Redakcijos komentaras: Julius Fučikas (1903-1943) – čekų rašytojas ir žurnalistas, vienas iš Čekoslovakijos Komunistų partijos įkūrėjų bei vokiečių okupacijos laikotarpiu veikusio antinacistinio pogrindžio organizatorių. 1942 m. patenka hitlerininkų nelaisvėn: kalinamas, kankinamas ir, atsisakęs išduoti pogrindžio draugus – 1943 m. rudenį nužudomas. Knygelė „Reportažas su kilpa ant kaklo“ sudaryta iš 1943 m. balandžio-birželio mėn. J. Fučiko slapta darytų užrašų. Tai – ne tik atsiminimas apie pogrindį, suėmimą ir įkalinimą, bet ir tam tikras testamentas, liudijantis Fučiko-kovotojo dvasios tvirtybę, jo aistringą meilę gyvenimui bei žmonėms.
***
IV. „KETURIAŠlMTOJI“
Prisikelti iš mirusiųjų – reiškinys gana savotiškas. Toks savotiškas, jog ir paaiškinti sunku. Pasaulis atrodo nuostabus, kai tu giedrą dieną pabundi, gerai išsimiegojęs. Bet jeigu tu pakilai iš mirties patalo, pasaulis atrodo tiesiog žavus, ir tu pasijunti tiesiog pasigėrėtinai išsimiegojęs. Tu įsivaizduoji gerai pažįstąs gyvenimo sceną. Bet prisikėlusiam iš mirusiųjų atrodo, kad apšvietėjas iš karto įjungė visus jupiterius – ir scena sklidina šviesos. Tu tareisi viską gerai matąs. Tačiau, prisikėlęs iš mirusiųjų, tu matai pasaulį taip, tarytum prie akių tau būtų pridėję teleskopą, o prie jo – dar ir mikroskopą. Prisikėlimas iš mirusiųjų panašus į pavasarį – jis atskleidžia netikėtą paprasčių paprasčiausios kasdienybės grožį.
Šitaip būna net tada, kai tu žinai, jog visa tai tik akimirka. Netgi tada, kai visas turtingas ir žaižaruojantis pasaulis – tik Pankraco kamera.
Ateina diena, ir mane išveda iš kameros. Ateina diena, ir manęs jau nebeneša tardyti,– tenai, kaip tai bebūtų keista, einu aš pats. Laikydamasis koridoriaus sienų, laiptų turėklų, aš rėplioju kone keturpėsčias. Apačioje draugai sodina mane į kalėjimo furgoną. Patenku į kilnojamosios kameros prieblandą; greta nauji veidai, dešimt, dvylika žmonių. Jie šypsosi man aš – jiems, kažkas man kažką šnibžda, kas – nežinau, spaudžiu kažkam ranką, bet nežinau – kam.
Mašina žvagėdama įvažiuoja pro Pečeko vartus, draugai mane išneša, mes atsiduriame erdvioje patalpoje su šešiomis eilėmis suolų. Ant suolų, įsiręžę ir prispaudę prie kelių rankas, nejudėdami sėdi žmonės ir žiūri į tuščią sieną… Štai, brangusis, tavo naujojo pasaulio dalelytė, praminta „kino teatru“.
Gegužinis intermezzo
Šiandien 1943 metų Gegužės Pirmoji. Ir budi tas, kuris leidžia man rašyti. Kokia laimė! Aš vėl galiu minutėlei tapti komunistiniu žurnalistu ir rašyti apie naujojo pasaulio kovinių jėgų gegužinę apžiūrą!
Nelaukite, nepasakosiu apie plazdančias vėliavas! Nieko panašaus čia nebuvo. Nepasakosiu istorijų, kurių taip malonu klausytis. Nebuvo čia triukšmingo daugiatūkstantinio žmonių srauto, kuris anksčiau kunkuliuodavo Prahos gatvėmis, nebuvo to, ką aš mačiau Maskvoje: neaprėpiamos galvų jūros Raudonojoje aikštėje. Nėra čia nei milijonų, nei šimtų. Čia tik keletas komunistų – vyrų ir moterų. Ir vis dėlto jauti, kokia didžiulė šios apžiūros reikšmė. Taip, didžiulė, nes tai apžiūra jėgų, kurios eina dabar per liepsnojantį žaizdrą, virsdamos ne pelenais, o plienu. Tai paradas apkasuose kautynių metu. O apkasuose, žinote, kokia apranga!
Šitą apžiūrą jauti iš smulkmenų… Nežinau, ar tu suprasi mane, drauge, kai perskaitysi šiuos žodžius, jei pats to nepergyvenai? Pasistenk suprasti. Patikėk, tai buvo jėga.
Iš pat ryto sveikiname kaimyninę kamerą: iš ten atsiunčia du taktus iš Bethoveno, kurie šiandien skamba iškilmingiau, nei paprastai, ir siena perduoda juos kita, neįprasta tonacija.
Rengiamės geriausiu, ką turime. Tai daro visos kameros.
Prieš pusryčius mes jau pasirengę paradui. Pro atidaras kameros duris defiliuoja koridoriniai su duona, juoda kava ir vandeniu. Draugas Skoršepa duoda tris duonos žiauberes vietoj dviejų. Tai jo gegužinis pasveikinimas, konkretus ir iš visos širdies. Duodamas duoną, jis slapčia spaudžia man ranką. Kalbėti nevalia: priešai seka mūsų akių išraišką, bet argi mes nesuprantame nebylios pirštų kalbos?
Į kiemą, po mūsų kameros langais, pasivaikščioti išeina moterys. Pasilipu ant kėdės ir pro grotas žiūriu žemyn. Galbūt, jos pastebės mane. Pastebėjo! Pakelia sugniaužtus kumščius. Atsakau joms tuo pačiu. Kiemas šiandien linksmas ir gyvas, visai kitoks, negu paprastai. Prižiūrėtoja nieko nepastebi, o, galbūt, nenori pastebėti. Tai irgi mūsų apžiūros dalis.
Dabar mūsų eilė. Darau judesį. Šiandien Gegužės Pirmoji, ir mūsų mankšta, vaikinai, bus kitokia, nei kitais rytais, tegu stebisi sargybiniai. Pirmas judesys: viens-du, viens- du •– kūjo smūgiai. Antras judesys – plaunu. Kūjis ir dalgis. Truputis vaizduotės – ir draugai supras: kūjis ir pjautuvas. Darau judesius ir dairausi. Veidai šypsosi, visi su entuziazmu kartoja mano judesius. Suprato. Teisingai, draugai, tai mūsų gegužinė kolona, o šita pantomima – mūsų gegužinė priesaika: mirsim, bet neišduosim.
Grįžtame į kamerą. Devinta valanda. Kremliaus kurantai dabar muša dešimtą, ir Raudonojoje aikštėje prasideda paradas. Tėvuk, mes su jais! Ten dabar aidi „Internacionalas“, jis sklinda po visą pasaulį, teskamba jis ir mūsų kameroje. Dainuojam. Vieną revoliucinę dainą keičia kita, m.es nenorime būti vieniši – ir mes ne vieniši: mes su tais, kurie dainuoja laisvi, su tais, kurie grumiasi, kaip ir mes…
Товарищи в тюрьмах,
В застенках холодных,
Вы с нами, вы с нами,
Хоть нет вас в колоннах…[1]
Taip, mes su jumis.
Dainomis užbaigėme 1943 m. Gegužės Pirmosios paradą kameroje Nr. 267. Bet ar tai viskas? O moterų korpuso koridorinė, kuri vaikštinėja po kiemą ir švilpauja Raudonosios Armijos maršą, niūniuoja partizanų dainas, įkvėpdama tuos, kurie kamerose? O tasai vyriškis su čekų policininko uniforma, kuris atnešė man popieriaus bei pieštuką ir dabar budi koridoriuje, kad manęs kas neužkluptų? O tasai kitas, kuris išneša ir rūpestingai paslepia tuos lapelius, kad, laikui atėjus, jie kaip nors išvystų dienos šviesą? Už tokią skiautelę jie gali likti be galvos. Bet jie rizikuoja, kad nenutrūktų ryšys tarp surakintojo Šiandien ir laisvojo Rytoj. Jie irgi kovotojai. Pasiaukojamai ir be baimės jie stovi savo vietoje ir, taikydamiesi prie aplinkybių, kaunasi tokiais ginklais, kokius turi. Visa tai jie daro paprastai ir nepastebimai, lyg tai būtų savaime suprantamas daiktas, ir niekas nepastebi, kad toji jų kova žūtbūtinė, kad grumdamiesi petys į petį su mumis, jie gali nugalėti arba žūti.
Dešimt, dvidešimt kartų tu matei, drauguži, Gegužes Pirmosios paraduose žygiuojančią revoliucijos kariuomenę, ir tai buvo didinga. Tačiau tik mūšyje galima įvertinti tikrąją šios armijos jėgą, įsitikinti, kad ji neįveikiama. Mirtis paprastesnė, nei mes galvojome, o heroizmas neturi spinduliuojančios aureolės. Grumtynės kur kas rūstesnės, negu tu įsivaizdavai. Kad nepasitrauktum, o kovotum iki pergalės, reikalinga begalinė jėga. Kasdien matai šią jėgą veikiančią, bet ne visada sugebi ją pažinti. Ji tokia paprasta ir savaime suprantama.
Bet šiandien tu ją pažinai.
Per 1943 m. Gegužės Pirmosios paradą.
***
1943 m. Gegužės Pirmoji sujaukė nuoseklų mano pasakojimą. Labai gerai. Iškilmių dienomis mes viską prisimename truputį kitaip, ir džiaugsmas, kuris šiandien viską pranoksta, atsiminimams irgi galėtų suteikti šviesesnį atspalvį.
Tik Pečeko „kino teatras1′ neprimena nieko šviesaus. Tai kankynės prieangis, iš kurio sklinda kalinių aimanos ir klyksmas; tu girdi juos, bet nežinai, kas tavęs paties tenai laukia. Matai, kaip nueina sveiki, stiprūs ir žvalūs žmonės, kurie, dvi tris valandas patardyti, grįžta iš tenai sužaloti ir leisgyviai. Girdi tvirtą balsą, kuris atsiliepia pašauktas, o po valandos tas pats balsas – palaužtas kančios ir skausmo – negali ištarti savo vardo. Bet būna ir dar blogiau: tu matai tokius, kurie nueina žiūrėdami tiesiai ir atvirai, o grįžę bijo pažvelgti tau į akis. Kažkur ten, viršuje, tardytojo kabinete, silpnumo akimirkos pagauti, jie momentui susvyruoja, pabūgsta dėl savojo „aš”,– ir šiandien arba rytoj čia atsiras nauji žmonės, kurie turės nuo pradžios iki pabaigos pereiti visas šias baisybes, nauji žmonės, kuriuos priešui išdavė buvęs draugas.
Palaužtos sąžinės žmonių išvaizda kur kas baisesnė, nei sumuštųjų. O kai tu žiūri tave aplenkusios mirties užaštrintu žvilgsniu, kai tu žiūri prisikėlusio iš mirusiųjų akimis, tau ir be žodžių aišku, kuris susvyravo, kuris, galbūt, išdavė, kuriam trumpai akimirkai toptelėjo mintis, kad nebus nieko baisaus, jei jis pasilengvins sau dalią, išdavęs ką nors iš pačių nežymiausių kovotojų. Šiaudadūšiai! Koks gali būti gyvenimas, už kurį draugas užmokėjo gyvybe!
Pirmą kartą atsidūręs „kino teatre“, aš, rodos, apie tai net nepagalvojau. Bet vėliau mane dažnai apnikdavo tokios mintys. Pirmąsyk mane apniko kaip tik ta rytą. bet ne „kine“, o ten, kur žmonės labiausiai išryškėdavo – „keturiašimtojoje“.
„Kine“ aš sėdėjau neilgai. Gal valandą, gal pusantros. Kažkas už nugaros pašaukė mane pavarde, ir du čekiškai kalbantys civiliai nuvedė mane prie lifto, pakėlė į ketvirtąjį aukštą ir nuvedė į erdvų kambarį, kurio durys buvo pažymėtos skaičiumi
400
Kurį laiką aš sėdėjau tenai vienas su savo palydovais. Dairiausi iš kambario gilumos, ir mane pagavo keistas jausmas: kai kas čia man buvo pažįstama. Galbūt, aš čia kada nors esu buvęs? Ne, nesu. Bet kambarys pažįstamas. Lyg būčiau jį sapnavęs ar matęs slogučio kamuojamas. Tada jis atrodė kitaip, šleikščiai, tačiau tai tas pats kambarys. Dabar jis malonus, sklidinas saulės ir šviesių spalvų. Pro plačius, plonomis grotomis išmargintus langus matyti Tyno bažnyčia, žaliuojanti Letna ir Hradčanai. Sapne šis kambarys buvo niūrus, be langų, nušviestas drumzlinai geltonos šviesos, ir žmonės čia panašūs į šešėlius. Taip, čia buvo žmonių. Dabar kambarys tuščias, netgi linksmas, primenantis gelsvų lanką, priaugusią pienių ir vėdrynų. Sapne jis buvo pilnas žmonių, kurie eilėmis sėdėjo ant suolų išblyškusiais ir kruvinais veidais. O štai ten, prie durų, stovėjo žmogus, apsivilkęs mėlynu kombinezonu, jo akys buvo sklidinos skausmo; jis paprašė gerti ir lėtai, lyg besileidžianti uždanga, susmuko ant grindų…
Dabar aš jau žinau, jog tai nebuvo sapnas. Baisu ir siaubinga, bet tokia buvo tikrovė.
Tai įvyko tą naktį, kai mane suėmė ir pirmąsyk tardė. Mane čia buvo atvedę gal tris, o gal ir dešimt kartų, ir išvesdavo, kai mano kankintojai sumanydavo pailsėti ar imti į darbą kitus. Atsimenu, kaip maloniai šalta koklių asla atgaivindavo mano sudaužytas basas kojas.
Ant suoliukų anuomet sėdėjo Junkerso gamyklos darbininkai – vakarinis gestapo grobis. Ir žmogus su kombinezonu, stovėjęs anąsyk prie durų, buvo ne kas kitas, o draugas Bartoms, vienas gamyklos partinės kuopelės vadovų, netiesioginis mano arešto kaltininkas. Sakau tai, kad niekas nebūtų apkaltintas dėl mano įkliuvimo. Nei dėl bailumo, nei dėl išdavystės, o tik neatsargumas ir nesėkmė. Draugas Bartonis ieškojo ryšių su vadovybe. Jo bičiulis, draugas Jelinekas, kiek nerūpestingai laikęsis konspiracijos taisyklių ir nepasitaręs iš pradžių su manimi – tada būtų galėjęs apsieiti be tarpininkų, – pažadėjo suvesti jį su reikalingais žmonėmis. Tai buvo pirmoji klaida. Antroji, žymiai reikšmingesnė klaida buvo ta, kad prie Bartonio prisiplakė provokatorius, pavarde Dvoržakas. Pernelyg juo pasitikėdamas, Bartonis supažindino Dvoržaką su Jelinekais, kurie iš karto pateko gestapo akiratin. Ne dėl pagrindinio darbo, kurį jie sėkmingai dirbo dvejus metus, o dėl menkos draugiškos paslaugos, kuria buvo pažeistos konspiracijos taisyklės. O kad Pečeko rūmai nusprendė areštuoti Jelinekus būtent tą vakarą, kai pas juos buvau aš, ir kad mus užgriuvo toks didelis gestapininkų būrys, įvyko visiškai atsitiktinai. Pagal planą Jelinekai turėjo būti areštuoti tiktai kitą dieną. Tą vakarą jų už-suko tiesiog, taip sakant, iš inercijos, po sėkmingo Junkerso gamyklos kuopelės arešto. O kad aš buvau pas Jelinekus – gestapininkams buvo tokia pat staigmena, kaip mums jų antlėkis. Jie nė nenutuokė, kas pakliuvo jiems į rankas ir kažin ar būtų sužinoję, jeigu su manim nebūtų buvęs…
Tačiau tuo aš įsitikinau vėliau, kai dar keletą kartų aplankiau „keturiašimtąją“. Tada aš jau buvau nebe vienas. Žmonės sėdėjo ant suoliukų ir stovėjo prie sienų, o kiekviena valanda atnešdavo naujų staigmenų, los staigmenos buvo dviejų rūšių: keistos, kurių aš nesupratau, ir bjaurios, kurias aš pernelyg gerai supratau.
Beje, pati pirmoji staigmena buvo nei tokia, nei kitokia. Tai buvo toks mielas mažmožis, dėl kurio net kalbėti neverta.
Antroji staigmena: į kambarį žąsele įeina keturi žmonės, čekiškai pasisveikina su civiliais gestapininkais… ir su manim, sėdasi prie stalo, sklaido popierius, rūko – elgiasi laisvai, visiškai laisvai, lyg atėję į tarnybą. Bet aš pažįstu juos, mažiausiai trejetą iš jų, negali būti, kad jie tarnautų gestape? O galbūt? Ir jie? Bet juk tai R., senas partinės ir profsąjunginės organizacijos sekretorius, žmogus niūrokas, bet patikimas. Ne, negali būti! O šita – Anka Vikova, vis dar liekna ir daili, nors jau visiškai pražilusi – tvirta ir nesvyruojanti pogrindininke. Ne, nieku gyvu! O anas – mūrininkas Vašekas, partijos komiteto sekretorius iš Šiaurės Čekijos. Kaip aš jo nepažinsiu, jei tiek drauge pergyvenome Šiaurėje. Nejaugi palaužė šitokį žmogų? Ne, negali būti! Tada kodėl jie čia? Ką jie čia veikia?![2]
Aš dar nespėjau atsakyti j šitą klausimą, kai iškyla kiti Tveria Mireką ahnrln Tolino- kus ir abudu Frydus. Šituos pažįstu, juos suėmė kartu su manim. Bet kaip čia atsidūrė Pavelas Kropačekas, meno istorikas, padėjęs Mirekui dirbti inteligentijos tarpe? Kas žinojo apie jį, išskyrus mane ir Mireką? Kodėl tas ilgšis vaikinas sudaužytu veidu duoda man suprasti, jog mes nepažįstami? Aš iš tikrųjų jo nepažįstu. Kas tai galėtų būti? Stiebas? Daktaras Štichas? Zdenekas? Dieve, vadinasi, žlugo ir gydytojų grupė! Kas žinojo apie ją, išskyrus mane ir Mireką? Kodėl mane tardydami kamantinėjo dėl čekų inteligentijos? Kas žinojo apie tai, išskyrus mane ir Mireką?
Atsakymą rasti nėra sunku, nors jis ir labai nuožmus: Mirekas išdavė, Mirekas pasakė. Valandėlę aš dar viliuosi, kad jis, gal būt, išdavė ne visus, bet vėl atveda grupę, ir
aš atpažįstu Vladislavą Vančiurą[3], profesorių Felberį su sūnumi, beveik neatpažįstamą Bedržichą Vaclaveką[4], Boženą Pulpanovą, Indržichą Elblį, dailininką Dvoržaką ir daugelį kitų. Visi, kurie įėjo ar turėjo įeiti į čekų inteligentijos nacionalinį-revoliucinį komitetą, visi pasirodė besą čia. Apie darbą inteligentijos tarpe Mirekas išklojo viską.
Nelengvos buvo mano pirmosios dienos Pečeke, bet šis smūgis buvo visų baisiausias. Aš laukiau mirties, bet ne išdavystės. Ir nors aš, kiek galėdamas, teisinau Mireką, stengiausi rasti švelninančių aplinkybių, mėginau prisiminti visus, kurių jis dar neišdavė, tačiau negalėjau rasti kito žodžio, kaip „išdavystė“. Nei mirtinai užkankinto, karštligiškai baigties ieškančio žmogaus silpnybe, nei beviltiška jo būkle – niekuo negalėjau jo pateisinti. Dabar aš supratau, iš kur gestapininkai pačią pirmąją naktį sužinojo mano pavardę. Dabar aš supratau, kaip čia atsidūrė Anička Jiraskova – jos bute mes keliskart susitikome su Mireku. Dabar buvo aišku, kaip čia atsidūrė Kropačekas ir daktaras Stiebas.
Nuo tos dienos mane kone kasdien vedžiodavo į „keturiašimtąją“, ir kaskart aš su-žinodavau naujų smulkmenų – slegiančių ir bauginančių. O Mirekas buvo tvirtos valios žmogus, nesilankstė kulkoms Ispanijoj, nepalūžo rūsčiai mėginamas koncentracijos stovykloje Prancūzijoje. Dabar gi jis blykšta, pamatęs rimbą gestapininko rankoje, ir išdavinėja draugus, vildamasis išgelbėti savo kailį. Kokia menka buvo jo narsa, jeigu ji išgaravo nuo pirmųjų smūgių! Tokia pat menka, kaip ir jo Įsitikinimai. Stiprus jis buvo minioje, tarp vienminčių. Su jais jis buvo stiprus, nes galvojo apie juos. Atplėštas nuo jų, apsuptas jį apnikusių priešų, jis prarado savo jėgą. Prarado, nes pradėjo galvoti tiktai apie save. Gelbėdamas savo kailį, jis paaukojo draugus. Pagautas baimės – išdavė.
Nedavė žodžio – geriau mirti, bet neiš-šifruoti pas jį rastų užrašų. Iššifravo juos! Išdavė vardus. Išdavė susitikimo vietas. Atvedė gestapo agentus į nelegalų Šticho butą. Pasiuntė juos į Dvoržako butą, kur buvo Vaclavekas ir Kropačekas. Išdavė Aničką. Išdavė Lidą, drąsią, ištvermingą merginą, kuri jį mylėjo. Užteko keleto smūgių, kad jis išduotų pusę to, ką žinojo. O paskui, nusprendęs, kad ir manęs nėra gyvo, kad nebus kam ji demaskuoti, nurodė ir visus kitus.
Man jis labiau nepakenkė. Aš buvau gestapo naguose – kuo jis dar galėjo man pakenkti? Atvirkščiai. Jo parodymai buvo tuo atspirties tašku, kuriuo rėmėsi visas tardymas; jis tartum davė pradžią grandinei, Kurios tolesnes grandis laikiau aš, o jos buvo reikalingos gestapui. Tik todėl manęs ir didelės dalies mūsų grupės nenugalabijo pačiomis pirmosiomis karo stovio dienomis. Ši grupė apskritai nebūtų patekusi į gestapo nagus, jeigu Mirekas būtų atlikęs savo pareigą. Mūsų seniai nebūtų gyvų, bet už tai kiti gyventų ir dirbtų toliau.
Bailys nustoja daugiau, negu gyvybės. Taip atsitiko ir Mirekui. Dezertyravęs iš šauniosios armijos, jis pasmerkė save net priešų paniekai. Likęs gyvas, jis liovėsi gyvenęs, nes jo atsisakė ir kolektyvas. Vėliau jis mėgino kaip nors išpirkti savo kaltę, bet kolektyvas jo nepriėmė. O būti atstumtam kalėjime žymiai baisiau, negu kur kitur.
***
Kalinys ir vienatvė – šias sąvokas įprasta tapatinti. Bet tai netiesa. Kalinys nėra vienišas, kalėjimas –tai didelis kolektyvas, ir net pati griežčiausia izoliacija bejėgė ką nors izoliuoti, jei žmogus pats savęs neizoliuoja. Engiamų kalinių brolija tampa ypatingos prievartos auka, tačiau toji prievarta lydo ir grūdina žmones, daro juos jusliais. Ir sienos jiems ne kliūtis: jos gyvena ir kalba sutartiniais ženklais. Kalėjimo brolija jungia vieno aukšto kameras, susijusias bendromis kančiomis ir bendrais pusvalandžio pasivaikščiojimais, kurių metu užtenka vieno žodžio ar gesto, norint perduoti svarbią žinią ar ką išgelbėti Kelionės tardymams, sėdėjimas ,,kine“, grįžimas į Pankracą jungia visą kalėjimo broliją. Ši brolija nemėto žodžių vėjams, o veikia. Paspausta ranka, slapčia perduotas papirosas praskečia narvo virbus ir ištraukia žmogų iš vienumos, kuria jį mėginama palaužti. Kameros turi rankas: jauti, kaip jos prilaiko tave, kai tu sužalotas grįžti iš tardymo. Tos rankos tave maitina, kai priešas tariasi numarinsiąs tave badu. Kameros turi akis: jos žiūri į tave, kai tu eini į kartuves, ir tu žinai, kad privalai eiti tiesiai, nes tavo broliai stebi tave. Tu neturi teisės svyruoti, kad nesukeltum jų širdyse abejonės. Ta brolija paplūdusi krauju, bet nenugalima. Be jos pagalbos tu nepakeltum nė dešimtos dalies savo naštos. Nei tu, nei kas kitas.
Pasakodamas – nežinau, kiek ilgai tai tęsis (kiekviena diena ir valanda – sklidinos nežinios), – aš dažnai kartoju žodį „keturiašimtoji“. Taip aš pavadinau ir šį skirsnį.
Iš pradžių „keturiašimtoji“ tebuvo kambarys, kur mane apnikdavo rūškanos mintys. Tačiau tai nebuvo vien kambarys, tai buvo – kolektyvas. Veiklus ir kovingas kolektyvas.
„Keturiašimtoji“ gimė 1940 metais, kai žymiai padidėjo antikomunistinio skyriaus „raštvedyba“ Čia buvo įkurtas „kino teatro“ filialas, kur, laukdami savo eilės, sėdėdavo tardomieji; jis buvo skirtas specialiai komunistams, kad nereikėtų jų dėl menko nieko tampyti iš pirmojo aukšto į ketvirtąjį. Areštuotieji turėjo visą laiką būti gestapininkams po ranka. Tai lengvino jų darbą. Tokia buvo „keturiašimtosios“ paskirtis.
Bet pasodink gretimais du kalinius – ir dar komunistus – ir per penkias minutes susikurs toks kolektyvas, kuris sumaišys visas gestapininkų kortas. 1’942 metais „keturiašimtosios“ niekas nevadino kitaip, kaip „komunistų centru“. Daug regėjo šitas kambarys, tūkstančiai komunistų, vyrų ir moterų, jį perėjo, tačiau nepasikeitė viena: kolektyvo dvasia, kovos ryžtas, tikėjimas pergale.
„Keturiašimtoji“ – tai apkasas, iškištas toli į priekines linijas, iš visų pusių apgultas priešo, apšaudomas sutelktine ugnimi, bet nė akimirką negalvojus pasiduoti. Virš apkaso plevėsavo raudonoji vėliava. Čia brendo tautos, kovojančios dėl savo laisvės, solidarumas.
Apačioje, „kino teatre“, šmižinėjo esesininkai ir rėkavo ant areštuotųjų už kiekvieną akies mirksnį. „Keturiašimtojoje“ mus prižiūrėjo čekų inspektoriai ir policijos valdybos agentai, kurie čia dirbo vertėjais – kartais vyresnybės įsakyti. Kiekvienas jų ėjo savo keliu: vieni atlikinėjo gestapo agento pareigas, kiti – čeko. Treti laikėsi vidurio. Čia niekas nevertė mūsų sėdėti įsiręžus, prispaudus rankas prie kelių ir įbedus nieko neregintį žvilgsnį į priekį. Čia buvo galima sėdėti laisvai, dairytis, rodyti ranka ženklus, o kartais leisti sau ir šį tą daugiau, svarbu, kuris iš trijų prižiūrėtojų tuo metu budėjo.
„Keturiašimtoji“ – geriausia vieta pažinti būtybei, vadinamai žmogumi. Artima mirtis čia išrengdavo kiekvieną nuogai. Ir tuos, kas ant kairiosios rankovės nešiojo raudoną komunisto ar jiems prielankumu įtarto kalinio raištį, ir tuos, kurie juos saugojo ir tardė gretimame kambaryje. Ten, tardant, žodis galėjo
būti ir gynimosi, ir puolimo priemone. Tačiau „keturiašimtojoje“ už žodžio pasislėpti nebuvo įmanoma. Čia būdavo svarbu ne tavo žodžiai, o tavo vidus. Tavyje likdavo tik tai, kas svarbiausia. Visus antraeilius dalykus, samplovas, viską, kas užglaisto, nublukina ar pagrasina pagrindinius žmogaus bruožus, nunešdavo, nušluodavo priešmirtinis viesulas. Likdavo tiktai pati esmė, paprasčių paprasčiausia tiesa: ištikimas lieka ištikimu, išdavikas – išdaviku, miesčionis netenka galvos, didvyris kovoja. Kiekvienas žmogus gali būti stiprus ir silpnas, tvirtas ir svyruojantis, narsuolis ir bailys, skaistus ir purvinas. Čia jis galėjo būti tiktai vienoks arba kitoks. Arba – arba. Tas, kuris mėgindavo balansuoti, atrodydavo taip nenatūraliai, lyg per šermenis sumanytų pašokti su kastanjetėmis ar plunksnota skrybėle.
Tokių buvo tarp kalinių, tokių buvo ir čekų inspektorių bei agentų tarpe. Tardytojo kabinete toksai smilkydavo rudąjį nacizmo dievą, o „keturiašimtojoje“ – bolševizmo velnią. Vokiečių tardytojui matant, norėdamas iškvosti slaptas susitikimų vietas, toks daužydavo kaliniui dantis, o grįžęs į „keturiašimtąją“, draugiškai pasiūlydavo jam riekelę duonos. Kratos metu jis visiškai galėdavo nusiaubti butą, o „keturiašimtojoje“ pakišdavo kaliniui iš jo pavogtą cigaretę: girdi, aš tave užjaučiu.
Buvo dar viena šitos rūšies atmaina: šitie savo valia nieko nekankino ir niekam nepadėjo. Jie rūpinosi tik savo kailiu. Jų juslumas buvo puikus politinis barometras. Jie sausi ir oficialūs – žinok: vokiečiai puola Stalingradą. Jis meilus ir kalbina kalinius – padėtis pasikeitė: vokiečiai prie Stalingrado gavo į kaili. Pradeda paistyti apie savo seną čekišką kilmę, aiškintis, kad juos jėga privertė tarnauti gestapui – puiku: Raudonoji Armija toliau puola prie Rostovo. Jie tokie: jei tu skęsti – stovi, susikišę rankas į kišenes, o pavyks pačiam išsikapanoti į krantą – puls prie tavęs su išskėstomis rankomis.
Šitokie žmonės jautė mūsų kolektyvą ir stengėsi su juo suartėti, nes suvokė jo jėgą. Bet jie niekuomet jam nepriklausė.
Buvo ir tokių, kurie mažiausio supratimo neturėjo apie kolektyvą. Juos buvo galima vadinti galvažudžiais, bet galvažudžiai vis dėlto žmonės. O šitie buvo čekiškai kalbantys žvėrys su vytiniais ir geležies virbais rankose. Jie taip žiauriai kankino kalinius čekus, jog net daugelis gestapininkų vokiečių baisėjosi. Šitie kankintojai net negalėjo veidmainiškai teisintis, kad jie kovoja už nacijos ar reicho interesus: jie kankindavo ir žudydavo stačiai iš sadizmo. Jie daužydavo dantis, nuo jų smūgių sproginėdavo ausų būgneliai, iššokdavo akys, jie spardydavo kulnimis į paslėpsnius, traiškydavo kiaušus, užmušinėdavo savo aukas pačiu žiauriausiu būdu, kurio nepavadinsi kitaip, kaip žvėriškumu. Mes kasdien matydavome šituos budelius, būdavome priversti su jais kalbėtis ir bendrauti, nors juos visur lydėjo aimanos ir kraujas. Tai buvo įmanoma tik tvirtai tikint, jog jie neišvengs atpildo. Neišvengs net tuo atveju, jeigu jiems pavyktų paversti lavonais savo piktadarybių liudininkus.
O greta jų, prie to paties stalo, net ir laipsniu ne žemesni, sėdėjo tie, kuriuos iš tiesų buvo galima vadinti žmonėmis iš didžiosios raidės, nes jie kalinimo organizaciją pavertė įkalintųjų organizacija, kuri padėjo sukurti „keturiašimtosios“ kolektyvą ir jam pasiaukojimai tarnavo. Jų žygdarbis tuo didesnis, kad jie nebuvo komunistai. Atvirkščiai: anksčiau jie, kaip čekų policininkai, persekiojo komunistus, bet vėliau, pamatę, kad komunistai kovoja su okupantais, suprato anų jėgą ir reikšmę grumiantis už visos čekų tautos laisvę. Tai supratę, jie pradėjo ištikimai tarnauti ir talkininkauti kiekvienam, kuris ir kalėjime nesiliovė kovojęs.
Daugelis pogrindininkų laisvėje būtų su-svyravę, jeigu būtų aiškiai įsivaizdavę, koks siaubas jų laukia, pakliuvus gestapui į nagus. O mūsų slaptieji draugai kalėjime visą šį siaubą matė nuolatos, savo akimis matė ii kasdien, kas valandą. Kasdien, kiekvieną valandą jie patys galėjo virsti kaliniais, ir tada jų dalia būtų buvusi kur kas baisesnė, negu mūsų. Vienok jie nesvyravo. Jie padėjo išgelbėti tūkstančius žmonių ir palengvino dalią tų, kurių išgelbėti nebuvo įmanoma. Iš tiesų vadinkime juos didvyriais. Be jų pagalbos „keturiašimtoji“ niekuomet nebūtų galėjusi tapti tuo, kuo ji tapo galybei komunistų: šviesos tašku tamsybės namuose, įtvirtinimu priešo užnugaryje, kovos už laisvę židiniu pačioje okupantų irštvoje.
Šaltinis: Reportažas su kilpa ant kaklo / Julius Fučikas. – Vilnius: Vaga, 1974. – pp. 44-65.
[1] Šios eilutės Fučiko parašytos rusiškai.
[2] Kaip Fučikas vėliau sužinojo, visi šitie areštuotieji buvo paskirti „hausarbaiteriais“, atseit, „namų darbininkais“ ir ėmėsi palaikyti ryšį kalinių tarpe.
[3] Žinomas čekų rašytojas, hitlerininkų nužudytas.
[4] Žinomas kritikas komunistas.
