Redakcijos komentaras: Nuo Karlo Markso „Kapitale“ aprašytos pramoninio kapitalizmo aušros mus jau skiria daugiau negu pusantro šimtmečio. Ir visgi „Kapitale“ pateiktas kapitalistinės, prekinės-piniginės sistemos ir ją apsprendžiančiojo vertės dėsnio aprašymas lieka toks pat nepamainomas ir fundamentalus visuomenės moksluose, kaip Izaoko Niutono mechanika – fizikoje. Vien dėl to, norint susigaudyti politekonominiuose procesuose – šį darbą studijuoti privalu. Bet užduotis tai – ne iš lengvųjų. Todėl, pradedantiems šįjį pažinimo kelią siūlome „Karlo Markso ekonominį mokslą“ – dar 1887 m. Karlo Kautskio (1854-1938) išleistą knygelę, kurią galima laikyti savotišku „Kapitalo“ 1-ojo tomo konspektu, politekonomijos pradžiamoksliu.
***
III. PINIGŲ VIRTIMAS KAPITALU
1. Kas yra kapitalas
Antrajame skirsnyje mes išnagrinėjome, kaip iš produktų mainų išsivystė prekinė cirkuliacija.
Dabar žengsime žingsnį toliau. Paprastosios prekinės cirkuliacijos sąlygomis prekių savininkas parduoda savo prekes tam, kad nusipirktų kitų prekių. Bet ilgainiui iš šios prekinės cirkuliacijos formos išsivysto nauja judėjimo forma: pirkimas siekiant parduoti. Paprastosios prekinės cirkuliacijos formulė, kaip žinome, yra: prekė-pinigai-prekė; naujosios cirkuliacijos formos formulė yra: pinigai-prekė-pinigai.
Palyginkime šias dvi formules.
Judėjimo prekė-pinigai-prekė tikslas yra vartojimas. Aš parduodu prekę, kuri man neturi vartojamosios vertės, kad galėčiau įsigyti kitų prekių, kurios man yra vartojamoji vertė. Apytaka prekė-pinigai-prekė yra uždara. Pardavus gautieji pinigai paverčiami preke, kuri vartojama ir išnyksta iš cirkuliacijos. O pinigai galutinai išleidžiami, ir judėdami tolsta nuo savo buvusiojo savininko. Prekė, kuria baigiasi apytaka esant normalioms paprastosios prekinės cirkuliacijos sąlygoms, – o tik apie tokias sąlygas čia ir tegalima kalbėti, – yra lygiavertė kaip tik tai prekei, nuo kurios prasidėjo apytaka.
Kitaip bus esant apytakai pinigai–prekė–pinigai. Ne vartojimas yra jos tikslas. Galutinis apytakos taškas yra ne prekė, o pinigai. Pinigai, kurie apytakos pradžioje išmetami į cirkuliaciją, yra ne galutinai atiduoti, o tik avansuoti. Jie vėl grįžta pas savo pirmąjį savininką. Pati apytaka jau nebėra uždara, o nuolat kartojasi, toldama vis tolyn ir tolyn; avansuotieji pinigai grįžta atgal, kad juos vėl būtų galima mesti į cirkuliaciją, ir kad jie vėl grįžtų atgal; ir tas žaidimas kartojasi be galo. Pinigų judėjimas, kurį sukelia apytaka pinigai-prekė-pinigai, yra begalinis.
Tačiau kas yra šios apytakos varomoji jėga? Apytakos prekė-pinigai-prekė varomoji jėga yra aiški. Priešingai, apytaka pinigai-prekė-pinigai iš pirmo žvilgsnio atrodo neturinti jokios prasmės. Kai aš parduodu bibliją, kad už gautus pinigus nusipirkčiau duonos, tai, pasibaigus apytakai, aš gaunu visai kitokią prekę, negu turėjau iš pradžių, nors jos vertė yra ta pati. Pirmoji prekė tenkina mano dvasinį alkį, bet labai mažai man padeda, kai pastarasis jau numalšintas, kai aš, pavyzdžiui, bibliją jau žinau atmintinai, bet neturiu reikmenų fiziniam alkiui numalšinti.
Bet kai aš už 100 rublių perku bulvių, kad vėl jas parduočiau už 100 rublių, tai proceso pabaigoje aš atsiduriu toje pačioje vietoje, kaip ir buvau iš pradžių; visas procesas yra ir betikslis, ir nenaudingas. Nauda iš jo būtų tik tuo atveju, jeigu pinigų suma santorio pabaigoje būtų kitokia, negu pradžioje. Bet pinigų sumos viena nuo kitos skiriasi tik savo dydžiu. Tuo būdu, apytaka pinigai-prekė-pinigai nebus betikslė tik tuo atveju, jeigu pinigų suma, kuria baigiasi apytaka, bus didesnė už tą sumą, kuria ji prasideda.
Tas pinigų sumos padidėjimas iš tikrųjų ir sudaro skatinamąjį apytakos motyvą. Kas perka, siekdamas parduoti, tas perka tam, kad parduotų brangiau. Apytaka pinigai-prekė-pinigai normaliai vyksta tik tuo atveju, jeigu pinigų suma jos pabaigoje yra didesnė negu buvo pradžioje. Tuo tarpu apytaka prekė-pinigai-prekė, kaip žinome, normaliai vyksta tik tuomet, kai vertė tos prekės, kuria baigiasi apytaka, yra tokia pat, kaip ir vertė prekės, kuria ji prasideda.
Kiekvienas pirkimas tuo pat metu yra ir pardavimas, Ir atvirkščiai. Todėl apytaka pinigai-prekė-pinigai, matyti, turi tą pačią prasmę, kaip ir apytaka prekė-pinigai-prekė. Tačiau mums jau yra aišku, kad abi apytakos viena nuo kitos skiriasi iš esmės.
Jeigu aš – toliau nagrinėkime mūsų pavyzdį – perku už 100 rublių bulvių, kad vėl jas parduočiau, tuomet tai darau, siekdamas jas parduoti brangiau, pavyzdžiui, už 110, t. y. už 100+10 rublių, vadinasi, kalbant aplamai, už sumų, lygią pradinei, plius tam tikras priedas. Jeigu prekę pažymėsime raidėmis Pr, pradinę pinigų sumą – raide P, papildomą pinigų sumą – p, tai pilnąją formulę pinigai-prekė-pinigai galėsime išreikšti šitaip:
P – Pr – (P+p).
Šį p, šį vertės perteklių, kuris pasirodo apytakos pabaigoje virš pradžioje avansuotosios vertės, Marksas vadina pridedamąja verte. Jos nereikia painioti su jos pasireiškimo formomis – pelnu, palūkanomis ir t. t. lygiai taip pat, kaip vertės – su kaina. Dėstydami tuo tarpu mes kalbame tik apie ekonominių kategorijų pagrindus, o ne apie jų pasireiškimo formas. Tai mes pastebime, kad būtų išvengta nesusipratimų.
Pridedamoji vertė yra skiriamoji apytakos P – Pr – (P+p) ypatybė. Dar daugiau, vertė, cirkuliuojanti šios apytakos forma, pridedamosios vertės dėka pati įgauna naują pobūdį: ji tampa kapitalu.
Kapitalas gali būti suprastas tik pačiame šiame judėjime. Tai yra vertė, duodanti pridedamąją vertę. Kas atitrūksta nuo šio judėjimo ir nori suprasti kapitalą kaip nejudamą daiktą, tas visada susidurs su prieštaravimu. Dėl to ir atsiranda sutinkamoji paplitusiuose ekonomikos vadovėliuose painiava kapitalo sąvokos klausimu, klausimu, kokius daiktus galima vadinti kapitalu.
Vieni apibrėžia jį kaip’ darbo įrankį, ir tuo atveju prieiname prie to, kad kapitalistų būta akmens amžiuje; net beždžionė, perskelianti riešutą akmeniu, tada taip pat pasirodo esanti kapitalistas. Lygiai taip pat ir lazda, kuria valkata numuša vaisius nuo medžio, tampa kapitalu, o pats valkata – kapitalistu.
Kiti kapitalą apibrėžia kaip sutaupytą darbą, ir tuo atveju balėsams bei skruzdėms suteikiama garbė vadintis Rotšildo, Bleichrederio ir Krupo kolegomis. Kai kurie ekonomistai laiko kapitalu tiesiog visa tai, kas palengvina darbą arba daro jį našesnį, pavyzdžiui, valstybę, žmogaus žinias, jo dvasią.
Aišku, kad tokie visuotiniai apibrėžimai veda tik prie bendrų teiginių, kurie, galbūt, yra labai pamokantys vaikų elementoriuose, bet nė kiek nepalengvina mums pažinti žmonių visuomenės formas, jos dėsnius ir varomąsias jėgas. Marksas pirmasis išvijo iš politinės ekonomijos srities, tuos bendruosius teiginius, kurie iki jo beveik neribotai vyraudavo kai kuriuose jos skyriuose. Ypač taip būdavo dėstant kapitalo savybes bei ypatumus.
Mes matėme, kad kapitalas yra vertė, duodanti pridedamąją vertę, o jo bendroji formulė tokia: P – Per – (P+p). Jau iš pastarosios kyla faktais patvirtinama išvada, būtent, kad pinigai yra ta forma, nuo kurios kiekvienas naujas kapitalas pradeda judėti. Iš tos pačios formulės taip pat aiškėja, kad kapitalo judėjimas neišvengiamai sąlygoja jo piniginės formos pavirtimą įvairiomis prekių formomis, lygiai kaip ir atvirkštinį tų formų pavirtimą pinigais.
Iš šios formulės taip pat matome, kad ne kiekvieni pinigai ir ne kiekviena prekė yra kapitalas, kad kapitalu jie tampa tik tuo atveju, jeigu jie daro tam tikrą judėjimą. Bet šiam judėjimui vėl reikia ypatingų istorinių prielaidų,, su kuriomis mes dar susipažinsime. O pinigai, kuriuos aš- atiduodu, pirkdamas vartojimo reikmenį, pavyzdžiui, duoną ar švarką, tiek pat mažai tevykdo kapitalo funkciją,, kiek ir prekė, kurią aš pats pagaminau ir vėliau parduodu..
Žinoma, gamybos priemonės, sukauptasis darbas ir pan. sudaro medžiaginį kapitalo turinį, bet tik esant tam tikroms sąlygoms. Atsiribodami nuo šių sąlygų, mes tuo pačiu, atsiribojame nuo šiuolaikinio gamybos būdo ypatybių ir paskandiname jas tokiame rūke, kuriam esant galima kurti, kas tik patinka. Todėl visi išmokslintieji ir neišmokslintieji kapitalizmo atstovai nieko nenori žinoti nei apie Markse kapitalo teoriją, nei apie vertės teoriją, kuria ji pagrįsta..
2. Pridedamosios vertės šaltinis
Dabar mes žinome visuotinę kapitalo formulę: P – Per – (P+p). Bet mes dar nežinome, iš kur atsiranda p – pridedamoji vertė. Iš šios formulės lyg ir kyla išvada, kad pridedamoji vertė susidaranti vykstant pirkimo bei pardavimo aktams, kad ji, vadinasi, atsirandanti iš prekinės, cirkuliacijos.
Tokia pažiūra yra labai populiari, bet ji daugiausia remiasi prekės vertės suplakimu su vartojamąja verte. Tas suplakimas ypač ryškiai pastebimas tada, kai teigiama, kad’ mainuose laiminčios abi pusės, nes kiekvienas atiduodąs tai, ko jam nereikia, ir gaunąs tai, ko jam reikia. Ši mintis išreiškiama taip: „Aš atiduodu daiktą, kuris man turi mažesnę vertę, ir už jj gaunu tokį, kuris man turi didesnę vertę“/
Taip suprasti pridedamosios vertės atsiradimą galima tik tuo atveju, kai pati vertė tesuvokiama dar labai miglotai. Kad būtų galima pasitenkinti tokiu supratimu, reikia, iš vienos pusės, pamiršti, jog prekių mainai kaip tik remiasi jų vartojamųjų verčių skirtingumu, bet kartu ir prekių verčių lygybe. Iš antros pusės, reikia būti tokiam naiviam, kad galėtum, kaip dauguma skaitančiųjų vulgariuosius ekonomistus, laikyti teisybe visa tai, ką jie pasakoja, ir patikėti, jog, pavyzdžiui, šių dienų pirklio komercinės operacijos esančios toje pačioje pakopoje, kaip ir pirmykščiai mainai tarp laukinių. Mes jau žinome, kad pridedamoji vertė atsiranda ne pakopoje paprastųjų mainų, bet pakopoje prekinės cirkuliacijos, kuri vyksta tarpininkaujant pinigams, ir kad pridedamoji vertė iškyla aikštėn pinigų pertekliaus pavidalu. Vadinasi, esant santoriui, išreiškiamam formule P – Per – (P+p), negali būti nė kalbos apie kokį nors „pelną“, kurį aš gaunu, imdamas daiktą, turintį man vartojamosios vertės, ir atiduodamas daiktą, neturintį man tokios vertės.
Čia mes susiduriame su vulgariosios ekonomijos manevru, kurio ji mielai griebiasi, kai reikalas liečia jos svarbiausiąjį uždavinį – uždavinį apsunkinti šiuolaikinių ekonominių santykių pažinimą; ji sutapatina šiuolaikinius reiškinius su seniai praėjusių laikų reiškiniais.
Čia mes turime reikalo ne su mainais, o su prekine cirkuliacija. Normaliomis sąlygomis pastaroji tiek pat menkai tegali kurti pridedamąją vertę, kaip ir mainai, jeigu kiekvieną kartą lygios vertės yra mainomos į tokias pat lygias vertes.
Bet tarkime, kad prekinės cirkuliacijos dėsniai yra pažeisti. Įsivaizduokime, kad prekių savininkai gavo privilegiją pardavinėti prekes su 10% kainos priedu, palyginus su jų pradine verte. Dabar siuvėjas parduoda švarką ne už 30, bet už 33 markes. Tačiau – deja! – už statinaitę vyno, kurią jis anksčiau pirkdavo už 30 markių, dabar jis turi sumokėti taip pat 33 markes. Taigi jis nieko nelaimėjo.
Mes galime dar kartą pamėginti išsiaiškinti pridedamosios vertės atsiradimą. Tarkime, kad ne visi, o tik kai kurie prekių savininkai moka pirkti prekes žemiau jų vertės, o pardavinėti – aukščiau jų vertės. Pirklys perka iš valstiečio 40 centnerių bulvių, kurios yra vertos 100 markių, už 90 markių, o parduoda jas siuvėjui už 110 markių. Pasibaigus apyvartai, pirklio rankose atsiranda didesnė vertė, negu kad buvo jos pradžioje. Bet bendroji visų esančių verčių masė šiuo atveju lieka ta pati, kaip ir anksčiau. Pradžioje mes turėjome 100 markių vertę (valstiečio rankose) +90 markių (pirklio rankose) +110 (siuvėjo rankose) = 300 markių; pabaigoje: 90 markių (valstiečio rankose) + 110 markių (pirklio rankose) + 100 markių (siuvėjo rankose) = 300 markių.
Vadinasi, didesnė vertė pirklio rankose atsirado ne dėl to, kad vertė aplamai padidėjo, o dėl to, kad sumažėjo vertė kitų rankose. Jeigu panorėsiu tokią padidintą vertę pavadinti pridedamąja verte, tai aš taip pat galiu šiuo vardu pavadinti ir tą vertę, kurią vagis tiesiog vagia iš svetimos kišenės.
Beje, istoriniu požiūriu, pridedamosios vertės pasisavinimas prasidėjo kaip tik šituo būdu – arba prekybiniam kapitalui pasisavinant svetimą vertę prekinės cirkuliacijos procese, arba lupikiškajam kapitalui tai darant visai atvirai, už šito proceso. Bet abi šios kapitalo formos pasidarė galimos tik pažeidžiant prekinės cirkuliacijos dėsnius – atvirai ir šiurkščiai pažeidžiant pagrindinį jos dėsnį, kuris sako, kad vertės mainomos tik į lygias vertes. Todėl kapitalas, kol jis egzistavo tik prekybinio ir lupikiškojo kapitalo forma, prieštaravo savo meto ekonominei santvarkai, o kartu prieštaravo ir jo moralinėms pažiūroms. Senovėje, taip pat kaip ir viduramžiais, prekyba ir ypač lupikavimas turėjo blogą reputaciją; juos vienodai smerkdavo tiek antikiniai pagonių filosofai, tiek ir bažnyčios tėvai, tiek ‘ popiežiai, tiek ir reformatoriai.
Norėdami parodyti žinduolių tipą, mes neimsime kaip pavyzdžio ančiasnapio, kuris deda kiaušinius. Visai taip pat, norėdami pažinti kapitalą, kuris sudaro ekonominį šiuolaikinės visuomenės pagrindą, neturime remtis jo, taip sakant, prieštvaninėmis formomis – lupikiškuoju ir prekybiniu kapitalų. Tik atsiradus kitai, aukštesnei kapitalo formai, atsiranda taip pat ir sekančios grandys, kurios prekybinio bei lupikiško kapitalo funkcijas suderina su šiuo metu vyraujančios prekinės gamybos formos dėsniais. Tik nuo to laiko šios funkcijos nustoja turėjusios ligi tol neišvengiamą paprasto sukčiavimo bei tiesioginio apiplėšimo pobūdį. Prekybinis ir lupikiškasis kapitalas gali būti suprasti tik po to, kai mes išstudijuosime pagrindinę šiuolaikinio kapitalo formą.
Dabar yra suprantama, kodėl Marksas pirmuose dviejuose „Kapitalo“ tomuose visiškai nelietė prekybinio ir lupikiškojo kapitalo: šie tomai yra skirti kapitalo pagrindinių dėsnių tyrinėjimui.
Tad mums nėra ko ilgiau benagrinėti šias abi minėtas kapitalo formas.
Kaip išvadą mes tik turime konstatuoti tą faktą, kad pridedamoji vertė negali atsirasti iš prekinės cirkuliacijos. Pridedamosios vertės nesukuria nei pirkimas, nei pardavimas.
Bet, antra vertus, pridedamoji vertė negali taip pat atsirasti ir už prekinės cirkuliacijos sferos. Prekių savininkas, įdėdamas darbą, gali pakeisti prekės formą ir tuo būdu suteikti jai naują vertę, kurią apsprendžia jai sunaudoto visuomeniškai būtino darbo kiekis, bet pirminės prekės vertė dėl to nepadidės; tokiu būdu prekė neįgys jokios pridedamosios vertės. Jeigu audėjas perka 100 markių vertės šilką ir padaro iš jo šilkinę medžiagą, tai šitos medžiagos vertė bus lygi šilko vertei plius vertė, kurią sukūrė audėjo darbas. Šilko, kaip tokio, vertės tas darbas nė kiek nepadidins.
Taigi mums yra iškilusi keista mįslė: pridedamosios vertės negali sukurti prekinė cirkuliacija, bet ji taip pat negali atsirasti ir už cirkuliacijos sferos.
3. Darbo jėga kaip prekė
Įsižiūrėkime geriau Į visuotinę kapitalo formulę. Ji sako: P – Per – (P+p). Ją sudaro du aktai: P – Pr, prekės pirkimas, ir Pr – (P+p), jos pardavimas. Pagal prekinės cirkuliacijos dėsnius, vertė P turi būti lygi Pr, o Pr – lygi (P+p). Bet tai yra galima tik tuomet, kai Pr pati padidėja, t. y. kai Pr yra tokia prekė, kuri savo vartojimo procese gamina didesnę vertę, negu turi ji pati.
Pridedamosios vertės mįslė bus išspręsta, kai tik mes rasime prekę, kurios vartojamoji vertė turi specifinę savybę būti vertės šaltiniu ir kurios vartojimas yra vertės kūrimas, kai formulė P – Pr– (P+p) jos atžvilgiu įgaus tokį pavidalą: P – Pr… (Pr+pr) – (P+p).
Bet mes žinome, kad prekių vertę kuria tik darbas. Vadinasi, aukščiau pateiktoji formulė gali tapti realybe tik tuo atveju, jeigu darbo jėga tampa preke.
„Darbo jėga arba sugebėjimu dirbti mes suprantame visumą fizinių ir dvasinių sugebėjimų, kuriuos turi organizmas, gyvas žmogaus asmuo, ir kuriuos jis paleidžia veikti kiekvieną kartą, kai gamina kurias nors vartojamąsias vertes“ („Kapitalas“, I t., 153 psl.).
Darbo jėga turi pasirodyti rinkoje kaip prekė. Ką tai reiškia? Aukščiau mes matėme, kad prekių mainų prielaida yra prekių savininkų teisė visiškai laisvai disponuoti savo prekėmis. Vadinasi, darbo jėgos savininkas – darbininkas, – jei jo darbo jėga turi tapti preke, turi būti laisvas žmogus. Kad jo darbo jėga galėtų likti preke ir ateityje, darbininkas turi parduoti ją ne visam laikui, o tik tam tikram laikui: kitaip jis tampa vergu ir iš prekės savininko pasidaro preke.
Jeigu jau darbo jėga turi tapti preke, tai turi būti įvykdyta dar viena sąlyga. Kaip jau matėme, tam, kad vartojamoji vertė galėtų tapti preke, ji neturi būti vartojamąja verte jos savininkui. Lygiai taip pat ir darbo jėga, jei ji turi pasirodyti rinkoje kaip prekė, turi nustoti buvusi vartojamąja verte darbininkui. Bet darbo jėgos vartojamąją vertę sudaro tai, kad ji gamina kitas vartojamąsias vertes. Tokio gaminimo prielaida yra reikalingų gamybos priemonių turėjimas. Jeigu darbininkas turi gamybos priemones, jis savo darbo jėgos neparduoda. Jis pats ją naudoja ir parduoda savo darbo produktus. Kad darbo jėga taptų verte, darbininkas turi būti atskirtas nuo gamybos priemonių ir pirmiausia nuo svarbiausios gamybos priemonės – žemės.
Darbininkas turi būti laisvas visais atžvilgiais, laisvas nuo bet kurios asmeninės priklausomybės, taip pat laisvas ir nuo visų būtinų gamybos priemonių. Tokios yra tos preliminarinės sąlygos, kurios reikalingos tam, kad pinigų savininkas galėtų paversti juos kapitalu. Šių preliminarinių sąlygų gamta nesuteikia. Jos būdingos ne kiekvienai visuomenei. Jos yra ilgo istorinio vystymosi rezultatas. Tik palyginti vėlai jos taip paplinta, jog gali daryti lemiamos įtakos visai visuomeninei santvarkai. Šiuolaikinio kapitalo egzistavimo istorija prasideda nuo XVI amžiaus.
Dabar mes žinome prekę, kuri kuria pridedamąją vertę. Kokio dydžio yra jos pačios vertė?
Prekės – darbo jėgos – vertę, panašiai kaip ir kiekvienos kitos prekės vertę, apsprendžia darbo laikas, visuomeniškai būtinas jai pagaminti, vadinasi, ir atgaminti.
Darbo jėga gali būti tik tada, jeigu yra darbininkas. Jo egzistavimui palaikyti yra reikalinga tam tikra pragyvenimo reikmenų suma. Vadinasi, darbo laikas, būtinas darbo jėgai pagaminti, yra lygus tam darbo laikui, kuris yra visuomeniškai būtinas tai pragyvenimo reikmenų sumai pagaminti.
Šios sumos dydį apsprendžia eilė aplinkybių. Kuo daugiau eikvojama darbininko darbo jėga, kuo ilgiau ir intensyviau jis dirba, tuo daugiau jam reikia pragyvenimo reikmenų, kad jis galėtų atstatyti sunaudotą energiją, kad pajėgtų rytoj dirbti lygiai taip pat, kaip jis dirbo vakar.
Antra vertus, darbininkų klasės poreikiai įvairiose šalyse yra skirtingi, priklausomai nuo kiekvienos šalies gamtinių ir kultūrinių ypatybių. Norvegijos darbininkui reikia didesnės pragyvenimo reikmenų sumos, negu Indijos darbininkui; maistas, drabužiai, butas, kuras ir kt., kurie yra reikalingi pirmajam gyventi, reikalauja didesnio darbo laiko kiekio sau pagaminti, negu Indijos darbininko gyvenimo reikmenys. Toliau: tokioje, sakysime, šalyje, kur darbininkai vaikšto basi arba nieko neskaito, jų poreikiai yra ribotesni, negu ten, kur jie, esant tokioms pat klimatinėms bei kitoms gamtinėms sąlygoms, yra labiau išsilavinę, dėvi avalynę, skaito knygas ir laikraščius.
„Taigi, – sako Marksas, – priešingai kitoms prekėms, darbo jėgos vertės apibrėžimas apima istorinį ir moralinį elementą“ („Kapitalas“, I t., 157 psl.).
Be to, kaip kiekvienam žinoma, darbininkas yra mirtingas. Bet kapitalas nori būti nemirtingas. Tam reikia, kad darbininkų klasė būtų nemirtinga, kad darbininkai daugintųsi. Vadinasi, darbo jėgai palaikyti būtinų pragyvenimo reikmenų suma apima taip pat ir pragyvenimo reikmenis, būtinus darbininko vaikams (o kai kada ir žmonai) pragyventi.
Pagaliau, darbo jėgos gaminimo kaštams taip pat reikia priskirti ir jos išmokslinimo kaštus, kaštus, kurie reikalingi atitinkamiems įgūdžiams įgyti tam tikroje darbo šakoje. Beje, daugumai darbininkų šie kaštai yra nepaprastai maži.
Visos šios aplinkybės sąlygoja tai, kad darbininkų klasės darbo jėgos vertė tam tikroje šalyje ir tam tikru metu yra apibrėžtas dydis.
Iki šiol mes kalbėjome ne apie kainą, o apie vertę; ne apie pelną, o apie pridedamąją vertę. Lygiai taip pat ir čia reikia turėti galvoje, kad mes kalbame apie darbo jėgos vertę, o ne apie darbo užmokestį. Tačiau jau čia reikia nurodyti vieną ypatybę, pastebimą apmokant darbo jėgą- Vulgariųjų ekonomistų nuomone, kapitalistas mokąs darbininkams avansu, nes jis dažniausiai mokąs darbininkui anksčiau, negu suspėjąs parduoti jo darbo produktą. Tuo tarpu iš tikrųjų kaip tik darbininkas teikia savo darbą kapitalistui kreditan.
Tarkime, kažkas perka bulves, kad suvartotų jas spiritui gaminti. Už bulves jis moka tik po to, kai jau išvarė iš jų spiritą, tačiau prieš jį parduodamas. Ar ne juokinga būtų tuomet, jeigu jis imtų teigti, kad sumoka valstiečiui bulvių kainą avansu, nes moka jam anksčiau, nei spėjo parduoti spiritą? Atvirkščiai, valstietis kredituoja jį savo bulvių kaina tam laikui, iki jis pagamins spiritą.
Jeigu mes sakome, kad mokame grynais pinigais, tai tas reiškia, jog mes mokame už prekę, kai tik ją nuperkame. Pirkliai gerokai nusistebėtų mūsų ekonomine išmintimi, jeigu mes imtume tvirtinti, kad tas, kuris moka už jų prekes tik po to, kai jos suvartotos, ne tik moka grynais, bet net moka jiems pinigus avansu. Tačiau vulgarieji ekonomistai lig šiol drįsta kalbėti darbininkams panašias nesąmones.
Jeigu iš darbininkų jų prekė – darbo jėga –būtų perkama grynais pinigais, tai už ją būtų mokama tuo pačiu momentu, kai ji pereina kapitalisto žinion, t. y. kiekvienos savaitės pradžioje, o ne jos pabaigoje. Tuo tarpu, esant dabartinei apmokėjimo sistemai, darbininkai ne tik rizikuoja savo darbo užmokesčiu, bet ir yra priversti gyventi skolon ir dėl to ramiai kęsti visokiausią smulkioje prekių krautuvėje perkamųjų pragyvenimo reikmenų falsifikavimą bei padirbinėjimą. Kuo ilgesni yra atsiskaitymo terminai, tuo blogiau būna darbininkams. Dviejų savaičių ir net mėnesiniai atsiskaitymo terminai – tai sunki našta, slegianti samdomąjį darbininką.
Tačiau, kokia bebūtų uždarbio išmokėjimo darbininkams sistema, normaliomis sąlygomis darbininkas ir kapitalistas visada stovi vienas priešais kitą kaip du prekių savininkai, mainantieji lygias vertes vieną į kitą. Kapitalo judėjimas nuo šiol vyksta jau ne prieš prekinės cirkuliacijos dėsnius, o tų dėsnių pagrindu.
Vadinasi, darbininkas ir kapitalistas stovi vienas priešais kitą kaip laisvi ir lygūs, vienas nuo kito nepriklausomi asmenys; kaip tokie jie priklauso vienai ir tai pačiai klasei, jie – broliai. Darbininkas ir kapitalistas maino lygias vertes vieną į kitą: teisingumo, laisvės, lygybės ir brolybės viešpatija – tūkstantmetė laimės ir taikos viešpatija, atrodo, yra prasidėjusi kartu su samdomojo darbo sistemos įsiviešpatavimu. Pavergimo ir tironijos, išnaudojimo ir kumščio teisės vargai pasiliko ten, praeityje.
Taip mums skelbia išmokslintieji kapitalo interesų gynėjai.
Šaltinis: Karlo Markso ekonominis mokslas / Karlas Kautskis. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958. – pp. 44-54.
