Redakcijos komentaras: Galina Serebriakova (1905-1980) – tarybinė rusų istorikė, paskyrusi gyvenimą Karlo Markso gyvenimo ir darbų studijoms. Šios temos ji ėmėsi tikslingai, laikydama Markso filosofiją, jo idėjas nepamainomu dvasiniu ginklu siekiant žmogaus ir žmonijos išvadavimo. Todėl greta mokslinių monografijų, norėdama populiarinti Markso temą tarp jaunimo, Serebriakova parašė vadinamąją „Prometėjo“ trilogiją – tai yra, Markso biografijai skirtą dokumentinių romanų seriją. Čia skaitytojų dėmesiui teikiame pirmąją „Prometėjo“ trilogijos dalį, „Markso jaunystė“, kurioje atvaizduojama didžiojo revoliucionieriaus veiklos pradžia, jo asmenybės išsivystymas plačiame XIX amžiaus Vakarų Europos politinių įvykių, socialinių ir kultūrinių realijų fone.
***
TREČIAS SKYRIUS
BUNDANTI VOKIETIJA
1
Bažnyčios gatvės pabaigoje, trilangiame kampiniame name su kiemo pastatais, siekiančiais beveik senąją miesto sieną, yra „Heseno nakvynės namai“. Darmštate turbūt neatsirastų žmogaus, kuris užeigoje nors kartą nebūtų gėręs vyno ar alaus, nepersimetęs nors keliais žodžiais su jos šeimininku.
Dar gerokai prieš tai, kai Giurkneris gavo palikimą, jį jau gerai pažinojo miestas, ypač turguje prekiaujantys valstiečiai.
Ponas Hugas Giurkneris tada sargavo ir budėdavo sarginėje prie dryžuoto šlagbaumo. Iš važiuojančių į miestą vežimų rinkdavo mokesčius: jo valioje buvo suveržti ar atleisti užtvarą laikančią grandinę. Sargas, vėliau smuklės savininkas, tvirtai laikėsi senolių papročių. Jis ilgai nesiryžo keisti sutrūnijusių „Heseno nakvynės namų“ baldų; ilgai nesiryžo išmesti griozdiškų krėslų su aukštomis, raižytomis, dulkių primurusiomis atkaltėmis ir gyrėsi buvęs paskutinis, kuris Darmštate nusikirpo nucibusią kaselę.
Giurkneris mielai kalbėdavo apie politiką, kuri jo glotniai kirptoje išteptoje galvoje vėlėsi siaubingu chaosu. Iš didelės meilės armijai jis šlovino Napoleoną, nepamiršdamas pabrėžti, kad tryliktaisiais metais tarnavo apsaugos būry ir gynė tėvynę. Karinis kirpėjas tada ir nurėžė jo brangiąją senovinę kaselę.
Politinės Giurknerio pažiūros darėsi vis painesnės. Jis griežtai smerkė graikų sukilimą, o per Rusijos–Turkijos karą smuklėje demonstratyviai pasikabino nutepliotą sultono Machmudo portretą. Netrukus jis taip pat karštai palaikė lenkų sukilėlius ir netgi įsitaisė pypkę su Skržineckio galva.
Kai jam prikišdavo nenuoseklumą, smuklininkas atkirsdavo, kad graikai – kvaili tinginiai, o lenkai – protingi ir darbštūs.
Šitaip sakydamas, jis turėjo galvoje smuklės tarną Voiceką, pabėgusį po Varšuvos sutriuškinimo ir svetingai priglobtą „Heseno nakvynės namuose“.
Būdamas griežtas monarchijos šalininkas, Giurkneris visada buvo opozicijoje miesto ir luomų korporacijoms, vis kritikuodavo valdžios potvarkius, šaipydavosi iš rūmų tarnybos bei caro favoritų. Giurkneris ypač burnodavo, kad buvo išlaidus didysis hercogas.
Šios „Heseno nakvynės namų” šeimininko savybės suteikė jam drąsių liberalių pažiūrų žmogaus šlovę ir j Bažnyčios gatvę sutraukdavo daugybę nepatenkintų darmštatiečių. Vakarais užeigoje rinkdavosi ne tik susikaupę lėtūnai miestiečiai, bet ir triukšmingi, neramūs studentai: Darmštate dar klestėjo studentų laisvamanybė.
Giurkneris visada laikėsi prie tų stalų, kur pokalbis darydavosi itin įžūlus ir garsus.
Pripažindamas studentų mokytumą, jis buvo linkęs verčiau iš šalies, tylint atidžiai klausytis jų ginčų.
Ketvirtainė salė vakarais skendėjo sūdriuose pypkių dūmuose.
Valgio gaminimu užeigos virtuvėje rūpinosi pati šeimininkė, Giurknerio žmona Margarita. Apkūni raudonskruostė moteris gavo gerą pagal savo padėtį išsilavinimą pavyzdingų šeimininkių pensione. Giurkneris mėgo girtis bičiuliams žmonos atestatais, liudijančiais jos stropumą ir ypatingus sugebėjimus kaip rankdarbininkės ir kulinarės. Ištekėjusi ne širdies įsakyta, o įsiteikdama tėvams, Margarita visas savo mintis ir didžiulę energiją skyrė „bizniui“, tai yra „Heseno nakvynės namams“. Ji šeimininkavo, tvarkė kasą, griežtai tikrindama, kad vyras iš geraširdystės lankytojų negirdytų ir nemaitintų veltui. Dėl to sutuoktiniai dažnai ginčydavosi.
Svarbiausias Margaritos argumentas šiais atvejais būdavo ne vaikai ir jų ateitis, o „juoda diena“, kurią ji regėdavo kiekviename naujų metų kalendoriuje.
„Juodos dienos“ pavyzdys smuklininkei buvo 1817 metai, kai visuotinė krizė galingą guldeną pavertė vos ne menkaverčiu kreiceriu, kai šlyjantys reikalai neretai baigdavosi krachu. Tada viską prarado Margaritos tėvas, valdęs vežikų įmonę.
Giurknerių namo kieme buvo išlikusi senovinė lūšnelė, kurią nuomodavo pameistriams.
1833 metų pabaigoje namuke apsigyveno jaunas siuvėjas Johanas Štokas, kurį Giurkneris pažinojo dar vaiką. Malonus, linksmas Štoko charakteris ir ypač mielos, nepavargstančios jo žmonos prancūzaitės Ženevjevos kuklumas Giurknerius nuomi-ninkų atžvilgiu nuteikė palankiai.
Palikęs Lioną, Johanas Štokas pakeliui j Vokietiją daugiau negu metams įstrigo Paryžiuje, kur dirbo siuvykloje Taikos gatvėje. Ten vokietis siūdavo sagas prie mundurų, frakų, liemenių ir surdutų turtingiems prancūzams, kurie siūdindavosi šitoje vienoje iš brangiųjų sostinės gatvių. Jokio kitokio darbo, išskyrus sagų siuvimą, Štokui nepatikėjo.
Jis tada labiausiai domėjosi „Vokiečių liaudies sąjunga“, kurios nariai daugiausia buvo tėvynę palikę vokiečių darbininkai. Darbo ir ginčų įkarštyje nuo choleros mirė Johano tėvas, ir pameistrys grįžo į Darmštatą, kur su žmona ir įsikūrė.
Iš pradžių jų gyvenimas slinko ramiai, be didelių rūpesčių. Štokas stebėjo aplinką, atnaujino senas pažintis arba užmegzdavo naujų. Kartu jis pažindino Ženevjevą su miestu ir apylinkėmis, kur gimęs ir augęs. Laisvomis dienomis Johanas ir Ženevjeva nueidavo į eglyną ant Viešpaties kalno. Lomoje kaip dramblių banda dūlavo pilki ir griozdiški granito rieduliai. Tarp žemų uolų Johanas iš šakų ir lapų pastatė palapinę, iš samanų bei velėnų sumeistravo suolus. Ženevjeva linksmai puotai iš krepšio išsiimdavo kuklaus valgio. Šiltomis vasaros naktimis pačių pasistatytame būste jie likdavo nakvoti. Tekant saulei, juos pažadindavo rasa.
Laisvomis, švenčių dienomis Štokas vesdavosi žmoną pasivaikščioti už miesto. Netoli nuo Darmštato, pradedant Frankenštainu prie šešeto mylių kalnų kelio į Gepenheimą, kiekvienai myliai tekdavo po vieną sugriuvusią pilį. Štokas iš vaikystės prisiminė vienodas, nelinksmas su griuvėsiais susijusias legendas ir pasakodavo jas žmonai.
Niūrūs, nirtūs viduramžiai kaip plėšrus varnas virš dvėselienos tiesė sparnus, ir tamsūs šešėliai krito ant naujo amžiaus.
Ženevjeva susižavėjusi klausydavosi vyro. Jai patiko keistos istorijos apie riterių žygius, apie žiaurius susidorojimus su nusikaltusiomis princesėmis, neįtikusiais juokdariais ir įsidrąsinusiais baudžiauninkais. Apgriuvusiuose bokštuose ji norėjo įžvelgti nepaprastų jausmų ir gražių širdies kančių pėdsakų.
Johanas šaipėsi iš žmonos romantiškumo. Laiko sužalotos senos feodalų pilys jam atrodė kaip nugalėti priešai.
– Kiekvieni šie griuvėsiai, – kalbėjo jis 2enevjevai, – balsus kalėjimas. Juose pūdydavo tavo ir mano protėvius.
2
Pirmoji nelaimė, kuri užgriuvo Štokų namelį, buvo ankstyvą gegužės rytą žilo paštininko invalido atneštas laiškas. Išgirdusi grindiniu bilsnojančią medinę koją, Ženevjeva puolė prie vartų – tėvas seniai nieko nerašė. Laiškanešys ilgai rausėsi brezentiniame krepšyje, kol rado didelį voką su spausdintomis raidėmis rūpestingai užrašytu adresu.
Virpėdama iš susijaudinimo ir džiaugsmo, ji nešėsi voką per kiemą, ilgai nesiryždama atplėšti. Pagaliau laiškas išimtas. Tolimas Buvri giminaitis pranešė, kad Ženevjevos tėvas buvo suimtas tuoj po nepasisekusio šilko audėjų sostinės sukilimo.
Nuo balandžio 9-osios iki 15-osios Lione vyko maištas. Kaip ir 1831 metais, vyriausybė į darbininkų reikalavimus atsakė karteče. Proletarai buvo sumušti.
Balandžio 16-ąją Krua Ruso dirbtuvės savininką, kaltinamą kaip vieną iš sukilimo organizatorių, uždarė į kalėjimą. Vilties, kad greitai paleis, nebuvo.
– „Kadangi dirbtuvė liko be šeimininko, stakles pardavėme, – garsiai skaitė Štokas laišką iš Liono. – Namą nugriovimui nupirko Brošė. Jis Krua Ruse stato didžiulį fabriką, kokio mūsų mieste dar nėra buvę.“
Ženevjeva verkia. Išskyrus kapus, išskyrus kalėjimą, kur gyvas palaidotas tėvas, Lione ji nieko nebeturi.
3
Vakare pas Stokus ateina Voicekas. Jį slegia vienatvė, jis nori pasikalbėti apie tai, kas išgyventa, kas gyvenime svarbiausia. Ženevjeva vangiai tvarko kambarį, ant šalto židinio deda išplautas lėkštes ir puodelius, ant dėžės dėlioja gabalus sukirptos medžiagos ir sudriskusias, nešvarias, prakaito prisigėrusias liemenes, kelnes, durtinius, kuriuos jos vyras lopo. Nuo stalo prie lango ji renka adatas, žirkles, siūlų kamuoliukus, sagas ir tiesia drobinę staltiesę. Jos užverktos akys vis krypsta lovos pusėn, kur po pagalve guli laiškas.
Iš didžiojo kiemo pro atvirą langą sklinda mėšlo kvapas. Rusvos atvykstančių į nakvynės namus karietos kvepia degutu ir spygliais. Tolumoje pratisai žvengia arkliai.
– Darmštatas nepanašus į Varšuvą, o Hesenas – į Lenkiją, – prabyla Voicekas.
Tėvynę jis prisimena meilingai ir droviai, kaip brangią toliuose esančią moterį.
Ant žalių kalvų šlama tuopos ir liepos. Žydi obelys, trešnės, kriaušės. Virš pušyno, virš kerpėtų lygumų, virš baltų valstiečių pirkių ir bajorų puošnių sodybų šviečia plokščias mėlynas mėnulis. Skamba lumzdeliai, dūzgia rateliai.
Virš visos Lenkijos girdėti šaižus metodiškas caro botago švilpesys.
Juodas blizgantis Nikolajaus batas primygo žalias erdves, o kulnas slegia pačią šalies širdį – Varšuvą.
– Sukilimas Varšuvoje prasidėjo trisdešimtųjų metų lapkritį, – sako Voicekas.
„Metais anksčiau negu Lione“, – mąsto Štokas. Jis prisimena rudens naktį, klampią darganą, ankstyvą sutemą ir namus– dūzgiančius avilius: dirba audėjai.
– Aš buvau Vysockio pulko kareivis, – tęsia lenkas. – Jis man patikėjo sąmokslo paslaptį ir sutartą slaptažodį. „Broliai! – sukilimo naktį kalbėjau kareivinių draugams. – Rusų caro manifestas veja mus iš Lenkijos. Mus skiria būti laisvės budeliais Belgijoje ir Prancūzijoje. Nedarysime šio baisaus nusikaltimo. Mes nepaliksime tėvynės. Tegyvuoja laisva Lenkija!” Man nereikėjo ilgai įtikinėti kareivių; jie ne prasčiau už mane savo nugaromis išbandė caro botago kirčius. Kai Vysockis ir praporščikų mokykla atėjo pas mus, pėstininkai buvo ginkluoti ir pasirengę kariauti. Mes atakavome gvardijos ulonus ir, susijungę su vienminčiais, patraukėme į Lazenkų mišką. Ten jau laukė studentai. Aš su Vysockio būriu ėjau į Belvederį sulaikyti Konstantino. Kai užkopėme marmuriniais rūmų laiptais, švito. Caro brolio kabinete buvo tuščia: jis su kunigaikštiene Lvovič pabėgo. Įėjome į kitus karaliaus kambarius. Visur – skubaus bėgimo pėdsakai. Po trumpo mūšio su sargyba dvaras visiškai perėjo į mūsų rankas. Per parą revoliucija apėmė visą Lenkiją. Aš prisijungiau prie raudonųjų, ir mes, o ne baltieji, šlėktos, kunigaikščiai, kaip kad turtuolis Cartoryskis, – mes, o ne jie, padarėme perversmą ir išvijome iš Varšuvos priešus. Kitą dieną po sukilimo mūsų kariuomenėje buvo jau trisdešimt tūkstančių kareivių. Mums padėti traukė lenkai iš Rusijos, Austrijos ir Prūsijos žemių. Aš išėjau į partizanų kavaleristų būrį, sudarytą iš valstiečių dalgininkų. Jie atėjo į miestą ginkluoti dalgiais. Pavasarį apsistojome miške prie Bugo ir ten kaip kurmiai išsirausėme žemines. Argi galima užmiršti naktis prie laužų, pokalbius, dainas? Argi galima užmiršti tuos laikus?.. Stojant vasarai, prasidėjo caro armijos puolimas. Mūsų drąsuoliai didvyriai neišdavė tautos vėliavos. Feldmaršalas Dibičius bergždžiai mėgino papirkti, grasinti. Kareivių drąsa buvo neapsakoma. Ar tu, Stokai, žinai, kas yra laisvė, kas yra kova dėl laisvės? – Voiceko akys žaižaruoja.
Johanas liūdnai šypsosi. Jo akyse šmėsteli Brotas, Lia Gijoteras, štabas Krua Ruso aikštėje.
– Ar tu, Johanai, žinai, kas yra pralaimėjimas? – klausia Voicekas, ir jo balsas dreba. Jis nusuka į šalį ašarų pilnas akis.
Daug kartų Voicekui teko pasakoti savo istoriją. Daug frazių jau virto ausiai įprastos, apsitrynė, sustingo. Tačiau pats pasakojimas neprarado patetiško pakilumo.
– 1832 metų rugsėjo šeštą, – susitvardęs vėl kalba Lenkijos sukilėlių kariuomenės kareivis, – caro artilerija ėmė plis- kinti j priešakines linijas. Prisimenu gūdų kanonados gausmą. Mes buvome nusilpę nuo neatsargių diversijų ir žymiai menkesni skaičiumi už priešininką. Paškevičius vedė į Varšuvą jungtinius Kreino, Golovino ir Riūdigerio korpusus.
Voicekas ant stalo pirštu piešia karinį sukilimo žemėlapį. Štokas įdėmiai seka jo judesius.
– Čia – Volia, kaimas prie Varšuvos, – aiškina lenkas. – Jis apsuptas. Nuo sostinės mus skiria Vysla, – jis nubrėžė brūkšnį, ir įdėmiai klausančiai Ženevjevai vaidenasi pasakotojo balsą stelbiantis vandens čiurlenimas. – Aš buvau kaime, pulke, kuriam vadovavo generolas Sovanskis. Mums į pagalbą su savo būriu atėjo Vysockis. Laimėti nebuvo vilties: kazokai įsiveržė į Volią, ir mačiau, kaip žuvo Sovanskis. Kartu su dviem draugais išnešiau leisgyvį Vysockį ir sutvarsčiau žaizdas. Tačiau atgavęs sąmonę ir supratęs, kokia mūsų padėtis beviltiška, jis iš nevilties nusiplėšė tvarsčius. Didvyris nenorėjo matyti, kaip pavergiama Lenkija, ir šaukėsi mirties. Kai pasiekėme Varšuvą, miestą buvo nutarta atiduoti. Pabūgęs seimas ieškojo, kaip išvengti mūšių sostinės gatvėse. Nematydami kitos išeities, kartu su dvidešimčia tūkstančių Lenkijos kariuomenės kareivių perėjome Prūsijos sieną. Mus vedė Rybinskis. Lenkija žlugo, o aš likau gyvas.
Štokas ramina ir juokais priekaištauja Voicekui. Bet lenkas jo negirdi.
– Mes išblaškyti po pasaulį. Neapykanta despotizmui – tai viskas, ką mes pasiėmėme su savim. Ji vis stiprėja.
– O ką jūs davėte darbininkams? – klausia Johanas.
Voicekas susimąsto ir negreit atsako.
– Pirmiausia reikėjo išvaduoti tėvynę, o vėliau, aišku, būtume pasiekę ir lygybės, – netvirtai sako jis.
– Ko gero, tu teisus, būtumėte išsilaisvinę iš rusų carų priespaudos, o paskui jau ir iš savo despotų, – pritaria Stokas. – Tačiau jūs savo kūnu uždengėte Paryžiaus ir Belgijos revoliucijas.
– Būtent taip, – pagyvėja Voicekas. – Kol Paškevičius kėlėsi per Būgą ir Vyslą, prancūzai įžengė į Belgiją, išvijo olandus ir davė jai nepriklausomybę.
4
Dienos Darmštate įvairumu nepasižymėjo, ypač skurdžioje turgaus apylinkėje. Štokas daugiausia taisydavo palaikius verslininkų ir smulkių pirklių drabužius. Ženevjeva padėjo jam siūti ir tvarkė nedidelį namų ūkį. Vasaros dienomis labiau už tvankų ir tamsų kambarėlį ji mėgo kiemą, kur po stogeliu galėjo virti ant gorės ir skalbti geldoje. Čia pat stovėjo didelės statinės lietaus vandens. Šulinys buvo nearti, aikštelėje prie bažnyčios.
Štokas kirpo ir siuvo įsitaisęs prie lango. Jis mėgo niūniuoti tęsiamas heseniečių dainas. Klausydamasi jo, Ženevjeva laiminga šypsodavosi. Ji Johaną vis labiau mylėjo. Ženevjevos didis jausmas vyrui praturtėjo tuo švelnumu, pasišventimu, pagarba, kuriuos kitados jautė motinai, broliams, netgi Lionui.
Kartais, įsitaisiusi prie Johano kojų, jaunoji moteris, glausdama prie savo skruostų subadytas šiurkščias vyro rankas, šnibždėdavo: „Tu – mano tėvas, motina, broliai, tėvynė, vyras, draugas, tu – viskas, ką aš turiu pasaulyje“.
Mažoji darbininkė niekada neįsivaizdavo, kad vyras su moterim gali elgtis taip, kaip su ja elgėsi Štokas. Senasis Buvri Katerinos neskriausdavo, tačiau jo pažiūros į žmoną buvo kupinos geraširdiškos ironijos ir stipriojo atlaidumo silpnesniam. Johanas su Ženevjeva elgėsi kaip su lygia. Jis visokeriopai stengėsi įkvėpti jai pasitikėjimą savo jėgomis, padėjo nugalėti drovumą.
Išaugusi Ronos krantinėje rėkaujant Dandjė, galingų komi- sionierių meilinimosi įbauginta, Ženevjeva liguistai bijojo žmonių.
Baimė suglaudė jai pečius, o eisenai suteikė nepatiklaus skubrurno. Ženevjeva visada tarsi ieškojo atramos ir paramos, visai nepasitikėdama savo jėgomis. Liono sukilimui pralaimėjus, iš rytojaus ji nelaukė nieko, išskyrus vargą ir nesėkmes. Naktimis ji dažnai sapnuodavo sužvėrėjusius dragūnus, nenumaldomus policininkus, kalėjimus ir patrankų žiotis. Ji regėdavo savo motiną peršautu kiaušu. Kraujas tekėjo ant juodos vėliavos, rašydamas raides: „Gyventi dirbant arba mirti kovojant!“ Baisūs gyvi sapnai!
Visą valią Ženevjevai atimdavo pastangos savo baimes nuslėpti nuo vyro ir netapti kliūtimi jam einant pasirinktu keliu. Jautrus Johanas ją ypač gerbė už tai.
Vienintelis žmogus, be Štoko, sugebėjęs prisijaukinti nepatikliąją, droviąją Ženevjevą, buvo Margarita Giurkner. Moterys mėgo valandų valandas plepėti kieme. Susilenkusios prie geldų su skalbiniais, jos dažnai dalydavosi savo rūpesčiais ir mintimis.
5
1820 metais Didžioji Heseno hercogystė išsikovojo konstituciją. Kruvini sukilimai, atsisakymas mokėti mokesčius pagarsėjusį lėbautoją Liudviką Pirmąjį privertė nusileisti ir pasirašyti įstatymą, kuris greta pirmųjų feodalinių klerikalinių rūmų įsteigia antruosius – liaudies rūmus. Liaudimi šiuo atveju buvo laikomi vidurinio luomo atstovai, kurių gaunamos algos liudijo juos esant pasiturinčiais ir gebančiais saugoti valstybės tvarką. Vargingiausieji piliečiai, smulkūs amatininkai, valstiečiai į naujuosius rūmus pakliūti negalėjo. Hercogo konstitucija, Meternicho nurodymu nukenksminta gudragalviškomis išlygomis, Darmštato valdytojams nė kiek netrukdė šėlti ir švaistyti pinigus, surinktus iš valstiečių, visiškai nualintų mokesčių ir feodalinių prievolių naštos.
Niekur kitur Vokietijoje mokesčiai kaimo varguomenės neslėgė taip skaudžiai, kaip Heseno hercogystėje: kiekvienam asmeniui teko po šešis guldenus ir dvylika kreicerių – suma, sudaranti beveik visas valstiečio metines pajamas.
Naujasis hercogas Liudvikas Antrasis savo išlaidų tėvą pranoko būdu ir įpročiais. Jo įžengimo į sostą iškilmės kainavo daugiau kaip šimtą tūkstančių guldenų, bet ir tai nepatenkino monarcho apetito.
Sena, niūri Darmštato pilis nepatiko prie Paryžiaus Ir Vienos prabangos įpratusiam hercogui. Nepaisydamas milžiniškų didžiojo hercogo giminės skolų, Liudvikas panoro pasistatydinti naujus rūmus. Antrieji deputatų rūmai pasipriešino. Tuo metu Paryžiuje įvyko revoliucija, kuri nuvertė Karolį Dešimtąjį. Griūvančio sosto traškėjimas pabudino Europą. Per mieguistą vokiečių kunigaikštysčių užtakį nusirito ribuliai.
1830 metų rugsėjo mėnesį sukilo Aukštutinis Hesenas. Su šūkiais: „Laisvė ir lygybė!“, nustelbusiais būgnų tratėjimą, iš kaimo į kaimą ėjo valstiečiai. Jie traukė basi, išsekę, sulopytomis drobinėmis kelnėmis ir papilkėjusiais marškiniais, su šakėmis ir pjautuvais. Vėjas taršė pasišiaušusias barzdas ir plaukus, dulkės gulė ant niūrių įdegusių veidų.
Sukilėlių eilės vis gausėjo. Kiekviena šeima siuntė savanorius. Paskui pjovėjus ir dalgininkus riedėjo vežimai su būtiniausiais reikmenimis ir maistu. Valstiečiai traukė į Darmštatą pas didįjį hercogą reikalauti laisvės ir lygybės. Pakeliui jie rasdavo daugybę feodalinių dvarų, kurių taip gausu Aukštutiniame Hesene.
Ilgai brendęs sukilėlių įniršis užgriuvo ne tik bajorų namus, bet ir parsidavusių teisėjų ir grubių kunigaikščių administratorių sodybas. Jų turtą žemdirbiai degindavo.
Žinia apie valstiečių žygį Darmštate sukėlė paniką. Hercogo pilyje buvo ruošiamasi bėgti. Sąjunginių valstybių vadovų kongresas baikščiai laukė, kas bus. Meternichas įdėmiai sekė mažąją šalį, jo žygūnai be perstojo šuoliavo po Vokietiją su direktyvinėmis depešomis.
Sukilėliai nekliudomi priėjo Zėdelio kaimelį. Čia jų laukė pasala. Trys kolonos dragūnų įsirėžė į beginklę minią. Sakės ir pjautuvai neatlaikė kardų smūgių. Valstiečiai žuvo po kavalerijos arklių kanopomis. Juos šaudė, kapojo, mindė. Siaubingas susidorojimas laukė gyvųjų…
Ženevjeva ne be reikalo jaudinosi dėl vyro likimo. Johanas Štokas, baigęs nemažą revoliucinės kovos mokyklą Lione ir Paryžiuje, kai grįžo į Darmštatą, greitai ėmė ieškoti ryšio su pogrindžio organizacijomis.
Jis bandė suartėti su mokslo jaunimu, prisimindamas Paryžių, kur darbininkų draugijų nariai dažnai buvo studentai. Vokietijoje buvo kitaip.
Johanas Štokas – siuvėjas subadytomis šiurkščiomis rankomis, nepriglostytais standžiais plaukais, liesomis, per kelius išlinkusiomis kojomis, kukliu, kaip ir visi Giurknerio nakvynės namų žmonės, deguto prisigėrusiu darbo apdaru negalėjo net svajoti, kad bus priimtas į laisvamanių studentų ratelius. Jie nebuvo tokie demokratiški, kad įsileistų meistrą, siuvantį rūbus jų tarnams. Nė viena korporacija į savo tarpą nepriėmė rudaplaukio vaikino, kuris Šen Simono mokslą pažinojo geriau už daugelį pasipūtusių pirklių ir valdininkų sūnelių, grasinančių Meternichui iš Darmštato smuklių rūsių.
Tai supratęs, Štokas su panieka nusigręžė nuo padaužiškų plepių, kurie laiką leido dvikovose, girtaudami, mokydamiesi ir švaistydamiesi revoliucinėmis frazėmis.
Jis suartėjo su amato draugais. Jie buvo kur kas menkiau išprusę ir mažiau išmanė, bet jis įstengė suartėti su jais, sudominti juos pasakojimais apie Prancūzijos įvykius.
Siuvėjas labiausiai susidraugavo su niūriuoju tremtiniu lenku.
6
Gegužės pabaigoje „Heseno nakvynės namuose” atsirado naujas gyventojas. Jis išsinuomojo kambarį mansardoje, apsigarsindamas, kad pagyvens joje ne mažiau kaip dvi tris savaites.
Margarita tuoj pat pranešė Ženevjevai, kad atvykėlis gražus ir, matyt, susižadėjęs. Vienintelis jo stalo papuošalas yra jaunos gražutės besišypsančios merginos portretas. Nakvynės namų šeimininkė taip pat pridūrė, kad, sprendžiant iš tarties ir iš to, kad pažįsta kraštą, jaunuolis yra kilęs iš Heseno.
Štokas pamatė nepažįstamąjį kieme ir parodė jį žmonai.
– Gražuoliuke! – pasakė Zenevjeva, tuo netyčiom pabrėž-dama, koks neįprastai moteriškas apskritas, skaistus jaunuolio veidas, kurį gaubė auksiniai, pernelyg švelnūs ir vaikiškai garbanoti plaukai.
– Kažin koks liūdnas poetas, – šiek tiek ironiškai pridūrė siuvėjas.
Tik Voicekas iš karto susidomėjo gyventoju. Išpuoselėtas nepažįstamojo grožis lenko nebaidė. Mergiškos lūpos ir daiktų neužgriebiantis žvilgsnis rodė jį esant susikaupusį ir besižavintį kažkokia savo, ypatinga goda.
Jau pirmą vakarą atvykėlis ir tarnas įsišneko.
Voicekas į mansardą nunešė lempą ir puoduką kavos. Gyventojas gulėjo ant kušetės. Aukštą kaktą buvo apsirišęs baltu vandeny sudrėkintu rankšluosčiu. Galvos skausmas trukdė dirbti; stalas ir kėdės vis dar buvo apverstos prirašytais popieriais ir atverstomis knygomis.
– Kuo jūs vardu? – paklausė ligonis, atmerkęs dideles pavargusias akis.
Voicekas pasisakė.
– Betgi jūs, aišku, turite ir pavardę, – šyptelėjo jaunuolis.
Lenkas nustebo – niekas jo šito neklausė: visi Giurknerio tarną vadino Voiceku.
– Krasinskis, – atsakė jis atitokęs.
– Georgas Biūchneris[1], – savo ruožtu prisistatė jaunuolis ir pakilo, prieš tai nusiėmęs raištį ir pasitrynęs smilkinius. – Laimei, smegenys prašviesėjo. Sunkiai persirgęs žiemą, aš dažnai kenčiu pragariškus galvos skausmus, – pasakė jis, nuleidęs nuo kušetės kojas ir atsirėmęs į atkaltę. –Sėskitės, Krasinski. Jūs – lenkas?
Biūchnerio skruostai pamažu vėl ėmė rausti. Akys iš lengvo liovėsi buvusios sustingusios.
Nepraėjo nė penkios minutės, ir Voicekas draugiškai kalbėjosi su keistu jaunuoliu, apsigyvenusiu „Heseno nakvynės namuose“.
Biūchneris pažinojo generolą Ramoriną, bet šaipėsi iš to „didvyrio“, kuris didžiavosi praeities žygdarbiais, visai nesidomėdamas dabartine Lenkijos padėtimi.
Voicekas vos spėdavo sekti greitą savo naujojo pažįstamo mintį.
Kalbėdamas apie Prancūziją ir liepos revoliuciją, Biūchneris su ironija pastebėjo:
– Visa tai buvo nevykusi komedija. Karalius ir rūmai valdo, o liaudis ploja.
Pokalbis galėjo užtrukti, bet Margaritos šūktelėjimas pašnekovus grąžino į tikrovę.
– Ar jūs mieste turite bičiulį? – atsisveikindamas paklausė Biūchneris. Jis taip pat pasiteiravo, kokios nakvynės namų šeimininko politinės simpatijos ir ar galima juo pasikliauti.
Lenkas pagyrė Giurknerį, vis dėlto pavadindamas jį neišmanėliu, ir pažadėjo atsivesti į mansardą savo vienmintį Stoką.
– Verčiau aš pats užeisiu pas siuvėją; tarp kitko, turiu jam ir darbo, – nusprendė Biūchneris.
7
Ponas Giurkneris buvo labai patenkintas naujuoju nuomininku.
– Atrodo, labai taurus jaunuolis, ko gero, pernelyg tylus ir kuklus: kaip mergelė, –sakė jis žmonai – Matyt, rengiasi būti pastorium, poetu arba, ko gero, rašyti knygas apie moralę. Jis turi visus nuomininko privalumus, bet nenorėčiau, kad tokį charakterį turėtų mano sūnus, nes pasaulis taptų rojumi sukčiams ir despotams. Niekas netrukdytų jiems pikta- dariauti.
– Ar tik jis neapsimeta? Pernelyg jau tylus, – prieštaravo Margarita.
Johanui Štokui Biūchneris nepatiko, nes per dienų dienas rašė, atsukęs nugarą į langą.
Veltui Voicekas bandė perkalbėti siuvėją.
– Pažįstu vokiečių studentus, – užsispyręs kalbėjo jam J-hanas. – Jie paprasčiausiai šlykštisi, bodisi mumis. Darbo žmogui su jais nepakeliui.
Lenkas tvirtai laikėsi savo nuomonės.
– Anksčiau ar vėliau, Stokai, tau bus gėda dėl savo žodžių.
Po savaitės Giurkneris triumfuodamas pareiškė, kad pas gyventoją atvažiavo du bičiuliai.
– Mano namuose greit neliks nė vieno laisvo kampo, – gyrėsi kaimynams.
Vienas iš Biūchnerio bičiulių – studentas Augustas Bekeris – buvo kresnas rudaplaukis vyriškis. Saulės spinduliai, patekdami į jo sutaršytą barzdą, ilgas garbanas ir nukarusius antakius, dažė juos purpuru. Mėlynos akys nedrąsiai žvelgė pro netvarkingai ant kaktos užkritusius plaukus.
Nuolatinės grumtynės su skurdu kartėlio grimasa iškreipė jo didelį valstietišką veidą.
Bekerio apdaras buvo toks pat neįprastas, kaip ir veidas. Sis ,,Heseno nakvynės namų” gyventojas ant galvos nešiojo mažytę beretę, nors karšta, kaklą buvo apsisukęs senu margu šaliku, kuris karojo ant palaidinės sulopytomis alkūnėmis. Siauros nublukusios kelnės buvo sukištos į nudrembtus, skylėtus batus. Jis niekada nesiskyrė su šakota lazda, kurią siaubingai aplodavo Darmštato šunys ir į kurią įtariai žvairavo valstiečiai.
Visai kitaip atrodė neseniai atvykęs ir su juo mansardos kamaraitėje apsigyvenęs dvasininkas, daktaras Frydrichas Veidigas, Oberglejeno kaimo mokyklos direktorius.
Tai buvo labai tvarkingai vilkintis keturiasdešimtmetis vyriškis malonaus, ramaus veido. Nors ir didelis amžiaus skirtumas, pastorius su savo bičiuliais elgėsi kaip vienmetis.
Giurkneris pastebėjo, kad naujasis gyventojas gerai pažįsta Bibliją. Margarita nuolat kviesdavosi jį į virtuvę skųstis vyro išlaidumu. Pastorius solidumu, mandagumu ir mokėjimu klausytis kėlė jai neregėtą pagarbą.
Veidigas kartu su Biūchneriu nutarė aplankyti Stoką.
– Reikia pūsti kad ir menkiausią revoliucijos kibirkštėlę: kada nors ji suliepsnos. Tavo trūkumas, Georgai, – perdėtai gudrauji. Mums reikia žmonių. Trys mūsų pažiūroms pritariantys žmonės – jau slapta draugija, ir labai galinga, – sakė Veidigas.
Georgas neprieštaravo. Jis, kaip ir Veidigas, norėjo užverbuoti kuo daugiau vienminčių, kad galėtų organizuoti Darmštato ,.Žmogaus teisių draugiją“, kurios galutinis tikslas būtų respublika.
Veidigas ir Biūchneris neva skubiai pataisyti apsiausto rytą užėjo pas siuvėją.
Johanas pirmąkart matė „poetą“, kaip jis pavadino Georgą, iš arti ir nuo jo abejingo ir skvarbaus žvilgsnio nenorom pasijuto nejaukiai.
Pokalbis ilgai nesimezgė. Štokas pasijuto it tardomas ir sukluso. Putliame Biūchnerio veide jis įžvelgė patenkintą šypseną, kai šis sužinojo, jog mato pirmojo Liono sukilimo dalyvį.
Tačiau atrodė, jog Veidigas nesitenkino siuvėjo pasakojimu apie save ir visaip stengėsi patikrinti, ar jis sako teisybę, prabėgom metamais klausimais. Įsižeidęs dėl keisto atvykusiųjų elgesio, Štokas lamdė rankose pastoriaus apsiaustą.
Veidigas ir Biūchneris prisiminė Liono įvykius ir pažinojo kai kuriuos „Vokiečių liaudies sąjungos“ vadus. Tik kai beįnirštąs Johanas pasakė keletą savo vienminčių prancūzų pavardžių ir paminėjo kai kuriuos mažai žinomus savo ankstesnės kovos faktus, atėjusieji draugiškai paspaudė jam ranką. įtampa bemat atlėgo.
– Mes džiaugiamės, Stokai, kad likimas mus suvedė su tavim. Mūsų tikslas bendras – sutriuškinti reakcinę kunigaikščių galią, kovoti dėl laisvės ir teisingumo. Juk taip? – pasakė Veidigas.
– Jūs nepaminėjote lygybės, – pastebėjo siuvėjas.
– Ir respublikos, – pridūrė Biūchneris.
– Kieno interesų vardan jūs norite visaliaudinio sukilimo? – griežtai paklausė Johanas pastorių.
Biūchneris pritardamas linktelėjo galvą.
– Pirma – grynai politinis perversmas, o paskui jau visa kita, – sukruto pastorius.
Biūchneris nusijuokė.
– Jūs nepataisomas, Frydrichai. Niekas, netgi Frankfurto sukilimo nesėkmė, neišmokė jūsų būti apdairesniu. Beje, nesi-ginčysim, seni. Kol kas mūsų keliai tie patys.
įėjusi Ženevjeva užtiko Stoką pusbalsiu gyvai apie kažką šnekučiuojantį su besirengiančiais eiti lankytojais.
Johano veidas degė. Jis puolė prie žmonos ir su šiurkštoku švelnumu suspaudė jai petį:
– Pagaliau radau savų, dabar gyvensime.
Ženevjevai beliko tik nusišypsoti ir neparodyti ašarų.
8
Iš revoliucionieriaus pastoriaus Štokas ir Voicekas sužinojo Georgo Biūchnerio istoriją.
– Jo tėvas – valstietis, prasimušęs į Heseno hercogystės medicinos patarėjus, – pasakojo Veidigas. – Už šią sėkmę jis turi būti dėkingas ne įgimtam talentui, ne valiai, o prancūzų įsiveržimui; jų įstatymai leido mokytam prasčiokui užimti aukštą postą prie kunigaikščio rūmų. Tarp kitko, Biūchneris tėvas išdavė ir savo protėvius valstiečius, ir malonėmis jį apipylusią Prancūzijos revoliuciją, vėliau tapdamas užkietėjusiu mo- narchistu. Georgui nepigiai atsieina kraštutinės radikalios pažiūros, kurias jis priverstas slėpti net nuo tėvo.
– Matai, Stokai, vaikinas nudrėbtas iš gero molio, jeigu už mūsų reikalą kovoja ne tik su visu pasauliu, bet ir su tėvais, – atsiliepė Voicekas, bet kuriuo atveju pasirengęs liaupsinti savo draugą Biūchnerį.
– O kaip motina? – pasidomėjo Voicekas.
– Ponia Biūchner, sentimentali, laisvalaikį skirianti muzikai, eilėms, tuščioms svajonėms, priešingai savo vyrui ateistui, tikėjo dievą. Mažasis Georgas vaikščiodavo su motina po gražias Godelau kaimo apylinkes, kur gyveno Biūchneriai. Motina dainuodavo jam melancholiškas dainas apie nuvytusią mergelę, apie piktų priešų teriojamą Vokietiją. Su ja daug kartų skaitė Šilerio „Plėšikus“. O tėvas sūnui norėjo įteigti monarchistinius principus ir, mokydamas Georgą anatomijos ir gamtos mokslų, kovojo su religine žmonos įtaka. Dideliame tėvo kabinete už spintos stiklo stovėjo geltoni žmonių griaučiai. Jų baisūs kaulėti veidai tuščiomis akiduobėmis vietoj akių ir plikais žandikauliais persekiodavo berniuką sapnuose. – Veidigas nutilo, mąstydamas, kokie prieštaringi Georgo tėvų namai.
– Knygose, ar ką, Biūchneris bus radęs apie liaudies kančias ir vargus? – ironiškai paklausė Štokas pastorių.
Veidigas primerkė protingas, nekantrias akis.
– Manau, ne vien knygose, – sausai atsakė jis. – Pabėgdamas iš sodybos, Georgas daug laiko praleisdavo tarp valstiečių. Jis ne kartą man pasakojo, jog tai, ką ten regėjo, visam laikui įstrigo jo atmintyje. Skurdas kaimuose buvo baisesnis už pragaro vaizdus, kuriuos Georgas matė motinos maldaknygėse. Jis dusdavo dūminėse lūšnose, prisigėrusiose ten pat laikomų gyvulių mėšlo kvapo. Jis bergždžiai stengdavosi pats padėti valstiečiams dirbti sunkią, šykščią akmenuotą dirvą Aprūdijęs primityvus kauptukas žeidė jam rankas. Biūchnerio
vienmečiai kaime buvo pusalkaniai, per speigus vaikščiodavo pusnuogiai, graužiami parazitų. Gyvenant sodyboje ypač buvo matyti, kaip siaubingai skurdo valstiečiai. Kaimas – nebloga mokykla ponaičiui.
Voicekas patenkintas pritarė pastoriui:
– Biūchneris, prisimindamas Godelau, nuolat tvirtina: valstiečio kūnas – nuospauda, jo prakaitas-druska ant didžiūnų stalo.
9
Spektaklis dar nebuvo prasidėjęs. Teatras buvo pilnas. Georgas nuėjo į ponios Šios, motinos draugės, ložę. Dvi jaunutės panelės manieringai atsakė į jo pasveikinimą ir perdėtai garsiai ėmė kalbėti apie teatro minios neišsiauklėjimą.
Ponia Šios parodė Georgui kėdę šalia savęs ir vėl apžiūrinėjo gretimų ložių publiką.
Biūcheris pasikėlė frako skvernus ir atsisėdo. Teatre, kurį jis taip dažnai lankydavo paauglys, niekas nepasikeitę. Nišose abipus avanscenos tie patys pilki Šilerio ir Mocarto biustai, ta pati prirūkusi, tamsi salė. Kaip ir anksčiau, prieš prasidedant spektakliui ir, aišku, per pertraukas, mėgdžiodami prancūzus, žiūrovai sėdėjo su skrybėlėmis.
Parteryje Georgas akimis susirado Veidigą, su kuriuo buvo susitarę susitikti teatre, ir keletą pažįstamų studentų puošniais mundurais, padabintais auksiniais galionais, ir su špagomis.
Ponia Šios baigė kritišką kaimynių apžiūrą ir pasidėjo lornetą. Ji pamėgino pokalbiu užimti ir save, ir jaunąjį svečią.
Tai buvo pagyvenusi dama beviltiškai papurtusiu, išbrinkusiu veidu.
– Tu, Georgai, nematei mūsų teatro klestėjimo metu. Būdavo, kiek ašarų su tavo motina mes čia išliedavom! Velionis hercogas spektakliams pats ruošdavo orkestrą ir dainininkus; jo kapelmeisteris šimtais repeticijų nukamuodavo smuikininkus, bet užtat pasiekdavo tobulybę… Prisimenu dieviškus L.esin- go, Šekspyro ir Kalderono dramų pastatymus. Šioje scenoje savo vaidyba varžėsi du Darmštato publikos dievaičiai – Fišeris ir Griūneris. Mums su tavo motina labiau patiko Griūneris. Jo Valenštainas, Brutas, ,,Fiesko“ dramoje dožas versdavo salę iš susižavėjimo ir siaubo aikčioti. Ir artistai jau nebe tie, kaip anksčiau. Abejoju, ar šiandieninė Luiza gali prilygti Terezai Griūner, kuri šį vaidmenį vaidino prieš dešimt metų.
Gaižias savo damos pastabas Georgas leido pro ausis. Pake-liamos uždangos šnaresys pagaliau nutraukė jos plepėjimą.
Scenoje pagyvenęs vyriškis atsegta liemene su violončele rankose, tragiškai šnibždėdamas ramiai baigiančiai gerti puodelį kavos moteriškei, įrodinėjo, kad nepriekaištingai jų dukters reputacijai gresia pavojus.
– Mūsų namams bus negarbė! – šaukė muzikantas.
Pirmame veiksme lėtai brendo meilės konfliktas.
– Pasigailėkite manęs… aš negaliu mylėti grafienės, – maldavo majoras Ferdinandas savo tėvą, prezidentą fon Valterį.
Biūchnerį spektaklis sužavėjo. Luizą, dramos veikėją, buvo pakeitusi Mina Ieglė. Savo sužadėtinę jis vėl išvydo kukliuose protestantų pastoriaus namuose. Panoro tuoj pat pulti iš teatro ir pirma pašto karieta leistis kelionėn, į Strasbūrą.
– Taip, važiuosiu pas ją, važiuosiu, viską jai išsakysiu, – virpančiu balsu užbaigė monologą Ferdinandas. Dulkėtas aksomas uždengė sceną.
Biūchnerls pašoko iš vietos.
Prie ložės jo laukė Veidigas. Pastorius žiovavo, geraširdiškai šaipydamasis iš neapsakomai patetiškos aktorių vaidybos. Jis pareiškė, kad Šilerio drama paseno.
Biūchneris susitvardė. Minos Ieglės vaizdas išnyko.
Prie Veidigo ir Georgo prieidavo pažįstami studentai.
Kadangi numatytasis visiškai slaptas pokalbis pilname žmonių teatre buvo neįmanomas, nutarta, nelaukiant spektaklio pabaigos, tuoj pat vykti į Giurknerio smuklę.
Čia kampe, prie medinio stalo, po ryškia Reino sirenas vaizduojančia litografija, cigarų ir pypkių dūmuose, prasidėjo derybos tarp „Žmogaus teisių draugijos” organizatorių ir komunistiniu pasivadinusio studentų ratelio atstovų.
Smuklės šeimininkas vyno negailėjo. Svaigulys lengvai at-palaidavo jaunuoliams liežuvius.
Veidigas kalbėjo pirmas. Jis pradėjo nuo to, kad „Žmogaus teisių draugija“ pasirengusi tęsti Kalno darbą.
– Dabartinė vyriausybė ne dievo, o melo tėvo, tačiau tamsos karalystei ateina galas. Greit Vokietija atgims kaip laisva valstybė su liaudies išrinkta valdžia.
Pastorius kalbėjo gražiai, ramiai. Ramus, malonus jo veidas rėmėsi į stačią juodo surduto apykaklę.
– Laisvės sėklos sėti Vokietijoje mes negalime be jūsų, studentai, be apsišvietusių žmonių, netgi ne pačių kraštutiniausių, net ne mūsų pažiūrų. Kelias į respubliką eina per tikrai konstitucinę, protestantinę monarchiją. Nebijokime šito. Turime panaudoti visa, kas pažangu.
Nepaisydamas išankstinio susitarimo nesiginčyti svetimos organizacijos narių akivaizdoje, Biūchneris neiškentė ir paprieštaravo:
– Netiesa, Veidigai. Beprasmiška svajoti, kad mums padės konstitucionistai, – užplūdusių minčių genamas, jis stuktelėjo ranka į stalą; suskambo stikliukai. – Liberalioji bajorija daugių daugiausia pritars tik vidutinei pažangai. Ji nepritars radikaliam perversmui, kadangi pastarasis atims jų titulus ir turtus Revoliucijos klausimas – jėgos klausimas: jei durtuvams nesugebėsime atsakyti durtuvais, tai, kad ir kokie šventi ir teisingi bus mūsų principai, apgailėtinai pralaimėsime. Geriausias įrodymas – Frankfurto revoliucionierių sutriuškinimas balandžio mėnesį.
Georgo veidas pasikeitė. Akys prisimerkė, ir rūsti, drąsi linija įsirėžė tarp antakių. Balsas sutvirtėjo, veido ir rankų raumenys įsitempė.
Voicekas klausėsi, prigludęs prie sienos.
„Jeigu Štokas matytų ir girdėtų šį jaunuolį dabar, jis suprastų, kodėl aš juo iš karto patikėjau”, – džiaugėsi lenkas.
– Todėl reikia sukurti laisvės armiją, o tai įmanoma tik įtraukiant liaudies mases, –- kalbėjo toliau Georgas.
– Ką?! – pertraukė jį studentas Francas. – Jis siūlo mums būti vienoje draugijoje su kažkokiais amatininkais, nenutuokiančiais nieko kito, kaip tik savo purviną darbą! Juos pirmiausia reikia mokyti rašto, o ne kovoti su despotizmu. Vargšai, tegul ir ne dėl savo kaltės, stabdo pažangą…
– Taip, taip, naudingai mums siūlo leisti laiką… – baigdamas gerti bokalą alaus, sušuko medikas Vilhelmas, nutukęs frantas garbanotais bakenbardais, gerokai įkaušęs.
Biūchneris atsakė niekinamai timptelėdamas nervingas lūpas.
– Taip, liaudis mažai domėjosi politiniais klausimais, bet priežastis aiški, – įveikdamas susierzinimą, labai tyliai pasakė jis. – Klausiu jūsų, kuo gali sudominti rinkimų teisės neturinčius darbininkus liberalų atsišaukimai apie rinkimus į landtagą? Kokią reikšmę valstiečiams, kenčiantiems priespaudą ir mokesčius ir neturintiems nei laiko, nei pinigų, nei išsimokslinimo skaityti laikraščius, – kokią reikšmę jiems gali turėti kvietimas stoti j Spaudos sąjungą. Nusileiskite iki tų vargšų žmonių, prabilkite jų kalba, apie jų rūpesčius, – jie supras jus.
Nekalbėkite valstiečiui apie konstituciją – kokią vertę ji jam turi? – kalbėkite jam apie jo skurdą – jis eis paskui jus.
Pastorius Veidigas nepritardamas sukryžiavo rankas. Studentai sykiu atstūmė taures.
Francas pakilo pirmas. Jis lėtai movėsi odines pirštines.
– Mums nėra apie ką kalbėti su tavim ir tavaisiais, Biūch- neri, – išdidžiai nusilenkdamas, pasakė jis.
– Liaudis ir po šimto metų nesupras to, kas mums jau tapo abėcėline tiesa. Mes pasirengę aukotis dėl laisvės idealų, – pridūrė medikas Vilhelmas, sukdamas garbanotą ūsą, – bet globoti nemokšas proletarus nenorime. Prastuomenė eis paskui nugalėtojus. Kai Kalnas paėmė valdžią, jis vedė paskui save mases; kai perversmą padarysime mes, neturtingieji mums išties rankas. Mes jiems padėsime.
Paskui Francą ir Vilhelmą pakilo visi kiti.
– Baltarankiai! Patricijai! – staiga sušvokštė Bekeris. – Klausydamasis jūsų, Dantono šešėlis dreba iš pasipiktinimo. Plepiai, pasirengę eiti į ugnį, jei ta ugnis liepsnos virš punšo bokalų!
Francas, kreivai šypsodamas, pasisuko į išraudusį Augustą.
– Mūsų asmenyje, – atstatęs į priekį koją ir užsimetęs ant peties apsiaustą, pasakė jis, – jūs įžeidėte Darmštato studentus. Tai, ką atleisčiau jums aš, neatleistų jie, gerbiamasis. Turiu pripažinti, jog išvaizda ir manieromis jūs – ne vokiečių studentas, o nevalyvas kaminkrėtys.
Apvertęs stalą ir taburetes, Bekeris šoko prie įžeidėjo. Studentai kaip pagal komandą griebėsi plonų špagų.
Veidigas suspėjo nuramdyti peštynes.
– Vardan kovai mus įkvėpusio Žando, pervėrusio liaudies priešą, vardan dievo ir revoliucijos liaukitės ir paduokite vieni kitiems rankas! – maldavo pastorius, pamaldžiai sudėjęs didokus, stiprius delnus.
Išsiplūdęs Francas su draugais išėjo iš smuklės.
Veidigas apmaudą tuoj pat išliejo ant Georgo.
– Jūsų atžarumas ir Bekerio nesantūrumas, – rūsčiai pasakė jis, kreipdamasis ne „tu“, o „jūs“ ir tuo pabrėždamas, jog yra didžiai nepatenkintas, – nuo mūsų labai greit atstums visus išsilavinusius, padorius žmones.
– Lengva būti padoriu žmogum, kai kasdien valgai sriubą, žalumynus ir mėsą, – atkirto Biūchneris ir, nepalinkėjęs pastoriui labos nakties, pasuko į laiptus, vedančius į mansaidą.
10
Pietuose prie Darmštato glaudžiasi Besungeno kaimas. Iš jo prasideda trumpiausias kelias į Viešpaties kalno viršūnę. Lanku kildamas pro tvenkinį, pro kuprotą akmenį, vadinamą Velnio kanopa, takelis dingsta tankių krūmokšnių priaugusioje dauboje. Kalno kyšulys virš daubos sudarė gilų skliautą. Iš lygios kvadratinės aikštelės virš urvo – tradicinės dvikovinin kų susitikimo vietos, – kaip nuo laivo tiltelio į visas keturias puses atsiveria bekraštės, permainingos Reino lygumos platybes.
Ant Viešpaties kalno viršūnės, eglyne tūnančiame urve, buvo paskirta naktinė „Žmogaus teisių draugijos“ narių sueiga.
Saugodamiesi policijos, Johanas ir Voicekas nutarė eiti atskirai.
Zenevjeva palydėjo vyrą iki kaimo. Viską nujausdama, tačiau neklausinėdama, apimta nerimo, grįžo ji namo. Norėjo paliūtį viena, bet Maigarita, sunerimusi, kad dingo Giurkneris, tuojau išsikvietė draugę į kiemą.
– Vyrai, – grasinamai mojuodama putotų pamazgų kibiru, purkštavo smuklininke, – gimsta melagiais ir apsimetėliais. Šie despotai žmonas laiko naktiniais kykais, kuriuos pagal užgaidą galima užsidėti ant galvos arba pakišti po pagalviu. Va išėjo vyrelis, o kur? Lyg namuose nebūtų alaus ir bobos.
Ženevjeva žiūrėjo į didžiulį, riebalais liulantį kūną, į kibirą, nervingai supamą didelės, nemoteriškos, venomis apraizgytos ponios Giuikner rankos, ir mąstė visai ką kita. Surūgusių pamazgų kvapas nuodijo orą. Tvarte liūdnai kriuksėjo prabudusios kiaulės.
Johanas išsuko iš kelio ir mišku lėtai kopė į kalną. Medžių šlamesys, sausų šakų traškėjimas po kojomis, kartokas spyglių kvapas kėlė nerimą, lindo į galvą įvairiausios mintys ir prisiminimai. O jeigu pasukti į eglių tankmę ir, įsirausus J sausus, kvepiančius, rusvus spyglius, gulėti iki aušros? Jis tingiai atsisėdo ant pūvančio, šviečiančio kelmo. Išaugęs sukrypusiame batsiuvio pameistrio namelyje, miesto gatvių dulkėse, Štokas nejaukiai jautėsi gamtos vienatvėje, kaip valstietis triukšmingame mieste. Miškas jį slėgė, migdė.
Johanas įveikė svaigulį. Galvoje drumstėsi nerišlios mintys.
„Pūva, o šviečia, – palietęs trupančias medžio liekanas, galvojo jis. – Tingiu eiti todėl, kad nepatinka Biūchneris.“ įsivaizdavo liūdną, panašų j moters studento veidą. Patraukė į kalną.
Priėjęs urvą, Štokas išgirdo pažįstamą skambų balsą. Sukluso.
– Anksčiau buvo mėginta daryti Vokietijoje perversmą, – kalbėjo Georgas, – remiantis vaikiškais apskaičiavimais. Revoliucija gali, turi įvykti tik dalyvaujant plačiosioms liaudies masėms Reikia patraukti ne tik amatininkus ir darbininkus, reikia pasiekti, kad dalyvautų ir valstiečiai. Tai įmanoma panaudojant atsišaukimus, pasakojančius ne apie Vienos kongresą, spaudos laisvę, o apie materialinį skurdą ir jį sukeliančias priežastis. Reikia skaičiais įrodyti valstiečiams, kad nuo jų žemių imami pernelyg dideli mokesčiai, o kapitalistai nuo mokesčių atleisti, kad įstatymų leidžiamoji valdžia, tvarkanti jų gyvenimą ir nuosavybę, – dvarininkų, turtuolių ir valdininkų rankose. Kiekvienas turime suprasti, kad, sumaniai jungiant liaudies materialinius interesus su revoliucijos bendrais politiniais tikslais, bus galima sugriauti dabartinę Vokietijos santvarką.
Johanas priėjo arčiau ir apsidairė. Biūchneris kalbėjo pasilipęs ant pilko kampuoto akmens Blausus smilkstantis fakelas apšvietė urvą su dviem ar trimis dešimtimis žmonių. Šešėliai šokinėjo ant sienų. Štokas nemaloniai nustebo, kad dalyvauja Giurkneris. Nors su nakvynės namų savininku santykiai buvo geri, Johanas jo nelaikė vertu tokio pasitikėjimo.
„Išduos ar ne?“ – nusmelkė įtarias siuvėjo smegenis.
– Kuo tu vardu, broli? – staiga paklausė Stoką šalia stovintis jaunuolis.
Johanas smalsiai nužvelgė jį ir burbtelėjo:
– Kas tau darbo.
Klausėjas nusijuokė.
– Aš ne toks bailus, kaip tu: mano vardas Konradas Kulis.
– Eik velniop, Konradai Kuli! – pro didelius tamsius dantis prašvokštė Johanas.
Jis buvo iš tiesų blogai nusiteikęs. Siuvėją nervino atsitikimas su Kuliu, patenkintas Giurknerio veidas, tai, kad urve netikėtai prisirinkę daug nepažįstamų žmonių.
Tikroji jo nepasitenkinimo priežastis buvo nelauktai teisingi Biūchnerio žodžiai, kurių negalima išjuokti, pasmerkti. Štokas nenorėjo prisipažinti, kad neperprato „poeto“. Jis atkakliai grūmėsi su nauju jausmu Biūchneriui, nenorėjo pasiduoti. Išlepintas dvidešimtmetis ponaitis mergelės veidu, atėjęs iš kito pasaulio, svetimas, prisikimšęs. Johanui nežinomų žinių, šaltas, užsidaręs, ar jis gali būti jo bendražygis, dar daugiau – vadas? Štokas klaidžiojo naujų, miglotų, griozdiškų kaip medžių kamienai ir žalių minčių tankmėje.
Jis prisibrovė prie Voiceko. Lenkas sėdėjo ant žolės. Miško kvapai kamavo jį kaip šmėklos: svajonės jį buvo nunešusios toli, į Lazenkų eglyno tankmę prie Bugo. Voicekas išėjo iš tėvynės su dvidešimčia tūkstančių tokių pat kareivių, kaip ir jis pats. Kas žino, su kokiais pulkais grįš jis atgal? Galbūt dabar, šiame urve gimsta toji jėga, kuri nuvers, sutryps, sunaikins despotizmą, pasauliui ir, aišku, Lenkijai duos laisvę, laimę. Kaip įspėti? Argi tada, miške prie Varšuvos, jis manė, kad per vieną dieną sukils visa Lenkija. Gali atsitikti, kad rytoj sukils Vokietija arba Prancūzija. Voicekas sučiaupia lūpas, kad sulaikytų beprotišką, džiugų šauksmą.
Ant akmens tribūnos Biūchnerį pakeitė storas medžio raižytojas megzta kepuraite su bumbulu, kabaluojančiu virš atidengtos melsvos ausies.
– Gėris turi triumfuoti, – rūsčiai prabilo jis. – Aš čia, tarp jūsų, bičiuliai, todėl, kad tironų žudymas ir visuotinė lygybė yra mūsų religija… Aš tikriausiai žinau ir tikiuosi, kad ir jūs, brangūs broliai, tikite, jog greitai įvyks kažkas nepaprasta, žinau tai iš patikimo šaltinio, iš lenkų ir prancūzų Revoliucija, sakau aš jums, revoliucija įvyks, o ji – sunaikins viską…
Voicekas, nustūmęs Stoką, puola į urvą.
– Revoliucija įvyks! – rėkia jis svajonės pagautas.
– Bravo! – vienbalsiai pritaria susirinkusieji. –Revoliucija įvyks!
– Mes vieningi, tegu mūsų kraujas bus pralietas revoliucijos vardan! – šaukia Augustas Bekeris, nusivynioja šaliką ir apnuogina ploną, švelnų kaklą. – Jei reikia, tegul už laisvę nukrinta man galva, krauju pasotindama piktadarius!
Biūchnerį ir Veidigą nustūmė į tamsą. Ant pilkojo akmens – Voicekas.
Jis kalba gimtąja kalba ir užbaigia giesme: „Lenkija dar nežuvo“.
Lenkijos himnas „Žmogaus teisių draugijos“ nariams sukėlė iškilmingą jaudulį. Giurkneris verkė.
Štokas prisibrovė prie akmens.
– Aš buvau Prancūzijoje tuoj po liepos dienų ir mačiau, kaip karalius, bankininkai ir fabrikantai apgavo liaudį, – kreipdamasis daugiausia į Biūchnerį, kalba jis. – Ten, kaip ir Vokietijoje, baimė privertė turtuolius mesti mums išėdas Mes patikėjome ir gavome, o ką – špygą? Už tai nieko blogiau nėra Aš nemoku kalbėti, jei mokėčiau, jums, broliai, papasakočiau.
kaip Liono darbininkai teisėtai reikalavo darbo, o išsikovojo mirtį, kalėjimus, badą…
Štokas susijaudinęs nebegalėjo kalbėti.
Salta žalsva aušra atvėsino susirinkusius. Po susijaudinimo apėmė nuovargis. Giurkneris žiovaudamas klausė Voiceką, kaip išvengti Margaritos įniršio. Kažkas prigulė ant šlapios žoles.
Biūchneris mėgino nuo žodžių pereiti prie darbų.
– Mes išspausdinsime atsišaukimus, o jūs kiekvienas pasirūpinsite juos nugabenti į kaimus.
Kartu su saulės šviesa į urvą įsiveržė Konradas Kulis Štokas vos atpažino jį. Pagarbus ir paklusnus, kokį jį anksčiau matė siuvėjas, Kulis buvo baisiausiai išsigandęs.
– Policija!.. Šnipai!.. Gelbėkitės! – mėšlungiškai krūpčioda- mas, bliovė jis.
Paminėjęs dievą, Giurkneris puolė į krūmus. Buvęs šlagbaumo sargas į drąsuolius nepretendavo. Veidigas ir Biūchneris nė vienu judesiu neparodė nerimo.
Mojuodamas savo lazda, Bekeris išėjo pasižvalgyti. Žmonės urve pasirengė ginklus gintis.
– Dvikova, – nusivylęs pranešė grįžęs Augustas.
Pakvietęs Voiceką, Štokas patraukė namo. Netoli urvo juos pašaukė „Heseno nakvynės namų” savininkas. Languotas kelnes buvo išsitepęs žemėmis. Surdutas perplėštas.
– Kareiva! – žiovaudamas geraširdiškai burbtelėjo Voice- kas, padėdamas Giurkneriui atsistoti.
– Senasis Buvri, – pasakė Johanas, užmiršęs, kad ši pavardė Darmštate nežinoma, – žilas ir sukriošęs, ėjo į kalėjimą, o tu… – siuvėjas iškalbingai nebaigė frazės ir nusispjovė.
Ant Viešpaties kalno viršūnės, ant kyšulio, sudarančio urvo skliautą, sekundantai kruopščiai matavo atstumą. Dvikcvininkai juodais apsiaustais virš mundurų, kits nuo kito nusisukę, su nerūpestingiausio abejingumo išraiška vaikščiojo tarp eglių…
Tolumoje po tankiomis paryčio rūko duknomis miegojo Reino slėnis ir Darmštatas.
11
Darmštato gatvės, aplink rotušę suspaustos pilko šiferio smailiagalių namų, siauros ir tamsios kaip šuliniai. Vasarą čia dulkėta ir karšta, kitais metų laikais drėgna ir puiviną.
Mažos pelėsiais dvokiančios krautuvėlės centro skersgatviuose prekiauja prabangos dalykais, pagamintais miesto pakraščių amatininkų dirbtuvėse.
Heseno hercogystės sostinė garsėja baldų, indų, muzikos instrumentų, brangių niekniekių gamyba.
Štokas rūpestingai sulopytu surdutu, atitekusiu jam iš tėvo, su kepure vaikšto po prekybinį kvartalą, kuris tęsiasi nuo hercogo valdybos iki pat teatro. Siuvėjas dairosi dovanėlės Zenevjevos gimtadieniui ir todėl apžiūri kiekvieną vitriną. Visa, kas jose išstatyta, – biserio piniginės, aksominės maldaknygės, porcelianinės amūrais, gėlytėmis, balandėliais papuoštos tabokinės, dėžutės ir flakonėliai, skrynelės su medžio ar perlamutro mozaika, jausmingo ir pamokančio turinio graviūros, juostos ir skarelės, – kaina visai neprieinamos Bažnyčios gatvės gyventojui. Daugelis čia parduodamų daiktų jam nė nereikalingi.
Johanas šypsosi, įsivaizduodamas lūšną Giurknerio kieme ir Ženevjevą, kuriai vežimu atveža etažerę su paauksuotais bumbulais šonuose, krėslus, apmuštus mirguliuojančia tafta, sofas, papuoštas liūtų galvomis ir neregėtais lapais. Bet lovą iš auksinio riešutmedžio siuvėjas pirktų, jeigu tik turėtų tiek pinigų.
„Mūsų gyvenimas nesunkus, visas telpa krepšyje“, – nusprendžia jis. Pro atdaras dirbtuvės duris Štokas mato skrynias, apkaustytas geležim, minkštus odinius lagaminus, patvarias gurgždančias šiaudines pintines.
„Ženevjeva negavo iš Liono pasiimti brangios skrynios su kraičiu, – ne tas buvo galvoj, kai vakare bėgo iš apsupto miesto. Ar nepaieškojus jai skrynelės? Bet ką ji ten dės?“
Vokiečių pameistriui nereikia nei porcelianinių markizų ir žvėrių, nei juo labiau paveikslų, kur dubenys pilni vaisių ir negyvų paukščių, nei brangių mezginių. Apvalų sidabrinį medalioną su trilapiu ir žiedelį su pasaga jis nupirktų, bet juvelyras už du guldenus jų neduoda.
Skersgatvyje, kur basi berniūkščiai žaidžia ant grindinio, Johanas užklydo pas laikrodininką.
Čia tuščia ir vėsu. Švytuoklės juda tolygiai, kaip adata siuvėjo rankose.
Ant sienų kabančių, spintose ir ant prekystalio išdėliotų apvalių, daugiaakių nenutildomų būtybių kūrėjas, mažas raišas žmogeliukas pasirodo iš už vilnonės užuolaidos, atsargiai laikydamas rankose plonus ratukus – išardyto mechanizmo dalis. Jis su prijuoste iki pat kaklo, marškinių rankovės paraitotos kaip chirurgo.
Štokas už užuolaidos spėja pamatyti moterį, varganoje kamarėlėje supančią vaiką. „Laikrodžiai, matyt, irgi neišmaitina“, – nusistebi jis.
Laikrodžių meistras apžvelgia pirkėją, stengdamasis nustatyti, kokie jo ištekliai ir skonis.
Suklaidina ilgaskvernis Štoko surdutas.
Pardavėjas nuima nuo lentynos medinį Liuterį su Biblija po pažastim. Vietoj pjedestalo – laikrodis. Siuvėjas ironiškai atsisako Liuterio, alegorinės Vokietijos – pusnuogės storos damos– ir porcelianinės rožės su vainikėliu vietoj ciferblato.
Jis išsirenka nedidelį laikrodėlį veidrodiniu apsodu, grojantį du valso taktus. Pasikalbėjęs apie mokesčius ir Darmš- tatui sunkius laikus, Johanas atsisveikina su laikrodininku ir pro muzikos instrumentais prekiaujančias parduotuves pasuka namų link. Jis sulėtina žingsnį ir godžiai žiūri į langą. Ten – smuikai, sena nepasiekiama svajonė. Prie muzikos instrumentų dirbtuvės su žalia plokščio fortepijono formos iškaba, tabaluojančia šalia žibinto, ant sudedamos kėdės sėdi senis Jerkė raudona liemene ir apvalia kepuraite. Štokas prisimena, kad prieš keletą dienų matė jį urve ant Viešpaties kalno, nusilenkia vienminčiui ir prieina, tikėdamasis nusiderėti naudotą instrumentą. Senis plepus. Jis išneša du smuikus ir glebiais pamėlusiais pirštais brauko stygas. Johanas vieną prisideda prie peties ir netvirtai renka motyvą: „Kas vokiečiui tėvynė“. Senis išsigandęs apsidairo.
– Nemaištauk gatvėje, – prašo jis.
Štokas juokiasi ir pereina prie „Bertrano atsisveikinimo“.
Už šitą maištingą dainą vakar areštavo keletą laisvamanių studentų. Senis išplėšia smuiką siuvėjui iš rankų.
– Grotum ką nors bažnytinio, berniuk, – priduria jis reikliai.
Ant siauro grindinio berniūkščiai, žaisdami karą, pasiskirstę į dvi armijas, spaudžia vieni kitus į tarpuvartes. Jų ginklai – kumščiai, jų sviediniai – žali, dygūs, neprinokę kaštonai.
Keldami dulkes, dardėdami pravažiuoja ekipažai ir vežimai. Tarp parduotuvių pasitaiko ir smuklių, iš kurių sklinda keiksmai ir muzika.
Turguje prekiautojai siūlo savo prekes, kviečia:
– Vyšnios, vyšnios!
– Šepečiai, sagos!..
Ten pat įsitaisę pameistriai.
– Taisau batus, pigiai!..
– Siuvu, kerpu, lopau, baltinu, dažau!..
Štokas pereina žuvų turgų ir pasiekia kaimietišką Bažnyčios gatvę, užsibaigiančią fontanu ir kirche.
Siuvėjas spaudžia prie liemenės dėželę su laikrodžiu. Ankštas surdutas varžo judesius. Galvoje įkyrus klausimas – kam Giurkneriui ir Jerkei „Žmogaus teisių draugija“?
12
Naktimis Margarita virsta pjūklu. Taip sako Giurkneris. Barniais, tardymu ir karksėjimu ji neleidžia jam miegoti iki ryto.
– Sunkūs mokesčiai… hercogas švaistūnas, – erzina ji vyrą, – Vokietija sulaukėjo, dvarininkai – vanagai… mužikai – vergai… Lenkijoje pragaras, valdininkai–niekšai, darbo žmonės dvesia… Tegul ir taip, o kas tau, Hugai? O jei užgrius policija, jei įlįs į klėtį, tą už kiaulidės, jei perraus tylenio popierius mansardoje, sučiups pastorių ir paklaus: „Giurkneri, ar ne laikas tau į kalėjimą, o tavo šeimai su krepšiais į kelionę? – auklėjo smuklininke, išputusi nemirksinčias kaip pelėdos akis. – Kiek metų aš viską aukojau mūsų reikalui, meilę, todėl – kam slėpti! – po beveik dvidešimt penkerių santuokos metų su savo išsilavinimu juk negalėjau aš pamilti šlagbaumo sargo. Nebūtų tėvelis nusigyvenęs, karininkas ar valdininkas mielai būtų mane vedęs. Ak, tūkstantis aštuoni šimtai septynioliktieji metai palaidojo mano viltis. Buvau idealiausia žmona ir šeimininkė, atsisakiau visko, kad dabar prarasčiau viską, ką užgyvenome. Kodėl? Todėl, kad „mokesčiai, ir hercogas švaistūnas, o darbo žmogui belaikė mirtis, ir Voicekas kenčia nuo rusų caro”. Aš visada žinojau, kad likimas nepastovus, tačiau būti kalinio žmona nenoriu!
Giurkneris ant ausų užsitraukia kyką, tačiau balsas prasiskverbia pro audinį. Giurkneris įsirausią į pagalvę, bet ramybės kaip nėra, taip nėra.
Susiglamžiusiais naktiniais marškiniais Margarita kiurkso prie jo, reikalaudama atsakyti. Vyro tylėjimas moterį siutina. Ji supurto santuokinį guolį. Duknos pakyla kaip banga.
Giuikneris išlenda iš priedangos.
– Aš parodysiu policijai klėtį už kiaulidės ir namą dykvietėje, kur jūs naktimis rengiate šabus, ginčijatės dėl niekniekių, šaukiate kaip patrakę, – graso žmona.
– Ragana! – atsako „Heseno nakvynės namų“ savininkas, mėtydamas pagalves. – Šnipinėjai!.. Skęsk savo taukuose, pražudyk mus ir save.
Margarita nugalėta rauda.
– Velniai atnešė Brūchnerį su tuo nusidėjėliu pastorium! Šėtonas tave traukia į pražūtį…
Giurkneris taikiai juokiasi.
– Tai kvaila boba, – burba jis.
Klėtis už kiaulidės, nedavusi ramybės Margaritai dieną ir naktį, buvo duota pastoriui Veidigui labai slaptiems darbams.
Kartą, priglaudusi akį prie plyšio, smuklininke išvydo kažką labai siaubinga ir įtartina, jog rėkdama atšoko, išgąsdindama kiaules.
Naktį ji išpyškino vyrui, kad pastorius daro pinigus. Tačiau Giurkneris pažiūrėjo j ją tokiu nuobodžiu žvilgsniu, kad atėmė paskutinę viltį. Pinigų padirbinėtojai, Margaritos nuomone, buvo ne tokie pavojingi kaip revoliucionieriai.
Daugiau ponia Giurkner šnipinėti nebandė. Gąsdinusį ją spausdinimo mašinos bildesį perrėkdavo kiaulių žviegimas. Be smuklės savininko, tai, ką darė Veidigas, žinojo štokas, Voicekas ir dar du trys žmonės, į kiemą vežantys ryšulius, kuriuos priimdavo Augustas Bekeris.
į smuklę kaip ir anksčiau ateidavo studentų, amatininkų, policininkų, užvažiuodavo pernakvoti valstiečių. Giurkneris buvo linksmas, veiklus, vis toks pat plepus. Margarita paniurusi, barninga, ruošdavosi virtuvėje. Štokas siūdavo. 2enevje- va tvarkydavosi namuose.
Birželio saulės įkaitintame kieme rečiau pasirodydavo švarutėliai apsirengęs Veidigas ir išterliotais marškiniais, su šakotu vėzdu Bekeris. Pamatęs juos, štokas pakildavo nuo taburetės prie lango. Kalbėdavosi jie tyliai, skubiai, – ilgai neužtrukdavo…
Vieną karštą rytą Johanas ir Voicekas išėjo iš klėties su popierių gniutulais. Kieme po nauja stogine stovėjo keletas iškinkytų valstiečių vežimų. Kol arkliai, iš pririštų prie pakinktų drobinių maišų šlumšdami avižas, ilsėjosi, jų šeimininkai užkandžiavo smuklėje.
Apsižvalgę, kad kiemas tuščias, draugai po šienu ir manta sukišo atsineštus siaurus pilkus lapus su juodais raidžių taškais ir skubiai dingo.
Taip jie darė keletą dienų iš eilės.
Per sekmines siuvėjas pasiūlė žmonai pasivaikščioti už miesto. Jie išėjo auštant ir patraukė į Openhaimo pusę.
štokas buvo neramus, ir Ženevjeva suprato, kad šis pasi-vaikščiojimas bus kitoks nei tada, kai jie statydavo palapines ant Viešpaties kalno. Laukuose Johanas nusiėmė nuo pečių maišą ir atsargiai padėjo ant žolės.
Jis, neryžtingai glostydamasis plaukus, raukė plačiai padrikusius antakius, nežinodamas, kaip pradėti pokalbį su žmona.
– Duok, – kaip visada iš pusės žodžio supratusi jį, pasakė Zenevjeva ir patraukė į save maišą, – tu, matyt, nori pavesti man kažką svarbaus.
Štokas akimirksniui suabejojo, sutriko.
,,Ne moterų darbas Labai rizikinga. Veidigas būtų nepatenkintas, bet…“ – Jis kažkaip mostelėjo ranka: lyg abejodamas, lyg būdamas tikras, jog neklysta.
– Reikia, kad atsišaukimai, – Johanas pirmą kartą taip pa-vadino tai, kas buvo krepšyje, – kuo greičiau patektų pas valstiečius. Šiandien–šventė, žmonės bažnyčioje, aikštėse, namų langai atviri… Supratai?
– O kaipgi…
Jie išsiskyrė kryžkelėje.
Prieš eidama į kaimą, Ženevjeva per lauką patraukė prie siauros vingiuotos upelės. Darmo dugnas ir krantai buvo raudoni, molėti. Vanagas sklandė ore. Aplink buvo tuščia ir tylu.
Štoko žmona išlankstė šešiskart sulenktą pilkos spalvos lapą ir pamėgino sujungti į žodžius pirmas kritusias į akis didžiąsias spausdintas raides. Jau dvejus metus ji mokėsi rašto.
,,Didžiūnų gyvenimas – amžina šventė. Jie gyvena prabangiuose namuose, dėvi gražius drabužius, jų veidai išpuoselėti ir kalba ypatinga. O liaudis prieš juos – kaip mėšlas lauke.
1789 metais Prancūzijos liaudis pavargo būti jaučiu, nuo kurio lupa tris kailius…“
„Tad va ką rašė Biūchneris, nugara atsisukęs į langą”, – nustebo Zenevjeva.
Ji praleido keletą pastraipų.
„Didžiojoje Heseno hercogystėje yra 718 373 gyventojai, – vedžiodama pirštu raides, skiemenimis skaitė Ženevjeva. – Iš jų 700 000 žmonių kankinasi, aimanuoja ir badauja. Jie valstybei moka šešis milijonus guldenų. Tie pinigai – kruvina, iš liaudies kūno siurbiama „dešimtinė“. Juos prievartauja vardan valstybės. Prievartautojai remiasi vyriausybe, pastaroji pareiškia, kad to reikia tvarkai valstybėje palaikyti. Kas gi toji visagalė pabaisa – valstybė?
Kas yra konstitucija Vokietijoje? Niekas kitas, tik tušti šiaudai, iš kurių grūdus išsikūlė kunigaikščiai. Kas yra mūsų sei-
mai? Tik sunkiai riedantis, gremėzdiškas vežimas, kuriuo retkarčiais galima užtverti kelią plėšikiškiems kunigaikščių ir ministrų antpuoliams, bet kuris negali sukurti nenugalimos vokiečių laisvės tvirtovės. Ką reiškia mūsų rinkimų įstatymai?“…
Ženevjevai sukosi galva.
– Sunku suprasti, – pasakė ji ir, apvertusi lapą, pažiūrėjo į kitą pusę.
„Net jeigu Heseno seimas ir turėtų pakankamai teisių ir jei didžioji hercogystė turėtų tikrą konstituciją, net ir tada gerovei greitai ateitų galas.
Plėšrūs Vienos ir Berlyno pesliai greitai išskėstų savo nagus ir pasmaugtų mažos šalies laisvę. Visa vokiečių tauta turi išsikovoti laisvę, ir tas laikas, brangūs tėvynainiai, nebetoli. Greitai išsipildys pranašo žodžiai, – Vokietijos atgimimo diena jau arti.
Atverkite akis ir suskaičiuokite savo pavergėjus, kurie stiprūs tik tada, kai iš jūsų sūnų ir brolių sudarytos kariuomenės padedami čiulpia jūsų kraują…“
Ženevjeva pavargo. Reikia greičiau eiti į kaimą. Pagarbiai ir nedrąsiai ji lankstė išskleistą atsišaukimą. „Gal jie ir supras, bet nelengvai”, – šmėkštelėjo jos pavargusiose smegenyse.
Pagaliau lapas buvo sulankstytas.
Siuvėjo žmona staiga pamatė proklamacijos pradžią ir ne-susilaikiusi perskaitė:
„Į HESENO VALSTIEČIUS
Sis lapelis Heseno šaliai turi paskelbti tiesą. Tačiau kas sako tiesą, tą karia. Ir netgi tie, kurie skaito tiesos žodžius, gali būti nuteisti priesaikos nesilaikančių teisėjų. Todėl tie, kurie gaus šį lapelį, turi daryti šitaip:
1. Šį lapelį nuo policijos turi laikyti rūpestingai paslėpę ne namuose.
2. Skaityti jį galima duoti tik ištikimiems draugams.
3. Tiems, kuriais nepasitiki kaip pačiais savimi, tegali tik slapta jį pakišti.
4. Jei lapelis vis tiek bus rastas pas kurį nors iš skaičiusių, reikia sakyti, jog kaip tik norėjau nešti į apygardos tarybą.
5. Kas lapelio, kurį pas jį rado, neskaitė, tas, aišku, nekaltas.
Taika – lūšnoms! Karas rūmams!“
Šaltinis: Markso jaunystė / Galina Serebriakova. – Vilnius: Mintis, 1985. – pp. 89-116
[1] Georgas Biūchneris (1813-1837) – vokiečių rašytojas, revoliucionierius. Vienas iš 1934 m. įkurtos nelegalios revoliucinės Žmogaus teisių draugijos organizatorių.
