Vertėjo komentaras: Visa esama mūsų visuomenės sankloda, geruoju ar piktuoju – išsirutuliavo devyniasdešimtaisiais metais. Tai yra, paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje pasibaigus taip vadinamam „Šaltajam karui“. Tuomet pasaulis išgyveno ne tik geopolitinį, bet ir ekonominį, socialinį, pagaliau – kultūrinį lūžį. Galima sakyti, kad Tarybų Sąjungos susinaikinimas atvėrė duris ir pačios europietiškosios civilizacijos (tiek Rytų, tiek Vakarų) susinaikinimui. Itin ryškiai tai atsiliepė ir mokslui, ir menui, žodžiu – dvasinei kultūrai, ir žmogiškiesiems santykiams apskritai. Būtent šią problemą XX-XXI amžių sandūroje kėlė bei nagrinėjo rusų sociologas, filosofas-neomarksistas Aleksandras Tarasovas (g. 1958), tokiu požiūriu devyniasdešimtuosius įvardijęs kaip „Gėdos dešimtmetį“. Po tokia antrašte jisai parašė 6-ias jo tyrinėjimus bei išvadas susumuojančias tezes. Štai jas, išverstas į lietuvių kalbą, ir teikiame skaitytojui.
K. Voiška, 2025-04-14
***
1. Inteligentų išdavystė
90-ieji buvo metai, kai inteligentija atsisakė tiek savo tapatumo, tiek savo autonomijos. Inteligentas, ne pseudo (statusinis inteligentas, valdininkas, klerkas, „intelektualas“, tai yra siauras negamybinės srities – švietimo, valdymo, informacinių technologijų ir t. t. – specialistas), o būtent tikras inteligentas – tai yra kūrėjas, kūrybinė asmenybė, genijus, žmogus, užsiimąs tiesos ieškojimais, racionaliu (moksliniu) ar jausminiu (meniniu) pasaulio pažinimu bei įsisavinimu. Tikras inteligentas supranta tiek savo individualią, kaip pažįstančio subjekto, tiek ir visuomeninę, kaip švietėjo ir išvaduotojo, rolę. Tikras inteligentas – tai kritinio mąstymo nešėjas. Tikras inteligentas – tai konformizmo ir miesčioniškumo priešas.
Tačiau 90-aisiais inteligentai išdavė pačius save. Jie savanoriškai perėmė verteivų ir prostitučių psichologiją. Verteivos orientuojasi į momentalią materialinę sėkmę, kad tik išeitų daugiau ir brangiau parduoti (tuo būdu atsikratant parduodama preke). Tuo tarpu prostitutė irgi parduoda nebe pirmo šviežumo prekę (save), taipogi stengiantis parduoti kiek įmanoma brangiau, ir kuo gausesniam skaičiui pirkėjų. Bet nei verteiva, nei prostitutė nėra kūrėjai: jie negamina, o tiktai parduoda. Ir „inteligentai“ 90-aisiais tapo dvasinių verteivų ir dvasinių prostitučių socialiniu sluoksniu. Mat, masiniam vartojimui reikia masinių, tai yra unifikuotų, paprastai primityvių prekių. Ir „inteligentai“ ėmė visiems stumti dvasinį pilstuką, atsidėję siekdami bet kokio sutenerių (tai yra, sponsorių – bankininkų, fondų, valdininkų, žodžiu – tų kas moka pinigus, dalija dotacijas, skirsto statymus ir šiaip nustatinėja žaidimo taisykles) dėmesio, su didžiausiu entuziazmu vykdydami bet kokius, net labiausiai iškrypusius, sutenerių troškimus.
„Inteligentija“ tapo miesčionių sluoksniu – smulkiais buržua. „Inteligentija“ tapo konformistų banda. O juk šią, kaip bet kurią kitą – lengva valdyti. „Inteligentija“ 90-aisiais nepanoro kurti šedevrų. Tiesą pasakius, ji iš viso nepanoro kurti (mat, už tai nemoka – šedevrai tebūna pripažįstami praėjus dešimtmečiams, ar net kūrėjui mirus, o juk sėkmės norisi dabar). 90-ųjų „inteligentai“ atsisakė ir kritinio mąstymo: už kritinį mąstymą juk represuoja (mažų mažiausiai – patraukia nuo lovio; daugių daugiausiai – sodina į kalėjimą ar žudo). Na, o kur nėra kritinio mąstymo, negali būti ir kritinio veiksmo: tai yra, kūrybinio veiksmo, revoliucinio veiksmo – novatoriško veiksmo, keičiančio pasaulį.
Natūralu, kad 90-ųjų „inteligento“ charakteris neteko savo tiek kaip švietėjo, tiek ir išvaduotojo pobūdžio. Jį pakeitė kartu šventeiviška ir liokajiška pažiūra liaudžiai, kaip „galvijams“. Ir kaip dažniausiai būna su baudžiauninkais ir liokajais, taip ir šios dvasinės prostitutės bei verteivos perėmė savųjų šeimininkų pažiūras ir manieras.
90-ųjų „inteligentai“ įtikėjo savotiška „informacine“, poindustrine visuomene. Ir tai tapo pagrindu jiems pasiteisinti: mat, mes dabar nebepriklausome nei nuo tų kas kasa anglį, nei nuo tų kas renka medvilnę ar sėja grūdus laukuose; mes priklausome kitai, „aukštesnei“ civilizacijai. Žinoma, žemės ūkio produktai virtualūs netapo: pastaruosius kaip anksčiau, taip ir dabar pagamina valstiečiai. Ir ne šiaip valstiečiai, o vis baisesniame skurde gyvenantys „trečiojo pasaulio“ valstiečiai“. Taipogi, virtualiais netapo ir drabužiai: kaip anksčiau, taip ir dabar jiems skirtą medvilnę augina ir surenka valstiečiai; audinius toliau vis audžia, o beaudžiant ir tuberkuliozę, ir pneumokoniozę pasigauna audėjai; o ir anglį (be kurios nebūtų nei elektros energijos, ir atitinkamai nedirbtų nei kompiuteriai, nei elektroninė žiniasklaida, žodžiu – visas virtualusis 90-ųjų pseudointeligentijos pasaulis) taip pat po senovei kasa šachtininkai, kurie už tai mainais tegauna grašius, silikozę, ir kurių šimtai kasmet toliau vis žūsta per griūtis ir metano sprogimus.
90-ųjų inteligentija tapo iš esmės parazitiniu sluoksniu. Ir, kaip bet kokį parazitinį sluoksnį, ją persmelkė kontrrevoliucinės nuotaikos. Būti kairiuoju tapo nemadinga, o revoliucija dėl „prievartos“ buvo paskelbta anatema (lyg kontrrevoliucija nebūtų prievarta; lyg šiuolaikinio pasaulio „normalus egzistavimas“, prie kurio JTO duomenimis kasmet iš bado miršta per 40 milijonų žmonių nebūtų prievarta ir tikrų tikriausias badaujančiųjų žudymas sočiųjų rankomis).
Nei šviesti, nei vaduoti 90-ųjų pseudointeligentai nieko nenori. Nes juk šviesti ir vaduoti pasiruošę būna genijai, kūrėjai, pranašai, revoliucionieriai… Ir kuo platesnis jųjų ratas, kuo gausesnė jų bendrija – tuo jiems įdomiau gyventi, tuo labiau įprasminamas jųjų egzistavimas. O smulkieji buržua, dvasiniai verteivos ir dvasinės prostitutės kitų švietimu ir vadavimu ekonomiškai nesuinteresuoti. Mat, jų požiūriu kiekvienas apšviestas ir išvaduotas žmogus – ekonominis konkurentas: „O jei pardavinėti galėsiu nebe aš – o jis? O jei suteneris ims glamonėti jį – nebe mane?..“, – nuogąstauja jie.
Taip, mūsiškės „inteligentijos“ parsidavėliškumas buvo akivaizdus dar tarybiniais laikais. Antai, 70-aisiais ir 80-aisiais, „inteligentams“ vienbalsiai šlovinus tariamą TSKP ir Leonido Brežnevo „išmintį“, kada joksai enkavėdistas už nugarų jiems nestovėjo, ir to daryti jųjų nevertė. Tiesiog, už tai gerai mokėdavo. Bet 90-aisiais parsidavėliškumas įgavo jau atvirai nepadorias formas. Nes juk tie patys, kurie prie komunistų šlovino komunizmą, prie antikomunistų akimirksniu tapo aršiausiais komunizmo priešais. Pakanka atsiminti tūlą Pavelą Guėvičių. Šisai 70-aisiais ir 80-aisiais liaupsindamas marksizmą „demaskuodavo“ misticizmą, neofroidizmą ir stačiatikišką personalizmą. O štai 90-aisiais, jau į marksizmą nusispjovęs – tą patį misticizmą, neofroidizmą ir stačiatikišką personalizmą liaupsino. Arba štai: dar 80-ųjų gale Dmitrijus Volkoganovas sudarinėjo ideologines instrukcijas Tarybinės armijos vyriausiajai politinei valdybai, iš žurnalo „Jaunystė“ („Юность“) puslapių pliekdamas visus Tarybinės armijos „šmeižikus“. O štai 90-aisiais jis jau sudarinėjo analogiškas instrukcijas kovai su „komuno-fašizmu“, rašydamas antiistorinius veikalus demonizuojant ir Leniną, ir Trockį. Pagaliau, Aleksandras Cipko, kuris 70-aisiais rašė knygas apie marksizmo teoriją (tiesa, nevykusias – net painiojant Lenino veikalų pavadinimus!), o 80-aisiais buvo CK konsultantu. O štai 90-aisiais, vos gavęs prabangų butą Dimitrovo gatvėje CK nariams skirtame name (atsimenate, kiek triukšmo dėl to namo būta 90-ųjų pradžioje, kovos prieš privilegijas kampanijos metu?) – iš karto tapo aršiu kompartijos priešininku.
Tapusi valdžios ir piniguočių interesus aptarnaujančiu sluoksniu, 90-ųjų „inteligentija“ net neatkreipė dėmesio į aplinkybę, kad valdantieji tampa vis bukesni ir estetiškai neišsivystę. Antai, Stalinas galėjo skambinti Pasternakui, kad išsiaiškintų, ar Mandelštamas iš tiesų puikus poetas; o Kenedis galėjo prašyti jam paaiškinti (tiesa, jo žodžiais tariant, – „tik taip, kad aš suprasčiau“), kodėl Bežaras – puikus baletmeisteris. Tuo tarpu, Lužkovui niekaip neįrodytum, kad Cereteli kūryba – kažkas siaubingo. O Margaretai Tečer, kad ryškiausiu 80-ųjų literatūros reiškiniu JAV buvo kiberpankas (nes viskas, kas tik siejasi su žodžiu „pankas“, Megei kelia instinktyvų klasinį pasišlykštėjimą). Bet kad įtiktum valdantiesiems, turi atitikti jųjų skonį. O kad atitiktum tąjį skonį, turi būti kaip minėtasis Zurabas Ceretelis ir Sidnėjus Šedlonas. Tai yra, turi arba būti vidutinybe, arba vidutinybe tapti.
2. Vidutinybės triumfas
90-ieji tapo metais, kai vidutinybė triumfavo prieš talentą. Masinė kultūra, kurią 60-aisiais – 70-aisiais, o dalinai ir 80-aisiais taip niekino inteligentai, buvo paskelbta lygiaverte kultūra. Ir ji pilnai išstūmė autentišką kultūrą (kadangi masinė kultūra greitai parsiduoda, o parsiduoda, nes yra sukurta primityvių „viduriniosios klasės“ protų atitinkamai primityviems skoniams; nes masinė kultūra – tai ir yra „viduriniosios klasės“ autentiškoji kultūra). 90-aisiais buvo numarintos ištisoskultūros atšakos (paprastai lig tol bendroje autentiškoje kultūroje teturėjusios palyginti neilgą savarankišką istoriją). Pirmomis aukomis tapo kinas ir rokas. Kaip meno formos, tiek kinas, tiek ir rokas iš masinės kultūros išsiskyrė palyginti neseniai. Antai, kinas iš „masinės kultūros“ kelio išsiveržė 20-aisiais metais, bet kaip savarankiškas, rimtas, tikras menas teišsirutuliavo 50-aisiais. Iš vienos pusės, „Rytų bloko“ postalininis kinas (tarybinės, vengriškos, lenkiškos ir čekoslovakiškos kinematografijos mokyklos). O iš kitos, Vakarų kinematografijos sąmonėje laimėjus italų neorealizmui. Tuo tarpu, rokas kaip rimtas ir tikras menas baigė formuotis tiktai antroje 60-ųjų pusėje.
Bet kino nebėra. Vietoje jo dabar turime „muviz“ (movies). O ta jau – nebe menas. Tai – dalis šou biznio. O viskas, kas priklauso šou bizniui – su menu neturi nieko bendro (tai jau seka iš pačios „šou biznio“ sąvokos). 90-aisiais negalėtų būti nei Felinio, nei Tarkovskio. Nes nei vienas, nei antras nebuvo susiję nei su šou, nei su verslu. Nes jie neparsidavinėjo. Šou – tai striptizas. Tai – dvigalvis juokdarys arba netikras orkestras su kvaila basakoje gražuolka vietoje dirigento. Galų gale, šou – tai per televiziją namų šeimininkes valdančiųjų užsakymu mulkinantys Pozneris arba Arbatova, tai yra „tok-šou“ (angl.: talk show), kas iš esmės tėra alternatyvi „muilo operų“ forma: tenorint bet kokiu būdu užimti žiūrovo laiką, bet, neduok dieve, jokiais būdais neišjudinti jo smegenų). Juk biznis yra biznis: kadangi turiu prekę, tai ir turiu įpiršti ją vartotojui. O smegenys čia apskritai žalingos: neduok dieve, taip sakant, kad vartotojas dar susimąstytų, ar toji prekė iš vis jam reikalinga…
Bulvariškumo etalonu tapusio, akivaizdžiai antrarūšio, nepakenčiamai nuobodaus, vulgaraus ir sentimentalaus „Titaniko“ atvejis – ne šiaip gėdinga istorija. Tai – kino, kaip meno, mirties simbolis. Ir tokių simbolinių reiškinių 90-aisiais būta daug. Pavyzdžiui, tokio apgailėtino ir antrarūšio filmo kaip „Penktasis elementas“, kuris geriausiu atveju tebūtų skirtas 10-12 metų paaugliams, pergalingas priskyrimas „šiuolaikinei klasikai“ bei „vedantiems kinematografijos laimėjimams“. Arba visiškai degradavusiojo Eldaro Riazanovo apdovanojimas Garbės legiono (!) ordinu už siaubingos kokybės filmą „Paryžiaus paslaptys“.
90-aisiais viskas, kas kine siejosi ne su kiču ar šou bizniu, o menu – buvo išgrūsta į getą.
90-aisiais negalėtų būti nei „Dorz“ (Doors), nei Dženis Džoplin, nei „King Krimzon“ (King Crimson). Jie per daug opoziciški. Jie ne politkorektiški. Jie per daug filosofiški. Jie, pagaliau, nepadoriai niūrūs. Bandymas po 30 metų pakartoti Vudstuko festivalį[1] parodė, iki kokio lygio degradavusi visa roko scena… Vietoje vienovės šventės, meilės, genijų puotos ir susijungimo su pasaulio pulsu, gavosi eilinis šou. O jame – minios pusgirčių, apkvaitusių, sočių ir savimi patenkintų japių[2] su jų vaikais. Ir šie net nesiklausė muzikos, nesidomėjo nei kas groja, nei apie ką dainuoja (tokie dalykai nebesvarbūs – juk nebe 60-ieji), o tesiekė sudalyvauti „istoriniame“ renginyje, tuo pačiu pasivoliojant po Vudstoko dumblą.
Taip pat į getą įvaryti visi tie, kurie iš paskutinių priešinasi komercializacijos ir muzikinio primityvizmo bangai, kurie ir šiandien stengiasi išsaugoti tikro roko dvasią. Geriausiu atveju, iš jų padaromi „naudingi žydai“. Tai yra, jiems užklijuojama „žvaigždės“, „vedančio veikėjo“, „gyvos legendos“ ir „nacionalinio pasididžiavimo“ etiketė; esant progai, ir Britanijos karalienei, ir JAV prezidentas pasiruošę jiems paspausti ranką, įteikiant padėkos raštą, kuriuo tebus patvirtinta, kad „gavėjas yra pilnateisis geto judenrato narys“[3]).
Pasitelkiant praeitais dešimtmečiais atrastus ir ištobulintus mechanizmus, pinigingos vidutinybės išmoko kaip nukenksminti kūrėjus, menininkus, tikruosius inteligentus. Štai šiandieninėse JAV, kaip žinia, „talentų žudiko“ vaidmenį atlieka televizija ir Holivudas. Mat, vos tik literatūriniame horizonte pasirodo talentingas prozininkas, šį iškart sugundo didžiuliais pinigais už scenaristo darbą televizijoje ir / arba Holivude. Ir viskas – talentas žūva. Tas pat vyksta ir su poetais, tik šiuos praryja popmuzikos liūnas.
Beje, į tai įdomiai sureagavo amerikiečių pseudointeligentai – vidutinybės, save vadinančios „meno žmonėmis“… Kadangi televiziją ir Holivudą domina tik sugebantys kurti talentingą, įtraukiančią siužetinę ir psichologinę prozą (tai yra, prozą turinčią aiškius, klasikinius kriterijus, ir kurios kokybę lengva nustatyti, palyginus su žinomais pavyzdžiais), tai tokiam sudėtingam darbui nepajėgūs literatūriniai nevykėliai rašinėja nei siužetų, nei personažų neturinčius, „automatinius“ ir pan. kūrinius, guosdamiesi ir aplinkinius įtikinėdami, kad tik tokia proza yra „tikrai šiuolaikiška“ ir atspindi šiandienos dvasią. Analogiškai vidutinybės elgiasi ir poezijoje. Nesugebėdamos rašyti įdomių kūrinių pagal poetinę tradiciją (antai, šiandien visai nelengva parašyti originalias, ne epigoniškas, besirimuojančias eiles, ypač sudėtingomis formomis – tarkime, tik pamėginkite parašyti kokį spenserišką[4] posmą!), vidutinybės stačia galva neria į minimalizmą ir laisvas eiles. Atseit, tik tokios eilės yra šiuolaikiškos ir atspindi „šiandienos dvasią“… Bet už visų šių „teorinių manifestų“ testovi elementarus pavydas gabesniems kolegoms.
80-aisiais metais tie patys žmonės dar galėjo riesti nosis, šnirpšti ir labiau pasisekusiems, integruotiesiems ar į Holivudą, ar į popsceną, klijuoti „parsidavėlių“ ir perbėgėlių į žemą „masinę kultūrą“ etiketas. O 90-aisiais tai nebeįmanoma. Mat, jie patys paskelbė, kad „masinė kultūra“ – tai ir yra tikra kultūra, o kad parsidavėliškumas – tai sėkmės, o sėkmė – tai talento ženklas.
Visuomenės abejingumas šiuolaikiniams menininkams (plačiausia tojo žodžio prasme) – tai atlygis už vidutinybę. Išties: kuriems galams leisti pinigus žiūrint vidutinišką filmą akivaizdu, jei akivaizdu, kad tokio lygio kiną ir pats galėčiau nufilmuoti? Ir štai dešimtys tūkstančių JAV „viduriniosios klasės“ atstovų griebia vaizdo kameras, ir patys filmuojasi savadarbiuose pornofilmuose, o paskui tarpusavy jais mainosi. Na ir ką – tai tikrai daug įdomiau, nei analogiška produkcija su aktoriais kurių, skirtingai nei kaimyno, realiame gyvenime tu niekada nesutikai.
Vidutinybės triumfas rado atspindį ir politikos arenoje. Ryškius politikus pakeitė blankūs, pilki ir apgailėtini žmogeliai. Pakanka pasižiūrėti, pavyzdžiui, į Robino Kuko ar Džeimio Ši fiziologiją, kad į galvoje iškiltų jei ne patopsichologijos vadovėlis, tai bent jau Makso Nordau knyga „Išsigimimas“[5]. Štai, prezidentas Klintonas istorijon įeis oralinio sekso skandalu. Tai jums ne Kenedžio Karibų krizė, ir juo labiau ne Ruzvelto „Naujasis kursas“ ar pergalė Antrajame pasauliniame kare. Klintono (priešingai Ruzveltui ar Kenedžiui) todėl niekas ir nežudo, nes jis niekam nereikalingas, kaip Nepagaunamasis Džo. Ką bekalbėti apie europiečių politikų veidus… Neįsimenantys, vienas nuo kito neatskiriami, aiškiai defektuoti ir stokojantys bet kokio invidiaulumo… O tada pasižiūrėkime į farsiškas Rusijos politinių lyderių figūras: nuo dvejetukininko Černomyrdino (kurio vienintelis pasiekimas – frazė „Norėjo kaip geriau, o gavosi kaip visada“) – iki iš pradžių kliedėjusio, paskui demencijos apimto „antrojo Brežnevo“ Jelcino (apie visokius žirinovskius ir ziuganovus net nekalbu).
Niekuo ne geresnis ir „intelektualinis elitas“. 90-aisiais parodydami savo visišką nekompetenciją, visi mūsų tituluotieji ekonomistai susimovė su trenksmu. Taip pat susimovė ir visi mūsų tituluoti sociologai per 90-ųjų rinkimus. Antai, jie vienbalsiai prognozavo tiek triuškinamą Lukašenkos pralaimėjimą Baltarusijos, o Kučmos – Ukrainos prezidento rinkimuose, tiek didžiulę partijų „Mūsų namai – Rusija“ ir „Rusijos demokratinis pasirinkimas“[6] sėkmę bei komunistų sutriuškinimą parlamentiniuose rinkimuose Rusijoje.
Beje, 90-ųjų ekonomistai ne ką geriau pasirodė ir Vakaruose. Niekas iš jų nepajėgė nei numatyti, nei racionaliai paaiškinti tiek Meksikos finansų krizės, tiek po to sekusių Azijos, Rusijos ir Brazilijos finansų krizių priežasčių…
Vidutinybės triumfo atmosferoje tebūtų iškilęs taipogi ir Frensio Fukujamos „istorijos pabaigos“ fenomenas. Pačiu laiku prisiminti universitetinį filosofijos istorijos kursą (šiuo atveju – Hegelį), ant greitųjų pasigriebti hegelišką ideologemą ir, ja pasiremiant – liaupsinti liberalizmą (niekam net nepastebint, kad paskelbdamas Tūkstantmetį Liberalųjį Reichą, Fukujama pranoko ne tik Hegelį, bet netgi Hitlerį!), lygioje vietoje nusiskinant „vedančio filosofo“ laurus. 80-aisiais tai būtų buvę neįsivaizduojama. Antai, prancūzų „naujieji filosofai“ nors ir buvo savireklamos meistrai, bet tokio pasisekimo neturėjo. Ir nesvarbu, kad iki 90-ųjų pabaigos matėsi, kad Fukujamos postulatai visiškai nepasitvirtino: vardą jis jau nusipelnė, ir Fukujamą studijuoja universitetuose kaip „gyvą klasiką“. Užtat kitus, tikrus filosofus – 90-aisiais iš universitetinių kursų šalino: Meksikoje – Marksą, JAV ir Prancūzijoje – Hegelį, Kanadoje – Gramšį, Danijoje – Unamuno ir Sartrą…
3. Narcisizmas, hedonizmas, Disneilendas
90-aisiais menas neteko socialinės reikšmės. Ir patys menininkai, „inteligentai“ – pilnai tam pritarė. Tokie dalykai, kaip filosofiniai romanai, socialiniai filmai, maištinga poezija, politinis rokas, socialiai ir politiškai orientuota freskinė ir psichodelinė tapyba (ar kaip dalis kontrkultūros, ar kaip jos palikimas), kaip ir psichodelinis šokis – jau priklauso praeičiai. „Menininkas“ atsitraukė į savo mažučių ir giliai asmeniškų problemų pasaulėlį, kad ten gydytųsi (ar, atvirkščiai – vystytų) savo psichologinius kompleksus. Išaušo narcisizmo, triumfuojančio individualizmo ir begėdės eilinio miesčioniško „Aš“ reklamos epocha. 90-ųjų gyvenimas menininko gyvenimas prabėga šiam atkakliai (o neretai ir bergždžiai) mėginant pritraukti galimų rėmėjų dėmesį, bei kaulijant jų pinigus. Talento ir fantazijos stoką kompensuoja savimeilė. Šalia prozos apie nieką gyvuoja proza apie meilę savam kūnui („Jau atsibodo – nebeturiu jėgų!“ – atsimenu kaip, tariant tokius žodžius, vieną tokį šedevrą man rodė A. Agejevas iš žurnalo „Znamja“ (Знамя): autorė ilgiausiai aprašinėja, kaip tėvuko skustuvais pati sau skutasi gaktiplaukius… viešpatie, kam gi tai įdomu?).
Netekęs socialinės reikšmės, menas visų pirma prarado auditoriją, iškrito iš visuomenės ir šiuolaikiniame pasaulyje tapo pertekliniu bei nereikalingu. Antra, menas tapo žaidimu („Homo ludens“ populiarumas tarp mūsų „inteligentų“ 90-aisiais – itin simptomiškas; simptomiška ir tai, kaip liko nesuprastas Huizinga, ypač jo įspėjimas, kad žaidimas randasi anapus moralės[7]). Bet pavertęs meną žaidimu, 90-ųjų „menininkas“ smarkiai nusmukdė tiek meno, tiek ir savo, kaip „menininko“, vertę. Ir jis pats, ir jo „produktas“ tapo niekuo neypatingomis ir lengvai pakeičiamos žaislų parduotuvės prekėmis.
Toks „menas“ nebepavojingas Sistemai. Todėl toks „menininkas“ ir nebėra minties valdovas, tai yra: jis nebėra Menininkas. Jo niekada nepakars, kaip kad pakorė Rylejevą. Jo niekada nesušaudys, kaip kad sušaudė Lorką ar Džo Hilą. Jo negiljotinuos, kaip Andrė Šenjė. Jam nenukirs galvos kaip Tomui Mūrui ar Volteriui Reiliui. Jo nesumuš mirtinai stadione kaip Viktorą Harą. Jo neskandins jūroje išmetus iš malūnsparnio kaip Oto Renė Kastilją. Jo nenušaus kaip Lenono ar Kurjė. Jo nenuodys kaip Santelio ar Li Ju. Jo nemarins lageryje kaip numarino Mandelštamą ar Desnosą. Jo gyvo nesudegins, kaip sudegino Servetą ar protopopą Avakumą. Ir jis nežus mūšyje, kaip Chavjeras Elo ar Chosė Marti, ir jam nenulups odos, kaip nulupo Imadadinui Nasimui. Mat, jis niekam nereikalingas. O todėl – niekam ir nebaisus. Valdžia tegerbia tuos, kurių ji bijo. Savo veiklą paversdami žaidimu, 90-ųjų „menininkai“ patys tapo Valdžios naminiais žaisliukais. Ir viskas, kas jiems beliko – tai iki išsekimo linksmintis žaidžiant Valdžiai maloniausiąjį žaidimą.
90-ieji tapo hedonizmo triumfo metais. Iš viso egzistuoja trys psichosociokultūriniai žmogaus tipai: filisteris, bohema ir kūrėjas (kūrybinė asmenybė). 90-aisiais ir Vakaruose, ir pas mus filisteris ir bohema susiliejo į vieningą visumą. Bohema priėmė miesčioniško pasaulio vertybes, o miesčioniškasis pasaulis užsikrėtė bohemiška gyvensena. „Menininkai“ išmoko kaulyti pinigus ant „projektų“. O įvykdžius „projektą“ – savo gyvenimą paversti vienu dideliu vakarėliu: be perstojo ėdant, rūkant „žolę“ ir užsiimant seksu iki sąmonės netekimo. Taip „menininkas“ džiūgauja, kad už projekto realizavimą gautus pinigus ilgai galėsiąs nieko neveikti. Šito nesuprastų nei Džonas Miltonas, kuris negalėjo nerašyti „Prarastojo rojaus“, nei Puškinas, kurio „pirštai tiesėsi į plunksną“[8].
Žinoma, visa tai įmanoma tik esant visuomenėje pinigų pertekliui. O tąjį perteklių, kaip žinia, suteikia neekvivalentiniai mainai su „trečiojo pasaulio“ šalimis. Užtat nevykėliai ir gali tūkstančiais štampuoti savo betalenčius, niekam nereikalingus „meno“ produktus, po to užsipumpuojant heroinu, nes kažkur Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje (beje, dabar dar ir Rusijoje) tūkstančiai vaikų kasdien miršta iš bado. „Viduriniosios klasės“ pasaulis 90-aisiais pavirto neišskiriamu filisterio ir bohemos bloku – vientisu ir nedalomu toksiniu-galeriniu-podiuminiu-TV-šou-seks-turistiniu-sadomazochistiniu klubu.
Iš čia – ir artistinės aplinkos fašizacija. Fašizmas tapo nepavojingu Sistemai (juk Pinočetas Čilėje iš nieko nuosavybės nekonfiskavo, dargi atvirkščiai – grąžino tai, ką buvo nacionalizavęs Aljendė). Fašizmas tapo žaidimu, ir ne bet kokiu žaidimu, o žaidimu ant to, kas leistina, ribos. Tai – garantuotas būdas pritraukti dėmesį. Tai yra, sėkmingai save parduoti rinkoje, kurioje ir taip per daug konkurentų. Ryškiausias pavyzdys – „Laibach“ ir „Noje sloveniše kunst“ (Neue Slowenische Kunst) apskritai. Fašizmas tapo meinstrymo dalimi. Antai, baikerių, gėjų balerūnų ir sadomazochistinių klubų svečių dėvimos esesininkų uniformos, kaip ir Hitlerio sužmoginimas Festo bei Sokurovo darbuose – visa tai tėra buržuazinės demokratijos ir fašizmo susiliejimo vienoje šalyje kultūrinis atitikmuo (pavyzdžiui, Peru, kur parlamentinė demokratija sunaikina 600 tūkst. indėnų gyventus kaimus, pastaruosius paverčiant pabėgėliais, o iš jų 80 tūkst., tiesiog išžudant; arba Turkijoje, kur parlamentinė demokratija sunaikina 3 mln. kurdų gyventus kaimus, šiuos taip pat priverčiant bėgti, ir 200 tūkst. iš jų išžudant).
Bežaidžiantis „menininkas“, hedonistas ir narcizas – neturi jokių šansų rasti tokią auditoriją, įgyti tokią paklausą ir tokią pagarbą kaip kad socialinis menininkas: maištininkas, pranašas ir „prakeiktas poetas“. Tai sandinistų Nikaragvoje matyti žydinti poezija ir visos liaudies meilė Kardenaliui, Markezui ir Gvajasaminui. Tai tarp Timoro partizanų poetams ir pogrindžio teatrų artistams meldžiamasi lyg dievams. Tai Kolumbijos džiunglėse ginkluoti „kampesinai“ (isp. campesino – valstietis, Vert. past.) ypatingai gerbia protestinių dainų dainius. O pasaulyje, kur menininkas perkamas ir parduodamas jam pačiam sutinkant – jisai pats, kaip menininkas, neturi ateities. Jis – prekė. Ir jo likimą (bei jo kainą) nulemia pirkėjas. O pirkėją šiuolaikinėje Vakarų visuomenėje vis labiau traukia prie vienkartinio naudojimo daiktų.
Iš čia – ir žavėjimasis lingvistine filosofija. Tai – visiškai nepavojinga, politiškai sterili filosofija. Mat, vietoje žmogaus ir visuomenės studijuojant kalbą ir tekstą (urtekstą) – paliesti kažkieno turtinius interesus neįmanoma iš principo. Lingvistinė filosofija šiandien – tokia pat užuovėja bailiams, kokia XVI-XVIII amžiais buvo scholastika. Ir ne atsitiktinumas, kad lingvistinė filosofija, panašiai kaip ir scholastika akcentuoja ne praktikos, patyrimo analizę, o teksto interpretaciją. Mat, veikimas, praktika neįmanomi be interesų susidūrimo. Tai yra, veikimas, praktika – iš anksto angažuoti. Todėl analizuojantis veikimą taipogi priverstas užsiangažuoti: jis žvelgia arba nugalėtojų, arba nugalėtųjų akimis. Ir net „žvelgiant iš šalies“, jis priverstas pripažinti, kad esti tiek nugalėtojai, tiek nugalėtieji (kas, savo ruožtu, jau įžeis vieną iš šnekamųjų pusių). O už tekstą juk atsako ne interpretatorius, o tik teksto autorius. Nekalbant apie tai, kad egzegezė jokių intelektualinių esybių nekuria, o tik perkombinuoja esamas. Tuo tarpu patyrimo, veikimo apibendrinimas ir analizė – tai būtent ir yra naujų intelektinių esybių kūrimas (patyrimas ir veikimas – tai gali būti ir ikiintelektinai, ir neintelektiniai, ir net gamtiniai reiškiniai).
Iš čia – ir žavėjimasis neklasikine filosofija. Tai ypač paplitę tarp „kairiųjų“ bei „kairuolių“ drapanomis apsitaisiusių „menininkų“ bei „inteligentų“ (juk tai yra toks pat bandymas pritraukti dėmesį, kaip ir žaidimas fašizmu). Aišku, panašių „menininkų“ ir „inteligentų“ būta visada, bet praeitais dešimtmečiais tikri Vakarų kairieji juos vadindavo „pliušiniais“ arba „kairiaisiais iš mados“. Tai yra, netikrais, žaisliniais kairiaisiais. „Pliušiniai“ ypatingai myli Deborą (nes šis dar gerokai iki Fukujamos teoriškai „pagrindė“ politinės kovos beprasmiškumą: tik tai jis padarė kitokia, pseudomarksistine, kalba paskelbęs Tūkstantmečio Liberaliojo Reicho nenugalimumą) ir Fuko, su jo polinkiu studijuoti psichosocialinę patologiją ir ribinius fenomenus, antai beprotybę, kaip neva „antiburžuazinius“ reiškinius. Žinoma, slapčia ir „pliušinukai“ supranta, kad beprotybė – visai ne antiburžuaziška. Tai yra, kad ji niekaip neoponuoja buržuazijai ir apskritai išeina už klasinių charakteristikų ribų. O iš tikrųjų antiburžuaziška ir, atitinkamai, pavojinga buržuazijai (o vadinasi, pavojinga ir tiems, kas buržuazinėje visuomenėje tuo užsiima), yra tiktai tai ir tie, kas siūlo su buržuaziniu konkuruojantį socialinį projektą, kas kuria naują utopiją. Štai už tai buržuazija represuoja. O beprotybę leidžia. Nes beprotybė – ne kriminalas, o liga. Revoliuciją galima paskelbti esant nusikaltimu, o ligos – ne.
4. Postmodernizmas, politkorektiškumas ir žiniasklaidos tironija
90-ieji buvo postmodernizmo viešpatavimo metai. „90-ųjų karta“ atsisakė filosofijos. Ir tai padarė tiek savo aiškaus nesugebėjimo suprasti klasikinius bei postklasikinius filosofinius tekstus, tiek iš baimės kovoti už tikrovės pakeitimą. 90-ųjų „inteligentija“ postmodernizme įžvelgė savosios intelektualinės vidutinybės, kūrybinio nevaisingumo, politinio bailumo ir socialinio parsidavėliškumo pateisinimą. Būtent todėl ji taip entuziastingai jį ir priėmė. „Atšaukdamas“ ontologiją, racionalizmą, o iš esmės ir filosofiją apskritai – postmodernizmas „pateisino“ ir nesugebėjimą moksliškai matyti bei pažinti pasaulį, ir suprasti bei įsisavinti filosofijos palikimą (kaip Šiuolaikinio meno centre vykusio seminaro metu puikiai suformulavo Valerijus Terlinas: „dabar galite nebeskaityti Kanto, Hegelio ir Markso – nes galite skaityti mane, Terliną“). Postmodernizmas „pateisino“ ir talento stoką, atsisakant pažintinės, pranašiškos bei didaktinės meno funkcijų. Tuo pačiu, jis leido meninę kūrybą pakeisti niekad nesibaigiančia, į save pačią kaip procesą orientuota „veikla“. Postmodernistinis pareiškimas, kad racionali veikla „pasenusi“ (nes „galutinis rezultatas niekada neatitinka išankstinio projekto“, o „bandymai kažką pakeisti teiššaukia prievartą iš pačio keičiamojo pusės“) „pateisina“ represijų baimę (narcizai ir hedonistai bijo ne tik mirties, kankinimų ir kalėjimo, bet ir komforto bei galimų malonumų stokos, –„nejaugi galima gyventi be bidė ir LSD?“, – galvoja jie). O postmodernistinis sprendimas „sulyginti“ tikrą meną su kiču, rimta su žaidimu, kairę su dešine, kūrybą su griovimu, tikrovę su iliuzija – „pateisino“ „inteligentijos“ parsidavėliškumą ir jos virtimą primityvių hedonistinių malonumų besivaikančios „viduriniosios klasės“ poreikių tenkinimo mašina.
Postmodernistinė visuomenė – tai įgyvendinta Abraomo Moleso[9] „mozaikinė kultūra“. Visuomenė skilo į mažas grupeles, kurių kiekviena turi savus „genijus“ (kurie visiškai apgailėtini), savus neofitus (kurie dar labiau apgailėtini), savus kokybės kriterijus, savą moralę ir savą madą. Postmodernistinė visuomenė nebepajėgi veikti kaip visuma – ji bejėgė prieš valdančiuosius. Mat, slapčia viena kitai priešiškos ir nereikalingos mikrogrupės yra nepajėgios susivienyti. Postmodernas – tai vienišių pasaulis. Idealiu atveju postmodernistinė visuomenė siekia visiškos savo narių atomizacijos ir visiškos jų lygybės savame intelektualiniame ribotume (E. M. Forsterio „Mašina sustoja“[10]). Pati didžiausia ir kruopščiai slepiama postmoderno paslaptis – jo išimtinis politinis naudingumas valdančiajam elitui. Tai yra, elitas – konsoliduotas, angažuotas ir itin racionalus; jis valdo nuosavybę, gauna pelną, (griežtai racionaliai) organizuoja pasaulinę gamybą ir pasaulinį politinį procesą. Šis elitas – konservatyvus iš būtinybės (nes juk be stabilumo nėra ir pelno), ir pats postmodernistinių žaidimų nežaidžia (dėvi rimtus kostiumus, leidžia vaikus į uždaras mokyklas su klasikiniu išsilavinimu ir budėliška XIX amžiaus drausme, perkasi Sezano paveikslus, o ne Karlo Andrė instaliacijas, Karnegio hole klausosi Bethoveno, o ne stadione Maiklo Džeksono, ir t. t.). Postmodernizmą elitas primeta „viduriniajai klasei“ ir „apačioms“, nes atomizuota visuomenė juk nepavojinga (iš elito ji negali atimti nuosavybės, o vadinasi – ir valdžios).
O kad mozaikinė kultūra nevirstų atviru visų karu prieš visus, reikalingas politkorektiškumas. Pagal puikų Pako Rabano apibrėžimą, politkorektiškumas – tai „skerdyklon vedamų avinų dorybė“. Socialinis konfliktas provokuoja ieškojimus, traukia link globalizacijos. Prasidėdamas nuo susidūrimų tarp mozaikinės visuomenės „ląstelių“, bet koks konfliktas gresia išaugti į klasinį ir rasinį (nes konflikto eigoje išryškėja vis bendresni prieštaravimai ir sutapimai, o pagal pagrindinių prieštaravimų ir sutapimų požymius formuojasi tam tikros sąjungos ir blokai). Politkorektiškumas užtikrina stabilumą kito ignoravimo kaina. Mat, tingumas ir nenoras suprasti kitą mozaikinės visuomenės ląstelę padeda išvengti konflikto (vengiant tų ląstelių tarpusavio lyginimosi), kiekvienai narciziškai aukštinant pačią save. Kaip pažymėjo Kristoferis Hičensas, politkorektiškumas žmonėms neįskiepijo pagarbos įvairovei. Visi vienas kito bijosi, ir iš baimės stengiasi vienas kitu nesidomėti. Politkorektiškumą Hičensas pavadino „Aš-tūkstantmečiu“ (ir vėlgi – Liberalusis Reichas!).
Politkorektiškumas vidutinybei garantuoja aukštą statusą mozaikinės visuomenės ląstelių viduje. Nes juk talentų hierarchija nuo amatininko iki genijaus (nuo Bulgarino iki Dostojevskio) tegali remtis tarpusavio lyginimu. O vengiant lyginimo, nebus ir hierarchijos. Tada bet kas gali skelbtis „menininku“ ir „genijumi“, o „genialumas“ įgyja deklaratyvų pobūdį. Tai yra, norint pradėti „srovę“ ar „mokyklą“, tepakanka surinkti 2-3 draugų (sugėrovų) kompaniją.
Postmodernistinėje visuomenėje žiniasklaida žandaru ir cenzoriumi. Skatinant apgaulingą stilių bei grupių įvairovę, žiniasklaida sukuria informacinės perkrovos situaciją. Joje, kaip žinoma psichologams ir psichiatrams, blokuojami žmogaus aukštesnieji (pikiniai) psichiniai gebėjimai (emociniai, intelektiniai, kūrybiniai). „Masinė kultūra“ tampa vienintele priimtina kultūra ne tik todėl, kad ji primetama, bet ir todėl, kad josios priėmimas nereikalauja pastangų. Informacija perkrautos smegenys priešinasi priėmimui visko, kas tereikalauja rimtesnių intelektinių ar emocinių pastangų.
90-aisiais žiniasklaida iš žmonių pasaulėvaizdžio sėkmingai ištrynė valdantiesiems neparankią informaciją. Tuo pačiu, ji suprimityvino ir tąjį pasaulėvaizdį: pirma – suprimityvinant patį informacijos gavėją kaip asmenybę; ir antra – suprimityvinant ir skonio, ir moralinius kriterijus apskritai. Štai, Monikos Levinski skandalas šimtams milijonų primetė kišimąsi į svetimą asmeninį gyvenimą. Tuo pačiu, jis iš „elektroninio pasaulėvaizdžio“ ištrynė neparankią realybę: partizaninį karą Kolumbijoje ir JAV aviacijos vaidmenį jame; milijonines protesto eisenas Niujorke prieš mero Džiuliani įvestą rasistinį policijos terorą; ir vyriausybės bandymą išardyti stipriausią JAV „tymsterių“ – sunkvežimių vairuotojų – profsąjungą, ir t. t.
Žiniasklaidos tironija 90-aisiais primetė kriterijų atsisakymą. Pavyzdžiui, ikipostmodernistinio (racionalaus) mąstymo rėmuose neįmanoma paaiškinti, kodėl fašizmo šalininkas Tudžamas ir islamo fundamentalistas Izetbetgovičus – „geri“, o socialistas Miloševičius – „blogas“. O 90-aisiais nieko nereikia ir aiškinti: pakanka paskelbti. To pasėkoje, žiniasklaidos kultūrinių portretų galerijų pirmosiose eilėse atsiduria tik visiškai nepavojingi. Antai, prozoje – Viktoras Jerofejevas ir jau nieko bendro su literatūra nebeturintys jo tekstai; Pelevino „Čiapajevas ir Pustota“, kuris yra tiksli (tik moraliniu požiūriu – net pagadinta) „sąstingio epochos“ „hito“, „Altisto Danilovo“ – kopija. Kriterijų atsisakymas 90-aisiais palietė ne tik kokybę, bet ir pačią veiklą bei statusą: antai, teisėjai reikalauja specialaus ekspertinio patvirtinimo, kad Avdėjus Ter-Oganianas yra menininkas, o jo akcija – meninė akcija; kita vertus, iš Prigovo niekas nereikalauja įrodymų, kad jo raštai – poezija (nors nevykusios eilės, lygiai kaip ir jokios eilės – tai jau nėra poezija).
90-aisiais žiniasklaida primetė pasiutiškai greitą standartų, vardų ir madų keitimosi ritmą. Ir vienadieniai „stiliai“, ir „menininkai“ pastoviai keičiasi. Iš „menininkų“ rinka ir reklama pastoviai reikalauja naujovių. Be to, šis reikalavimas – mechaniškas ir formalus. Mat, nei estetikos, nei kokybės, nei esmės jisai nežiūri. 90-aisiais „vėliau“ reiškia „geriau“ (tai yra, jei Jevtušenka rašo vėliau už Baironą, vadinasi – rašo geriau).
Žiniasklaidos tironija pilnai atsiskleidė per Antrąjį Jugoslavijos karą. Tiesa, dar Pirmasis Jugoslavijos karas buvo teisingai pavadintas „postmodernistiniu karu“. Bet būtent Antrasis parodė totalią postmodernistinių „kultūrininkų“ priklausomybę nuo valdančiųjų visiškai kontroliuojamos ir savo, kaip brainwashing machine (angl. – smegenų plovimo mašinos, Vert. past.) net neslepiančios žiniasklaidos. NATO aviacija metodiškai naikino Jugoslavijos žiniasklaidos priemones, ir todėl, kad pastarųjų negalėjo kontroliuoti, ir kadangi pastarosios teikė „neteisingą“ informaciją. Ir apie tai kalbėta atvirai. Mano pažįstami amerikiečių profesoriai vienbalsiai skundėsi, kad nei vienas leidinys nenorėjęs spausdinti jų straipsnių, kur kritikuojama NATO, o televizija atsisakydavusi iš jų imti interviu, vos tik paaiškėdavo, kad šie – prieš karą Jugoslavijoje. Postmodernistinė pseudointeligentija pradėjo vieningai cituoti Rolaną Bartą ir kartoti, kad „bet kokia diskursyvi sistema – tai pristatymas, šou“. Nors Jugoslavijos pavyzdys kaip tik Bartą paneigia: tai – šou (žaidimo) likvidavimo pavyzdys; tai – pavyzdys to, kaip viena diskursyvi sistema sunaikina kitą ne lingvistiškai, ne pagal Bartą, ne „agresijos dialoge“ keliu, o raketomis ir bombomis atšaukiant dialogą, ir primetant monologą. Ir pirmąjį, ir antrąjį Jugoslavijos karus iššaukė ekonominės priežastys: Jugoslavijoje valdžiusiosios Socialistų partijos atsisakymas privatizuoti kolektyvinę nuosavybę ir Vakarų kapitalui leisti supirkinėti šalies pramonę (visoje Jugoslavijoje tebuvo privatizuoti 7% ekonomikos, o Serbijoje – 4%). Šią Jugoslavijos vadovybės poziciją paaiškina Socialistų partijos atramą sudariusių kolektyvinių savininkų ekonominiai interesai, bet apie tai Vakarų žiniasklaida nepratarė nei žodžio. Vietoje to, ji demonizavo vieną žmogų – Miloševičių. Ir tai buvo tikslingas informacijos gavėjo nukvailinimas iki tokio lygio, kokiame būtų buvęs tamsus ir beraštis XIX amžiaus pradžios rusų valstietis tikėjęs, kad Bonapartas – Antikristas.
5. Kultūros getizacija
90-aisiais autentiška kultūra buvo nustumta į paraštes, įvaryta į getą. Ir tai liečia ne tiktai meną, bet ir filosofiją, ir taikomuosius humanitarinius mokslus. Tik pastarieji buvo įvaryti į universitetų ir mažyčių specializuotų tiriamųjų grupių bei centrų getą. Humanitariniai mokslai 90-aisiais skilo į dešimtis ir šimtus mokyklų, ir kiekviena jų niekaip nesąveikauja su kitomis (nebent tik su artimomis – ir tai konfliktiškai). Pavyzdžiui, Europos pomarksistinėje erdvėje egzistuoja „Londono mokykla“ (Jugoslavijos „Praxis“ grupės tęsėja), bet iš žiniasklaidos nušviečiamo intelektualinio lauko ji pašalinta. O tąją mozaikinės visuomenęs ląstelę „reprezentuoja“ negausi grupelė politiškai nepavojingų prancūzų „pliušinių kairiųjų“: Deliozas ir Gvataris su savo „Troškimu“, Lioteras su savo „intensyvumu“ ir Bodrijaras su savo „gundymu“. Prancūzijoje visos savo angažuotumo neslėpusios istorinės mokyklos iki 90-ųjų visiškai prarado finansavimą ir buvo išguitos tiek iš leidyklų, tiek iš universitetų erdvės. Teišsilaikė tie, kas užsiiminėjo nekaltais dalykais, antai dokumentų leidyba ir komentarų komentavimu. O kas liko – tai pseudoistorija (kuri bejėgė, bulvarinė ir netekusi metodologijos) ir metaistorija.
Nepritariančius 90-aisiais primestoms žaidimo taisyklėms getizacija pasmerkia nežinomumui ir susiskaldymui. Atskirti nuo žiniasklaidos, turėdami ribotas lėšas, bendravimo ir pažinčių ratą bei stokodami didelių tiražų, jie pasmerkti sunkiai kovai dėl išgyvenimo, ir tik sunkiai atranda vienas kitą.
Postmodernistinis 90-ųjų pasaulis aktyviai trukdo priėjimui tiek prie pilnos ir tikslios informacijos, tiek ir prie ikipostmodernistinio kritinio palikimo – prie autentiškos kultūros. Bet daro tai ne atvirais draudimas (tuomet būtų lengviau: „kas uždrausta – tas teisinga…“), o per informacinį perteklių, užkemšant jutiminius kanalus „baltu triukšmu“. Getizuotoji opozicija vis labiau atitrūksta nuo savųjų šaknų, ir vis sunkiau susiranda ne tik sąjungininkus, bet netgi pirmtakus… Antai, italų liuksemburgininkų organizacijos „Socialismo Rizoluzionario“ teoretikas nustebo iš manęs sužinojęs, kad XX amžiuje būta daugybės italų filosofų-marksistų: pastarasis težinojo Gramšį, o visi kiti vardai, net Labriola, Dela Volpė ir Koletis – jam ničnieko nesakė!
Pavyzdžiui, JAV į kultūrinį getą pateko nepaisant tarpusavio atotrūkio ir skurdo „meinstryminiam baletui“ besipriešinančios baleto grupės. Panašios situacijos būta ir 60-ųjų – 70-ųjų sandūroje, bet tada šios grupės galėdavo lengvai viena kitą susirasti, susivienyti ir bendradarbiauti (kad ir esant nesutarimams), bei apskritai suvokė save kaip „Living Theater“ (angl.: „Gyvojo teatro“) dalį. Todėl jiems pavyko priversti visuomenę juos pastebėti ir pripažinti. O šiandien tai neįmanoma dėl milžiniškos jūros „viduriniajai klasei“ skirtų baleto ratelių bei studijų, kur nutukę amerikiečiai mokosi tam, kad taip prastumtų laiką, numestų svorio ir palaikytų figūrą.
Bet bėda – ne tik „perkrautame“ eteryje. Bėda – principiniame dviejų kultūrų, autentiškosios, europinės tradicijos nuo Renesanso ir iki avangardo paveldėtojos, ir „masinės kultūros“ (tai yra, nepriklausomai nuo bet kurios – ne vien tik europinės ar vesternizuotos – kultūros egzistuojančio fenomeno) nesuderinamume. Autentiška kultūra orientuota į genijų, kūrybą ir nepasitenkinimą; „masinė“ – į miesčionį, vartojimą ir komfortą. Taikiai sugyventi jos negali, kaip III Reiche sugyventi negalėjo žydai ir nacistai.
Ir kadangi dabar, 90-aisiais, „mūšio lauką“ yra paėmę „nacistai“, tai natūralu, kad „žydai“ – gete. Todėl, pavyzdžiui, Rusijos „plačioji visuomenė“ praktiškai nežino nuostabaus žurnalo „Zabriski Rider“ (Забриски Rider); todėl šaunus menininkas, poetas ir leidėjas anarchistas Tolstij yra atsidūręs už Rusijos „kultūrinės erdvės“ ribų; todėl puikus roko bardas-poetas ir atlikėjas Aleksandras Nepomniasčis nei karto nepateko nei į televizijos ekraną, nei į muzikines radijo stotis; todėl „oficialioji poezija“ (nuo Voznesenskio iki Vsevolodo Nekrasovo) užsispyrusiai ignoruoja Tomske gyvenantį Sergejaus Šervinskio mokinį, poetą-tradicionalistą Jevgenijų Kolčužkiną. Todėl, pagaliau, Rusijos literatūros pasaulis apsimetinėja, lyg niekur nebūtų įspūdingos parodijų knygos „Tai aš, Borinka!..“ (Это я, Боринька!..).
90-ųjų inteligentijos santykis su kultūriniu getu tapo tokiu pat, kaip Vokietijos gyventojų santykis su konclageriais ir žydų getu valdant Hitleriui. Štai kokia yra sąskaita, kurią XXI amžiuje savo protėviams pateiks šios „inteligentijos“ vaikai ir anūkai – būsimieji RAF-ininkai.
Getizuodama autentišką kultūrą, postmodernistinė visuomenė pati stumia kultūrinio geto gyventojus į ideologinę, politinę opoziciją. Antai, žurnalas „Bronzos amžius“ (Бронзовый век) pradžioje buvo grynai literatūrinis, meinstryminės kultūros riba balansavęs leidinys. Bet po kelių metų getizuoto egzistavimo, „Bronzos amžius“ atsidūrė tiek politinėje, tiek estetinėje, tiek ir filosofinėje opozicijoje prieš liberalizmą, „atvirą visuomenę“ ir atstovaujamą demokratiją.
6. Postmodernistinės imperijos degradacija ir nuosmukis
Nespėjo praeiti ir dešimtmetis, kaip Postmodernioji 90-ųjų imperija supuvo, imdama demonstruoti visus klasikinius degradacijos bei nuosmukio požymius. Ir tai padarė taip greitai, kaip ankstesnėse epochose niekas nebūtų net įsivaizdavęs!
Intelektualinis parsidavėliškumas ir seniau nebuvo kažkokia naujiena. Bet jis dar niekada nebuvo toksai masiškas, ir neturėjo tokių destruktyvių pasekmių (tame tarpe, patiems parsidavėliams), kaip dabar. Apskritai paėmus, parsiduodama „inteligentija“ pasukdavo vienu iš dviejų kelių. Sąlygiškai juos pavadinsime „Stiveno Kingo“ ir „Džefo Kunso“ keliais.
Stivenas Kingas kadaise pradėjo kurdamas talentingus apsakymus, turėjusius ryškią antiburžuazinę ir antimilitaristinę potekstę (tame atsispindėjo jo, kaip aktyvaus Vietnamo karo priešininko, praeitis). Taip jis jungė dvi amerikiečių literatūros linijas, vieną – einančią nuo Ambrozo Birso, ir kitą – einančią nuo Rėjaus Bredberio palikimo. Įgijęs pasisekimą (o po to, ir komercinį pasisekimą), S. Kingas iš kultūros perėjo į „masinę kultūrą“. Ir tai padaręs, prarado veidą: vietoje apsakymų pasirodė romanai (juk iš jų – daugiau tiražų, honorarų!); individualų stilių pakeitė guvūs „dialogai“ ir „veiksmas“; psichologizmas išnyko, o vaizdiniai, kaip ir patys siužetai, tapo niūrūs ir besikartojantys. O dabar Kingo kūryba gan šabloniška: joje herojus paprastai papuola į kokią erdvės ar laiko skylę, arba kam nors sušvilpus, jį kažkur įsiurbia ar įtraukia.. Tačiau tiražai auga. O interesas, beje, net „masinės kultūros“ lauke – mąžta. Ir kūrybinė, ir asmenybinė degradacija – akivaizdi. Tai – degradacija per sėkmę.
Kaip išskirtinio talento menininkas, Džefas Kunsas atsiskleidė itin nepalankiame reklamos lauke. Įgytas pasisekimas leido jam iš masinės kultūros srities pereiti į rimtos kultūros pasaulį: tą jis padarė 80-ųjų gale seriale „Banality“ pašiepdamas reklamą ir masinę kultūrą. Bet 90-aisiais Kunsas vėl grįžta į masinę kultūrą savo pseudomaištininkiška akcija „Made in Heaven“. Žinoma, santuoka su Čičolina įėjo į skandalų rubrikas, ir 90-aisiais nieko nebebūtumei nustebinęs skirtingomis pozomis lytinį aktą vaizduojančių fotografija serija (tai jau – pornoindustrija!), net jei tos serijos žvaigždės – tu pats ir Čičolina. Bet bulvarinio skandalų taisyklių jis prisilaikė (netgi sudarant vaizdą, kad visa tai – „politinis“ pasipriešinimas veidmainiškai konservatyviai reiganistinei Amerikai! Bet jei taip, tai ir Madoną reiktų laikyti „politine kovotoja“!). Taigi, skandalas, sėkmė, pinigai, ir… degradacija: akivaizdžiai nuobodūs ir apgailėtini, nors ir gerai apmokami užsakomieji 90-ųjų darbai. Tai – degradacija per skandalą.
Mūsuose „Stiveno Kingo keliu“ pasuko tas pats Pelevinas, pradėjęs nors ir ne genialiais, bet neginčytinai talentingais apsakymais. O „Džeko Kunso“ – Saraskina, perėjusi nuo literatūrologijos prie straipsnių visomis „skaidrumo epochos“ temomis, o paskui ir prie staiga į masinę kultūrą įšokusios knygos apie „Dostojevskio moteris“.
Taip pat, ištisa plejada mūsuose žinomiausių roko muzikantų (Grebenščikovas, Kinčevas, Ševčiukas) – praktiškai išbandė abu du variantus. Kadangi 90-ųjų pradžioje jų rokas kartu sudarė ir skandalą („oficialiosios kultūros“ požiūriu), ir ankstesnėje kultūrinėje veikloje jų pasiektos sėkmės tąsa. Bet visi baigė vienodai: degraduodami nuo muzikavimo „kabakuose“ iki pataikavimo „naujarusių“ skoniams.
Tąją degradaciją galime matyti ir „kultinių“ Tarantino, Linčo bei Grinavėjaus pavyzdžiuose. Pirma – kokia prasmė tapti „kultiniu“, jei tųjų „kultų“ tiek daug, kad „kultiniu“ gali tapti net tai, kas akivaizdžiai prastai padaryta (iš operos „pankas mėgsta šiukšlyną“). O antra – ir Grinavėjaus, ir Linčo, ir Tarantino kartojimasis bei atpažįstamumas daro juos neįdomiais ir tiesiog nuobodžiais visiems, išskyrus jų „fanatų“ ratams. Tuo būdu, „kultas“ greitai pavirsta nedideliu „kulteliu“, ir visai sunyksta.
Postmodernistinė „inteligentija“ 90-aisiais nusprendė „atšaukti“ mokslinio ir kasdienio mąstymo dichotomiją. Ir tai natūraliai privedė prie degradacijos iki kasdieniškumo ir grįžimo į miesčionišką common sense (angl.: „sveiką protą“ – Vert. past.). 90-iesiems baigiantis „inteligentija“ jau bijojo naudotis tiek griežtai moksliniais terminais, tiek rimtos filosofijos žodynu. Vietoje to ji pasirinko pliurpti profesiniu žargonu (antai, – „diskurso dekonstrukcija reprezentuojamos instaliacijos sintagmomis“… aiškus reikalas: tik tas aiškiai dėsto, kas ir aiškiai mąsto!). Ir ši baimė išplito net iki pačios „postmodernizmo“ sąvokos. Tuo pačiu, „inteligentija“ ėmė panikuoti prie kiekvieno susidūrimo su sudėtinga realybe. Antai, Li Rastą Brauną gąsdina bet kokia sistemizacija: reiškinių sistemiškumas reikalauja susistemintų žinių ir mąstymo, o mozaikinės kultūros aukoms tiek viena, tiek ir kita nepasiekiama (sistemiškumas juk remiasi ir hierarchija, ir lyginimu). O Piteris Fendas štai skelbiasi esąs „politiškai aktyvus menininkas“. Tuo tarpu mąsto jis eilinio amerikiečio kategorijomis (ir tuo net giriasi), pastoviai kartoja „kairuoliškai bydermejeriškas“[11] banalybes ir baisiai nemėgsta Sartro už tai, kad šis neva „visą gyvenimą prasidėjęs kavinėje postringaudamas, kaip neapkenčia buržuazijos“ (Nors realiai Sartras daug nuveikė: ir dalyvavo Pasipriešinime bei 68-ųjų Gegužės įvykiuose, ir 70-aisiais asmeniškai pardavinėjo „Darbininkų reikalą“[12], ir rėmė RAF „miesto partizanus“, būdamas įkvėpimo šaltiniu 60-ųjų – 80-ųjų revoliucionierius – net nekalbant apie jo kaip filosofo bei rašytojo nuopelnus). P. Fendo neapykanta Žanui Poliui Sartrui – tai nei socialiai, nei politiškai realizuotis negalinčio degradacijos laikų žmogaus neapykanta žmogui, kuris tiek socialiai, tiek politiškai, ir iš esmės pilnai save realizavo. Kitaip tariant – tai pavydas. Pavydas kitiems laikams ir kitoms „žaidimo taisyklėms“.
Tokio pat pobūdžio reiškinys – ir 90-ųjų „menininkų“ nusiskundimai, kad „publika jais nesidomi“. Čia žodis „publika“ – tai būtent profesinis žargonas, eufemizmas, gėdingas ir gudrus realybės pakeitimas „virtualia realybe“. Mat, 90-ųjų „menininkai“ nereikalingi ne šiaip kokiai „publikai“, o pačiai visuomenei. Kalbant plačiau – žmonijai.
Mozaikinė kultūra iškyla jau ne pirmąsyk. Pirmas kartas tik tame, kad čia ji pasireiškia nebe vienos šalies arba imperijos mastu, o globaliai. Antai, prieš Austrijos-Vengrijos iširimą, joje irgi susiklostė panaši mozaikinė kultūra. Tas pat įvyko ir helenistinėse valstybėse, prieš pat joms žūvant. Postmodernistinis kultūros tipas su visais savo atributais (antai, kartojimusi, citavimu, perkombinavimu, reginio pirmenybe, seksualizacija ir žaidimu) – taip pat iškyla nebe pirmąkart. Taip buvo ir manierizmo epochos Europoje, taip buvo ir vėlyvoje Bizantijos imperijoje, taip buvo ir vėlyvoje Romoje. Sutampa netgi smulkmenos, kaip kad „mados industrijos“ hiperbolizavimas, žavėjimasis „etnine muzika“ ir tatuiruotėmis, arba „kultūros“ atstovų bendravimo virtimas „tusofke“. Itin vietoje palyginimas su Roma, nes vėlyvoji Roma, kaip ir šių laikų „pirmasis pasaulis“ – buvo parazitinis darinys: metropolija gyvavo provincijų eksploatacijos ir pakraščių plėšimo sąskaita, taip pat kaip šiandienos „pirmasis pasaulis“ gyvuoja „trečiojo“ sąskaita.
Klasikiniai degradacijos ir nuosmukio požymiai iš 90-ųjų „inteligentijos“ atima bet kokias perspektyvas. Apie XX amžiaus 90-uosius metus ateities istorikai rašys kaip apie XIX amžiaus 90-uosius Rusijoje arba kaip apie XVIII amžiaus 80-uosius Prancūzijoje. „Sočios parazitinės visuomenės puvimas“, „fin du siècle“, „misticizmo ir imoralizmo išaugimas“, „narkotizacija“, „išaugęs susidomėjimas ligomis ir mirtimi, bei jų estetizavimas“, „dekadansas“, „atsitraukimas į iliuzijų pasaulį“ ir pan.
Kaip ir anksčiau būdavo žmonijos istorijoje – kultūros vystymasis kils iš šaltinių, esančių anapus parazitinės visuomenės meinstrymo. Tai yra, iš liberaliajai postmodernistinei Vakarų „kultūrai“ svetimų (ar opoziciškų) šaltinių.
90-ųjų „inteligentija“ pati save pasmerkė ateities užmarščiai ir pajuokai. Taip jai ir reikia.
1999 m. birželio 8-17 d.
Versta iš: Александр Тарасов. Десятилетие позора
[1] Vudstokas (Woodstock) – 1969 m. rugpjūčio 15-18 dienomis JAV Niujorko valstijos Betelio miestelyje vykęs muzikos festivalis, įėjęs į istoriją kaip vienas iš ryškiausių 60-ųjų kontrkultūros simbolių.
[2] „Japis“ (angl. – Yuppie) – angliška sąvoka, kylanti iš akronimo „young urban professional“ (angl. – „jaunas miesto profesionalas“) – „YUP“. Naudojama nurodant į šviežiai prasimušusių miesčionių sluoksnį.
[3] Judenrat (vok.– žydų taryba) – nacistinėje Vokietijoje veikusi į getus suvarytų žydų savivaldos institucija. Teksto autorius šią sąvoką naudoja kaip kolaboravimo su pavergėjais metaforą.
[4] Edmundas Spenseris (1552-1599) – anglų poetas.
[5] „Išsigimimas“ (vok. Entartung) – 1892 m. išleista Vengrijos žydo, sionisto Makso Nordau knyga, nagrinėjusi XIX amžiaus pabaigos Europos socialines ir kultūrines problemas per medicininio „degeneracijos“ termino prizmę. Būtent šios knygos dėka „degeneracijos“ sąvoka išpopuliarėjo ir visuomenės moksluose, ir politikoje, vėliau jos vartoseną perimant ir hitlerininkams.
[6] „Mūsų namai – Rusija“ (Наш дом Россия – НДР) ir „Rusijos demokratinis pasirinkimas“ (Демократический выбор России) – 1995-2000 ir 1993-2001 metais veikusios dešiniųjų liberalų politinės partijos, vadovautos Jegoro Gaidaro (1956-2009) ir Viktoro Černomyrdino (1938-2010).
[7] Johanas Huizinga (1872-1945) – olandų kultūros istorikas, „žaidimų teorijos“ kūrėjas.
[8] Žr.: A. Puškinas. Ruduo (A. Puškinas. Raštai. Pirmas tomas. V., 1954, p. 263).
[9] Abraomas Molesas (1920-1992) – Prancūzijos mokslininkas, fizikas ir filosofas, nagrinėjęs kičo bei kt. kultūros problemas.
[10] Amerikiečių rašytojo E. M. Forsterio 1909 m. apsakymas „Mašina sustoja“ (The Machine stops) pasakoja apie pasaulį, kuriame žmonija gyvena po žeme, o būtinąsias žmonių reikmes tenkina milžiniška mašina; apsakyme numatomas tokių technologijų kaip SMS žinutės bei internetas atsiradimas.
[11] Bydermejeris – XIX amžiaus pradžios Vokietijoje ir vidurio Europoje paplitęs baldų ir interjero stilius; platesne reikšme – miesčioniškos kultūros apraiška. Tarasovas šia sąvoka nurodo į Fendo (ir į jį panašių veikėjų) „kairuolišką“ miesčioniškumą.
[12] Panašu, kad autorius supainiojo pavadinimą, omenyje turėdamas 1968 m. pradėtą leisti prancūzų maoistų laikraštį „Liaudies reikalas“ (La Cause du peuple), kurio redaktoriumi buvo Ž. P. Sartras.
Mostelėjo gerai. Puikiai atskleidė dabartinės antikultūros esmę.Dabartinė „inteligentija” neturi jokios reikšmės visuomenės raidai. Panašu, kad vadovauja tuščiaviduriai „antipolitikai”. Supainiotos vertybės, kurios neparemtos morale, etika ir estetika. Iškrypimai tėvų su vaikais, brolių su seserimis, pateikiama raip romntika ir gėris. Taip ir norisi suklykti: Sodoma ir Gomora, sustokite!!!!!!!!