš daug galvojau. Einu ir einu į biblioteką, bet daugelio knygų, kurių griebiausi, visai neįkandu. Gal verčiau pradėti nuo pradžių? Mokytis aš neturėjau kada. Nuo pat vaikystės sunkiai dirbu, o kai nuėjau į biblioteką, kai kitokiomis akimis pažiūrėjau į knygas, – ir, aišku, į kitokias knygas,– tada supratau, kad skaitydavau ne tą, ką reikėjo. Žinot, galvijų ūkiuose ar laivų kubrikuose nerasi tokių knygų, kaip, pavyzdžiui, pas jus. Ten kitokios, tai aš prie jų ir pripratau. Ir dar… aš nenoriu pūstis, bet visada jaučiausi esąs kitoks negu tie, prie kurių laikiausi. Nenoriu sakyti, kad esu geresnis už matrosus ir kaubojus, su kuriais gyvenau – žinot, aš irgi buvau kaubojus,– bet visada mėgau knygas ir skaitydavau viską, kas pakliūdavo po ranka, ir… man atrodo, kad galvoju kitaip nei daugelis jų. Ir štai ką noriu pasakyti. Anksčiau aš niekada nesu buvęs šitokiuose namuose. Kai atėjau čia aną savaitę, kai pamačiau jus ir jūsų motiną, ir brolius, ir viską… tai labai man patiko. Buvau girdėjęs apie tokius dalykus ir knygose skaitęs, o kai apsižvalgiau po jūsų namus, tai, pasirodo, teisybė buvo parašyta. Ir, reikia pasakyt, man patiko. Aš panorau taip gyventi. Ir dabar noriu. Noriu gyventi taip, kaip jūs gyvenat, tarp knygų, paveikslų, visokių gražių daiktų, kur žmonės kalba nerėkaudami, kur jie patys švarūs ir jų mintys švarios. Mano gyvenimas buvo visai kitoks – rūpėjo tik prisikirst ir sumokėt nuomą, o kalbos tik apie peštynes ir nugėrimus. Kai jūs tada priėjot prie savo motinos ir pabučiavot, tai aš pagalvojau, kad nieko gražesnio nesu matęs. Aš daug mačiau gyvenime, gerokai daugiau negu daugelis mano draugų. Aš mėgstu stebėti ir noriu pamatyti dar daugiau ir kitokio gyvenimo. Bet aš dar nepasakiau svarbiausio. Aš noriu prasiskint kelią į tokį gyvenimą, kokį jūs gyvenai šiuose namuose. Juk yra svarbesnių dalykų, negu sriaubt ir bastyti po pasaulį. Tik kaip man pasiekt tą gyvenimą? Nuo ko pradėti? Žinot aš jokio darbo nebijau, sunkiausiam darbe galiu bet ką suriest į ožio ragą. Jeigu jau pradėsiu, tai triūsiu dieną ir naktį. Gal jus juokas ima iš tokio mano klausinėjimo? Žinoma, mažiausiai tiktų kalbėt apie ta su jumis, bet aš visai neturiu su kuo pasitart… nebent su Arturu. Ga tikrai reikėjo paklaust jo. Jei aš būčiau…

Staiga jis nutilo. Tvirtas pasiryžimas išblėso, vos tik jis nusigandę: pagalvojo, kad, užuot šitaip apsikvailinęs, galėjo pasikalbėti su Arturu Rūta prabilo ne iš karto. Labai susikaupusi, ji stengėsi susieti ne sklandų jo mikčiojimą ir primityvias mintis su tuo, ką matė jo veide. Ji nebuvo regėjusi akių, kuriose spindėtų didesnė jėga. Jo žvilgsnis saki jai, kad šitas žmogus galėtų padaryti bet ką, tik šitai nesiderino su primityviai išsakytomis mintimis. Ji pati mąstė komplikuotai ir greita todėl negalėjo tinkamai įvertinti jo paprastumo. Bet vis dėlto šios nesklandžiai išreikštose mintyse ji juto jėgą. Jo protas jai atrodė tan milžinas, kuris blaškėsi, stengdamasis ištrūkti iš jį sukausčiusių grandinių. Kai Rūta ėmė kalbėti, jos veide buvo matyti užuojauta.

– Jūs pats suprantate, ko jums trūksta – išsilavinimo. Reikėtų mokytis nuosekliai, baigti pradžios mokyklą, vidurinę, paskui universitetą.

– Tam reikia pinigų, –  pertraukė jis.

– O, – sušuko ji. – Apie šitą aš nepagalvojau. Tikriausiai turite 

giminių, kurie galėtų jums padėti? Jis papurtė galvą.

– Mano tėvai mirę. Turiu dvi seseris: viena ištekėjusi, kita turbūt greitai ištekės. Paskui dar turiu krūvą brolių, – aš pats jauniausias, – bet jie niekada mums nėra padėję. Išsibarstė po pasaulį laimės ieškodami. Vyriausias mirė Indijoj. Du gyvena Pietų Afrikoj, vienas jūroj medžioja banginius, o dar vienas dirba klajojančiam cirke – jis oro akrobatas. Ir aš panašiai kaip jie. Pats užsidirbu duoną nuo vienuolikos metų, nuo to laiko, kai pasimirė mama. Matyt, turėsiu mokytis pats savo jėgomis, tik patarkit, nuo ko man pradėt.

– Manau, kad pirmiausia reikėtų imtis gramatikos. Jūsų kalba… – ji norėjo sakyti „baisi“, bet pasitaisė, – nelabai taisyklinga. Jis nuraudo ir išprakaitavo.

– Taip, žinau, aš daug pasakau žargoniškų, jums nesuprantamų žodžių. Bet tiktai tuos moku… pasakyti. Aš žinau ir kitokių žodžių, radau knygose, bet nemoku jų taisyklingai ištarti, todėl niekad ir nevartoju.

– Matote, ne taip svarbu, kokius žodžius sakote, o kaip juos sakote. Ar nesupyksite, jei aš kalbėsiu atvirai? Nenorėčiau jūsų užgauti.

– Ne, ne, – sušuko jis, mintyse laimindamas ją už tokį gerumą. – Klokit viską. Juk man reik žinoti, tai geriau sužinoti iš jūsų negu iš ko kito.

– Na, pavyzdžiui, jūs darote gramatikos klaidų. Vartojate per daug neiginių…

– Kokių neiginių? – paklausė jis, paskui nuolankiai pridūrė: – Štai, net ir jūsų aiškinimo nesuprantu.

– O, aš dar neaiškinau, – šyptelėjo ji. –  Neiginiai… palaukite… jūs, pavyzdžiui, sakote „negalėjo nepadėti“, „negalėjo“ – neigiama forma, „nepadėti“ – irgi neigiama. Pagal taisyklę šie du neiginiai vienas kitą panaikina. „Negalėjo nepadėti“ reiškia „galėjo padėti“.

– Taip, supratau, – tarė jis. – Apie tai anksčiau nepagalvodavau. Bet „negalėjo nepadėti“ nereiškia, kad „galėjo padėti“, o kad „turėjo padėti“. Anksčiau apie tai nepagalvodavau, dabar niekada taip nesakysiu.

Ji buvo patenkinta ir nustebinta, kad jis taip greitai ir tiksliai galvoja. Vos įvestas į tikrą kelią, ne tik viską suprato, bet ištaisė ir jos klaidą.– Visa tai rasite gramatikos vadovėlyje,– kalbėjo ji toliau.– Ir dar kai ką aš pastebėjau jūsų kalboje. Tuoj atnešiu ir parodysiu, nuo  ko pradėti. Kai ji pakilo, Martinas staiga prisiminė vieną taisyklę, perskaityt; gero elgesio knygose, ir lėtai atsistojo, čia pat išsigandęs, kad ji nepagalvotų, jog jis nori išeiti– Tarp kitko, ponas Idenai, – paklausė ji, eidama iš kambario,– ką reiškia „sriaubti“? Prisimenate, jūs kelis kartus pasakėte t žodį.

– O, sriaubti, – nusijuokė jis. –  Čia žargonas. Tai reiškia geri degtinę ar alų – viską, nuo ko jūs galit pasigert.

Ir dar štai kas, – ji irgi nusijuokė. – Nesakykite „jūs“, kai neturite galvoje asmens, su kuriuo kalbate. „Jūs“ nurodo asmenį, juk jūs ne taip norėjote pasakyti.

– Nesuprantu.

– Na, ką tik pasakėte man „gerti degtinę ar alų – viską, nuo ko jūs galit pasigerti“, atseit aš galiu pasigerti. Suprantate?

– Bet juk jūs pasigertumėt, ar ne?

– Taip, žinoma, – šyptelėjo ji. – Bet būtų daug geriau, jei manęs čia nepainiotumėt. Sakykite „galima pasigerti“ ir pamatysite, kad bus daug geriau.

Atsinešusi gramatiką, ji prisitraukė kėdę arčiau – jis pagalvojo, kad reikėjo turbūt jai padėti – ir atsisėdo šalia jo. Ji sklaidė pusla pius, ir jų galvos buvo palinkusios viena prie kitos. Rūtos artumas taip maloniai jaudino Martiną, jog jam sunku buvo sekti jos nurodymu. Tačiau kai ji ėmė aiškinti asmenavimo svarbą, Martinas pamiršo viską.  Jis dar nebuvo apie asmenavimą girdėjęs, todėl ši pirma pažintis su pagrindiniais kalbos dėsniais jį pakerėjo. Jis pasilenkė arčiau prie knygos, ir jos plaukai palietė jo skruostą. Tik vieną sykį gyvenime Martinas buvo netekęs sąmonės ir dabar pagalvojo, kad vėl nualps. Spazmai taip sugniaužė jam gerklę, kad sunku buvo kvėpuoti, o širdis šokinėjo krūtinėje. Dar niekad ji neatrodė jam tokia pasiekiama. Vieną akimirką per juos skiriančią gilią bedugnę nusitiesė tiltas. Bet jo jausmai dėl to nepasikeitė, jie liko tokie pat kilnūs. Ne ji nusileido iki jo. Tai jis pakilo virš debesų ir atskrido prie jos. Kaip ir anksčiau, jis jautė jai šventą, baimingą pagarbą. Jam pasirodė, kad jis įsibrovė į pačią švenčiausią šventyklą, todėl atsargiai, iš lėto pasuko galvą į šoną ant jos plaukų, kurie suvirpino jį kaip elektros srovė, nors Rūta šito visiškai nenutuokė.

VIII SKYRIUS

Ėjo savaitės, o Martinas Idenas mokėsi gramatikos, sklaidė gero elgesio vadovėlius ir godžiai skaitė visas knygas, kurios tik jį domino. Su savo luomo žmonėmis nebesusitikinėjo. Merginos iš „Lotoso“ klubo labai stebėjosi, kur jis dingo, ir įkyrėdavo Džimui nuolat klausinėdamos, o vyrukai, kuriems buvo tekę susikibti su Martinu, džiaugėsi, kad jis daugiau nesirodo pas Railį. Bibliotekoje Martinas užtiko dar vieną paslėptą lobį. Gramatika atskleidė jam kalbos dėsnius, o šioji – poezijos; jis sužinojo apie eilėdarą, metrą, formą, suprato, iš kur ir kaip atsiranda tas grožis, kurį jis taip mylėjo. Kitame moderniame jo perskaitytame veikale poezija buvo traktuojama kaip vaizduojamasis menas; tas veikalas buvo labai išsamus, iliustruotas geriausiomis eilėmis. Nė vieno romano jis nebuvo skaitęs su tokiu užsidegimu, kaip skaitė šias knygas. Jaunas, dvidešimtį metų nevargintas jo protas, subrendusio pasiryžimo skatinamas, energingai griebėsi mokslo žinių, ne taip, kaip įpratę studentai.

Dabar, kai Martinas iš naujo taško žvelgė į savo praeitį, tą svetimų kraštų, jūrų ir laivų, jūreivių ir prostitučių pasaulį, tasai pasaulis atrodė jam labai mažas; bet vis dėlto jis siejosi su naujuoju, skverbėsi į jį. Jo protas visada ieškojo sąryšio tarp reiškinių, bet Martinas vis vien labai stebėjosi, pirmą sykį supratęs, kad šie du pasauliai daug kuo susisiekia. Kilnios perskaitytų knygų mintys bei grožis taurino jį ir skatino tvirčiau nei bet kada tikėti, kad visi aukštesniosios visuomenės vyrai bei moterys, kaip ir Rūta, ir jos šeima, taip pat kilniai galvoja ir tomis kilniomis mintimis vadovaujasi gyvenime. Ten, kur iki šiol jis gyveno, buvo nešvaru, ir jis norėjo išbristi iš purvo, teršusio jo buitį, norėjo pakilti į tą prakilnią aukštesniųjų klasių karalystę. Visą vaikystę ir jaunystę jį kamavo neaiškus nerimas; jis nežinojo, ko nori, ir bergždžiai ieškojo tol, kol susitiko Rūtą. Dabar nerimas pasidarė aštrus ir skausmingas, ir pagaliau jis aiškiai ir konkrečiai suprato, kad jam reikia grožio, žinių ir meilės.

Per tas savaites jis susitiko su Rūta gal šešetą kartų, ir kiekvienas pasimatymas vis labiau jį įkvėpdavo. Ji padėjo jam mokytis taisyklingai kalbėti, taisė jo tarimą, ėmė aiškinti aritmetiką. Tačiau jų pokalbiai nesiribojo vien mokslo dalykais. Jis per daug buvo matęs gyvenime, jo protas per daug buvo subrendęs, kad pasitenkintų vien trupmenomis, kubinėmis šaknimis, sakinių nagrinėjimu ir pratimais; kartkartėmis jų šneka nukrypdavo į kitas sferas – jie kalbėdavosi apie pakutines jo perskaitytas eiles, apie naują jos nagrinėtą poetą. Ir kai skaitydavo jam savo pamėgtus posmus, jis jausdavosi tarsi septintam danguje. Niekad jis nebuvo girdėjęs moters taip kalbant, niekad n< buvo girdėjęs tokio balso. Kiekvienas jos ištartas garsas žadino meilę, nuo kiekvieno žodžio virpčiojo ir smarkiau plakė širdis. £ abejonės, šito švelnaus, sodraus balso ramybę, jo muzikalias modi liacijas išugdė kultūra ir sielos gerumas. Kai jis klausėsi jos, ausy jam skambėjo šaižūs laukinių kraštų moterų ir uosto prostitučių šūk; liojimai, ne ką švelnesni buvo šiurkštūs jo luomo darbininkių motei bei merginų balsai. Tuoj pat pakirsdavo jo vaizduotė ir prieš ak stodavo visa virtinė moterų: jos didžiai skyrėsi nuo Rūtos ir tuo d: labiau pabrėžė jos pranašumą. Palaimingas buvo jo džiaugsmas m tant, kad Rūta gerai suvokia, ką skaito, kad ją jaudina perskaitytų mi čių grožis. Ji daug skaitė jam iš „Princesės“, ir jis dažnai matydavo j akis paplūdusias ašaromis – taip jautriai ji išgyvendavo grožį. Toki; momentais jos emocijos iškeldavo jį iki dieviškų aukštybių; žiūrėd mas į ją ir klausydamas, jis tarsi žvelgė į veidą pačiam gyvenimui skaitė didžiausias jo paslaptis. Ir pasijutęs tokiose jausmų aukštumo jis nusprendė, kad tai ir yra meilė ir kad už meilę nieko nėra paša lyje didesnio. Prisiminimų takais jam grįždavo ankstyvesnė jo patir ir džiaugsmai – girtumo svaigulys, moterų glamonės, pergalės pralaimėjimai žiauriose muštynėse, – bet viskas, palyginus su dabt tinę palaiminga aistra, atrodė banalu ir menka.

Rūta nesuprato, kas dedasi. Ji dar niekada nebuvo mylėjusi. Ap jausmus žinojo tik iš knygų, kur kasdieniniai reiškiniai vaizduotės dėlei būdavo paverčiami pasakiška nerealybe; ji net nenutuokė, kad: paprastas jūreivis, įsigavęs į jos širdį, kaupia ten slaptas jėgas, kuri vieną sykį sukils ir paskandins ją liepsnose. Ji dar nesuprato, kas yra tikroji meilės liepsna. Jos žinios apie meilę buvo tiktai teorinės; meilė jai buvo virpanti ugnelė, švelni kaip rasa ar tykus vandens raibuliavimas, vėsi kaip tamsus vasaros naktų aksomas. Ji įsivaizdavo, kad meilė –  tai romus bendravimas, malonus tarnavimas mylimajai gaivioje, bekraštėje prieblandoje, dvelkiančioje gėlių kvapais. Ji ir nesapnavo, kad meilė gali išsiveržti kaip ugnikalnis, sudeginti vis ir palikti vien nevaisingas sausų pelenų dykumas. Ji nieko nenumano apie jėgas, glūdinčias pasaulyje, glūdinčias joje pačioje, gyvenimo gelmes jai buvo uždengusi iliuzijų jūra. Santuokinis tėvo ir motinos prieraišumas buvo jai meilės sąjungos idealas, ir ji ramiai laukė dienos, kai be audrų ir sukrėtimų prasidės jaukus buvimas su mylimu žmogumi.

Todėl Martinas Idenas buvo jai naujovė, keista, neregėta asmenybė, ir ji galvojo, jog kaip tik tuo keistumu ir naujumu jis daro jai tokį įspūdį. Tatai atrodė visai natūralu. Panašius neįprastus jausmus ji patirdavo, žiūrėdama į žvėris narvuose, klausydama siaučiančios audros ar krūpčiodama nuo akinančių žaibo tvyksnių. Kažkas kosmiško buvo šiuose reiškiniuose, kažkas kosmiško buvo ir Martine. Jis atnešė jai erdvių jūrų, neaprėpiamų tolių alsavimą. Tropikų saulė žėrėjo jo veide, o elastinguose raumenyse slypėjo pirmykštė gyvybinė jėga. Jis visas buvo randuotas, suteptas paslaptingo šiurkščių žmonių ir dar šiurkštesnių nuotykių pasaulio, kurio ribos prasidėjo ten, kur baigėsi jos akiratis. Jis buvo nesutramdomas laukinis, ir jos tuštybė slapčia buvo patenkinta, kad prie jos jis toks glaudus. Todėl jai kilo visai natūralus noras – prisijaukinti šį laukinį. Tas noras buvo nesąmoningas, ir ji visai nenuvokė geidžianti nulipdyti iš jo portretą savo tėvo, kurį laikė tobulybe. Stokodama patirties, ji taip pat nesuprato, kad kosminis jausmas, kurį jis joje įžiebė, buvo meilė – pats kosmiškiausias iš visų jausmų, kad tasai jausmas vienoda jėga traukia vyrą ir moterį vieną prie kito per visą pasaulį, skatina elnių patinus nukauti vienam kitą per rują ir net negyvosios gamtos elementus traukia susijungti.

Rūta labai domėjosi ir negalėjo atsidžiaugti sparčiu Martino lavėjimu. Ji aptiko jame gabumų, kurie skleidėsi diena po dienos tarsi gėlė tinkamoje dirvoje. Balsiai skaitydama jam Brauningą, ji dažnai stebėdavosi, kaip keistai jis interpretuoja ginčytinas vietas. Jai nė į galvą neatėjo, kad jis, pažindamas žmones ir gyvenimą, gali išaiškinti tas vietas dažnai daug teisingiau negu ji. Jo samprotavimai atrodė jai naivūs, nors kartais stačiai pritrenkdavo drąsios jo mintys, siekiančios žvaigždes, iki kurių ji neįstengdavo pakilti ir tik sėdėdavo virpėdama, susidūrusi su nesuprantama jėga. Ji dažnai skambindavo jam, bet dabar jau ne dėl to, kad padarytų įspūdį, o norėdama jį išbandyti, ir muzika pasiekdavo tokias jo sielos gelmes, kurių ji negalėjo išmatuoti. Jo prigimtis atsiskleisdavo nuo muzikos it žiedas nuo saulės; jis greit atprato nuo savo luomo mėgstamų ritmiškų šokių melodijų bei pigių tarškalų ir pamėgo klasikinius kūrinius, kuriuos Rūta kone visus mokėjo atmintinai. Bet labiausiai jį, liaudies žmogų, patraukė Vagneris[6]. „Tanhoizerio“ uvertiūra, kurią Rūta kartą jam paaiškino, jį žavėte sužavėjo. Joje tarsi atgijo visas jo gyvenimas. Veneros olos motyvas buvo visa jo praeitis, o Rūtą jis siejo su piligrimų choro motyvu; ši muzika, užkerėjusi jį, nešdavo tolyn ir aukštyn, į plačią karaliją, kur šmėkščioja dvasios, kur gėris per amžius kovoja su blogiu.

Kartais jis paklausdavo ją tokių klausimų, kad net ji pati tuo momentu suabejodavo, ar teisingai supranta ir aiškina muziką. Bet kai ji dainuodavo, Martinas nieko neklausinėdavo. Dainoje atsiskleisdavo jos siela, ir jis klausydavo susižavėjęs dievišku gryno jos soprano skambesiu. Ir nejučiom vėl lygindavo jos balsą su prastais, neišlavintais fabrikų merginų balsais, spiegiančiais ar šaižiai virpančiais, bei prikimusiais, pragertais uostų moterų balsais. Rūta mėgo dainuoti ir skambinti jam. Tiesą sakant, savo rankose ji pirmą sykį turėjo žmogaus sielą, ir dar tokią nuolankią, jog vienas malonumas buvo ją savaip formuoti; ji iš tiesų įsivaizdavo ją formuojanti ir buvo pilna kilniausių norų. Be to, jai buvo gera su juo. Jis nebeatrodė atstumiantis. Iš pradžių ją tikrai kažkas baugino, bet tas kažkas slypėjo joje pačioje, ir baimė atslūgo. Pati nejausdama, ji jau reiškė į jį neaiškias teises. Ji sėmėsi iš jo jėgos. Universitete Rūta daug dirbo, o palikusi dulkėtas knygas ir pajutusi dvelkiantį nuo jo gaivų jūros vėją, visa tarsi atsigaudavo. Stiprumo! Štai ko jai reikėjo, o to stiprumo ji gaudavo iš Martino su kaupu. Būdama su juo viename kambaryje, sutikdama prie durų, jinai iš karto pasijusdavo tvirta. O jam išėjus, grįždavo prie savo knygų su didžiausiu įkvėpimu ir nauja energija.

Rūta buvo gerai išstudijavusi Brauningą, bet jai niekada neateidavo į galvą, kaip pavojinga žaisti svetimomis sielomis. Ji vis labiau domėjosi Martinu ir karščiausiai įsigeidė pakeisti jo gyvenimą.

– Yra toks ponas Batleris, –  tarė ji vieną popietę, kai jie pasimokė gramatikos, aritmetikos ir poezijos. – Pradžioje jam buvo gana sunku. Jo tėvas, banko kasininkas, daug metų sirgo džiova ir mirė Arizonoje, o jam mirus ponas Batleris, Čarlzas Batleris, liko vienų vienas pasaulyje. Matote, jo tėvas buvo ateivis iš Australijos, tad Kalifornijoje jie giminių neturėjo. Jis stojo dirbti į spaustuvę – daug sykių girdėjau jį apie tai pasakojant –  ir gaudavo tik tris dolerius per savaitę. Dabar jo pajamos – mažiausiai trisdešimt tūkstančių per metus. Kaip jam pasisekė? Buvo doras, teisingas, darbštus ir taupus. Atsisakydavo pramogų, kurias mėgsta daugelis jaunuolių. Jis pasiryžo sutaupyti per savaitę tam tikrą sumą ir sutaupydavo, nepaisydamas didžiausių sunkumų. Žinoma, greit jis pradėjo uždirbti daugiau negu po tris dolerius, tad atlyginimui didėjant sutaupydavo vis daugiau ir daugiau. Dieną dirbdavo, vakarais lankydavo vakarinę mokyklą. Ir tolydžio galvojo apie ateitį. Paskui mokėsi vakarinėje vidurinėje mokykloje. Kai jam suėjo septyniolika metų, jau dirbo rinkėju ir gaudavo gerą atlyginimą, bet ir to jam nepakako. Jis norėjo padaryti karjerą, ne tik apsirūpinti duonos kąsniu, ir buvo pasiruošęs viską paaukoti, kad pasiektų savo tikslą. Jis pasirinko teisę, stojo dirbti į mano tėvo kontorą pasiuntiniu –  pamanykite! –  ir gaudavo tik po keturis dolerius per savaitę. Bet jis jau mokėjo gyventi ekonomiškai, todėl toliau taupė iš tų keturių dolerių.

Rūta nutilo, norėdama atsikvėpti ir pažiūrėti, kokį įspūdį jos pasakojimas padarė Martinui. Jo veide matėsi gyvas susidomėjimas pono Batlerio jaunystės vargais, bet kakta buvo suraukta.

– Sunkų jungą vilko tas jaunuolis, –  tarė jis. – Keturi doleriai per savaitę! Kaip jis galėjo pragyventi? Aišku, su tokiais pinigais nepasišvaistysi. Štai aš moku dabar penkis dolerius už kambarį ir maistą, bet nesu labai lepinamas, kaip mane gyvą matot. O jis tikriausiai šuniškai gyveno. Valgė turbūt…

– Pats gamindavosi, –  pertraukė ji, –  ant žibalinės krosnelės.

– Valgė turbūt menkiau už matrosus prasčiausiuose žvejybos laivuose, nors vargu ar begali būti prasčiau.

– Bet pagalvokite, kaip jis gyvena dabar, –  entuziastingai sušuko ji. – Pagalvokite, kiek visko gali turėti iš tokių pajamų. Jaunystės nepritekliai dabar atsimoka tūkstanteriopai.

Martinas įdėmiai pažvelgė į ją.

– Bet einu lažybų, –  tarė jis, – kad turtingam ponui Batleriui dabar nelabai linksma. Jeigu jis taip maitinosi daug metų, tai jo skrandis tikriausiai niekam tikęs.

Ji neatlaikė skvarbaus jo žvilgsnio ir nuleido akis.

– Einu lažybų, kad jo skrandis nesveikas, –  neatlyžo Martinas.

– Taip, nesveikas, – pripažino ji, – bet…

–  Ir dar einu lažybų, –  drožė toliau Martinas, –  kad jis rimtas ir niūrus lyg senas apuokas ir maža jam dabar džiaugsmo iš tų trisdešimties tūkstančių per metus. Garantuoju, kad jam nelabai smagu žiūrėti, kaip kiti linksminasi. Ar ne teisybę sakau?

Pritardama ji linktelėjo galvą ir skubiai ėmė aiškinti:

– Bet jis tokio charakterio. Iš prigimties rimtas ir santūrus. Jis visada toks buvo.

– Kaip nebus, – pareiškė Martinas. –  Trys doleriai per savaitę, keturi doleriai per savaitę, vaikinas pats verdasi ant žibalinės krosnelės, taupo pinigus, dirba visą dieną, mokosi visą naktį, tik triūsia ir triūsia be jokios prošvaistės, be pramogų ir net nežino, kas yra pramoga. Aišku, per vėlai atsirado kišenėje tie trisdešimt tūkstančių.

Paslaugi Martino vaizduotė akies mirksniu kuo detaliausiai nupiešė galybę to vaikino buities akimirkų, siaurą jo dvasinio vystymosi kelią iki trisdešimt tūkstančių per metus uždirbančio verteivos. Vaizduotės padedamas, Martinas tarsi ekrane išvydo visą Čarlzo Batlerio gyvenimą.

– Žinot ką, –  pridūrė jis. –  Man gaila to pono Batlerio. Jis buvo jaunas ir nesuprato, kad pats apiplėšia save, atsisakydamas gyvenimo dėl trisdešimties tūkstančių, kurie jam dabar nieko gero neduoda. Iš tiesų, trisdešimt tūkstančių, tokia apvali suma, jam dabar neduos to, ką būtų davę dešimt centų, kuriuos jis taupė, būdamas jaunas, ir už kuriuos būtų nusipirkęs saldainių, riešutų ar bilietą cirko pakraigėje.

Martino samprotavimai Rūtai buvo tokie netikėti, kad ji nusigando. Jie buvo jai ne tik negirdėti, ne tik prieštaravo jos įsitikinimams; Rūta nujautė juose tiesos užuomazgas, kurios grėsė pakreipti ir visai pakeisti jos pažiūras. Jo samprotavimai būtų bemat prigiję jos širdyje, jeigu jai būtų buvę keturiolika metų, o ne dešimčia daugiau; dabar ji buvo dvidešimt ketverių metų, konservatyvios prigimties bei išauklėjimo ir jau galutinai susiformavusi toje siauroje sferoje, kurioje gimė ir augo. Tiesa, išgirdusi keistus Martino sprendimus, ji susimąstydavo, bet paskui, pagalvojusi, priskirdavo juos jo asmenybės originalumui bei neįprastam gyvenimo būdui ir greit užmiršdavo. Tačiau jis kalbėdavo taip įtikinamai, akys taip žėrėdavo, veidas būdavo toks rimtas, kad ją, nors ir nepritariančią toms mintims, visa tai jaudino ir traukė prie jo. Ji net nenumanė, kad tokiais momentais šis žmogus, atėjęs iš anapus jos akiračio, samprotauja plačiau ir giliau, negu ji gali suprasti. Jos išmanymas baigėsi ten, kur baigėsi ribotas jos akiratis, bet riboti protai gali pripažinti tik kitų ribotumus. Taigi ji manė, kad jos pažiūros iš tiesų labai plačios, o jeigu susikerta su jo pažiūromis, tai tik dėl jo ribotumo; ji svajojo išmokysianti jį matyti taip, kaip mato ji, išplėsianti jo akiratį iki savojo.

– Bet aš dar nebaigiau, –  tarė ji. – Tėvas pasakojo, kad jis dirbo geriau už visus iki tolei kontoroje tarnavusius pasiuntinius. Ponas Batleris buvo labai uolus. Jis niekada nevėluodavo, į darbą ateidavo penkiomis minutėmis anksčiau. Tačiau laiką taupė. Kiekvieną laisvą valandėlę skirdavo mokslui. Jis mokėsi buhalterijos ir mašinraščio, už stenografijos pamokas atsilygindavo diktuodamas naktimis vienam teismo reporteriui, kuris norėjo pasipraktikuoti. Greitai jis pasidarė klerku ir buvo nepamainomas darbuotojas. Tėvas jį labai vertino ir suprato, jog tas žmogus toli nueis. Pats tėvas ir pasiūlė jam stoti į juridinę mokyklą. Jis tapo teisininku ir, vos tik grįžo kontoron, tėvas priėmė jį jaunesniuoju kompanionu. Jis įžymus žmogus. Jau kelis kartus atsisakė vietos Jungtinių Valstijų senate, o tėvas sako, kad jei tik jis panorėtų, galėtų tapti Aukščiausiojo teismo nariu, kai tik ten atsiras laisva vieta. Toks gyvenimas yra mums visiems įkvepiantis pavyzdys. Tai įrodymas, kad stiprios valios žmogus gali pakilti aukščiau savo aplinkos.

– Jis didelis žmogus, – nuoširdžiai pritarė Martinas.

Bet jam atrodė, kad kažkas iš šio pasakojimo skaudžiai pažeidė jo supratimą apie grožį ir gyvenimą. Jis negalėjo rasti deramo pateisinimo visiems pono Batlerio iškentėtiems vargams ir nepritekliams. Jei jis būtų daręs visa tai iš meilės moteriai ar siekdamas grožio, Martinas būtų jį supratęs. „Palaimintas jaunuolis, meilės apkerėtas“ galėjo kažin ką padaryti dėl bučinio, bet ne dėl trisdešimties tūkstančių dolerių per metus. Ne prie širdies buvo Martinui pono Batlerio karjera. Kažkas joje atrodė apgailėtina. Trisdešimt tūkstančių neblogas dalykas, bet sugadintas skrandis ir nesugebėjimas patirti paprastos žmogiškos laimės niekais vertė tas karališkas pajamas.

Šias mintis jis stengėsi išaiškinti Rūtai, bet ji tik stebėjosi ir dar tvirčiau įsitikino, kad jį reikia perauklėti. Taip, ji buvo tokių siaurų pažiūrų, kai žmogus mano, kad jo rasė, jo religija, jo politiniai įsitikinimai yra geriausi ir teisingiausi, o visos kitos žmogiškosios būtybės, gyvenančios kituose pasaulio kraštuose, yra daug žemesnės. Dėl tokio pažiūrų siaurumo senovės žydas dėkojo dievui, kad negimė moterimi, šių dienų misionieriai keliauja į tolimiausius užkampius keisti vienų dievų kitais, dėl to ir Rūta norėjo formuoti šį kito luomo žmogų pagal savojo luomo modelį.

IX SKYRIUS

Išsiilgęs mylimosios Martinas Idenas skubėjo iš jūros Kalifornijon. Kai pinigai išsibaigė, jis stojo dirbti paprastu matrosu į škuną, kuri plaukė ieškoti lobio. Aštuonis mėnesius bergždžiai praklaidžiojusi Saliamono salyne, ekspedicija sužlugo. Su įgula buvo atsiskaityta Australijoje, ir Martinas tuojau pat sėdo į okeaninį laivą, plaukiantį į San Prancišką. Per tuos aštuonis mėnesius jis ne tik užsidirbo tiek pinigų, kad ilgesnį laiką galėtų gyventi sausumoje, bet gerokai pasimokė ir daug perskaitė.

Jo protas buvo imlus, o prie įgimtų gabumų prisidėjo atkaklumas ir meilė Rūtai. Jis turėjo pasiėmęs gramatiką, kurią skaitė ir skaitė, kol neišmiklintos smegenys galutinai viską perprato. Dabar jis girdėdavo, kaip netaisyklingai kalba kiti matrosai laive, ir mintyse taisydavo jų klaidas bei kalbos nesklandumus. Su didžiausiu džiaugsmu jis pastebėjo, kad ima justi kalbą, įgyja gramatinių įgūdžių. Kiekvienas netikslumas skaudžiai rėžė jo ausį, nors dažnai iš neįpratimo ir pats darydavo tas ausį rėžiančias klaidas. Liežuvis nenorėjo iš karto pasiduoti naujoms taisyklėms.

Kai gramatika buvo kelis kartus perkartota, jis ėmėsi žodyno ir kasdien papildydavo savo leksikoną dvidešimčia naujų žodžių. Pasirodė, kad šis darbas ne toks jau lengvas; stovėdamas prie vairo ar budėdamas laive, jis vis kalė ilgėjantį naujų žodžių sąrašą, jų tarimą ir prasmes, o atsigulęs užmigdavo su tais žodžiais lūpose. Pašnabždomis kartojo ištisas frazes įvairiais variantais, norėdamas įprasti prie tokios kalbos, kokia kalbėjo Rūta. Tūkstančius kartų jis mokėsi aiškiai ištarti priebalsius žodžių galūnėse ir didžiai nustebęs pamatė, kad kalba angliškai švariau ir taisyklingiau už savo viršininkus bei finansuojančius ekspediciją džentelmenus, nuotykių ieškotojus.

Laivo kapitonas, norvegas žuvies akimis, nežinia iš kur turėjo pilna rinkinį Šekspyro raštų, kurių niekuomet neskaitė, ir Martinui, skalbiančiam kapitono baltinius, už tai buvo leista šias brangias knygas skaityti. Jis taip įsijautė į Šekspyro kūrinius, kad daugelį pamėgtų vietų įsiminė be vargo, o pasaulis kurį laiką atrodė jam tarsi Elžbietos laikų tragedija ar komedija; net jo mintys ėmė klostytis baltosiomis eilėmis. Tai lavino jo klausą, ugdė anglų kalbos grožio suvokimą, nors drauge išmokė pasenusių, jau nebevartojamų posakių.

Martinas gerai praleido tuos aštuonis mėnesius ir ne tik pramokė taisyklingai kalbėti ir mąstyti, bet daug sužinojo apie save patį. Jis pripažino, kad yra neišprusęs, bet dabar šalia kuklumo įgavo pasitikėjimo savo jėgomis. Martinas pajuto, kad smarkiai skiriasi nuo kitų įgulos matrosų, bet buvo pakankamai protingas ir suprato, kad skirias ne nuveiktais darbais, o greičiau galimybėmis. Jie mokėjo dirbti viską, ką ir jis; tačiau neaiški vidinė nuojauta Martinui sakė, kad jis galėtų pasiekti daugiau, negu yra pasiekęs. Jį iki skausmo žavėjo pasaulio grožis, ir jis apgailestavo, kad šalia nėra Rūtos ir kad ji negali grožėtis drauge su juo. Jis nutarė aprašyti jai Ramiojo vandenyno grožybes. Ta mintis įžiebė jam kūrybinę ugnelę, jis panoro atkurti šias grožybes ne tik Rūtai, bet ir gausesnei auditorijai. O paskui, spindėdamas šlove gimė didysis sumanymas. Jis rašys. Jis bus vienas iš tų žmonių, kurių akimis pasaulis mato, kurių ausimis girdi, kurių širdimi jaučia. Jis rašys, viską rašys: poeziją ir prozą, romanus ir apybraižas, ir dramas kaip Šekspyras. Tokia bus jo karjera ir kelias laimėti Rūtą. Rašytojai – šio pasaulio milžinai, ir Martinas vertino juos daug labiau už visus ponus Batlerius, kurie uždirba trisdešimt tūkstančių per metus, o panorėję gali tapti Aukščiausiojo teismo nariais.

Vos tik užgimusi toji mintis jį pavergė, ir Martinas plaukė atgal į San Prancišką tarsi sapne. Jis svaigo, jausdamas savo jėgą, ir tarėsi galįs bet ką nuveikti. Didžiulio tuščio vandenyno vidury jam atsivėrė gyvenimo perspektyva. Pirmą kartą ir taip aiškiai jis išvydo Rūtą ir jos pasaulį. Tasai reginys buvo toks konkretus jo sąmonėje, tarsi apčiuopiamas daiktas, kurį galėjai paimti į rankas, šiaip ir taip pavartyti ir gerai ištyrinėti. Daug kas tame pasaulyje buvo miglota ir neaišku, bet jis matė ne detales, o visumą, ir matė, kaip tą pasaulį užvaldyti. Rašyti! Ši mintis degino jį tartum liepsna. Kai tik grįš, ir pradės. Pirmiausia aprašys lobių ieškotojų kelionę. Aprašymą nusiųs San Francisko laikraščiui. Rūtai nieko apie tai nesakys, ir kaip ji nustebs, kaip nudžiugs, pamačiusi spaudoje jo pavardę. Rašydamas jis galės toliau mokytis. Juk para turi dvidešimt keturias valandas. Jis nepalaužiamas. Jis moka dirbti, ir nė viena tvirtovė neatsilaikys prieš jį. Jam nereikės daugiau plaukti jūron paprastu matrosu; akimirkai Martinui prieš akis švystelėjo nuosava jachta. Juk yra rašytojų, kurie turi nuosavas jachtas. Žinoma, perspėjo jis save, iš pradžių viskas eis palengva, ir jis tenkinsis tuo, kad už pinigus, uždirbtus savo kūriniais, galės toliau mokytis. O paskui, po kiek laiko – po labai neapibrėžto laiko, kai jau bus išsimokslinęs ir pasiruošęs, jis rašys didžius veikalus, ir jo vardas skambės visų lūpose. Bet daug svarbiau, neapsakomai svarbu ir užvis svarbiausia,– jis įrodys, jog yra vertas Rūtos. Šlovė –  gerai, bet ši nuostabi svaja užgimė tik dėl Rūtos. Jis ne tas, kurs trokšta šlovės, o tik „palaimintas jaunuolis, meilės apkerėtas“.

Grįžęs į Ouklendą su nemaža pinigų suma kišenėje, Martinas vėl apsigyveno savo senajame kambaryje pas Bernardą Higinbotemą ir ėmėsi darbo. Jis net nepranešė Rūtai, kad sugrįžo. Aplankys ją tada, kai bus baigęs apsakymą apie lobių ieškotojus. Ne taip jau sunku buvo Martinui ištverti nepamačius Rūtos, nes jis visas degte degė kūrybiniu karščiu. Be to, pati rašoma apybraiža priartins Rūtą prie jo. Jis nežinojo, kokio ilgumo turi būti tas kūrinys, todėl suskaičiavo, kiek žodžių yra du puslapius užimančiame apsakyme, išspausdintame San Francisko „Apžvalgininko“ sekmadieniniame priede, ir nutarė tuo vadovautis. Trejetą dienų jis dirbo kaip apsėstas ir pasakojimą pabaigė, o paskui, kai viskas buvo rūpestingai perrašyta didelėmis raidėmis, kad lengviau būtų išskaityti, Martinas sužinojo iš bibliotekoje gauto kalbos vadovėlio, jog egzistuoja tokie dalykai kaip pastraipos ir kabutės. Martinas apie tai nebuvo net pagalvojęs, todėl dabar nieko nelaukęs ėmėsi perrašinėti savo kūrinį, nuolat sklaidydamas vadovėlį ir per vieną dieną išmokdamas apie rašymą daugiau negu koks mokinys per ištisus metus. Antrą sykį perrašęs rašinį ir rūpestingai susukęs į tūtelę, jis perskaitė laikraštyje nurodymus pradedantiesiems ir sužinojo geležinę taisyklę –  rankraščių negalima susukti ir rašyti reikia tik vienoje lapo pusėje. O jis buvo pažeidęs abu šiuos nurodymus. Ir dar perskaitė, kad stambiausių laikraščių honoraro minimumas yra dešimt dolerių už skiltį. Taigi perrašinėdamas rankraštį trečią kartą, jis vis daugino dešimt skilčių iš dešimties dolerių –  guodėsi bent tuo. Skaičius išeidavo vis tas pats –  šimtas dolerių, ir jis nusprendė, kad tai geriau negu jūreivystė. Jei ne tos klaidos, kūrinys būtų baigtas per tris dienas! Už tokią sumą jūroje reikia dirbti trejetą mėnesių ir dar ilgiau. Kvailystė plaukti jūron, jei gali rašyti, nusprendė jis, nors visai nevertino pinigų dėl pačių pinigų. Jie naudingi tuo, kad suteiks jam laisvės, leis nusipirkti padorų drabužį, o visa tai priartins, sparčiai priartins prie liaunos, šviesios merginos, kuri įkvėpė jį ir apvertė aukštyn kojomis visą jo gyvenimą.

Įdėjęs rankraštį į didelį voką, Martinas nusiuntė jį San Francisko „Apžvalgininko“ redaktoriui. Jis buvo įsitikinęs, kad visa, ką gauna redakcija, bematant būna išspausdinama. Išsiuntęs rankraštį penktadienį, Martinas tikėjosi pamatyti jį išspausdintą sekmadienio numeryje. Ir įsivaizdavo, kaip puiku bus, kai šis įvykis praneš Rūtai apie jo grįžimą. Tada, sekmadienio vakare, jis aplankys ją. O tuo tarpu jam nedavė ramybės kita mintis, kuria jis didžiavosi, laikydamas ją itin protinga, gera bei nepretenzinga. Jis parašys nuotykių apysaką vaikams ir nusiųs ją „Jaunimo draugui“. Viešojoje skaitykloje jis pervertė „Jaunimo draugo“ komplektus ir įsitikino, kad ilgesnes apysakas šis savaitraštis spausdina dalimis per penkis numerius, maždaug po tris tūkstančius žodžių kiekviename. Rado kelias tokias apysakas, kurios tęsėsi net per septynis numerius, ir nusprendė parašyti tokį pat ilgą kūrinį. Kartą Martinas buvo išplaukęs į Arktiką banginių medžioklėn. Kelionė buvo numatyta trejiems metams, bet baigėsi po šešių mėnesių, nes sudužo laivas. Martino vaizduotė buvo labai laki, kartais net fantastiška, bet ji tvirtai rėmėsi tikrove, ir Martinas jautė galįs rašyti tik apie tokius dalykus, kurie jam buvo žinomi. O apie banginių medžiojimą jis nusimanė, tad iš konkrečios medžiagos ėmė kurti pramanytus nuotykius, kuriuos patyrė du pagrindiniai veikėjai berniukai, jungiantys visus įvykius. Šeštadienio vakare jis nusprendė, kad šis darbas visai nesunkus. Tą dieną jis baigė pirmąją dalį –  tris tūkstančius žodžių. Džimas tuo didžiai džiaugėsi, o Higinbotemas atvirai tyčiojosi ir valgydamas visą laiką šaipėsi iš atsiradusio šeimoje „rašeivos“.

Martinas guodė save, įsivaizduodamas, kaip nustebs svainis, kai sekmadienio rytą atskleis „Apžvalgininką“ ir pamatys išspausdintą pasakojimą apie lobių ieškotojus. Anksti rytą jis pats nubėgo prie durų ir ėmė karštligiškai versti laikraščio puslapius. Pervertė dar antrą sykį, labai atidžiai, paskui sulenkė laikraštį ir padėjo atgal, kur buvo radęs. Kokia laimė, kad niekam nebuvo apie tą apsakymą pasakojęs. Paskui atėjo kita mintis –  jis, matyt, klydo, manydamas, kad kūriniai taip greitai patenka į laikraščių puslapius. Be to, jo kūrinyje nebuvo greit senstančių naujienų, todėl redaktorius tikriausiai nutarė parašyti jam savo nuomonę.

Papusryčiavęs jis vėl sėdo prie rašymo. Žodžiai liejosi iš po plunksnos, nors jis dažnai liaudavosi rašęs ir tikrindavo sąvokas žodyne ar sklaidydavo kalbos vadovėlį. Dažnai tokių pertraukų metu jis net po keletą kartų perskaitydavo parašytą skyrių ir raminosi tuo, kad nors dabar ir nerašo didžių dalykų, kuriuos jaučia širdyje, tai bent mokosi kompozicijos, pratinasi formuluoti ir reikšti mintis. Jis plušėdavo iki sutemų, paskui eidavo į skaityklą ir iki dešimtos, iki pat uždarymo, vartydavo žurnalus bei savaitraščius. Tokios dienotvarkės jis laikėsi visą savaitę. Kas dieną parašydavo po tris tūkstančius žodžių, kas vakarą knaisiojosi žurnaluose, stengdamasis išsiaiškinti, kokius apsakymus, apybraižas ar eilėraščius redaktoriai priima spausdinti. Viena buvo aišku: jis gali rašyti taip, kaip visa ši daugybė rašytojų, gali rašyti daug geriau už juos, tik jam reikia laiko. Martinas labai nudžiugo, radęs „Knygų naujienose“ straipsnelį apie honorarus, kuriuos moka žurnalai. Nekalbant apie Radjardą Kiplingą, gaunantį po dolerį už žodį, žymiųjų žurnalų išmokamas minimumas yra du centai už žodį. „Jaunimo draugas“, aišku, yra žymus, taigi už tris tūkstančius per dieną parašytų žodžių jis gaus šešiasdešimt dolerių –  dviejų mėnesių uždarbį jūroje!

Penktadienio vakarą jis baigė dvidešimt vieno tūkstančio žodžių apysaką. Apskaičiavo, kad jei gaus po du centus už žodį, susidarys keturi šimtai dvidešimt dolerių. Neblogas savaitinis uždarbis. Dar niekada jis nebuvo turėjęs tiek pinigų. Nežinia, kaip juos reikės išleisti. Jo aptikta tikra aukso kasykla. Išleidęs šituos, visada galės užsidirbti daugiau. Martinas planavo įsitaisyti daugiau drabužių, užsiprenumeruoti įvairių žurnalų ir nusipirkti kelias dešimtis nuolat reikalingų knygų, dėl kurių dabar tekdavo lakstyti į biblioteką. Ir vis vien daug dar liktų iš tų keturių šimtų dvidešimties dolerių neišleista. Jis nusiramino tik tada, kai sugalvojo, kad už likusius pasamdys Gertrūdai tarnaitę, o Marianai nupirks dviratį.

Martinas išsiuntė neploną rankraštį „Jaunimo draugui“ ir šeštadienio vakarą, apgalvojęs, kaip rašys apsakymą apie perlų žvejus, nuėjo aplankyti Rūtos. Iš anksto jis paskambino telefonu, ir ji pati pasitiko jį prie durų. Ir vėl Rūtą tiesiog pribloškė trykštanti iš jo sveikata. Atrodė, toji sveikata skverbiasi į jos kūną, karšta srove teka gyslomis, ir ji visa virpėjo nuo naujų jėgų antplūdžio. Paėmęs Rūtos ranką ir pažvelgęs į mėlynas jos akis, Martinas nukaito; bet Rūta nepastebėjo šito, nes jo oda buvo nurudinta aštuonis mėnesius kaitinusios saulės; tik kietos apykaklės ruoželis ant kaklo buvo aiškiai matomas. Ji šyptelėjo, pastebėjusi tą raudoną ruoželį, bet tuojau surimtėjo, išvydusi jo drabužius. Labai tiko Martinui pirmoji pagal užsakymą pasiūta eilutė, jis atrodė laibesnis ir dailiau nuaugęs. Negana to, rankoje laikė ne kepurę, o fetrinę skrybėlę, kurią ji tuojau pat liepė jam užsidėti ir pagyrė. Ji neprisiminė laimingesnės dienos savo gyvenime. Juk ši jo permaina –  jos rankų darbas, tad buvo ko didžiuotis ir kilo dar didesnis ūpas jam padėti. Bet esmingiausia permaina, kuri labiausiai ją nudžiugino, buvo pasikeitusi jo kalba. Martinas kalbėjo ne tik taisyklingiau, bet ir laisviau, buvo išmokęs daug naujų žodžių. Tačiau, susijaudinęs ir įsikarščiavęs, jis vėl imdavo ryti žodžius ir nukąsti galūnes. Kartais, tardamas kokį naują žodį, jis nesmagiai stabtelėdavo. Ir ne tik Martino kalba buvo pasidariusi sklandesnė – Rūta labai džiaugėsi, kad jis lengvai samprotauja, turi humoro. Savo luomo žmonių Martinas nuo seno buvo mėgstamas, nes turėjo humoristo bei pokštininko gyslelę, bet jai šito iki šiol negalėjo parodyti – stigo žodžių ir įgudimo. Tik dabar Martinas ėmė po truputį apsiprasti, nebesijautė toks svetimas šioje aplinkoje. Bet vis vien buvo labai atsargus, net per daug atsargus, ir leido Rūtai vadovauti gyvam ir žaismingam pokalbiui, pritardamas jai, o pats imtis iniciatyvos nedrįso.

Jis papasakojo, ką veikė per tą laiką ir kad nusprendė gyventi iš kūrybos ir toliau mokytis. Ir labai nusivylė, kad Rūta jam nepritarė. Ji anaiptol nesižavėjo jo sumanymu.

–  Matote, –  atvirai pasakė ji, –  rašymas yra toks pat amatas kaip ir kiti. Žinoma, aš nesu didelė šios srities žinovė. Aš tik sakau bendrą nuomonę. Negalima tapti kalviu, nepasimokius trejetą metų… o gal net ir visą penketą! Bet rašytojai uždirba nepalyginti geriau už kalvius, todėl daug žmonių norėtų rašyti… bando rašyti…

– O kodėl gi aš negalėčiau turėti ypatingų gabumų literatūrai? –  paklausė jis, slapčia džiūgaudamas, kad taip gražiai pasakė, ir jo vaizduotėje aplinkui jį ir Rūtą iškilo tūkstančiai scenų iš ankstesnio jo gyvenimo: šiurkščių ir žiaurių, bjaurių ir kraupių.

Visas šis margas regėjimas pralėkė žaibo greičiu, nenutraukdamas pokalbio ir nesutrikdydamas ramios jo minčių tėkmės. Vaizduotės ekrane jis matė save patį ir šią mielą, gražią merginą, sėdinčius vieną prieš kitą ir šnekučiuojančius taisyklinga anglų kalba kambaryje, pilname knygų ir paveikslų, kur viešpatauja geras tonas ir aplinka tokia kultūringa; tas vaizdas buvo pačiame viduryje, nutviekstas ryškios, pastovios šviesos, o aplink, blankiuose ekrano pakraščiuose, buvo matyti visai kitokį vaizdai, ir kiekvienas kaip atskiras paveikslas, ir Martinas, tarsi žiūrovas, galėjo rinktis, į kurį žiūrėti. Jis regėjo tuos vaizdus, čia tirpstančius niūraus, vaiduokliško rūko verpetuose, čia vėl išryškėjančius raudonos, akinančios saulės spinduliuose. Jis matė kaubojus smuklėje, geriančius stiprią degtinę, girdėjo nešvankius, nepadorius juokus, matė ir save drauge su jais, stovintį prie bufeto, geriantį ir besiplūstantį ne švelniau už pačius aršiausius, arba sėdintį už stalo po rūkstančiomis žibalinėmis lempomis, kur vyrai tarškino žetonais ir pliekė kortomis. Jis matė save nuogą iki pusės, sugniaužtais kumščiais, einantį žūtbūtinių imtynių su Liverpulio Raudongalviu „Saskvehanos“ denyje; matė kruviną „Džono Rodžerso“ denį tą pilką rytmetį, kai matrosai bandė sukelti maištą, matė ant liuko stogelio mirties agonijoje besiraitantį draugą, ugnimi ir dūmais spjaudantį revolverį kapitono rankoje, žmones gyvuliškais, pykčio perkreiptais veidais, krintančius su baisiais prakeikimais lūpose. Paskui jis vėl pažvelgė į reginį centre, tokį ramų ir švarų lygioje šviesoje, kur tarp knygų ir paveikslų sėdėjo Rūta ir kalbėjosi su juo, kur stovėjo didžiulis rojalis, kuriuo ji vėliau skambins jam, išgirdo savo paties tariamų, kruopščiai parinktų ir taisyklingų žodžių aidą: „O kodėl gi aš negalėčiau turėti ypatingų gabumų literatūrai?“

–  Kad ir labai ypatingi žmogaus gabumai šaltkalvystei, –  nusijuokė ji, –  aš negirdėjau, kad jis taptų kalviu, nepabuvęs mokiniu.

– Tai ką jūs man patartumėte? – paklausė jis. –  Tiktai supraskite, kad aš jaučiuosi galįs rašyti… nesugebu paaiškinti, bet žinau, kad galiu.

–  Jūs turite daug ko išmokti, –  atsakė Rūta, –  nesvarbu, ar būsite rašytojas, ar ne. Mokslas būtinai reikalingas, kad ir kokį kelią pasirinktumėte, ir jis turi būti sistemingas, ne paviršutiniškas. Reikia baigti vidurinę mokyklą.

– Taip… –  pradėjo Martinas, bet ji dar pridūrė:

– Žinoma, tuo pat metu galėsite ir rašyti.

– Nori nenori reikės, –  atšiauriai tarė jis.

–  Kodėl?

Ji pažvelgė į jį gerokai nustebusi –  jai nelabai patiko, kad jis taip atkakliai laikosi savo nuomonės.

– Jei nerašysiu, negalėsiu mokytis. Juk reikia pinigų pragyvenimui ir knygoms, ir drabužiams.

– Visai pamiršau šitą, –  nusijuokė ji. –  Ir kodėl jūs negimėte turtingas?

–  Geriau turėti sveikatą ir vaizduotę, –  atsakė jis. –  Pinigai nebloga štuka, bet tie dalykai labiau pravers, jei nori ką nors nuveikti dėl… –  jis vos nepasakė „jūsų“, tačiau susigriebė ir baigė sakinį, –kai ko.

–  Nesakykite „štuka“, –  žaismingai baisėdamasi sušuko ji. – Tai svetimybė, tai siaubinga.

Jis nuraudo ir pramikčiojo:

– Taip, taip, labai prašau visuomet taisyti mano klaidas.

–  Aš… aš mielai, –  neryžtingai tarė ji. – Jumyse yra labai daug gero, todėl aš noriu, kad taptumėte visai tobulas.

Ir jis vėl tuojau pavirto moliu jos rankose, karštai geisdamas, kad ji lipdytų iš jo, ką nori, o ji taip pat karštai geidė suformuoti jį pagal savąjį vyriškio idealą. Ir kai Rūta pasakė, kad yra gera proga – kitą pirmadienį prasideda stojamieji egzaminai į vidurinę mokyklą, –  Martinas tuojau pat pareiškė eisiąs jų laikyti.

Paskui ji skambino ir dainavo jam, o jis sėdėjo, žiūrėjo į ją godžiu, išsiilgusiu žvilgsniu, svaigdamas nuo jos puikumo ir stebėdamasis, kodėl čia nėra dar šimto garbintojų, kurie klausytųsi ir trokštų jos, kaip jis klausosi ir trokšta.

X SKYRIUS

Tą vakarą jis liko pietauti ir padarė gerą įspūdį Rūtos tėvui, tuo dar labiau nudžiugindamas Rūtą. Jie kalbėjo apie jūreivystę, o ją Martinas išmanė kaip savo penkis pirštus. Vėliau ponas Morsas pareiškė, kad tas jaunuolis, atrodo, labai blaivaus proto. Vengdamas žargono ir ieškodamas teisingų žodžių, Martinas kalbėjo lėtai ir todėl galėjo pasakyti geriausias savo mintis. Dabar jis jautėsi prie pietų stalo daug laisviau negu tą pirmąjį vakarą, maždaug prieš metus, o drovumu ir santūrumu netgi nusipelnė ponios Mors palankumą –  ji džiaugėsi, matydama tokią aiškią jo permainą.

–  Tai pirmas vyriškis, kuriuo Rūta bent šiek tiek domisi, –  pasakė ji savo vyrui. –  Iki šiol ji taip abejingai žiūrėjo į vyrus, kad aš buvau rimtai susirūpinusi.

Ponas Morsas nustebęs pažvelgė į žmoną.

– Tai tu nori, kad šis jaunas jūreivis pažadintų jos moteriškumą? –  paklausė jis.

–  Aš manau, kad ji neliks senmergė, jei tik bus mano valia,– atsakė ji.– Bus labai gerai, jeigu šis jaunuolis Idenas apskritai sudomins ją vyrų gimine.

– Bus labai gerai, –  pakartojo jis. –  Bet įsivaizduok –  o mes negalime pamiršti kai kurių netikėtumų, brangioji, –  įsivaizduok, kad jis gali sudominti ją kaip tik pačiu savimi.

–  Tai neįmanoma, –  nusijuokė ponia Mors. –  Ji trimis metais už jį vyresnė, ir tai stačiai neįmanoma. Nieko iš to neišeis. Pasikliauk manimi.

Taip Martinui buvo nuskirtas vaidmuo, o jis pats tuo tarpu, Artūro ir Normano kalbų paakintas, svarstė vieną ekstravagantišką sumanymą. Sekmadienio rytą broliai ruošėsi važiuoti į kalnus dviračiais, bet Martinui tatai neatrodė įdomu, kol jis nežinojo, kad Rūta irgi važiuoja dviračiu ir keliaus drauge. Jis nemokėjo važiuoti ir dviračio neturėjo, bet jei Rūta važinėja, tai reikia pradėti ir jam. Taip nutaręs ir atsisveikinęs, Martinas išėjo namo, tačiau dar užsuko parduotuvėn ir už keturiasdešimt dolerių nusipirko dviratį. Ši suma viršijo viso mėnesio atlyginimą už sunkų darbą ir baisingai sumažino jo lėšas, bet jis paskaičiavo, kad turi gauti iš „Apžvalgininko“ šimtą dolerių, taip pat dar keturis šimtus dvidešimt dolerių, mažiausią honorarą, kokį turėtų mokėti „Jaunimo draugas“, ir aprimo, nes jautėsi bent dalį tų būsimų didelių pinigų gerai sunaudojęs. Martinas visai nesisielojo, kad, mokydamasis važiuoti dviračiu, susiplėšė drabužius. Tą patį vakarą jis paskambino iš Higinbotemo krautuvės siuvėjui ir užsisakė naują eilutę. Paskui užnešė dviratį siaurais laipteliais, kurie glaudėsi prie galinės sienos kaip gaisrininkų kopėčios, į savo kambarį ir, kai atitraukė lovą nuo sienos, pamatė, kad mažoje kamarėlėje tėra vietos tik jam ir dviračiui.

Sekmadienį Martinas buvo ketinęs atsidėti egzaminams ruoštis, bet jį taip traukė pasakojimas apie perlų ieškotojus, kad visą dieną praleido tarsi karštligės apimtas, stengdamasis išreikšti grožį ir romantiką, kuriuos jautė širdyje. Ir tos dienos „Apžvalgininke“ pasakojimas apie lobių ieškotojus nebuvo išspausdintas, bet jo nuotaika nesugedo. Jis skrajojo padangėmis ir net negirdėjo, kad jį du kartus šaukė valgyti. Taip jis ir liko be solidžių pietų, patiekiamų ant pono Higinbotemo stalo kiekvieną sekmadienį. Šitokie pietūs ponui Higinbotemui buvo pasiturimo bei klestinčio gyvenimo simbolis, todėl kiekvieną kartą jis pagarbiai išdroždavo lėkštą prakalbą apie Amerikos santvarką ir galimybes, kurios minėtos santvarkos dėka leidžia kiekvieniam paprastam darbininkui iškilti, kaip kad jis iškilo – tai jis nuolat pabrėždavo – nuo daržovių krautuvės pardavėjo iki „Higinboter mažmeninės prekybos“ savininko.

Pirmadienio rytą Martinas atsidusęs pažvelgė į nebaigtus „Perlų ieškotojus“ ir nuvažiavo į Ouklendo vidurinę mokyklą. Po kelių dienų, nuėjęs sužinoti rezultatų, jis patyrė, kad buvo susikirtęs iš visur, išskyrus gramatiką.

– Gramatiką mokate puikiai, –  pareiškė mokytojas Hilton, žvelgdamas į jį pro storus akinių stiklus, –  bet apie kitas mokslo šakas nenutuokiate, ničnieko nenutuokiate. Jungtinių Valstijų istorijos nemokate siaubingai, kitas žodis čia netiks, kaip tik siaubingai. Aš jums patarčiau…

Mokytojas Hiltonas nutilo ir pažvelgė į jį nepalankiai, abejingai kaip į vieną iš savo mėgintuvėlių. Jis dėstė fiziką, gaudavo men algelę, turėjo didelę šeimą ir kai kurių papūgiškai įsikaltų žinių bagažą.

– Taip, pone, –  nuolankiai tarė Martinas, gailėdamasis, kad vietoj mokytojo Hiltono nesėdi jam pažįstamas bibliotekininkas.

– Aš jums patarčiau grįžti į pradžios mokyklą ir dar mažiausiai dvejus metus pasimokyti. Viso labo.

Martinas nelabai liūdėjo dėl savo nesėkmės, bet nustebo, kad Rūtą taip pritrenkė žinia apie mokytojo patarimą. Jos nusivylimas buvo taip aiškiai matyti, jog Martinas ėmė gailėtis susikirtęs, bet daugiau dėl jos negu dėl savęs. –  Matote, aš tiesą sakiau, –  tarė ji. –  Jūs žinote daug daugiau negu kiti mokiniai, stojantieji į vidurinę mokyklą, ir vis dėlto egzaminų neišlaikėte. Ir tik todėl, kad jūsų žinios nesistemingos, atsitiktinės. Jums reikia mokytis nuosekliai ir tik pas prityrusius mokytojus. Jūs neturite pagrindų. Mokytojas Hiltonas pasakė teisybę, ir aš, jumis dėta, stočiau į vakarinę mokyklą. Per pusantrų metų išeitumėte dvejų metų kursą. Be to, turėtumėte laiko rašyti arba, jei iš literatūros nesisektų pragyventi, imtumėtės kokio nors darbo.

„Jei aš dieną dirbsiu, o vakarais mokysiuos, kada gi matysiuos su jumis?“ –  tokia buvo pirmoji Martino mintis, bet jis susilaikė jos nepasakęs ir tarė:

– Lankyti vakarinę mokyklą man atrodo labai vaikiškas užsiėmimas. Žinoma, lankyčiau, jei žinočiau, kad verta. Bet man atrodo –  neverta. Aš pats galiu išmokti viską greičiau, negu jie mane išmokytų. Tai būtų tik laiko gaišinimas, –  jis galvojo apie Rūtą ir kaip jos trokšta, –  o aš negaliu jo švaistyti. Jis man labai brangus.

–  Bet jums tiek daug reikia išmokti.

Ji pažvelgė j jį labai švelniai, ir jis pasijuto esąs tikras gyvulys, kad drįsta jai prieštarauti.

–  Fizikos ir chemijos be laboratorijos neišmoksite, o algebra ir geometrija bus beveik neįkandama, jei niekas nepaaiškins. Jums reikalingi prityrę mokytojai, specialistai, kurie moka perteikti žinias.

Valandėlę jis tylėjo ir svarstė, kaip čia geriausiai pasakyti, kad ji nepalaikytų jo pagyrūnu.

–  Prašau nepagalvoti, kad aš koks pagyrų puodas, –  pradėjo jis. – Visai nenoriu girtis. Bet kažkodėl jaučiu, kad sugebėčiau, jei taip galima pasakyti, būti savamokslis. Sugebėčiau mokytis pats vienas. Man mokslas lyg žuviai vanduo. Pati matote, kaip buvo su gramatika. Ir dar išmokau daug kitų dalykų –  jūs net neįsivaizduojate, kiek daug. O čia juk tik pradžia. Palaukite, kol aš įgausiu… –  jis stabtelėjo, norėdamas įsitikinti, ar teisingai ištars žodį, –  inerciją. Aš dabar tik pradedu realiai suvokti pasaulį. Tik pradedu graibytis.

–  Nesakykite „graibytis“, –  pertraukė ji.

– Susigaudyti kas prie ko, –  skubiai pasitaisė jis.

– Taisyklinga anglų kalba tokia frazė neturi prasmės, –  nesutiko jinai.

Tada jis pasakė šitaip:

–  Manau, kad pradedu suprasti savo kryptį.

Ji nutylėjo iš gailesčio, o jis kalbėjo toliau:

–  Mokslas man atrodo tarsi šturmano kajutė. Kai nueinu j biblioteką, mane visada apima toks jausmas. Mokytojo pareiga sistemingai supažindinti mokinį su viskuo, kas toje kajutėje yra. Mokytojai yra gidai po šturmano kajutę, ir tiek. Nieko nepaprasto jų galvose nėra. Nieko jie naujo nepadaro, nieko nesukuria. Viskas yra toje kajutėje, o jie tik gerai žino, kur kas padėta, ir jų darbas viską aprodyti naujokams, kad šie neklaidžiotų. O aš ne taip greitai paklystu. Turiu gerą nuovoką. Visada žinau, kur randuosi… kas dabar negerai?

– Nesakykite „randuosi“.

– Taip, taip, –  dėkingai pasakė jis. –  Kur esu. Bet kur aš dabar randuosi… tai yra, kur aš esu? Taip, tiesa, šturmano kajutėje. Taigi kai kurioms žmogystoms…

–  Kai kuriems žmonėms, –  pataisė ji.

–  Kai kuriems žmonėms, daugumai žmonių, reikia gidų, o aš tikiuosi išsiversti be jų. Jau daug laiko praleidau šturmano kajutėje, jau beveik suradau savo kelią, žinau, kokie jūrlapiai man reikalingi, kokius krantus aš noriu ištirti. Ir, tinkamai susiplanavęs, daug greičiau ištirsiu tuos krantus pats vienas. Žinote, viso laivyno greitis yra toks, koks lėčiausio laivo greitis; taip ir su mokytojais. Jie negali žengti greičiau už savo mokinių būrį, o mano tempai gali būti greitesni.

–  „Tas greitai keliauja, kurs vienas keliauja“,[7] –  pacitavo ji.

„O aš vis dėlto greičiau keliaučiau su jumis“, –  norėjo išpoškinti jis, išvydęs prieš akis bekraštes saulės nutviekstas platybes ir žvaigždėtas erdves, kuriose jis pleveno, apkabinęs ją, o šviesūs geltoni jos plaukai draikėsi jam ant veido. Ir tuo momentu suvokė, kaip apgailėtinai neišraiškūs jo žodžiai. Viešpatie! Kad jis galėtų žodžiais apsakyti jai, ką pats mato! Net širdį dilgtelėjo –  toks skaudus buvo troškimas nupasakoti regėjimus, blykčiojančius jo sąmonės veidrodyje. Ak, štai! Jis įminė mįslę. Štai ką darė didieji rašytojai ir garsieji poetai. Štai kodėl jie tapo milžinais. Jie mokėjo išreikšti, ką mąstė, ką jautė, ką regėjo. Šunys, snausdami saulėje, dažnai inkščia ir loja. Martinas dažnai pagalvodavo, ką jie galėtų sapnuoti. Dabar jis pats kaip tas šuo, užmigęs saulės atokaitoje. Regi didingus, nuostabius vaizdus, tačiau gali tik painkšti ir paloti Rūtai. Bet gana, daugiau jis nesnaus. Jis atsimerks, atsikels, jis kovos, dirbs ir mokysis tol, kol akys praregės ir liežuvis atsiriš, kol jis galės pasidalinti su ja savo reginių lobynu. Juk kiti žmonės surado minčių reiškimo paslaptį, pavertė žodžius klusniais tarnais ir išmoko juos derinti taip, kad jie reikštų daugiau, negu reiškia paskirai pasakyti. Tas trumpas susitikimas su paslaptimi sukrėtė jį iki širdies gelmių, o paskui jis vėl nukeliavo į saulės nutviekstas platybes ir žvaigždėtas erdves… kol pajuto, kad aplink labai tylu, o Rūta nustebusi įdėmiai žiūri į jį, šypsodamasi vien akimis. –  Aš mačiau nuostabų regėjimą, –  tarė jis, ir jo širdis smarkiau suplakė, kai jis pats išgirdo šiuos žodžius. Iš kur tokie žodžiai? Jie tiksliai nusakė, kodėl jis staiga nutilo. Tai tikras stebuklas. Jis dar niekada nebuvo taip tauriai suformulavęs taurios minties. Anksčiau jis ir nesistengė reikšti taurių minčių žodžiais. Štai kas yra. Dabar aišku. Jis niekada nebuvo bandęs. O Svinbernas ir Tenisonas[8], ir Kiplingas, ir visi kiti poetai bandė. Martinas staiga prisiminė savo „Perlų ieškotojus“. Jis niekada nedrįsdavo liesti svarbiausių dalykų, niekada nedrįso žodžiais išreikšti grožio, kurio buvo sklidina jo širdis. Jeigu būtų išdrįsęs, pasakojimas atrodytų visai kitaip. Jam net darėsi baugu, kad toks beribis tas grožis, kuris būtinai turėjo būti aprašytas; ir vėl jo mintys ėmė skrieti ir žybčioti, ir jis klausė savęs, kodėl gi negalėtų apdainuoti to grožio kilniomis eilėmis, kaip apdainavo didieji poetai. O kiek daug slėpiningo džiaugsmo ir dvasinio įstabumo jo meilėje Rūtai! Kodėl jis negalėtų apdainuoti to, ką apdainavo kiti poetai? Jie apdainavo meilę. Ir jis apdainuos. Velniai rautų…

Martinas nusigando, kai šie žodžiai nuaidėjo jo ausyse. Užvaldytas svajų, jis ištarė juos balsiai. Kraujas bangomis ėmė plūsti jam į veidą, kol gėdos raudonis, prasiveržęs pro bronzinį nudegimą, nudažė jį visą nuo apykaklės iki pat plaukų.

– Prašau… prašau atleisti, – sumikčiojo jis. –  Aš mąsčiau.

–  O pasakėte taip, tarsi būtumėt meldęsis, – drąsiai pareiškė Rūta, nors širdyje sudrebėjo ir susigūžė. Pirmą sykį ji išgirdo keiksmažodį iš pažįstamo vyriškio lūpų ir buvo priblokšta, ne tiek dėl savo išsiauklėjimo ar įsitikinimų, kiek dėl to, kad tasai keiksmažodis, kaip šiurkštus vėjo gūsis įsiveržė į jos mergystės darželio užuovėją. Bet ji atleido jam, pati stebėdamasi savo atlaidumu. Jam kažkodėl ne taip sunku buvo atleisti. Jis neturėjo sąlygų būti toks, kaip kiti vyriškiai, bet labai stengiasi ir jau daug yra pasiekęs. Rūtai net į galvą neatėjo, kad jos palankumo priežastis galėtų būti kokia nors kita. Ji buvo jam labai švelni, pati to nesuvokdama. Ji ir negalėjo suvokti. Ramiausiai pragyvenusi dvidešimt ketverius metus be meilės, ji nemokėjo suprasti savo jausmų; niekada nepatyrusi tikrosios meilės šilumos, ji nejautė, kad toji meilė jau atėjo.

Šaltinis: Henris, O. ir Londonas, Dž. (1986). Apsakymai. Martinas Idenas. Vaga, pp. 269-303.

---

[1] Džozefas Radjaras Kiplingas (1865-1936) – anglų rašytojas. Kūriniams būdinga poetizuoti Rytų buities ir gamtos vaizdai, Rytų tautosakos motyvai, ekspresyvus, dinamiškas stilius.

[2] Deividas Rikardas (1772-1823) – anglų ekonomistas.

[3] Adamas Smitas (1723-1790) – anglų ekonomistas.

[4] Džonas Stiuartas Milis (1806-1873) — anglų ekonomistas, filosofas, pozityvizmo atstovas, parašęs „Logikos sistemą“, „Politinės ekonomijos pagrindus“.

[5] Jelena Blavatskaja (1831-1891) —rašytoja, vadinamosios šiuolaikinės teosofijos kūrėja. 1875 metais įkūrė „teosofinę bendruomenę“, kurios centras buvo Niujorke. Pažinimo šaltiniu laikė mistinę intuiciją.

[6] Richardas Vagneris (1813—1883) —vokiečių kompozitorius.

[7] Eilutės iš R. Kiplingo eilėraščio „Laimėtojai“.

[8] Alfredas Tenisonas (1809-1892) – anglų poetas, vėlyvasis romantikas, epinio ciklo apie karalių Artūrą ir apvaliojo stalo riterius „Idilės apie karalių“ autorius.