Vertėjo komentaras: Aleksandras Tarasovas (g. 1958) – šiuolaikinis rusų sociologas, kultūrologas, filosofas neomarksistas, ilgametis tarybinis ir potarybinis disidentas, daugybės knygų bei straipsnių autorius. Tarasovo moksliniai interesai platūs: revoliucinių judėjimų, idėjų ir TSRS istorija, vartotojų visuomenė bei dabarties kultūriniai, politiniai procesai ir kt. Keldamas tikslą išdirbti naują, XXI amžiaus išsivadavimo ideologiją, Tarasovo mintis iš kitų kairiųjų išsiskiria ne tik drąsa, bet savo originalumu bei negailestingu realizmu. Priešais jus esanti knyga – 2014 metais iš Tarasovo imtų interviu rinkinys, sudarytas jo kolegos, azerbaidžaniečių rašytojo Lačino Samedzadės, kuriam priklauso įvadinis straipsnis – savotiška kūrybinė, idėjinė-politinė Tarasovo biografija. Pokalbių temos – nuo Tarybų Sąjungos iširimo ir marksistinės teorijos iki to, kas šiandien yra „proletariatas“ bei kairiojo judėjimo perspektyvų; nuo religijos ir nacionalinių santykių Rusijoje iki žmogaus gyvenimo prasmės.
K. Voiška, 2024-12-28
***
AR BUVO MARKSIZMAS TSRS?
Lačinas: Tam tikru momentu, kairysis judėjimas pateko į krizę. Bet Vakaruose ir TSRS kairiosios minties degradacija vyko skirtingai. Jūsų manymu, kokia šio išsigimimo tendencija buvo pražūtingiausia kairiajai ideologijai?
Aleksandras Tarasovas: Aš prieštarauju kai kurioms jūsų klausime naudojamoms formuluotėms. Kairioji mintis ir egzistavo, ir egzistuoja ne vien tik Vakaruose ar TSRS. Tai būtų pirma. O antra – vienos kairiosios minties srovės degradavo, tuo tarpu kitos vystėsi. Paskutiniais dešimtmečiais būtent tai, kas buvo sukurta ir už Vakarų, ir TSRS ribų, galbūt ir yra įdomiausia. Galų gale, „priklausomo vystymosi“ ir „priklausomo kapitalizmo“ teorijos pagrinde priklauso Lotynų Amerikai, ir yra ne tik ne vakarietiškos, bet, jei galima taip išsireikšti – antivakarietiškos. Tą patį galime sakyti ir apie Fanoną, ir apie Kvamę Nkrumę. Kitas ryškus pavyzdys – Ernestas Če Gevara. Kuba – tai ne Vakarai, ir ne Tarybų Sąjunga. Tai – „trečias pasaulis“. Beje, iš bandymų Če idėjas vystyti Vakaruose (to pavyzdys – Reži Debrė) neišeidavo nieko kito, kaip profanacijos (apie tolimesnę Debrė evoliuciją, tiksliau sakant, degradaciją – net nekalbu). Analogiškai ir tokia figūra kaip Djerdis Lukačas (kalbu apie vėlyvąjį Lukačą) – irgi nei Vakarai, nei TSRS. Be to, kada jo mokiniai (Budapešto mokykla) atsidūrė Vakaruose, ir tapo jų dalimi – jie irgi ėmė degraduoti.
Dabar dėl klausimo esmės. Aiškus reikalas, kad kairiajai minčiai apskritai XX amžiuje didžiausia katastrofa tapo stalinizmo įtvirtinimas – Termidoras TSRS. Pirma, tai galutinai pražudė marksistinės minties vystymąsi Tarybų Sąjungoje: vieni jos atstovai buvo fiziškai sunaikinti (antai Trockis, Bucharinas ar Preobraženskis), kiti arba visai nustojo buvę marksistais, arba užsiėmė nepavojingomis (tai yra, sąlyginai nepavojingomis) marginalinėmis temomis (kaip kad Lifčicas ir Ilnekovas). Nes kaip kalbėjau, marksizmas TSRS apskritai buvo numarintas ir pakeistas kvazireligine „marksizmo-leninizmo“ ideologija. Vietoje sąmoningai revoliucijos ir revoliucinės klasės tarnybai savuosius intelektualinius gebėjimus pajungusių marksistinių mąstytojų, gavome „marksistinės-lenininės filosofijos“ valdininkų ir parsidavusių prisiskaitėlių sluoksnį. Tai yra, valstybės išlaikomus intelektualus, kurių darbas – mulkinti gyventojus. Šios kekšės normalų kūrybinį ieškojimą pakeitė citatų rinkimu TSKP kurso pokyčiams pateisinti. O marksizmą ji pavertė visų žmonių nekenčiamu dogmatizmu ir scholastika, sąmoningai ar nesąmoningai (kadangi didžioji dauguma iš jų apie marksizmą iš viso nieko nesuprasdavo) sumenkinant jo dialektinę, kūrybinę dvasią ir ryšį su revoliucine praktika. Tuo būdu, TSRS tapo neįmanomas ne tai kad kairiosios, marksistinės minties vystymasis, bet tiesiog normalus jos egzistavimas.
Jau minėjau, kad postalininiu laikotarpiu greta šios milžiniškos dogmatikų, prisiskaitėlių, prostitučių ir šarlatanų masės tebūta dviejų (!) filosofų, kurie iš vis suprato, kas yra marksizmas: Lifšičas ir Iljenkovas. Bet abu du buvo tiek prigąsdinti, kad koncentravosi į marginalinius, antraeilius klausimus, ir savų mokyklų nesukūrė. Be to, nei Lifšičas, nei Iljenkovas Sistemai atvirai neoponavo: tiek vienas, tiek kitas buvo jos dalimi. Todėl nuo svarbiausių (ir aštriausių) temų jiems tekdavo išsisukinėti, o tiksliau, vadinant daiktus tikraisiais vardais – ne vystyti marksizmą, o tiktai puoselėti tojo marksizmo „smulkius naminius daržiukus“. O be to, užsiimti ir marksistui tiesiog gėdingais reikalais. Antai, pastoviai keikti viską ir bet ką, kas būtų priešiška (ar nelojalu) TSRS atžvilgiu. Arba savo tekstus „puošti“ tokiais tarybinės ideologinės „naujakalbės“ pasažais, kurie bet kokį normalų žmogų išverstų iš kelmo, atimant bet kokį norą toliau skaityti (beje, per tai prarandama ir teksto prasmė). Kaip pavyzdį galime paimti Lifšičo straipsnį „Partiškumas ir realizmas“[1]. Mat, kadangi bet koks ryškesnis nuokrypis nuo „marksistinės-lenininės“ dogmatikos ar šiaip ceremoningų kvailysčių buvo pavojingas, tai ir Lifšičas, ir Ilnekovas būdavo verčiami kartas nuo karto pademonstruoti esą „šventesni už popiežių“. Dėl to Lifšicas ir paskelbė savo žymųjį (ir skandalingąjį) straipsnį „Kodėl aš ne modernistas?“[2] Šiuo 60-aisiais rašytu, bet lyg iš 30-ųjų ištrauktu straipsniu, Lifšicas, kaip sakoma – „su vandeniu išpylė ir vaiką“ – po ko buvo priverstas teisintis, atseit jį „neteisingai supratę“ ir šis „omenyje turėjęs kitką“ (straipsnyje „Liberalizmas ir demokratija“[3]). Arba imkime Iljenkovo straipsnį „Marksistinės dialektikos klastojimas maoistinės politikos naudai“[4]. O straipsnis tai – gėdingas, nes jame vardan geopolitinių (imperinių) TSKP CK užklausų visiškai atsisakoma klasinio požiūrio (tai yra, marksizmo pagrindo). Juk Iljenkovas buvo pakankamai raštingas marksistas, kad tai suprastų, kaip kad suprastų ir tai, jog jei epochos „pagrindinis dialektinis prieštaravimas“ iš tikrųjų būtų toks, tada išeitų, kad visai teisi ir konvergencijos teorija!.. Neabejoju, kad ir Lifšicas, ir Iljenkovas labai kankinosi dėl savo priklausomos, žeminančios, ir dalinai net liokajiškos padėties: juk ne atsitiktinumas, kad Iljenkovas smarkiai gėrė, o vėliau ir nusižudė. Bet tai būtent ir įrodo, kad negalima tikrai vystyti revoliucinės teorijos, veikiant kontrrevoliucinių visuomenės ir valstybės institutų viduje.
Kaip bebūtų keista, Tarybų Sąjungoje sėkmingai pritaikyti marksizmo metodologiją sugebėjo ne filosofai, o konkrečių humanitarinių mokslų specialistai – kiekvienas savoje srityje pasiekdamas žymių laimėjimų. Antai, psichologai Vigotskis ir Lurija arba istorikai Poršniovas ir Ziminas. Apskritai, skirtingai nei „marksistiniai-lenininiai filosofai“, naudojant kad ir ribotus bei supaprastintus, bet vis dėlto marksistinius metodus, žymių mokslinių laimėjimų (bendrai paėmus didesnių, nei jų buržuaziniai kolegos Vakaruose) pasiekė būtent konkrečių humanitarinių mokslų atstovai: archeologai, skirtingų istorijos sričių (kaip kad antikos, viduramžių, filosofijos istorijos ir pan.) specialistai, kalbininkai, psichologai, religijotyrininkai, etnografai, tarptautininkai (lotynoamerikanistai, afrikanistai ir t. t.), menotyrininkai (visų pirmiausia meno istorikai). Ir atvirkščiai: „marksistinei-lenininei filosofijai“ artimiausiuose humanitariniuose bei socialiniuose moksluose ideologinio diktato būta tokio stipraus, kad šis tiesiog neduodavo galimybės vystytis, o bet kokį darbą versdavo scholastika ar bandymu dogmose „atrasti nauja“ (kas įmanoma, bet kontrproduktyvu), ką bekalbėti apie pastovų „atsikirtinėjimą ideologiniams priešams“ (iš esmės, tai buvo filosofija, sociologija, politologija, ekonomika, su estetika persipynusi literatūrologija, o taip pat ir kai kurios istorijos sritys).
Todėl „pertvarkos“ metu visi tie „marksistiniai-lenininiai filosofai“ bei didžioji dauguma į juos panašių humanitarų iš karto „persitvarkė“, prisiimdami taip pat tarnauti antitarybinei valdžiai, kaip kad tarnavo lig tol buvusiai tarybinei. O ta saujelė „marksistinių-lenininių filosofų“, kuri taip ir liko prie savo ankstesnių pozicijų, susidėjo iš skirtingo plauko dogmatikų ir nieko naudingo nesukūrė. Neišsiskyrė net ir tie, kurie tarybmečiu laikyti „laisvamaniais“ bei „prispaustaisiais“: po „pertvarkos“ išpublikavus jų lig tol nepublikuotus darbus paaiškėjo, kad jų tebūta tuščių kevalų. Ir atvirkščiai: tie konkrečių humanitarinių mokslų atstovai, kurie daugmaž sėkmingai naudojosi marksistiniu metodu, ir savo pažiūrų nekeitė, pademonstravo didžiulius pasiekimus išsilaisvinę iš TSKP ir „marksistinių-lenininių filosofų“ kontrolės (pavyzdžiui, istorikai Leonidas Milovas ir Vladlenas Loginovas).
Taip susiklostė, kad TSRS tikra kairioji mintis tegalėjo vystytis pogrindyje. Bet ten jos atstovai neturėjo galimybių nei susisiekti su kairiąja mintimi užsienyje, nei net tiesiog vienas su kitu. Tai būtų pirma. O antra – tai šį procesą pastoviai pertraukdavo represijos.
Dar viena tragiška stalinizmo išdava tapo tai, kad ir už TSRS (bei jos satelitų) ribų kairioji mintis, nežiūrint ar jos būta protarybinės ar antitarybinės – negalėjo gyvuoti ir vystytis neatsižvelgiant į patį realiai egzistavusios alternatyvos kapitalizmui faktą. Viena vertus, milžiniški TSRS ir sąjungininkų materialiniai ištekliai, formalusis tarybinio režimo „marksizmas“ ir užsienio kompartijų priklausomybė nuo TSRS ir TSKP tarp protarybinių kairiųjų skatino tikrai negeriausią teoretinių kadrų atranką. Kita vertus, antitarybinius kairiuosius tai marginalizuodavo. Kadaise kairioji mintis vystėsi savarankiškai, geriausiu atveju atstovaudama tam tikriems politiniams dariniams (nuo nieko nepriklausiusioms kairiosioms partijoms ir organizacijoms). O po Antrojo pasaulinio karo kairieji teoretikai tapo dviejų tarpusavyje konkuravusių socialinių sistemų spaudimo, manipuliacijų ir papirkinėjimo objektais. Destruktyviausia pusė čia buvo TSRS: kiekvienas rimtesnis „žingsnis į šalį“ nuo Kremliaus linijos buvo traktuojamas kaip išdavystė. O tai, savo ruožtu, „nepaklusniuosius“ vis stūmė į buržuazinio mokslo ir propagandos glėbį, beveik garantuojant pastarųjų dreifą dešinėn. Negatyvi protarybinių teoretinių kadrų atranka privedė prie to, kad kiekvienas išryškėdavęs neatitikimas tarp tarybinių dogmų ir realybės šių kadrų būdavo priimamas kaip katastrofa – ką sekdavo visiškas nusivylimas kairiosiomis idėjomis apskritai. Tarybų Sąjungos žlugimas šį reiškinį tepavertė visuotiniu.
Iš kitos pusės – „eretikai“, kuriuos susižavėjusi kėlė buržuazija, suteikdama jiems universitetų bei akademinių struktūrų katedras, noriai publikuodama jų darbus, o juos pačius apdovanodama premijomis (vėliau – grantais). Šie veikėjai, patekę ir į buržuazinės kultūros, ir buržuazinės akademinės bendruomenės vidų, buvo pasmerkti tolerantiškam elgesiui ir sambūviui su savo kolegomis-oponentais ir, kaip taisyklė, greit idėjiškai „praskysdavo“ (jeigu lig tol nebūdavo išdavę savųjų idealų mainais į pareigas ir privilegijas).
Kitaip tariant, būta ne „skirtingų kairiosios minties degradavimo kelių“. Būta vieningo, dialektiškai sąlygoto proceso. Ir būtent stalinizmo pergalė TSRS tapo jo katalizatoriumi.
Kontrrevoliucijos laimėjimas visada reiškia tragediją revoliucinei minčiai. Tame tarpe ir todėl, kad revoliucinė mintis nekabo kažkur ore – ją kuria realūs žmonės, ir laimint kontrrevoliucijai tie žmonės žūsta, patenka į kalėjimus, būna verčiami tylėti, emigruoti, patiria ostrakizmą ir t. t. Bet revoliucinei minčiai blogiausias kontrrevoliucijos laimėjimo variantas – tai būtent Termidoras. Mat, Termidoras yra užmaskuota kontrrevoliucija – kontrrevoliucija revoliucijos drabužiuose (tai paaiškinau straipsniuose „Nacionalinis revoliucinis procesas: vidiniai dėsningumai ir etapai“[5] bei „Robespjero būtinumas“[6]), kas savo ruožtu visada dezorientuoja bei demoralizuoja revoliucijos šalininkus. Tarybinis Termidoras, trukęs pusę amžiaus ir įgijęs pasaulinį mąstą, kairiajai minčiai tapo atitinkama globalaus masto tragedija.
Šaltinis: Новая литература
[1] Žr.: Michailas Lifšicas. Partiškumas ir realizmas (Михаил Лифшиц. Партийность и реализм).
[2] Žr.: Michailas Lifšicas. Kodėl aš ne modernistas? (Михаил Лифшиц. Почему я не модерист?).
[3] Žr.: Michailas Lifšicas. Liberalizmas ir demokratija (Михаил Лифшиц. Либерализм и демократия).
[4] Žr. Evaldas Ilnejkovas. Marksistinės dialektikos klastojimas maoistinės politikos naudai (Эвальд Ильенков. Фальсификация марксистской диалектики в угоду маоистской политике).
[5] Žr.: Aleksandras Tarasovas. „Nacionalinis revoliucinis procesas: vidiniai dėsningumai ir etapai“ (Александр Тарасов. «Национальный революционный процесс: внутренние закономерности и этапы»).
[6] Žr.: Aleksandras Tarasovas. „Robespjero būtinumas“ (Александр Тарасов. «Необходимость Робеспьера»).
