Redakcijos komentaras: Galina Serebriakova (1905-1980) – tarybinė rusų istorikė, paskyrusi gyvenimą Karlo Markso gyvenimo ir darbų studijoms. Šios temos ji ėmėsi tikslingai, laikydama Markso filosofiją, jo idėjas nepamainomu dvasiniu ginklu siekiant žmogaus ir žmonijos išvadavimo. Todėl greta mokslinių monografijų, norėdama populiarinti Markso temą tarp jaunimo, Serebriakova parašė vadinamąją „Prometėjo“ trilogiją – tai yra, Markso biografijai skirtą dokumentinių romanų seriją. Čia skaitytojų dėmesiui teikiame pirmąją „Prometėjo“ trilogijos dalį, „Markso jaunystė“, kurioje atvaizduojama didžiojo revoliucionieriaus veiklos pradžia, jo asmenybės išsivystymas plačiame XIX amžiaus Vakarų Europos politinių įvykių, socialinių ir kultūrinių realijų fone.
***
KETVIRTAS SKYRIUS
BRANDOS ATESTATAS
1
Egzaminai raštu turi prasidėti rugpjūčio 10 d., žodžiu – ne vėliau kaip rugsėjo vidury. Tada – šalin iš įgrisusių gimnazijos korpusų Jėzuitų gatvėje.
Tą rudenį septyniolikmetis Marksas pirmą kartą ilgam palieka tėvų namus ir seną, mielą Tryrą.
Tėvas labiau vertino Bonos universitetą. Karlas nesiginčijo. Savarankiškas gyvenimas viliojo jaunuolį nežinomybe, viltimi, jog gaus atsakyti į daugybę klausimų, kuriuos jis nuolat sau kėlė. Penkerius metus Karlas abejingai dėvėjo ankštą, siaurapetį gimnazistišką mundurą, kad, atėjus laikui, pakeistų jį studentišku, papuoštu galionais ir festonais.
Abituriento kambaryje iki vėlyvo vakaro dega lempa. Henrieta pirštų galais prieina prie sūnaus su puodeliu kavos. Balta megzta užuolaida ant lango nejuda.
Rugpjūčio naktis šutina ir slegia. Sode kvepia rezetos ir naktinės matiolos. Nuo tvankos ir nuovargio Karlo veidas pageltęs. Juodų plaukų sruoga kaip klaustukas drykso ant aukštos kaktos. Nuo jos smilkinių link eina tankūs antakiai.
Nuovargis paryškino jaunuolio panašumą j tėvą. Tačiau sūnus ne toks gražus; šiek tiek stambokas smakras, trumpa didelė nosis, pernelyg putnios lūpos.
Kėdės aplink Karlą užverstos knygomis ir sąsiuviniais.
Ponia Marks piktinasi, matydama, kad gėlėtas takelis nekantrios kojos nuspirtas prie sienos, dubenyje, pilname muiluoto vandens, mirksta įmestas rankšluostis, o ant kašmyrinio šeimos lovos užtiesalo sumesti apdriskę, netvarkingi vadovėliai.
Priekaištingai dūsaudama, ji tyliai sutvarko kambarį, sudeda į spintą Fenelono, Horacijaus, Lesažo, Tukidido, Šilerio, Kolraušo tomelius.
„Kiek knygų berniukas skaito iš karto!” – nepatenkinta galvoja motina, laikydama tai aplaidaus pioto ir neorganizuoto charakterio ženklu.
– Mielas Karlai, pasakysiu tau, – niurzgiu ir įsakmiu balsu sako ji garsiai, – kad švara ir, svarbiausia, tvarka – nėra antraeiliai gyvenime dalykai. Juo labiau kad tai atsiliepia sveikatai ir gerai nuotaikai Patikėk, jog visa, kas kilniau ir geriau, pasiekiama per įprastus dalykus.
Karlas atsidūsta.
Paskui Henrietą į sūnaus kambarį įeina justicijos patarėjas. Kuo tyliau, kad nepažadintų už sienos miegančių jaunesnių vaikų, jis sėda prie stalo, varto išmėtytus sąsiuvinius. Kabliškų, kuprotų, išsigimėliškų raidžių prikreivota išterliotuose, juoduliais išmargintuose puslapiuose.
– Vadinasi, tu tvirtai nutarei?.. – klausia jis, tačiau kosulio priepuolis, tuščiai slopinamas didele geltona nosine, trukdo jam kalbėti.
– Taip, teisės fakultetas, – atsiliepia Karlas. Jis su palengvėjimu užverčia religinį traktatą, kurį skaitė, ruošdamasis teologijos egzaminui, ir deda knygą ant apiplėšyto Sofoklio.
Henrieta už sūnaus nugaros pritariamai linksi galvą.
– Geriausia, ką Karlas gali padaryti, – tai eiti tavo pėdomis, mielasis Heinrichai.
– Aš norėčiau, – švelniai kreipiasi į sūnų justicijos patarėjas, – matyti tave tokį, kuo galbūt būčiau tapęs aš pats, jei pasaulyje man būtų atsivėrusios tokios palankios sąlygos, kaip tau. Tu gali įgyvendinti ir sužlugdyti mano didžiausias viltis… Galbūt tai ir neprotinga – šitaip aš rizikuoju palaidoti savo paties ramybę. Bet kas gi, jei ne prigimtis, kalta, kad visame kame stiprūs žmonės būna silpnavaliai tėvai.
Heinricho susijaudinimas persiduoda Karlui. Prie žilstančios galvos jis priglaudžia savo, melsvai juodą, fr susijaudinęs glosto tėvui ranką.
– Berniukui daug skirta, ir mes galime reikalauti, kad jis pateisintų mūsų lūkesčius, – kaip visada kategoriškai pareiškia ponia Marks.
2
Fricas Sleigas, Karlo Markso bendraamžis, vienintelis iš visų baigiamosios klasės mokinių rašo dienoraštį. Jaunasis Šleigas – labai pagarbus, į apmąstymus linkęs jaunuolis murzinai balto siauro veido, primerktų akių, tuklaus kūno ir lipniais delnais. Draugai Frico nemėgsta, įtaria esant skundiką ir apsukrų veidmainį. Jis visada trainiojasi tarp mokytojų, pritaria jiems, pataikauja. Vitenbachas užtinka Šleigą valantį katedrą, lotynistas Lersas – palinkusį prie Platono su jo, Lerso, komentarais, pastorius Grosmanas susiduria su ranka, paslaugiai tiesiančia jam švarutėlę Evangeliją. „Žavus jaunuolis’1, – kalba pamaloninti pedagogai.
„Protu aš į senelį, jis galėjo tapti Rotšildu, jei nebūtų per anksti miręs, kai persišaldė Davu, kuriam norėjo duoti pinigų pagal užstatą, būstinėje“, – rašo apie save Fricas juodame languotame sąsiuvinyje, kukliai pavadintame: „Mokinio F. Š. dienoraštis. 1835 metai”.
„Žmogaus galia išbandoma tuo, kaip jis sugeba verstis ne-malonioje aplinkoje. Drįstu tikėtis, kad šį sugebėjimą išsiug- džiau taip, kad, pavyzdingai eidamas pareigas, galiu įveikti tingumą, savivalę ir apsimetimą. Visus penkerius metus eidamas į Jėzuitų gatvę, aš kiekvieną rytą tikėjausi išvysti mokyklą sudegusią. Tegul niekas nemano, jog tai kilo iš pykčio, ne, aš persisotinau nuobodžių mokslų. Ir vis dėlto visus tuos metus, bendraklasių pavydui, aš gaudavau apdovanojimų. Pavyzdžiui, paskutinį kartą gavau Šilerio „Trisdešimties metų karą“ ir Archengolco „Septynerių“ su puikiu įspaustiniu įrišimu. Aš juos pelningai pardaviau. Tikiuosi būsiąs pagirtas per iškilmingą išleistuvių aktą. Mokytojai, senos papūgos, mane myli. Malonu galvoti, kad nuo šiol aš juos, ypač Lersą, susitiksiu tiktai gatvėse. Lotynų mes kaldavome ne mažiau kaip dvylika valandų per savaitę, ne lengviau buvo ir su matematika. Per geometrijos pamokas mūsų Euklidas, pats atmintinai išmokęs teoremą, mokė mus, ir mes turėjome arba ją suprasti, arba laukti, kol išpers. Gerbiamasis pedagogas mūsų klausimus laikė asmens įžeidimu. Mulkis Grosmanas – šventikas – be įkvėpimo skaito paskaitas apie kilnius, bet nesuprantamus dalykus, pavyzdžiui, apie mūsų sielos nemirtingumą. Mes turime kruopščiai rengti traktatus apie tai, kas iš niektauškio pastoriaus lūpų įkrito į mūsų išmintimi užsikimšusias ausis.
Naiviojoje savo vaikystėje norėjau būti šventiku ir dažnai ropšdavausi ant kėdės – sakyti pamokslų ir laiminti Prisimenu, kai ruošiausi konfirmacijai, dar buvau kupinas nesudrumsto tikėjimo. Grosmano pamokymai ir gimnazija, kur mes klausėmės pamokslų, privalomų pamokų metu, pravalė man smegenis. Važiuosiu į Kelną ir atsidėsiu žemiškiems reikalams. Kas pasmerks jauno žmogaus uolią ambiciją, jei jis nori pasukti iš įprastų vėžių? Karinga laiko dvasia man svetima. Aš nesu vaidingas, priekabus, netgi pavydus. Visa tai – sėkmės stabdžiai.
Mano charakteriui būdingas saiko jausmas ir savitvarda. Likite sveika, niūri žinių šventove – gimnazija – ir tavo žyniai: Homeras, Tukididas, šventas Jonas, Sofoklis, Kerneris, Mabli ir Monteskjė.“
3
Vitenbachas nešėsi namo paskutinės – oberprima – klasės mokinių rašto darbus. Gimnazijos direktorius ėjo oriai, ritmingai kvėpuodamas j žingsnių taktą. Taisyklingą kvėpavimą senis laikė lemiamu sveikatai. Jaunystėje jis buvo puikus gimnazistas ir treniruotas ėjikas.
Gimnazijos direktorius pergalingai žvelgė į savo miestą. Senis jauste jautė visą jo praeitį, jis pažinojo Tryrą nuo pat įkūrimo, jautėsi Portą Nigros bendraamžis.
Istorija seniui atrodė paklusni registratorė; jos rejestrus į raktus turėjo jis.
Vitenbacho namukas buvo tylioje, į Mozelį vedančioje gatvėje. Liepos ir akacijos buvo tvora. Geltonas, rūpestingai nuvalytas tiesus pastatas su nuožulniu čerpių stogu priminė mokyklos katedrą. Ir būsto viduje, ir lauke buvo absoliuti tvarka. Kiekvieną daiktą čia amžiams prie savo vietos prikalė nesikeičiantys šeimininko įpročiai. Dienos, kaip ir metai, laikrodi o rodyklėmis bėgo aplink direktoriaus namą vienu ir tuo pačiu ratu – ciferblatu.
Nusiprausęs ir persirengęs senis su peiliu ir laistytuvu eidavo į savo sodelį. Kaimynai jo pasirodymą sutikdavo garsiai linkėdami gero vakaro. Vitenbachas atsakydavo ir imdavosi darbo: nuo aukštų, tiesių rožių krūmų pjaustydavo nuvytusius žiedus, laistė vijoklines leukonijas ir išsidraikiusius, apsunkusius, vaivorykšte pro žalumą prasimušančius kvepiančiuosius žirnelius.
Senyvas išdidus šuo lydėjo jį, pritariamai vizgindamas uodegą, dairydamasis aplink. Kartais krebždėdami atsiverdavo varteliai, ir į darželį įeidavo pažįstamų ar bendradarbių. Kviesdavo į „Kazino“, pasivaikščioti ar į žvejybą, kurią Vitenbachas labai mėgo. Vasarą jo netraukė nei kortos, nei šachmatai.
Šeštą valandą ryto gimnazijos direktorius būdavo jau pakilęs. Egzaminų dienomis prieš kavą jis mėgo tikrinti mokinių darbus, kėdę prisitraukęs prie palangės. Vienas kitas vežimas, traukiantis į Pagrindinę turgavietę, netrukdė tikrinti kruopščiai į krūvelę sudėtų sąsiuvinių.
Iš griežto, be jokių būtinų užraitymų braižo Vitenbachas tuoj atpažino Markso rašinį.
Neįsivaizduojamas mažų juodų raidžių kratinys, kaip visada, stebino, pykdė mokytoją. Iškvėpęs kažką panašaus į ,,uf!“, Vitenbachas ėmė skaityti.
Karlo Markso „Jaunuolio apmąstymai renkantis profesiją” nelabai sudomino senį, nors pastebimai skyrėsi nuo atvirai lėkštų, bet išdidžiai pamokančių, čia veidmainiškų, bet pagyrūniškų, čia nedrąsių, čia grubiai postringaujančių trisdešimties kitų abiturientų rašinių. Vieni svajojo tapti klestinčiais pirkliais, kiti nesumaniai dėstė iš knygų išskaitytas mintis apie mokslinės karjeros pranašumą arba karinės garbingumą. Dauguma pirmenybę teikė šventiko profesijai,
Marksas rašė:
„Gyvuliui pati gamta paskyrė tam tikrą veiksmų ratą, kuriame jis turi suktis, ir jis ramiai tai daro, nesistengdamas peržengti jo ribų, nė neįtardamas galint būti kokį nors kitą ratą. Žmogui dievas taip pat nurodė bendrą tikslą – kilninti žmoniją ir save, tačiau leido jam pačiam ieškoti priemonių, kuriomis jis galėtų tą tikslą pasiekti; jis leido žmogui visuomenėje užimti padėtį, kuri jam tinkamiausia – ir suteiks daugiausia galimybės išgarsinti save ir visuomenę…
Tačiau ne tik garbės troškimas gali sukelti nelauktą žavėjimąsi viena ar kita profesija. Mes patys galbūt išgražinome šią profesiją savo fantazijoje, išgražinome taip, kad ji tapo didžiausia laime, kokią tik gali duoti gyvenimas. Šios profesijos mes neišanalizavome, neįvertinome, kokia ji sunki, kokią didžiulę atsakomybę suteikia ji mums; mes nagrinėjome ją tiktai iš tolo, o atstumas apgaulingas.
Šiuo atveju mūsų protas negali būti mums patarėju, kadangi jis, apgautas jausmų, suklaidintas fantazijos, negali remtis nei patirtimi, nei atidžių stebėjimu. Tad kur mums nukreipti savo žvilgsnius, kas parems mus ten, kur nesiekia mūsų protas?
Tėvai, kurie jau nuėjo didelį gyvenimo kelią, kurie jau išbandė likimo žiaurumą, – pataria mums mūsų širdis.
Ir jeigu mūsų susižavėjimas išlieka, jeigu mes savo išsirinktą profesiją vis dar mėgstame ir jaučiame potraukį jai ir po to, kai šaltai apsvarstėme ją, pamatėme, kokia ji sunki, –
tada turime ją pasirinkti, tada susižavėjimas mūsų neapgaus, tada mes nebūsime paskubėję.
Tačiau mes ne visada galime pasirinkti tą profesiją, kuriai jaučiame potraukį; mūsų tam tikri santykiai visuomenėje ima formuotis jau prieš tai, kai galime daryti jiems tam tikrą įtaką“.
Lūpa pagavęs geltoną ūsą, Vitenbachas ėmė jį atkakliai kramtyti. Jis dukart perskaitė paskutinius žodžius:
„Jau mūsų fizinė prigimtis dažnai grėsmingai mums priešinasi, o jos teisių nepaisyti niekas nedrįs“.
Vitenbachas plekštelėjo glebiomis lūpomis.
– Miglota, padrika, – pasakė nepritardamas ir pabraukė paskutinę frazę. Skaitydamas jis ne kartą braukė ištisas eilutes.
Paskutinė „Apmąstymų“ dalis jam labiau patiko ir mažiau nukentėjo nuo priekabaus mokytojo pieštuko.
„Tačiau pagrindinis vadovas, kuris turi padėti mums rinktis profesiją, yra žmonijos gerovė, mūsų pačių tobulėjimas. Nereikia manyti, kad abi šios savybės gali prieštarauti viena kitai, kad viena turi naikinti kitą: žmogaus prigimtis yra tokia, kad žmogus gali pasiekti tobulumo tik tobulindamas savo amžininkus, dirbdamas jų pačių labui.
Jei žmogus dirba tik sau, jis, žinoma, gali tapti žymiu mokslininku, dideliu išminčium, puikiu poetu, bet niekada netaps tobulu ir didžiu žmogumi.
Istorija didžiais laiko tuos žmones, kurie, dirbdami visų labui, patys darosi kilnesni; patirtis kaip laimingiausią aukština tą, kuris laimę suteikė kuo didesniam skaičiui žmonių; pati religija mus moko, kad tas idealas, kurio visi siekia, pasiaukojimas žmonijai, – o kas išdrįs neigti tokius pamokymus?
Jei mes pasirinkome profesiją, kuri leidžia daugiausia nuveikti žmonijos labui, tai po jos našta mes nepalūšime, nes tai – auka visiems; tada mes jausime ne pasigailėtiną, egoistišką džiaugsmą, o mūsų laimė priklausys milijonams, mūsų darbai tada gyvens tylų, bet amžinai veiklų gyvenimą, o mūsų palaikus aplaistys karštos dėkingų žmonių ašaros.
Marksas“.
Perskaitęs Vitenbachas nusivalė akinius. Įtemptai galvojo, stengdamasis prisiminti, kur ir kada jis skaitęs šitokias mintis. Gal tomis dienomis, kai į Tryrą atėjo prancūzų revoliucija? Neprisiminė, tačiau įtarumas neišsisklaidė.
– Žmogaus prigimtis, – pakartojo Vitenbachas, – yra tokia, kad žmogus gali pasiekti tobulumo tik dirbdamas savo amžininkų labui. Tai drąsu, bet štai didysis Džeremis Bentamas moko priešingai: tik dirbdami sau, mes galime duoti didžiausią naudą visuomenei.
Per apvalų langelį senis pažiūrėjo į tylius pasiturinčių kaimynų namus, į savo puošnų sodelį.
„O jeigu pasaulyje gyventų tik savo namus ir savo sodus tobulinantys Vitenbachai? Tai ir būtų visuotinis gėris“, – atrodė gimnazijos direktoriui. Tarp kitko, jis nebuvo įpratęs .ilgai mąstyti skaitydamas mokinių darbus. Greitai pervertė Markso sąsiuvinį.
„Keistas, ypatingas jaunuolis. O kiek ypatingų ir talentingų jaunuolių baigė eiliniais valdininkais.“ – Ir Vitenbachas vaizdavosi Karlą, tačiau, žvilgtelėjęs į jo keverzones, suirzo.
„Reikėtų pasikalbėti su juo, geriau perprasti.“ Prisiminė: „Bet juk paukščiukas jau skleidžia sparnus“, – ir numojo ranka, po Markso parašu labai harmoningomis, vingriomis raidėmis parašė savo išvadą:
„Pakankamai gerai. Darbas pasižymi turtingomis mintimis ir geru sistemingu turiniu. Bet apskritai autorius ir čia kartoja sau būdingą klaidą, – nuolat ieško prašmatnių vaizdingų posakių. Todėl daugeliui pabrauktų rašinio vietų – ir atskiriems posakiams, ir ištisiems periodams – nepakanka būtino aiškumo ir tikrumo, dažnai ir tikslumo.
Vitenbachas“
Beldimas į duris priminė, kad reikia pusryčiauti, naktinį chalatą pakeisti uniforminiu munduru.
4
Karlas nebeskiria dienos nuo nakties. Jis veržiasi į ateitį, nekantriai laukia išsiskyrimo su draugais, netgi su namiškiais.
Jo poilsis – svajonės apie artėjantį rudenį Bonoje.
Dar niekada iki šiol paslaptingasis „rytoj” taip nejaudino jaunuolio. Beliko tik baigti mokyklą.
Tėvams kėlė nerimą jo susijaudinimas ir nuovargis, bet Karlas ir toliau mokosi naktimis, kad be kliūčių gautų leidimą į universitetą – brandos atestatą. Taip pat atkakliai, bet viduje abejingas, tik atlikdamas pareigą, jis laiko egzaminus raštu ir žodžiu. Pažymius gauna vidutinius – trejetus. Edgaras Vestfalenas, Fricas Sleigas, Emerichas Grachas giriasi aukščiausiais mokyklos balais. Maiksui vis tiek.
Jam įkyrėjo ir pirmojo laipsnio lygtys su dviem nežinomaisiais, ir trikampio kampo ieškojimas, ir Voltos dėsnis, ir penktasis Kryžiaus žygis, ir vertimai iš „Iliados“ ir Livijaus.
Heinrichas Marksas pritaria sūnaus jausmams. Karlo pasiekimai jam atrodo visai patenkinami.
– Ne gimnazija, o tėvų namai, mes, kaip galėjome, turtinome berniuko protą. Mes juk žinome, kad jis turi auksinę galvą, – sako Heinrichas Maiksas žmonai, prieš perskaitydamas mokytojų atsiliepimus apie Karlo rašto darbus.
Justicijos patarėjo akys buvo bejėgės prieš neperregimą lygutėlę smailių gotiškų raidžių tvorą, kurią priekabus, tulžingas lotynistas Lersas nutiesė po sūnaus lotynų kalbos rašiniu.
Kliūtį įveikti Heinrichui padėjo didinamasis stiklas.
Aptaręs keletą klaidų, Lersas pripažino, kad iš mokinio samprotavimų matyti jį neblogai mokant istoriją ir lotynų kalbą.
Rugsėjo 24 dieną baigiasi gimnazistiškas darbymetis. Prabėga egzaminų dienos, iškilmingas aktas baltojoje gimnazijos salėje, pamokančios atsisveikinamosios pedagogų kalbos, giminių ašaros ir glėbesčiavimai.
Išsipuošusių damų, vyrų ir panelių minioje yra ir Zene Vestfalen; ji vilki balta žemu korsažu fuliaro suknia. Ant trumpų rankovių ir pūsto sijono kaip prisegtos peteliškės virpa rausvi kaspinai. Smailus kaulinis skėčio galiukas liečia vos matomo juodo medžiaginio batuko galą. Karlas ieško jos akių po dideliais rudais virš nosies sueinančiais antakiais. Truputį pakreipusi galvą, Zene nusišypso ne jam, o Edgarui.
Iškilmės baigtos. Vitenbachas nueina nuo gelumbe užtiesto stalo. Prasideda maišatis, sveikinimai, glėbesčiavimai. Susijaudinusi Zene prasibrauna prie Karlo. Už jos – Liūdvigas Vestfalenas. Jis džiaugiasi dėl Karlo, vadina jį sūnum ir garsiai, Ilgai giria pamalonintam justicijos patarėjui. Henrieta su Karolina Vestfalen pasitraukia į šoną. Akimirksnį Karlas ir Zene lieka vieni.
– Sveikinu, – tvirtai sako ji ir ištiesia ranką.
Karlas nevikriai paliečia jos pirštus.
– Poryt pas mus vakaras Edgaro… ir jūsų, – priduria ji, kad suteiktų jaunuoliui malonumą, – gimnazijos baigimo proga.
Abu prisimena, kad visai neseniai Ženė į Karlą kreipdavosi „tu“. Bet dabar jis – nebe vaikas. Po mėnesio – universitetas.
Karlo rankose trokštamas brandos atestatas. Jis skaito dokumentą dukart, triskart, keturiskart ir paskutinį kartą – jau lovoje. Tą popierių žiūrinėja ir ligotas Hermanas, pedantiškoji Soti, burbeklis dėdė Jakobas.
Prieš imdama į rankas standų iškilmingą popieriaus lapą, Henrieta ilgai šluostosi pirštų galiukus.
Justicijos patarėjas šypsena bando nuslėpti jaudinimąsi, kai, prieš dėdamas į stalo stalčių, paskutinį kartą žiūri į „Tryro gimnazijos auklėtinio Karlo Markso brandos atestatą“.
„…gimusio Tryre, 17 metų, evangelikų tikėjimo, advokato patikėtinio, pono justicijos patarėjo Markso iš Tryro sūnaus, 5 metus lankiusio Tryro gimnaziją ir 2 metus pirmąją klasę.
I. Moralinis elgesys vyresnybės ir draugų atžvilgiu geras.
II. Gabumai ir polinkiai. Gabumai įvairiapusiški: senovės kalboms, vokiečių kalbai ir istorijai visiškai patenkinami, matematikai patenkinami ir tik prancūzų kalbai mažai stropus.
III. Žinios ir pasiekimai.
1. Kalbos:
a) Vokiečių kalbos gramatikos žinios, kaip ir rašiniai, labai geros.
b) Lotynų kalba lengvas gimnazijoje skaitomų klasikų vietas verčia ir aiškina be pasiruošimo greitai ir laisvai, o deramai pasiruošęs arba šiek tiek padedamas – dažnai ir sunkesnes vietas, ypač tokias, kurių sunkumus sudaro ne tiek kalbos ypatybės, kiek esmė ir bendras idėjų ryšys. Jo rašiniai, objektyviai kalbant, pasižymi minčių turtingumu ir giliu dalyko žinojimu, bet dažnai be reikalo perkrauti: kalbos požiūriu juose matyti ilgas lavinimasis ir siekimas būti tikru lotynistu, nors dar pasitaiko ir gramatinių klaidų. Lotyniškai kalbėti išmoko ganėtinai laisvai.
c) Graikų kalbos žinios ir mokėjimas suprasti gimnazijoje skaitomus tekstus beveik tokie pat, kaip ir lotynų kalbos.
d) Prancūzų kalbos gramatikos žinios pakankamai geros; šiek tiek padedamas skaito ir sunkius dalykus, kalbėti gali beveik laisvai.
2. Mokslai:
a) Religiįos žinios. Krikščionių tikėjimo ir moralės mokslų žinios gana aiškios ir pagrįstos, jis šiek tiek moka ir krikščionių bažnyčios istoriją.
b) Matematika. Matematikos žinios geros.
c) Istorijos ir geografijos žinios visiškai patenkinamos
d) Fizika. Fizikos žinios vidutiniškos.
Dėl to žemiau pasirašiusioji egzaminų komisija, turėdama omeny, kad jis iš gimnazijos eina studijuoti jurisprudencijos, nutarė išduoti jam brandos atestatą ir išleidžia jį, tikėdamasi, kad savo gabumų dėka pateisins į jį dedamas viltis.
Karališkoji egzaminų komisija:
Vitenbachas, Lersas, Hamacheris,
Švendleris, Šnėjemanas, Briugemanas,
karališkasis komisaras.
Tryras, 1835 m. rugsėjo 24 d.“
5
Leisdamasi Mozelio saulė krinta į rudus ūsuotus miškingų kalvų nasrus.
Vasarą ir rudenį, kai sodų medžiai linksta nuo prinokusių obuolių, kriaušių ir persikų svorio, Tryro gyventojai saulę lygina su vaisiais.
– Saulė leidžiasi raudonesnė už granatą. Bus nepastovus oras, nepalankus rinkti vynuogėms, – pastebėjo fon Vestfalenas Karlui.
Nuo kalno kyšulio jie leidosi takeliu per prūsų vyriausybės patarėjo kvadratinį vynuogyną. Po jų kojomis kaip sudegusi oda aižėjo sausa žemė.
Liūdvigas šeimininko žvilgsniu žvelgė į savo žemes. Tiktai vienas iš keleto vynuogynų buvo jau nurinktas. į vėlyvesnių rūšių vynuoges dar tvinko sultys.
Paklausinėjęs apie Henrietos tvarkomus Marksų šeimos vynuogynus, senis Vestfalenas grįžo prie anksčiau, pakeliui į užmiestį pradėto pokalbio.
– Labai patariu apmąstyti Šen Simono idėjas. Beje, ne todėl, kad aš jas pripažįstu. Jos daro didelę įtaką pažangių prancūzų protams, – mums, vokiečiams, tai juo labiau įdomu. Šventikas Lamenė[1], apie kurį aš jau kartą tau pasakojau, – žmogus neeilinis ir humaniškas. Su paskutiniu paštu atėjo šiokių tokių knygų, kurias tau būtų naudinga peržiūrėti. Vakar „Kazino“ apie jas kalbėjau su ponu Marksu… Tikiuosi, per tą laiką tu geriau pramokai prancūzų kalbą ir gali skaityti be žodyno. Mano damos, – turėdamas galvoje žmoną ir dukterį, tęsė Vestfalenas, – susižavėjusios skaito Zorž Sand, bet man jos „Lelija“ atrodo nuobodus ir nevyriškas skaitinys. Šiuolaikiniai rašytojai iš antikos klasikų turėtų pasimokyti ne tik stiliaus, bet ir gebėjimo mąstyti. Prisipažįstu, negalvodamas juos visus iškeisčiau į Homero ar Šekspyro eilutę.
– Taip pat sako mano tėvas, tik jis labiau vertina Ruso, – nusijuokė Karlas.
Vestfalenas nusiėmė skrybėlę. Jo plaukai išsidraikė. Jis žvelgė į rudeniškas kalvas, į vynuogių rinkėjus, besileidžiančius su pintinėmis ant galvų, į lapijon besileidžiančią saulę.
Karlas gėrėjosi iškiliu bendrakeleivio profiliu: „Jo kilnų protą atitinka Homeras ir Šekspyras. Jis, kaip ir jie, norėtų apgyvendinti Žemėje dievus, gigantus, stichijos pagimdytas būtybes“.
– Puikus derlius, bet kokia iš to nauda? Blogi laikai atėjo vynuogininkams, – niūriai pasakė Vestfalenas.– Vien tik nuos-toliai. Valstiečiai ateina pas mane skųstis. O kuo galiu padėti?
Senis ir jaunuolis išėjo į kelią, kur laukė linksmu baltu arkliuku pakinkytas šarabanas, ir prūsų vyriausybės patarėjas savo jaunąjį draugą parvežė į Briukengasę, priminęs jam apie būsimą vakarėlį.
– Nevėluok, Ženė tikisi, kad padėsi organizuoti žaidimus, – važiuodamas šūktelėjo Vestfalenas.
Karlas vėluoti buvo linkęs visų mažiausiai.
Jau dvi dienas po iškilmingo gimnazijos akto jis nematė Ženės. Ne kartą prisiminė rausvus kaspinus ir ranką su juoda megzta pirštinaite. Jis suprato, kad tarp jo ir panelės Vestfalen buvęs laisvumas dingo visam laikui. Ženė jo akyse jau nebebuvo ankstyvos vaikystės vyresnė draugė, nebeatrodė motiniškai nuolaidi, kaip netolimoje paauglystėje.
Pritrūkęs kantrybės, Karlas įsiveržė į seserų kambarį. Sofi puošėsi be galo ilgai. Tarpduryje jis leptelėjo niekinamą sentenciją apie jaunų merginų tuštybę ir silpnybę skudurams. Luiza neleido jam baigti, be ceremonijų išgrūsdama jį už durų. Laiptuose sutiko jis motiną plačiu atsegtu kapotu ant krakmolyto apatinio sijono; plaukai – su papiliotėmis. Motina pastebėjo, kad jo nevalyti batai, ir pasipiktinusi suplojo trumpapirštėmis rankomis.
Pagaliau Sofi ir ponia Marks pasiruošė. Justicijos patarėjas išėjo iš kabineto raudonų plytų spalvos surdutu ir cilindru.
Karlas ir sesuo ėjo paskui tėvus.
– Kaip tau patinka mano juosta iš škotiškų kaspinų? Teta Babeta rašo, kad tai – paskutinė mada, – kibo prie brolio Sofi.
Vestfalenų namai gausiai apšviesti. Marksai ne pirmieji svečiai. Erdviose salėse – spūstis, triukšmas. Prūsų vyriausybės patarėjo bendradarbiai, karininkai, vietiniai advokatai,
Frydricho Vilhelmo gimnazijos atstovai, medicinos daktarai atlydėjo savo žmonas ir dukteris. Soli minioje tuoj pat susirado Ženę ir nubėgo prie jos Karlas liko vienas. Su nauju pernelyg laisvu, neįprasto kirpimo kostiumu jis jautėsi truputį nejaukiai.
Zene vilkėjo dulsva organdino suknele su pelerina, be jokių papuošalų. Karlas vos atpažino Ženę: paprastai išpūsti, šiek tiek išsidraikę plaukai šį kartą priglotninti, perskirti sklastymu ir sušukuoti į viršų Karlas prisiminė graikų deives, senovės germanų legendų karalaites. Prisiminė jos giminės istoriją: išdidžią ištikimą školę Ženę Pitaro gintaro spalvos plaukais, įžūlų maištingų Argailų didvyriškumą. Juodukę gražutę Sofi nustelbė didingoji draugė. Karlas įveikė apmaudų drovumą, kurį jausdavo su moterimis, ir perėjo kambarį. Bet Ženė kalbasi su atvykusiu iš Berlyno studentu. Ji tik galvos linktelėjimu ir nerūpestinga didžiulių trumparegių akių šypsena atsako Karlui. Nusilenkęs jaunuolis neviltingai pasitraukia į šalį, su pasitenkinimu pajusdamas staigų abejingumą gražuolei. Gelbėdamasis nuo zvimbiančios kaip mažas įkyrus uodas Sofi, jis išeina iš moterų rato. Jį už parankės ima Edgaras, su juodu uodeguotu fraku ant baltos liemenės ir siaurų kelnių panašus į pingviną.
Naujasis apdaras jį, kaip ir Marksą, varžo, ir jis bando tai pridengti laisvomis manieromis. Abu kalbėdamiesi žvilgčioja į veidrodžius, ne iš karto atpažindami save.
Šeimininko kabinete gyvai šnekamasi.
Gimnazijos direktorius Vitenbachas, bukinistas Montinji, oberhofmeisteris Chau ir advokatas Brikslus, nesulaukdami šokių, sėdo prie kortų stalo ir ėmėsi visto. Kortos, beje, jiems netrukdo kalbėtis. Vestfalenas ir Heinrichas Marksas vaikščioja rūkydami ir viena kita pastaba įsiterpdami į bendrą pokalbį.
– Dabar verčiau kepti pyragus negu leisti knygas, – pradėdamas nuo kozirių, niršta Montinji.
Primeikęs pailgas blizgančias akis, iš įpročio žvilgčiodamas j mokytojus, Karlas užsidega pachitosą ir, papūtęs lūpas, leidžia dūmus.
Niekas jam nebedaro pastabų.
Iš salės sklinda tęvas, graudus vienos iš dvylikos panelių Šleig, dainuojančios graudžią dainą apie meilę, balselis. Neviltingus, liūdnai pašaipius Heinės žodžius pakelia, nuneša Sumano akordas.
Karlas atsistoja prie atdarų durų. Klausytojai oriai sėdi ar stovi prie sienų.
Po panelės Šleig Berlyno studentas skaito savo eiles, kurių kiekvienas posmelis baigiasi įpareigojančiu:
Prisiekiu tau, Vokietija manoji!
Jam ilgai ploja. Nusileidusi priekabiems draugių įkalbinėjimams, Zene su įbroliu Verneriu keturiomis rankomis skambina Bachų.
Tuo koncertinė vakaro dalis baigiasi. Svečiai išsiskirsto po kambarius. Laukdamas vakarienės ir šokių, jaunimas terasoje spiečiasi aplink Berlyno studentą, gerą pasakotoją, linksmuolį. Išsilenkęs ir atstatęs atgal ploną koją, jis dėsto apie savo kelionę geležinkeliu iš Niurnbergo į Fiurtą. Jo klausosi išsižioję, stebėdamiesi, pavydėdami.
– Nuostabus jausmas, ponai, – įsivaizduokite esą padebesy ant erelio nugaros. Vėjas, pašėlusiai kaukdamas, šaldo veidą. Jūs neįsivaizduojamu greičiu veržiatės pasitikti saulės. Garvežio keliamas triukšmas primena vandens šniokštimą bedugnėje. Puiku, bet baisoka. Gniaužia kvapą, spaudžia smilkinius, o dūmai aplink – kaip požeminėje Vulkano kalvėje. Damos baiminasi, per posūkius spygauja, mašina taip gaudžia, kad negirdėti žmogaus balso. Nieko nuostabesnio pasauly nesu matęsi
Po to pokalbis peršoka prie naujos „Vokiečių apžvalgos“, kurią žavėdamasi skaito sostinė. Zene Vestfalen paima iš etažerės Guckovo[2] knygą „Valė“.
– Aš už moterų emancipaciją, bet prieš nedorą ir jausmų ydingumą, – ryžtingai priduria ji.
Soti Marks rausdama nusisuka, kresteli garbanas.
– Romano herojė Valė nepadori.
– „Tau, jaunoji Vokietija, o ne senajai Vokietijai, skiriu savo kalbas“, – deklamuoja sostinės studentas. – Tik tas tikras jaunasis vokietis, kuris nepripažįsta senosios vokiečių diduomenės, kuris prakeikė senąjį nukaršėlišką vokiečių mokslingumą, palinkėdamas jam dingti po Egipto piramidžių skliautais, kuris paskelbė karą senajam vokiečių filisteriškumui ir nepaliaujamai persekioja visas jo apraiškas, iki pat žymiosios naktinės kepuraitės.
– Siūlau pažaisti gužynes, – apkvaišusi nuo nesuprantamų kalbų, pasiūlo viena iš dvylikos panelių Šleig.
Naktis vėsi, bet tai – ne kliūtis.
Merginos nuogus pečius siausdamosi Šalikais, skarelėmis, pelerinomis, bėga į niūraus žibinto menkai apšviestą sodą.
Žaidimas jaudina. Vis ilgiau, nenatūraliau juokiamasi, vis labiau be sąryšio plepama. Išeiti iš rato ateina Karlo eilė. Tiuline rožių esencija prikvėpinta nosinaite jam užriša akis. Jis nevikrus ir nesumanus; meškiškai išskėtęs kojas, rankomis gaudydamas orą, nerangiai stovi vietoje.
– Judėk, ieškok jos, gaudyk! – šaukia jam aplinkui.
Pašleivojęs keletą žingsnių, jis staiga nepaprastai vikriai ima bėgti, tamsoje grabaliodamas rankomis.
Zene, laikydama suknelės kraštą, sukiojasi prieš jį, juokdamasi erzina, balistine nosinaite mušdama per ištiestus, pasirengusius ją sugriebti pirštus. Merginą nelengva pasivyti. Ji nutraukia rankų grandinę ir bėga per sodą, Karlas – paskui ją. Niršdamas, kad nesiseka, jis nusitraukia nuo akių raištį. Šalikas kaip čalma guli ant jo juodų į viršų sušukuotų vešlių plaukų.
– Pasiduodu, nepavijau! – šaukia jaunuolis.
Jis sustoja prie žibinto.
– Jūs jau iš tiesų suaugęs, – įdėmiai žiūrėdama į dygius ūselius, tamsų liesą veidą su neįprastomis, pašaipiai liūdnomis akimis, savo mintims atsako Zene.
Pamiršę žaidimą, aptardami būsimą kelionę į Boną, jie grįžta namų link.
Karlas apžvelgia ateitį, universitetą, knygas kaip karvedys – žemes, kurias nori užkariauti.
– Aš niekada nebūnu patenkintas. Juo daugiau skaitai, juo stipresnis nepasitenkinimas, juo labiau pajunti, kad mažai žinai. Mokslas – begalinis, neišsemiamas. Ne valdžia, ne išorinis blizgesys – gyvenimo prasmė, o tobulumo siekimas, teikiantis ne tik egoistišką pasitenkinimą, bet garantuojantis ir žmonijos gerovę.
Jaunuolis išsako slapčiausias savo mintis.
– Būdamas toks gabus, jūs, aišku, pasieksite visa, ko panorėsite, – sako Zene.
Priėję terasą, jie kalbėdamiesi sėda ant šaltų laiptelių. Sodas tuščias. Namuose šoka, ginčijasi, triukšmauja.
– Manau, kad žmogus turi pasirinkti veiklą, pagrįstą idėjomis, kurių teisumu yra absoliučiai įsitikinęs. Veiklą, kuri teikia daugiausia galimybių dirbti žmonijai, kuri artina prie bendro tikslo. Siekiant tobulumo, bet kuri veikla – tik priemonė.
Jėga, kurią Ženė spėja turint jos pašnekovą, didžiulį, beveik motinišką švelnumą.
– Aš, – staiga sako mergina, padėjusi ranką ties, – jūsų ištikima draugė, kuria visada galite Noriu, kad būtumėte didis, nepaprastas žmogus.
Karlas laimingas.
Pakeliui į namus, ant Briukengasės kampo, justicijos patarėjas paklausė sūnų, dėl ko jis nei iš šio, nei iš to toks linksmas.
– Tu dabar netgi dainavai, – klastingai pridūrė senis.
Karlas pasakojo, ką jis kalbėjosi ant terasos laiptelių, – tai, kad jis netikėtai susirado tikrą draugą.
– Mielas Karlai, – labai rimtai, susimąstęs pasakė tėvas, – tau nusišypsojo laimė, kuri tenka nedaugeliui tavo metų jaunuolių. Tu radai vertą draugą, vyresnį ir labiau patyrusį už tave. Mokėk tą laimę vertinti. Draugystė tikrąja, klasikine prasme yra didžiausia brangenybė pasaulyje. Jei tu neprarasi savo draugo ir liksi jo vertas, tai bus geriausias tavo charakterio, dvasios, širdies, netgi moralės išbandymas.
Spalio vidury Karlas išvažiavo į Boną.
Palydos buvo trumpos. Ženė atėjo pas Soti rengtuvių įkarštyje.
Tomis dienomis iš virtuvės po visą namą sklido kepamos tešlos, cinamono ir citrinos kvapas. Ruošdama sūnų, Henrieta pati kepė paplotėlius. Mažesnieji vaikai, kliūdami už lagaminų, bėgiojo paskui išvažiuojantį brolį.
Karlas nespėjo pasakyti Ženei nė vieno iš tų vienišumo naktį susikaupusių šimtų žodžių, kad pasirengęs ginti ją ir jai padėti, jog didžiuojasi, kad ji laiko jį vertu pasitikėjimo, kad draugystė šventa.
Ženė per praėjusias savaites su juo irgi nebekalbėjo taip nuoširdžiai ir paprastai, kaip po žaidimo gužynėmis. Ji gėdijosi savo atvirumo septyniolikmečiam „vaikui“, taip ji mintyse vadino Marksą. Ji stengėsi apsisaugoti nuo kito jausmo, išskyrus švelnų vyresniosios sesers, vyresniosios draugės aukojimąsi…
Atsisveikindama ji ne tik nusilenkė, bet ir padavė Karlui ranką, kaip per išleistuvių aktą gimnazijoje.
– Būkite laimingas, mano bičiuli, – ramiai ir meiliai pasakė ji, užleisdama vietą Soti ir Henrietai, kurios, viena kitą pertraukdamos, apipylė išvažiuojantįjį begale ūkiškų patarimų.
Heinrichas Marksas be žodžių ilgai glaudė sūnų.
Pagaliau diližanas pajudėjo.
Šmėkštelėjo jakobino Montinji knygyno iškaba, kur tiek va-landų praleido Karlas bergždžiai lygindamas braižą, mokytojui be perstojo kalbant.
„Koks liguistas atrodo tėvas“, – staiga pagalvojo Karlas. Užplūdo liūdesys: jis pajuto, kad vaikystė baigėsi.
Šaltinis: Markso jaunystė / Galina Serebriakova. – Vilnius: Mintis, 1985. – pp. 117-132
[1] Felisitas Roberas de Lamenė (1782-1854) – prancūzų filosofas, publicistas. Vienas iš krikščioniškojo socializmo pradininkų.
[2] Kalas Guckovas (1811-1878) – vokiečių rašytojas, „Jaunosios Vokietijos“ atstovas, smerkęs krikščioniškąjį dogmatizmą, skelbęs religinę toleranciją.
