Redakcijos komentaras: Andrius Bulota (1907-1974) – lietuvių teisininkas, akademikas. Ilgametis kairiojo, antifašistinio judėjimo veikėjas, 1929 m. dalyvavęs atentate prieš premjerą A. Voldemarą, vėliau, 1936-1939 metais respublikonų pusėje kovojęs Ispanijos pilietiniame kare. Čia skaitytojų dėmesiui siūlome jo atsiminimų knygą „Limuzinas Nr. 4“, kurioje pasakojama apie minėtąjį atentatą. Tai kartu ir intriguojantis pasakojimas apie drąsų, kilniais idealais degantį jaunimą, ir savotiškas žvilgsnis į „smetoninį“ Lietuvos istorijos laikotarpį, tuometę visuomenę, kultūrą bei politiką.
***
Senamiestyje pasijutome saugesni. Nervų įtampa staiga atlyžo. Lyg ir abejingiau ėmėme žiūrėti į gresiantį pavojų.
Tuo metu aš dar nesupratau to jausmo, kurį vėliau ne kartą patyriau. Ir 1934 metų vasario naktimis Vienoje, šucbundo* kovų metu, ir paskiau, kovojant Ispanijoje, Aragone, prie Teruelio, saulės nusvilintose Estremadūros stepėse, ar nacistų okupuoto Vilniaus gatvėse netikėtai susidūrus su esesininkų patruliu, kai praėjus pavojui išnykdavo jo sukelta įtampa ir tesinorėdavo vien ramybės, užsimiršimo, poilsio. Likdavo tik tylus džiaugsmas, kurs vertė tave nusišypsoti, kad štai viskas jau praėjo ir gerai baigėsi.
* Schutzbund (vok.) – darbininkų gynybos sąjunga, susikūrusi 1918 m. revoliucijos metu Austrijoje. (Red. past.).
Menkai anuomet apšviestomis Kauno senamiesčio gatvėmis priėjome Vilijampolės tiltą. Prie jo kuo ramiausiai vaikščiojo patruliuojantis policininkas. Pasukome tamsia panerio gatve. Abu vėl ėjome greta. Martynas pasakė, kad reikia užeiti pas vieną lentpjūvės darbininką, kurį jis pavadino Juozu*, paimti šovinių, o iš ten – prie Šeštojo forto, susitikti su Aleksandru. Paskiau– kaip sutarta: pėsčiomis už miesto, į miškus…
* Atrodo, tai buvo darbininkas Šabanas, priklausęs maksimalistų organizacijai.
Pagalvojau, kad tokiai išvykai mes visai ne-pasiruošę. Pasiūliau užeiti į nedidelę krautuvėlę ir nusipirkti bent keletą plytelių šokolado.
Man visą laiką galvoje knieti mintis, kad Voldemaras liko gyvas, kad šiuo atveju, kaip ne kartą yra atsitikę jo bičiuliui Musoliniui, bus įvykęs „stebuklas“ ir jis „dievo apvaizdai“ padedant išsigelbėjęs. Mums buvo gerai žinoma iš spaudos, kad Musolinis viešai pasirodydamas visad dėvi neperšaunamą liemenę.
Taigi, atrodo, iš Kauno mums teks pasitraukti daug ilgesniam laikui, negu buvome planavę.
Savo abejones pasakiau Martynui. Jis pradėjo karštai mane įtikinėti, kad su Voldemaru baigta, kad jis kritęs prie teatro durų ir daugiau nepasikėlęs. Parabelio kulkos, esą, pramuša bet kokią, net ir neperšaunamą, liemenę. O mano akyse tebestovėjo teatro durų rankenos siekiantis Voldemaras…
Martynas manęs neįtikino. Priešingai, mane ėmė vis didesnis apmaudas. Juk ne kartą esame kalbėję, kad Voldemaras gali turėti iš asbesto ar dar iš ko kito pagamintą neperšaunamą liemenę. Gerai žinojom, kad jis 1927 metais lankėsi Italijoje ir buvo Musolinio priimtas kaip „idėjos draugas“. Juk tokiam draugui Musolinis tikriausiai ir atitinkamą dovaną tada įteikė.
Erzino mane ir Martyno užsispyrimas: šaudyti iš parabelio, žinant, kad šis ginklas kartais užsikerta. Ar daug betrūko, kad Virbickas suspėtų pakelti ranką ir iššauti?..
Išeiname į visiškai tamsų miesto pakraštį. Neplačios, negrįstos, beveik visai neapšviestos gatvės gale tarp didelių medžių dūlavo namelio siluetas. Lieku prie vartelių, o Martynas eina takeliu prie baltuojančių gonkelių durų. Girdžiu, kai barbena į langą. Kiemelyje kelis kartus amteli šunelis. Po kokios dešimties minučių takeliu šnekučiuodami ateina dviese.
– Sveikinu, – sako negarsiai petingas nedidelio ūgio vyras ir taip spusteli ranką, kad mano pirštai brakšteli.
– Tai to šėtono jau nėra, – sako Juozas.– Užteks jam šaudyti revoliucionierius. Niekšui – šuns mirtis…
Jaučiu, kaip susijaudinęs Juozas.
– Tai kad dar nežinia. Ryt paaiškės, – bandau aš būti abejingas.– Gal jis dar ir gyvas, gal tik sužeistas?
Martynas ir vėl šneka savo: jis matęs, kai Voldemaras prie teatro durų parkritęs…
Nusprendžiau geriau tuo tarpu patylėti.
Juozas perduoda man nedidelį kapšelį su šoviniais parabeliui, taip pat vieną atsarginę apkabą. Tai jau šis tas, pagalvoju, nes jaučiu, kad jie gali būti mums labai reikalingi.
Juozas pasisiūlo mus palydėti paneriu ir išvesti aplinkiniu keliu į Ukmergės plentą. Kur mums reikės eiti toliau, jam nesakome.
Prieiname tamsoje boluojantį kelią, kuris veda į tiltą per Nerį. Girdime dardant į pakalnę vežimą. Palaukiame, kol jis ima dundėti ant tilto, pereiname į antrąją pusę. Vos įžiūrimu takučiu kopiame į aukštą krūmokšniais apaugusį skardį. Viršuje sustojame kiek atsipūsti. Čia jau norime atsisveikinti su Juozu, tačiau jis staiga pareiškia eisiąs su mumis. Trise, sako, vis geriau, negu dviese. Be to, jis tarnavęs kariuomenėje, moka vartoti ginklą ir galįs būti naudingas. Reikia tik truputį luktelėti: jis sugrįžtąs į namus atsisveikinti su savo Elena, be to, pasiimsiąs ginklą, aulinius batus, truputį maisto. Juozas praktiškas žmogus – jis pasipiktina, kodėl mes jam nepasakėme, kad beveik nieko valgomo nesinešam.
Mudu su Martynu nors ir sunkiai, bet vis dėlto įtikiname Juozą, kad pačiam ir visam reikalui bus geriau, jei jis sugrįš į namus. Ir Kaune dar jis bus reikalingas.
Pagaliau Juozas siūlosi palydėti bent iki Muravos kaimo. Jam šauna į galvą nauja mintis: Muravoje jis turįs gerą draugą, kilusį iš rusų sentikių šeimos. Pas jį mes bent keletą dienų galime pasilikti, žmogus visiškai patikimas. Juozas su mumis palaikys ryšį. O per tą laiką ir padėtis Kaune paaiškės.
Tačiau ir su šiuo pasiūlymu nesutinkame. Juk mūsų prie Šeštojo forto šią naktį lauks Aleksandras. Apie tai Juozui mes nesakome, bet tvirtai laikomės savo nuomonės, jog reikia eiti toliau. Kodėl taip reikia, Juozas nebeklausia. Palydi mus dar gerą kilometrą, paaiškina, kaip apeiti Muravos kaimą, ir mes išsiskiriame.
Atsisveikinę su juo, staigiai pasukame Ukmergės plento link. Kažkur kairėje suloja šunys ir vėl nutyla.
– Sustok! – negarsiai ištaria keletą žingsnių priekyje einantis Martynas.
Prieinu prie jo arčiau, įsižiūriu. Priekyje ne-aiškiai stūkso netoli vienas kito du tamsūs siluetai. Negi tai būtų tas karinis poligonas, apie kurį kalbėjo Juozas? Gal čia sargybiniai? Tačiau Juozas sakė, kad ten dabar dar nieko nėra.
Tamsios figūros nejuda, dunkso kaip du stulpai. Atsargiai einame artyn. Iš tikrųjų, tai du į žemę įkasti stulpeliai. Turbūt, tos šaudyklos riba.
Po kojomis šlapia, dar neišdžiūvusi pieva. Padirviais išeiname į neseniai suartą lauką. Arimo vagos nusidriekusios statmenai į Ukmergės plentą, kuris čia turi būti kažkur netoli. Užlipę ant kalnelio pamatome važiuojančio automobilio šviesas. Lėtu žingsniu einame artyn. Iš miesto atburzgia pora motociklų, įkandin jų darda žvangėdamas geležimi lyg sunkvežimis, lyg traktorius. Negi tai tasai šarvuotasis automobilis, kuris, kaip vėliau buvo rašoma spaudoje, „Ukmergės plentu vijosi automašina važiuojančius teroristus@?! Ir tikrai tą naktį į kai kurias kryžkeles tokiu tikslu buvo pasiųsti kariuomenės šarvuotieji automobiliai, kurie nemažai baimės įvarė susivėlavusioms, iš Kauno išvažiuojančioms mašinoms.
Ten pat sugulame į vagą ir laukiam, kol šarvuotis pravažiuos. Nuo mūsų iki plento koks šimtas metrų. Automobilis pavažiuoja Ukmergės kryptimi gal porą kilometrų, paskui pradeda manevruoti. Iš tolo jo prožektoriai apšviečia ir mūsų kalnelį. Gulime ir nejudame. Kiek pasisukinėjęs šarvuotis nudarda atgal Kauno link.
Sparčiu žingsniu perkertame plentą. Pereiname nedidelius krūmokšnius, išeiname į atvirą lauką. Nyku ir tuščia. Pagaliau priekyje ima ryškėti namelių siluetai. Languose visur tamsu, visi miega. Perlipame aplūžusią daržo tvorą, peršokame keletą pilnų vandens griovių ir vėl išeiname į šlapią dykvietę. Mes nė nežinojom, kad prie Kauno yra tokių nykių balų.
– Čia kažkur netoli turėtų būti kareivinės ir aikštelė, kur Smetona priima paradus, – sako Martynas.
Šios vietos mums jau pažįstamos. Vis dėlto apsidengę lietpalčiu patikriname kompasu pagal Kauno miesto ir jo apylinkių žemėlapį, ar teisinga kryptimi einame.
Penkiolika minučių po pirmos pasiekėme Šeštąjį fortą. O buvom susitarę laukti ne ilgiau kaip iki dvyliktos valandos. .. Pakartotinai duodam sutartą signalą: trejetą kartų trumpai sušvilpiame. Tylu, niekas neatsiliepia. Susėdome pylimo viršuje. Dangus prasigiedrijo, prieš akis neaukštai pakibęs gelsvas jauno mėnulio pjautuvas. Užpakalyje mūsų boluoja už kalno neryškūs Kauno žiburių atšvaitai.
Sėdime tylėdami.
– Parodyk man savo parabelį, – staiga paprašiau Martyną.
Jis kažką nesuprantamai aiškina: ar palikęs jį pas Juozą, ar pametęs arimuose.
– Tai kaipgi tu dabar su tuo mažu brauningėliu? O ką darysi, jei susidursime su gaudytojais, su policija?
– Nieko, aš parabelį gausiu. Esu palikęs Gilučiuos, tėviškėje…
Ir vėl manyje kyla apmaudas, neramios mintys dėl nepavykusio atentato. Juk kam visa tai buvo reikalinga, jei Voldemaras išliko gyvas?..
Pagaliau kur dabar Aleksandras? Kas su juo atsitiko? Ar jis jau nuėjo į mišką ir traukia į antrąją sutartą susitikimo vietą netoli Martyno tėviškės, ar gal jam nepavyko išeiti iš miesto? Ir kodėl jis nesekė paskui mus per senamiestį?
Mes nežinojome, kad Aleksandras tada Kanto gatve kuo ramiausiai pasuko į Laisvės alėją, perėjo ją iki galo, Žaliakalnyje užėjo pas Šiupšinskus (pas kuriuos jis gyveno) ir laiku buvo atėjęs prie Šeštojo forto (gal apie pusę dvyliktos nakties), bet mūsų nesulaukęs nuėjo tolyn.
Vėl mintys grįžta prie artimųjų, draugų. Jeigu išaiškės, kad atentatas – tai mūsų trijų darbas, fašistai griebsis žiaurių represijų. Kas gali garantuoti, kad jie nešaudys, nežudys, kaip žudė be jokio teismo 1919 metais, kaip sušaudė štai tuos keturis, kurie guli čia pakalnėje pakasti – Karolį Požėlą, Juozą Greifenbergerį, Kazį Giedrį ir Rapolą Čarną. Iš keturių sušaudytųjų aš kiek arčiau pažinojau tik Karolį Požėlą. Tai buvo bene antraisiais mano studijų metais, tai yra 1926-aisiais. Per pertrauką fakulteto koridoriuje stoviniavo grupė mūsiškių draugų. Priėjau prie jų. Toje kompanijoje buvo ir vienas akiniuotas, gyvai kalbantis inteligentiškos išvaizdos studentas, – man nepažįstamas.
– Andriau, susipažink, čia Karolis, – pasakė Mikasė Navikaitė, atsisukdama į nepažįstamąjį.
– Būsime pažįstami, – paspaudė jis man ranką ir nusišypsojo.– Tai gal advokato Andriaus Bulotos sūnus? – paklausė jis.
– Ne, jis man dėdė.
Tai štai kaip atrodo tas Lietuvos Komunistų partijos veikėjas, pagalvojau, nes apie jį buvau jau ne kartą girdėjęs. Karolis Požėla, kažkada pradėjęs studijuoti mediciną, tuo metu buvo įstojęs į Teisės fakultetą ir retkarčiais lankydavo paskaitas.
Netrukus įvyko fašistinis gruodžio 17-osios perversmas. Studentai su pasipiktinimu kalbėjo apie keturių Komunistų partijos veikėjų, tarp jų ir Karolio Požėlos, suėmimą ir skubotą sušaudymą. Šis žiaurus kruvinas fašistų susidorojimas su idėjiniais priešais sukrėtė mane. Ir aš skaičiau iš rankų į rankas einantį Karolio Požėlos priešmirtinį laišką.
O štai dabar sėdžiu čia, netoli jų kapų, ir man pačiam keista, kad nebejaučiu to gūdaus sukaustymo, kurį jausdavau, kai reikėdavo kada vėlai praeiti, na kad ir tėviškėje, pro mūsų kaimo kapinaites. Galvoje tik sukasi vis ta pati mintis: kaip sunku mirti šitaip prie duobės, pačiame žmogaus jėgų suklestėjime, ir kokios milžiniškai tvirtos valios reikia tokią mirtį ramiai sutikti! Ar man užtektų tokiu atveju dvasinių jėgų ir ištvermės?!
***
– Aleksandras, turbūt, jau buvo čia ir ne-sulaukęs nuėjo į mišką, – nutraukia tylą Martynas. – Jis turi žemėlapį ir kompasą, o kelią aš jam smulkiai nupasakojau.
Dar palauksim, nusprendžiame. Martynas pradeda pasakoti, ką girdėjęs kalėjime: kaip fašistai čia, prie Šeštojo forto, šaudo savo politinius priešus.
Vienoje kameroje su juo kurį laiką sėdėjęs „pajaujininkų“ nepavykusio pučo dalyvis, kažkoks puskarininkis Mockelis. Tasai puskarininkis kurį laiką tarnavęs karo policijos kuopoje. Jisai Gudeliui pasakojo, kad iš tos kuopos kareivių sudarydavę mirties nuosprendžių vykdytojų komandą. Išrikiuoja šitą kuopą, ir karininkas pasako kalbą apie kilnias ir garbingas Lietuvos kario pareigas, apie tai, kad kiekvienas iš jų privalo kovoti su Lietuvos priešais ir tautos išdavikais. Kario pareiga paaukoti ant tėvynės aukuro, girdi, jei reikės net ir gyvybę. Kuopai esanti pavesta „garbinga“ užduotis: įvykdyti mirties nuosprendį tėvynės išdavikui.
Baigęs tą gražbylystę karininkas pasiūlė eiti savanoriais į egzekucijos komandą. Vadovybė už tai neliksianti jiems skolinga.
Kareiviai tylėjo nuleidę galvas, kaip žemes pardavę, lyg jiems būtų kažko gėda. Jie jau iš kažkur girdėję, kad bus šaudomas politinis nusikaltėlis. Niekas nenorėjo būti žudiku beginklio žmogaus, kuriam surištos rankos ir užrištos akys, kuris niekada nebuvo ir nėra jų priešas ir kurio neapkęsti, o tuo labiau būti jo žudikais jie nesijautė turį moralinės teisės.
Pasigirdo karininko komanda: savanoriai du žingsniai pirmyn!
Kareivių greta nė nekrustelėjo.
Tik vienas liktinės tarnybos puskarininkis žengė du žingsnius pirmyn ir stypsojo vienas prieš visą rikiuotę.
– Tai ką, neišdrįstate? – pliaukštelėjo lazdele per bato aulą karininkas. – Tuomet aš pats paskirsiu! Kas neis, tą atiduosim karo teismui už įsakymo nevykdymą, – iškošia jis pro dantis ir nešvankiai nusikeikia.
Karininkas atrinko savo nuožiūra dar dvidešimt devynis vyrus ir liepė stoti greta ano puskarininkio. Taip į egzekucijos komandą pateko ir Mockelis.
Stoviu, sako, nei gyvas, nei miręs. Prieštarauti bijau, nes kadaise buvau tardomas kaip dalyvavęs Panemunės kareivių sukilime. Bijau, kad ko gero manęs paties nepastatytų prie duobės…
Paniurę ir nusiminę sugrįžo visi kuopos kareiviai į kareivines. Naktį veik nė vienas nemiegojo, net ir tie, kurie nepateko į trisdešimties komandą.
Antrą valandą ryto visus paskirtuosius vykdyti egzekucijos išrikiavo karo policijos kareivinių kieme. Prie jų prijungė dar penkiolika vyrų, iš kitur atvykusių, nepažįstamų. Kareiviai kalbėjo, kad tai savanoriai aviacijos puskarininkiai ir karininkai, apsirengę kareivių milinėm be ženklų. Jiems vadovavo gerokai išgėręs karininkas.
Vienam iš komandos puskarininkių buvo įsakyta paimti iš sandėlio pailgą maišelį. Po kokio pusvalandžio visas būrys išžygiavo kažkur prie Šeštojo forto. Netrukus jau buvę šaudymo vietoje, nes karo policijos kareivinės čia netoliese, Žaliakalnyje.
Atvykus į vietą, karininkas atrinko penketą vyrų iš vakar sudarytos trisdešimties komandos ir prijungė prie anų penkiolikos nepažįstamų. Šie dvidešimt vyrų turės vykdyti egzekuciją. Mockelis ir kiti buvo paskirti į sargybą aplink šaudymo vietą. Prašvito, ir viskas buvo gerai matyti.
Rėvoje, apačioje, žiojėjo jau iškasta duobė, o prie jos – įbestas stulpelis.
Aplink šaudymo vietą, kiek atokiau, jodinėjo raiti kavalerijos patruliai.
Po kokios dešimties penkiolikos minučių keliu iš miesto pusės pasirodė kalėjimo autofurgonas. Sustojo netoli šaudymo vietos, ir iš jo išlipo grandinėm surakintas mirtininkas.
Privedė jį prie duobės krašto. Vienas karininkas perskaitė mirties nuosprendį. Priėjo kalėjimo kunigas. Mirtininkas griežtai atsisakė su juo kalbėtis. Kai jį pririšo prie stulpo ir movė ant galvos maišelį, staiga garsiai sušuko:
– Tegyvuoja socializmas! Tegyvuoja revoliucija!
Karininkai pradėjo nervintis. Skubiai išrikiavo šaudytojų komandą ir jai vadovavęs leitenantas pakėlė kardą.
Nedarniai driokstelėjo šūvių papliūpa. Mirtininkas pasviro ir susmuko prie stulpo. Priėjęs artyn karininkas paleido į jį šūvį iš pistoleto. Paskiau kalėjimo gydytojas konstatavo mirtį. Tik tada kalėjimo sargai atrakino ir nuėmė geležines grandines.
Kareiviai molėta žeme greitai užvertė ir už-lygino duobę, išrovė stulpelį ir išsirikiavę nuėjo šalin.
Mockelis dar matė, kaip patruliavęs raitelių būrys risčia prajojęs per tą užlygintą vietą, kur t buvo užkastas sušaudytasis.
Niūrūs, nusiminę sugrįžo kareiviai į savo kareivines.
Nutilo Martynas, tyliu ir aš.
– O žinai, – netikėtai išsprūsta man žodžiai, – ateis laikas, ir čia sušaudytiems bus pastatyti paminklai!..
– Taip, – sutinka Martynas, – ir aš tuo tikiu.
***
Ilgiau laukti nebuvo prasmės. Artėjo antra valanda nakties. Dar pora valandų, ir pradės švisti. Nutariam eiti į mišką, iki kurio dar gera valanda kelio.
Ir vis ta patirties stoka, galvoju pats sau. Juk galima buvo susitarti, kad tas, kas čia ateis pirmasis, nueidamas paliks ženklą ar sutartoje vietoje užšifruotą raštelį. Tada tikrai žinotume, kur dabar Aleksandras.
Dar kartą su kompasu patikrinam kryptį ir patraukiam tamsoje per laukus ten, kur tebekybo neryškus mėnulio ragas.
Klampojam per molingą, drėgną dirvą. Greit prisėmėme vandens savo pusbačius. Ir vėl iš anksto neapgalvota: juk pas Juozą galima buvo persiauti paprastais darbiniais batais.
Vidury laukų prieiname nediduką, tamsoje dunksantį vienkiemį. Mažutė trobelikė, daržinėlė ir dar kažkoks pastatas. Bandom jį apeiti ir įsi- painiojam į surūdijusių spygliuotų vielų rezginį. Negi valstietis viela bus apraizgęs visą sodybą?! Šiaip taip išsikrapštom iš tų užtvarų. Ne per toliausiai jau juoduoja miško pakraštys.
Pasiekę pirmuosius medžius, stabtelime atsikvėpti.
Padvelkia artėjančio ryto vėsa. Staiga kairėje, netoli, pokšteli vienišas šūvis.
– Ar ne Aleksandras?– spėliojame.– Gal atsiliepti šūviu? ..
Ir vėl ta nepatirtis. Juk galima buvo sutarti, kad atsakysime į jo signalinį šūvį dviem šūviais ir lauksime jo ateinant. O dabar belieka tik spėlioti: gal šovė „dėl drąsos” miško keliu paryčiu į namus grįžtantis kaimo bernas? Nutariam neatsakyti.
Patraukiame gilyn į mišką vedančiu keliuku. Rytuose pamažu bąla dangus. Greit pradės švisti.
Brėkštantis rytas mus randa jau toli miško glūdumoje, neseniai, gal prieš porą metų, iškirstoje biržėje. Per kelmynus kopiame į kalnelį, perkertame seniai išvažinėtą kelią ir vėl einame gilyn į tankų eglyną. Nedidelėje pievelėje susėdame pailsėti. Salta, krečia drebulys. Gera būtų susikurti ugnelę, tačiau negalime rizikuoti. Vėl sparčiai žingsniuojame – gal sušilsime.
Pagaliau rytuose, kažkur pro eglių viršūnes, sutviska pirmieji saulės spinduliai. Senoje kirta-vietėje susėdame ant stambių, patogių kelmų pa-ilsėti. Staiga priekyje, už keliolikos žingsnių, lengvu rūku aptrauktoje pievutėje šmėkšteli pilkas šešėlis. Juda be garso į mus. Pakeliu parabelį. Iš užu krūmelio išnyra stambus, pabrukta uodega, gauruotas, kažkoks susivėlęs kaltūnuo- tas gyvis, panašus į vilkšunį.
Dėbteli į mane gelsvom, atšiauriai piktom akim, ir kaip be garso pasirodė, taip be garso dingsta tarp krūmų. Nuleidžiu ranką.
– Juk tai vilkas, – girdžiu pusbalsiu sakant Martyną.– Kodėl nešovei? Tu gi medžiotojas.
– O kam? Juk dabar pavasaris, gal tai vilkė ir kur netoliese atsivedusi vaikus. Tegul gyvena.
– Ir mes dabar kaip tas vilkas – miško gyventojai, – sako Martynas.– Ir mums, kaip ir jam, miškas dabar namai. Žinoma, su vilkais mums reikia gyventi geruoju, nes dabar mus, kaip ir juos, tyko panašūs pavojai.
Paliečiame savo „geležines atsargas“: suvalgome vieną plytelę šokolado. Atsigeriam iš upeliuko tyro, kiek karstelėjusio durpėmis vandens.
Pasitiksliname kryptį: kaip išeiti miškais prie Kaišiadorių ir pasiekti už Žaslių gyvenantį Martyno bičiulį. Žemėlapyje skaitau man neįprastus ir nepažįstamus vietovardžius: Paberžiai, Guro- nys, Pamiškė, Vilkiškės, Ilgakiemis ir dar daug kitų, pas mus, Suvalkijoje, nepasitaikančių. Nusprendžiame gyvenvietes dienos metu apeiti miškais, o kur negalima – palaukti nakties ir pereiti jas gyventojams sumigus.
Tolumoje ūksi ir dunda traukinys. Miškas čia senas, daugiausia suaugę eglynai. Tankmėse drėgna ir vietomis pelkėta, klampu. Kai kur griovose tebebaltuoja dar neištirpusio sniego lopiniai. Susirandame pakilesnę, sausą vietelę ir po didele stora skarota egle prigulame ant gausiai pribirusių spyglių pailsėti.
Miegame po dvi valandas pakaitomis. Pirmas užsnūsta Martynas. Sėdžiu atsirėmęs į eglės kamieną. Neįprasta ir keista man šią pirmąją dieną miške. Nušniokščia per medžių viršūnes vėjo gūsis, tuk tuk tuk tankiai tuksena į sausmedžio stuobrį genys, sugirgžda besitrindamos viena į kitą šakos, ir man atrodo, kad žmogus barbena lazda į medžio stuobrį ar traška po kažkieno žingsniais sausos šakelės. Tačiau greitai pradedu įprasti prie šių miško garsų, nuovargis lenkia prie krūtinės galvą, turiu įsitempti, kad neužsnūsčiau.
Dešinėje, kur turi būti palaukė, girdėti šūkaujant vaikus. Bene piemenukai į pamiškę atginė gyvulius?
Pailsėję popiečiu traukiame tolyn. Šiltas, giedras oras, kvepia sprogstantys medžių lapai. Po trejeto valandų vėl susėdame ant storos išvartos pailsėti. Mūsų kalba vis grįžta prie vakarykščio pasikėsinimo pasekmių. Esame beveik tikri, kad žvalgyba tuo tarpu neturi jokios nuovokos, iš kur šis smūgis. Martynas vis dar stengiasi būti optimistas, nors aš jį beveik įtikinau, kad Voldemaras liko gyvas ir šiandien neriasi iš kailio kaltindamas visus, kas pakliūva po ranka, priešvalstybine veikla. Neabejoju, kad keršydami fašistai griebsis kuo žiauriausio teroro. Martynas tvirtina, kad Kaune likusi kita pasiruošusi maksimalistų kovos grupė, kuri prireikus galės tęsti teroro veiksmus. Ir dar Martynas sako, kad galime suorganizuoti partizaninės kovos būrį. Tačiau ar įmanoma šiuolaikinėmis sąlygomis Lietuvoje partizaninė kova? Esu įsitikinęs, kad ne. Martynas galvoja, kad pagrindas partizanų būriui suorganizuoti būtų Semeliškių šaulių būrys, su kuriuo jau seniai palaikomi ryšiai. Tačiau jei būrys būtų suorganizuotas ir mes užimtume vieną ar kitą gyvenvietę, miestelį, tai kas iš to? Pasiųs prieš mus kariuomenę, ir gali ištikti tas pats likimas, kaip Tauragės sukilėlius. Pagaliau kas ir kaip konkrečiai tokią ginkluotą partizaninę kovą parems, kokia bus konkreti veiklos programa? Taigi kas belieka mums daryti?
Mes galvojame, ir kaip vėliau paaiškėjo – teisingai, kad mažiausiai keletas dienų praeis, kol policija pajus mus dingus iš Kauno.
– O aš manau, kad Kaune jau sudarytas naujas ministrų kabinetas. Jie dabar svarsto, kaip palaidoti Voldemarą, – vis dar mėgina mane įtikinti Martynas.
– Jei aš tuo būčiau tikras, pasiūlyčiau eiti arčiau Kauno ir per Juozą susižinoti su draugais mieste. O dabar galvoju, kad mums reikia traukti arčiau sienos ir bandyti ją pereiti. Svarbiausia, ne tik nepakliūti savajai policijai į rankas, bet ir stengtis, kad lenkai nepastebėtų…
– O, tai mes visada galėsime padaryti, – tvirtina Martynas.
Mudu spėliojome ir svarstėme, nežinodami, kad kaip tik tuo metu Kaune, prie Įgulos bažnyčios, vyksta tautininkų organizuotas mitingas. Policijos ir žvalgybos agentų tirštai apsupti tautininkų partijos veikėjai ir studentai neolituanai svaido perkūnus ant nežinomų, pavardėmis neišvardytų „tautos išdavikų” galvų, išdrįsusių pakelti ranką prieš „didįjį valstybės vyrą“ Augustiną Voldemarą. Beje, patsai Voldemaras, per pasikėsinimą tik lengvai sužeistas į ranką (apie tai viešai nebuvo skelbiama), netrukus iš Lietuvos banko rūmų balkono pasakė savo šalininkams kalbą.
Tuo pat metu karštligiškai dirbo visas policijos ir žvalgybos aparatas. Vidaus reikalų ministras paskelbė, kad kiekvienam, kuris suteiks žinių apie pasikėsinimo dalyvius, bus išmokėta penkiasdešimties tūkstančių litų premija. Tačiau žvalgyba buvo pasimetus. Jos viršininkas Statkus davė nurodymą areštuoti atsargos karininkų ateitininkų grupę iš slaptos profašistinės katalikiškosios „Baltojo žirgo“ organizacijos. Juos apkaltino sąmokslo prieš ministrą pirmininką ir perversmo ruošimu. Karininkams grėsė karo lauko teismas ir sušaudymas.
Per visą dieną miške nebuvome matę nė vieno žmogaus. Vis labiau pradėjome jausti alkį. Nepadėjo ir suvalgyta antroji šokolado plytelė.
Nusprendėme traukti į pamiškę ir užeiti kur nors į trobą. Pieno ir duonos vis gausime. Saulutė jau buvo neaukštai. Siauru keliuku pasukome į palaukę, ten, iš kur sklido gyvulių ir žmonių balsai.
Netoli miško įsikūrę du nedideli vienkiemiai. Sėdime ant kupstų ir kurį laiką stebime abi sodybas. Atrodo, viskas ramu, nieko įtartino nesimato. Tiesiai per lauką keliuku einame į artimiausią trobą. Kieme triūsia pagyvenęs valstietis. Pasisveikiname ir, kaip kaime priimta, pašnekėję apie šį bei tą klausiam, ar negalėtume gauti atsigerti pieno. Esame pakeleiviai, beeidami užsinorėjom gerti.
– Tai kad kasžin kaip čia su tuo pienu, – sako valstietis.– Reiks paklausti šeimininkę. . .
Užeiname visi trys į gryčią. Paprašo prisėsti. Vargingai atrodo tos trobikės vidus. Namas lyg dar naujas ar nesenai perstatytas, tačiau nebaigtas įrengti. Antrasis jo galas dar visai negyvenamas. Valstietis pasisakė esąs naujakurys. Tikriausiai iš tų, kurie, vykdant buržuazinę žemės reformą, gavo sklypelį žemės. Skundžiasi, kad sunku prasigyventi, nes žemė šituose pabaliuose nekokia, o ir skolų prisidaręs. Kaimą tik neseniai išskirstę į vienkiemius, tačiau paramos įsikurti „parcelėje“ valdžia nedavusi. Reikia iš naujo pasistatyti trobesius.
Linksmai spragsėjo besikūrenanti ugnelė. Puode kažkas virė. Bulvienės kvapas mums dar labiau žadino apetitą.
Šalimais, netoli ugnies, sėdėjo ir rūkė kiek jaunesnis už šeimininką vyriškis. Šalia savęs buvo pasidėjęs ryšulėlį, turbūt, irgi pakeleivis. Jis šnekino du lovoje žaidžiančius paauglius berniukus.
Kalbamės su šeimininku apie neužbaigtą sėją, bulvių sodinimą ir kitokius ūkio darbus.
Į gryčią iš lauko įėjo moteris su kūdikiu ant rankų. Išgirdusi iš šeimininko apie pieną, ji pasakė pažiūrėsianti. Jie melžią tik vieną karvę, o vaikai maži, tai mažai kas to pieno belieka. Mes jau buvome beatsisaką – negi nuo vaikų atimsi. Tačiau šeimininkė pastatė ant stalo pusę puodynės pieno, du puodelius, atriekė porą didelių riekių duonos. Mus ilgai nereikėjo raginti.
Sakomės esą mokytojai; tuo paaiškiname ir savo miestietišką išvaizdą. Einame per mišką aplankę vieną savo bičiulį, taip pat kaimo mokyklos mokytoją. Miškas nepažįstamas, buvom iš- klydę iš kelio, todėl susivėlinom.
Pakeleivis pasirodė esąs šeimininko giminė, pasakojo šįryt buvęs Kaune ir dabar grįžtąs namo, į gretimą kaimą.
Klausiame, ką girdėjęs Kaune.
Mieste einančios kalbos, kad valdžios ministeriai tarp savęs susipykę ir prie teatro vakar susišaudę. Nežinia, ar katras katrą nušovęs, bet galgi ne, nes tada būtų laidotuvės. Gal ir vėl kokį perversmą norėjo padaryti, suabejojo valstietis. O iš viso, sako jis, šuva juos ten besupaisys, nušovė kas ką ar ne. Be to, koks gi skirtumas, ar tas bus ministeriu, ar kitas? Kaip ten bebūtų, dabar policija tardo, aiškina, kas ir ką šovė.
Pakalbėjom gerą pusvalandį, padėkojom už pieną ir duoną ir padėjom ant stalo sidabrinį litą. Mačiau, kaip nušvito moteriškės veidas pamačius pinigą, tačiau iš kuklumo, pagal valstiečių paprotį, ji atsikalbinėja imti iš pakeleivingo pinigus. Sako, pavaišintų vakariene, bet ta dar neišvirusi. Kai ėjom pro duris, ji įbruko mums į rankas keletą kiaušinių.
– Išgersite, – sako, – vis bus sočiau, juk jums dar gabalas kelio eiti.
Paprašėme šeimininką parodyti kelią – dėl visa ko kiek kitokia kryptimi, negu mums reikia. Vis tiktai atsarga gėdos nedaro. Gerasis žmogus mus palydi iki galulaukės, paaiškina, kur reikia pasukti. Paėjėję kelias geras varsnas, keičiame kryptį – traukiame į mums reikalingą pusę.
Pasikalbėjus, pabendravus su šiais paprastais kaimo žmonėmis kažkaip lengviau pasidarė. Pa-jutome to kad ir vargingo namų židinio šilumą, gero žmogaus širdį, įgimtą lietuvio valstiečio santūrumą, neįkyrumą – niekas neklausinėjo, nei kas mes tokie, nei pas ką konkrečiai einame.
Lėtai į debesį leidžiasi saulė. Norėdami su-trumpinti kelią, pasukome tiesiog per lazdynus ir išėjome į šlapią, krūmokšniais apaugusią pievą. Jau sutemus atsidūrėme kelmuotoje pamiškėje. Netoli boluoja vieškelis. Anapus jo, už kokio kilometro, vėl dunkso miškas. Pirmųjų medžių šešėlyje sustojam atsikvėpti. Ūbauja pelėda, kiauksi kažkoks nakties paukštis. Po kurio laiko miške šviesėja: bene patekėjo mėnulis. Pasilaužom eglių šakų ir pasirinkę sausesnę vietelę, paruošę guolį bandome užmigti.
Pabundu šalčio krečiamas. Maudžia visą kūną, ypač šlapias, pabrinkusias kojas. Nemiega ir Martynas. Keliamės ir šokinėjame nuo vienos ant kitos kojos, bandome sušilti. Jau ketvirta valanda ryto, greitai pradės aušti. Nutariam nebelaukti aušros ir eiti toliau, iki sekančio kaimo, kur gyvena senas Martyno pažįstamas.
Susirandame pamiškėje takelį ir sparčiu žingsniu traukiame tolyn. Ir vėl patenkam į šlapią kimsynę. Vėl prisemiame pradžiūvusius pusbačius, kalename nuo šalčio dantimis. Prakeikiame ir tą pelkę, kurioje atsidūrėme, ir visus lietuviškus purvynus ir raistus, kokius tik gyvenime mums kada teko klampoti. Vargais negalais išsigauname į miško pakraštį, išeiname į takelį, vedantį per neseniai suartą dirvą. Papievėje, prie nedidelio pamiškės kelelio, stovi koplytstulpis – švenčiausioji pana Marija, sako Martynas.
Prisėdame prie jo pailsėti.
– Gera jai, turi savo pastogę. Bent sausa ir ramu, – sako atsidusęs Martynas.– Niekas jos nevaiko per raistus ir purvynus. Ji ir mūsų nesupras, nors ir pradėtume jai melstis, – su kartėliu balse juokauja jis.
Pradėjus švisti Martynas apsidairo po apylinkę ir sako, kad vietos jam jau pažįstamos. Vėl einame palauke, aplink kalniuką, už kurio ir turįs būti ano bičiulio vienkiemis. Praėjo pusvalandis, ir vėl pamatome netoliese stūksantį koplytstulpį.
– Juk tai ta pati pana Marija! – sakau Martynui.
Jis neprisimena, kad čia netoliese būtų buvusi antroji: vadinasi, ta pati. Paklydome, apsukome ratą ir vėl atėjome į tą pačią vietą. Matyt, ir nuovargis prisidėjo. Jis neleidžia mums gerai orientuotis, kuria kryptimi einame.
Patraukiame tiesiai per lauką ir greitai pamatome įkalnėje nedidelį vienkiemį. Apsukam pusračiu aplink jį ir prieiname iš tvartelio pusės, kad be reikalo nelodintume šuns. Martynas pašnekina pradėjusį amsėti margiuką ir eina prie pirkios langų. Aš pasilieku prie namelio kampo – iš čia matomos gonkelės ir visas kiemas. Martynas pabarbena į langą ir prisikišęs prie jo veidą kažką kalba.
Sugirgžda atidaromos durys. Į gonkeles išeina kailiniais apsisiautęs vyriškis.
Jis įveda mudu į daržinėlę. Susėdame ant šiaudų kūlio pasišnekėti. Seimininką paprašome taip anksti nekelti namiškių.
Pasakome valstiečiui, kad Kaune įvyko pasikėsinimas prieš Voldemarą ir mudviem teko ’š miesto pasitraukti, nes ten policija dabar tardo, areštuoja kiekvieną bent kiek įtartiną žmogų.
Jis sako girdėjęs kalbant, kad kažkas Kaune šovęs į Voldemarą, kad užmuštas vienas karininkas. Girdi, mes gerai padarėme pasitraukę iš Kauno, o tai ko gero Martyną vėl įkištų į kalėjimą. Siūlo mums keletą dienų pabūti pas jį: čia nuošali vieta, ramu, niekas neužeina. Jis tik pasišnekėsiąs su žmona, ir gal geriau būsią, jei vaikai apie tai nieko nežinos.
Valstietis žilstelėjęs, jau pagyvenęs, bet dar guvus žmogus. Martynas man jau buvo sakęs, kad jis dalyvavęs pasauliniame kare kaip rusų armijos kareivis ir pakliuvęs vokiečių nelaisvėn. Iš ten pabėgęs. Martyno nuomone, jis politiškai išprusęs, patikimas, savas žmogus.
Lauke visiškai prašvito. Į kiemą išėjo pakilusi šeimininkė. Nustebo ir kartu apsidžiaugė pamačiusi Martyną. Pakvietė užeiti trobon, tačiau mudu pasakėme geriau liksią daržinėje ir šiauduose išsimiegosią. Atidavėme apavą ir dalį rūbų išdžiovinti. Valstietis dieną dirbsiąs netoli namų ir jei kas – mus laiku įspėsiąs.
Netrukus iš pirkelės kamino pradėjo rūkti dūmai, ir po pusvalandžio mes jau valgėme grikių blynus – man neįprastą valgį. Prie krosnies džiūvo mūsų batai ir kelnės.
Kol nesukilo vaikai, įsikasėme daržinėje į šiaudus ir greitai užmigome kietu miegu.
Šaltinis: Limuzinas Nr. 4 / Andrius Bulota. – Vilnius: Vaga, 1977. – pp. 77-102.
