Redakcijos komentaras: Vincas Kapsukas (1880-1935) – vienas žymiausių XX amžiaus pradžios lietuvių tautinio atgimimo ir revoliucinės socialdemokratijos veikėjų; buvęs „varpininkas“, vėliau – socialdemokratas, bolševikas, Lietuvos Komunistų partijos (LKP) kūrėjas, 1918-1919 metų Lietuvos Tarybų respublikos vadovas. Knyga „Caro kalėjimuos“ – tai revoliucionieriaus užrašai ir atsiminimai iš 1906-1913 metais trūkusio kalėjimo, katorgos ir ištremties. Jos puslapiai mums atveria ir tą epochą, ir joje gyvenusio, kančių kelius praėjusio, bet visgi nepalūžusio, kovotojo vidinį pasaulį.
* * *
LITERATŪRINIS DARBAS VILNIAUS KALĖJIME
Jau minėjau, kad, rašydamas kalėjime savo užrašus, aš visuomet atsimindavau, kad jie gali pakliūti į negeistinas rankas, užtat aš juose toli ne viską rašydavau. Pirmiausia nerašydavau to, kas būtų galėję duoti caro „ochrankai“ (žvalgybai) medžiagos apie mano politinį nusistatymą ir aktyvų darbą socialdemokratų partijoje. Tuo tarpu, sėdėdamas kalėjime, aš nenustojau aktyviai dirbęs partijos darbo. Dirbau toje srityje, kuri tuomet buvo man prieinama. Tai buvo literatūrinis darbas.
Iš pradžių, pakliuvus man į kalėjimą, sunku buvo užsiimti bent kokiu darbu. Reikėjo susipažinti su naujomis gyvenimo sąlygomis, priprasti prie jų, susirišti su laisve. Tai gana greit pasisekė įvykdyti, ir greitai aš pasidariau uoliausiu naujojo legalaus Lietuvos socialdemokratų organo „Žarijos“ bendradarbiu. Pasirašinėdavau daugiausia paprastais savo slapyvardžiais: V. Kapsukas, V. K-as, V. Gandras, V. G-as, Revoliucionierius ir t. t. Bet kai pas mane per kratą kalėjime rado šiek tiek rašinių, pradėjau pasirašinėti J. M. Iš visos eilės mano straipsnių ypatingą atydą atkreipia į save du: „Dėl rinkimų į trečiąją dūmą”, paskelbtas 1907 m. „Žarijos“ Nr. 7, ir „Kas gi toliau bus?“, įdėtas „Žarijos“ Nr. 24.
Pirmąjį straipsnį rašydamas, aš dar tikėjau greitu revoliucinio judėjimo kilimu, užtat stojau už boikotavimą rinkimų į trečiąją dūmą, kaip revoliucijos slopintoją. Reakcinio birželio 3 d. įstatymo apibūdinimą aš daviau atskiram straipsny, kuris buvo išspausdintas Amerikos „Kovoje“. Svarbiausi motyvai, dėl kurių aš pasisakiau už rinkimų boikotavimą, norint CK buvo nutaręs dalyvauti juose, buvo šie: 1) rinkimai, sudarytieji reakcingiausiu įstatymu, neduos caro valdžios priešų daugumos, vadinasi, III dūmą ją tik stiprins; o jei atsirastų tokia dauguma, tai ji bus išvaikyta, kaip buvo išvaikyta I ir II dūmą; 2) agitacija rinkimų metu nebus galima, išskyrus vieną kitą lapelį, keletą straipsnių, vieną – du susirinkimus; boikotavimas taip pat nereiškia sėdėjimo rankas sudėjus; 3) lauko darbininkai visiškai neturi balso, ir mažažemių mažai dalyvauja rinkimuose; ypatingai dalyvauja ūkininkai; užtat, dalyvaudama tokiuose rinkimuose, socialdemokratija turi ypatingą atydą kreipti į ūkininkus ir dar labiau apleisti darbą tarp darbininkų; 4) kokie nors laimėjimai priklauso ne nuo dūmos, o nuo darbo minių nusistatymo ir pasiryžimo kovoti; jose mes turime ypatingai veikti, o ne kreipti dėmesį į dūmą ir iš jos laukti „šviesos spindulių“; 5) dūmos tribūnos taip pat nebūsią galima išnaudoti revoliucinei kovai.
Už boikotą buvo taip pat ir drg. Angarietis, dirbęs tuomet Panevėžy, ir visa Panevėžio organizacija. Rusijos bolševikų dauguma buvo taip pat už III dūmos boikotavimą. Bet drg. Leninas stojo už dalyvavimą ir galų gale įtikino bolševikų daugumą, kad reikia dalyvauti, nes revoliucija jau atslūgo, judėjimas puola ir reikia išnaudoti dargi dūmos tribūną kovai prieš darbininkų klasės ir valstiečių priešus.
Greitai ir aš kalėjime įsitikinau, kad tikrai revoliucija jau yra užgniaužta ir reikia į naujas judėjimo vėže s stoti. Sąryšy su tuo aš pradėjau rašyti straipsnį
„Kas gi toliau bus?“ Tas straipsnis nebuvo baigtas: per kratą kalėjime rado pas mane jo tęsinį (po 1917 metų Spalio revoliucijos man pasisekė tą rašinį rasti Vilniaus „ochrankos“ archyve), ir aš nebegalėjau jo baigti. Vis tik įdomi ir „Žarijoj“ paskelbta dalis. Joje nagrinėjamos, vadovaujantis marksistiniu metodu, varomosios Rusijos revoliucijos ir kitų šalių revoliucijų jėgos, rodomi jų skirtumai. Čia vyriausią vaidmenį vaidina darbininkai, „ir tai daug labiau susipratę ir susiorganizavę darbininkai, negu mes matėme per 1848 metų revoliuciją ir dargi Paryžiaus Komuną (1871 m.). Rusijos valstiečiai taip pat daug labiau už anų revoliucijų valstiečius susipratę…“ Rusijoj 60-siais ir 70-siais metais judėjime dalyvavo tik pasišventusių revoliucionierių inteligentų saujelė. Ištikti pirmutinio nepasisekimo, inteligentai gali rankas nuleisti, mesti darbą, šiltų vietų ieškoti. Darbininkai gi ir valstiečiai negali to daryti: pats gyvenimas, juodos duonos kąsnis verčia juos eiti revoliucijos keliu, nes caro valdžia (tekste dėl cenzūros vartojamas žodis „biurokratai“) negali išspręsti nė vieno svarbesnio darbininkams ir valstiečiams klausimo – nei laisvės, nei žemės. Užtat judėjimo nupuolimas negali ilgai tęstis. „Ne, ne nuleisti rankas mes turime, o pirmų pirmiausia pasirūpinti gerai suprasti dalykų stovį ir dar smarkiau, kaip iki šiol, pradėti dirbti!”
Tad ką gi veikti? „Kiek galima labiau platinti ir gilinti darbininkų ir mažažemių susipratimą, kelti nupuolusią jų dvasią, jungti juos į kuopas – organizuoti, kad, laikui atėjus, jau kitaip jie galėtų veikti“, – atsako straipsnis. Bet kas tą darbą turi varyti? Iki šiol „beveik visas tas darbas pas mus rėmėsi moksleiviais, bet tai netvirtas pamatas“. Jie meta dabar darbą. Darbininkų tam darbui reikia ieškoti pačiose darbininkų miniose. Jų parengimui reikia įkurti agitatorių mokyklą. Antra, reikia didesnę atydą kreipti į pradedamųjų mokyklų mokytojus…
Čia mes matome gana teisingą padėties analizę ir gana teisingas išvadas. Čia nė šešėlio nėra nusivylimo, perspektyvos nustojimo, nepasitikėjimo savo jėgomis ir likvidatorystės dvasios. Čia gana aiškiai ir teisingai nurodytos ir varomosios revoliucijos jėgos. Gana nuodugnus susipažinimas tais pirmaisiais metais su marksizmo pamatais padėjo man ir toliau, užėjus sunkiausiems reakcijos metams, nenustoti perspektyvos ir tikėti revoliucijos laimėjimu. Tai suteikė jėgų pakelti visas tas sunkenybes, kurias vėliau teko pergyventi.
Rasti išėjimą iš juodosios reakcijos padėties, įgyti perspektyvą, išmokti marksistiškai vertinti tai, kas aplink darosi, įgyti didesnį marksizmo pamatų pažinimą – tai aš laikiau tuomet svarbiausiais savo ir pamatiniais laisvųjų draugų uždaviniais. Vilniaus kalėjimo knygyne tuomet buvo dar daug puikių marksistinių knygų, ir aš godžiai jas skaičiau. 1907 m. gruodžio 8 d. aš rašiau „laisvėn”, kad, kalėjime sėdėdamas, pastebėjau pas save ir apskritai „pas mūsų „vadus“ labai didelę spragą: menką susipažinimą su filosofija ir politine ekonomija. Aš čia tuo užsiimu (kad tą spragą užkiščiau). Kurgi kitur, jei ne kalėjime, rasi laiko tokiems abstraktiems dalykams! Galiu duoti dargi sąrašą knygų, kurias reikia būtinai perskaityti ir kurias aš arba jau perskaičiau, arba skaitau ir rengiuosi skaityti. Iš istorinio materializmo: 1) Engelso – „Liudvigas Feuerbachas“, 2) Meringo – „Istorinis materializmas“, 3) Beltovo (Plechanovo) – „Klausimu apie monistines pažiūras į istoriją“. Perskaičius šitas knygas, galima apie tai gerą su pratimą įgyti. Žinoma, jas reikia ne skaityti, o mokytis. Aš taip ir darau. Be to, dar galima, kaip priedą, paimti Beltovo „Mūsų kritikų kritiką“ ir jo „Per dvidešimtį metų“. Apskritai daug literatūros yra šiuo klausimu, bet pakanka trijų minėtųjų. Aa, dar reikia pridėti prie jų Engelso „Mokslinio socializmo plėtojimasis“. Iš politinės ekonomijos galima pradėti Bogdanovo „Trumpuoju ekonominiu mokslu“; toliau eiti prie Markso „Kapitalo“. Tai yra pamatiniai dalykai. Brošiūrėles reikia mesti, kai yra progos ką nors didesnio atlikti.“
Didžiausiu pamėgimu aš studijavau tuomet pamatines marksizmo teorijos knygas. Tiesiog naujas akiratis man atsidarė, įgijus aiškią marksistinę pasaulėžiūrą ir supratus visuomenės plėtojimosi kelius. Aš tiesiog poezijos rasdavau marksizmo moksle, jo geležinėje logikoje ir aiškume.
Bestudijuodamas aš rašiau atitinkamus straipsnius „Žarijai”, kuri pradėjo eiti po „Skardo“ uždarymo. Iš jų paminėsiu tik svarbesniuosius; platų straipsnį apie Paryžiaus Komuną (paskutinis jo skyrius – „Nuo Komunos žuvimo iki dabartinių laikų“ – 1907 m. „Žarijos“ Nr. 15, 17, 18 ir 23); „Socialistai-utopistai“ (1908 m. „Žarijos“ Nr. 6, 7 ir 8); „Kapitalizmo plėtojimasis Rusų valstybėje ir darbininkų judėjimas“ (straipsnis baigiamas žemės programa, priimtąja 1907 metais LSDP VII suvažiavime; 1907 m. „Žarijos“ Nr. 20, 22 ir 23, 1908 m.– Nr. 1, 2, 3 ir 4); „Istorinis materializmas” (1908 m. „Žarijos“ Nr. 9); „Kurlink eina kapitalizmo plėtojimasis?“ (reformistų kritika, pasiremiant Kautskiu ir Plechanovu, – 1908 m. „Žarijos“ Nr. 10 ir 11). Be to, dar buvo paskelbti įdomūs straipsniai: „1907 metai kitose valstybėse“ (nukreipta prieš reformistus, – 1908 m. „Žarijos“ Nr. 1 ir 2), „Kadetai ir spaliečiai“ (oktiabristai), kur duodamas kadetų įvertinimas, panašus į bolševikų duodamąjį įvertinimą (1907 m. „Žarijos“ Nr. 24), norint aš tuomet dar toli gražu nebuvau bolševikas[1].
Tuo būdu kai kuriomis temomis pirmą kartą buvo paskelbti straipsniai neturtingoje lietuvių socialdemokratinėje literatūroje. Aš buvau labai patenkintas, kad bent straipsnių rašymu galiu prisidėti prie bendrojo darbo. Bet greitai tai nutrūko ilgam laikui: 1908 metų kovo pradžioje mane išsiuntė į Suvalkų kalėjimą ir ten per pusantrų su viršum metų beveik nieko nepasisekė parašyti. Nebebuvo ir kur berašyti.
Šaltinis: V. Kapsukas. Raštai. T. 4. V., 1962, pp. 180-185.
[1] Dauguma čia suminėtų V. Kapsuko straipsnių, parašytų Vilniaus kalėjime ir pirmą kartą paskelbtų „Žarijoje“, įtraukti į jo Raštų 3 tomą.
