Sveiki draugai. Neabejoju esate girdėję frazę „sovietinė imperija“. Šią formuluotę sukūrė JAV propagandistai šaltojo karo metu, o Ronaldo Reigano administracija ją kūrybiškai papildė neigiamu būdvardžiu. Taip „Blogio imperija“ tapo sparnuota fraze, o šiandien Tarybų Sąjungai klijuojama imperijos etiketė išgyvena renesansą. Tokiu propagandiniu stereotipu buvo siekiama sumenkinti TSRS, parodyti ją kaip moraliai sugedusią sistemą, engiančią sąjungines tautas ir priešpastyti JAV kaip moraliai teisingą kovotoją prieš tironiją ir priespaudą. Tokiu naratyvu apie TSRS imperializmą ir komunizmo eksportą užsikrėtė visos kapitalistinės vakarų valstybės, o postarybinės šalys šiandien dar aštresne forma dėdamos lygybę tarp Rusijos imperijos, TSRS ir šiuolaikinės Rusijos Federacijos. Diskursas apie imperinę TSRS prigimtį aktyviai propaguojamas šiandienos liberalų, ultra konservatorių ir nacionalistų, kurie siurbia pinigus iš Vakarų fondų. Sovietinės imperijos įvaizdis yra patogus daugeliui, išskyrus mokslinę istorinę tiesą ir paprastus žmones. Šiame straipsnyje paanalizuosime kodėl Tarybų Sąjunga nebuvo imperija ir kodėl šis faktas nepatogus didelei daliai žmonių.
Nors mokslinėje literatūroje nėra visiškai vieningos nuomonės dėl imperijos požymių, tačiau galime išskirti du bendrus imperializmo bruožus:
1. Brutalią kolonijinę ekspansiją – t. y. pasaulio rinkų užgrobimas, ir
2. okupuotų šalių ekonominį išnaudojimą, t. y. impericjos centras – metropolija išsiurbia išteklius iš kolonijos ir vykdo nelygiaverčius mainus metropolijos naudai.
Labai norint manipuliacijų pagalba įmanoma Tarybų Sąjungą formaliai pritempti prie imperijos apibrėžimo. Pvz. esą Rusija buvo labiau priveligijuota respublika, savotiška metropolija Tarybų Sąjungoje. Todėl Maskva esą išnaudojo kitas respublikas, o kartais esą vykdė jose genocidą.
Kaip jau minėjau požiūris į TSRS kaip imperiją atsirado Vakaruose Šaltojo karo metais. Jis turėjo ne tik neigiamą atspalvį, bet ir rimtą politinį tikslą. Demokratiniame diskurse – jei imperija egzistuoja, ji turi būti sunaikinta. Kitaip tariant tokia vakarų propaganda pateisino agresyvią NATO bloko politiką TSRS atžvilgiu ir žinoma didinamą finansavimą ginklavimuisi. (Beje ar jums nekyla asociacijų su šiandien Lietuvoje vykstančia totalinio karo isterija.)
Į bandymus priklijuoti Tarybų Sąjungai imperijos etiketę atkreipė dėmesį ir Harvardo profesorius Terry Martinas savo veikale „The Affirmative Action Empire“:
„Markas Bessengeris pažymėjo, kad iki Tarybų Sąjungos žlugimo ją imperija dažniausiai vadino tik priešiškai nusiteikę analitikai, o jos šalininkai ar tyrėjai, kurie išliko neutralūs, ją vadino valstybe.“
Taigi, kad suprasti Tarybų Sąjungos modelį, būtina suprasti ideologinius principus, kuriais jis buvo paremtas.
Tarybų Sąjungoje ideologinį pagrindą sudarė kelios dalys:
Pirmasis ideologinis tarybinės politikos pagrindas – marksizmas, internacionalizmas, tautų lygybė, tarptautinis solidarumas ir darbininkų savitarpio pagalbos idėja.
Spalio revoliucijos fone nacionalizmas buvo suvokiamas kaip pavojinga ideologija, tarnaujanti valdančiųjų klasių interesams, kuri primetama tautoms prisidengiant bendruoju gėriu. Iš to ir kilo Lenino tezė apie tautų apsisprendimo teisę ir kovą prieš imperializmą. Pagrindins šios idėjos tikslas demokratizuoti visuomenę ir stiprinti proletariato įtaką.
Tačiau ne viskas taip paprasta.
Pradėjus įgyvendinti šią koncepciją praktikoje kilo ginčų. Kai kurie bolševikai pasisakė už kovą ne tik prieš Rusijos didžiavalstybinį šovinizmą, bet ir prieš mažųjų Rusijos tautų nacionalizmą. Be to, jie priešinosi tautų apsisprendimo teisės idėjai, baimindamiesi, kad augančios nacionalistinės tendencijos gali sunaikinti jauną tarybų valstybę. Tokia pozicija aiškinama tuo, kad egzistuoja tik proletariato valia, o ne veiksminga tautų valia. Vėliau Leninas ir Stalinas laikėsi griežtai priešingo požiūrio. Jų teigimu nors ir reikia remti bei puoselėti proletarinį internacionalizmą, tačiau būtina smarkiai smogti didžiavalstybiniam rusiškajam nacionalizmui, ir remti nacionalinių kultūrų plėtrą, apsisprendimą, ir tautų savivaldą.
Būtent apsisprendimo teisės politika turėjo įveikti šį nepasitikėjimą ir užmegzti draugišką partnerystę tarp tautų. Be to, suteikdami tautoms valstybingumo ir savivaldos formas, bolševikai sukūrė klasinį susiskaldymą mažose tautose, leidžiantį patraukti į savo pusę proletariatą ir valstiečius, kurie palaikė bolševikų politinę programą. Taigi apsisprendimo šūkis galiausiai pasitarnavo marksistinei tezei apie skirtingų tautybių darbininkų vienybę. Būtent ši pozicija turėjo tapti tarybinės valstybės nacionalinės politikos pagrindu. Ir tokia strategija labai pasiteisino. Pvz. latvių šauliai, be kurių pergalė revoliucijoje ir pilietiniame kare sunkiai įsivaizduojama.
Kodėl partija ir tarybų valdžia taip pasitikėjo latvių šauliais? Pirmiausia todėl, kad 1917 m. antrajame suvažiavime jie priėmė nutarimą stoti Lenino pusėn už tarybų valdžią. Antra, latvių šaulius daugiausia sudarė ūkininkai ir darbininkai, kuriems įtaką darė komunistai.
Po 1917 m. vasario įvykių bolševikinė agitacija sulaukė sėkmės tarp Latvijos šaulių. Buvo įkurta latvių šaulių pulkų deputatų taryba – Iskolastrel. Jie prisijungė prie bolševikų kariuomenės, pasipriešino Latvijos menševikams, o 1917 m. spalį, vykdydami Centrinio komiteto nurodymus, padėjo Spalio sukilimui, užblokuodami geležinkelį, kuriuo Laikinoji vyriausybė gabeno kariuomenę.
Dar 1917 m. Stalinas rašė, kad socialistinė revoliucija nesukurs vienalytės tautinės masės, bet lems vietinių kultūrų suklestėjimą ir tautų susiformavimą.
Daugelis bolševikų lyderių mažųjų tautų nacionalizme įžvelgė demokratinį turinį, o rusų nacionalizme – reakcinį imperializmą. Štai kodėl vėlesniuose savo darbuose Leninas vėl grįždavo prie šios temos, smerkdamas biurokratines šovinistines padugnes, įsitaisiusias Rusijos oficialiojoje valdžioje, ir atskleidžia, kad reikia išvalyti pačią bolševikų partiją nuo didžiarusiškų suverenistinių prietarų kuo greičiau. Tiesą sakant, Leninas ir jo bendražygiai sugalvojo tai, kas šiandien vadinama pozityviąja diskriminacija.
Pozityvūs veiksmai – tai vyriausybės ar organizacijos politika ir praktika, kuria siekiama padidinti tam tikrų grupių atstovavimą dėl jų lyties, rasės, tikėjimo ar tautybės tose srityse, kuriose jos yra nepakankamai atstovaujamos, pavyzdžiui, švietimo ir įdarbinimo srityse.
Norint ištiesinti lazdą, reikia ją lenkti į priešingą pusę, t. y. atimti privilegijas iš rusų tautos ir suteikti jas kitoms tautoms. Nerusų tautos turi matyti, kad tarybų valdžia ir jos organai yra jų troškimų įsikūnijimas. Tarybų valdžia, kuri iki pastarojo meto buvo rusų valdžia, taps ne tik rusų bet ir tarpetnine, gimininga anksčiau engtų tautybių valstiečiams.
Zinovjevas 1923 m. sakė: „Mes turime padėti ne rusų tautoms sukurti savo mokyklą, turime padėti joms sukurti savo administraciją gimtąja kalba… Komunistai neturėtų stovėti nuošalyje ir išradinėti klastingo žodžio „neutralumas“.
Rodydami tautų apsisprendimo ir jų ekonomikos bei kultūros plėtros pavyzdį Tarybų Rusijoje, o vėliau Tarybų Sąjungoje, bolševikai laisvino imperializmą ir reakcinius režimus pasauliniu mastu. Sienomis atskirtos tautos pvz., ukrainiečiai, baltarusiai, lietuviai, latviai, estai pamatė, kad tautos tarybinėje sienos pusėje turi daugiau kultūrinių ir ekonominių laisvių nei jie, todėl palaikė tarybinę santvarką. Tarybų valdžia buvo pavyzdys, kaip be išnaudojimo tautos gali eiti pažangos keliu. Tokia komunistų partijos ideologija rodo, kad ne tik nebuvo nieko imperinio, bet priešingai propaguojamas radikalus antiimperializmas. Pirmą kartą istorijoje bolševikai bandė sukurti viršnacionalinę valstybę, todėl TSRS dažnai vadinama atvirkštine imperija.
Kaip jau apsibrėžėme, imperijos ekonominės politikos pagrindas yra kolonijų ekonominis išnaudojimas, išteklių siurbimas metropolijos naudai. Bolševikai buvo tokie imperialistai, kad 1923 m. priėmė regionų ekonominio išlyginimo programą. Sparčiai buvo tobulinamas valstybės aparato darbas. Didelis dėmesys buvo skiriamas ekonominių ir kultūrinių skirtumų tarp šalies tautų įveikimui.
Pradėtas modernizacijos proveržis sąjungos pakraščiuose buvo finansuojamas Rusijos investicijomis, subsidijomis ir kvalifikuotų darbuotojų injekcijoms. Jis tęsėsi iki pat paskutiniųjų TSRS metų.
Koks yra svarbiausias ekonominio proveržio elementas? Žinoma, kvalifikuoti darbuotojai.
Ekrane matote lentelę apie raštingumo lygio pasiskirstymą tarp TSRS tautų 1926 m. Sustabdę įrašą ir pastudijavę pastebėsite, kad daug rytinių TSRS regionų tautų buvo visiškai neraštingos.
Septynerius metus vyko aktyvi kova su neraštingumu, tačiau vis tiek stebimas labai nevienodas gyventojų raštingumo lygis. Rytų tautose jis kartais siekė 2-5%. Natūralu, apie jokį ekonominį išlyginimą esant tokiai švietimo padėčiai negalėjo būti nė kalbos. Todėl buvo dedamos didžiulės pastangos žmogiškųjų išteklių bazei respublikose formuoti. Negalima sakyti, kad įveikiant situaciją su ekonominiu atotrūkiu viskas vyko sklandžiai. Kaip visada vykdant stambaus masto globalius projektus neapsieinama be iššūkių, bet jie buvo didžiąja dalimi įveikti.
Buržuazijos teoretikai tvirtino, kad socializmas buvo grynai europietiškas reiškinys, nepriimtinas Rytų tautoms, kurias jie skelbė tradiciškai inertiškomis. 270 km ilgio Ferganos kanalas, kurį Vidurinės Azijos tarybinių respublikų atstovai pastatė per 45 dienas tapo unikalių naujosios socialinės santvarkos galimybių įrodymu ir paneigia kapitalistinių teoretikų išvedžiojimus.
1924 m. darbininkų iš Vidurinės Azijos, Kaukazo ir Sibiro lobistinės veiklos dėka buvo įsteigtas 5 mln. rublių (tuo metu tai buvo milžiniška suma) kultūros fondas, skirtas kultūriškai atsilikusių autonominių regionų poreikiams tenkinti.
Labai dosni imperija, turint omenyje, kad visoms tautoms atstovaujama valdymo organuose ir jos daro įtaką centrinio biudžeto paskirstymui. Šiandien „kultūriškai atsilikęs regionas“ gali skambėti įžeidžiančiai, bet reikia suprasti to laikmečio socialinius santykius ir pasaulėžiūrą. O tuo metu vietos pareigūnai sąmoningai vadino savo regionus kultūriškai atsilikusiais, kad gautų didesnį finansavimą iš centro. Ekonomiškai ir kultūriškai atsilikusių regionų modernizavimas buvo vykdomas keliomis kryptimis, remiantis mokslinių tyrimų rezultatais.
Pirma, vietos švietimo plėtra ir investicijos į jį. Dešimtims tautų raštas jų kalboms kuriamas nuo nulio.
Antra, investicijos į gamybos infrastruktūrą ir subsidijos vartojimui didinti.
Trečia, padidėjęs kvalifikuotų darbuotojų srautas iš RTFSR, Ukrainos ir Baltarusijos, kuris padėjo skatinti vietos ekonomiką.
Šiandien kai kurie nacionalistai jau nepriklausomose valstybėse bando tai pateikti kaip kolonizaciją. Tačiau buvo priešingai – inteligentiją ir kadrus iš vietos gyventojų reikėjo kurti tiesiog nuo nulio. Statyba ir gamyklų eksploatacija, miestų ir komunikacijų statyba, drėkinimo įrenginiai – taip pat tiesiogine prasme nuo nulio. Visa tai reikalavo kvalifikuotų rusų darbuotojų antplūdžio. Atvykėliai iš Rusijos neužėmė vadovaujančių pareigų. Vietiniai gyventojai turėjo privilegiją būti išrinkti į vadovaujančias pareigas. Nacionalinių respublikų modernizavimo politika davė labai gerų rezultatų.
Smetoninėje Lietuvoje nuo 1926 m. iki 1940 m. vyko lėtai. Per šį laikotarpį raštingumas padidėjo tik 2,5 %. 1940 m Lietuvoje mažaraščiai ir beraščiai sudarė apie 27%. Tarybų valdžia ėmėsi priemonių neraštingumo likvidavimui, kurias pristabdė vokiečių okupacija. 1945 m išvadavus Lietuvą buvo iškeltas tikslas visiškai panaikinti neraštingumą per 5 metus. Ir nors nepavyko iki 1950 metų pilnai įgyvendinti išsikeltą tikslą, tačiau 1959 m. surašymo duomenys rodo, kad Lietuvoje raštingumas pasiekė 98,5% ir atitiko sąjunginius rodiklius, o 1970 m. raštingumo rodiklis buvo 99,7%. Likusi dalis beraščių – tai žmonės, kurie negalėjo mokytis dėl fizinių trūkumų ar chroniškų ligų.
Jeigu 1939 m. aukštąjį ir vidurinį išsilavinimą turėjo 0,2 mln (190 000 tūkst), tai 1979 m. Tarybų Lietuvoje šis skaičius išaugo iki 1,5 mln.
1926 m. Tadžikistane, kaip matėme, raštingumas buvo tik kelis procentus, 1970 m. – 99 proc. Mokytojų skaičius čia per šį laikotarpį išaugo 4000 kartų, ligoninių skaičius 280 kartų, o vaikų mirtingumas sumažėjo 7 kartus. Panaši padėtis buvo ir Uzbekistane. Taškentas buvo statomas taip aktyviai kad jis tapo pirmuoju ir, ko gero, vieninteliu dideliu TSRS miestu, kuriame buvo likviduoti visi bendrabučiai ir komunaliniai butai.
Ekonominio sulyginimo politika buvo akivaizdi net pagal daugelį ekonominių rodiklių. Respublikos mokėjo mažiau mokesčių į visos sąjungos biudžetą. Pavyzdžiui, Toliau visos sąjunginės institucijos siuntė kvalifikuotą darbo jėgą į Baltijos respublikas mokslui imliose pramonės šakose, nors gyventojų skaičiaus augimas RTFSR ir Pabaltijo respublikose buvo vienodas. Kuri kita imperija rūpinosi savo kolonijų raštingumu, pramonės ir ekonomikos kėlimu, finansavimu?
Pažymėtinos ir tiesioginių investicijų apimtys bei planinė respublikų ekonomikos plėtra. Pavyzdžiui, elektros energijos gamybos augimas netiesiogiai lėmė pramonės augimą ir miestų modernizavimą. Ir čia kitų respublikų rodikliai didžiąja dalimi gerokai lenkė RTFSR augimo rodiklius. Vidutinis elektros energijos gamybos augimas visoje Sąjungoje 1950-1990 m. buvo 18,9 karto. RTFSR – 17,1 karto. Tai reiškia, kad jis buvo mažesnis už sąjungos rodiklį. Tačiau didžiausi pokyčiai buvo pastebėti Moldovoje (elektros energijos gamybos padidėjimas 157 kartus), Lietuvos TSR (142 kartus) ir Tadžikistane (91 kartą). Sąrašas gali būti ilgas. Tarybų priespaudos vykdytojai savo imperinę politiką vykdė neblogai!
Be to, gamyklų ir infrastruktūros objektų statybos čia buvo vykdomos ne tam, kad iš periferijos į centrą būtų pumpuojamas pelnas. Čia veikė visai kita ekonominė schema. Eiliniame Rusijos didmiestyje, esančiame TSRS sudėtyje, vartojimo lygis buvo žemesnis nei daugelyje tariamai engiamų respublikų. Pavyzdžiui, atsiverskime 1954 m. ataskaitą apie maisto produktų suvartojimą respublikose.
Baltijos respublikos ir Gruzija pagal suvartojamų kalorijų kiekį aplenkė RTFSR. Ir vėliau RTFSR niekada nebuvo turtingiausia Sąjungos respublika.
Pakartosiu, kas jau daug kartų yra konstatuota ir įrodyta faktiniais duomenimis – iki Tarybų Sąjungos pabaigos beveik visos TSRS respublikos buvo subsidijuojamos
Dotacijos teikėjai buvo RTFSR ir Baltarusija. Ukraina taip pat buvo arti nulinio balanso. Kartais nulinį balansą viršydavo Kazachstanas. Kitose respublikose buvo pagaminama mažiau nei suvartojama.
Pavyzdžiui, 1990 m. RTFSR buvo pagaminta prekių už 17,5 tūkst. JAV dolerių vienam žmogui, tačiau suvartojo 11,8 tūkst. dolerių vienam žmogui. Tai yra, trečdaliu mažiau. Panaši padėtis buvo ir Baltarusijoje. Tačiau Gruzijoje, pvz, gamyba vienam gyventojui buvo maždaug 4 kartus mažesnė už vartojimą. Maža to, net Baltijos respublikos, nepaisant jų išsivystymo, pramonės plėtros ir stipraus žmogiškojo potencialo, vis dar buvo subsidijuojamos. Net RTFSR biudžetas buvo formuojamas po kitų respublikų biudžetų, siekiant subalansuoti pajamas ir išlaidas.
Belgijos kolonijiniai pareigūnai už bausmę amputuodavo ir žalodavo Kongo gyventojus, įskaitant vaikus.
1897 m. Belgijoje Kongo gyventojai buvo priversti būti eksponatais „žmonių zoologijos sode”.
Prancūzija užgrobė kolonijas, vykdydama karo nusikaltimus ir itin žiauriai smurtaudama prieš vietos gyventojus, kurie bandė priešintis okupantams. Daugelio vertinimų duomenimis, per Alžyro okupaciją žuvo iki 1 mln. alžyriečių. Plačiai nušviestas prancūzų generolo Žano Žako Pelizjė (Jean-Jacques Pélissier), 1845 m. įsakiusio gyvus sudeginti apie 1 000 alžyriečių, kurie, slėpdamiesi nuo prancūzų okupantų, buvo pasitraukę į kalnus, kruvinumas. Prancūzijai užimant Madagaskarą, buvo nužudyta iki 20 000 vietinių gyventojų (apie 1 proc. salos gyventojų). Palyginkite tai su tuo, kad per Antrąjį pasaulinį karą Prancūzija neteko mažiau nei 2 proc. gyventojų.
Dabar prisiminkime tikrąsias kolonijines valstybes. Pavyzdžiui, Angliją, Prancūziją, Belgiją. Akivaizdu, kad Tarybų Sąjunga visiškai neatitinka ekonominių imperijos standartų. Pavyzdžiui, galime sakyti, kad skirtingose Tarybų Sąjungos respublikose buvo skirtinga ekonominė specializacija. Pavyzdžiui, Centrinėje Azijoje buvo gaminami kai kurie žemės ūkio produktai, o Baltarusija buvo Tarybų Sąjungos aukšto technologinio lygio surinkimo cechas. Pirma, ekonominė specializacija valstybėje yra normali praktika. Antra, net tokių žemės ūkio regionų kaip Moldavija ar Vidurinės Azijos respublikos, tarybų valdžia nepavertė „bananų respublikomis“, kurios būtų orientuotos tik į vieną ar kelis produktus. Pramonė, infrastruktūra ir kultūra buvo vystoma lygiagrečiai. Tačiau ekonomika yra tik viena šios temos dedamoji.
Pažvelkime į kultūrą, darbuotojų kvalifikaciją ir politinę struktūrą. Įvairūs liberalai šiandien aktyviai propaguoja Rusijos dekolonizaciją. Na, o bolševikai atliko tikrąją dekolonizaciją, išlaikydami vieningą valstybės struktūrą. XX a. pradžioje prasidėjo autonomijų kūrimas, į kurį bolševikai žvelgė su visu revoliuciniu tiesmukumu. Kadangi tautinės mažumos buvo išsibarsčiusios didelėse teritorijose, buvo leista kurti nedideles autonomijas iki atskirų vietinių tarybų. Kad suprastumėte mastą.
RTFSR iki 1933 m. gruodžio 1 d. buvo 117 nacionalinių apygardų, iš jų 50 ukrainietiškų, ir daugiau kaip 3 000 nacionalinių kaimo tarybų. Ir visos jos turėjo nacionalinių autonomijų teises.
Be to, tarybinis imperializmas nuėjo taip toli, kad nepuolė aneksuoti žemių prie metropolijos, bet, priešingai, jas atskyrė. 1924 m. klastingi kolonizatoriai atskyrė Uzbekijos ir Turkmėnijos respublikas nuo RTFSR. 1929 m. nuo Uzbekijos buvo atskirta Tadžikijos Respublika. 1936 m. milžiniškas plotas buvo atskirtas nuo RTFSR į atskirą Kazachstano Tarybų Respubliką. Neįtikėtina imperializmo karštligė! Kai kuriais atvejais tarybų valdžia, pasitarusi su vietos pareigūnais, padidindavo mažąsias tautas, prijungdama prie jų gretimas etnines grupes ar gentis.
Pavyzdžiui, Pamyro tautos buvo prijungtos prie tadžikų sartai – prie uzbekų ir pan. Kazachstano žuzų gentys susijungė į vieną kazachų tautą ir sukūrė savo nacionalinę kultūrą. Taip, buvo padaryta daug klaidų. Net nesiruošiu čia nieko teisinti. Taip, dažnai teritorinės ribos buvo nustatomos taip, kad sudarė sąlygas būsimiems tarpetniniams konfliktams. Pavyzdžiui, Vidurinėje Azijoje, Kaukaze, Ukrainos teritorijoje.
Taip, galime kritikuoti ir labai ilgai barstyti pelenus sau ant galvos, bet vienintelis dalykas, dėl kurio negalima priekaištauti tarybų valdžiai, tai imperializmas.
1923 m. visu pajėgumu buvo pradėta vykdyti politika, kuri bus vadinama korenizacija. Tai nacionalinių kultūrų plėtros ir nerusų valdininkų formavimo politika, susijusi su jau minėta pozityviosios diskriminacijos praktika rusų tautos atžvilgiu. Stojant į vietos universitetus ar darbinantis vietos valstybinėse įstaigose prioritetas buvo teikiamas vietiniams gyventojams.
Šioje vietoje būtina paminėti svarbiausią šios politikos pavyzdį – Ukrainą ir ypač Ukrainos konflikto kontekste. Šiandieninės Ukrainos valdžios institucijų vykdoma kalbos ir kultūros politika po Euromaidano neatrodo tokia griežta, palyginti su totalia ukrainizacija 1920-aisiais ir 1930-ųjų pradžioje. 1925 m. balandžio 30 d. Ukrainos TSR centrinio vykdomojo komiteto ir Ukrainos TSR liaudies komisarų tarybos rezoliucijoje „Dėl priemonių skubiai įgyvendinti visišką tarybinio aparato ukrainizaciją“ skelbiama „Valstybinių institucijų ir valstybinių komercinių bei pramonės įmonių darbuotojai, kurie neigiamai vertina ukrainizaciją, pasireiškiančią tuo, kad jie nesiėmė jokių priemonių mokytis ukrainiečių kalbos per pastarąjį laikotarpį, gali būti atleisti iš darbo šių institucijų ir įmonių administracijos sprendimu, neskiriant išeitinės išmokos“.
Su panašia politika mokyklose, kultūros įstaigose ir valdžios aparate buvo dažnai susiduriama su nepasitenkinimu ir sabotažu, bet vis tiek buvo stumiama visomis turimomis jėgomis. Terry Martin savo darbe daro išvadą kad ukrainizacija Ukrainoje padarė didžiulį šuolį, pavyzdžiui, įtvirtindama ukrainiečių kalbą kultūroje ir dokumentuose.
Galima teigti, kad nacionalinė laisvė nebuvo visiškai įgyvendinta, kadangi Tarybų Sąjunga išliko centralizuota sistema, tačiau vis dėlto federaliniai mechanizmai iš dalies veikė. Buvo formuojami vieningi valdymo organai. Respublikos buvo valdomos nacionaliniu pagrindu, buvo plėtojamos nacionalinės kultūros. Tyrinėtoja Tatjana Suzdaleva teigia, kad 1953 m. įvyko naujas posūkis link korenizacijos:
„Po 1953 m. respublikose prasidėjo nauja korenizacijos banga, perskirstant valdžią nacionalinių regionų naudai. Lietuvoje ir Latvijoje prasidėjo rusų darbininkų atleidimas iš darbo, Latvijoje – dokumentų vertimas į latvių kalbą. Tačiau šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje, respublikų partinių organų sprendimai, nesuderinti su centru, pradėti laikyti „nacionalistinėmis klaidomis“. Tuo buvo kaltinami Latvijos, Azerbaidžano ir Turkmėnistano vadovai.“
Taigi šiuo atžvilgiu turime reikalų su nacionalinės politikos svyravimais. Tačiau net ir nepaisant tokių ekscesų ar tokių kaip tautų deportacija, imperinis politikos pobūdis čia kelia didelių abejonių.
Pažiūrėkime į TSRS valdymo organų nacionalinę sudėtį. Nuo 1936 m. į dvejus Aukščiausiosios Tarybos konstitucinės reformos rūmus – Sąjungos Tarybą ir Tautų Tarybą, buvo deleguoti atstovai iš visos Sąjungos. Sunku įsivaizduoti metropoliją imperijoj, kurią valdytų kolonijiniai periferijų gyventojai. Tas pats pasakytina ir apie aukščiausius partijos organus. Broliškų respublikų atstovai dažnai užimdavo svarbiausius postus visos Sąjungos vadovybėje. Ar galite įsivaizduoti, kad aukščiausias partijos vadovas būtų tautinės mažumos atstovas, kalbantis rusiškai su akcentu? Tikriausiai sunkiai, bet tada tai buvo tikra.
Kiekviena Sąjunginė respublika turėjo savo komunistų partiją, kurios priklausė visasąjunginei komunistų partijai. Vienintelė respublika kuri neturėjo savo komunistų partijos buvo Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika. KP CK Politinio biuro komitete per visą jo istoriją atstovavo apie 30 proc. nerusų tautybės atstovų, o žemesnėse institucijose – dar daugiau. Jei pažvelgsime į potarybinių NVS šalių vadovus, nesunkiai pamatysime, kad tokie politiniai veikėjai kaip Ševardnadzė, Nazarbajevas, Alijevas ir kiti yra buvę ne tik vietinių, bet ir visos Sąjungos didieji veikėjai. Nazarbajevas netgi buvo laikomas Gorbačiovo įpėdiniu.
Esant tokiai situacijai, vėl keliu sau klausimą kur tas imperializmas? Taip, negalime sakyti, kad tarybų nacionalinė politika buvo ideali ar vyko be ekscesų. Buvo ir tautų trėmimai, ir minėti teritorijų ribų nustatymai. Tarp kitko pirmieji trėmimai palietė būtent Rusijos gyventojus. Tačiau, atsižvelgiant į visus veiksnius, šios politikos negalima vadinti imperine.
Dar labiau absurdiškesni bandymai apkaltini TSRS imperializmu dėl monopolizuotos ekonomikos. Štai jis, tarybinis imperializmas. Tačiau faktas, kad Tarybų Sąjungoje nebuvo finansinio kapitalo ir kapitalo eksporto. Apskritai tarybinės ekonomikos struktūra visiškai skyrėsi nuo imperialistinių šalių ekonomikos. Ir, beje, nebuvo jokių stambiųjų kapitalistų sluoksnių. O visi bandymai nomenklatūrinę partiją prilyginti finansiniams oligarchams yra labiausiai niekinga klastotė.
Tarybų Sąjunga nebuvo metropolija ir socialistinio bloko atžvilgiu? Prisiminus Tarybų Sąjungos veiksmus Rytų ir Vidurio Europos šalyse (1953 m. VDR, 1956 m. Vengrijoje, 1968 m. Čekoslovakijoje), galima diskutuoti ar šie veiksmai buvo pateisinami. Faktas, kad jie buvo ir juos galima traktuoti kaip kišimąsi į vidaus reikalus tačiau tokios ideologinės kontrolės negalima sieti su ekonominiu išnaudojimu.
Toliau plėtojant temą kyla klausimas ar Kuba buvo TSRS kolonija ir imperinės politikos auka? Į Kubos ekonomiką niekas niekada neįdėjo tiek pinigų kiek buvo įdėta per 30 metų po revoliucijos laisvės saloje. Taip, vyko nelygiaverčiai ekonominiai mainai, tačiau jie buvo nenaudingi TSRS. Todėl remiantis klasikinėmis imperinėmis schemomis, TSRS galima vadinti Kubos kolonija. Dar daugiau, Fidelis Kastro vykdė visiškai nepriklausomą vidaus ir užsienio politiką.
Apskritai net Rytų Europos šalims, grynai ekonominiu požiūriu, imperiniai šablonai visiškai netinka. Po 2PK angažuoti Vakarų ekonomistai bandė įrodyti, kad Tarybų Sąjunga imperialistiškai užvaldė Rytų Europą. Tačiau tokie vertinimai buvo spekuliatyvūs. 1982 m Michael Marrese‘o ir Jan Vanous remdamiesi didžiuliu kiekiu statistinių duomenų įrodė, kad tarybinė vadovybė subsidijavo Rytų Europos šalis, mažindama eksporto kainas. Įtikinamos šių dviejų mokslininkų išvados buvo galutinai patvirtintos 1990 m., kai TSRS eksporto kainų padidėjimas galiausiai tapo pagrindine TSRS iširimo priežastimi.
Dar keisčiau būtų vadinti kolonijiniu ryšiu tarp TSRS ir Afrikos šalių. 1960 m. 17 Afrikos kolonijų įgijo nepriklausomybę Tarybų Sąjungai padedant. Vėliau kitos šalys prisijungė prie jų. TSRS ir Afrikos karinis, ekonominis ir diplomatinis bendradarbiavimas įgavo pagreitį. Tarybų Sąjunga teikė paskolas ir lengvatinėmis sąlygomis gaudavo žaliavų iš Afrikos. Pvz., iki perestroikos 30 % TSRS aliuminio poreikio patenkino Gvinėjos žaliavos. Tačiau nedaug kam kiltų mintis apie kolonijinę Afrikos šalių priklausomybę nuo TSRS. Bendrai afrikanistai pažymi, kad Tarybų Sąjungos politika Juodojo žemyno atžvilgiu turėjo visiškai kitokį pobūdį.
Nuo pat pirmųjų nepriklausomų valstybių gyvavimo dienų Tarybų Sąjunga ištiesė joms pagalbos ranką. Buvo tiekiamos mašinos pramonei vystyti, vaistai ir maisto produktai. Visų sričių specialistai entuziastingai dalijosi savo patirtimi. Kvalifikuoti specialistai iš Lietuvos taip pat buvo siunčiami.
Afrikiečiai ir šiandien Tarybų Sąjungą tapatina su dekolonizacija ir pagalba Afrikos tautoms. Kitaip tariant, atmintis apie tai ir dėkingumas už tai vis dar gyvi. Santykių tarp socialistinio bloko ir Tarybų Sąjungos, tarp Afrikos šalių ir Tarybų Sąjungos, neišeina vadinti kolonijine.
Reziumuojant – Tarybų Sąjunga neatitinka imperijos sąvokos ir šis faktas labai nepatogus šiandieniniame pasaulyje. Noras primesti Tarybų Sąjungai kolonijinę prigimtį yra labai naudingas.
Labai svarbu suprasti, kad potarybinių valstybių tokių kaip Lietuva valdančiosios klasės, pasitelkusios kolonijas engusios tarybinės imperijos naratyvą, išsprendžia tautos vienijimosi problemą kurdamos nacionalinę mitologiją. Niekas taip nesuvienija tautos, kaip bendra pergalė ar bendra kančia, pažeminimas ir egzistavimas priešo, kuris visa tai darė ir daro (rusai puola).
Antra, tokios mistifikuotos istoriografijos pagalba valdančioji klasė aplink save sukuria ideologinę saugumo zoną. Valdžios tikslas suformuoti žmonėse nuostatą, kad paskutinį kartą, kuomet žmonės norėjo sukurti teisingą visuomenę be išnaudojimo, toks bandymas virto kančia. Ir apskritai komunizmas ir tautų draugystės veda tik prie to, kad rusai visus engia. Geresnės santvarkos už kapitalizmą niekam nepavyko sukurti, taigi ir jums nepavyks pastatyti geresnio pasaulio.
Trečia toks TSRS demonizavimas plauna eilinių žmonių smegenis ir provokuoja tarpetninius konfliktus atitraukdamas dėmesį nuo realios socialinės, ekonominės ir politinės kovos. Tai yra akivaizdus įrodymas, kaip parsidavusių istorikų, tokių kaip Norkus, Bumblauskas ir kiti kuriami mitai tiesiogiai veikia mūsų gyvenimus.
Vis dėlto šiame beviltiškame pasaulyje buvo kilnesnių ir didingesnių bandymų. Ne visada tikslių, ne visada teisingų, dažnai klaidingų, bet vis dėlto sėkmingų bandymų užmegzti tikrą draugystę tarp tautų ir puoselėti jų tarpusavio pagalbą, tiek ekonominę, tiek kultūrinę. Akivaizdu, kad komunistai Tarybų Sąjungos rėmuose ugdydami tautas ir tautinę savimonę neabejotinai pasiekė sėkmės. Deja ne su visomis rizikomis jiems pavyko susidoroti. 8-ojo dešimtmečio antroje pusėję ant perestroikos bangos gimusi nacionalinė buržuazija patikėjo savo gebėjimais sukurti geresnes tarybinių respublikų versijas ir sugriaudami tai ką statė jų seneliai bei tėvai jie užbaigė nacionalinių valstybių formavimosi procesą.
