Redakcijos komentaras: Ėrichas Fromas (1900-1980) – XX amžiaus psichologas ir filosofas, vienas iš vadinamosios Frankfurto mokyklos atstovų, savo darbuose jungęs psichoanalizę ir marksizmą. 1976 metais išėjusioje knygoje „Turėti ar būti?“ Fromas nagrinėja du priešingus gyvenimo būdus, „turėjimą“ (orientuotą į turtus, vartotojiškumą, valdžią ir t. t.) ir „buvimą“ (orientuotą į meilę, kūrybą ir solidarumą), tuo pačiu negailestingai kritikuodamas visą tuometę visuomenę, socialinę ir politinę santvarką. Kaip savotiška Fromo minties santrauka, ši knygelė nepraranda aktualumo ir šiandien – tiek diagnozuojant opias žmonijos problemas, tiek ieškant jų sprendimų.
* * *
VIII. ŽMOGAUS PASIKEITIMO SĄLYGOS IR NAUJO ŽMOGAUS BRUOŽAI
Tariant, jog teisinga prielaida, kad nuo psichologinės ir ekonominės katastrofos mus gali išgelbėti tik esminis žmogaus charakterio pasikeitimas – būtiškos nuostatos įtvirtinimas vietoj vyraujančios turėtojiškos, iškyla klausimas: ar įmanoma pakeisti charakterį plačiu mastu, ir jei taip, tai kaip tai gali įvykti?
Aš manau, jog žmogaus charakteris gali pasikeisti esant šioms sąlygoms:
1. Mes kenčiame ir suvokiame savo kentėjimą.
2. Mes suprantame, iš ko kyla mūsų negerovė (ill-being).
3. Mes pripažįstame, jog yra būdas įveikti mūsų negerovę.
4. Mes pripažįstame, jog tam, kad įveiktumėm negerovę, privalome laikytis tam tikrų gyvenimo normų ir praktiškai pakeisti dabartinį savo gyvenimą.
Šie keturi punktai atitinka Keturias Kilnias Tiesas, kurios yra Budos mokymo apie bendras žmogiškosios egzistencijos sąlygas pagrindas, o ne mokymo apie konkrečius negerovės atvejus, nulemtus specifinių individualių ar socialinių sąlygų.
Tas pats pasikeitimo principas, kuris būdingas budizmui, glūdi ir Markso samprotavimuose apie išgelbėjimą. Kad tai suprastume, privalome suvokti, jog Marksui, jo paties žodžiais tariant, komunizmas yra ne galutinis tikslas, bet istorijos raidos etapas, kuris privalo išvaduoti žmones iš tų socioekonominių ir politinių sąlygų, kuriomis žmonės praranda savo žmogiškumą ir tampa daiktų, mašinų ir savo pačių godumo vergais.
Markso pirmas žingsnis buvo parodyti dirbančiąjai to meto klasei – labiausiai susvetimėjusiai ir vargingiausiai klasei, – kad ji kenčia. Marksas stengėsi išsklaidyti iliuzijas, trukdančias darbininkams suvokti savo padėties vargingumą. Antras žingsnis – parodyti šio kentėjimo priežastis, kurias, kaip jis nurodo, lemia kapitalizmo prigimtis ir godus, šykštus, priklausomas charakteris, suformuotas kapitalistinės sistemos. Darbininkų (bet ne tik jų) kentėjimo priežasčių analizė pastūmėjo Marksą atlikti reikšmingiausią savo darbą – išanalizuoti kapitalistinę ekonomiką.
Jo trečias žingsnis buvo parodyti, kad kentėjimą galima pašalinti pašalinus ji sukeliančias sąlygas. Ketvirtu žingsniu jis atskleidė naują gyvenimo praktiką, naują socialinę sistemą, laisvą nuo to kentėjimo, kurį neišvengiamai lėmė senoji būtinumo sistema.
Iš esmės panašus buvo ir Froido gydymo metodas. Pacientai kreipdavosi į Froidą, nes jie kentėjo ir suvokė, kad kenčia. Tačiau savo kentėjimo priežasties jie paprastai neįžvelgdavo. Paprastai pirmoji psichoanalitiko užduotis buvo padėti pacientams atsikratyti iliuzijų dėl jų kentėjimo ir išsiaiškinti, kas realiai sukelia jų negalią (ill-being). Individualios ar socialinės negalios diagnozė priklauso nuo interpretacijos, o įvairūs interpretatoriai gali skirtis. Tai, kaip pacientai patys supranta savo kentėjimo priežastis, yra mažiausiai patikimi duomenys diagnozei. Psichoanalitinio proceso esmė yra padėti pacientams suvokti tikrąsias savo negalios priežastis.
Igiję šį žinojimą, pacientai gali žengti kitą žingsnį – suprasti, kad jų negalavimus galima išgydyti pašalinus jų priežastis. Pasak Froido, tai reiškė iškelti tam tikrus nuslopintus vaikystės įvykius. Tačiau tradicinė psichoanalizė iš esmės nesutinka, jog reikia ketvirto žingsnio. Daugelis psichoanalitikų mano, jog įžvalga to, kas nuslopinta, pati savaime turi terapinį poveikį. Iš tiesų taip dažnai būna, ypač tais atvejais, kai pacientą kankina tam tikri apibrėžti simptomai, tarkime, isterijos ar manijos atveju. Bet aš netikiu, kad šitaip ilgalaikių teigiamų rezultatų pasieks asmenys, kurie kenčia nuo bendresnės negalios ir kuriems būtina keisti savo charakterį, tai neįmanoma tol, kol jie praktiškai nepakeis savo gyvenimo, kad šis atitiktų tuos charakterio pokyčius, kokių norima pasiekti. Pavyzdžiui, galima iki paskutiniojo teismo dienos analizuoti individų priklausomybę, tačiau visos šios įžvalgos bus bevaisės, jei nepasikeis pati individų gyvenimiška situacija, kurioje jie buvo iki įžvalgos. Paprastas pavyzdys: moteris, kurios kentėjimo šaknys glūdi jos priklausomybėje nuo tėvo, net jeigu ir suvokia gelmines šios savo priklausomybės priežastis, realiai nepasikeis tol, kol praktiškai nepakeis savo gyvenimo, tarkim, neatsiskirs nuo tėvo, neatsisakys jo pagalbos, nepasiryš kęsti nepatogumus, iškylančius praktiniame kelyje, siekiant nepriklausomybės. Įžvalga, atskirta nuo praktikos, lieka neveiksminga.
Naujas Žmogus
Naujos visuomenės funkcija – formuoti naują Žmogų, kurio charakterio struktūrai būtų būdingos šios savybės:
– Ryžtas atsisakyti visų turėjimo formų siekiant visiškai būti.
– Saugumas, identiškumo jausmas ir pasitikėjimas savimi, paremtas tikėjimu tuo, kuo esi, susietumo, domėjimosi, meilės ir solidarumo su aplinkiniu pasauliu poreikiu, pakeičiančiu aistrą turėti, savintis, kontroliuoti pasaulį, šitaip tampant savo nuosavybės vergu.
– Įsisąmoninimas to fakto, kad niekas, be paties žmogaus, nesuteiks jo gyvenimui prasmės ir tik visiška jo nepriklausomybė bei daiktų atsisakymas gali tapti vaisingos veiklos – rūpinimosi savo artimu – sąlyga.
– Būti ten, kur esi.
– Džiaugsmas, kylantis duodant ir dalijantis, o ne kaupiant bei išnaudojant.
– Meilė ir pagarba visoms gyvybės apraiškoms. Žinojimas, kad šventa yra gyvybė ir visa, kas ją skatina, o ne daiktai, valdžia, viskas, kas negyva.
– Pastangos sumažinti godumą, neapykantą, iliuzijas tiek, kiek žmogus pajėgia.
– Gyvenimas be stabų garbinimo, be iliuzijų, nes pasiektas toks brandumas, kuriam nereikia iliuzijų.
– Sugebėjimo mylėti ir sugebėjimo kritiškai, nesentimentaliai mąstyti ugdymas.
– Išsiveržimas iš savo narciziškumo ir visų tragiškų žmogaus egzistavimo apribojimų pripažinimas.
– Savo ir savo artimųjų vystymosi pavertimas svarbiausiu gyvenimo tikslu.
– Supratimas, jog, siekiant šito tikslo, būtina disciplina ir pagarba tikrovei.
– Supratimas, jog sveikas vystymasis galimas tik tam tikroje struktūroje, taip pat supratimas, jog yra skirtumas tarp struktūros, kaip gyvenimo atributo, ir „tvarkos“, kaip negyvenimo, mirties atributo.
– Vaizduotės lavinimas – ne kaip bėgimas nuo nepakeliamų sąlygų, bet kaip realių galimybių numatymas, kuris yra galimybė įveikti nepakeliamas sąlygas.
– Pastangos neapgaudinėti kitų, tačiau ir nesileisti apgaudinėjamam, būti nekaltam, tačiau ne naiviam.
– Pažinti save – gilintis ne tik j tą „aš“, kurį pažįstame, bet ir į tą, kurio nepažįstame,– juk mumyse rusena žinojimas apie tai, ko nežinome.
– Vienybės su viskuo, kas gyva, jutimas, atsisakymas tikslo užkariauti gamtą, ją pavergti, išnaudoti, prievartauti, naikinti, pastangos ją suprasti ir su ja kooperuotis.
– Laisvė, kuri yra ne savivaliavimas, bet galimybė būti savimi, ne godžių troškimų našta, bet subtiliai subalansuota struktūra, kiekvienu momentu susidurianti su alternatyva augti ar nykti, gyventi ar mirti.
– Žinojimas, jog blogis ir destruktyvumas yra neišvengiami nesugebėjimo augti padariniai.
– Žinojimas, jog tik nedaugelis pasiekė tobulumą šių savybių atžvilgiu, ir kartu neturėjimas ambicijų „pasiekti tikslą“, neužmirštant, kad tokios ambicijos yra tik kita godumo, turėjimo forma.
– Laimė, kurią teikia nuolat stiprėjantis gyvybingumas, nepriklausymas nuo to, ką dar lems likimas, pasitenkinimas, kyląs iš pilnakraujo gyvenimo, beveik netrikdomas rūpesčio tuo, ką gali ar ko negali pasiekti.
Šioje knygoje aš neketinu pateikti siūlymų, ką konkrečiai galėtų padaryti žmonės, gyvenantys šiuolaikinėje kibernetinėje visuomenėje – tiek „kapitalistinėje“, tiek „socialistinėje“, kad išsiveržtų iš turėtojiškos egzistencijos ir išplėstų buvimo sritį. Tam reikėtų parašyti dar vieną knygą, kurią derėtų pavadinti „Menas būti“. Tačiau pastaraisiais metais pasirodė daug knygų, analizuojančių kelius į gerovę; kai kurios iš jų yra naudingos, kitos – greičiau kenkia savo apgaulingumu, nes jos tik išnaudoja tą naują rinką, kuri tenkina žmonių, trokštančių pabėgti nuo savo negalios, poreikius. Kai kurios vertingesnės iš šių knygų, galinčių būti naudingomis tiems, kurie rimtai domisi, kaip pasiekti gerovę, nurodytos Bibliografijoje.
Šaltinis: Turėti ar būti? / Ėrichas Fromas. – Vilnius: Mintis, 1990. – pp. 227-233.
