Vertėjo komentaras: Aleksandras Tarasovas (g. 1958) – šiuolaikinis rusų sociologas, kultūrologas, filosofas neomarksistas, ilgametis tarybinis ir potarybinis disidentas, daugybės knygų bei straipsnių autorius. Tarasovo moksliniai interesai platūs: revoliucinių judėjimų, idėjų ir TSRS istorija, vartotojų visuomenė bei dabarties kultūriniai, politiniai procesai ir kt. Keldamas tikslą išdirbti naują, XXI amžiaus išsivadavimo ideologiją, Tarasovo mintis iš kitų kairiųjų išsiskiria ne tik drąsa, bet savo originalumu bei negailestingu realizmu. Priešais jus esanti knyga – 2014 metais iš Tarasovo imtų interviu rinkinys, sudarytas jo kolegos, azerbaidžaniečių rašytojo Lačino Samedzadės, kuriam priklauso įvadinis straipsnis – savotiška kūrybinė, idėjinė-politinė Tarasovo biografija. Pokalbių temos – nuo Tarybų Sąjungos iširimo ir marksistinės teorijos iki to, kas šiandien yra „proletariatas“ bei kairiojo judėjimo perspektyvų; nuo religijos ir nacionalinių santykių Rusijoje iki žmogaus gyvenimo prasmės.
K. Voiška, 2024-12-28
***
APIE KAIRIOJO JUDĖJIMO PERSPEKTYVAS
Lačinas: Pradėkime nuo svarbiausio. Tarybų Sąjungos demontažas ir komunistinių valstybių bloko krizė davė peno žymiajai Frensio Fukujamos tezei apie „istorijos pabaigą“ po liberalizmo vėliava. Dabar jau visiškai aišku, kad toji pabaiga – negalima. Kokios, jūsų požiūriu, yra kairiojo judėjimo perspektyvos buvusios TSRS teritorijoje?
Aleksandras Tarasovas: Pirmiausia susitarkime dėl terminų. Jokių „komunistinių valstybių“ niekada nebuvo, ir iš principo būti negali: komunizmas – tai bevalstybinė visuomenės sankloda. Tarybų Sąjungoje ir jos satelituose egzistavo superetatizmas – vieningo, industrinio gamybos būdo rėmuose kapitalizmui porinė visuomenės sankloda (detaliau apie tai esu rašęs straipsnyje „Superetatizmas ir socializmas“, žurnale „Laisvoji mintis“ (rus.: « Свободная мысл»), 1996 Nr. 12[1]). Būtent todėl, kad gamybos būdas nebuvo progresyvesnis nei prie kapitalizmo, TSRS ir pavyko, kaip jūs išsireiškėte, – „demontuoti“.
Apie Fukujamos „istorijos pabaigą“ dabar tebeatsimena potarybinėse valstybėse. O jau vien tai byloja apie priklausomą, pusiau kolonijinį jų santykių su „pirmojo pasaulio“ šalimis pobūdį: kolonijose ir pusiau kolonijose visada diegiama tai, kas metropolijose jau laikoma pasenę – nuo technologijų iki idėjų. Kalbėti apie šią Fukujamos teoriją po agresijos prieš Jugoslaviją, Iraką, Libiją ir Dramblio kaulo krantą; po 2001 metų rugsėjo 11-osios bei Lotynų Amerikos „kairiojo posūkio“ – tiesiog juokinga. Kas netingi, yra ją pašiepę, o ir patį Fukujamą taip užpjudė, kad šis panikuodamas dezertyravo iš neokonservatorių gretų! Apskritai, intelektualiniu požiūriu Fukujama – gan apgailėtina būtybė. Tik gyvai jį pamatę, viską suprastumėte iš karto: jam tai parašyta ant veido, kaip kad prokremliškajam „politologui“ Markovui.
Kai dėl kairiojo judėjimo perspektyvų buvusios TSRS teritorijoje, tai iš pradžių siūlau nuspręsti, apie kokį kalbame laikotarpį. Jei apie trumpalaikį (ar netgi vidutinį) – tai perspektyvos apverktinos. To priežastis esu apsakęs savo darbuose „Pasaulinė revoliucija-2“[2] ir „Sugriauti kapitalizmą iš vidaus“[3]. Pagrindinės iš jų: neigiamas tarybinis patyrimas; kontrrevoliucinio stalininio (bei postalininio) režimo patyrimas; tuo laiku įvykusi kairiųjų idėjų diskreditacija bei ją sekęs šokinis ištisų kartų („perestroikinių“ ir „poperestroikinių“) indoktrinavimas antikomunistine ideologija, šioms kartoms stokojus savarankiškos socialinės patirties, galėjusios leisti tokiai indoktrinacijai atsispirti. Svarbus ir klasinio susisluoksniavimo proceso (tai yra, vienos stabilios klasinės struktūros pakeitimo kita) buvusioje TSRS neužbaigtumas. Apie pastarąjį detaliau esu parašęs veikale „Antroji kapitalizmo laida Rusijoje“[4]. Todėl šiandien buvusiose TSRS respublikose jokio „kairiojo judėjimo“ paprasčiausiai nėra. Yra atskiri kairieji. Yra ir kairiosios (dažniausiai, pseudokairiosios), didesnės ar mažesnės organizacijos – paprastai su šiandienai visiškai neadekvačia ideologija. Bet judėjimo nėra. Judėjimas – kai kas daugiau nei grupė, partija ar organizacija; tai yra tas, ko sudedamosiomis dalimis yra tos grupės, partijos bei organizacijos. Pavyzdžiui: antikarinis judėjimas, darbininkų judėjimas, studentų judėjimas… Aš apie tai daug kartų ir daug kur kalbėjau bei rašiau.
Kai dėl ilgalaikių perspektyvų, tai daug kas priklauso nuo to, iki kokio laipsnio potarybinės respublikos bus sugriautos, globalaus kapitalo vykdomo jų „įsisavinimo“ bei neoliberalių kontrreformų eigoje. Daug kas taip pat priklauso nuo užsienio kairiųjų įtakos (įskaitant ir moralinės-ideologinės) mūsų šalių kairiesiems. O taip pat ir nuo mūsų pačių kairiųjų elgesio, nuo jų intelektualinių bei organizacinių gebėjimų, nuo jų drąsos bei sugebėjimo aukotis, ir t. t. Bet kuriuo atveju, iš periferijos šalių, įsijungsiančių į naują pasaulinio masto revoliucinę bangą, potarybinės šalys bus paskutinės. Vėliau jų – tik metropolijos šalys, nes pastarosios gyvuoja periferijos plėšimo bei išnaudojimo sąskaita.
Lačinas: O kokiame pasaulio regione daugiausia prielaidų stambiai socialistinei revoliucijai? Atsižvelgiant į ekonominę padėtį, o taipogi į vietos gyventojų psichologiją: Lotynų Amerika, Pietvakarių Azija, Indija, Artimieji rytai, Europa? Ar visgi ypatingo skirtumo nėra?
Aleksandras Tarasovas: Socialistinė (komunistinė) revoliucija įmanoma tik pagrinde išsisėmus industriniam gamybos būdui, tai yra, pradėjus veikti neatitikimo tarp gamybinių jėgų išsivystymo lygio ir esamų gamybinių santykių dėsniui. Be to, suprantama – socialistinė revoliucija tegali būti pasaulinė. Kitaip sakant, šiandien (ir rytoj) socialistinė (komunistinė) revoliucija negali įvykti nei vienoje pasaulio šalyje. Nereikia savęs apgaudinėti. Kalba tegali eiti apie antiburžuazines (antikapitalistines) revoliucijas – panašias į Spalio revoliuciją buvusioje Rusijos imperijoje, į Kubos revoliuciją ir t. t. Tačiau ir tokios revoliucijos buvo milžiniškas žingsnis į priekį socialinio progreso link – net jei patys revoliucionieriai nesuprasdavo jų tikrojo pobūdžio (kaip kad buvo iki šiol). O jei jau šie revoliucionieriai liksią be iliuzijų ir nepagrįstų lūkesčių, tai jie tvirtai suvoks ką gali (bei privalo) padaryti, ir ko – ne…
Jei kalbėti apie antiburžuazines (antikapitalistines) revoliucijas, tai dabar, žinoma, avangarde yra Lotynų Amerika. Tai – ne atsitiktinumas. Reikalas tas, kad Lotynų Amerika – tai tas kapitalistinės periferijos regionas, kuriame kapitalistiniai santykiai ir įsitvirtino, ir laimėjo labai seniai (po nacionalinio išsivadavimo, tai yra – buržuazinių XIX amžiaus pradžios revoliucijų), ir kur neoliberalusis eksperimentas buvo atliktas 70-80-aisiais metais su katastrofiškomis pasekmėmis. Tai yra, kur kapitalizmas save pilnai diskreditavo, kur – skirtingai, pavyzdžiui, nei potarybinėse šalyse – milžiniškos gyventojų daugumos turėtos iliuzijos jau spėjo išgaruoti. Jei dabar pas mus iš aktyviųjų kartų pati jauniausioji – tai, sąlygiškai kalbant, antikomunistine-neoliberalia propaganda „užzombintoji“ „perestroikos“ karta, tai Lotynų Amerikoje panašią „užzombintųjų“ kartą sudarė gimę 50-ųjų gale ir 60-aisiais. O tie, kas pagal amžių atitinka mūsų „perestroikinę“ kartą – jau gimė neoliberalinių-fašistinių režimų triumfo sąlygomis, „prarasto dešimtmečio“ sąlygomis, ir nuo pat pradžių buvo nusivylę bei pikti. O gimę po jų – dar piktesni. Kito tokio stambaus regiono su analogišku išsivystymo lygiu, analogiška patirtimi bei analogiškomis sąlygomis – kol kas nėra. Ir jau, žinoma, negalima kalbėti apie Europą (Vakarų Europą), kuri, kaip visos metropolijos šalys – per daug parazitiška tam, kad ten ne tai kad įvyktų antiburžuazinės revoliucijos (parazitai revoliucijų nekelia – jei būtų kitaip, seniai būtume matę kirminų ar utelių sukilimus prieš jų šeimininkus), bet net kad susiformuotų tikri (o ne butaforinis, kaip „antiglobalistai“) kairieji judėjimai.
Lačinas: Kairioji mintis TSRS ilgą laiką buvo varžoma dogmatinių pančių, diktavusių ištikimybę vienintelei tendencijai – marksizmui, toje specifinėje interpretacijoje, kurią formuluodavo valdžiusieji sluoksniai. Bet kas dabar turi daugiausiai šansų pasiekti pakankamą populiarumą masėse, ir vadovauti tarptautinio masto judėjimui – anarchistai, marksistai-leninistai, stalinistai, trockistai? Ar, sakykime, maoistai?
Aleksandras Tarasovas: Tarybinis „marksizmas-leninizmas“ su marksizmu nieko bendro neturi. Iš marksizmo jame – tiktai terminologija (ir tai ne visa – iš dalies ji buvo išrasta tarybiniu laikotarpiu, o iš dalies buvo iškreipta terminų prasmė). Tarybinis „marksizmas-leninizmas“ – tai tokia kvazireliginė ideologija, skirta atgaline data pateisinti bet kokius valdžios veiksmus, „teoriškai pagrindžiant“ juos marksizmo klasikų citatomis (kurios natūraliai netekdavusios praktinio turinio). Tai yra, būta aibės „šventraščių“, kurių prasmė pačių propagandistų visiškai nedomino, nes jų užduotis būdavo surasti atvejui tinkamus žodžius, ir šiuos pateikti kone lyg dieviško palaiminimo atitikmenį. Tuo užsiiminėjo ištisas žinių luomas – visokie „marksistiniai-lenininiai filosofai“, „marksizmo-leninizmo“ ir TSKP istorijos dėstytojai; režimas ir išlaikė šias ideologines prostitutes būtent tam, kad jos ne vystytų marksizmą, o visai jį uždusintų.
Dabar – apie antrąjį jūsų klausimo dalį. Niekas iš jūsų išvardytųjų negalės „vadovauti tarptautinio masto revoliuciniam judėjimui“, nes visos šios ideologijos seniai pasenusios. Visos jos suformuluotos iki II Pasaulinio karo! O anarchistai – dar anksčiau (dėl šiuolaikinis anarchizmas toks apgailėtinas). Reikalinga nauja, šiuolaikinė revoliucinė ideologija – maksimaliai moksliška, įtraukianti (kaip kad buvo „klasikinio“ marksizmo atveju) paskutinių dešimtmečių mokslo pasiekimus, juos įsisavinanti, fiksuojanti ir sugebanti paaiškinti šio laikmečio socialinius-ekonominius pokyčius.
Šaltinis: Новая литература
[1] Žr.: Aleksandras Tarasovas. „Superetatizmas ir socializmas“ (Rus.: Александр Тарасов. «Суперэтатизм и социализм. К постановке проблемы»).
[2] Žr.: Aleksandras Tarasovas. „Pasaulinė revoliucija-2“ (Rus.: Александр Тарасов. «Мировая революция-2»).
[3] Žr.: Aleksandras Tarasovas. Sugriauti kapitalizmą iš vidaus (Rus.: Александр Тарасов. «Разрушить капитализм изнутри»).
[4] Žr.: Aleksandras Tarasovas. „Antroji kapitalizmo laida Rusijoje“ (Александр Тарасов. ««Второе издание капитализма» в России»).
