Redakcijos komentaras: Julius Fučikas (1903-1943) – čekų rašytojas ir žurnalistas, vienas iš Čekoslovakijos Komunistų partijos įkūrėjų bei vokiečių okupacijos laikotarpiu veikusio antinacistinio pogrindžio organizatorių. 1942 m. patenka hitlerininkų nelaisvėn: kalinamas, kankinamas ir, atsisakęs išduoti pogrindžio draugus – 1943 m. rudenį nužudomas. Knygelė „Reportažas su kilpa ant kaklo“ sudaryta iš 1943 m. balandžio-birželio mėn. J. Fučiko slapta darytų užrašų. Tai – ne tik atsiminimas apie pogrindį, suėmimą ir įkalinimą, bet ir tam tikras testamentas, liudijantis Fučiko-kovotojo dvasios tvirtybę, jo aistringą meilę gyvenimui bei žmonėms.
***
II. AGONIJA
Kai dings šviesybė akyse
Ir siela mus apleis…
Du žmonės, susinėrę ant pilvo rankas, sunkiais žingsniais pamažėl! slankioja po baltais koplyčios skliautais ir tęsiamais balsais nedarniai traukia liūdną giesmę.
Nuskris pas viešpatį dvasia
Skaidriais dausų keliais…
Kažkas mirė? Kas? Stengiuosi pagręžti galvą. Tikiuosi pamatysiąs numirėlį karste ir dvi žvakes galvūgaly.
Kur nebebus daugiau nakties
Ir saulė amžinai spindės…
Šiaip taip pagręžiu akis. Bet nieko nematau. Čia nieko nėra – tik jiedu ir aš. Kam jie tada gieda?
…ar bus naktis, ar bus diena,
Žvaigždė ten švies ir švies viena…
Šermenys. Tikrių tikriausios šermenys. O ką laidoja? Kas čia dar yra? Tik jiedu – ir aš. Ak, aš! Vadinasi, laidoja mane? Klausykite, žmonės, bet juk tai – nesąmonė! Aš nesu miręs. Aš – gyvas. Patys matote, žiūriu į jus ir kalbuosi su jumis. Liaukitės! Nepalaidokite manęs!
Tenai tau niekas niekada
„Sudie“ nepasakys…
Negirdi? Nejaugi kurčiai? O gal aš negarsiai kalbu? O gal iš tiesų esu miręs ir jie nebegirdi mano negyvo balso? Bet čia drybso mano kūnas, ir aš stebiu savo laidotuves. Juokinga.
…tiktai kas rytą su malda
pakelk dievop akis…
Bandau prisiminti. Kažkas sunkiai mane pakėlė, aprengė, paguldė ant neštuvų ir nešė koridoriumi; dunksėjo sunkūs kaustyti batai. . . Paskui. . . Ir viskas. Daugiau nieko nežinau. Nieko nebeprisimenu.
…žvaigždė ten švies ir švies viena…
Bet visa tai – nesąmonė. Aš – gyvas. Jaučiu neaiškų skausmą ir troškulį. Mirusieji troškulio nejaučia. Sukaupiu visas jėgas ir bandau pakelti ranką, o kažkoks svetimas, visiškai ne mano, balsas prašo:
– Gert!
Pagaliau. Abu žmonės liaujasi vaikščioję ratu. Pasilenkia prie manęs, vienas jų pakelia mano galvą ir prikiša prie lūpų puodeli su vandeniu.
– Tau, bičiuli, reikėtų užvalgyti. Antra para tu tik geri ir geri…
Ką jis kalba? Antra para? Tai kuri gi diena šiandien?
– Pirmadienis.
Pirmadienis. O mane suėmė penktadienį. Kokia sunki galva. Ir koks gaivinantis vanduo! Miegoti! Leiskite man pamiegoti! Purpurinis lašas sudrumstė tyrą vandens paviršių. Tai verdenė kalnų laukymėlėje; žinau, tai toji, kur prie sargo namelio netoli Roklano… Dulksnus nesiliaujantis lietus šnara medžių skujose… Koks saldus miegas!..
…Kai aš vėl nubundu, jau antradienio vakaras, ir prie manęs tupi šuo. Aviganis. Žiūri į mane, įbedęs gražias, protingas akis, ir klausia:
– Kur tu gyveni?
Ai ne, tai ne šuo mane klausia. Tai kažkieno kito balsas. Greta manęs dar kažkas stovi: matau porą ilgaaulių batų, dar tokią pat porą, uniformines kelnes. Tik akių negaliu pakelti, galva sukasi.. . Bet tiek to, leiskite man miegoti…
Trečiadienis.
Du žmonės, kurie giedojo giesmes, dabar sėdi prie stalo ir valgo iš molinių dubenėlių. Matau, kad jie skirtingi. Vienas jaunesnis, kitas – vyresnis, tikriau, visai senas. Bet j vienuolius jie nepanašus, ir Koplyčia anaiptol ne koplyčia, o kalėjimo kamera, panaši Į šimtus kitų: lentų grindys, sunkios pajuodusios durys…
Sužvanga raktai, abu kaliniai pašoka ir Įsitempia: įeina du esesininkai ir įsako mane aprengti, – niekados nebūčiau pagalvojęs, kad tiek skausmo teikia kiekviena rankovė, kiekviena klešnė… Mane guldo ant neštuvų ir brązgina laiptais žemyn. Koridoriumi dunksi sunkūs kaustyti batai… Šituo keliu mane kartą jau nešė ir atnešė be sąmonės. Kur jis veda? Į kokį pragarą?
Į pustamsę, nejaukią kanceliariją areštuotiesiems priimti. Padeda neštuvus ant žemės, ir švelnus čekiškas balsas išverčia įtūžusį vokišką vogravimą:
– Pažįsti ją?
Paremiu ranka smakrą. Šalia neštuvų stovi jauna apskrito veido moteris. Stovi išdidi, tiesį, iškėlusi galvą: neįžūli, bet ori. Akys mažumėlę nuleistos, bet tik tiek, kad galėtų mane matyti ir pasisveikinti.
– Nepažįstu.
Prisimenu matęs ją probėgšmais aną be-protišką naktį Pečeko rūmuose. Dabar matomės antrąkart. Gaila, kad nebesusitiksime trečią kartą ir aš negalėsiu paspausti rankos šiai už tai, kad ji taip oriai laikėsi. Tai buvo Arnošto Lorenco žmona. Ji buvo nužudyta pirmomis karo stovio dienomis 1942 metais.
– O šitą tikriausiai pažįsti?
Anička Jiraskova! Dieve mano, Anička, kaip jūs čia patekote? Neištariau aš jūsų vardo, tad nei jūs mane pažįstate, nei aš jus. Suprantate, mes nepažįstami.
– Nepažįstu.
– Žmogau, turėk proto!
– Nepažįstu.
– Juliau, tai beprasmiška, – sako Anička ir tik vos pastebimas nosinaitę glamžančių pirštų virpesys rodo, kaip ji jaudinasi. – Beprasmiška. Mane išdavė.
– Kas?
– Tylėt! – užrinka ant jos ir atstumia nuo manęs, kai ji lenkiasi ir tiesia man ranką.
Anička!
Kitų klausimų aš jau nebegirdžiu. Kažkaip iš šalies, nejausdamas skausmo, tarytum būčiau žiūrovas, jaučiu, kaip du esesininkai neša mane atgal j kamerą ir, smarkiai krestelėję neštuvus, kvatodamiesi klausia, ar ne geriau man būtų suptis su kilpa ant kaklo.
Ketvirtadienis.
Jau pradedu suvokti aplinką. Vieną mano kameros draugų vadina Karelu, antrą, vyresnįjį, ,,tėvuku“. Pastarasis man kažką pasakoja apie save, bet aš nieko nesuprantu… kažkokia šachta, kažkokie moksleiviai… Skamba varpas, ar tik neužsidegė kas? Mane tarytum lanko gydytojas ir esesininkų felčeris; sako, aš esu ne toks jau silpnas ir netrukus būsiu vyras kaip reikiant. Tai man primygtinai kala „tėvukas“, o Karelas taip nuoširdžiai antrina, jog aš net suprantu, kad jie stengiasi mane paguosti. Šaunūs vaikinai! Gaila, kad negaliu jais patikėti.
Vidudienis.
Atsiveria kameros durys ir patyliukais, lyg ant pirštų galų, įbėga šuo. Sustoja man prie galvos ir vėl tiriamai mane apžiūrinėja. Atsiranda dvi poros ilgaaulių batų – dabar aš jau žinau: viena pora avi šuns šeimininkas, Pankraco kalėjimo viršininkas, kita – kovos su komunistais skyriaus viršininkas, kuris tardė aną naktį. Greta jų paprastos kelnės. Žvilgsniu bėgu jomis aukštyn – pažįstu: tai jis, tas pats ilgas liesas gestapininkas, kuris vadovavo mano areštui.
Viršininkas sėdasi ant kėdės ir pradeda kvotą:
– Tavo žaidimas praloštas, pasirūpink geriau savimi. Kalbėk!
Pasiūlo man cigaretę. Nenoriu. Aš jos ne-išlaikysiu.
– Kiek laiko tu gyvenai pas Baksus?
Pas Baksus? Ir šitą žino? Kas gi jiems pa-sakė? ‘
– Matai, viską žinom. Kalbėk!
Jeigu žinote, man nėra ką kalbėti. Gyvenau ligi šiol dorai – neteršiu savo paskutinių dienų.
Tardymas trunka valandą. Tardantysis nerėkia, kantriai kartoja klausimą, o nesulaukęs atsakymo, klausia toliau – antrą, trečią, dešimtą kartą.
– Nejaugi tu nesupranti? Baigta, supranti, jūs pralošėte.
– Pralošiau aš vienas.
– Tu vis dar tiki Komunos pergale?
– Tikiu.
– Ar jis dar tiki? – vokiškai klausia skyriaus viršininkas, o ilgšis gestapininkas verčia:
– Jis dar tiki Rusijos pergale?
– Žinoma. Kitaip būti negali.
Aš pavargau. Sukaupęs visas jėgas, kad būčiau atidus tardymo metu, dabar išsekau, lyg nukraujavusi gili žaizda. Jaučiu, kaip man paduoda ranką, – matyt, kalintojai pastebėjo mano kaktoje mirties žymę. Tiesa, kai kurių šalių budeliai turėjo įprotį prieš nužudydami bučiuoti savo auką.
Vakaras.
Du žmonės, susinėrę ant pilvo rankas, sunkiais žingsniais pamažėli slankioja ratu ir tęsiamais balsais nedarniai traukia giesmę:
Kai dings šviesybė akyse
Ir siela mus apleis…
Ei, žmonės, žmonės, liaukitės! Gal ta giesmė ir nebloga, bet šiandien, šiandien Gegužės Pirmosios – visų gražiausios, visų linksmiausios žmonijos šventės – išvakarės. Mėginu užtraukti ką linksmo, bet, matyt, išeina dar liūdniau, nes Karelas nusigręžia, o „tėvukas” šluostosi akis. Tiek to, vis tiek dainuoju tol, kol jie man pradeda pritarti. Patenkintas aš užmiegu.
Ankstyvas Gegužės Pirmosios rytas.
Kalėjimo bokšto laikrodis muša trečią va-landą. Pirmąkart girdžiu jį taip aiškiai mušant. Aš pirmą kartą aiškiai atgaunu sąmonę. Jaučiu, kaip pro pravirą langą srūva tyras oras; jis nudvelkia mano čiužinį, kurio šiaudai bado man krūtinę ir pilvą. Kiekviena mano kūno skaidula dega tūkstančiais skausmų, ir man sunku alsuoti. Staiga, lyg vėjas pro atvirą langą, tvilksteli mintis: baigta, aš mirštu.
Ilgokai tu užtrukai, mirtie! Pasakysiu atvirai, maniau, kad tu ateisi vėliau, po daugelio metų; maniau: gyvensiu sau laisvas, daug dirbsiu, mylėsiu, dainuosiu ir keliausiu po margą pasaulį. Juk aš tik dabar subrendau, įgavau jėgų. Tačiau tos jėgos išseko. Baigta.
Mylėjau gyvenimą ir stojau dėl jo į kovą. Mylėjau jus, žmonės, ir buvau laimingas, kai jūs man atsakydavote tuo pačiu, ir krimtausi, kai jūs manęs nesuprasdavote. Ką įžeidžiau, atleiskite, ką nudžiuginau – nesielvartaukite. Tegu mano vardas niekam nekelia sielvarto. Tai mano priesakas jums, tėve, mama, seserys, tau, mano Gustina, jums, draugai,– visiems, kuriuos mylėjau. Jei manote, jog ašaros nuplaus liūdną graudulį, mažumėlę paverkite. Tačiau nesigailėkite. Gyvenau džiaugsmui, mirštu už džiaugsmą, ir būtų neteisinga statyti ant mano kapo liūdesio angelą.
Gegužės Pirmoji! Šią valandą mes jau rikiuodavomės priemiesčiuose ir iškeldavome savo vėliavas. Šią valandą Maskvos gatvėmis į gegužinį paradą jau traukia pirmosios kareivių kuopos. Ir šią valandą milijonai žmonių stoja į žūtbūtinę kovą ir grumiasi dėl žmonijos laisvės. Tūkstančiai krinta šiame mūšyje. Aš vienas iš tokių. O būti vienu iš tokių, būti paskutiniojo mūšio kovotoju – žavu.
Tačiau anaiptol nėra žavi agonija. Aš dūstu. Man stinga oro. Girdžiu, kaip gerklėj kažkas gergždžia ir gargaliuoja. Ko gera, dar pažadinsiu draugus. Kad taip gurkšnelį vandens. . . Bet visas vanduo išgertas. Vanduo už šešeto žingsnių nuo manęs, kampe, unitaze jo užtektinai. Bet ar užteks man jėgų nusigauti iki jo?
Šliaužiu ant pilvo, tyliai tyliai, tarytum mirštant svarbiausia – nieko neprižadinti. Prišliaužiu. Springdamas geriu iš unitazo vandenį.
Nežinau, kiek laiko aš užtrukau, kiek laiko šliaužiau atgal. Vėl netekau sąmonės.
Ieškau savo pulso. Neberandu. Širdis pakyla prie pat gerklės ir ūmai krinta žemyn. Krentu ir aš. Krentu iš lėto. Krisdamas dar girdžiu Karliko balsą:
– Tėvuk, tėvuk, klausyk! Varguolis baigiasi.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
Rytą atėjo gydytojas.
Bet apie tai aš sužinojau daug vėliau.
Atėjo, pažiūrėjo ir palingavo galvą. Paskui grįžo į ligoninę, sudraskė pažymą dėl mano mirties, kurią dar iš vakaro buvo parašęs, ir pagarbiai, specialisto tonu, tarė:
– Gajus žmogus!
Šaltinis: Reportažas su kilpa ant kaklo / Julius Fučikas. – Vilnius: Vaga, 1974. – pp. 20-30.
