Redakcijos komentaras: Besidomintiems socializmu, komunizmu ir kairiosiomis idėjomis apskritai, neabejotinai svarbūs Markso ir Engelso, žodžiu – marksizmo pradininkų vardai. Tačiau pati socialistinė idėja, tai yra žmogaus išlaisvinimo kuriant protingai tvarkomą, lygybe ir solidarumu paremtą visuomenę idėja – egzistavo dar gerokai iki jų. Šiuo požiūriu, tiesioginiai marksizmo pirmtakai – XIX amžiaus anglų, prancūzų ir vokiečių utopiniai socialistai: mokslininkai ir filosofai, paskyrę gyvenimą tam, kad rastų realią, žemišką išeitį iš taip vadinamosios „ašarų pakalnės“. Būtent pažinčiai su jais ir jų idėjomis skirta čia skaitytojui teikiama Georgijaus Plechanovo (1856-1918), marksizmo Rusijoje pradininko, brošiūra „XIX amžiaus utopinis socializmas“. Parašytas 1913 metais kaip įvadas į kalbamąją temą, šis klasikinis veikalas ir šiandien lieka pravartus teisybės ieškotojams.
* * *
XIX AMŽIAUS UTOPINIS SOCIALIZMAS[1]
Pirmosios XIX amžiaus pusės Vakarų Europos grožinė literatūra buvo – kaip ji būna visada ir visur – visuomenės gyvenimo išraiška. Kadangi to meto visuomeniniame gyvenime ėmė vaidinti žymų vaidmenį reiškiniai, kurių visuma sukėlė visuomeninėje teorijoje vadinamąjį socialinį klausimą, tai, prieš apžvelgiant nurodytą literatūrą, dera trumpai apibūdinti socialistų-utopistų mokymus. Išeidamas už literatūros istorijos ribų, siaurąja šio žodžio prasme, toks apibūdinimas padės suprasti pačias literatūrines kryptis. Tačiau dėl vietos stokos esu priverstas apsiriboti, nurodydamas svarbiausius XIX šimtmečio utopinio socializmo atspalvius ir išaiškindamas svarbiausias įtakas, kurios nulėmė jų vystymąsi.
Kaip tatai buvo pažymėjęs dar Engelsas savo polemikoje su Diuringu[2], XIX amžiaus socializmas iš pirmo žvilgsnio atrodo esąs vien tik tolesnis vystymas tų išvadų, kurias buvo priėjusi XVIII amžiaus šviečiamoji filosofija. Kaip pavyzdį nurodysiu, kad nagrinėjamosios epochos socialistiniai teoretikai labai noriai apeliuoja į prigimtinę teisę[3] vaidinusią tokį svarbų vaidmenį prancūzų švietėjų samprotavimuose. Be to, nėra jokios abejonės, kad socialistai yra visiškai įsisavinę mokymą apie žmogų, kurio laikėsi šie švietėjai aplamai, o materialistai – Lametri, Holbachas, Didro ir Helvecijus Prancūzijoje, Hartlis ir Pristlis Anglijoje – ypatingai. Antai, dar Viljamas Godvinas (1756–1836) vadovavosi materialistų sukurtu teiginiu, kad kiekvieno žmogaus dorybes ir nedorybes lemia aplinkybės, savo visuma sudarančios jo gyvenimo istoriją*. Iš to Godvinas priėjo išvadą, kad jeigu šiai aplinkybių visumai būtų suteiktas reikiamas pobūdis, tai nedorybė būtų visiškai išguita iš pasaulio. Po to jam buvo likę tik išspręsti, kokios gi būtent priemonės galinčios suteikti norimą pobūdį nurodytai aplinkybių visumai. Jis ir nagrinėja šį klausimą savo pagrindiniame veikale: ,,Inquiry concerning Political Justice and its Influence on General Virtue and Happiness“ („Tyrinėjimas apie politinį teisingumą ir apie jo įtaką visuomenės dorybei ir laimei“), išėjusiame 1793 metais. Godvino padarytos išvados yra labai artimos tam, kas dabar vadinama anarchiniu komunizmu. Šiuo atžvilgiu nuo jo žymiai skiriasi daugelis XIX amžiaus socialistų. Bet visi jie, lygiai kaip ir jis, išeities tašku ima jo įsisavintą materialistų mokymą apie žmogaus būdo formavimąsi.
* Leslis Stifenas mano, kad savo protiniu temperamentu Godvinas labiau, negu bet kuris kitas anglų mąstytojas, yra panašus j ikirevoliucinės epochos prancūzų teoretikus („History of English Thought in the eighteenth Century by Leslie Stephen. Second edition“. London 1881, vol. II, p. 264 [„Leslis Stifenas. Anglų minties vystymosi istorija aštuonioliktajame amžiuje. Antrasis leidimas“. Londonas, t. II, p. 264]). Leiskime, kad yra taip. Tačiau Godvino teorinis išeities taškas yra visiškai tas pats, kaip, pavyzdžiui, R. Oveno, Furjės ir kt. įžymiųjų Europos žemyno socialistų.
Tokia buvo pati svarbiausia iš tų teorinių įtakų, kurių poveikyje formavosi XIX amžiaus socialistinis mokymas. Praktinių įtakų tarpe pati stipriausia buvo įtaka tos pramoninės revoliucijos, kuri įvyko Anglijoje XVIII šimtmečio pabaigoje, ir to politinio perversmo, kuris vadinamas Didžiąja prancūzų revoliucija, – ypač teroristinės šio perversmo epochos įtaka. Kaip tai visai suprantama, pramoninio perversmo įtaka stipriausiai pasireiškė Anglijoje, o Didžiosios revoliucijos įtaka – Prancūzijoje.
A. ANGLŲ UTOPINIS SOCIALIZMAS
I
Aš skiriu pirmąją vietą Anglijai kaip tik todėl, kad joje anksčiau už visas kitas šalis įvyko pramoninis perversmas, ilgam laikui nulėmęs vėlesnę civilizuotųjų visuomenių vidaus istoriją. Šiam perversmui yra būdingas spartus mašinų gamybos vystymasis, pakeitęs gamybinius santykius ta prasme, kad nepriklausomieji gamintojai užleido vietą samdiniams, dirbantiems daugiau ar mažiau stambiose įmonėse kapitalistų įsakomi ir jų naudai. Toks gamybinių santykių pakitimas sukėlė Anglijos dirbantiesiems gyventojams labai daug sunkių ir ilgų kančių. Jiems žalingus šio pakitimo padarinius papildė vadinamasis laukų aptvėrimas, kurį lydėjo smulkiųjų fermų pakeitimas stambiosiomis. Skaitytojas supranta, kad „laukų aptvėrimas“– tai, kad stambieji savininkai užgrobė tas žemes, kurios pirmiau priklausė kaimo bendruomenėms, ir smulkiųjų fermų „konsolidavimas“ į stambiąsias buvo priežastis to, kad žymi dalis kaimo gyventojų išsikėlė į pramonės centrus. Lengva suprasti ir tai, kad išguiti iš savo senųjų lizdų kaimo gyventojai didino „rankų“ pasiūlą darbo rinkoje ir tuo mažino darbo užmokestį. Niekuomet dar pauperizmas nebuvo įgavęs Anglijoje tokį grėsmingą mąstą, kokį jis įgavo tuo laikotarpiu, kuris betarpiškai vyko po „pramoninės revoliucijos“. 1784 metais mokestis neturtingųjų naudai padidėjo iki 5 šilingų kiekvienam gyventojui; 1818 metais jis pakilo iki 13 šil. 3 pensų. Skurdo iškankinti, Anglijos dirbantieji gyventojai buvo nuolat susierzinę: žemės ūkio darbininkai padeginėjo fermas; pramonės darbininkai – daužė mašinas. Tai buvo pirmieji, dar nesąmoningi engiamųjų protesto žingsniai prieš engėjus. Tik labai nežymus darbininkų klasės sluoksnis buvo pasiekęs šio laikotarpio pradžioje tą protinio išsilavinimo laipsnį, kuris įgalindavo jį sąmoningai kovoti už geresnę ateitį. Šis sluoksnis žavėjosi radikaliomis politinėmis teorijomis ir reiškė pritarimą prancūzų revoliucionieriams. Jau 1792 metais susikūrė „London Corresponding Society“*, kurioje buvo nemažai darbininkų, amatininkų ir smulkiųjų pirklių. Šios draugijos nariai vadino vienas kitą – sekdami prancūzų revoliuciniu papročiu – piliečiais ir buvo labai revoliucingai nusiteikę, ypač įvykdžius mirties bausmę Liudvikui XVI. Kad ir koks nežymus buvo demokratinis sluoksnis, sugebantis žavėtis priešakinėmis ano meto idėjomis, jo grėsminga nuotaika sukėlė didelį nerimą valdančiosiose sferose, baimingai sekusiose, kas vyko tuomet Prancūzijoje. Anglijos vyriausybė prieš savo naminius „jakobinus“ ėmėsi eilės represyvinių priemonių žodžio, sąjungų ir susirinkimų laisvei apriboti[4]. Tuo pat metu aukštųjų klasių ideologai laikė savo pareiga pastiprinti apsaugomąsias policijos pastangas ir nukreipti prieš revoliucionierius „dvasinį ginklą“. Vienas iš literatūrinių šios protinės reakcijos paminklų buvo tiek daug triukšmo sukėlęs Maltaus tyrinėjimas apie gyventojų skaičiaus augimo dėsnį[5]: jis atsirado aukščiau paminėto Godvino veikalo apie „politinį teisingumą“ įtakoje. Godvinas visų žmonių negandų priežastimi laikė vyriausybes ir visuomenines įstaigas, o Maltus stengėsi parodyti, kad jas sukelia ne įstaigos ir ne vyriausybės, o nenumaldomas gamtos dėsnis, dėl kurio gyventojų skaičius visada auga greičiau, negu pragyvenimo reikmenys.
* („Londono korespondentų draugija“][6].
Anglijoje įvykusi pramoninė revoliucija, taip sunkiai atsiliepusi darbininkų klasės padėčiai, kartu reiškė didžiulį šalies gamybinių jėgų augimą. Jis krito į akis visiems tyrinėtojams. Daugeliui jų jis davė pagrindą teigti, kad darbininkų klasės kančios yra tik laikino pobūdžio, o aplamai viskas eina kuo puikiausiai. Tačiau ne visi pritarė šiai optimistinei pažiūrai. Atsirado žmonių, nepratusių žiūrėti su tokiu olimpišku ramumu į kitų kančias. Drąsiausieji ir rimčiausieji iš šitų žmonių ir sukūrė pirmosios praeito amžiaus pusės anglų socialistinę literatūrą*.
* „Laukų aptvėrimas“ sukėlė ištisą literatūrą, skirtą agrarinei reformai. Ši literatūra, – pavyzdžiui, T. Spenso, Viljamo Odžvilio ir T. Pėno veikalai, – tam tikru atžvilgiu yra puiki ir gana žymiai padėjo vystytis socialistinei teorijai Anglijoje. Bet aš negaliu jos čia nagrinėti jau vien dėl to, kad, būdama susijusi su XVIII amžiumi, ji netgi chronologiškai išeina už mano temos ribų.
1805 metais daktaras Čarlzas Holis (1745–1825) paskelbė savo tyrinėjimą[7] apie įtaką, kurią darbo žmonių masės padėčiai daro „civilizacija“ – jis, tikrai sakant, turėjo galvoje gamybinių jėgų augimą civilizuotose šalyse. Holis jame įrodinėjo, kad masė nuskursta dėl „civilizacijos“: „vienų turtingumo ir galios augimas,– rašė jis,– sukelia kitų neturtingumo ir pajungtume didėjimą“*.
* Pirmosios XIX amžiaus pusės anglų socialistiniai veikalai dabar yra be galo reti. Todėl, kalbėdamas apie kai kuriuos iš jų, aš būsiu priverstas remtis jų neseniai pasirodžiusiais vokiškais vertimais. B. Oldenbergo atliktas vokiškasis Holio knygos („Die Wirkungen der Zivilisation auf die Massen“) [„Civilizacijos poveikis liaudies masėms“] vertimas sudaro ketvirtąjį leidimą (Leipcigas, 1905 m.) velionio profesoriaus G. Adlerio leistos veikalų serijos, kurios bendras pavadinimas yra: „Hauptwerke des Sozialismus und der Sozialpolitik“. [„Pagrindiniai veikalai socializmo ir socialinės politikos klausimais“.] Ką tik mano cituotas Holio teiginys yra nurodytojo leidinio 29 puslapyje.
Teorijos istorijai šis teiginys yra labai svarbus tuo, kad jis rodo, kaip aiškiai anglų socializmas jau Čarlzo Holio asmenyje buvo supratęs „turtingosios“ ir „neturtingosios“ klasių interesų priešingumą. Ir įsidėmėkite, kad „neturtingųjų“ klase Holis laikė klasę žmonių, gyvenančių iš savo „darbo“ pardavimo, t. y. proletarus, o „turtingaisiais“ vadino kapitalistus ir žemvaldžius, kurių gerovė remiasi ekonominiu „neturtingųjų“ išnaudojimu.
Kadangi „turtingieji“ gyvena iš ekonominio „neturtingųjų“ išnaudojimo, tai šių dviejų klasių interesai yra tiesiogiai priešingi. Holio knygoje yra skyrius (IV), kuris taip ir pavadintas: „Apie turtingųjų ir neturtingųjų interesų skirtingumą“. Mūsų autoriaus argumentavimo esmė yra ten štai kokia.
Į kiekvieną turtingąjį reikia žiūrėti kaip į darbo pirkėją, o į kiekvieną beturtį – kaip į jo pardavėją. Turtingasis siekia gauti kiek galima daugiau naudos iš jo perkamo darbo, mokėdamas už jį kiek galima mažiau. Kitaip sakant, jis nori gauti kiek galima didesnę dalį produkto, kurį sukuria darbininko darbas; darbininkas, atvirkščiai, stengiasi gauti kiek galima didesnę šio produkto dalį. Iš to kyla jų tarpusavio kova. Bet tai nelygi kova. Neturėdami pragyvenimo reikmenų, darbininkai paprastai būna priversti pasiduoti, kaip pasiduoda priešininkui įgula pilies, nepakankamai aprūpintos maisto produktais. Be to, darbininkų streikai dažnai malšinami karine jėga, tuo tarpu kai tik nedaugelyje valstybių įstatymas draudžia darbdaviams jungtis tarpusavyje, siekiant sumažinti darbo užmokestį.
Holis sulygina žemės ūkio darbininko padėtį su darbinio gyvulio padėtimi. Jei čia ir yra koks nors skirtumas, tai ne darbininko naudai, nes jaučio arba arklio mirtis padaro savininkui nuostolių, o mirus darbininkui, jis nieko nenustoja*. Savininkai labai tvirtai gina savo ekonominius interesus kovoje su darbininkais. Atvirkščiai, darbininkai nerodo didelio ryžtingumo kovoje su savininkais: skurdas atima jiems ekonominę ir moralinę pasipriešinimo jėgą**. Be to, savininkų pusėje yra įstatymas, kuriuo yra smarkiai baudžiamas bet kuris nuosavybės teisių pažeidimas***. Dėl to kyla klausimas: kokia gi didelė yra toji kasmetinių nacijos pajamų dalis, kuri tenka darbininkų klasei, ištisai paėmus? Holio apskaičiavimu išeina, kad ši klasė gauna tik aštuntąją dalį tos vertės, kurią ji sukuria savo darbu, o likusieji septyni aštuntadaliai šios vertės atitenka „šeimininkams“****.
* Голль. Воздействие цивилизации на народные массы, стр. 38
** Ten pat, p. 38, 39.
*** Ten pat, p. 47. Reikia pažymėti, kad anuomet Anglijos įstatymu darbininkų streikai būdavo baudžiami kaip kriminalinis nusikaltimas.
**** Ten pat, p. 40.
Šią išvadą, žinoma, negalima laikyti esant teisingą: Holis sumažino darbininkui tenkančią nacionalinių pajamų dalį. Tačiau skaitytojas supranta, kad dabar nėra jokio reikalo kelti aikštėn mūsų autoriaus klaidą. Ir atvirkščiai, reikėjo pažymėti, kad, nepaisant šios kiekybinės klaidos, jis gerai suprato ekonominę kapitalo vykdomo samdomojo darbo išnaudojimo prigimtį.
Skurdas sukelia nusikaltimą. Pasak Holio, „visa arba beveik visa tai, kas vadinama paveldimąja nuodėme arba palinkimu į blogį, reikia laikyti civilizacijos, o ypač svarbiausiojo jos bruožo – didžiosios turtų nelygybės – išdava“*. Civilizacija demoralizuoja beturčius materialiniais nepritekliais, o jų „šeimininkams“ sukelia ydas, savybingas turtingiesiems žmonėms, ir visų pirma–blogiausią iš visų ydų: palinkimą engti savo artimuosius. Štai kodėl visuomeninė dorovė būtų labai daug laimėjusi, pašalinus turtinę nelygybę. Tačiau ar galima ją pašalinti? Holio manymu, galima. Jis nurodo į tris istorinius turtų lygybės įvedimo pavyzdžius: pirma, žydų tarpe; antra, spartiečių tarpe; trečia, Paragvajuje, viešpataujant ten jėzuitams. „Kiek mums yra žinoma, visais šiais atvejais tai baigėsi labai sėkmingai“**.
* Ten pat, p. 76.
** Ten pat, p. 82.
Liesdamas klausimą, kokiomis priemonėmis galima butų pašalinti turtinę nelygybę, Holis primygtinai pataria būti itin atsargiems. Ir ne tiktai atsargiems. Reformą turi vykdyti asmeniškai ja nesuinteresuoti ir aistrų nepagauti žmonės. Tokių žmonių negalima rasti engiamųjų tarpe: engiamieji pernelyg sparčiai imtų žengti j priekį. Verčiau kreiptis į engėjus: ten, kur reikalas lies ne mus pačius, o pašalinius mums asmenis, mes neimsime pernelyg skubėti, įgyvendindami teisingumo reikalavimus, kad ir kaip aukštai būtume juos vertinę. „Todėl būtų buvę geriau, jeigu pagalba beturčiams būtų kilusi iš turtingųjų“*. Kitaip tariant, visuomeninės ramybės interesai reikalauja, kad turtinę nelygybę pašalintų tie, kuriems atitenka visa iš jos kylanti nauda. Tai labai būdinga ne vien tik Holiui: tikrai sakant, didžiulė dauguma mano nagrinėjamos epochos socialistų – ne tik Anglijoje, bet ir Europos žemyne – šiuo klausimu laikėsi jo požiūrio. Šiuo atžvilgiu jam buvo artimas įžymiausias anglų socialistų-utopistų Robertas Ovenas**.
* Ten pat, p. 49.
** Gimė 1771 m. kovo 14 d. Niutoune, šiaurės Velse; mirė 1858 m. lapkričio 17 d.
II
Jau nuo pat 1800 metų pradžios Ovenas stovėjo priešakyje stambios medvilnės verpyklos Niu-Lenarke, Škotijoje. Dirbantieji šioje verpykloje „neturtingieji“, daug dirbdami ir mažai teuždirbdami, girtavo, neretai apsivogdavo ir aplamai stovėjo ant labai žemos protinio bei moralinio išsivystymo pakopos. Tapęs Niu-Lenarko medvilnės verpyklos valdytoju, Ovenas tuoj pat sudarė darbininkams geresnes materialines sąlygas. Pavyzdžiui, jis sutrumpino darbo dieną iki 10½ val., o kai verpykla sustojo keliems mėnesiams dėl žaliavų trūkumo, jis neišmetė savo „neturtingųjų“ į gatvę, kaip tatai paprastai būdavo ir yra daroma, kilus „sutrikimams“ bei krizėms, o ir toliau mokėjo jiems visą užmokestį. Kartu jis daug rūpinosi vaikų auklėjimu ir mokymu. Jo pirmąkart Anglijoje buvo įsteigti vaikų darželiai. Visų šių pastangų išdavos buvo puikios visais atžvilgiais. Moralinis darbininkų lygis žymiai pakilo; juose pabudo žmogiškos savigarbos supratimas. O kartu žymiai padidėjo įmonės pelningumas. Dėl viso to, kartu paėmus, Niu-Lenarkas tapo nepaprastai patrauklus visiems tiems, kurie dėl jiems savybingo geraširdiškumo mielai buvo linkę pasigailėti avių, tačiau taip, kad ir vilkai nebadautų. Ovenas plačiai pagarsėjo kaip filantropas. Netgi labai aukšti pareigūnai mielai lankydavosi Niu-Lenarke ir graudinosi, matydami tenykščių „neturtingųjų“ gerovę. Tačiau pats Ovenas visai nebuvo patenkintas tuo, ką jam pavyko įgyvendinti Niu-Lenarke. Jis teisingai sakydavo, kad nors jo darbininkas ir turėjo palyginti geras gyvenimo sąlygas, tačiau vis dėlto jie tebebuvo jo vergai. Ir štai filantropas, savo palankiu nusistatymu darbininkų atžvilgiu graudinęs netgi užkietėjusius reakcionierius, pamažu pavirto visuomenės reformatorium, įbauginusiu savo „kraštutinumais“ visus „garbinguosius“ Jungtinės Karalystės žmones.
* Gimė 1771 m. kovo 14 d. Niutoune, šiaurės Velse; mirė 1858 m. lapkričio 17 d.
Kaip ir Kolis, Ovenas stebėjosi tuo paradoksaliu reiškiniu, kad Anglijos gamybinių jėgų augimas nuskurdino Inos pačius žmones, kurie jas naudojo. Jis sakė: „Pasaulis dabar yra pertekęs turto (saturated with wealth); jis turi neišsemiamų priemonių jam nuolat didinti – ir vis dėlto jame gausu skurdo! Tokia yra dabartinė žmonių visuomenės padėtis“. Ji gali būti turtinga, apsišvietusi ir laiminga, o tuo tarpu ji tūno tamsybėje, ir didesnė dalis jos narių gyvena baisiame skurde, neturėdama netgi pakankamai maisto. JI neturi likti tokioje būklėje. Būtinas yra pakitimas į gerąją pusę. Ir tas pakitimas galįs įvykti nepaprastai lengvai (the change will be most easy). „Pasaulis žino ir jaučia esantį blogį; susipažinęs su jam siūloma nauja tvarka, jis pritars jai, panorės pakitimo, ir reikalas bus atliktas“ (and it is done)*.
* Žr. jo laišką[8], išspausdintą Londono laikraščiuose 1817 m. rugpiūčio 9 d. ir perspausdintą tome, kuris yra jo autobiografijos papildymas, „The Life of Robert Owen Written by Himself“, London 1857. [„Roberto Oveno gyvenimas, jo paties aprašytas“, Londonas, 1857.] Nurodytas tomas pažymimas romėniška skaitlinę I ir didžiąja raide A (IA). Žemiau aš dažnai juo remsiuos.
Tačiau tam, kad pasaulis pritartų siūlomai reformai, pirma reikia jam išaiškinti, kas savo prigimtimi yra žmogus; kuo padarė jį aplinkinės sąlygos ir kuo jis gali tapti naujomis sąlygomis, atitinkančiomis proto reikalavimus. Kaip pastebi Ovenas, žmogaus mintis turi iš naujo gimti tam, kad jis pasiektų laimę ir išmintį*. Ir norėdamas padėti žmogaus minties atgimimui, Ovenas parašė savo garsius „Tyrinėjimus“ apie žmogaus būdo formavimąsi**.
* Žr. „The Life“, I A, p. 84, 86.
** Pilna šio veikalo antraštė tokia: A New View of Society; or essays on the principle of the formation of the human character, and application of the principle to the practice“. („Nauja pažiūra į visuomenę, arba tyrinėjimai apie pradą, lemiantį žmogaus būdo formavimąsi, ir apie jo taikymą praktikoje“.) Visų „Tyrinėjimų“ yra keturi, pirmieji du išėjo 1812 m. pabaigoje, o du paskutinieji– 1813 m. pradžioje[9].
Kaip ir Godvinas, Ovenas yra tvirtai įsitikinęs, kad žmogaus būdą nulemia jį supančios visuomeninės aplinkos savybės, nepriklausančios nuo jo valios. Iš tos aplinkos žmogus gauna savo pažiūras ir savo įpročius, skatinančius jį vieniems arba kitiems poelgiams. Todėl bet kurios šalies ir netgi viso žemės rutulio gyventojams galima suteikti, imantis tinkamų priemonių, bet kurį būdą, nuo blogiausio iki geriausio. Tam reikalingos priemonės yra vyriausybės rankose. Vyriausybė gali padaryti taip, kad žmonės gyventų, nepatirdami skurdo, nusikaltimų ir bausmių, nes skurdas, nusikaltimai ir bausmės esą ne kas kita, kaip netinkamo auklėjimo ir valdymo rezultatas. Kadangi valdymo tikslas yra suteikti laimę valdomiesiems, o taip pat ir valdovams, tai žmonės, turintieji savo rankose politinę valdžią, turi nedelsiant imtis reformuoti visuomeninę santvarką*.
Žr. „Tyrinėjimų“ antrojo leidimo, išėjusio 1816 m., p. 19, 90 ir 91. Aš remsiuos šiuo leidimu[10].
Pradedant vykdyti šią reformą, visų pirma reikia pranešti visų žiniai, kad niekam iš žmonių, įeinančių į dabartinės kartos sudėtį, nebus atimtas jo turtas. Paskiau reikia paskelbti sąžinės laisvę; panaikinti tas įstaigas, kurios turi blogos įtakos liaudies dorovei; peržiūrėti neturtingųjų įstatymą, ir pagaliau – o tai svarbiausia – imtis eilės priemonių liaudžiai šviesti ir jai auklėti.
„Kad būtų gerai valdoma, kiekviena valstybė turi skirti svarbiausią savo dėmesį būdui formuoti. Geriau už visas kitas bus valdoma toji valstybė, kuri bus sudariusi geriausią liaudies auklėjimo sistemą“*. Auklėjimo sistema turi būti vienoda visai valstybei.
* Оуен. «Опыты», стр. 149[11].
Beveik visa paskesnioji literatūrinė ir agitacinė Oveno veikla buvo skiriama tolesniam ką tik mano išdėstytų pažiūrų vystymui ir karštam jų gynimui prieš viešąją nuomonę. Antai, laikydamasis teiginio, kad žmogaus būdą nulemia jo aplinkos sąlygų įtaka, Ovenas iškėlė klausimą, kiek palankios buvo tos sąlygos, į kurias nuo vaikystės buvo patekęs jo meto Anglijos darbininkas. Gerai pažinęs, kad ir iš Niu-Lenarke atliktų stebėjimų, darbininkų klasės buitį, Ovenas galėjo atsakyti į šį klausimą tik ta prasme, kad minėtos sąlygos buvusios visiškai nepalankios. Pasak jo, fabrikai, palaipsniui paplisdami po visą šalį, gadina jos gyventojų būdą, o sugadintas būdas daro juos nelaimingus. Ši dorovinė blogybė yra didžiai apgailestautina. Tačiau ji liks neišvengiama tol, kol stos su ja į kovą įstatymai*. Ir šios kovos ilgam atidėlioti negalima. Jeigu jau dabar darbininkų padėtis yra kur kas blogesnė, negu buvo pilimi, tai ilgainiui ji vis labiau ir labiau blogės. Fabrikuose gaminamų produktų išvežimas, matyti, bus jau paniekęs aukščiausią tašką. Kitų šalių konkurencija sukels Išvežimo iš Anglijos mažėjimą, kas savo ruožtu sunkiai atsilieps darbininkų klasės padėčiai**.
* Žr. „Observations on the effects of the manufacturing System: with hints for the improvement of those parts of it which are most injurious to health and morals; Dedicated most respectively to the british legislature“ (1815). [ „Pastabos, rodančios, prie ko priveda manufaktūrinė gamyba, o taip pat kai kurie patarimai, kaip atitaisyti jos padarinius, turinčius labai žalinga įtakų sveikatai ir dorovei“.] Perspausdintos knygoje „The Life of Robert Owen“, I A. Cituota vieta yra p. 38, plg. taip pat p. 39[12].
** Ten pat, p. 39[13]. Pernelyg lengva būtų įrodyti, kad Ovenas klydo, laikydamas 1815 metais Anglijos išvežimą esant pasiekusį „savo aukščiausią tašką“. Tačiau naudinga pažymėti, kad jau Oveno samprotavimuose rinkų teorija vaidino vaidmenį, iš dalies panašų į tą, kuris buvo jai skiriamas devintojo dešimtmečio mūsų narodnikų mokyme.
Ovenas reikalavo, kad parlamentas išleistų įstatymą, kuris apribotų darbo dieną mašinas naudojančiose įmonėse Iki 10½ val. Tas pat įstatymas turėtų uždrausti naudoti darbui vaikus, jaunesnius kaip 10 metų amžiaus, o taip put vaikus, nemokančius skaityti ir rašyti, netgi tais atvejais, kai jie būtų vyresni kaip dešimt metų. Tai – visiškai aiškus fabrikų įstatymų reikalavimas. Šis reikalavimas, iškeltas Oveno „milijonų savo likimui paliktų beturčių vardan“[14] (in the name of the millions of the neglected poor), buvo įvykdytas, smarkiai jį apkarpius, 1819 metų parlamento aktu[15]. Deja, ir šis aktas, smarkiai apkarpęs Oveno reikalavimus, liko negyva raidė, nes parlamentas nesiėmė jokių priemonių jam įgyvendinti praktikoje. Ilgainiui Anglijos fabrikų inspekcija buvo konstatavusi, kad „iki 1833 metų įstatymo vaikai ir paaugliai nusikamuodavo, dirbdami per visą naktį, visą dieną arba viena ir antra ad libitum“*.
* Карл Маркс. «Капитал», изд. О. Н. Половой, т. I, стр. 215.[16]
Nesitenkindamas reikalavęs fabrikų įstatymų, Ovenas siekė, kaip mes jau žinome, kad būtų peržiūrėtas neturtingųjų įstatymas[17]. Jis norėjo, kad bedarbiams būtų įkurti specialūs kaimai, kurių gyventojai verstųsi tiek žemdirbyste, tiek ir pramoniniu darbu. Į šiuos kaimus – „vienybės ir savitarpio bendradarbiavimo kaimus“ (villages of unity and mutual cooperation) – Ovenas dėjo didelių vilčių. Jis manė, kad juose galima bus imtis rimtų priemonių, siekiant tinkamai auklėti darbo žmones ir diegti jiems protingą pažiūrą į gyvenimą. Ir kadangi jis buvo tikras, kad šie „kaimai“, lengvai galėsią suklestėti, tai jis tikėjosi, kad jie būsią pirmasis žingsnis kelyje į tokią visuomenės organizaciją, kurioje jau nebebūsią nei „neturtingųjų“, nei „turtingųjų“, nei „vergų“, nei „savininkų“. Ne be reikalo jis siūlė nacionalizuoti beturčius (nationalize the poor)*. Tai buvo jam reikalinga todėl, kad, sutinkamai su jo pradiniu planu, auklėjimo sistema – kaip aš jau esu pirmiau pažymėjęs, dėstydamas „Tyrinėjimų“ apie žmogaus būdo formavimąsi turinį – turėjo tapti vienoda visoje valstybėje.
* Карл Маркс. «Капитал», изд. О. Н. Половой, т. I, стр. 78.
Dar 1817 metais Ovenas sudarė smulkią sąmatą visoms toms išlaidoms, kurių prireiktų, organizuojant „vienybės ir savitarpio bendradarbiavimo kaimus“*. Nėra reikalo kalbėti dabar, kad valdovai nė nepagalvojo įgyvendinti jo apskaičiavimus praktikoje. Ilgainiui – 1834 metais– jie, tiesa, pakeitė neturtingųjų įstatymą, bet visai ne ta kryptimi, kurią buvo nurodęs jiems mūsų reformatorius. Vietoje , vienybės ir savitarpio bendradarbiavimo kaimų“, beturčiai, reikalingi visuomenės pagalbos, turėjo vykti į darbo namus, kaip du vandens lašai panašius į sunkiųjų darbų kalėjimus[18].
* Žr. „The Life“, I A, p. 60 ir tol.
Dėdamas nesėkmingas pastangas paskatinti „valdovus“ įvykdyti visuomeninę reformą, Ovenas, nors ir nesiliovė tikėjęs jų gera valia, vis dėlto pasijuto esąs priverstas pamėginti įgyvendinti brangias jam idėjas savomis priemonėmis, padedamas savo vienminčių. Jis ėmė steigti komunistines kolonijas Jungtinėje Karalystėje ir Šiaurės Amerikoje. Šie mėginimai įgyvendinti komunistinį idealą siaurose vienos gyvenvietės ribose baigėsi nesėkmingai ir beveik nuskurdino Oveną. Nesėkmės priežasčių buvo daug. Vieną iš svarbiausių priežasčių jis pats atskleidė, sakydamas, kad tokių priemonių sėkmingumo sąlyga yra tam tikros jų dalyvių moralinės savybės, kurių jie toli gražu ne visada turi šiuo metu, kai visuomeninė aplinka taip smarkiai gadina žmogaus būdą. Tuo būdu, atrodė, kad komunistinės bendruomenės buvo reikalingos tam, kad žmonės būtų prideramai auklėjami, o iš antros pusės, toks auklėjimas buvo būtina preliminarinė komunistinių bendruomenių sėkmingumo sąlyga. Šį prieštaravimą, kuris sužlugdė per praeitą amžių taip daug kuo kilniausių ketinimų, gali išspręsti tik istorinis visuomenės vystymosi procesas kaip visuma, – procesas, palaipsniui pritaikantis žmonių būdą prie palaipsniui atsirandančių naujų jų egzistavimo sąlygų. Tačiau utopinis socializmas mažai tepaisė istorinio vystymosi eigos. Ovenas mielai teigdavo, kad nauja visuomeninė santvarka galinti ateiti staiga, „kaip vagis naktį“.
III
Viename liaudies susirinkime 1817 metais Ovenas krei- pėsl j jo dalyvius, tarp kitko, tokiais žodžiais: „Aš pasakysiu jums, mano bičiuliai, kas būtent trukdė jums ligi šiol nuprasti tikros laimės esmę. Trukdė tik paklydimai, didieji tolydiniai, sudarantieji visų bet kada egzistavusių religijų pagrindą. Religijos padarė žmogų be galo bejėge, menka būtybe. Religinių sistemų paklydimų dėka jis pavirto silpnu, kvailu gyvuliu, tapo šventeiva ir nuožmiu fanatiku arba niekingu veidmainiu“*. Tokių žodžių dar niekas nebuvo ištaręs Anglijoje, ir vien tik jie galėjo sukurstyti prieš Oveną visus jos „garbinguosius“ žmones. Jis ir pats malė, kad „garbingieji žmonės“ ėmė jo vengti kaip dievo niekintojo. Bet tai nė kiek nesumažino nei jo atvirumo, nei o tikėjimo valdančiųjų gera valia. 1830 metų spalio mėnesį jis perskaitė dvi paskaitas „apie tikrąją religiją“. Šios paskaitos teikia tik miglotą supratimą apie „tikrojo“ religinio mokymo skiriamuosius požymius**. Bet užtat jos aiškiai rodo, kaip didžiai neapkentė lektorius visų „ligi šiol egzistavusių religijų“. Pirmojoje paskaitoje jis paskelbė, kad jos yra vienintelis žmogaus gyvenimą aptemdančiu susiskaidymo, savitarpio neapykantos ir nusikaltimų šaltinis. Antrojoje – jis pasakė, kad jos pavertė pasaulį vienu didžiuliu beprotnamiu. Ir jis įrodinėjo, kad būtina imtis priemonių kovai su jomis. Viso to ir vėl buvo daugiau nei pakankama įsiutinti visiems „garbingiesiems“ Jungtinės Karalystės džentelmenams. Atrodytų, Ovenas pats turėjo suprasti, kad nė vienas iš jų negali pritarti priemonėms, nukreiptoms prieš religijas. Tačiau kaip tik šito jis ir nenorėjo suprasti.
* „Life“, I A, p. 115[19].
** Jo esmę, matyti, turėjo sudaryti materialistinė pažiūra į gamtą, kiek sušvelninta įprastine deizmo frazeologija ir papildyta socialistine morale.
Antrojoje paskaitoje jis pareiškė, kad žmonės, pažinę tiesą, moraliai privalo padėti vyriausybei ją įgyvendinti. Todėl jis ragino savo klausytojus kreiptis į karalių ir į abejus parlamento rūmus su peticijomis kovos su religijomis klausimu. Peticijos karaliui projekte buvo sakoma, kad jis, be abejo, trokštąs laimės savo pavaldiniams, bet jų laimė galinti būti pasiekta ne kitaip, kaip pakeičiant tiesos ir gamtos religija tą nenatūraliąją religiją, kurios įtakoje jie, deja, ligi šiol yra auklėjami. Tiesos ir gamtos religija galinti pagaliau triumfuoti, nesudarydama visuomenei jokio pavojaus, o kraštutiniu atveju darydama jai vien tik kai kurių laikinų nepatogumų. Dėl to karaliui reikia pasinaudoti savo aukšta padėtimi ir paskatinti savo ministrus išnagrinėti religijos vaidmenį, formuojant žmogaus būdą. Panašiai buvo parašyta ir peticija abejiems rūmams*. Klausytojai pritarė lektoriaus pasiūlytiems peticijų projektams. Tačiau savaime suprantama, kad šios peticijos nedavė Oveno reikalui absoliučiai jokios naudos.
* Abi Oveno paskaitos išspausdintos priede prie jo paties „Paskaitų apie visiškai naują visuomenės būvį“. („Lectures on an Entire New State of Society“.)
Religinės pažiūros, besiformuodamos tam tikru socialiniu pagrindu, jį sankcionuoja. Kas puola religiją, tas klibina jos socialinį pagrindą. Todėl konservatoriai niekada nebūna linkę būti apkantūs ten, kur imama kalbėti apie religinius įsitikinimus. Dar mažiau jie yra palankūs kovai su religija. Ovenas buvo tai išleidęs iš akių. O tai reiškė, kad jis nesugebėjo padaryti visų tų praktinių išvadų, kurios sekė iš jo paties mokymo apie žmogaus būdo formavimąsi.
Jeigu kiekvieno konkretaus žmogaus būdą nulemia jo auklėjimo sąlygos, tai aišku, kad bet kurios konkrečios visuomeninės klasės būdą nulemia jos padėtis. Klasė, gyvenanti iš kitų klasių išnaudojimo, visada bus linkusi ginti visuomeninį neteisingumą, o ne stoti prieš jį. Kadangi Ovenas tikėjosi pastūmėti aristokratiją ir buržuaziją į tokias reformas, kurios būtų padariusios galą visuomenės susiskaidymui į klases, tai jis, pats to nepastebėdamas, patekdavo į tą patį prieštaravimą, su kuriuo bergždžiai vargo materialistinė XVIII amžiaus filosofija. Ji mokė, kad žmogų su visomis jo nuomonėmis bei įpročiais sukuria visuomeninė aplinka. Ji taip pat nesiliovė teigusi, kad visuomeninę aplinką su visomis jos savybėmis nulemia žmonių nuomonė. „C’est l’opinion, qui gouverne le monde“ (nuomonė valdo pasaulį), sakė materialistai, o drauge su jais ir visi XVIII amžiaus švietėjai. Todėl tad jie ir kreipdavosi į daugiau ar mažiau apsišvietusius despotus, nes tvirtai tikėjo „nuomonės“ galia. Taip pat tvirtai tikėjo ja ir R. Ovenas. Būdamas XVIII amžiaus materialistų pasekėju, jis pažodžiui kartoja jų žodžius: „nuomonė valdo pasaulį“ („opinions govern the world“)*. Ir, sekdamas jų pačių pavyzdžiu, jis stengiasi apšviesti „valdovus“. Darbininkų klasės atžvilgiu jis, matyti, ilgai vadovavosi įspūdžiais, kuriuos jin buvo gavęs Niu-Lenarke. Jis iš visų jėgų stengėsi padėti „dirbantiems neturtingiesiems“, bet visai netikėjo jų savaveiksmiškumu. O netikėdamas jų savaveiksmiškumu, jis galėjo jiems rekomenduoti tik viena: nestojant į kovą su turtingaisiais, elgtis taip, kad šie pastarieji nebijotų Imtis visuomeninės reformos iniciatyvos. 1819 metų balandžio mėnesį jis išspausdino laikraščiuose „Kreipimąsi į dirbančiųjų klases“ (An address to the working classes)**. Su apgailestavimu konstatuodamas ten, kad darbininkų tarpe pastebimas didelis nepasitenkinimas savo padėtimi, jis teigė, kad žmogaus būdą nulemia supanti jį visuomeninė aplinka. Atmindami šią tiesą, darbininkai neturį, jo manymu, kaltinti „turtingųjų“ už jų nusistatymą „neturtingųjų“ atžvilgiu. Turtingieji tenorį viena: išsaugoti savo privilegijuotąją visuomeninę padėtį. Į tą jų norą darbininkai turį atsižvelgti. Dar daugiau: jeigu privilegijuotieji panorėtų įsigyti dar daugiau turtų, tai darbininkai neturį tam prieštarauti. Reikia, esą, domėtis ne praeitimi, o ateitimi, t. y. sukaupti visą dėmesį ties visuomenine reforma. Skaitytojas gali paklausti, ką gi nauja duos toji reforma, kuri ne tik išsaugos privilegijas, bet netgi dar labiau praturtins privilegijuotuosius? Bet reikalas yra tas, kad, Oveno manymu, milžiniškos gamybinės jėgos, kuriomis dabar disponuoja žmonija, atlygins darbininkams už visas jų nuolaidas, jeigu tik jos bus planingai panaudotos. Ovenas – kaip vėliau Rodbertus – atkakliai reikalavo ne lai, kad darbininkų klasei atitektų visas jos darbo produktas, o vien tik tai, kad jai atitenkanti šio produkto dalis nebūtų pernelyg menka. Kaip matome, jo komunizmas taikstėsi su tam tikra visuomenine nelygybe. Tačiau ši ne- lygybė turėjo būti visuomenės kontroliuojama ir neperžengti visuomenės nustatytų ribų. Ovenas buvo įsitikinęs, kad turtingieji ir neturtingieji, valdantieji ir valdomieji turį tą patį interesą***. Iki pat savo gyvenimo pabaigos jis liko įsitikinusiu socialinės taikos šalininku.
* „Lectures on an Entire New State“ etc., p. 151 (Lecture 11).
** Anglijoje ligi šiol neretai sakoma „dirbančiųjų klasės“ vietoj „darbininkų klasė“.
*** „The Life“, I A, p. 229-230.
Bet kuri klasių kova yra politinė kova. Kas smerkia klasių kovą, tas, savaime suprantama, neteiks reikšmės ir jų politiniams išstojimams. Nenuostabu, kad Ovenas buvo nusistatęs prieš parlamentinę reformą. Jis buvo tos nuomonės, kad aplamai rinkimų teisė būsianti nepageidaujama („not desirable“) tol, kol liaudis nebus reikiamai išauklėta, ir neigiamai žiūrėjo į savo meto demokratinius bei respublikinius siekimus. Jis manė, kad jeigu respublikonai ir demokratai būtų liovęsi puolę vyriausybę, tai ji, tikriausiai, būtų pasikeitusi į gerąją pusę*.
* „The Life“, I A, Introductory, III.
Ovenas niekada nėra buvęs nariu čartistų partijos, kovojusios už politinį darbininkų pilnateisiškumą. Bet kadangi aukštesniosios klasės nerodė nė mažiausio noro paremti jo socialinius-reformatorinius planus, tai jam pagaliau noromis nenoromis teko susieti savo viltis su darbininkų judėjimu. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kai šis judėjimas darėsi kaskart vis labiau platus ir netgi grėsmingas, Ovenas pamėgino pasinaudoti augančia proletariato jėga savo mėgiamoms idėjoms įgyvendinti. 1832 metų rugsėjo mėnesį jis surengė Londone „rinką teisingiems darbo mainams“ (eųuitable labour exchange bazaar); beveik tuo pat metu jis užmezgė artimus ryšius su profesinėmis dar bininkų sąjungomis. Tačiau ir čia praktinis rezultatas ne atitiko jo lūkesčių.
Teisingi mainai reiškė produktų mainus pagal jiems pa gaminti sunaudoto darbo kiekį. Bet jeigu tam tikras produktas neatitinka visuomenės poreikio, tai jo niekas neims, ir jo gamintojo darbas nueis niekais. Norint, kad produktai visada būtų išmainomi vienas į kitą sutinkamai su kiekviename iš jų įkūnyto darbo kiekiu, – kitaip tariant, kad vertės dėsnis nesirealizuotų per nuolatinį kainų svyravimą, reikia planingai organizuoti gamybą. Ji turi būti taip organizuota, kad kiekvieno gamintojo darbu būtų sąmoningai siekiama patenkinti tam tikrą visuomenės poreiki Kol to nėra, kainų svyravimas yra neišvengiamas; tai reiškia, kad yra neįmanomi ir „teisingi mainai“. O kai tatai bus, nebereikės nė „teisingų mainų“, nes tada produktai nebebus mainomi vienas į kitą; jie bus skirstomi jos narių tarpe pagal visuomenės aprobuotas normas. Rinkos „teisingiems mainams“* rodė, kad Ovenas ir jo pasekėjai, nepaisant jų domėjimosi ekonominiais klausimais, dar nebuvo išsiaiškinę skirtumo tarp prekinės (neorganizuotos.) gamybos, iš vienos pusės, ir komunistinės (organizuotos) gamybos – iš antros.
** Be rinkos Londone, buvo atidaryta dar rinka Birmingame.
Suartėdamas su profesinėmis sąjungomis (tredjunionais), Ovenas tikėjosi, kad jos padėsiančios jam labai greitu laiku nukloti Angliją ištisu kooperatyvų tinklu, kuris n busiąs naujosios visuomenės santvarkos pamatas. Sutinkamai su jo įprastiniu įsitikinimu, visuomeninis perversmas turėjęs įvykti be jokios kovos. Siekdamas to, Ovenas norėjo klasių kovos įrankį, kuriuo visada, didesniu ar mažesniu mastu, yra profesinės sąjungos, paversti taikios visuomeninės reformos įrankiu. Bet tai buvo visiškai utopinis planas. Ovenas netrukus įsitikino, kad jam su tredjunais nepakeliui: tos pačios sąjungos, kurios labiau už kitas pritarė kooperatinei idėjai, nepaprastai energingai ruošėsi tuomet visuotiniam streikui, kuris niekada ir niekur nėra galimas, nepažeidus socialinės taikos*.
* Šioje apybraižoje aš nagrinėju tik žinomų idėjų istoriją, o ne visuomeninio judėjimo istoriją, tačiau, tarp kitko, aš vis dėlto pažymėsiu, kad Oveno suartėjimo su tredjunionais epocha buvo toji epocha, kai Anglijos darbininkų tarpe buvo gana plačiai paplitę polinkiai i praktinius klasinės kovos metodus, labai primenančius tuos metodus, kuriuos taip brangina dabartiniai „revoliuciniai“ sindikalistai.
Kur kas didesnės praktinės sėkmės susilaukė Ovenas ir jo pasekėjai vartotojų bendrovių srityje. Bet į tokias bendroves jis žiūrėjo gana šaltai, laikydamas jas artimas paprastoms „prekybinėms bendrovėms“.
Aš taip smulkiai apibrėžiau Oveno veiklą todėl, kad joje yra itin žymūs tiek stipriosios, tiek ir silpnosios utopinio socializmo pusės. Pažymėjęs jas čia, aš, dėstydamas toliau, galėsiu apsiriboti vien tik trumpais nurodymais į jas.
Kai kurie tyrinėtojai yra tos nuomonės, kad Oveno įtaka nedavė jokios naudos darbininkų judėjimui Anglijoje, lai yra didžiulė, keista ir nedovanotina klaida. Ovenas, kuris buvo nenuilstamas savo idėjų propaguotojas, žadino darbininkų klasės mintį, iškeldamas jai svarbiausius – pagrindinius – visuomenės sutvarkymo klausimus ir suteikdamas jai daug duomenų šiems klausimams teisingai išspręsti, bent teorijoje. Jeigu praktinė jo veikla buvo, apskritai paėmus, utopinio pobūdžio, tai reiškia pripažinti, kad ir čia jis duodavo kartais savo amžininkams labai naudingas pamokas. Jis buvo tikras kooperatinio judėjimo Anglijoje pradininkas. Jo reikalavime išleisti fabrikų įstatymus nebuvo absoliučiai nieko utopinio. Absoliučiai nieko utopinio nebuvo ir jo nurodyme, kad būtina duoti bent pradinį mokyklinį išsilavinimą dirbantiems fabrikuose vaikams ir paaugliams. Nusigręždamas nuo politikos ir smerkdamas klasių kovą, jis, žinoma, labai klydo. Tačiau – nuostabus dalykas!– darbininkai, kurie domėjosi jo propaganda, mokėjo taisyti jo klaidas. Įsisavindami kooperatines, o iš dalies ir komunistines Oveno idėjas, jie tuo pat metu veikliai dalyvavo ano meto politiniame Anglijos proletariato judėjime. Taip yra darę bent gabiausieji iš jų: Lovetas, Heserintonas[20], Votsonas ir kt.*
* Apie juos žiūrėk neseniai išėjusią M. Bero knygą „Geschichte des Sozialismus in England“ [„Socializmo Anglijoje istorija“] p. 280 ir tol. Ypatingo dėmesio vertas Heserintono „Testamentas“[21] (p. 282 ir 283). Lovetas ir Heserintonas buvo aktyvūs čartistų partijos dalyviai. Yra Loveto autobiografija „The Life and Struggles of William Lovett, in his Pursuit of Bread, Knowledge and Freedom“, London 1876. [„Viljamo Loveto gyvenimas ir jo kova už duoną, mokslą ir laisvę“, Londonas 1876.]
Prie viso to reikia pridėti, kad, būdamas bebaimis „tikrosios religijos“ ir protinių santykių tarp lyčių skelbėjas, Ovenas padėjo vystytis darbininkų klasės sąmoningumui ne vien tik socialinėje srityje*.
* Kaip suprato tą jo tikrąją religiją labiausiai sumanūs darbininkai, rodo Heserintono „Testamentas“. Ten, tarp kitko, sakoma: „Vienintelę žmonijai tinkamą religiją sudaro dorovingas gyvenimo būdas“, palankumas vieno kitam ir tarpusavio parama“[22].
Betarpiška Oveno įtaka pasireiškė ne tik Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje, bet taip pat ir Siaurės Amerikos Jungtinėse Valstijose*.
* Žr. II sk. („The owenite period“ [„Oveno laikotarpis“]), Hilkvito (Hilquit) knygoje „History of Socialism in the United States“, New-York 1903. [Socializmo Jungtinėse Valstijose istorija“, Niujorkas, 1903] (Yra vokiškas ir rusiškas vertimas)[23].
IV
Didelis socializmo priešininkas, Kembridžo profesorius Foksvelis teigia, kad ne Ovenas, o Rikardo davė Anglijos socialistams veiksmingiausią dvasinį ginklą*. Tai netesybė, Tiesa, dar Engelsas buvo teisingai pastebėjęs, kad, kadangi šiuolaikinio socializmo teorijos yra kilusios iš buržuazinės politinės ekonomijos, tai visos jos, beveik be išimčių, yra artimos Rikardo vertės teorijai. Tam yra buvusi visai pakankama priežastis. Tačiau yra absoliučiai neginčytina, kad bent daugelis tų anglų socialistų, kurių mokymai rėmėsi Rikardo vertės teorija, buvo Oveno mokiniai ir jie domėjosi buržuazine politine ekonomija kaip tik todėl, kad norėjo, remdamiesi jos išvadomis, žengti toliau ta pačia kryptimi, kuria jau protavo jų mokytojas. O tie iš jų, kurių negalima pavadinti Oveno mokiniais, kaip matyti, palaikė glaudų dvasinį ryšį su komunistiniu anarchistu Godvinu. Rikardo pažiūromis jie domėjosi tik tam, kad jo asmenyje galėtų įkaitinti politinę ekonomiją prieštaravimu jos pačios – ir, be to, pagrindiniams – teoriniams teiginiams. Iš Oveno mokinių tarpo visų pirma nurodysiu Viljamą Tompsoną**. Mano ką tik paminėto (pastaboje) veikalo įvade Tompsonas iškelia klausimą, kuriuo būdu tauta, kuri viršija visas kitas tautas jos dispozicijoje esamų žaliavų, mašinų, butų ir maisto produktų kiekiu, o taip pat |ai priklausomų darbščių darbuotojų skaičiumi, nepaisant to, patiria didelius nepriteklius***. Tai, kaip matome, vis I r pats klausimas, kuris bene nuo pat XIX amžiaus pradžios kreipė į save Oveno dėmesį ir buvo visai aiškiai jo suformuluotas kai kuriuose spausdintuose veikaluose. Toliau Tompsonas stebisi, kodėl dirbančiųjų darbo vaisiai paslaptingu būdu yra iš jų atimami, be jokios jų kaltės. Šį klausimą mes vėl aptinkame bene visuose Oveno veikaluose. Bet pats Tompsonas pripažįsta, kad kaip tik tokie klausimai skatina „mus“ domėtis turto paskirstymu. Vadinasi, jeigu Tompsonas sekė Rikardo – o jis iš tikrųjų juo sekė ir daug ką yra iš jo pasisavinęs, – tai šitai įvyko dėl to, kad pirmiau turėjo jam įtakos Ovenas. Žinoma, Rikardo politinės ekonomijos srityje buvo nepalyginti stipresnis, negu Ovenas. Tačiau Tompsonas aiškino politinės ekonomijos klausimus visai ne taip, kaip aiškino juos Rikardo. Šis pastarasis teigė ir įrodinėjo, kad darbas esąs vienintelis produktų vertės šaltinis. Tačiau jis visiškai taikstėsi su tuo, kad buržuazinė visuomenė yra pasmerkus i darbo žmones pajungimui ir vargui. Štai su tuo kaip tik ir negalėjo taikstytis Tompsonas. Jis norėjo, kad produktų paskirstymo tvarka nebeprieštarautų pagrindiniam jų gamybos dėsniui. Kitaip tariant, jis reikalavo, kad darbo sukuriama vertė atitektų darbo žmonėms. O keldamas ši reikalavimą, jis ėjo Oveno pėdomis.
* Žr. p. LXXI ir tol. jo apybraižos „Geschichte der sozialistischen Ideen in England“ [„Socialistinių idėjų Anglijoje istorija“], kuri yra įvadas vokiškam vertimui Viljamo Tompsono dabar gana žinomo veikalo „Inquiry into the Principles of the Distribution of Wealth most Conductive to Human Happiness“. [„Tyrinėjimas apie turto paskirstymo principus, labiausiai padedančius žmogaus laimei“.] Kalbėdamas apie šį veikalą, aš remsiuos jo vokišku vertimu, kurį atliko Osvaldas Kolmanas ir kuris buvo išleistas Berlyne 1903 metais.
** Gimė 1785 m., mirė 1833 m.
*** Žr. vokiško vertimo p. 16.
Lygiai tokį pat reikalavimą kėlė savoje buržuazinės visuomenės kritikoje ir visi kiti anglų socialistai, kurie rėmėsi Rikardo ekonomine teorija. Pagrindinis šio pastarojo veikalas pasirodė 1817 metais*. O jau 1821 metais pasirodė atviro laiško lordui Džonui Raselui forma nedidele anoniminė brošiūra, Įkaitinanti buržuazinę visuomenę tuo, Lad ji remiasi darbo žmonių išnaudojimu**. Po jos išėjo visa epė k’tų veikalų, tam tikru atžvilgiu labai reikšmingų. Ne visi įie buvo Oveno mokinių sukurti; kai kurie iš jų buvo parašyti žmonių, daugiau ar mažiau linkusių į anarchizmą. Iš Oveno mokinių tarpo aš, be jau paminėto Tompso- no, pažymėsiu Džoną Grėjų ir Džoną Brėjų, o iš rašytoju tarpo, daugiau ar mažiau linkusių į anarchizmą,– Persi Revenstoną ir Tomasą Hodskiną***.
* Jis vadinasi: „Principles of Political Economy and Taxation“. [„Politinės ekonomijos ir apmokestinimo pagrindai“.]
** Ji pavadinta: „The Source and Remedy of the National Difficulties. A letter to Lord John Russel“. [„Nacionalinių sunkumų šaltinis ir priemonės kovai su jais. Laiškas lordui Džonui Raselui.“] Apie ją žiūrėk Markso veikale: Theorien über den Mehrwehrt“. Dritter Band. Stuttgart 1910, S. 281-306[24].
*** Tompsono tyrinėjimas apie paskirstymą išėjo 1824 metais; kitais metais jis išleido veikalą „Labour Rewarded“ („Atlygintas Darbas“). Tais pat metais Grėjus (1798-1850) išleido „Skaitinius apie žmogaus laimę“ („A Lecture on Human Happiness“), o 1831 metais – „Social System“ („Socialinė sistema“). Svarbi ekonominės teorijos istorijai Džono Brėjaus knyga „Labour‘s Wrongs and Labour‘s Remedy; or, the Age of Might and the Age of Right“ [„Neteisybės darbo atžvilgiu ir priemonės joms pašalinti“], išėjo 1839 metais Lidse; ji įžymi, tarp kitko, tuo, kad Brėjus esąs linkęs atsižadėti visiems utopistams būdingos idealistinės pažiūros į istoriją ir laikytis materialistinio istorijos aiškinimo pozicijos (žr. ankstesnį samprotavimą, kad visuomenė negalinti savo noru pakeisti savo nuomonių (opinions) krypties). Tiesa, šis polinkis neskatina Brėjaus rimtai analizuoti pagindinių visuomenės vystymosi priežasčių. Paminėsiu čia dar T. R. Edmondso knygą „Practical moral and political economy“, London 1828. [„Praktinė moralinė ir politinė ekonomija“, Londonas, 1928.] Edmondso manymu, darbininkų klasė gaunanti tik trečdalį vertės to, kas yra sukuriama jos darbu, o kiti du trečdaliai atitenka įmonininkams (žr. p. 107, 116 ir 288). Anglijos atžvilgiu tatai ligi šiol yra labai artima tiesai. Verta dėmesio taip pat jo pažiūra į socialinę pauperizmo priežastį (p. 109-110). Reventsonas 1821 metais išleido brošiūrą „A few doubts as to the correctness of some opinions generally entertained on the subjects of population and political economy“ („Kai kurios abejonės dėl teisingumo kai kurių visuotinai paplitusių pažiūrų, liečiančių gyventojus ir politinę ekonomiją“); iš Hodskino (Hodgskin) veikalų mums čia turi didžiausią reikšmę: 1. „Labour defended against the claims of capital“ („Darbo gyvenimas prieš kapitalo reikalavimus“), London 1825. 2. „Popular political economy“ („Populiarioji politinė ekonomija“). 3. „The natural and artificial right of property contrasted“ („Prigimtinė nuosavybės teisė ir jos priešingumas dirbtinei teisei“), London 1832. Apie Revenstoną ir Hodskiną žr. Marksas (min. veikal., p. 306-380).[25] Be to, apie Hodkinsą yra Eli Halevi veikalas „Thomas Hodgskin“ (1787-1869). Par Elie Halévy. Paris 1903).
Visi šie rašytojai ilgą laiką buvo visiškai pamiršti. Kai apie juos buvo prisiminta,– iš dalies dėka Markso, kuris priminė apie juos dar savo polemikoje su Prudonu, –į jų veikalus imta nurodinėti, kaip į šaltinį, iš kurio Marksas pasisavinęs savo mokymą apie pridedamąjį produktą ir pridedamąją įdedamąją vertę. Buvo prieita iki to, kad vyras ir žmona Vėbai pavadino Marksą „garsiuoju Hodkinso mokiniu“*. Tai visiškai neatitinka teisybės. Tiesa, anglų socialistų ekonominiuose veikaluose mes užtinkame ne tik teorijas, kad kapitalas išnaudojo darbą, bet netgi ir tokius išsireiškimus, kaip „pridedamasis produktas“ (surplus produce) ir „pridedamoji vertė“ (surplus value, additional value) Tačiau svarbu ne žodžiai, bet mokslo sąvokos. Kas dėl šių pastarųjų, tai kiekvienas nusimanantis ir bešalis žmogus bus priverstas pripažinti, kad, pavyzdžiui, Hodskinas mažiausiai tiek pat yra nutolęs nuo Markso, kaip Rodbertus. Dabai jau nustota vadinti Marksą Rodbertaus mokiniu; reikia manyti, kad netrukus bus nustota vadinti jį ir praeito amžiaus trečiojo dešimtmečio anglų socialistų mokiniu**.
* „The history of trade-unionism“, London 1894, p. 147.
** Kokį ryšį iš tikrųjų turi Hodskinas su Marksu, matyti iš tos – įsidėmėkite, labai pritariamos – kritikos, kuri liečia Hodskino pažiūras jau mano nurodytame „Theorien ūber den Mehrwert“ III tome[26]. Politinėje ekonomijoje Marksas turi tokį pat ryšį su anglų socialistais, kaip moksliniame istorijos aiškinime – su Ogiustenu Tieri, Gizo arba Minje. Ir čia, ir ten yra ne mokytojai, o tik pirmtakai, paruošę kai kurią – tiesa, labai vertingą – medžiagą teoriniam pastatui, kurį vėliau pastatė Marksas. O kai dėl Markso pirmtakų, tai klausimo apie kapitalo vykdomą samdomojo darbo išnaudojimą mokslinio sprendimo istorijoje nereikia apsiriboti pirmosios XIX amžiaus pusės anglų socialistais. Jau kai kurie XVII šimtmečio anglų rašytojai rodo ganą aiškų šio išnaudojimo prigimties ir atsiradimo supratimą (žiūrėk, pavyzdžiui, „The Law of Freedom in a Platform: Or, True Magistracy Restored. Humbly presented to Oliver Cromwell. By Jerard Winstanley. London 1651“, p. 12 [„Laisvės dėsnis (politikoje), arba tikrasis atkurtas magistratas. Su didžiausia pagarba Oliverui Kromveliui. Džeraras Vinstenlis. Londonas, 1651“, p. 12); žiūrėk taip pat „Proposals for Raising a College of Industry of all Useful Trades and Husbandry with Profit for the Rich, a Plentiful Living for the Poor, and a Good Education for Youth“, London 1695, p. 21 [„Pasiūlymai įkurti visų naudingųjų verslų ir užsiėmimų koledžą, kuris duos pelno turtingiesiems, aprūpintą gyvenimą neturtingiesiems ir gerą išsilavinimą jaunimui“, Londonas, 1695, p. 21]; pagaliau, „Essays about the Poor, Manufactures, Trade Plantations and Immorality, etc. By John Bellers“, London 1699, p. 5-6 [„Patabos apie neturtinguosius, manufaktūras, darbo gyvenvietes ir nedorovingumą“, Londonas, 1699, p. 5-6]). Keista, kaip čia dar niekas nerado progos padaryti tą atradimą, kad Marksas savo ekonominę teoriją esąs pasisavinęs iš mano ką tik išvardytų veikalų autorių. Tačiau gana apie tai. Nors Marksas ir nebuvo Hodkinso, Tompsono arba Grėjaus „mokinys“, bet vis dėlto socialistinės teorijos istorijai yra itin svarbi toji aplinkybė, kad šie anglų socialistai buvo pasiekę retą anam metui politinių-ekonominių sąvokų aiškumą ir netgi, kaip pažymi tas pats Marksas, buvo žengę gana reikšmingą žingsnį į priekį, palyginti su Rikardo[27]. Šiuo atžvilgiu jie yra toli pralenkę Prancūzijos ir Vokietijos utopinius socialistus. Jeigu mūsų N. G. Černyševskis būtų juos pažinęs, tai jis, tikriausiai, būtų išvertęs ne Milį, o kurį nors iš jų tarpo.
Šaltinis: XIX amžiaus utopinis socializmas / G. V. Plechanovas. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1962. – pp. 10-30.
[1] Veikalą „XIX amžiaus utopinis socializmas“ G. V. Plechanovas parašė 1913 metų rugpjūčio-rugsėjo mėn.
Iš pradžių Plechanovas norėjo smulkiai parodyti utopinio socializmo vystymąsi atskirose šalyse – Prancūzijoje, Vokietijoje bei Anglijoje ir parašyti atitinkamai keletą straipsnių. Tačiau leidykla „Mir“, kuriai Plechanovas rašė šį veikalą, reikalavo iš autoriaus išdėstyti klausimą viename straipsnyje. Ir Plechanovas parašė apybraižą „XIX amžiaus utopinis socializmas“.
Apybraiža „XIX amžiaus utopinis socializmas“ buvo paskelbta leidinje «История западной литературы XIX века», т. II, раздел «Эпоха романтизма» (М., 1913).
[2] Žr. F. Engelsas. Anti-Diuringas, Vilnius, 1958, p. 15-19.
[3] Prigimtinė teisė – buržuaziniuose politiniuose mokymuose sąvoka tos teisės, kuri tariamai kylanti iš žmogaus prigimties, iš jo proto. Prigimtinės teisės šalininkai laiko valstybę ir teisę produktu kai kurių nuolatinių savybių, tariamai būdingų žmogui, nepaisant jo klasinės priklausomybės ir visuomenės išsivystymo lygio.
XVIII amžiuje Ruso, Helvecijus, Holbachas ir kt. pritarė prigimtinės teisės idėjai ir naudojo ją kovai prieš feodalizmą. Feodalinę santvarką jie paskelbė esant priešingą „prigimtinei“ tvarkai, nesuderinamą su žmogaus prigimties ir proto reikalavimais. Nepaisant viso prigimtinės teisės sąvokų ribotumo ir metafiziškumo, prancūzų filosofai-švietėjai darė iš prigimtinės teisės principų kritines ir revoliucines išvadas.
[4] 1794 metais Anglijos vyriausybė sustabdė Habeas Corpus akto (asmens neliečiamybės įstatymo) veikimą ir skubiai išleido įstatymus, draudžiančius viešus susirinkimus. Korespondentų draugija buvo paskelbta už įstatymo ribų. 1798 metais buvo priimti įstatymai prieš antivyriausybinę veiklą (Sedition Acts), kurie griežtai baudė už bet kurį žodinį ir spausdintą pasisakymą prieš vyriausybę, o 1799 ir 1800 metais – sąjungų įstatyma (Combination Acts), skelbusieji už įstatymo ribų visas darbininkų organizacijas ir sąjungas ir draudusieji dalyvauti streikuose.
[5] Kalbama apie Maltaus veikalą „An Essay on the Principle of Population“ („Tyrinėjimas apie gyventojų skaičiaus dėsnį“), išėjusį 1798 metais. Marksas įvertino jį kaip „.. .pamfletą prieš prancūzų revoliuciją ir šiuolaikines visuomeninių reformų Anglijoje idėjas…“, kaip „dirbančiųjų klasių skurdo apologiją“ (К. Маркс. Теории прибавочной стоимости, т. III, M., 1936, стр. 43) ir naikinamai sukritikavo jo idėjas „Kapitalo“ I tome.
[6] Londono korespondentų draugija, susikūrusi 1792 metais, buvo pirmoji darbininkų politinė organizacija Anglijos istorijoje. Panašios organizacijos buvo susikūrusios Sefilde, Koventryje, Lidse, Notingeime, Edinburge. Draugijos nariai tarpusavyje susirašinėjo, dėl to draugija ir buvo taip pavadinta. Oficialiai ji skelbė tik visuotinės rinkimų teisės ir kasmetinių parlamento perrinkimų programą, bet iš tikrųjų daugelis šios draugijos narių buvo respublikonai ir revoliucinio demokrato, švietėjo Tomo Pėno pasekėjai.
[7] Čarlzo Holio veikalas vadinosi „Effects of Civilisation on the People in European States“ („Apie civilizacijos poveikį liaudies masėms Europos šalyse“).
[8] R. Ovenas. Aprašymas eilės suklydimų ir nelaimių, kylančių iš visuomenės pirmesnės ir dabartinės būklės (P. Оуен. Избранные сочинения, т. I, АН СССР, М. – Л., 1950, стр. 140, 141-142).
[9] Netikslumas. Šios knygos leidimui 1817 metais R. Ovenas padarė pastabą: „Pirmoji apybraiža parašyta 1812 metais, o buvo išleista 1813 metais. Antroji apybraiža buvo parašyta ir paskelbta 1813 metų pabaigoje. Trečioji ir ketvirtoji apybraižos buvo parašytos ir išspausdintos maždaug tuo pat metu“ (Р. Оуен. Образование характера. Новый взгляд на общество, Спб, 1909, стр. 6).
[10] Žr. Р. Оуен. Образование характера. Новый взгляд на общество, СПб, 1909, стр. 14, 21-22.
[11] Р. Оуен. Образование характера, стр. 58.
[12] Р. Оуен. Замечания о влиянии промышленной системы. Избранные сочинения, т. 1, стр. 69, 70.
[13] Р. Оуен. Избранные сочинения, т. 1, стр. 70, 71.
[14] Р. Оуен. Избранные сочинения, т. 1, стр. 76.
[15] 1819 m. parlamento aktu buvo draudžiama naudoti medvilnės fabrikuose jaunesnių kaip 9 metų amžiaus vaikų darbą; darbo dienos ilgumas vaikams nuo 9 iki 16 metų amžiaus buvo nustatomas 13½ valandos.
[16] Žr. K. Marksas. Kapitalas, t. I, Vilnius, 1957, p. 250.
[17] 1816 metais politinių ir visuomeninių veikėjų susirinkimas įsteigė Komitetą priemonėms prieš skurdą surasti. Ovenas, buvęs Komiteto sudėtyje, jo posėdyje pasakė kalbą, o paskui, remdamasis šia kalba, parašė pranešimą, kurį jis pasiuntė Bendruomenių rūmų komitetui, ruošusiam neturtingųjų įstatymus. Jis vadinosi: „Pranešimas, įteiktas Asociacijos komitetui pramonės ir žemės ūkio darbininkų būklei palengvinti“ (Žr.: Р. Оуен. Избранные сочинения, т. I, стр. 86-109). Plechanovas išdėsto čia šį pranešimą.
[18] Žr. pastabą Г. В. Плеханов. Избранные философские произведения, т. II, стр. 588.
[19] Londono Siti Tavernoje vyko organizacinis Asociacijos neturtingųjų būklei palengvinti susirinkimas. Ten 1817 m. rugjūčio 21 d. R. Ovenas pasakė Plechanovo cituojamą kalbą. Žr. Р. Оуен. Избранные сочинения, т. I, стр. 170. („Kalba Londono Siti Tavernoje“).
[20] Šiuo atžvilgiu itin įdomi yra biografija Henrio Heserintono (Heteringtono), kuris buvo vienas iš čartistų judėjimo veikėjų. Tapęs laikraščio „Poor Man’s Guardian“ („Beturčio gynėjas“) leidėju, šis darbininkas-rinkėjas kovojo su vyriausybe atvirą politinę kovą. Atsisakęs mokėti valstybei „spaudos mokestį“ (po 4 pensus už kiekvieną laikraščio numerį), kuris buvo pagal įstatymą reikalaujamas kaip užstatas, Heserintonas pardavinėjo darbininkams laikraštį už 1 pensą, o kiekvieno laikraščio numerio paantraštėje buvo pažymėta; „leidžiamas prieš įstatymą, idant būtų išbandyta teisės galia prieš smurto galią“.
[21] M. Bero knyga „Socializmo Anglijoje istorija“ išversta į rusų kalbą (часть I, Гиз, М.-Пг., 1923; часть II, Гиз, Л., 1924). Heserintono „Testamentas“ pateikiamas II dalyje, p. 375-376.
[22] Žr. М. Бер. «История социализма в Англии», ч. II, стр. 376. Savo „Testamente“ Heserintonas rašė: „Aš gyvenau ir mirštu kaip griežtas neteisingos ir plėšikiškos ekonominės sistemos priešininkas… Kol žemė, mašinos ir kiti gamybos įrankiai ir pagalbinės priemonės yra dykūnų rankose; kol darbas sudaro vienintelę turto kūrėjų nuosavybę ir yra vien tik prekybos objektas, kuris gali būti turtingųjų ir dykinėtojų perkamas ir valdomas, – tol skurdas bus daugumos žmonių likimas“ (cit. veik., d. II, p. 376).
[23] Rusiškas leidimas: Мориц Хилкуит. История социализма в Соединенных Штатах, Спб, 1907.
[24] Žr. К. Маркс. Теории прибавочной стоимости, т. III, Партиздат, 1936, стр. 183-199.
[25] К. Маркс. Теории прибавочной стоимости, т. III, стр. 199-246.
[26] К. Маркс. Теории прибавочной стоимости, т. III, стр. 203-206.
[27] К. Маркс. Теории прибавочной стоимости, т. III, стр. 183.
1 thought on “Georgijus Plechanovas. XIX amžiaus utopinis socializmas (A) Anglų utopinis socializmas”