Redakcijos komentaras: Julius Fučikas (1903-1943) – čekų rašytojas ir žurnalistas, vienas iš Čekoslovakijos Komunistų partijos įkūrėjų bei vokiečių okupacijos laikotarpiu veikusio antinacistinio pogrindžio organizatorių. 1942 m. patenka hitlerininkų nelaisvėn: kalinamas, kankinamas ir, atsisakęs išduoti pogrindžio draugus – 1943 m. rudenį nužudomas. Knygelė „Reportažas su kilpa ant kaklo“ sudaryta iš 1943 m. balandžio-birželio mėn. J. Fučiko slapta darytų užrašų. Tai – ne tik atsiminimas apie pogrindį, suėmimą ir įkalinimą, bet ir tam tikras testamentas, liudijantis Fučiko-kovotojo dvasios tvirtybę, jo aistringą meilę gyvenimui bei žmonėms.
***
III. KAMERA Nr. 267
Septyni žingsniai nuo durų iki lango, septyni žingsniai nuo lango iki durų.
Įsidėmėjau.
Kiek kartų aš nušlepsėjau šitą nuotolį girgždančiomis kalėjimo kameros grindimis! Ir būtent šitoje kameroje aš sėdėjau kadaise, galbūt, todėl, jog perdaug aiškiai jaučiau, kokia pražūtinga čekų buržuazijos politika! Dabar vėl kryžiuoja mano tautą, koridoriuje mano duris saugoja fašistiniai prižiūrėtojai, o kažkur už kalėjimo sienų apakusios nuo politikos parkės[1] vėl verpia išdavysčių siūlą. Kiek šimtmečių praeis, kol žmonija pagaliau praregės? Per kiek tūkstančių kamerų ji ėjo į pažangą? Ir per kiek eis? Vargše Nerudos Jėzusėli! „Ilgas žmonijos išsivadavimo kelias dar nebaigtas, ne, jo dar nė galo nesimato“, bet tu nemiegok, nemiegok!“[2]
Septyni žingsniai pirmyn, septyni – atgal. Prie vienos sienos atverčiamas gultas, prie kitos – niauriai murzina indauja su murzinais puodeliais. Taip, visa tai man jau pažįstama. Tiesa, dabar čia šis tas mechanizuota: įvestas centrinis šildymas, parašęs vietoje pastatyta tupykla. Svarbiausia – mechanizuoti žmonės. Kaliniai privalo būti automatais. Spustelkite mygtuką, atseit, sužvanginkite raktais arba atidarykite „vilkelį“, – ir kaliniai, ką jie beveiktų, pašoks ir įsitemps kaip styga; atsivers durys, ir kameros seniūnas vienu gaištu išpleškins: Achtung! Celezvosiebnsechzikbelegtmittrajmanalesinordnung.[3]
Taigi: 267. Tai mūsų kamera. Bet mūsų automatas šlubuoja. Pašoka tik du. Aš paslikas guliu ant čiužinio prie lango, guliu kniūbsčias savaitę, antrą, mėnesį, pusantro ir pamaži vėl pradedu gyventi: jau sukioju galvą, jau kilnoju ranką, jau pasikeliu ant alkūnių ir netgi mėginu persiversti aukštielninkas… Aprašyti tai, be abejo, lengviau, negu pergyventi.
Pasikeitė ir kamera. Vietoj trejeto ant durų dabar kabo dvejetas, mes dabar dviese. Dingo Karlikas, jaunesnysis iš dviejų draugų, kurie giedojo man šermenų giesmes. Bet aš niekados nepamiršiu jo geros širdies. Tiesą sakant, aš teprisimenu jį miglotai, tik paskutiniąsias mūsų bendro gyvenimo dienas. Jis ne kartą kantriai pasakojo savo istoriją, bet aš besiklausydamas vis užmigdavau.
Vardu jis – Karelas Malecas, mašinistas, dirbęs kažkurioje šachtoje netoli Hudlicų ir slapta nešiojęs pogrindininkams sprogmenis. Sėdi jis jau beveik dveji metai ir dabar važiuoja į teismą, tikriausiai Berlynan. Areštuotųjų dėl šios bylos visa grupė. Kas žino, kas jų laukia. Karelas turi žmoną ir du vaikus, myli juos, labai myli. ,,Bet tai buvo mano pareiga, pats supranti, kitaip aš negalėjau.“
Jis ilgai sėdi šalia manęs ir bando priversti mane pavalgyti. Negaliu. Šeštadienį – nejaugi aš čia jau aštunta diena?–jis ryžtasi kraštutinei priemonei: praneša kalėjimo felčeriui, kad aš ničnieko nevalgau. Felčeris, amžinai susirūpinęs žmogus esesininko uniforma, be kurio žinios gydytojas čekas neturi teisės skirti net aspirino, pats atneša dubenėlį ligoninės buzos ir stovi greta, kol aš jos nesuvalgau. Karelas labai patenkintas, kad jam pasisekė, ir kitą dieną pats supila man dubenėlį sekmadieninės sriubos.
Tačiau su antruoju patiekalu nieko neišeina: sudaužytomis žiaunomis aš nesugromuluoju net šutintos sekmadienio guliašo bulvės, o sutinusi gerklė atsisako ryti bent kiek kietesni kąsnį.
Guliašo – ir to nevalgo! – skundžiasi Karelas ir linguoja galvą.
Paskui jis su apetitu sutaršo mano porciją, sąžiningai pasidalinęs ją su „tėvuku“.
Kam 1942 metais neteko kalėti Pankrace, tas nežino ir negali žinoti, kas tai yra guliašas! Reguliariai, net pačiu sunkiausiuoju metu, kai visų kalinių skrandžiai gurgė iš alkio, kai pirtyje prausėsi vaikščiojantys griaučiai, kai kaliniai rijo akimis kiekvieno draugo valgomą kąsnį, kai šleikšti daržovių tyrė, atmiešta skystutėlėmis pomidorų sultimis, atrodė didžiausias skanėstas, – net tada, reguliariai du kartus per savaitę, ketvirtadieniais ir sekmadieniais, valgio, dalintojai įdrėbdavo į mūsų dubenėlius porciją bulvių ir užpildavo jas šaukštu padažo su keliais plaušeliais mėsos. Pasakiškas skanėstas, bet ne tai buvo svarbiausia: guliašas primindavo žmonišką gyvenimą, tarytum siejo mus su juo, įnešdavo kažką normalaus į žiaurią, antižmogišką gestapo kalėjimo buitį. Apie guliašą buvo kalbama švelniai, su pasigardžiavimu, – ir kas supras, kokia brangenybė šaukštelis padažo, kai žmogus jaučia, jog jis pamaži ir siaubingai gęsta!
Praėjo du mėnesiai, ir aš jau puikiai supratau, ko krimtosi Karelas: „Guliašo – ir to nevalgo!“ Kas kitas galėjo labiau įtikinti kaip arti mano mirtis?
Tą pat naktį antrą valandą Karelą pažadino. Jam buvo liepta susiruošti per penketą minučių, lyg jo lauktų netolima kelionė, o ne kelias į kitą kalėjimą, į koncentracijos stovyklą, į kartuves. .. kas žino kur. Vos Karelas atsiklaupė greta manęs, apkabino mane ir norėjo pabučiuoti į galvą, kai iš koridoriaus pasigirdo šaižus prižiūrėtojo balsas, primenantis, jog kalėjimas – ne vieta jausmams. Karelas dingo už durų, spragtelėjo spyna…
… mes likome dviese.
Ar pasimatysime mes dar kada, vaikine? Ir kada mes, likusieji, išsiskirsime? Kuris mudviejų paliks šitą kamerą pirmas? Kur ves jo kelias? Kas pašauks jį? Prižiūrėtojas esesininko uniforma ar mirtis be jokios uniformos?
Dabar rašydamas, aš tejaučiu tik atgarsius tų minčių, kurios audrino mane per pirmąjį atsiskyrimą. Nuo to laiko praėjo metai, bet mintys, kuriomis mes palydėjome draugą, sugrįždavo nuolatos ir net labai įkyriai. Dvejetą ant kameros durų pakeisdavo trejetas, trejetas vėl užleisdavo vietą dvejetui, paskui atsirasdavo du, trys, du, nauji kaliniai ateidavo ir išeidavo, ir tiktai tie, kurie pirmieji pasiliko vienu du kameroje Nr. 267, vis dar nesiskiria:
„Tėvukas“ ir aš.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
„Tėvukas“ – tai šešiasdešimties metų mokytojas Jozefas Pešekas, pedagogų tarybos pirmininkas, areštuotas aštuoniasdešimt penkiomis dienomis anksčiau, negu aš, už sąmokslą prieš reichą. Tas sąmokslas – tai darbas prie laisvosios Čekoslovakijos mokyklos projekto.
„Tėvukas“ – tai…
Bet kaip tu jį, brangusis, aprašysi? Sunkus darbas. Du žmonės, viena kamera ir ištisi metai. Per tuos metus nuo „tėvuko“ nukrito kabutės, per tuos metus du skirtingo amžiaus kaliniai iš tikrųjų tapo tėvu ir sūnum, per tuos metus įsisavinome vienas
kito įpročius, mėgiamus žodelius ir net intonacijas. Atskirk dabar, jei gudrus, kas mano, o kas – jo, ką tėvukas atsinešė j kamerą.
Naktimis jis budėdavo prie manęs ir drėgnais kompresais vydavo artėjančią mirti. Jis kantriai spausdavo pūlius iš mano žaizdų ir niekados neparodydavo jaučiąs puvėsių kvapą, sklindantį iš mano čiužinio. Jis skalbdavo ir lopydavo graudžius draiskalus mano marškinių, kurie buvo sumaitoti per pirmąjį tardymą, o kai jie visiškai suplyšo, apvilko mane savais. Rizikuodamas būti nubaustas, jis atnešė man sauluotę ir žolės stiebelytį, nuskynęs juos kalėjimo kieme rytmetinio pasivaikščiojimo metu. Kai mane vesdavo tardyti, jis lydėdavo švelniu žvilgsniu, o man grįžus, šaltais kompresais aušindavo mano naujas žaizdas. Kai mane išvesdavo tardyti naktį, jis laukdavo ir neužmigdavo tol, kol nepaguldydavo manęs, rūpestingai neapkamšęs antklode.
Taip prasidėjo mūsų draugystė, kuri ne-pasikeitė ir po to, kai aš atsistojau ant kojų ir galėjau mokėti sūnaus skolą.
Tačiau taip, vienu mostu, visko neaprašysi. Per tuos metus kameros Nr. 267 gyvenimas kunkuliuote kunkuliavo, ir viską, kas ten vykdavo, savotiškai pergyvendavo ir tėvukas. Tai reikia papasakoti. Mano sakmė dar nebaigta. (Tai irgi skamba šiokia tokia viltimi.)
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Kameros Nr. 267 gyvenimas virte virė. Kone kas valanda atsiverdavo durys ir įgriūdavo prižiūrėtojai. Tai buvo taisyklėmis numatyta stambių „komunistinių nusikaltėlių“ priežiūra, o, be to, daug ką domindavau būtent aš. Kalėjime dažnai mirdavo žmonės, kuriem reikėdavo likti gyviems. Bet labai retai atsitikdavo, jog nemirdavo tas, kurio mirtimi absoliučiai niekas neabejodavo. Į mūsų kamerą ateidavo net kitų aukštų prižiūrėtojai; jie užvesdavo kalbą arba tylėdami pakeldavo apklotą ir žinovo akimis apžiūrinėdavo mano žaizdas, o paskui, priklausomai nuo charakterio, arba mesdavo cinišką pašaipą, arba įnikdavo draugiškai kalbinti. Vienas jų – mes jį praminėme Malūnininku – ateidavo dažniau už kitus ir šaipydamasis teiraudavosi, ar nereikia ko „raudonajam velniui“. Ne, ačiū, man nieko nereikia. Po keleto dienų Malūnininkas nusprendė, kad „raudonajam velniui“ šio to reikia, – nusiskusti. Ir atveda kirpėją.
Tai pirmasis kalinys iš svetimos kameros, su kuriuo aš susipažįstu: draugas Bočekas. Malūnininkas padarė man meškos paslaugą; tėvukas laiko mano galvą, o Bočekas atšipusiu skustuvu mėgina pragremžti taką per mano storus šerius. Jo rankos dreba, iš akių byra ašaros: jis įsitikinęs, jog skuta mirštantį. Aš stengiuosi jį nuraminti:
– Nesisielok, bičiuli, jeigu jau iškenčiau tardomas Pečeke, iškęsiu ir skutamas.
Tačiau aš vis dėlto labai silpnas, ir mums abiem dažnai tenka ilsėtis.
Po dviejų dienų aš susipažįstu dar su dviem kaliniais. Gestapo viršininkai nekantrauja. Jie šaukia mane į Pečeko rūmus, bet kadangi felčeris ant šaukimo kiekvieną kartą rašo „Transportunfähig“[4], jie įsako atgabenti mane bet kuriomis priemonėmis. Netrukus du kaliniai, koridorinių arba „hausarbaiterių“ drabužiais, atsiranda prie mūsų kameros su neštuvais. Tėvukas vargais negalais mane aprengia, jie guldo mane ant neštuvų ir neša. Vienas jų – draugas Skoršepa, būsimas paslaugusis „hausarbaiteris“, antras – …[5]. Kai mes leidžiamės laiptais ir aš imu slysti nuo pakrypusių neštuvų, vienas jų pasilenkia ir sako man reikšmingai:
– Laikykis!
Ir šnibžteli man dar kelias naujienas.
Raštinėje ilgai neužtrunkame. Ilgu koridoriumi mane neša toliau, išėjimo link. Koridorius sausakimšas žmonių – šiandien ketvirtadienis, diena, kai giminėms leidžiama pakeisti areštuotųjų skalbinius. Visi pasisuka į gedulingą eiseną su neštuvais, žiūri į mane su gailesčiu ir užuojauta, o tai man patinka. Padėjęs virš galvos ranką, spaudžiu ją į kumštį. Galbūt, žmonės koridoriuje pamatys ir supras, kad aš juos sveikinu. Tačiau tai viskas, ką aš galiu, daugiau nėra jėgų.
Kalėjimo kieme neštuvus įkelia į sunkvežimį, du esesininkai atsisėda prie vairuotojo, du kiti, laikydami ranką ant atsegtų dėklų, išsižergia mano galvūgaly, ir mes važiuojam. Ne, kelias anaiptol ne idealus: viena duobė, kita – nenuvažiuojame mes nė dviejų šimtų metrų, kai aš netenku sąmonės. Kelionė Prahos gatvėmis gana linksma: penkių tonų sunkvežimis, skirtas trisdešimčiai suimtųjų, eikvoja benziną dėl vieno kalinio, o keturi esesininkai su revolveriais rankose, žaibuodami akimis, saugo bejausmį kūną, kad šis nepabėgtų.
Kitą dieną komedija kartojama. Šį kartą aš ištvėriau iki pat rūmų. Tardymas nebuvo ilgas. Gestapininkas Fridrichas truputį neatsargiai mane „kumštelėjo“, ir atgal aš važiavau be sąmonės.
Atėjo dienos, kai aš jau neabejojau esąs gyvas. Skausmas, – tikrasis gyvenimo brolis, – gana Įtaigiai man tai priminė. Pankracas ian Žinoio kad aš kaukam nncnriyna p kau gyvas, ir siunčia man sveikinimus. Jie pasiekdavo mane stuksenimais į storą sieną, juos perduodavo maistą nešiojančių koridorinių akys.
Tik mano žmona nieko apie mane nežinojo. Vienutėje, aukštu žemiau ir trimis kameromis į šoną, ji gyveno nerimaudama ir vildamasi ligi tos dienos, kai kaimynė per rytmetinį pasivaikščiojimą pašnibždėjo jai, kad aš, sudaužytas tardant, numiriau. Netekusi nuovokos, Gustina slankiojo po kiemą, nieko nematydama ir nejausdama smūgių, kuriais „guodė” ją prižiūrėtoja, varydama atgal į vorą. Ką matė ji, savo didelėmis geromis išverktomis akimis žiūrėdama į baltas kameros sienas? O kitą dieną nauja žinia – aš ne užmuštas, o, neištvėręs kankinimų, pa- sikoriau kameroje.
O aš tuo metu drybsojau paslikas ant iš- skidusio čiužinio, kas rytą ir kas vakarą dėdamas visas pastangas, kad galėčiau pasiversti ant šono ir padainuoti Gustinai dainas, kurias ji taip mėgo. Kaip ji galėjo jų negirdėti, jeigu aš į jas įliedavau tiek jausmo?
Dabar ji jau žino apie mane, dabar ji jau girdi mano dainas, nors mudu šiuo metu toliau nuo vienas kito, negu tada. Dabar jau ir kalėjimo prižiūrėtojai žino, priprato prie to. kad kamera Nr. 267 dainuoja. Prižiūrėtojai net nebeldžia į duris, reikalaudami nutilti.
Kamera Nr. 267 dainuoja. Visą gyvenimą aš dainavau ir nematau priežasties, dėl kurios turėčiau skirtis su daina dabar, laukdamas mirties, kai taip noriu gyventi? O tėvukas Pešekas? Ak, tai tiesiog nuostabu! Jis taip pat mėgsta dainuoti. Neturi jis nei klausos, nei balso, net menkiausios muzikinės atminties, bet myli dainą tokia nuostabia ir ištikima meile, taip džiaugiasi dainuodamas, jog aš visiškai nepastebiu, kaip jis iš vieno tono peršoka į kitą ir, užuot dainavęs „sol“, atkakliai traukia „la“. Ir mudu dainuojam, kai graudulys apima, dainuojam, kai giedra diena, daina palydime draugą, su kuriuo tikriausiai niekados daugiau nesusitiksime, daina pasveikiname geras žinias iš Rytų; dainuojame guosdamiesi ir dainuojame džiaugdamiesi, kaip dainuoja žmonės nuo amžių ir dainuos, kol bus gyvenimas.
Be dainos nėra gyvenimo, kaip jo nėra be saulės. O mums daina dvigubai reikalingesnė, kadangi saulė mums nepasirodo: kameros Nr. 267 langai į šiaurę. Tik vasarą ant rytinės sienos saulė keletui akimirkų išryškina grotų šešėlį – tėvukas stovi tada, atsirėmęs Į gultą, žiūri į tuos trumpus saulės blyksnius, o jo akys tokios liūdnos, kokias tik čia pamatysi.
Saulė! Kaip dosniai šviečia tas apskritasis burtininkas, kiek stebuklų sukuria žmogui. Ir tiek mažai žmonių gyvena saulės apšviesti. Bet gyvens. Švies saulė, ir žmonės gyvens, jos spindulių apšviesti. Kaip malonu tatai suvokti! Ir vis dėlto knieti sužinoti dar vieną nepalyginamai mažiau svarbų dalyką: ar švies jinai ir mums?
Mūsų kamera į šiaurės pusę. Tik retkarčiais, giedrą vasaros dieną, mes matome saulėleidį. Ei, tėvuk, norėčiau aš dar bent kartą pamatyti ir saulėtekį.
Šaltinis: Reportažas su kilpa ant kaklo / Julius Fučikas. – Vilnius: Vaga, 1974. – pp. 31-43.
[1] Parkės – mitologinės deivės, verpiančios žmogaus gyvenimo siūlą. Nutrūko siūlas – žmogus mirė.
[2] Fučikas čia polemizuoja su Janu Neruda, kuris eilėraštyje „Kalėdų lopšinė“ kreipiasi į Kristų žodžiais: „Miegok, kūdikėli, miegok! Ir miegodamas kaupk naujas jėgas. Tau prieš akis dar ilgas kelias: vis dar nematyti žmogaus išsivadavimo. Miegok, kūdikėli, miegok.“
[3] Ramiai! Kameroje du šimtai šešiasdešimt septyni trys kaliniai. Viskas tvarkoj! (vok.)
[4] Transportuoti netinkamas (vok.).
[5] Rankrašty pavardė nenurodyta.
