Redakcijos komentaras: Vienas labiausiai ideologizuotų, todėl ir iškreiptai vaizduojamų, temų Lietuvos istorijoje, yra Antrasis pasaulinis karas: nuo Lietuvos įsijungimo į TSRS sudėtį iki vokiškosios okupacijos bei vietinių kolaborantų rankomis vykdyto žydų genocido. Šiuolaikiniai lietuvių istorikai nepasižymi dideliu objektyvumu analizuodami šį laikotarpį. Tačiau Peisacho Freidheimo (1923-2009) monografija „Lietuva Antrajame pasauliniame kare 1939-1945. Naujas požiūris į dramatišką istorijos laikotarpį“ šiuo atžvilgiu itin išsiskiria. Nepriekaištingai dokumentuotame darbe, istorikas į miltus sumala daugybę dabarties „patriotų“ prasimanymų bei mitų. Vien todėl ją perskaityti verta kiekvienam tiesos ieškančiam piliečiui.
* * *
ŽODIS SKAITYTOJUI
Kuo daugiau nuo mūsų tolsta Antrojo pasaulinio karo įvykiai, tuo reljefiškiau ir pilniau jie iškyla prieš mus. Antrasis pasaulinis karas – vienas iš kruviniausių karų žmonijos istorijoje, nunešęs į nebūtį daugiau nei 50 milijonų žmonių gyvybių. Vienaip ar kitaip karas palietė daugybės tautų gyvenimą. Jame dalyvavo daugiau nei šešiasdešimt salių. Dar daugelį metų žmonija gydė karo padarytas žaizdas, atstatinėjo karo sugriautus miestus ir kaimus.
Antrojo pasaulinio karo laikotarpis savo įtampa, įvykių gausumu, dramatiškumu ir tragiškomis pasekmėmis nežino sau lygaus Lietuvos istorijoje. Audringi, pasakyčiau, revoliuciniai ir kartu dramatiški buvo 1939-1940 metų įvykiai, daugeliui dešimtmečių nulėmę Lietuvos likimą. Karas uždėjo savo nepakartojamą antspaudą visiems karo metais Lietuvoje vykusiems procesams. Tuo tarpu iki šiol dar neturime atskiro, visaapimančio karo metais Lietuvoje vykusių įvykių tyrinėjimo.
Lietuvių istoriografijoje sis, nors istoriškai trumpas, bet nepaprastai turtingas įvykių, laikotarpis gan plačiai nusviestas. Tačiau jo vertinimai labai jau kontraversiški. Nesutarimai apima visą spektrą klausimų: nuo bendraistorinių – klausimų apie Antrojo pasaulinio karo pobūdį ir tikslus – iki atskirų įvykių, politinių jėgų bei pavienių asmenų veiklos bei elgesio vertinimo. Faktiškai šiandien turime dvi skirtingas istorijas, dvi diametraliai priešingas šio laikotarpio vertinimo koncepcijas, kiekviena iš kurių pretenduoja į vienintelę tiesą. Dialogas tarp jų vyksta gan sunkiai, nes šios koncepcijos atspindi ne tik skirtingas ideologijas, bet ir karo metais kovojusias tarp savęs priešiškas stovyklas, kurių atstovai dar gyvi ir dalyvauja politiniame šalies gyvenime. Ir nors pastaruoju metu pasirodė mokslinių darbų bei straipsnių, vis toliau nueinančių nuo griežtų ideologinių kanonų ir štampų, tačiau tai ii esmės dalyko nekeičia.
Vis dėlto atidžiau pažvelgus į šias koncepcijas, rasime jose vieną bendrą bruožą – istorijos ideologizavimą, norą įtempti istoriją į tam tikras ideologines schemas. Vieni viską teisina kovos prieš komunizmą vardu, kiti, atvirkščiai, teisino viską, kas tarnavo socializmo reikalui. Tačiau ir vieni, ir kiti stengėsi tarnauti konkrečiai konjunktūrai.
Istoriniai darbai, suprantama, negali būti laisvi nuo juos rašančių asmenų politinių ir idėjinių įsitikinimų. Publikacijai antspaudą dažnai palieka net autoriaus psichologinė būklė, jo asmeniniai charakterio bruožai, temperamentas. Tačiau tyrinėtojas turi visuomet remtis faktų visuma, atsižvelgti į kiekvieną išsakytą argumentą, analizuoti kiekvieną esamą versiją bei nuomonę.
Yra dar vienas šio klausimo aspektas. Kiekvienai epochai, kiekvienam istoriniam laikotarpiui iškyla tik jam būdingi prioritetiniai uždaviniai, kuriuos visuomenė privalo išspręsti. Absoliuti dauguma pasaulio istorikų laikosi vienos nuomonės, kad Antrojo pasaulinio karo metais pagrindinis uždavinys, įskilęs žmonijai, buvo hitlerinės Vokietijos ir jos ideologijos – nacionalsocializmo, kaip pagrindinių pažangos ir demokratijos priešų, sutriuškinimas. Nuo šios kovos baigties priklausė civilizacijos ir visos žmonijos likimas, tautų laisvė ir jų fizinis išlikimas. Iš šių pozicijų istorikas ir turi vertinti to laikotarpio įvykius, politinių partijų, judėjimų bei atskirų žmonių elgesį. Tai, kas padėjo ir skatino antinacinę kovą, istoriškai buvo pažangu, atitiko visos žmonijos, vadinasi – ir savo tautos nacionalinius interesus. Ir atvirkščiai. Tas, kas padėjo naciams, stabdė ir trukdė antinacinei kovai, buvo reakcinga, tempė istoriją atgal į viduramžius, prieštaravo savo tautų nacionaliniams interesams.
Lietuvių tauta neturėjo skirtingų nuo visos pasaulinės demokratinės visuomenės interesų. Jos specifinės nacionalinės aspiracijos galėjo būti įgyvendintos tik įvykdžius pagrindinį žmonijos uždavinį – sutriuškinus hitlerinę Vokietiją ir paskelbus už įstatymų ribų neapykantos žmogui ideologiją – nacionalsocializmą. Toks buvo istorijos imperatyvas. Mėginimas šiandien reanimuoti karo metais lietuvių tautinio sąjūdžio iškeltą dviejų priešų koncepciją (iš tikrųjų, tai buvo kova tik priešpriešą Nr. 1 – Tarybų Sąjungą) yra tik dar vienas bandymas antikomunistinės kovos būtinumo priedanga pateisinti tautinio sąjūdžio prohitlerinį kursą. Visą tautinio sąjūdžio politikos karo metais esmę nulėmė ne antinacizmas, o antikomunizmas. Tuo lietuviškojo tautinio sąjūdžio veikla ir skiriasi nuo Vakarų demokratinių salių judėjimų bei tų salių vadovų pastangų. Tikrovė įtikino šių šalių vadovus, kad tikrąją grėsmę žmonijai ir demokratijai kelia ne komunistinė Tarybų Sąjunga, o nacistinė
Vokietija. Tai suvokus, jos gebėjo laikinai atmesti savo idėjinius nesutarimus, įveikti antikomunistinius jausmus ir padaryti vienintelę teisingą išvadą: norint nugalėti nacistinę Vokietiją, reikia suvienyti visas antinacines jėgas, tarp jų – ir komunistines, nes be Tarybų Sąjungos pasiekti pergalės kare neįmanoma.
Būti objektyviam istorijoje, vadinasi, – vadovautis ne siaurais atskirų grupių politiniais ir ideologiniais interesais, o istorinio tikslingumo principu, t. y. kiek toks požiūris atitinka istorijos pažangą, demokratijos raidą, visos žmonijos ir kiekvienos tautos tikruosius interesus.
Iš šių pozicijų autorius mėgins pažvelgti į anų metų istorinius įvykius.
Antrojo pasaulinio karo tematika parašyti tomai knygų, daugybė mokslinių darbų, atsiminimų. Archyvai seniai nuo daugumos karo metų dokumentų nuėmė grifą „visiškai slaptai“ ir atvėrė savo fondus skaitytojui. Nežinoma tapo žinoma. Literatūra nuolat pasipildo naujais dokumentais, atskleidžiančiais naujus faktus, karo epizodus, praturtinančius mūsų vaizdinius ir žinias apie karą. Tačiau visa tai nekeičia karo esmės – antihitlerinės koalicijos išvadavimo karo pobūdžio bei karo tikslų iš vienos pusės ir Vokietijos siekimo įsiviešpatauti pasaulyje – iš kitos. Milijonai žmonių matė šiurpą keliančius kino dokumentinius kadrus. Tezė, kad Hitleris siekė pasaulinio viešpatavimo, šiandien yra daugelio salių mokykliniuose vadovėliuose ir chrestomatijose. Ir vis dėlto nesibaigia tam tikrų jėgų spekuliavimai istorija, mėginimai peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo pobūdį, kariavusių jame valstybių tikslus, suabejoti pokarinio sutvarkymo rezultatais. Štai citata iš straipsnio, išspausdinto solidžiame respublikos laikraštyje „Lietuvos rytas“ 1993 m. birželio 16 d., skambiai pavadinto „1941 metų birželio 22-oji be sovietinės mitologijos apnašų“: „Atėjo 1939 metai. Stalinas baigė ruošti valstybę naujam komunizmo žygiui į Europą <…>. Po sėkmingų 1939-1940 m. karų Stalinas planavo užkariauti visą Europą. Bet Hitleris jį aplenkė. 1941 m. birželio 22 d. Vokietija smogė preventyvų smūgį Sovietų Sąjungai. „Deja, toks absurdiškas tvirtinimas – ne vienintelis atvejis. Pastaraisiais dviem dešimtmečiais nepriklausomoje Lietuvoje mėginimų „ištaisyti“ istoriją, iš naujo perrašyti Antrojo pasaulinio karo istoriją labai padažnėjo ir, deja, vyksta gan sėkmingai.
Ant mano rašomojo stalo guli visas pluoštas tokių rasinių – knygų ir straipsnių, „mokslinių“ ir publicistinių. Neužmiršta naujieji istorijos klastotojai pateikti ir tokį, jų manymu, „geležinį“ argumentą, kaip V Lenino pasisakymus apie pasaulinę revoliuciją, pabrėžtinai, kad nuostata apie revoliucinį karą buvo, neva, būdinga visai Tarybų Sąjungos užsienio politikai per visą šalies egzistavimo laikotarpį. Bet V. Leninas apie pasaulinės revoliucijos perspektyvas kalbėjo 1918-1922 metais, kai karo nualinta ir sugriauta Europa išties buvo nėščia revoliucija. Revoliucinės situacijos tada buvo susidariusios daugelyje salių, o kai kuriose jų tokios revoliucijos iš tiesų ir įvyko. Tokia buvo istorinė tikrovė. Tačiau po kapitalizmo stabilizacijos, kai revoliucinis judėjimas atslūgo, praktinis klausimas apie pasaulinę revoliuciją buvo išbrauktas iš dienotvarkės ir virto tik tuometinių revoliucionierių teorinių diskusijų objektu.
Iš šios gausios literatūros krūvos ypač išsiskiria buvusio tarybinio žvalgo perbėgėlio Viktoro Rezuno-Suvorovo kūriniai ir, be abejo, jo centrinė, „epochalinė“ knyga „Paskutinė respublika: kodėl Tarybų Sąjunga pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą?“ Naivūs žmonės iki šiol galvoja, kad Tarybų Sąjunga laimėjo karą ir net kartu su visa demokratine žmonija iškilmingai pažymėjo pergalės kare 60-ąsias metines, o štai Rezunas (matyt ne veltui paėmęs Suvorovo slapyvardį) visiems atvėrė akis. Pasirodė, karą juk mes pralaimėjom! Skaitai šio pseudoistoriko „naujus“ stulbinančius sensacingus istorinius „atradimus“ ir stebiesi šio gan vaisingo autoriaus populiarumu, nors karo istorikas visose jo knygose neras nė vieno naujo, istorikui nežinomo fakto, nė vieno naujo, dar nežinomo dokumento. Ir vis dėlto reikia pripažinti – V. Suvorovo knygos susilaukė gan plataus atgarsio ir pripažinimo.
Knygų sėkmė, mano manymu, glūdi V. Suvorovo rašymo manieroje, tiksliau sakant, psichologijos srityje. Jis literatūroje veikia kaip iliuzionistas scenoje. Jis virtuozinis manipuliatorius citatomis, taip pateikia svetimas mintis, kad net tikras jų autorius neatpažins savo „kūdikio“ (ar kiekvienas skaitytojas ims tikrinti citatų identiškumą?). Gyvenant visą laiką Anglijoje, Suvorovui, matytu daugelis šaltinių, ypač TSRS išėjusios memuarinės epistoliarinės literatūros knygos, galėjusios pralieti reikiamą šviesą jo aprašomiems įvykiams ir žmonėms, liko nežinomos ar neprieinamos. Norėdamas bet kuria kaina įtikinti skaitytoją savo pateikta įvykių versija, Rezunas-Suvorovas dažnai nešykšti pats sukonstruoti dialogo, įdėdamas į savo herojų lūpas jo norimus pasakyti žodžius ir mintis. Skaitytojas, kuriam sunku susigaudyti, kur iš tikrųjų autentiška, o kur Rezuno fantazijos vaisius, dažnai priima klastotę už gryną tiesą. Juk citatų autorių seniai jau nėra tarp gyvijų. Kas protestuos? Knygos „Pseudoistorikas Suvorovas“ autorius Aleksandras Pomogaibo, kuris atliko nuosavą žurnalistinį tyrinėjimą, rašo, kad tyrinėjimo eigoje jis nustatė: „Visi iki vieno Rezuno „atradimai“ grindžiami suklastotais faktais («на подтасовке») ar pakankamai elementarių faktų nežinojimu“[1] (pabraukta mūsų – P. F.).
Griežtai atmesdamas istorines klastotes, vokiečių istorikas Heinrichas Švendemanas rašo: „Visi mėginimai prirašyti Stalinui dalį ar net visą kaltę už vokiečių užpuolimą. – ar tai nuorodos į puolamąją tarybinę užsienio politiką, neva nepalikusią Hitleriui kito pasirinkimo, ar tai galvanizacija sunkiai ištariamos tezės apie preventyvinį karą (1941 m. vasarą vienam agresoriui, Hitleriui, suteikiamas paskutinis šansas aplenkti kitą agresorių) – neturi jokio pagrindo. Įtartino tarybinio perbėgėlio, tvirtinančio, jog Stalinas neva planavo užpulti Vokietiją liepos 6 d., avantiūristinės tezės paverčia mėginimus sumenkinti visišką Vokietijos atsakomybę už netikėtą Tarybų Sąjungos užpuolimą visišku absurdu, ar iš viso ketina nuimti nuo jos tokią atsakomybę.“[2]
Skaitant Rezuno-Suvorovo ir jo primityvių lietuviškųjų vienminčių (nors ir daugelis jų turi aiškiai nacistinį pėdsaką) opusus, galvoje vis sukasi mintis: visa tai jau būta, apie visa tai jau kartą skaityta. Kur? Atmintis neklysta: tai – iš svarbiausių karo nusikaltėlių pagrindinio gynėjo kalbų Niurnbergo procese. Ta pati logika, ta pati argumentacija, ta pati kalba, net pasakymai… tik be kabučių. Tada tribūno los griežtai atmetė visas šias insinuacijas, kaip neturinčias jokio pagrindo. Dabar, praėjus daugiau nei šešiems dešimtmečiams, jos vėl keliamos iš nebūties. Gaji, pasirodė, dar gebelsinė propaganda.
Skirtingai nuo V. Suvorovo, žinomas rusų dramaturgas, rašytojas ir istorikas Edvardas Radzinskis, knygos „Stalin“ autorius, susipažinęs su visa slaptame archyve esama apie Josifą Staliną dokumentine medžiaga, autoritetingai tvirtina: „Niekuomet, nė viename dokumente jūs nerasite duomenų apie Stalino ketinimą užpulti Vokietiją. Bet jūs rasite daug medžiagos apie gynybą nuo Vokietijos užpuolimo.“[3] E. Radzinskio simpatijomis Stalinui neįtarsi! Gerai žinoma, kad nė viena karo doktrina neapsiribojo vien gynyba. Bet kuri karo strategija visuomet numato perėjimą nuo gynybos į puolimą, agresoriaus sutriuškinimo jo paties teritorijoje. Tarybų Sąjungos karo strategija nebuvo išimtis. Karo išvakarėse ne tik slaptuose karo dokumentuose ir manevruose, bet ir oficialioje propagandoje buvo teigiama, kad jei Vokietija išdrįs užpulti Tarybų Sąjungą, ji bus sutriuškinta jos pačios teritorijoje. Tikrovėje tai atsitiko tik po trejų metų, bet tai jau kitas dalykas.
Padėti susigaudyti karo įvykiuose, suprasti, kas buvo tikrieji jo kaltininkai, kokių tikslų siekė įvairios dalyvavusios kare jėgos, šiandien, kai didelė dalis jaunų Lietuvos piliečių (ir ne tik jie!) turi gan miglotą, jei ne iškreiptą, vaizdą apie karą, ypač aktualu.
Pristatoma skaitytojui knyga yra pirmas mėginimas vienoje knygoje apimti visus svarbiausius Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje vykusius procesus bei įvykius, pradedant Klaipėdos krašto atplėšimu nuo Lietuvos 1939 metų kovą iki visiškos hitlerinės Vokietijos kapituliacijos. Pagrindinį dėmesį autorius skiria istoriografijoje mažai nušviestiems įvykiams bei tiems klausimams, kurie iki šiol yra prieštaringai visuomenės vertinti ar nušviesti vienašališkai. Autorius mėgina atsakyti į pagrindinį visuomenei ir istorikui iškilusį klausimą: kokių karo metais supriešintoje ir suskaldytoje Lietuvoje veikusių politinių jėgų veikla atitiko tikruosius lietuvių tautos nacionalinius interesus, o kieno veikla šiems interesams prieštaravo? Autorius stengiasi nueiti nuo įprastų ideologinių štampų, nori pažvelgti į tuometinius Lietuvoje vykusius procesus ir įvykius ne izoliuotai, ne iš siaurų ideologiškai ar tautiškai nuspalvintų grupinių interesų, o bendraistorinių aspektu, kontekste tos tarptautinės politikos, kurią diktavo dviejų nesutaikomų stovyklų – hitlerinės Vokietijos ir jos sąjungininkų bei antihitlerinės koalicijos – kova, nulėmusi visos tolimesnės istorijos eigą, visos žmonijos ir lietuvių tautos likimą.
Ši knyga yra ilgo ir didelio darbo rezultatas. Medžiagą knygai autorius rinko gyvendamas Lietuvoje daugelį metų. Joje plačiai panaudoti ne tik oficialūs tuometinės valdžios (tarpukario, Liaudies vyriausybės, Tarybų valdžios, vokiečių okupacinės valdžios)paskelbti dokumentai, bet ir Antrojo pasaulinio karo amžininkų –politikos, visuomenės veik ėjų, įvykių dalyvių, tarybinių partizanų, lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų – atsiminimai. Nežiūrint to, kad jų autoriai įvykius dažnai mato ir priima skirtingai, o neretai – ir diametraliai priešingai. Šie prisiminimai, kaip ir tuometinė spauda, yra svarbūs istorijos liudijimai, nes rodo visuomenės nuotaikas, sudaro objektyvų padėties vaizdą.
Autorius turėjo, nors ir ribotą, bet galimybę pažvelgti ir į kai kuriuos tada dar slaptus, TSRS uždaruose archyvuose saugomus, dokumentus. Autorių labiausiai domino į tarybinių organų rankas papuolę vokiečių spectarnybų archyvai, vokiečių okupacinės administracijos bei Abvero, SD ir gestapo vadovaujančių darbuotojų, veikusių Lietuvoje, tardymo medžiaga. Šie žmonės jau neturėjo ką prarasti. Gan atviri ir platūs jų parodymai padėjo atskleisti ne vieną istorijos mįslę, žymiai išplėtė faktologinę bazę, įgalino naujai pažvelgi į lietuvių antinacinį pogrindį bei daugelįjo veikėjų. Daug ką galėjo papasakoti buvęs Ostlando saugumo policijos ir SD viršininkas, SS obergrupenfiureris ir policijos generolas F. Jekelnas; buvęs Abvero vadovaujantis darbuotojas, vėliau hitlerinės Vokietijos karinis atašė tarpukario Lietuvoje, o karo metais Kauno oberkomendantas, generolas E. Justas; buvęs, „Abwehrstelle Ostland“ antrojo skyriaus (diversijos) viršininkas, o vėliau Imperijos vyriausiosios saugumo valdybos įgaliotinis „lietuvių reikalams“ majoras J. Gerulis; buvęs „Lietuvių sąjungos Berlyne“ sekretorius, vėliau VLIK‘o delegatūros narys SD agentas A. Valiukėnas; buvęs, Abwehrkommando-104“ persiuntimo punkto viršininkas SS zonderfiureris kapitonas V. Langė-Langas; buvęs vokiečių okupacijos metais Raseinių apskrities viršininkas, vėliau Vietinės rinktinės karo mokyklos instruktorius, o nuo 1944 m. rugsėjo – vokiečių 3-ios armijos 9-to korpuso civilinės administracijos viršininkas kapitonas P. Guzaitis; buvęs oficialus „Abwehrkommando-203“ darbuotojas, vėliau „Jagdeinsatz Baltikum“ lietuvių skyriaus štabo ryšių karininkas M. Valeika; buvęs „Abwehrkommando-201, 203, 204“ žvalgybos ir diversijų mokyklų viršininkas leitenantas V Getleris; buvęs abvergrupės 210 diversijos mokyklos lietuvių grupės viršininkas, vėliau „Jagdeinsatz Baltikum“ lietuvių skyriaus štabo viršininko pavaduotojas kapitonas J. Vilius-Velavičius bei daugelis kitų kolaborantų bei LLA „vanagų“ veikėjų. Ir nors tada buvo griežtai draudžiama nurodyti archyvo šaltinius (signatūrą), tačiau padaryti darbiniai dokumentų užrašai išplečia knygos dokumentinę bazę.
Noru tikėti, kad ši knyga padės skaitytojui geriau suprasti karo metais Lietuvoje buvusius įvykius ir labiau susigaudyti, kas kare buvo kuo.
* * *
Seniai nutilo pabūklai. Iš griuvėsių atsikėlę miestai ir kaimai dar labiau išaugo ir pagražėjo. O žmonių širdyse karo žaizdos taip ir neužgijo. Ir laikas čia bejėgis.
Yra toks šventas, amžinai budintis žodis – atmintis. Karo aidai retkarčiais čia vienur, čia kitur duoda apie save žinoti. Karas paliko ne tik problemų. Karas paliko ir daug nesprogusių sprogmenų. Ir ne tik žemės gilumoje, bet ir pačioje visuomenėje, o tai kur kas pavojingiau. Deja, šiandieniai įvykiai rodo, kad karo metais prasidėjusi priešprieša dar nesibaigė.
Karą mums primena paminklai. Iš bronzos, metalo ar akmens. Paminklai statomi gyviesiems, kad neužmirštų žuvusių, išėjusių iš šio gyvenimo. Kėsinimasis į paminklą – kėsinimasis į tautos istoriją, į jos atmintį.
Žmonėms reikia tiesos. Tiesos apie karą. Tiesos apie praeitį. Nes be praeities nėra ir ateities.
Aš pasistengsiu pasakyti tiesą, kokia karti ji vieniems ar kitiems atrodytų.
Šaltinis: Lietuva Antrajame pasauliniame kare 1939-1945. Naujas požiūris į dramatišką istorijos tarpsnį / Peisachas Freidheimas. – Vilnius: Politika, 2008. – pp. 5-12.
[1] Помогайбо А. Псевдоисторик Суворов и загадки Второй мировой войны. Москва, 2003, с. 5.
[2] Schwendemann Heinrich. Die Wirtschaftliche Zusammenarbeit zwischen der Deutschen Reich und der Sowjetunion von 1939-1941. Alternative zu Hitlers Ostpolitik? Düssertation, vorgelegt 1991, S. 747.
[3] Iš interviu su Eduardu Radzinsku „Глас народа – не всегда глас истории“ // Вести (Израиль), 2006 06 06.
Pradžia įdomi, laiksim tęsinio.