Vertėjo komentaras: Aleksandras Tarasovas (g. 1958) – šiuolaikinis rusų sociologas, kultūrologas, filosofas neomarksistas, ilgametis tarybinis ir potarybinis disidentas, daugybės knygų bei straipsnių autorius. Tarasovo moksliniai interesai platūs: revoliucinių judėjimų, idėjų ir TSRS istorija, vartotojų visuomenė bei dabarties kultūriniai, politiniai procesai ir kt. Keldamas tikslą išdirbti naują, XXI amžiaus išsivadavimo ideologiją, Tarasovo mintis iš kitų kairiųjų išsiskiria ne tik drąsa, bet savo originalumu bei negailestingu realizmu. Priešais jus esanti knyga – 2014 metais iš Tarasovo imtų interviu rinkinys, sudarytas jo kolegos, azerbaidžaniečių rašytojo Lačino Samedzadės, kuriam priklauso įvadinis straipsnis – savotiška kūrybinė, idėjinė-politinė Tarasovo biografija. Pokalbių temos – nuo Tarybų Sąjungos iširimo ir marksistinės teorijos iki to, kas šiandien yra „proletariatas“ bei kairiojo judėjimo perspektyvų; nuo religijos ir nacionalinių santykių Rusijoje iki žmogaus gyvenimo prasmės.
K. Voiška, 2024-12-28
***
KAM IR KODĖL REIKALINGA MASINĖ KULTŪRA?
Lačinas: Aleksandrai Nikolajevičiau, turiu jums ilgai brendusį bei opų klausimą. Viename savo darbe jūs pastebėjote, kokią milžinišką reikšmę visuomenės pažangai turi intelektualinis elitas. Bet skaitant atitinkamą literatūrą, susidaro liūdnas įspūdis, kad smalsaujanti žmogaus mintis iš tikrųjų yra įvaryta į getą, ir paversta marginaline. Kame slypi šito priežastys? Devynioliktame amžiuje prancūziški laikraščiai leisdavo „istorijas su tęsiniu“… Taip publikuodavosi Balzako lygio rašytojai. Tada juos skaitydavo. O dabar malonumų sūkuryje užsisukusi publika verčiau renkasi erotinius žurnalus… Kaip knygoje „451 Farenheito laipsniai“ savo herojaus lūpomis Karčiai pažymėjo Rėjus Bredberis. Bet milijonai, ir net šimtai milijonų planetos žmonių badauja, tempdami apgailėtiną egzistavimą bei patirdami baisiausius pažeminimus. Bet kurgi jų dainiai bei gynėjai? O jeigu jų ir esama – tai kodėl gi negirdėti?
Aleksandras Tarasovas: Reikalas tas, kad XIX amžiuje toje pačioje Prancūzijoje (o labiau atsilikusiose šalyse, ir XX amžiuje) buržuazija buvo progresyvi, su feodalizmu kovojusi klasė. Kaip progresyvi klasė, ji buvo tiesiogiai suinteresuota mokslo vystymusi (pirmiausia siekiant technologinės-pramoninės pažangos). Suinteresuota buvo ji ir švietimu, mat sudėtingėjusiai gamybai reikėjo raštingų darbininkų. Taip pat, kultūra bei menu – kaip sąjungininku kovoje su feodalizmu, tame tarpe ir su bažnyčia, religija bei misticizmu, kurių visų būta ištikimų reakcijos, tai yra feodalų, sąjungininkų. Buržuazijos ideologija tuomet tapusi Švietimo ideologija, irgi buvo progresyvi… Jos ribotumas bei žala (tai yra, orientacija į smulkų buržua kaip idealą) tuomet dar buvo nesuvokta, ir kliūties socialinės pažangos kelyje nesudarė… (Tai teįvyko po Pirmojo pasaulinio karo ir Spalio revoliucijos). Buržuazija buvo pakankamai turtinga, kad palaikytų progresyvią – realistinę literatūrą. Mat, buržuazijai realizmas buvo reikalingas kaip metodas feodalinei bei pusiau feodalinei tikrovei atspindėti ir pažinti. Tokiu būdu, aiškiai parodant, kokia ji vargana bei nepakeliama. Dėl tų pat priežasčių buržuazija rėmė ir realistinę tapybą, ir realistinį meną. Kodėl gi Rusijos imperijoje prieš Pirmą pasaulinį karą M. Gorkis tapo žymiausiu bei geriausiai apmokamu rašytoju? Ne tik todėl, kad buvo talentingas. Visų pirma todėl, kad buvo priimamas kaip drąsus carizmo „švininių šlykštybių“ demaskuotojas; todėl, kad jo kūriniai rezonavo su plačiais gyventojų sluoksniais, kurie buvo seniai ištroškę permainų: pradedant daugmaž išprususiais darbininkais, baigiant nuosaikiausia liberaliąja buržuazija.
Bet kapitalizmo, o su juo ir buržuazijos, kaip kapitalizmo valdančiosios klasės, progresyvusis potencialas šiai dienai yra visiškai išsemtas. Buržuazija tapo absoliučiai reakcine klase: ir iškart ėmė atkartoti visas feodalų kaip ankstesniosios reakcinės klasės ypatybes. Vietoje laisvamanybės – parama religijai ir bažnyčiai; misticizmo sužydėjimas… Skirtumas tik tas, kad prie feodalizmo paprastai būdavo viena valstybinė bažnyčia. O šiandienos buržuazija kaip labiau patyrusi išnaudotojų klasė žino, kad veiksmingiau išnaudojamiesiems suteikti pasirinkimo iliuziją. Todėl ji pasisako už konfesijų įvairovę: tegul kvailinami pavergtieji arba pešasi tarpusavyje dėl religijos, arba visą gyvenimą ieško tos vienintelės „teisingosios“ tikybos! Diegiamos meno formos, kurios nei atvaizduoja, nei atskleidžia dabartinės, jau buržuazinės socialinės tikrovės bjaurasties bei nepakenčiamumo… Tai gali būti tiek su realybe nebesusjęs „modernusis menas“, tiek formaliai lyg ir realistinė, bet iš tikrųjų eskapistinė, tikrovę į daugybę primityvių pseudorealistinių fiktyvių pasaulių keičianti masinė kultūra. Nuo feodalizmo skiriasi tai tuo, kad feodalizme valdančioji klasė siekė tiesiog laikyti mases tamsoje ir neišmanyme. Tuo tarpu, kapitalizme tai kol kas neįmanoma, mat, per daug pasudėtingėjo technologijos. Todėl kapitalizme valdančiosios klasės meta milžiniškus išteklius į masių kvailinimą bei jų atitraukimą nuo socialinės tikrovės. Masinė kultūra ir yra tokio kvailinimo bei atitraukimo priemonė. Begyvuojant kapitalizmui, iš mokslinio-gamybinio progreso užgimė nauja socialinė klasė – intelektualų, tai yra, valdančiųjų klasių interesus aptarnaujančių protinio darbo darbuotojų (tarnautojų, klerkų, dėstytojų, šventikų, pramogų industrijos darbuotojų ir t. t.) klasė. Būtent ši klasė, kad ir ne valdanti, bet privilegijuota (sunkiu fiziniu darbu neužsiima bei teikia paslaugas, kurios pakankamai gerai apmokamos), ir dirbanti ties gyventojų kvailinimu, pastaruosius atitraukiant nuo socialinės tikrovės suvokimo bei analizės. Lengviausia tai padaryti, gyventojus orientuojant į vartojimą ir pramogas. Suprantama, iš to seka tikro meno nustūmimas paraštėn. Taipogi, tai reikalauja švietimo „reformų“ (tai yra – kontrreformų), kad gyventojai nebūtų „pernelyg išprusę“ ir neimtų šios primityvios „kultūros“ atmetinėti.
Masinė kultūra užsirekomendavo kaip galinga antirevoliucinė jėga. Geriausiu atveju, ji įskiepija apolitiškumą. O blogiausiu – išauklėja konservatyvią, dažnu atveju tiesiog reakcingą auditoriją. Iš pradžių tai buvo išmėginta anglosaksų šalyse. Paskiau šią praktiką pradėta taikyti po visą pasaulį, pradedant „pirmuoju“. Kaip priemonė prieš revoliucinę ideologiją ir propagandą, masinė kultūra veiksmingesnė už bet kokią atvirai reakcinę ideologiją bei atvirą, kad ir masišką reakcinę propagandą. Tai parodė, pavyzdžiui, 60-70-ųjų metų patyrimas VFR. Ten kairieji radikalai, nežiūrint savo negausumo ir ribotų techninių bei finansini galimybių, užtikrintai įveikė reakcionierius kovoje dėl jaunimo protus. Ir tai – rimta sritis. Bet jie visiškai pralaimėjo mūšį prieš masinę kultūrą, nes pastaroji primeta savas žaidimo taisykles. Apie tai aš papasakojau tekste „Kapitalizmas veda link fašizmo – šalin kapitalizmą!“[1] O kad reikėjo tiesiog nustoti žaidus tą žaidimą, perkeliant kovą iš informacinės ir „kultūrinės“ srities (rašau kabutėse, nes masinė kultūra – tai jau nebe kultūra, panašiai kaip vėžinio auglio prarytas organas nebėra organas), vokiečių kairieji radikalai nuspėti nepajėgė.
Bet kokiam kultūros (meno) kūriniui reikalingas: a) nešėjas – ar tai būtų knygos, žurnalo, kino juostos, drobės, kasetės ar kt. pavidalu; ir b) reklamuotojas. Šiuo atveju, kaip „reklamuotoją“ omenyje turiu ar žmogų, ar daiktą, kuris informaciją apie tam tikrų meno kūrinių egzistavimą perneštų jų potencialiai auditorijai. Suprantama, sėkmingiausi „reklamuotojai“ yra MIP (masinės informacijos priemonės). Bet klasinėje visuomenėje pagrindines MIP neišvengiamai kontroliuoja valdančiosios klasės. O valdančiosios klasės juk nesuinteresuotos „tikrojo“ – tai yra joms pavojingo – meno reklama. Jūsų klausimas – „kurgi jų (tai yra, vargšų) dainiai bei gynėjai, ir kodėl jų negirdėti?“, – tebyloja apie tai, kad jūs (kaip ir mes visi) esate pastatytas į padėtį, kai pagrindinė informacija tiek apie meno kūrinius, tiek apie jų autorius, pasiekiama per MIP. O MIP, žinoma, tokių „dainių bei gynėjų“ egzistavimą nutyli. Tai nereiškia, kad jų nėra, ir kad jų „niekas negirdi. Kaip pavyzdį galiu pateikti Sebastianą Alarkoną ar Piterį Vatkinsą, Giunterį Grasą ar Serchijų Rodrigezą, Manosą Leisosą ar Silvijų Rodrigezą, Arundati Roj ar Darijo Fo. Čia teminiu gyvuosius. O tikro meno kūriniai tuo ir išsiskiria, kad yra amžini. Kas trukdo jums propaguoti autorius (tame tarpe mirusius, kad ir neseniai), tarnavusius socialinio progreso bei žmonijos socialinio išsivadavimo siekiui? Pavyzdžiui, „Sen Žiusto“ tinklapyje[2] mes tikslingai užsiimame būtent tokia propaganda. Antai, pasakojame apie Michailą Evgrafrovičių Saltykovą-Šedriną[3], Nikolajų Gavrilovičių Černyševskį[4], Žaną Liuką Godarą[5]; skelbiame Sergejaus Stepniako-Kravčinskio[6], Sergejaus Elpatevskio[7], Mykolos Chvylovyj[8], Rėjaus Bredberio[9], Anri Alego[10], Luiso Sepulvedos[11], Korio Doktorou[12], Chuano Chelmano[13] ir kt. darbus…
Esu įsitikinęs: mes privalome ignoruoti (arba pašiepti) masinę kultūrą, ir patys kurti bei propaguoti tikrą meną; kurti bei plėsti horizontalius ryšius tarp tokio meno kūrėjų bei platintojų.
Šaltinis: Новая литература
[1] Žr.: Aleksandras Tarasovas. „Kapitalizmas veda link fašizmo – šalin kapitalizmą!“ (Александр Тарасов. «Капитализм ведёт к фашизму — долой капитализм!»).
[2] Žr.: «К новой идеологии – к новой революции! Страница Александра Тарасова, его друзей и союзников».
[3] Žr.: Grigorijus Zinovjevas. „Bolševikai ir Šedrino palikimas“ (Григорий Зиновьев. «Большевики и наследство Щедрина»).
[4] Žr.: Maksimas Antonovičius. „N. G. Černyševskio areštas“ (Максим Антонович. «Арест Н.Г. Чернышевского»).
[5] Žr.: Aleksandras Tarasovas. „Godaras kaip Volteras“ (Александр Тарасов. «Годар как Вольтер»).
[6] Žr.: Sergejus Stepniakas-Kravčinskis. „Sofija Perovskaja“; „Mirtis už mirtį“ (Сергей Степняк-Кравчинский. «Софья Перовская»; «Смерть за смерть»).
[7] Žr.: Sergejus Elpatevskis. „Prakeiktas miestas“ (Сергей Елпатьевский. «Окаянный город»).
[8] Žr.: Mykola Chvylovyj. „Ivanas Ivanovičius“ (Микола Хвылёвый. «Иван Иванович»).
[9] Žr.: Rėjus Bredberis. „Žudikas“ (Рэй Брэдбери. «Убийца»).
[10] Žr.: Anri Alegas. „Tardymas kankinant“ (Анри Аллег. «Допрос под пыткой»).
[11] Žr.: Luisas Sepulveda. „Baltosios Stalingrado rožės“ (Луис Сепульведа. «Белые Розы Сталинграда»).
[12] Žr.: Kori Doktorou. „Pragūglinta“ (Кори Доктороу. «Выгуглен»).
[13] Žr.: „Man pavyko išplėšti sūnų iš nebūties“. Interviu su poetu Chuanu Chelmanu («Мне удалось вырвать сына из небытия» Интервью с поэтом Хуаном Хельманом).
