Vertėjo komentaras: Aleksandras Tarasovas (g. 1958) – šiuolaikinis rusų sociologas, kultūrologas, filosofas neomarksistas, ilgametis tarybinis ir potarybinis disidentas, daugybės knygų bei straipsnių autorius. Tarasovo moksliniai interesai platūs: revoliucinių judėjimų, idėjų ir TSRS istorija, vartotojų visuomenė bei dabarties kultūriniai, politiniai procesai ir kt. Keldamas tikslą išdirbti naują, XXI amžiaus išsivadavimo ideologiją, Tarasovo mintis iš kitų kairiųjų išsiskiria ne tik drąsa, bet savo originalumu bei negailestingu realizmu. Priešais jus esanti knyga – 2014 metais iš Tarasovo imtų interviu rinkinys, sudarytas jo kolegos, azerbaidžaniečių rašytojo Lačino Samedzadės, kuriam priklauso įvadinis straipsnis – savotiška kūrybinė, idėjinė-politinė Tarasovo biografija. Pokalbių temos – nuo Tarybų Sąjungos iširimo ir marksistinės teorijos iki to, kas šiandien yra „proletariatas“ bei kairiojo judėjimo perspektyvų; nuo religijos ir nacionalinių santykių Rusijoje iki žmogaus gyvenimo prasmės.
K. Voiška, 2024-12-28
***
DVIEJŲ GETŲ KARALIUS
Natalijai Magnat atminti
Kiekvienas žmogus – karalius.
Hju Longas*
Aleksandras Tarasovas
* Hju Longas (Huey Long) – 1920-1930 metų iš liaudies kilęs amerikiečių politikas. Nušautas. Tarasovas permąstė cituojamą jo frazę – apie ką kalbėsime vėliau.
Getų būdavo įvairių: žydų, negrų, kriminalinių. Būdavo. Po Antrojo pasaulinio karo būtų juokinga laikyti žydus persekiojamais. Afrikiečiai kenčia, bet ne kaip negrai, o eksploatuojamo žemyno gyventojai – problema ne rasinė, o socialinė. Kai dėl kriminalo, tai buržuazija ir yra kriminalas. Už smulkius nusikaltimus, antai kišenvagystes ir mojavimą peiliu – baudžiama; o stambūs nusikaltimai, kuriais plėšiami milijardai* ir bombarduojami milijonai – tarpsta vyriausybėse ir direktorių tarybose.
* Omeny turimi žmonės. Kalbant apie pinigus, sumos būtų dar didesnės.
Apžvelkime šiandieninį getą, kuris varomas į vis gilesnį pogrindį.
***
Nėra kaimo be teisuolio.
1972 metais Tarybų Sąjungoje įvyko neįprastas dalykas. Bent jau Sąjungai – itin retas. Grupė paauglių tapo… revoliucionieriais. Be to, marksistais. Būtų lengviau patikėti, kad kažkas panašaus būtų įvykę Vakaruose. Ir įvyko: „raudonosios brigados“ Italijoje, RAF (Raudonosios armijos frakcija) VFR, Japonijos Raudonoji armija. Bet TSRS, kur Marksas, Engelsas ir Leninas kanonizuoti? Besivadinančioje socialistine? Kad tokioje šalyje kažkas taptų marksistu-leniniečiu? Taip, tai įvyko.
Vyriausybių priešiškumą marksizmui-leninizmui TSRS (ir Kinijoje) buvo sunkiau, nes jos kalbėdavusios jo vardu. Juk kaip suprato Leniną tarybinis (o taipogi potarybinis) miesčionis? Negerai yra skirtis, užsiimti nesantuokiniu seksu (ar apskritai dažnai juo užsiimti), nesigėdyti nuogybės, nešioti mini-sijonėlius ar auskarus nosyje; vyrui – ilgus plaukus ir auskarus; klausytis džiazo ir roko, kritikuoti Puškiną ir Nizamį[1]. Detektyvas, fantastika, erotika, modernistinės technikos ir niu žanras literatūroje – įtartini. Norint publikuotis, reikia vadovybės pritarimo. Komunistas – partijos narys su partiniu bilietu, kostiumu ir kaklaraiščiu. Barzdos pas jį negali būti, o jeigu jis CK narys, tai neleistini ir ūsai: jis kerpasi trumpai ir dėvi papachą.* Kuo daugiau partinių darbuotojų vienam gyventojui, tuo šalis arčiau komunizmo. Aukštas pareigas einančio partiečio kritikuoti negalima – taip elgiasi antikomunistai; šalies vadovo – juo labiau. Apie visuomenės problemas galvoti nereikia – už mus galvoja valstybės, caras-tėvelis (paternalistinė, kontrrevoliucinė psichologija). Šis tėvelis ir yra partijos generalinis sekretorius, o vyriausybės vadovas – kažkur dešimtoje eilėje. Jei valstybė visur kiša savo nosį – tai ir yra socializmas; ir kuo daugiau ją kiša – tuo socializmo daugiau. Organizacijos teturi būti valstybinės, tarnautojų vadovaujamos; be valstybės vienytis negalima – nebent kokiems akvariumo žuvelių ir panašių dalykų mėgėjams, ar dar kokioje aludėje trise susirinkti. Socialistinė ekonomika – kada visi dirba valstybei; tiksliau – palaiko darbo regimybę, o valstybė moka pinigus. Socialistinės šalys – tos, kurios klauso Maskvos. Apskritai socializmas – tai kuomet žmogus mėgsta baudžiavininkus ir nacionalistus Petrą I, Suvorovą, Puškiną ir Tarasą Bulbą, o apie komunistus Gramšį, Mainhof[2] ir Sendkiną** nebūna net girdėjęs. Lenino kūnas privalo gulėti mauzoliejuje (pagal visas stačiatikybės taisykles, kaip išdidžiai tvirtina Ziuganovas): temato visi, kad mes – už komunizmą.
* Ši frazė liečia jau postalininį laikotarpį.
** Sendikas Raulis – lotynoamerikiečių kairiųjų radikalų judėjimo „Tupamaros“ ideologas ir vadovas.
Na, o kada visas pasaulis paklus Maskvai, virsdamas į sąjungines respublikas ir sustodamas į TSKP; kada visose pasaulio aikštėse kabės CK Politbiuro narių portretai; kada prie kiekvieno tualeto duodami nurodymus stovės partiniai darbuotojai, o visi žmonės taps Platonais Karatajevais[3], kuriems „priliptų“ Nyčės žodžiai: „Jie apvalučiai ir teisingi, geručiai, gerbiantys viens kitą, jie kaip smiltelė prie smiltelės – apvalūs, gludūs ir švelnučiai“*[4], – tada, vadinasi, bus ir komunizmas.
* „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, trečia dalis, „Apie menkstančią dorybę“.
Taip galvojo ir protarybiniai žmonės, ir dauguma disidentų. Marksas, Engelsas ir Leninas atlikinėjo Epikūro rolę viduramžiais: vieni jį keikė, o kiti mylėjo nežinodami, kad jų aptarinėjama ideologija su Epikūru neturi nieko bendro.
Visuomenė, pristatoma socialistine, priminė Saros Džein Sikori* paveikslą, kuriame stora moteris diriguoja iš meduolių nulipdytiems muzikantams ir choristams – mažiems, plokštiems, vienodiems. Viduržemiško monoteizmo** – ar tai judaizmo, ar krikščionybės, ar islamo, o iš dalies ir konfucianizmo sistema. O tapęs disidentu svajodavo apie „laukinius Vakarus“, kapitalizmą, kad tik šis būtų žiauresnis, ciniškesnis, vulgaresnis ir klastingesnis už meduolių chorą. Ir toliau tikėdavo: tetulė chorvedė (Stalinas, Mao, Brežnevas) – tai Lenino reinkarnacija. „Stalinas – tai Leninas šiandien“***. Antitarybininkai Stalinu tiki lig šiolei.
* Sara Džein Sikora (Sarah-Jane Szikora) – šiuolaikinė anglų menininkė. Minimasis paveikslas visur pateikiamas be pavadinimo. Sąlygiškai jį galima vadinti „Meduolių choru“, „Chorvedžiu“ ar „Dirigentu“.
** Kitaip tariant, abraomiškųjų religijų.
*** Stalininių laikų šūkis.
Ir štai pora paauglių, skirtingai nei absoliuti dauguma pilnamečių, suvokia, kokie pravoslavo-islamo-konfucianistiniai didžiavalstybiniai niekai yra pateikiami kaip marksizmas-leninizmas, ir nusprendžia sukurti komunistinę partiją. Taip, tai keturiolikmečiai paaugliai. Bet tai jų netrikdo. Nes juk Don Kichotai nesitrikdo. Be to, visuomenės moksluose jie labiau išprusę už TSKP.
„… bet koks normalus ir išsivystęs žmogus itin lengvai ir greitai prieidavo išvados, kad esama prieštaravimo tarp deklaruojamos teorijos ir realios visuomenės praktikos. Toliau jau reikėdavę sudaryti vaizdą, kad tu tojo prieštaravimo nematai, ir daugiau ta tema nebegalvoti; arba pereiti prie kokios nors ciniškos pozicijos – pritapti prie Sistemos, remiantis jos visišku melagingumu; arba žmogus jau tapdavo, kaip minimum – pasyviu opozicionieriumi. O toliau galėdavusi sekti evoliucija bet kuria kryptimi“ (Tarasovas, interviu Vsevolodui Sergejevui, 2008 m.).
Šio straipsnio herojų evoliucijos būta greitos.
***
Pamąstyk ne apie tai ką gali padaryti, o apie tai ką privalai.
Klaudianas
1972-1973 mm. sankirtoje prie naujametinės eglutės, du maskviškiai vidurinės mokyklos mokiniai, 1958 metais gimęs Aleksandras Nikolajevičius Tarasovas ir Vasilijus Minorskis – ryžtasi revoliucijai. Ne kontrrevoliucijai, kurios reikėjo antitarybininkams – o revoliucijai.
Ko daugiau šiuose žmonėse – proto aiškumo ar „dostojevščinos“? Manytina, ir vieno, ir kito. Logika, proto aiškumas – juose pačiuose, o dostojevskiškais personažais, keistuoliais juos daro aplinka: tarp ketvirtadalio milijardo infantiliškų miesčionių, šių pusvaikių veiksmai atrodė kaip beprotybė.
Revoliucijai reikalinga pogrindinė partija; pastarajai – pogrindinės grupės, iš kurių toji partija sudaroma. Ir štai paaugliai ieško aplinkui tų, kuriuose derėtų sąžinė ir protas lyg adatų šieno kūpėtoje. O derinys toks retas, tai reikalas einasi sunkiai. „Paaiškėjo, kad tik absoliuti mažuma žmonių, apie kuriuos galvojome, pasirodė tinkami“ (A. Tarasovas, ten pat).
Tai kas įvyko, primena romaną, ir gėda mums, rašytojams, kad jisai dar neparašytas. Lygia greta su šiais berniukais, kurių neformaliu lyderiu buvo Aleksandras Tarasovas, toje pačioje Maskvoje, tų pačių 1973 metų pradžioje pasirodė Natalijos Jakovlevos Magnat įkurta MPGI (Maskvos valstybinio pedagoginio instituto: rus. „Московский педагогический государственный университет“ –МПГИ antrakursių studenčių komunisčių grupė, pavadinimu „Kairioji mokykla“.
Dvi donkichotiškos salelės kvailų ir vulgarių miesčionių okeane apie kits kitą nieko nežino. Tuzinas paauglių – Aleksandras Tarasovas, Vasilijus Minorskis, Igoris Duchanovas, Nadiežda Posisajeva, Irina Bogačiova, Sergejus Trubkinas ir kt. – sudaro NKP, Naujųjų komunistų partiją. Partija pasivadino, kai jų tebuvo penkeri – tuo būdu apsibrėžtas tikslas. Tarasovo „Neokomunizmo principai“ atlieka teorijos vaidmenį. Penkiolikmetis pradeda politinio rašytojo kelią. Keturi „Kairiosios mokyklos“ žmonės – Natalija Magnat, Olga Baraš ir Ina Okup (kiek vėliau, dar ir Jelena Janenko, Zoja (pavardė nenurodoma) ir Kaplanas) – veda savo propagandą, daužydami galvas į bizantiško miesčionio abejingumo sieną.
* Magnat neatskleidė jos pavardės ir potarybiniais laikais: anot Magnat, Zoją infiltravo į Gynybos ministeriją.
Kelias dienas iki 1973 metų rugsėjo vienuoliktosios fašistinio perversmo ir Salvadoro Aljendės nužudymo, Natalija Magnat ir Olga Baraš nueina į susitikimą su politinę situaciją pasaulyje aiškinančiu žurnalistu-tarptautininku. Klausinėja taip, kad išgautų informacijos apie Vakarų kairiuosius, ir tokiu būdu, kad aplinkiniai taipogi daugiau sužinotų apie tai, kad Vakarų jaunimo būna ir kairiojo – ir žurnalistas papasakoja daugiau, nei pradžioje ketino. Merginos nežino, kad salėje esantis penkiolikmetis moksleivis puikiai supranta, kam tie klausimai, ir kodėl jie kelti taip, o ne kitaip. Mat, sunku ką panašaus ir numanyti – politikos vunderkindų juk būna dar mažiau, nei muzikos ir šachmatų.
„Ir po to susitikimo su Zorinu, prie mūsų priėjo toks berniukas ir paklausė, iš kur mes tiek daug žinome apie studentų judėjimą, „Juodąsias panteras“, kontrkultūrą, kairuolius… Aš manau, kad jis ir pats jau nemažai žinojo, bet juk buvo gudrus – žinojo kaip pradėti pokalbį“ (N. Magnat, interviu Tatjanai Titovai, 1994 (?)). Abu du nenumano, kad pašnekovas – pogrindinio būrelio narys.
Po kelių mėnesiu bendravimo ir abipusio „zondavimo“, susiklosto ne šiaip romaną primenanti, bet teatrališka ir „dramaturgiška“, net komiška situacija. Abi dvi grupės bando viena kitą užverbuoti – vienu metu, 1974 metų gegužės devintąją, beveik tą pačią valandą, bet skirtingose vietose. Tarasovas verbuoja Baraš, Magnat – Trubkiną. Iš savo pašnekovų, abu verbuotojai apstulbę išgirsta: pas mus yra organizacija – gal norite prisijungti? Ir abu skuba atgal pas saviškius, pranešdami: mus, verbuotojus, pačius verbuoja!
1974 metų rugsėjį, pogrindininkai susivienija į Tarybų Sąjungos Neokomunistų Partiją, TSNKP (Неокоммунистическая партия Советского Союза – НКПСС). Valdančioji kontrrevoliucinė partija irgi vadina save komunistine – mat, jos legitimumas remiasi Leninu.
1974 metų gegužės – birželio mėnesiais, Tarasovas parašo „Neokomunizmo principus“, kurie priimami kaip programinis dokumentas. Polenininė vadovybė išdavė revoliucijos reikalą. Šalis krinta į stagnacijos būklę. Vis daugiau buržuazinės, vartotojiškos psichologijos žmonių. Su tokia vadovybe ir bendra protų būsena – atsilaikyti prieš Vakarų spaudimą neįmanoma. Disidentai ne geresni, bet dar blogesni už vyriausybę. Amžiaus pabaiga gresia šalies iširimu ir kapitalizmo atgimimu – ir tapsią dar blogiau. Tiesa, TSNKP dar tiki, kad TSRS pastatytas socializmas. Jai reikalinga politinė revoliucija, nekeičiant ekonominės santvarkos.
Pažymėti, kaip Tarasovui ir Magnat, tuomečių jų teorijų naivumą ir neišbaigtumą – leistina tik jiems patiems. Mat, keturiolikos-aštuoniolikos metų revoliucionieriai šalies sanklodą ir netolimą ateitį žinojo geriau nei devyniasdešimt su viršum procentų gyventojų – tuo viskas pasakyta. O antroji jų klaida labiausiai atleistina – ją nulemia padorumas ir protas. Ją padarė ir narodovolcai, ir Marksas, ir Engelsas, ir Leninas, ir Mainhof.
TSNKP deramai neįvertino žmogiškosios prigimties kvailybės ir niekšybės. Kuo protingesnis ir garbingesnis žmogus, tuo jam sunkiau patikėti kvailybe ir niekšybe. Kaip protingu žmogumi, jis apie jas žino, bet įsisąmoninti jųjų laipsnį jam – sunku. Vasilijus Minorskis važiuoja į Kinešmą ir mato, kad bendraamžiai tesugeba kalbėtis apie tai, kur įsigyti džinsų. Minorskis dėvi džinsus, o jie – ne; į tai ir susiveda kiekvienas dialogas. 1974 metų vasarą merginos nuvažiuoja Ukrainon, ir pamato, kad nėra į ką ir kreiptis, nes miesčioniškumas tiesiog matosi iš veidų. Vienminčių atsiranda Leningrade, Dniepropetrovske, Kaliningrade, Kirove, Rygoje, Gruzijoje, bet jų – vienetai. Visgi, TSNKP išauga iki dvidešimt dviejų narių, o žymią įtaką daro dar trisdešimčiai žmonių.
1974 metų vasarą, pogrindininkai žengia rizikingą žingsnį – ant pastatų sienų ima rašyti šūkius „Revoliucija – dabar!“, „Nušalinkite marazmatikus nuo valdžios!“, „Dešimties metų gana!“ (Brežnevo valdymo). Kreidinių užrašų būta blankių ir neryškių – ateičiai nutarta platinti lapelius. Visa tai buvo labai romantiška, vėliau geraširdiškai prisimins Tarasovas. Vienas rašo, du budi – ar pro šalį nevažiuoja milicija?
Priešakyje irgi buvo romantika – tik ryškesnė ir žiauresnė.
***
Iš politinio entuziazmo beveik visada gema narsa; tokio tipo pasmerktieji, kuriems įsitikinimai aukščiau visko – miršta ramiausiai iš visų.
Manuelis de Lara, „Pasmerktas mirti“
Ar žino pogrindininkai, kas jiems gresia? Kaip turintys valdžią elgiasi su komunistais?
Žino. Kruopščiai konspiruojasi. Yra žmogus, pabijojęs stoti į partiją, bet sutikęs saugoti partarchyvą. Kratų pas partiečius atveju – „kompromato“ neras. Skambinasi tik per gatvėje esančius telefonus automatus. Numerius įsimena, neužsirašinėja. Daugumą telefonų ir adresų įsimena Duchanovas. Antraeilės reikšmės numerius užsirašinėja į knygas lyg tai būtų puslapių numeracija. Pseudonimai neprimena tikrųjų vardų. Su regioninėmis grupėmis susirašinėjame nematomu rašalu.
Kaip juos surado KGB? Atskirų pogrindininkų vedama atvira, neatsargi propaganda. Tarp aštuoniasdešimties ir šimto žmonių galėjo įskųsti. Ir kažkas įskundė.
Iškart po 1975-ųjų naujametinių švenčių, buvo suimta dešimtis maskviečių (1980 metais suėmė kiroviečių grupę: Iriną Borisenkovą ir Vadimą Makiną). Merginų nenustatė. Visus suėmė per vieną dieną, išskyrus traukiniu Leningradas-Maskva važiavusį Tarasovą. Nežinojo, kur jisai – bilietai tada parsiduodavo nepateikiant dokumentų. Sužinojęs apie areštus, Tarasovas sudegina visus archyve saugotus dokumentus. Pražuvo pirmieji Tarasovo ir Magnat darbai. O namuose jo jau laukia.
Areštantams santykinai pasisekė. Nėra TSNKP egzistavimą patvirtinančių dokumentų – juos tegalima kaltinti pašnekesiais. Antra – jie itin jauni, antai Sergejui Trubkinui vos keturiolika metų. Byla nepasiekė teismo – TSRS neteisdavo už pažiūras, tik už veiksmus. Tarasovą, Duchanovą ir Nikolajų Nikitiną pusei metų paguldė į specialias psichiatrijos ligonines; Nikitiną – už iššaukiantį elgesį. Laikyti ilgiau kaip pusmetį be teismo – negalima. Kitiems – šalinimas iš instituto ir komjaunimo, tarnyba armijoje.
TSNKP gretose atsidūrė Cvigūno, Andropovo pavaduotojo ir Brežnevo krikštatėvio, giminaitis. Tikriausiai, būtent Cvigūno vardas pakeitė kalėjimą „psichūške“ – giminaitis-politkalinys karjeristui pavojingesnis už išprotėjusį giminaitį.
Areštantams padėjo ir tai, kad jie vis dėlto gyveno Tarybų Sąjungoje, o ne JAV. Lobotomija (atskirų smegenų dalių šalinimu ar išdeginimu), žmogaus vertimu į mankurtą, mūsų psichiatrijos ligoninės neužsiiminėjo (prisiminkime kuo baigė filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“ herojus[5]).
Beje, yra daug būdų, kaip išvaryti žmogų iš proto. EKT (elektrokonvulsinė terapija), insulininės komos, neuroleptikų perdozavimas. Norintiems susipažinti su šiais metodais, čia duosime trumpą paaiškinimą. Nuo didelių neuroleptikų dozių, žmogų susuka (toks pacientų žargonas). Galva pasisuka atgal, korpusas – priešinga kryptimi. Gali net kaulai išnirti. Hemingvėjus, savanoriškai praėjęs EKT, nusišovė: „Kokia prasmė sujaukti man galvą ir ištrinti mano atmintį, kuri ir yra visas mano turtas…“ Štai, kokį įspūdį EKT paliko Holivudo aktorei Melisai Holidei: ji „sugriovė mano gyvenimą. Esu išgyvenusi išprievartavimą, bet elektrokonvulsinė terapija – blogiau“ (iš interviu žurnalui „Houston Chronicle“, 1996 metai). Nuo EKT daug kas netenka atmintis, kas ir įvyko su Igoriu Duchanovu.
Po pusės metų, Tarasovą įvertino komisija. „Mane nusivedė į kažkokį kabinetą – pakankamai didelį, ne mūsų padalinyje (…) Ten sėdėjo penki žmonės: mano gydytojas, skyriaus vedėja ir trys, kurių nepažinau. Tikėtina, vieno iš jų būta vyriausiojo gydytojo, o kitų dviejų – iš KGB. Žinoma, visi dėvėjo baltus chalatus – mat, iš „laisvų“ niekam be chalatų vaikščioti neleisdavo: žmogus be chalato – tai įkalintas „psichas“. Uždavinėjo įvairius klausimus – apie mano savijautą, mano pažiūras, ar aš suprantu kur esąs, kokiame mieste, kokia šiandienos data, kokie metai ir t. t. Kelis sykius prašė praeiti iš kampo į kampą. Klausinėjo, kaip žiūriu į valdžią, ar savo atsiuntimą čia laikau teisingu, ar atsimenu, kuo vardu mano tėvai, kada vykęs Didysis Tėvynės karas… Daug klausimų, užtrukusių apie keturiasdešimt penkias minutes, o gal ir daugiau… (…) Kartais jie tyliai, pašnibždomis tardavosi su skyriaus vedėju, arba taip pat tyliai klausinėdavę gydytojo – ir atsakymai irgi būdavo tokie tylus, kad aš negirdėčiau. Du nepažįstamieji buvo patys svarbiausi – (…) klausinėdavo kitus, net vyriausią gydytoją, o kartais net ne klausinėdavo, o tiesiog žiūrėdavo į vyriausiąjį gydytoją ar skyriaus vedėją – ir tie greitai-greitai kažką jiems imdavę aiškinti. Vienas iš KGB-istų, matomai, pats pagrindinis, manęs iš viso nieko neklausinėjo, ir tebendravo su gydytojais. Antrasis, klausinėjęs ir manęs, nebuvo psichiatras – tai buvo matyti iš jo bendravimo manieros (visi psichiatrai su pacientais kalbasi ypatingai – iš karto jauti, kad tave laiko nepilnaverčiu ir su tavimi bendrauja būtent kaip su ligoniu – iš dalies užjaučiančiai ir rūpestingai, lyg su vaiku ar kačiuku, iš dalies niekinamai – tu jauti, kad tavo žodžiai jiems nėra patikimos informacijos šaltinis, kad jie geriau už tave žino, kaip viskas yra iš tikrųjų)“ (iš Tarasovo laiško straipsnio autoriui). Tai – šekspyriška scena.
Pirmoji komisija komunistą palaikė nepakankamai išprotėjusiu. Pernelyg teisingai atsakinėja, per daug atsimena. Žiūriu, prisimins Marksą su Leninu. Elektrokonvulsinę terapiją, insuliną ir neuroleptikus reikia papildyti mušimais ir antrankiais. Į kirkšnis, inkstus ir galvą. Atskiroje palatoje. Ir tegul tai daro ne sanitarai, o kariškiai. Lai vaizduoja, esą medicinos darbuotojai (Kartais išsiduodami, kreipiantis į vienas kitą kariniu laipsniu).
Antikomunistai vaizduoja komunistus, budeliai – gydytojus, kariškiai – medbroliukus. Sutinkamai su principu „kiekvienas žmogus – vilkolakis“, sveikai mąstantis komunistas pavaizduotas išprotėjusiu kontrrevoliucionieriumi. Iš tiesų: „visas pasaulis – teatras“. O nenorinčius vaidinti – privers.
Dar po pusmečio, septyniolikmetį jaunuolį pagaliau paleidžia – kaip invalidą, su hipertrofija, reumatizmu, ankiloziniu spondilitu, kepenų ir kasos ligomis, negalintį be skausmo judėti negeriant nuskausminamųjų.
Praėjus dar pusei metų, septyniolikmetį jaunuolį galiausiai paleidžia, bet kaip invalidą: su hipertrofija, reumatizmu, ankiloziniu spondiloartritu, kepenų ir kasos susirgimais, nebegalintį be skausmo judėti, nenaudojant nuskausminamųjų. Priešais antrąją komisiją, kaliniui pavyksta atlikti hamletišką – išprotėjusio, nukenksminto žmogaus vaidmenį. Jei pirmosios komisijos apžvalgos būta šekspyriškos ir pobūdžiu, ir gilumu, tai dabar analogijos jau tiesioginės. Be to, jis iš tiesų atrodo nekaip. Pagaliau, be teismo ir metus laikyti buvo negalima, o dabar juo labiau. Prokuratūra gali užpykti ant KGB, ir ligoninės viršininką išmestų. Buvo pusėtinas teisėtumas, mat valdžia dar vaizdavo komunistus.
Kasdien tikintis areštų, TSNKP užsislaptina ir neria „į dugną“. Nataliją Magnat ir Olgą Baraš kankina chroninė nemiga, abi dvi sėdi ant migdomųjų. Tuo laiku visą organizaciją vienai tempusiai Magnat išsivysto anoreksija, o vėliau – Krono liga. Atskiri Don Kichotai palūžta, vėl virsdami Alonsais Kichanais ir palikdami partiją. Ina Okup emigruoja į Izraelį.
* Servanteso Don Kichoto tikrasis vardas ir pavardė.
***
Frydrichas Gorenšteinas (1932-2002) rašė labai netolygiai, bet kartais neblogai. Pavyzdžiui, apybraiža apie Leniną. Brežnevinė vyriausybė renkasi ant Mauzoliejaus tribūnos. Ir štai Leninas atgyja. Atsistoja. Eina tribūnon. Valdantieji paniškai metasi į jį. Užgniaužia burną, užlaužia rankas ir, paguldę atgal, su palengvėjimu atsidūsta, šluostydamiesi prakaitą. Ir, eidami ant tribūnos, po Lenino portretu meiliai mojuoja Raudonąja aikšte žengiančiai liaudžiai.
Autorius neįtarė, kad tais pačiais metais, kai jis šitai rašė, toji istorija realiai įvyko tame pačiame mieste, kuriame jis pats gyveno, ir kurį aprašinėjo.
TSNKP ir buvo tuo prisikėlusiuoju Leninu – maištavusiu ir liaudin ėjusiu Lenino reikalu. Ir, kaip pas Gorenšteiną, Leninas skubiai paverčiamas daržove, taip injekcijomis į daržoves buvo verčiami ir jo įpėdiniai. Tai primena sceną iš „Skrydžio virš gegutės lizdo“. Praėjęs EKT, pagrindinis herojus grįžta pas kitus pacientus, o vyriausiasis gydytojas džiugiai į jį žiūri: jis aiškiai nesavas – tai ne žmogus, o pusiau gyvulys. Ir staiga jis pašoka ir juokdamasis taria: aha, galvojote, kad aš pasidaviau?!
Iš 1975-1985 metų tėra išlikusi viena Tarasovo nuotrauka (pogrindininkai vengia fotografavimosi). Išėjęs laisvėn šypsosi – su dar neataugusiais plaukais ir nuo sumušimų ant galvos likusiais randais. Tai ir yra toji scena iš filmo. Neišvestasis iš proto nepateisino lūkesčių tų, kas bandė jį išvesti.
Viešai tokių scenų Tarasovas nekelia: gyvenimas ne kino filmas – juk jį iš karto vėl pasodintų, greitai nufilmuojant filmo pabaigą. Nepamirškime, kad tais pačiais 1976 metais VFR kalėjime nužudė revoliucionierę Mainhof, kurią taip pat kankino psichiatrais, ir taip pat be teismo – o TSRS sušaudė prieš TSKP maištavusįjį leninietį kapitoną Valerijų Sabliną. Represinių organų akivaizdoje reikia vaizduoti nuskriaustą miesčionį. Dar – stengtis sugrįžti į protiniam darbui tinkamą stovį. Savarankiškai gydytis, įveikinėti derealizacijos sindromą, baisią migreną ir patologišką mieguistumą (Simboliška. Valdžia migdo revoliucinį protą tiesiogine to prasme). Ir dar skaityti Markso „Kapitalą“, tobulinti savąją teoriją. Straipsnyje „Kas mažai žinoma apie Leniną“[6], aš rašiau apie Lenino brolį Aleksandrą Uljanovą, kad jaunuoliui įsisavinti „Kapitalą“ – tikra retenybė. Štai, dar viena tokia retenybė.
Mirtis Tarasovui tampa Damoklo kardu. 1977 metų sausio 8-ąją Maskvoje nugriaudėja armėnų nacionalistų užtaisyti sprogimai. Vyriausybė gaudė visus galimai įtartinus asmenis. Sulaikytas ir tardytas Tarasovas tik per retą atsitiktinumą išvengė sušaudymo: teroro akto dieną jis, daugeliui matant, negalėdamas judėti pragulėjo Reumatizmo institute. Tvirtas alibi. Bet iki 1982 metų jį atvirai stebi KGB.
Viską pažįstame per palyginimus. Dabar VVP jau nebe eilinis KGB darbuotojas* – ir pasidarė blogiau: „Šiais laikais, jei suima, tai be perspėjimo griauna, guldo veidu į žemę, duoda stipriai per galvą, visu balsu keikiasi, ir tarp menčių kiša automatų vamzdį. Kitaip nebūna. Dabar, jei jau tardo, tai muša be pasigailėjimo (kaip kad komjaunuolio Andrejaus Sokolovo atveju, kurio reikalauta prisipažinti esant mitinės „teroristinės organizacijos“ – „Naujosios revoliucinės alternatyvos“ – nariu), be to, gali sumušti mirtinai (atminkime „Pumanė bylą“), o gali sugalvoti ir kažką ypatingai išmaningo (kaip Kabarda-Bulkarijoje, kur tardomuosius išveždavo miškan ir porai valandų gyvus pakasdavo po žeme). Ir mandagiai, „jūs“ dabar nebesikreipia, o vis dažniau rėkia „tu, suka!“. Dabar ir kratos vyksta kitaip. (…) Dabar iš jūsų pagriebs viską, ką tik ras – neskirstant sumes į maišus ir dėžes – ir išneš. O protokole taip ir parašys: „Kartoninė dėžutė iš… su popieriais“. Ir viskas. Ir daugiau tųjų popierių nebeišvysite. Ir jei pas jus tokioje dėžutėje kartu su popieriais bus išnešę pinigų bei papuošalų – jų irgi nebeišvysite. O jei į tą dėžutę pakeliui įdės puskilogramį heroino ir puskilogramį sprogmenų – jūs irgi niekam nieko neįrodysite. Turiu pažymėti, kad 1970-aisiais sprogmenų su heroinu niekam nepakišinėdavo“ („Tarasovas, Sugrįžimas į Lubianką“[7]).
* Beje, vienos iš specialiųjų psichinių ligoninių direktorė potarybinais laikais tapo Sveikatos apsaugos ministre.
***
Dar iki arešto, Tarasovas pusę metų studijavo filosofijos fakultete. Vėliau, jis neakivaizdiniu būdu baigia ekonomikos fakultetą (VZFEI). Po antro kurso, formaliai savanoriškai palieka, o faktiškai – dėl ideologinių priežasčių išmetamas iš MGPI Istorijos fakulteto (čia – detalus sutapimas su Lermontovu ir Leninu). Mokslus baigia 1987 metais MGU (Maskvos valstybinio universiteto: rus. „Московский государственный университет“ – МГУ) Istorijos vakariniame fakultete. Komiška: dėl marksizmo Tarasovą išmetęs partbiuro sekretorius buvo vardu Vladlenas (Lenino garbei). Visa tai būtų buvę juokinga, jei nebūtų buvę taip graudu, kaip, sekdamas Lermontovu pastoviai kartodavęs Leninas.
* Visasąjunginis neakivaizdinis finansų ekonomikos institutas (rus.: „Всесоюзный заочный финансово-экономический институт“ – ВЗФЭИ); dabar – Visos Rusijos, prijungtas prie Finansų universiteto prie Rusijos Federacijos vyriausybės.
Nuo 1978 metų TSNKP atkuriama, nors Magnat guli ligoninėse, Duchanovas – psichiatrinėse, jau paprastose, o nebe „spec“, nes iš jo padarė tikrą beprotį, o Nikitinas po pasibuvimų specialiose psichiatrinėse ligoninėse, dingo visam. Tarasovas tampa Olgos Baraš bendradarbiu, kad galėtų bendrauti, neatkreipiant KGB dėmesio. Tobulėja pogrindininkų teorija – jiems aišku, kad TSRS nepastatytas socializmas, kad tarybinė santvarka – kažkas savito, reikalaujančio analizės ir naujos terminologijos.
Bet lygiagrečiai su visu tuo, revoliucionieriai suvokia tai, kas baisiausia: problema ne tik perpuvusioje vyriausybėje – morališkai nyksta visa visuomenė. Lermontovas sakė: bėda ne tik tame, kad žmonės kenčia – bėda, kad dauguma kenčiančiųjų to nesuvokia. TSRS ir XX amžiaus Rusijai šie žodžiai niekada nebuvo tokie aktualūs, kaip 1980-1991 metais, ypatingai per 1985-1991-ųjų „perestroiką“ (katastroiką): „… kurie netgi nepajėgūs suvokti, kad jie – aukos“ (Tarasovas, „Anti-Matrica“ arba Bablo „kova“ su asilu“[8]). Tai apie tą patį.
Vyriausybė, pasekdama jaunaisiais revoliucionieriais, valstybiniu protu galop suvokia, kad šalis akligatvyje – ir, nusimesdama marksizmo-leninizmo kaukę, pradeda pereidinėti prie kapitalizmo: taip galima išlikti valdžioje, tuo pačiu plėšiant daug daugiau negu anksčiau – nebetrukdysianti nei komunisto kaukė, nei tarybiniai įstatymai. „Hitlerio šokis“ prasideda[9].
Tarasovas ir Magnat teisingai įvertina ateitį. Amžiui baigiantis, TSRS iširsianti. Iš pradžių atkris Pabaltijys, po to Užkaukazė. Ir visa tai įvyko dar anksčiau dėl to, kad valdžion atėjo Gorbačiovas – dar kvailesnis ir dar didesnis neoliberalas (liberastas)[10], nei likusi partinė viršūnėlė. Bet netikėtų aplinkybių iš anksto nenuspėsi. Tad, galima sakyti, TSNKP neapsiriko.
1985 metų sausį TSNKP pasileidžia. Šalies iširimą belieka stebėti: nėra priėjimo prie žiniasklaidos. Dažnai kartojant, žmones galima įtikinti bet kuo – juk tam žiniasklaida ir reikalinga. O TSNKP lemta tapti balta varna – bepročiais visuomenės akyse.
Gėbelsas tikrai neklydo, teigdamas, kad šešiasdešimt procentų žmonių – itin imlūs įtaigai; likusiems, taipogi, iki tam tikro laipsnio irgi daug ką galima įteigti; o daugumai – pilnai. Ir jei anksčiau į SPB (spec. psichiatrines ligonines; rus.: спецпсихбольницы) teguldė atskirus žmones, tai dabar durnių namais tapo visa postsovietija. Ir simboliška, kad Leningradą pavadino SPb[11].
Natalija Magnat mirė 1997 metų spalio 18 dieną, sulaukusi keturiasdešimt dviejų metų amžiaus – nuo tos pačios Krono ligos. Potarybinis pasaulis reikalavo dvidešimties tūkstančių JAV dolerių už operaciją, ir trisdešimties tūkstančių už pooperacinį gydymą. Magnat nužudė buržuazinis režimas, kurio iškilimą ji numatė, ir prieš kurį ji perėjo kontratakon, septyniasdešimtaisiais metais. Šitaip nužudytų jau ne mažiau šimto tūkstančių. Tarp jų Magnat – viena geriausiųjų.
Netrukus prieš mirtį, jos klausė: ar nesigailinti praradusi sveikatą, neištekėjusi, nepadariusi karjeros? „Ne, nesigailiu. (…) O štai viskas, kas dabar vyksta, sako man, kad aš buvau teisi, kad mes buvome teisūs – ir tas ekonomikos žlugimas, kai gamyklos stovi, ir žmonėms nemokami atlyginimai, ir tas skurdas, ir tie bomžai… kada buvau maža, aš tokio siaubo net įsivaizduoti negalėjau… ir tas obskurantizmo sprogimas – pradedant visokiais Čumakovais ir Kašpirovskiais, baigiant tais įsigalinčiais popais ir okultistais… ir nusikalstamumo… ir tie nacistai bei antisemitai… ir visa ta nacionalistinė beprotybė, pradedant Ošu, Sumgajitu, Karabachu… Aš manau, tai – atpildas visuomenei už tai, kad ji, toji visuomenė, buvo miesčioniška, tegalvojo apie savo užpakalį, ir nenorėjo galvoti apie progresą, apie bendrąjį gėrį, apie kažką aukštesnio… Juk mes prieš tą miesčioniškumą ir išstojome… mes jo neapkentėme… Mes tokios įvykių raidos ir baiminomės – mes juk numatėme, kad visa tai kažkuo panašaus ir baigsis. Manau, kad jei tokių kaip mes būtų buvę daug, daug daugiau – istorija būtų galėjusi pasisukti kitaip, be Tarybų Sąjungos iširimo, be tarpetninių žudynių, skurdo, visuotinio kartėlio ir sugyvulėjimo… Aš nieko gero nelaukiu. Žinau, kad toliau bus blogiau. Kultūros mes greitai neteksime. Prie tojo alkoholiko Jelcino viską, ką galima išvogti – išvogs. Ir mes grįšime atgal į XIX amžių, į skurdžią, atsilikusią carinę Rusiją. Tiktai be žydų pogromų, kadangi visi žydai išvažiavo. O visa kita – bus… Ne, aš nesigailiu. Tesigaili miesčionys. Jų vaikai ir vaikaičiai jiems pasakys, ką apie juos galvoja – ir spjaus jiems į snukius!“ (ten pat).
Dabar galima patikslinti – pogromai irgi bus, tiktai ne žydų, o kaukaziečių. (Žydai ir kaukaziečiai – irgi ne pyragai. Tiesiog ne apie tai kalba).
Per Magnat laidotuves, Tarasovas kalbėjo buvusiems partiečiams: nėra kuo didžiuotis; štai, jei būtume nuvertę TSKP ir vadovavę revoliucijai – būtų kitas reikalas. Tokie žodžiai atleistini tik TSNKP vadovui. Dvidešimt du keturiolikos-devyniolikos amžiaus žmonių nuveikė daugiau nei absoliuti gyventojų dauguma – net neatsižvelgiant į partiečių skaičių bei amžių. Nuveiktų darbų mastelis priklauso nuo išorinių aplinkybių; veiklos rezultatus reikia vertinti atsižvelgiant į jas – tada išaiškėja, ko vertas žmogus.
Tarasovas ir Magnat įvertino save taip pat kaip Lermontovas – savąją trylikos-aštuoniolikos metų amžiaus kūrybą. Žmogus težiūri rezultatų, neatsižvelgdamas į amžių ir sąlygas, nors būtent jam pačiam tai būtų parankiausia – atsižvelgti į savo amžių ir aplinkybes. Tokie žmonės verti daugiausiai pagyrimų – ir būtent jie sulaukia jų mažiau, nei yra nusipelnę. Savęs juk nepagirsi – ir stovi lyg apspjautas…
TSNKP sudarė vieną dešimtmilijonąją pilnamečių šalies gyventojų dalį (pusei jos gretų susidėjus iš nepilnamečių). Aš pats priklausiau pagal bendrą šalies gyventojų skaičių dešimt kartų gausesnei grupuotei (sudariusią vieną milijonąją dalį tam tikros potarybinės šalies gyventojų). Ir buvau ne keturiolikos-devyniolikos, o dvidešimties-dvidešimt penkių metų amžiaus. Ir nei mes daugiau už juos pasiekėme, nei padarėme mažiau teorinių bei praktinių klaidų, nei geriau konspiravomės, ir, be to, nepatyrėme kankinimų, o jei ir būtume patyrę – tai dar ne faktas, kad juos būtume ištvėrę. O kas gerai kritikuoja, lai pakelia užpakalį ir kažką padaro. (Kuo aukščiau užpakalis, tuo sunkiau būti protingu). NKP, „Kairioji mokykla“ ir jas apjungusi TSNKP – ryškus kairiojo judėjimo puslapis, pamokymas būsimiems jų paveldėtojams.
Tik šiuolaikinės inteligentijos degradacija tepaaiškinama, kad iš šios istorijos dar negimė politinis romanas. Tik degradacija – moraline ir intelektualine – paaiškinama, kad į pseudointeligentijos herojų tarpą įeina ne blogiau už daugumą žmonių gyvenę, o jei anksti ir mirę, tai tik nuo nesaikingo alkoholio ir tabako vartojimo visockiai, brodskiai, okudžavos, voznesenskiai ir rostropovičiai.
***
Skirtingai nei antitarybininkai, kurie per „perestroiką“ lyg King-Kongai daužėsi į krūtines, vaizduodami savo kančias ir skindami kentėtojų bei klasikų laurus, mūsų vunderkindas ir kone kankinys ant duonos kąsnio užsidirbdavo pats. 1988 metais praeina dvi psichiatrines ekspertizes Maskvoje ir Leningrade, kur pripažįstamas sveiku. Dirba: sargu Vaganskio kapinėse, katilų įrangos remonto šaltkalviu, dujinio katilo operatoriumi, mašinistu, Maskvos mėsos kombinato buhalteriu, braižytoju, projektinio instituto laborantu, apšvietėju „Ermitažo“ teatre, felčeriu, bibliotekininku, žurnalų „Sąjungų rūmai“[12] (uždaryto už radikalizmą) ir „Vugluskr“[13] bendraredaktoriumi, laikraščio politiniu apžvalgininku, moksliniu bendradarbiu Mokslų analizės centre prie Rusijos mokslų akademijos, RF Mokslo ministerijos konsultantu, Informacinio-tiriamojo centro „Panorama“ ir Maskvos žmogaus teisių biuro ekspertu, dėsto kultūros istoriją Maskvos vadybos institute* ir politinių teorijų istoriją Tarptautinėje verslo mokykloje**.
* Sergo Ordžonikidzės vardo Maskvos vadybos institutas (Московский институт управления им. Серго Орджоникидзе –МИУ); dabar – Valstybinis vadybos universitetas (Государственный университет управления – ГУУ).
** Tarptautinė verslo mokykla (Международная школа бизнеса) – 1990-ųjų metų amerikiečių verslo mokyklos filialas.
Nuo 1984 metų Tarasovas publikuojasi samizdate ir užsienio spaudoje (po pseudonimu), nuo 1988-ųjų – nepriklausomoje spaudoje (irgi po pseudonimais), o nuo 1990-ųjų, ir oficialiojoje. Renka neformalią politinę spaudą. 1988 metais įkūrė Nepriklausomąjį Archyvą (nuo 1990-ųjų – „Nepriklausomasis Archyvas – Nepriklausomoji sociologinė tarnyba“)[14]. Nuo 1991 metų – Naujosios sociologijos ir praktinės politikos studijų centro (NSiPPSC)„Feniksas“[15] bendradarbis; nuo 2004-ųjų, bendradirektorius; nuo 2009-ųjų – direktorius.
Fizinis spaudimas, tačiau, tęsiasi – nors ir ne kalėjimo tipo ligoninėje. 1995 metų lapkričio ketvirtąją, neatpažinti asmenys prie jo namų pašaukia Tarasovą pavarde, sumuša iki sąmonės netekimo, ir atima pasą (bet su juo buvusią didelę sumą pinigų ir brangenybes – palieka). Iškeliama baudžiamoji byla, bet kaltininkai nesurandami.
2002 metais Tarasovas tapo vienu iš knygų serijos „Čė valanda: šiuolaikinė pasaulinė antiburžuazinė mintis“[16] įkūrėjų ir sudarytojų, bei moksliniu redaktoriumi; 2005-aisiais, su Borisu Kagarlickiu – serijos „Klassenkampf“[17], o 2006-aisais, ir šiuolaikinius kairiuosius (daugiausia užsienio) autorius publikuojančios serijos „roZA REVOliuciji“[18] bendraredaktoriumi.
Trisdešimt metų rašytojo veiklos davė daugiau kaip tūkstantį šešiasdešimt straipsnių, prozos ir eilėraščių (pradedant 1992 metais), vertimų iš ispanų ir anglų kalbų (pradedant 1997-aisiais), knygas „Provokacija“[19], „Provokacija – postskriptumas iš 94-ųjų“[20], „Itin savalaikė apysaka“[21], „Revoliucija nerimtai“[22], „Iks šalis“[23], bendraautorystę, rašant eilę knygų („Tiesa apie Jugoslaviją“[24], „Politinis ekstremizmas Rusijoje“[25], „Kairieji Rusijoje: nuo nuosaikiųjų iki ekstremistų“[26]) – išėjusių trisdešimt vienoje šalyje. Rašo politologijos, istorijos, kultūrologijos, literatūros ir kino kritikos temomis.
O detaliau, Tarasovo darbų tematika apima skirtingas sritis, kaip kad: juvenologija*, konfliktologija, einamasis politinis procesas, politinis radikalizmas Rusijoje ir užsieniuose, masiniai visuomeniniai judėjimai, revoliucinių judėjimų ir partizaninių judėjimų teorija bei istorija, tarybinės santvarkos (kurią Tarasovas apibrėžia kaip „superetatizmą“) analizė, potarybinio kapitalizmo specifika, masinės kultūros prigimtis, masinė kultūra ir politika, tarpcivilizaciniai ir tarpkultūriniai prieštaravimai, lyginamieji tyrimai, šiuolaikinė literatūra ir kinas, 1960-70-ųjų metų kino teorija ir istorija.
* Mokslas, kompleksiškai (iš sociologijos, politologijos, psichologijos, seksologijos ir t. t. pozicijų) nagrinėjantis jaunimą.
Tarasovas pirmasis aprašė rusų nacių-skinhedų jaunimo subkultūrą, būdamas taip pat pirmuoju ultradešiniųjų (tai yra, fašistinių) idėjų ir organizacijų įtakos futbolo fanams tyrinėtoju Rusijoje („Futbolo fanų subkultūra Rusijoje ir dešinysis radikalizma“). Neprilygstamas pseudorevoliucinių judėjimų žinovas ir istorikas („Revoliucija nerimtai. Kvazirevoliucinių judėjimų teorijos ir istorijos studijos“[27]). Detaliausios ir griežčiausios šiuolaikinių pseudokairiųjų bei „kairuolių“, tame tarpe RFKP („Pusytės ir kairiukai: blogio meilė“[28], „Balagano pelkė“[29], „RFKP, socialdemokratijos erzacas“[30], „RFKP rąstas ir liūdna intelektualų Rusijoje lemtis“[31]) kritikos autorius. Nuosekliausias anarchizmo teorijos ir praktikos kritikas Rusijoje. Tikras Rusijos kairiojo judėjimo enciklopedistas*.
* Straipsnio autoriaus, nemažai skaičiusio Tarasovą požiūriu, norint parašyti tokius veikalus, pagal tarybinius standartus reiktų įgyti šešis-septynis aukštuosius išsilavinimus (ką bekalbėti apie apgailėtinus dabarties standartus).
2008 metų neonacistų įtrauktas į fiziškai naikintinų priešų sąrašą. 2011-aisiais, judėjimo „Mūsiškiai“ („Naši“) įtrauktas į „našistų“, Putino ir Vasilijaus Jekimenko „šimto šešiasdešimt aštuonių niekšiškiausių priešų“ sąrašą.
Ne veltui pirmojo psichiatrinio kalėjimo komisija įtarė, kad su leisgyviu vaikinu kažkas negerai. O antroji – stipriai suklydo.
***
Mano kerštas, aš atmokėsiu*.
Aleksandras Tarasovas. „Apie šventąsias karves“, „visos Rusijos ikonas“ ir amžinai neblaivius „demokratijos garantus“[32]
Griežtumas būdingas kovotojams už liaudies reikalą.
Balzakas. Ievos dukra
* Taip, tai parašyta ir evangelijoje[33].
Tarasovo kūrybos vienu straipsniu neapžvelgsi jau vien dėl abiejų (tai yra, tiek jo kūrybos, tiek pačio asmens). Pažymėsime tik tas daugumos kairiųjų, o dažniausiai pseudokairiųjų autorių fone išsiskiriančias, ir daugeliui žmonių labiausiai erzinančias jo savybes.
Tarasovas itin nemalonus ne vien tik antikomunistams, iš dalies antitarybininkams, bet ir daugeliui protarybiškų žmonių; ne vien tikintiems, bet ir daugeliui ateistų; stačiatikiškame-islamiškame regione – ateistų daugumai; ne vien priešams, bet ir daugeliui būsimosios revoliucijos šalininkų.
TSRS mylima iš skirtingų pozicijų. Tame tarpe, iš valstybinių, „bizantietiškų“. Dalinai, būtent per rusų liaudyje gyvuojančią valstybingumo sampratą. Toji psichologija turi ir gerą, ir kvailą pusę. Kriziniais momentais ji padeda konsoliduoti tautą, duoda jūrą „tarnauti tėvynei“ pasiruošusių savanorių. Tuo tauta ir išsigelbėjo tiek Didžiosios suirutės[34] laikotarpiu, tiek 1918-1921 ir 1941-1945 metais. Bet revoliucijai, proveržiui į komunizmą tai padarė meškos paslaugą. Daug kas Tarybų Sąjungą pamilo kaip valstybę, kurios bijosi priešai, ir kuria galima didžiuotis. O tuo pačiu ir kaip tvirtovę, kurioje gali jaukiai ilsėtis, po išmintingo vado sparnu ramiai žvelgdamas į nuspėjamą ateitį. Tuo tarpu, komunistas – juk ne valstybininkas, mat komunizmas numato valstybės panaikinimą, pasaulį laisvų žmonių, kuriems nebereikalinga vyriausybė, kada „kiekvienas žmogus – karalius“. Pradžioje šį išsireiškimą parašiau be kabučių, iš savęs, bet štai ėmiau ir pridėjau kabutes – kadangi prisiminiau, kad tai juk yra vieno pirmųjų, iki arešto sudegintų Tarasovo straipsnių pavadinimas…
Tos frazės autorius, Hju Longas, turėjo omeny, kad turtų Jungtinėse Valstijose pakanka visiems. O jaunasis Tarasovas ją permąstė supratęs, kad prie komunizmo kiekvienas žmogus realizuosiąs kaip kūrėjas.
Meilė TSRS kaip revoliucinei šaliai, kaip pasaulinės revoliucijos placdarmui, nebeskatinama jau seniai – nuo antrosios 1920-ųjų pusės. Protarybiškai nusiteikęs miesčionis nemėgsta į Tarasovą panašių tarybinių žmonių. Nors būtent pastarieji Tarybų Sąjungą ir sukūrė (todėl pusė stalinistų nenoriai, bet kartais pagiria Leniną).
Daug kam įsiminusiame filme „Lietaus žmogus“, sergančio autizmu klausia ar šis nori palikti ligoninę, ir gyventi su broliu laisvame pasaulyje. „Noriu“, – atsako. Tada gydytojas paklausia, ar jis nori pasilikti ligoninėje. „Noriu“, – iš naujo atsako pacientas. Ir lyg laikrodis kartoja dvi frazės: „Noriu pasilikti… Noriu išvažiuoti…“
Protarybiškai nusiteikę žmonės dažnai myli Sąjungą kaip ligoninę, sanatoriją. Joje griežta disciplina, ir joje jūs nesate laisva asmenybė. Bet joje galima jaukiai pasėdėti be gatvės muštynių ir plėšimų. Pacientai – tai tas pats meduolių choras iš Sikoros paveikslo. O tam kas dainuoja solo, ligoninė virsta psichiatriniu kalėjimu iš „Skrydžio virš gegutės lizdo“, kaip kad nutiko Tarasovui ir Dichanovui. Švelnūs gydytojai greitai įgyja visiškai kitokius veidus, o sanitarai prasitaria, kits į kitą besikreipiant pagal laipsnį. Taip formuojama visuomenė ir apskritai, ir atskiruose aspektuose, sakykime, literatūroje. Tai aš aprašiau „Keturiuose literatūros variantose“[35]. Tokia štai abraomiškųjų religijų monoteizmo sistema. Prie jos savaip kvietė ir Dostojevskis, ir Tolstojus, ją statė ir Stalinas, ir Mao Dzedunas.
Garsiai nuskambėjusioje Sergejaus Kara-Murzos knygoje „Manipuliacija sąmone“[36] gerai atskleidžiamas gatvinis, buržuazinis pasaulis – blogai, kad joje idealizuojama ligoninė, o EKT taikymas nepaklusniesiems, iš vis gėdingai nutylimas. Tarp nepaklusniųjų – tiek blogiausieji žmonės, plėšimo ir prievartos šalininkai, tiek geriausieji, savarankiškai mąstantys. Neatsitiktinai tas pats Kara-Murza prasitarė, kad Čadajevą „visiškai teisingai pasodino į durnių namus“. Rūpestingasis autorius-gydytojas parodė savo antrąjį veidą. Kara-Murza ir stalinistai – už ligoninės palatą, o neoliberalai – už akmenines džiungles, susišaudymus bei badymąsi peiliais laiptinėse, religininkai – už tą pačią ligoninę, tiktai dar griežtesnę, viduramžišką, su pacientais, kurie būtų ne daugiau išprusę nei gatvės chuliganai. O nuo tokių diskusijų sutrikęs apolitiškas miesčionis vis kartoja: „Noriu grįžti į ligoninę… Noriu likti ant gatvės…“
Komunistas Tarasovas bjaurisi abejais variantais. Ant gatvės kenčia dauguma (rytų slavai – tiesiog miršta). O klusnus pacientas panašesnis į viduramžių parapijietį, nei į komunistą. Be to, istorija moko, kad kiekviena ligoninė, gatvės spaudžiama, anksčiau ar vėliau sugriūna. Mat, ligoninė nesugeba atakuoti – tik tam tikrą laiką išsilaikyti apsiaustos tvirtovės padėtyje. Beje, Sikoros paveiksle pavaizduotas choras neatsitiktinai yra būtent meduolių choras. Juk jį suvalgo. Tad jis yra pasmerktas. Ir valgys jį ne vien tik užsieniečiai, „gatvė“. Griaunant šalį jį valgys ir viršininkai, ir chorvedys. Klusnūs pavaldiniai visuomet sužadina apetitą – pagunda per didelė. Komunistinė visuomenė – ne bažnytinis ar ligoninės choras su chorverdžiu-diktatoriumi, o laisvai muzikuojančių žmonių pasaulis. Kiekvienas komunistas – karalius. Ši ideologija elitarinė – ir tuo Tarasovas daug ką erzina.
Keturi fundamentalūs kairiojo judėjimo principai: socializmas, ateizmas, internacionalizmas ir lyčių lygybė – Tarasovo pristatomi grynu pavidalu, be jokių korekcijų (kas yra neįprasta daugumai, vadinančių save kairiaisiais). Pavyzdžiui, ateizmas dažniausiai būna nenuoseklus. Netikintys antgamtiniais reiškiniais dažnai laikosi krikščioniškų ar musulmoniškų elgesio normų. Tokiu būdu TSRS buvo diegiama pravoslavybė be dievo. Pravoslavybė, ir ypač islamas, būna itin gyvybinga ir be dievo idėjos. Būtent pravoslaviškame-islamiškame regione ateizmo padėtis visai prasta.
Turėjau tokį pažįstamą: vadindavo save kairiuoju, girdavo Tarasovą, ir kartais pakeiksnodavo islamą (pats anksčiau buvęs musulmonu). Bet štai man rašo: „Tarasovas irgi geras… įsikėlė pas save [soc. tinkle] Mahometo portretą ant kupranugario užpakalio“. Po ko Tarasovo atžvilgiu ėmė šalti. O vėliau paaiškėjo, kad jis iš viso ne kairysis, o sukčius. Taip ir reikia tikrinti žmogaus ateizmą. Dviem būdais: ar laikosi jisai religinių normų, ir ar karingą ateizmą priima už „šventvagystę“. Tokiai patikrai visai tinka ir Tarasovas, kupranugario užpakalin siunčiąs pusateisčius drauge su visais „pranašais“.
(Mano pažįstamas kvailys (kaip jį pavadino pats Tarasovas) Tarasovą klaidingai suprato. Tarasovas nukopijavo vieno prieš religinę neapykantą protestavusio ir ant kupranugario užpakalio Mahometo karikatūrą kaip paniekos jai ženklą užsidėjusio arabo paveiksliuką. Bet šiuo atveju tai nesvarbu – kalba apie nenuoseklų ateizmą. Mat, tikras ateistas ant Tarasovo nebūtų įsižeidęs, nepriklausomai nuo to, kaip būtų supratęs tą jo poelgį).
Tas pats ir su pusiau internacionalistais. Štai, žmogus, neraginąs imtis kitų tautų genocido ar plėšimo, laiko save internacionalistu. Bet kalbantis su stalinistu greitai paaiškėja, kad jis kitų tautų vyresnis brolis, mat jis – rusas. Ir būtent jam vadovaujant ir reikia žygiuoti į šviesiąją ateitį. Kalbantis su pseudokairiuoju azerbaidžaniečiu gali pasirodyti, kad jis, žinoma, už tautų lygiateisiškumą, tačiau pilnai jo laimei reikia, kad rusai išmirtų. Ar dar geriau – kad išmirtų visi rytų slavai. O tada pirmyn – tebūnie draugiška tautų šeima.
Nacionalizmas būna atviras, žiaurus, atvirai teisinąs kaimynų okupaciją ar raginąs jos imtis. Antai, Puškinas nuogąstavo, kodėl Mickevičius piktinosi tuo, kaip Nikolajus I išpjovė vyresniajam broliui nepaklususius lenkus; tuo tarpu Gogoliui tiek lenkai, tiek ir žydai – ne visai žmonės; čia pat ir Gončarovas, ir Tiutčevas, ir Dostojevskis, raginę paimti Konstantinopolį „nežiūrint bet kokių aukų“. (Tai yra, aukų iš abiejų pusių. Tai labai smalsi nacionalistų savybė: vardan imperinių siekių jie negaili ir savos tautos). Nacionalizmas būna ir minkštas. Žmogus pasiruošęs ramiai žiūrėti į kitas tautybes, netgi suteikti joms lygias teises, bet jam jos – jaunesnės. Tai gerai matyti Cvetajevos prozoje, stalinistų opusuose, o labai minkštoje formoje – pas Kara-Murzą. Bet dideliam internacionalizmui šie žmonės nepajėgūs, ir nuoširdžiai nesupranta, ko dar iš jų reikia.
Tarasovas tęsia šiuolaikinėje Rusijoje nemadingiausią tradiciją. Kalba ne apie spjaudymą ant savo praeities ir niurzgėjimą prieš kitataučius – tokių kaip tik nemaža, pradedant nuo „perestroikos“. Ir tarpe jų kairiųjų visai nerasi, juo labiau – komunistų. Užtat, daug nacionalistų, tik ne savos, o kitų tautų naudai (taip irgi būna). Kalba apie internacionalizmą, visai netrukdančio mylėti savąją kultūrą. Tai – Lermontovo, Čadajevo, Belinskio, Černyševskio, Gerceno, Levo Tolstojaus, Gorkio ir Lenino pozicija. Tai – pozicija, kuri lieka nesuprantama daugumai visų tautybių potarybinės erdvės gyventojų. Ne tai, kad nepriimama, bet būtent nesuprantama: kada tąją poziciją aiškini, tave priima už kažką kita. Bet Tarasovo, būtent šiai tradicijai ir atstovaujančio, tai netrikdo. Nes juk Don Kichotai nesitrikdo.
Daugelį pusiau kairiųjų erzina Tarasovo karingumas. Potarybiniais laikais susiklostė tradicija pagal kurią komunistas – tai pastoviai atsiprašinėjantis žmogus, pastoviai atgailaujantis prieš dvarininkus, dvasininkiją, caro giminę, ir vos ne prieš buržuaziją. Savotiškas liūtas, kuriam pašalina nagus ir iltis, gerai išdresiruoja, kad šisai taptų visai kaip naminis, pavadina jį kokiu Gena, o tada jį galima ir per televiziją rodyti. Juk neįkąs.
Tarasovas šios naujos tradicijos nepriėmė ir visiškai nežada, kad prie komunistų nebūsią represijų. Bet jei pagalvojus – kaip suprasti, jei valdžią paėmęs politikas nieko nesiruošia represuoti? O reiškia tai, kad niekšai liks nenubausti (tuo pačiu niekšybei skatindami likusiuosius). Argi tai – geras politikas?
Revoliucijos kerštas. Ji atmokės.
***
Retai kada įtikina mus tiesa, kuri mūsų nepamalonina…
Manuelis de Lara, „Apie satyrą ir satyrikus“
Tarasovas erzina ir tuo, kad atmeta ir patriotus, ir religininkus, ir protarybinius žmones (šios grupės, žinoma, dažnai persipina) erzinantį mitą. Kad liaudis mūsų širdinga, priešingai bedvasiams Vakarams – draugiška, „kolektyvistiška“. Kairysis judėjimas guodžiasi mintimi, kad liaudis Rusijoje ypatingai linkusi į komunizmą, ir jei tik pašalinus viršūnėje esančią sukčių saujelę, tai masės taip ir puls statyti teisingumo karalystę. Tarasovas šiuos mitus kandžiai pašiepia. Jis parodo, kad potarybinis miesčionis negeresnis už vakarietiškąjį, o greitai tapsiąs dar labiau kvailu, neišprususiu ir niekšišku, nei pastarasis; kad dėl TSRS iširimą ir jį sekusių bėdų kalta ne vien tik vyriausybė ir amerikiečiai, bet dešimtys milijonų, kurie taip supanašėjo su galvijais, kad prieš Sąjungos iširimą nieko ir neturėjo. (Apie tai, beje, aukščiau cituotame interviu kalbėjo ir Magnat).
Laikantiems save kairiaisiais taipogi nemalonu girdėti, kad postsovietijoje kairiųjų beveik nėra – tėra kvaileliai, „kairuoliai“, nesugebantys „analizuoti aplinkinę tikrovę, nei veikti išankstinės analizės pagrindu, nei atsižvelgti į ankstesnį patyrimą, tai yra – vystytis“ (Tarasovas, „Pusytės ir kairiukai: blogio meilė“[37], „Kairysis judėjimas priėjo akligatvį“, „kairieji Rusijoje randasi priešratelinėje stadijoje“[38] – girdėti tokias frazes kairieji neįpratę, daugelis raukosi ir pripažinti to nenori.
„Reikalavimai, šių laikų keliami tiems, kurie save vadina Markso pasekėjais, yra itin aukšti – galbūt, kaip niekada anksčiau“ (Tarasovas, „Knyga niekam“[39]). Tai irgi ne visiems malonu girdėti. Jiems Tarasovas galėtų atsakyti žodžiais iš filmo „Matrica“, kuriuos cituoja straipsnyje „Anti-Matrica, arba Bablo „kova“ su asilu“[40]: „Aš nesakiau, kad tai bus lengva – sakiau, kad tai bus tiesa“.
***
Ilgus metus mane kankino noras nužudyti vieną ar kelis hitlerininkus – kiek spėsiu. Sulaikydavo rašytojiški planai. Kartą paklausiau Janos Kandovos[41], vienintelio žmogaus, kuriuo kaip komunistu pasitikėjau: „Ar žudyti? Gal ir nesupras…“ Sekundę pagalvojusi, sukdama rankas lyg norėtų apkabinti kamuolį, tarė: „Žudyti fašistus reikia urmu“. Aš susigėdau: pats žinau, o štai pamiršau. Už kelių mėnesių, Kandova mirė. Puoliau į depresiją. Pasakoju vienam prieteliui, kuris skelbėsi tapęs kairiuoju, apie pažįstamus fašistus. Ir girdžiu: „Gali ką nors ir nužudyti… Juk pats vis tiek ruošiesi žudytis“. Tiksliai, pagalvojau. Užbaigsiu mažučius reikalus, ir imsiuosi šito. Tais mėnesiais skaitinėjau Tarasovą. Ir jausdamas gėdą suvokiau, kad ruošiuosi pasielgti… visgi neracionaliai. Mane sudomino sekantis jo pastebėjimas: potarybinės vyriausybės pačios gimdo fašistinį chuliganizmą, tai ir kairieji vietoje to, kad ruoštų revoliuciją, užsiiminėja gatvių peštynėmis.
Aukščiau minėtasis prietelius pasirodė esąs sukčius, o ne joks kairysis. Išsiskyrėme. O po poros metų aš sutikau identišką sukčių. Nutraukiant ryšius, šis man sako: „Eik minion… Muškis už savo ideologiją“. Atsakau: „Aš savo ideologiją iškeliu kitais būdais. O dėl savo publikacijų ir taip rizikuoju daugiau už tave“. Jis kreivai nusišypsojo, ir nusisuko. Buvo akivaizdu – nusivylė.
Du sutikti komunistai mane nuo to sulaikė. O du mane skatinę imtis žudynių ir peštynių pasirodė esą apsimetėliai, be to – ryškiai hitlerinės orientacijos[42]. Tai yra, į neapgalvotą antifašistinį poelgį mane stūmį du fašistai, o nuo jo sulaikė du karšti antifašistai. Viskas logiška.
Dešiniesiems paranku, kad kairioji inteligentija taptų Robinais Hudais – nušaus, ir reikalas baigtas. Už tai dešinieji pasirengę paaukoti ir dalį fašistų – pavyzdžiui, tuos, kuriuos aš ketinau nužudyti. Negaila.
Valdantiesiems neparankiausieji tokie kairieji radikalai kaip Tarasovas: nepaisantys pavojų, rašantys ir publikuojantys tekstus nežiūrint to, kiek pavojinga tai bebūtų – bet neskubantys mirti, kad daugiau parašytų, išverstų, išpublikuotų, paaiškintų, suagituotų, įtikintų ir išvystytų ateities revoliucijos teoriją.
„Bet kuris žmogus, nužudęs nors vieną fašistą, stovi aukščiau žmogaus, nenužudžiusio nei vieno“ (Tarasovas). Bet „žudyti fašistus reikia urmu“. Panašūs į Tarasovą link to ir veda.
Tarasovas, galbūt, geriausias iš autorių, aiškinančių, kad dabar revoliucija – tai mokslinė disciplina. Tokia pat situacija ir bet kurioje kitoje veikimo srityje. Antai, karas prasidėjo nuo kirstynių, bet kuo toliau, tuo labiau tampa protiniu užsiėmimu. „Iliados“ kūrėjai tikriausiai nemokėjo skaityti, o geras viduramžių poetas galėjo žinoti dešimt-dvidešimt knygų. Tuo tarpu šiandien su tokiomis žiniomis netapsi net vidutinišku literatu, o stambaus masto rašytojams dar reikia ir žodynus skaityti, tapti filologais. Būtent legendinis Orfėjas savo talento pagalba išjudindavo akmenis. O šiuolaikiniame kompozitoriui pageidautina žinoti Šionbergo atonalumo teorija ir Hindemito darbus. Nuo XX amžiaus komunistas – mokslinis darbuotojas, o stambus revoliucionierius – mokslininkas. Pajėgus „<…> vystyti teoriją arba mūsų sąlygoms aktualizuoti ir adaptuoti pasaulinės kairiosios minties pasiekimus, kuris pajėgus iš mokslinių pozicijų studijuoti ir analizuoti istorinį patyrimą, ir iš jo daryti praktines išvadas, tai yra tie, kurie sugeba rašyti patys, arba versti iš kitų kalbų“ (Tarasovas, „stipriau už Gėtės „Faustą“!“).
Tarasovo raštai – šaltas dušas šito nežinantiems. Kartais jis rašo tiesiai: „eikite į bibliotekas“. Kuo, reikia galvoti, nemenkai stebina „vienminčius“. Kaipgi taip? Mes juk pasaulį ruošiamės apversti, o čia – bibliotekos…
Plūsdami „įsigudrinusius“ inteligentus, stalinistai šlovina paprastą žmogų. Bet būtent nuo 1924 metų, kompartijai priėmus jūrą „paprastųjų“, šalis ir pradėjo virstai Bizantija, o vėliau nusirito atgal į Laikinosios vyriausybės laikus. Tarasovas – geras priešnuodis norui „supaprastėti“. Nužudyti du-tris fašistus pakanka peilių ir savų rankų. O kad muštum juos urmu, reikia skaityti, mokytis kalbų, mąstyti, versti, rašyti.
***
Kad kairieji randasi savotiškame gete, nereikia ypatingai aiškinti. Pasakykime, kas mažiau žinoma. Į getą varoma inteligentija. Pakanka palyginti praėjusių dešimtmečių Nobelio literatūros bei „Oskaro“ kino premijų laureatus su dabartiniais. Šiuolaikinio kapitalizmo sąlygomis, inteligentija arba nustoja tokia būti (apie tai gerai pasakyta Tarasovo „Dešimtmetyje gėdos“), arba skursta, išmesti į gyvenimo paribį – į kultūrinį getą. Rezultate, dešinioji inteligentija nyksta. Pirma, greitėjančią degradaciją prie kapitalizmo matančiam inteligentui vis sunkiau laikytis dešiniosios ideologijos. Antra, jam ir norint vis sunkiau rasti savąją nišą buržuaziniame pasaulyje – jis tampa vis mažiau paklausiu.
Dešinioji inteligentija jau niekada nebepagimdysianti nei tokio masto mąstytojų kaip Hegelis ar bent jau Makiavelis, nei tokių virtuoziškų stilistų kaip Tintoretas, El Grekas ir Vrubelis, nei rašytojų, kurie galėtų pasilyginti su Borchesu. Šios figūros jau praeitis – tai archaizmas. Net tiesiog garbingi inteligentai: su subtiliu skoniu bei gerai išsilaviną – dešiniųjų tarpe būna vyresni kaip šešiasdešimties. O tai juk pensionatas. Jaunosios potarybinės kartos tarpe inteligentiškas žmogus, kaip taisyklė – kairysis. Šiuolaikinis dešinysis „inteligentas“ – pseudointeligentas pagal apibrėžimą, popsinė prostitutė, siauras specialistas, gerai filmuojantis klipus, bet nežinanąs, kad Žemė sukasi aplink Saulę; dėstytojas aukštojoje mokykloje, neskaitąs nieko, išskyrus vadovėlius; aktorius, iš viso nieko neskaitąs; literatas, nežinantis nei vieno klasiko; biologas, tikįs, kad Korano dieviška kilme.
Tai ypatingai liečia postsovietiją, kur realizuojamas hitlerinis potarybinės erdvės įsisavinimo planas (tai aprašyta Janos Kandovos „Hitlerio šokyje“). Tiesiogine prasme, su detaliais sutapimais, o tasai planas tiesiogiai numato inteligentijos išnaikinimą. Nori kairieji ir inteligentai susilieti ar nenori, net nesvarbu – susiliejimas vyksta dėlei aplinkybių, o tiksliau, valdančiųjų valia.
Per dešimt-dvidešimt metų, procesas užsibaigs. Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje dešinioji inteligentija miršta taip pat, kaip dvidešimtojo amžiaus pradžioje mirė dvarininkija: tokiu pat keliu – vis labiau nusileidžiant buržuazijai, prieinant iki savęs paneigimo, socialinio ir psichologinio išsigimimo. Buržuazija savo gretas valosi nuo inteligentijos taip pat, kaip dar praeito šimtmečio viduryje nuo inteligentijos valėsi dvasininkija. Inteligentija tampa specifiniu kairiosios aplinkos vaisiumi.
Tapti oficialiai laurų vainiku vainikuotu Petrarka, dabar inteligentui negresia – nebent tas vainikas būtų iš erškėčių. Laurais jį tegali vainikuoti geto gyventojai. Atsimenu pokalbį su Tarasovo intelektu, erudicija ir produktyvumu sužavėtu prieteliumi. Klausia: „o štai tu daug pažįsti ir dėstytojų, ir Rašytojų sąjungos narių – ką kalba jie?“ – „Nieko, – atsakau. – Jie jo ir nežino. Jie dėka pažinties su manim sužinojo, kad apskritai būna kairiųjų, jaunesnių nei šešiasdešimties metų amžiaus“. Žiūri jis priblokštas. „Supranti, – sakau, – štai Tarasovas rašo, kad kultūra įvaryta į getą. Tai jis ir pats iš geto. Kuo gi stebėtis? Taip, jis karalius – bet geto karalius!“
Ir kai man ekspromtu išsprūdo ši frazė, aš supratau, kad apie jį parašysiu, kad privalau parašyti. Parašysiu apie du getus – kultūrinį ir politinį, kurie jungiasi į viena. Ir tuo pačiu supratau, kaip tą straipsnį pavadinsiu.
***
Viso gero, sentimentalusis dvidešimtas amžiau, palikęs žmogui teisę klysti, mąstyti ir verkti. Ateina dar sunkesnis ir baisesnis amžius. Viso gero, romantizme, palikęs sceną ne todėl, kad būtumei įveiktas stipriausiųjų, o dėl to, kad uždusai, stokodamas oro.
Maratas Šafijevas. „Realiojo pasaulio veidrodis, arba romantizmo apologija“
Ant slenksčio IV-V amžiai – viduramžius paruošęs sugalvijinimo ir šizofrenizacijos laikotarpis. Atsižvelgiant į degradacijos greitumą, šie du šimtmečiai gali tilpti, ir jau telpa į vieną. Istorijos, klasikinių literatūros bei meno tradicijų užmarštis, kalbos suvulgarinimas, skaitančiųjų mažėjimas, inteligentijos išsigimimas į miesčionis. Prietarų epidemija, sprogstamas visų įmanomų tikėjimų kratinys. Postsovietija ypač panaši į nykstančiąją antiką. Iš pogrindžio išėję monoteistai, skurstančių milijonų fone pampstantys ir karūnuotus budelius (tada Konstantiną, dabar – Nikolajų II) kanonizavusi krikščionių ir musulmonų dvasininkija. Valdančiųjų karas prieš savo pačių praeitį, jų tyčiojimasis iš savųjų geradarių (tada – iš krikščionybę pagimdžiusių vergų ir moterų, 1990-aisiais, iš karo ir darbo veteranų). Idiotiškas tradicijų sumaišymas: tada kryžių suderino su romėnišku ereliu, dabar pridėjo dar ir Kremliaus žvaigždes. Toks pat perėjimas prie paveldimų monarchijų: dar ne visur, bet jau kai kur. Valdininkų armijos ir vidaus kariuomenės augimas – jau nebe kaimynų siaubui, o prieš savąją liaudį. Masė žmonių su susidvejinusia sąmone, bandžiusių derinti pagonybę su monoteizmu, o dabar svajojančių apie karjerą prie kapitalizmo – bet tam, kad viskas būtų „kaip prie Brežnevo“: gyventi su broliu liekant ligoninėje, kaip norėjosi „lietaus žmogui“, suderinant Lenino portretus su ikonomis, o Koraną su Holivudu. Literatūrinės prostitutės, liaupsinančios naująjį režimą ne mažiau uoliai kaip anksčiau – senąjį, iš marksizmo-leninizmo šalininkų tampa liberastais, o rašo senąja savo kalba, su ankstesniąja intonacija, būdami identiški praeities prostitutėms, vertusioms Bibliją Homero kalba ir hegzametru.
Aš kartojuosi, kadangi apie tai dažnai rašiau ryšium su kultūra, bet tokia pat situacija politikoje. Kaip anksčiau inteligentai nuėjo į pagoniškąjį getą, taip dabar liejasi sąvokos „inteligentas“ ir „kairysis“. Bet jeigu ne visi pagonys buvo inteligentai, dabar reikalas eina link visiško sąvokų „inteligentas“ ir „kairysis“ sutapimo.
Potarybinis inteligentas negali atlikti Leonardo ar Gėtės vaidmens: jis gali būti Paladu, Hipatija, Boecijumi, Nasimiu, Koperniku ir Džordanu Brunu. Taipogi, einant į revoliuciją netapsi dabarties postsovietijos Leninu ar Kastro. Sąlygos kitokios. Tai lotynoamerikiečiai protingėja, o potarybinė populiacija kvailėja, ir kurį laiką su džiaugsmu kvailės toliau, manydami, kad „<…> Saulė sukasi aplink Žemę, pasaulį per šešias dienas sukūrė dievas, o Leninas buvo Antikristas“ („Anti-Matrica, arba Bablo „kova“ su asilu“). Valstybinių brandos egzaminų niekas kol kas nepanaikino. Potarybiniams kairiesiems reikia būti IV-V amžių antikine inteligentija: Paladu, Makrobijumi, Nikomachu Flavianu, Feonu Aleksandriečiu, Hipatija, Marcelianu ir Eunapijumi. Vėliau – Boecijumi, Al Asma, Avicena, Al Birūniu, Naimiu, Nasimiu, Koperniku, Bruno, Kampanela, gyvenusiais tokioje kloakoje, kokia mums net nesisapnuoja. Ją pamatys mūsų vaikai. „Kultūros mes greitai neteksime“ (Magnat). „Perspektyvos gąsdinančios“ (Igoris Jakuško[43])*.
* Citata iš straipsnio autoriui adresuoto laiško.
Kuriam laikui revoliucionieriams pasidarys dar sunkiau, nei praeitame amžiuje. „Jie turės sugebėti net totalios izoliacijos sąlygomis išlikti Pasipriešinimo vienetais ir galvoje laikyti bendrą vaizdą, bendrą uždavinį, bendrą prasmę, ir derinti savo žingsnius būtent su šia bendra prasme, bendru uždaviniu. Tai yra, visada atminti, kad jų tikslas ir uždavinys – planetarinė Revoliucija“ (Tarasovas, „Sakralinė revoliucinio subjekto funkcija“).
„<…> visi mes ir tada (TSRS – L.), ir dabar pasirengę mirti kalėjime ar lageryje – toks galas mums atrodo logiškas, tikėtinas ir toli gražu ne blogiausias (Tarasovas, „Apie „šventąsias karves“, „visos Rusijos ikonas“ ir amžinai girtus „demokratijos garantus“). Tiksliai taip: ilgainiui, daugelį geto gyventojų užmuš. Užtat gete yra pliusas: jame vieni savanoriai. O todėl jame daugiau tarpusavio pasitikėjimo nei likusiame pasaulyje. Okudžava, vaizduodamasis herojumi, rašė: „O krisiu aš lauke pilietinio, to tolimojo karo, Tik apdulkėjusiais šalmais palinks tylėdami virš mano kūno komisarai.“ Aišku, kad priešais Bulatą niekas nepalinko, o nuo komisarų jis bulatu būtų gavęs per galvą. Bet pasakė neblogai: apie tokius kaip Tarasovas, Magnat ir Duchanovas. Getas ruošia karą (o šaltąjį karą jau kariauja): būtent pilietinį, pagal klasinį-moralinį, o ne valstybinį, rasinį, nacionalinį ar religinį principą. Kaip tie patys dvidešimtųjų komisarai, praeities geto šešiakampę Dovydo žvaigždę pakeitę penkiakampe raudonąja.
Tik siaurai mąstąs miesčionis pilietinį karą laiko blogiausiu iš karų: iš tiesų, jis pats geriausias, nes, kaip pažymėjo Migelis de Unamuno – jis protingas: žmonės nežudo kits kito prieš savo valią, būdami tos ar anos armijos šauktiniais, o sąmoningai renkasi kelią ir kaunasi už savo interesus.
„Ko bijoti? Kad prasidės peštynės ar įsižiebs pilietinis karas? Juo geriau! To mums ir reikia. Taip, to mums ir reikia: naujo pilietinio karo“ (Unamuno, „Don Kichoto gyvenimas“).
Į kovą eina vieni savanoriai. Jų kelrodės žvaigždės – geto karaliai. Potarybiniame – Aleksandras Tarasovas. Kiekvienas komunistas – karalius. Ir jeigu savanoriai nugalės, tai ir bus pagal Tarasovą: „Kiekvienas žmogus – karalius“.
Šaltinis: Новая литература
[1] Nizami Gandžavi (1141-1209) – viduramžių persų poetas, mąstytojas.
[2] Žr.: A. Tarasovas. „Vietnamas arti arba partizaninis karas ant Reino krantų“ (Александр Тарасов.
«Вьетнам близко, или Партизанская война на берегах Рейна»).
[3] Platonas Karatajevas – Tolstojaus romano „Karas ir taika“ veikėjas, įkūnijantis naivų geraširdiškumą, romumą ir susitaikymą su likimu.
[4] Rinktiniai raštai / Frydrichas Nyčė. – Vilnius: Mintis, 1991. – p. 166.
[5] Žr.: Romanas Olenevas. „Skrendant per gegutės lizdą“ (Роман Оленев. «Пролетая над гнездом кукушки»).
[6] Žr.: Lačinas. „Kas mažai žinoma apie Leniną“ (Лачин. «Мало известное о Ленине»).
[7] Žr.: Александр Тарасов. «Возвращение на Лубянку: 1977-й».
[8] Žr.: Александр Тарасов. «Анти-«Матрица», или «Борьба» бабла с ослом».
[9] Žr.: Jana Kandova. „Hitlerio šokis“ (Яна Ка’ндова. «Танец Гитлера»).
[10] Žr.: Lačinas. „Liberalai ir liberastai, demokratai ir dermokratai“ (Лачин. «Либералы и либерасты, демократы и дерьмократы»).
[11] Trumpinys „SPb“ – Sanktpeterburgas; rus.: СПб – Санкт Петербург.
[12] Rus.: Дом Союзов.
[13] Rus.: Вуглускр.
[14] Rus.: «Независимый Архив – Независимая социологическая служба»
[15] Rus.: «Центр новой социологии и изучения практической политики (ЦНСиИПП) «Феникс»».
[16] Rus.: «Час «Ч» Современная мировая антибуржуазная мысль» (издательство «Гилея»).
[17] Orig.: «Klassenkampf» (издательство «Ультра. Культура»).
[18] Orig.: «роЗА РЕВОлюций» (издательство «Культурная Революция»).
[19] Rus.: «Провокация».
[20] Rus.: «Провокация – Постскриптум из 94-го».
[21] Rus.: «Очень своевременная повесть».
[22] „Revoliucija nerimtai. Kvazirevoliucinių judėjimų teorijos ir istorijos studjos“ (Rus.: «Революция не всерьёз. Штудии по теории и истории квазиреволюционных движений»).
[23] Rus.: «Страна Икс».
[24] Rus.: «Правда о Югославии».
[25] Rus.: «Политический экстремизм в России».
[26] Rus.: «Левые в России: от умеренных до экстремистов».
[27] Žr. 22-ąją pastabą.
[28] Žr.: Александр Тарасов. «Пусечки и левенькие: любовь зла».
[29] Žr.: Александр Тарасов. «Болото балагана».
[30] Žr.: Александр Тарасов. «КПРФ, эрзац социал-демократии».
[31] Žr.: Александр Тарасов. «Бревно КПРФ и печальная судьба «левых интеллектуалов» в России».
[32] Žr.: Александр Тарасов. «О «священных коровах», «всероссийских иконах» и вечно пьяных «гарантах» демократии».
[33] „Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats“ (Rom 12:19).
[34] Didžioji suirutė, arba „Smuta“ (rus.: «Смута») – Rusijos XVII a. pr. laikotarpio (1605-13), prasidėjusio po caro Boriso Godunovo mirties (1605) pavadinimas.
[35] Žr.: Lačinas. „Keturi literatūros variantai“ (Rus.: Лачин. «Четыре варианта литературы»).
[36] Žr.: Sergejus Kara-Murza. „Manipuliacija sąmone“ (С. Г. Кара-Мурза. «Манипуляция сознанием»).
[37] Žr. 28-ąją pastabą.
[38] Žr.: Aleksandras Tarasovas. „Rusijoje kairieji randasi ikiratelinėje stadijoje“ (Rus.: Александр Тарасов. «Левый в России находятся на докружковой стадии»).
[39] Žr.: Aleksandras Tarasovas. „Knyga niekam“ (Александр Тарасов. «Книга ни для кого»).
[40] Žr. 8-ąją pastabą.
[41] Žr.: Яна Ка’ндова, «Новая литература».
[42] Žr.: Lačinas. „Kuris iš mūsų hitlerininkas?“ (Лачин. «Кто из нас гитлеровец?»).
Iš Olgos Baraš galima būtų paimti interviu. Čia turbūt ta pati Olga Baraš: https://berkovich-zametki.com/Avtory/Barash.htm