Redakcijos komentaras: Nuo Karlo Markso „Kapitale“ aprašytos pramoninio kapitalizmo aušros mus jau skiria daugiau negu pusantro šimtmečio. Ir visgi „Kapitale“ pateiktas kapitalistinės, prekinės-piniginės sistemos ir ją apsprendžiančiojo vertės dėsnio aprašymas lieka toks pat nepamainomas ir fundamentalus visuomenės moksluose, kaip Izaoko Niutono mechanika – fizikoje. Vien dėl to, norint susigaudyti politekonominiuose procesuose – šį darbą studijuoti privalu. Bet užduotis tai – ne iš lengvųjų. Todėl, pradedantiems šįjį pažinimo kelią siūlome „Karlo Markso ekonominį mokslą“ – dar 1887 m. Karlo Kautskio (1854-1938) išleistą knygelę, kurią galima laikyti savotišku „Kapitalo“ 1-ojo tomo konspektu, politekonomijos pradžiamoksliu.
***
II. PINIGAI
1. Kaina
Pirmoji pinigų funkcija yra ta, kad jie yra vertės matas. Jie teikia prekių pasauliui medžiagą, kuria išreiškiama vertė.
Ne pinigai daro prekes vienarūšes ir bendramates. Atvirkščiai, kaip tik dėl to, kad visos prekės kaip vertės yra sudaiktintas žmogaus darbas ir, vadinasi, pačios savaime yra vienarūšės, jos gali būti matuojamos tam tikra viena ir ta pačia preke. Tuo būdu, tą prekę jos paverčia visuotiniu vertės matu, arba pinigais. Pinigai kaip vertės matas yra būtina prekėms būdingo vertės mato, t. y. darbo laiko, pasireiškimo forma*.
* Ryšium su tuo Marksas daro įdomią pastabą dėl utopijos, kuri iki šiol dar turi daug šalininkų. Jis sako:
„Klausimas, kodėl pinigai betarpiškai neatstovauja pačiam darbo laikui, kodėl, pvz., popierinis piniginis ženklas neatstovauja x valandų darbui, suvedamas tiesiog į klausimą, kodėl prekinės gamybos pagrindu darbo produktai turi pasidaryti prekėmis, nes prekėms savybinga forma numato būtiną jų susidvejinimą į prekes ir piniginę prekę; arba – į klausimą, kodėl privatusis darbas negali būti laikomas betarpiška visuomeniniu darbu, t. y. savo paties priešybe. Kitoje vietoje aš smulkiai išnagrinėjau lėkštą utopizmą tokio projekto, kaip „Darbo pinigai“ prekinės gamybos pagrindu („Zur Kritik der Politischen Oekonomie“, 61 ir sek. psl.). [К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., d., 1933, 69 ir sek. psl.]. Čia dar pažymėsiu, kad, pvz., Oueno „darbo pinigai“ turi su „pinigais“ tiek maža bendro, kaip, sakysime, teatro bilietas. Ouenas numato betarpiškai suvisuomenintą darbą, t. y. prekinei gamybai diametraliai priešingą gamybos formą. Darbo kvitas tik konstatuoja individualinį gamintojo dalyvavimą bendrame darbe ir jo individualinę pretenziją į vartojimui skirtą bendro produkto dalį. Bet Ouenas nė nemanė tarti esant prekinę gamybą ir tuo pačiu metu siekti piniginiais fokusais pašalinti būtinas jos sąlygas“ („Kapitalas“, I. t., 90 psl.).
Prekės vertės išraiška pinigine preke yra jos piniginė forma, arba kaina. Pavyzdžiui: 1 švarkas = 10 gramų aukso.
Prekės kaina yra kažkas visiškai skirtinga nuo prekės gamtinių savybių. Jos negalima prekėje pamatyti arba pačiupinėti. Prekės savininkas turi jų pranešti pirkėjams. Bet tam, kad galima būtų prekės vertę išreikšti auksu, t. y., kad būtų galima nustatyti jos kainą, visiškai nereikalingi, realūs pinigai. Siuvėjui nereikalinga turėti kišenėje aukso tam, kad jis galėtų pareikšti, jog jo parduodamo švarko kaina yra lygi 10 gramų aukso. Taigi vertės mato funkciją pinigai atlieka tik kaip mintyse įsivaizduojami pinigai..
Bet, nepaisant to, kaina priklauso tik nuo tikrosios piniginės prekės. Siuvėjas – mes, žinoma, nepaisome visų veikiančių šalutinių sąlygų – gali nustatyti švarko kainą – 10 gramų aukso tik tuo atveju, jeigu tokiame aukso kiekyje- yra įkūnyta tiek pat visuomeniškai būtino darbo, kaip ir švarke. Jeigu siuvėjas švarko vertę išreikš ne auksu, o sidabru arba variu, tai kainos išraiška bus visai kitokia.
Todėl ten, kur vertės matas yra dvi skirtingos prekės,, pavyzdžiui, auksas ir sidabras, visos prekės turi dvejopas kainas – auksu ir sidabru. Kiekvienas aukso ir sidabro vertės santykio pasikeitimas šiuo atveju sukelia kainų svyravimus. Dvejopas vertės matas iš esmės yra nesąmonė ir prieštarauja pinigų kaip vertės mato funkcijai. Visur, kur buvo mėginama įstatymiškai paskelbti vertės matu dvi prekes, faktiškai kaip toks funkcionavo tik vienas matas.
Dar ir dabar kai kuriose šalyse auksas ir sidabras įstatymu pripažįstami lygiateisiais vertės matais. Bet patyrimas; lokius įstatymus visada atvesdavo prie absurdo. Kaip ir kiekvienos kitos prekės, aukso ir sidabro vertės yra linkusios, nuolat svyruoti. Jeigu pagal įstatymą abu jie yra lygiateisiai, jeigu galima pagal norą mokėti vienu arba kitu metalu, tai mokama, aišku, tuo metalu, kurio vertė krinta, o tas, kurio vertė kyla, pagal galimybę realizuojamas ten, kur jį galima pelningai parduoti, t. y. užsienyje. Todėl šalyse, kur viešpatauja dviguba valiuta, vadinamasis bimetalizmas, faktiškai kaip vertės matas funkcionuoja tik vienas metalas, būtent tas, kurio vertė krinta. O tas metalas, kurio vertė kyla, kaip ir kiekviena kita prekė, matuoja savo kainą kitu, pernelyg aukštai įvertintu metalu. Vadinasi, brangstantis metalas funkcionuoja kaip prekė, o ne kaip vertės matas. Kuo žymesni būna aukso ir sidabro verčių santykio svyravimai, tuo aiškiau pasireiškia visas bimetalizmo absurdiškumas*.
Agitacija už bimetalizmą, buvusi dar labai stipri praėjusio amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais, vėliau tapo visai beviltiška ir beveik visiškai liovėsi. Viena šalis po kitos pereina prie aukso valiutos. Pastaraisiais dešimtmečiais prie jos perėjo Austrija (1892), Japonija (1897), Rusija (1898), Jungtinės Valstijos (1900). Anglijoje ji įvesta jau nuo XVIII amžiaus pabaigos, Vokietijoje – nuo 1871 m., Olandijoje – nuo 1877 metų. Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ji faktiškai viešpatauja, nors nominaliai ten ir yra dviguba valiuta. Britų ir olandų kolonijos taip pat perėjo prie aukso valiutos. Vokietijos perėjimas prie dvigubos valiutos naudingiausias būtų tiems, kurie prisidarė skolų viešpataujant aukso valiutai ir kurie vėliau galėtų sumokėti jas pigesniu sidabru. Didesniąją tokių ilgalaikių skolų dalį sudaro ipotekos, o tai sukelia agrarininkų agitaciją.
Paprastumo dėlei Marksas „Kapitale“ vienintele pinigine preke laiko auksą. Ir iš tikrųjų jis vis daugiau darosi vienintele šiuolaikinio kapitalistinio pasaulio pinigine preke*.
* Piniginių atsargų (monetų bei lydinių) vertė, išreikšta tauriaisiais metalais, šiuolaikinio gamybos būdo šalyse buvo skaičiuojama:
Nuo 1880 iki 1908 metų visame žemės rutulyje nukalta aukso monetų 30 milijardų, o sidabro — daugiau kaip 20 milijardų markių sumai.
Vadinasi, šiuo metu auksas yra aiškiai vyraujanti piniginė prekė.
Kainos išraiškoje kiekviena prekė atstovaujama kaip tam tikras aukso kiekis. Atsiranda būtinumas palyginti tarpusavyje įvairius aukso kiekius, atstovaujančius įvairioms kainoms, nustatyti kainų mastą. Metalai turi tokį natūralų mastą – kaip savo svorį. Todėl metalų svorio pavadinimai – svaras, livras (Prancūzijoje), talentas (senovės Graikijoje), asas (romėnuose) ir t. t. – yra pradiniai kainų masto vienetų pavadinimai.
Tuo būdu, susipažinę su viena pinigų funkcija – būti vertės matu,– mes susipažinome ir su kita jų funkcija – būti kainų mastu. Kaip vertės matas pinigai prekių vertes paverčia tam tikrais įsivaizduojamais aukso kiekiais. Kaip kainų mastas jie matuoja įvairius aukso kiekius vienu tam tikru kiekiu, kuris laikomas vienetu, pavyzdžiui, svaru aukso.
Vertės mato ir kainų masto skirtingumas išaiškės po to, kai išnagrinėsime, kokios įtakos jiems turi piniginio metalo vertės kitimas.
Sakykime, kainų masto vienetas yra 10 gramų aukso. Kokia bebūtų aukso vertė, 20 jo gramų visada turės dvigubai didesnę vertę, negu 10 gramų. Vadinasi, aukso vertės kritimas ar kilimas kainų mastui jokios įtakos nedaro.
Paimkime dabar auksą kaip vertės matą. Tarkime, švarkas kainuoja 10 gramų aukso. Bet štai pakinta aukso vertė: kažkodėl per tą patį visuomeniškai būtiną laiką dabar aukso pagaminama dvigubai daugiau negu anksčiau, tuo tarpu kai siuvėjų darbo našumas nepakito. Kas atsitiks? Dabar švarko kaina bus lygi 20 gramų aukso. Aišku, kad aukso vertės pakitimas jautriai atsiliepia jo kaip vertės mulo funkcijai.
Kainų mastas gali būti nustatytas savavališkai, lygiai taip, kaip, pavyzdžiui, ilgio matai. Antra vertus, reikia, kad jis būtų visuotinai pripažintas. Buvęs pradžioje sąlyginis, perimtas iš įprastinių svorio dalmenų, jis, pagaliau, nustatomas įstatymu.
Įvairios tauriųjų metalų svorio dalys oficialaus jų krikšto metu gauna pavadinimus, skirtingus nuo savo svorio pavadinimų; mes sakome ne ¹⁄₇₀ svaro aukso, o 20 markių moneta. Kainos dabar išreiškiamos ne aukso svorio dalimis, o įstatymu nustatytais skaitmeniniais aukso masto pavadinimais.
Kaina – tai piniginė prekės vertės dydžio išraiška. Bet |i kartu išreiškia taip pat ir prekės mainomąjį santykį su pinigine preke, su auksu. Prekės vertė negali pasireikšti izoliuotai, pati savaime, o tik gali išryškėti mainų santykyje su kita preke. Tačiau tą santykį gali sąlygoti ne tik varlės dydis, bet ir kitos aplinkybės; todėl kaina gali nukrypti nuo vertės dydžio.
Kai siuvėjas sako, kad jo švarko kaina yra lygi 10 gramų aukso, arba, išreiškus skaitmeniniais pavadinimais, 30 markių, tai tuo jis pareiškia, jog visada yra pasiryžęs atiduoti švarką už 10 gramų aukso. Tačiau jis per daug pasikliautų savimi, jeigu imtų teigti, kad kiekvienas yra pasiryžęs tuojau pat mokėti jam už švarką 10 gramų aukso. Tiesa, švarkas turi būtinai ir neišvengiamai pavirsti auksu tam, kad jis galėtų atlikti savo kaip prekės paskirtį. Prekė reikalauja pinigų. Kainos – tai, taip sakant, aistringi meilės žvilgsniai, kuriuos ji svaido į žavų mylimąjį. Bet prekių rinkoje reikalai klostosi ne visada taip, kaip romanuose: herojai ne visada susijungia. Į daugelį prekių auksas neatkreipia dėmesio, ir joms tenka gulėti suverstoms prekių sandėliuose.
Tad susipažinkime giliau, kas nutinka su preke, jai santykiaujant su auksu.
2. Pardavimas ir pirkimas
Nueikime paskui mūsų senąjį pažįstamą, siuvėją, į rinką.
Jis maino savo pagamintą švarką už 30 markių. Už tuos pinigus jis perkasi statinaitę vyno. Turime prieš akis du vienas kitam priešingus pasikeitimus: iš pradžių prekių pavirtimą pinigais, o vėliau atvirkščią pasikeitimą – pinigų pavirtimą preke.
Tačiau prekė, kuria procesas baigiasi, yra jau visiškai nebe ta, kuria tas procesas prasidėjo. Pirmoji savo savininkui nebuvo vartojamoji vertė, antroji jam yra vartojamoji vertė. Pirmoji buvo jam naudinga kaip vertė, kaip žmogaus darbo aplamai produktas, kurį galima išmainyti į kitą žmogaus darbo aplamai produktą – į auksą. Tuo tarpu antroji prekė, vynas, yra jam naudinga savo fizinėmis savybėmis, ne kaip žmogaus darbo aplamai, o kaip tam tikros rūšies darbo – vyndario darbo – produktas.
Paprastosios prekinės cirkuliacijos formulė sako: prekė–pinigai–prekė, t. y. pardavimas pirkimui.
Iš abiejų pasikeitimų: prekė–pinigai ir pinigai–prekė, pirmasis, kaip žinoma, yra sunkesnis. Turint pinigų, pirkti yra nesunku. Nepalyginamai sunkiau yra parduoti, siekiant gauti pinigų. Tuo tarpu, vyraujant prekinei gamybai, kiekvienam prekių savininkui yra reikalingi pinigai. Kuo labiau vystosi visuomeninis darbo pasidalijimas, tuo vienpusiškesnis darosi jo darbas ir įvairiapusiškesni jo poreikiai.
Kad prekei pavyktų josios salto mortale, jos pavirtimas pinigais, pirmiausia reikia, kad ji būtų vartojamoji vertė, tenkintų kurį nors poreikį. Jeigu ši sąlyga yra ir jeigu prekei pavyksta virsti pinigais, tai kyla klausimas: kokiu pinigų kiekiu ji pavirs?
Bet šiuo atveju tas klausimas mūsų neliečia. Atsakymas j jį priklauso kainų dėsnių tyrinėjimui. Tuo tarpu mums čia yra įdomus formos „prekė-pinigai“ pasikeitimas nepriklausomai nuo to, ar kaina yra aukštesnė už prekės vertę ar žemesnė.
Siuvėjas atsikratė švarko ir gavo už jį pinigus. Tarkime, kad jis pardavė jį valstiečiui. Kas siuvėjui buvo pardavimas, tas žemdirbiui yra pirkimas. Tuo būdu, kiekvienas pardavimas yra pirkimas ir atvirkščiai.
Bet iš kur valstietis gavo pinigų? Jis gavo juos mainais už grūdus. Jeigu paseksime piniginės prekės – aukso – nueitąjį kelią nuo jo gamybos vietos – kasyklos ir, vėliau, nuo vieno prekių savininko prie kito, tai įsitikinsime, kad kiekvienas aukso savininkų pasikeitimas visada buvo pirkimo rezultatas.
Pasikeitimas: švarkas-pinigai, kaip matėme, yra ne vienos, bet dviejų pasikeitimų eilių narys. Viena jų tokia: švarkas-pinigai-vynas, o antra: grūdai-pinigai-švarkas. Vienos prekės pasikeitimų eilės pradžia tuo pačiu melu yra kitos prekės pasikeitimų eilės pabaiga, ir atvirkščiai.
Tarkime, kad vyndarys už 30 markių, kurias jis gavo už vyną, nusipirko katilą ir anglies. Tada pasikeitimas pinigai-vynas yra paskutinis narys eilėje: švarkas-pinigai-vynas, ir pirmasis narys kitose dviejose eilėse: vynas-pinigai-katilas bei vynas-pinigai-anglis.
Kiekviena tų eilių sudaro apytaką: prekė-pinigai-preke; ji prasideda ir baigiasi prekės forma. Bet kiekviena vienus prekės apytaka susipina su kitų prekių apytakomis. Ir visas šių visų nesuskaitomų, tarpusavyje susipinančių apytakų judėjimas sudaro prekių cirkuliaciją.
Prekių cirkuliacija iš esmės skiriasi nuo betarpiškų produktų mainų arba nuo paprastosios mainų prekybos. Pastaroji atsirado dėl to, kad gamybinės jėgos praaugo pirmykščio komunizmo rėmus. Produktų betarpiškų mainų dėka visuomeninio darbo sistema, išsiplėtė už atskirų bendruomenių ribų. Mainų dėka atskiros bendruomenės ir jų nariai ėmė dirbti vieni kitiems. Tačiau betarpiški produktų mainai, savo ruožtu, pasidarė kliūtimi gamybinėms jėgoms toliau vystytis, ir ši kliūtis buvo pašalinta tik atsiradus prekių cirkuliacijai.
Paprastieji produktų mainai reikalauja, kad aš, perduodamas kam nors savo produktą, kartu iš jo imčiau jo produktą. Prekių cirkuliacija pašalina šią kliūti. Tiesa, kiekvienas pardavimas tuo pat metu yra ir pirkimas: siuvėjas negali parduoti švarko, jeigu jo nepirks kas nors kitas, pavyzdžiui, žemdirbys. Tačiau, pirma, visai nereikalinga, kad siuvėjas pirktų ką nors tuojau pat. Jis gali drąsiai įsidėti pinigus į kišenę ir palaukti, kol jam prireiks ką nors pirkti. Antra, niekas ir jokia aplinkybė neverčia jo dabar ar vėliau pirkti iš to paties valstiečio, kuris nusipirko jo švarką arba, apskritai, pirkti toje pačioje rinkoje, kurioje jis parduoda. Tuo būdu, esant prekių cirkuliacijai, išnyksta produktų mainų laiko, vietos ir individualinės ribos.
Yra dar ir kitas mainų prekybos bei prekių cirkuliacijos skirtingumas. Paprastieji produktų mainai – tai produktų pertekliaus mainymas ir pradžioje nepakeičia pirmykščių komunistinių gamybos formų, kurias betarpiškai kontroliuoja joje dalyvaujantieji asmenys.
Priešingai, prekinės cirkuliacijos išsivystymas vis labiau supainioja gamybinius santykius, padaro juos sunkiai suvokiamus bei kontroliuojamus. Atskiri gamintojai darosi vis labiau ir labiau nepriklausomi vienas nuo kito. Bet tuo labiau padidėja jų priklausomumas nuo visuomeninių santykių, kurių jie jau nebegali kontroliuoti, kaip tatai buvo galima daryti pirmykščio komunizmo sąlygomis. Taigi visuomeninės jėgos veikia kaip aklos gamtos jėgos, kurios, savo veikimo kelyje susidūrusios su kliūtimis, griaunančiomis jų pusiausvyrą, pasireiškia katastrofomis, pavyzdžiui, uraganais ir žemės drebėjimais.
Prekinei cirkuliacijai besivystant, kartu vystosi ir tokių katastrofų užuomazgos. Prekių cirkuliacijos teikiamojoje galimybėje – pardavinėti, nesant būtinumo tuojau pat pirkti,– jau slypi realizavimo sulėtėjimo, krizių galimybė. Bet tam, kad ši galimybė pavirstų tikrove, gamybinės jėgos turi praaugti paprastosios prekinės cirkuliacijos rėmus.
3. Pinigų cirkuliacija
Prisiminkime tas prekių apytakas, kurias nagrinėjome paskutiniajame paragrafe: grūdai-pinigai-švarkas-pinigai-vynas-pinigai-anglis ir t. t. Prekių apytaka sukelia ir pinigų judėjimą. Tačiau pinigai nejuda ratu. Valstiečio išleistieji pinigai vis labiau ir labiau tolsta nuo jo.
„Judėjimo forma, kurią prekių cirkuliacija betarpiškai suteikia pinigams, yra nuolatinis jų tolimas nuo išeities taško, jų perėjimas iš vieno prekių savininko rankų j kito rankas, arba jų cirkuliacija“ („Kapitalas“, I t., 108 psl.).
Pinigų cirkuliacija yra prekių apytakos pasekmė, o ne jos priežastis, kaip dažnai manoma. Prekė kaip vartojamoji vertė greitai išnyksta iš cirkuliacijos. Esant paprastajai prekinei cirkuliacijai, kurią mes dabar tiriame, kai dar negalima ir kalbėti apie reguliarią prekybą bei perpardavinėjimą, prekė išnyksta tuojau pat po pirmojo pasikeitimo. Prekė pereina į vartojimo sritį, o jos vieton stoja lygiavertė jai nauja vartojamoji vertė. Apytakoje grūdai-pinigai-švarkas grūdai išnyksta iš cirkuliacijos tuojau pat po pirmojo pasikeitimo grūdai-pinigai, ir grūdų pardavėjui grįžta tokia pat vertė, bet jau kitos vartojamosios vertės pavidalu: pinigai-švarkas. Tuo tarpu pinigai kaip cirkuliacijos priemonė iš cirkuliacijos ne išnyksta, o nuolat yra toje srityje.
Dabar kyla klausimas: kiek pinigų reikia prekių cirkuliacijai?
Mes jau žinome, kad kiekviena prekė yra prilyginama tam tikram pinigų kiekiui ir kad jos kaina nustatoma dar prieš susiduriant prekei su realiais pinigais. Tokiu būdu iš anksto yra nustatyta tiek kiekvienos atskiros prekės kaina, tiek ir visų prekių kainų suma, kartu tariant, kad aukso vertė jau yra žinoma iš anksto. Prekių kainų suma – tai tam tikra įsivaizduojamoji aukso suma. Kad prekės galėtų cirkuliuoti, įsivaizduojamasis auksas turi pasidaryti realus. Vadinasi, bendrą cirkuliuojančio aukso kiekį apsprendžia cirkuliuojančių prekių kainų suma.
Reikia turėti galvoje, kad čia mes pasiliekame paprastosios prekių cirkuliacijos sferoje, kurioje dar nežinomi kreditiniai pinigai, savitarpinis mokėjimų padengimas ir t. t.
Kainoms esant nekintamoms, ši kainų suma svyruoja kartu su visu cirkuliuojančių prekių kiekiu, o jų kiekiui esant pastoviam – priklausomai nuo jų kainų svyravimo. Be to, čia yra nesvarbu, kas sukelia tą svyravimą: ar rinkos kainų nepastovumas, ar prekių arba aukso vertės pakitimas. Taip pat čia nesvarbu yra tai, ar tas kainų svyravimas apima visas prekes ar tik kai kurias prekes.
Tačiau atskiri prekių pardavimai ne visada vyksta be tarpusavio ryšio ir ne visada vienu metu.
Grįžkime prie ankstesniojo mūsų pavyzdžio. Mes turime eilę pasikeitimų: 5 centneriai grūdų – 30 markių – 1 švarkas – 30 markių – 40 litrų vyno – 30 markių – 20 centnerių anglies – 30 markių. Šitų keturių prekių kainų suma bus 120 markių. Bet tam, kad įvyktų šie keturi pardavimai, pakanka 30 markių, kurios keturis kartus keičia savo vietą, t. y. padaro keturias apyvartas. Jeigu tarsime, kad visi tie pardavimai įvyko per vieną dieną, tai bendras kiekis pinigų, funkcionuojančių kaip cirkuliacijos priemonė tam tikroje cirkuliacijos srityje ir per vieną dieną, 120 / 4 = 30 markių, arba, išreiškiant bendriau: prekių kainų suma / bendravardės monetos apyvartų skaičius = kiekiui pinigų, kurie per tam tikrą laiko tarpą funkcionuoja kaip cirkuliacijos priemonė.
Įvairių monetų cirkuliacijos laikas šalyje, aišku, yra nevienodas. Viena moneta gali daugelį metų išgulėti skrynioje, kita – atlikti 30 apyvartų per vieną dieną. Bet vidutinis jų cirkuliacijos greitis yra vis dėlto apibrėžtas dydis.
Pinigų cirkuliacijos greitį sąlygoja prekių cirkuliacijos spartumas. Kuo sparčiau prekės pereina iš cirkuliacijos sferos į vartojimo sferą ir kuo sparčiau jos pakeičiamos naujomis prekėmis, tuo greičiau cirkuliuoja pinigai. Kuo lėtesnė yra prekių cirkuliacija, tuo lėčiau cirkuliuoja pinigai, tuo mažiau tenka matyti pinigų. Žmonės, kurie mato tik reiškinių paviršių, tada galvoja, kad trūksta pinigų ir kad šis trūkumas sukeliąs cirkuliacijos sustingimą. Toks atvejis, tiesa, gali pasitaikyti, tačiau šiuo metu jis vargu ar gali trukti kiek ilgesnį laiką.
4. Moneta. Popieriniai pinigai
Prekybai, aišku, būtų labai nepatogu tuo atveju, jei’- kiekvienam pardavimui ir pirkimui reikėtų nustatinėti kiekvieno piniginio metalo gabalo turinį bei svorį. Tas nepatogumas išnyko tada, kai tik kiekvieno metalo gabalo svorio tikrumą bei turini ėmė garantuoti visų pripažintas autoritetas. Tuo būdu, metalo lydiniai pavirto valstybės gaminamomis metalinėmis monetomis.
Pinigų monetinė forma atsiranda iš jų kaip cirkuliacijos priemonės funkcijos. Bet kai tik pinigai įgauna monetos formą, pastaroji cirkuliacijos sferoje įgauna naują, nuo jos turinio nepriklausančią reikšmę. Valstybės pažymėjimo, jog tam tikras monetinis ženklas turi tam tikrą aukso kieki arba yra jam lygus, konkrečiomis sąlygomis pakanka tam, kad monetinis ženklas pasidarytų tokia pat cirkuliacijos priemone, kaip ir realus aukso kiekis.
Į tai veda jau pati monetų cirkuliacija. Kuo ilgiau moneta būna cirkuliacijoje, tuo daugiau ji nudyla. Jos pavadinimas ir tikrasis turinys pradeda vis labiau skirtis vienas nuo kito. Sena moneta yra lengvesnė už ką tik nukaltąją, – ir vis dėlto tam tikromis sąlygomis abi jos kaip cirkuliacijos priemonės gali atstovauti vienodoms vertėms.
Dar ryškiau skiriasi smulkiųjų monetų pavadinimas nuo tikrojo jų turinio. Netaurieji metalai, pavyzdžiui, varis, labai dažnai pradžioje yra buvę pinigais, o vėliau buvo išstumti tauriųjų metalų. Varis, o įvedus aukso valiutą ir sidabras nustojo buvę vertės matais, nors varinės ir sidabrinės monetos tebefunkcionuoja kaip cirkuliacijos priemonė smulkmeninėje prekyboje. Jie dabar ėmė atitikti tam tikras aukso svorio dalis. Vertė, kuriai jie atstovauja, kito priklausomai nuo realiosios aukso vertės, visai nepriklausydama nuo sidabro ir vario vertės svyravimų.
Aišku, kad šiomis sąlygomis jų metalinis turinys neturi įtakos jų monetinei funkcijai ir kad galima laisvai, įstatymiškai nustatyti, kokiam aukso kiekiui turi atstovauti varinė arba sidabrinė moneta. Nuo čia – tik vienas žingsnis metalinį ženklą pakeisti popieriniu, įstatymiškai prilyginti jokios vertės neturintį popieriaus gabalą kuriam nors aukso kiekiui.
Taip atsirado valstybiniai popieriniai pinigai, kurių nereikia painioti su kreditiniais pinigais, kilusiais iš kitos pinigų funkcijos.
Popieriniai pinigai gali atstoti auksinius pinigus tik kaip cirkuliacijos priemonė, bet ne kaip vertės matas. Jie gali juos atstoti tik tiek, kiek jie atstovauja tam tikriems aukso kiekiams. Popieriniams pinigams kaip cirkuliacijos priemonei galioja tie patys dėsniai, kaip ir metaliniams, kuriuos jie pavaduoja. Popieriniai pinigai niekada negali atstovauti didesniam aukso kiekiui, negu tas kiekis, kurį gali absorbuoti prekių cirkuliacija. Jeigu kurioje nors šalyje prekių cirkuliacijai reikia 100 milijonų markių auksu, o valstybė paleis į apyvartą popierinių pinigų – 200 milijonų markių, tai dėl to išeis taip, jog, pavyzdžiui, už du popieriukus po 20 markių bus galima nusipirkti tik tiek, kiek už 20-ties markių auksinę monetą. Šiuo atveju kainos, išreikštos popieriniais pinigais, bus dvigubai aukštesnės už kainas, išreikštas auksu. Popieriniai pinigai bus nuvertinti dėl per didelės jų emisijos. Didžiausias tokio popierinių pinigų nuvertinimo dėl per didelės jų emisijos pavyzdys buvo Prancūzijos revoliucijos asignacijos, kurių per 7 metus (nuo 1790 m. iki 1797 m. kovo mėn.) buvo išleista daugiau kaip 45 581 milijono frankų sumai ir kurios pagaliau nustojo bet kurios vertės[1].
5. Kitos pinigų funkcijos
Mes išnagrinėjome paprastosios prekių cirkuliacijos atsiradimą ir matėme, kaip kartu su ja vystosi pinigų kaip vertės mato ir cirkuliacijos priemonės funkcijos. Tačiau tuo pinigų funkcijos dar neapsiriboja.
Besivystant prekių cirkuliacijai, kartu vystosi būtinumas ir aistra saugoti ir kaupti piniginę prekę – auksą. Pinigų ypatumai atitinka prekinės gamybos ypatumus. Pastaroji –- tai toks gamybos būdas, kuriam esant visuomeninė gamyba yra vykdoma savarankiškų ir vienas nuo kito nepriklausomų gamintojų. Visai taip pat ir pinigai yra tokia visuomeninė jėga, kuri tačiau nėra visuomenės galia, o gali tapti kiekvieno atskiro asmens privatine nuosavybe. Kuo didesnę pinigų sumą turi atitinkamas asmuo, tuo didesnė yra jo visuomeninė galia, tuo didesnį kiekį gėrybių, malonumų, svetimo darbo produktų jis turi. Auksas visagalis. Jis – vienintelė prekė, kuri yra visiems reikalinga ir kurią kiekvienas priima. Todėl, augant prekinei cirkuliacijai, kartu pabunda ir didėja aukso troškimas.
Tačiau, prekinei gamybai besivystant, aukso kaupimas darosi ne tik aistra, bet ir būtinybe. Kuo didesnis produktų kiekis pavirsta prekėmis, kuo mažesnis jų kiekis gaminamas sau vartoti, tuo labiau būtina turėti pinigų, kad iš. viso galima būtų gyventi. Žmogus yra priverstas nuolat pirkti, o kad galėtų pirkti, jis iš pradžių turi parduoti. Bet pagaminti prekėms, kurias jis parduoda, reikia laiko, be to, tas pardavimas priklauso nuo atsitiktinumo. Tam, kad galėtų tęsti gamybą ir gyventi gamybos laikotarpiu, jis turi turėti pinigų atsargą. Tokia atsarga reikalinga ir deficitams padengti realizavimo sutrikimų laikotarpiais.
Mes jau matėme, kad cirkuliuojančių pinigų kiekis priklauso nuo prekių kiekio ir jų kainų bei nuo pačių pinigų cirkuliacijos greičio. Kiekvienas šių veiksnių nuolat kinta. Todėl cirkuliuojančių pinigų kiekis nuolat svyruoja. Iš kur atsiranda pinigai, kada jų prireikia, ir kur dingsta jų perteklius? Piniginiai lobiai, kurie sukaupiami įvairiose vietose, yra tie rezervuarai, kurie pinigus čia sutraukia, čia grąžina juos atgal. Šitokiu būdu išlyginami prekių cirkuliacijos proceso sutrikimai.
Pirmosiose prekių cirkuliacijos pakopose, kaip ir paprastųjų mainų sąlygomis, dvi prekės visada mainomos betarpiškai viena į kitą. Visas skirtumas yra tas, kad dabar viena tų prekių visada yra visuotinis ekvivalentas, piniginė prekė. Tačiau, prekių cirkuliacijai toliau besivystant, atsiranda tokios aplinkybės, dėl kurių prekės pardavimo momentas laiko atžvilgiu nesutampa su tuo momentu, kai gaunama jos kainą atitinkanti pinigų suma. Neretai pasitaiko, kad už prekę mokama anksčiau negu ji gaunama, arba,– tas pasitaiko dažniau,– ji apmokama vėliau.
Paaiškinsime tai pavyzdžiu. Italijos šilko audėjas, sakysime, XIII amžiuje, savo perdirbamą šilką perkasi iš. kaimyno. Bet jo išausti šilkiniai audiniai siunčiami Į Vokietiją. Kol jie patenka į paskyrimo vietą, parduodami ir kol gautieji pinigai patenka atgal į Italiją, praeina trys- keturi mėnesiai. Audėjas pagamino tam tikrą kiekį audinių, o jo kaimynas verpėjas tuo pat metu pagamino tam tikrą kiekį šilko verpalų. Verpėjas tuojau pat parduoda savo prekę audėjui, bet pastarasis pinigus už savo parduotą prekę gaus tik po keturių mėnesių. Kas įvyksta? Audėjas perka šilką, bet moka už jį tik po keturių mėnesių.
Pirkėjo ir pardavėjo savitarpio santykiai dabar įgauna visai kitokį pobūdį. Pardavėjas tampa kreditoriumi, pirkėjas – skolininku. Taip pat ir pinigai dabar įgauna naują funkciją. Jie jau nebėra tarpininkais prekės cirkuliacijai, o savarankiškai užbaigia jos cirkuliaciją. Atlikdami šią savo funkciją, jie jau ne cirkuliacijos priemonė, o mokėjimo priemonė, priemonė vykdyti bet kieno prisiimtam įsipareigojimui pristatyti tam tikrą verčių sumą.
Toks įsipareigojimas ne visada išplaukia iš prekių cirkuliacijos proceso. Kuo labiau vystosi prekinė gamyba, tuo .stipriau pasireiškia siekimas tam tikrų vartojamųjų verčių pristatymą paversti mokėjimu pinigais, šia visuotine vertės forma. Natūralinės prievolės valstybei paverčiamos piniginiais mokesčiais, algos valdininkams pradedamos mokėti jau nebe natūra, ne produktais, o pinigais ir t. t. Vadinasi, pinigų kaip mokėjimo priemonės funkcija išeina už prekių cirkuliacijos ribų.
Tačiau grįžkime prie mūsų audėjo. Jis nusipirko iš verpėjo šilko, bet negali už jį tuojau pat sumokėti. Bet piniginiuose reikaluose nėra malonių. Šilko verpėjas galvoja taip: ką parašysi, to nė kirviu neištašysi. Jis ima iš audėjo raštelį, kuriuo pastarasis pasižada po keturių mėnesių sumokėti sumą, lygią parduotojo šilko kainai. Verpėjas, savo ruožtu, taip pat yra davęs pasižadėjimų, pagal kuriuos jis privalo mokėti per šiuos keturis mėnesius, o kadangi jis neturi grynų pinigų, tai moka audėjo rašteliu. Pastarasis dabar atstoja pinigus; tuo būdu, atsiranda nauja popierinių pinigų rūšis – kreditiniai pinigai (vekseliai, čekiai ir t. t.).
Gali būti ir kitas atvejis. Audėjas nusipirko iš verpėjo šilko už 5 dukatus. Verpėjas, savo ruožtu, iš juvelyro pirko savo žmonai apyrankę už 6 dukatus. Juvelyras tuo pat metu paėmė iš audėjo šilkinių medžiagų už 4 dukatus. Mokėjimai turi būti atlikti vienu metu. Visi trys – verpėjas, audėjas ir juvelyras – susitinka. Pirmasis turi sumokėti paskutiniajam 6 dukatus ir gauti iš audėjo 5 dukatus. Jis duoda juvelyrui vieną dukatą, o likusiems pinigams gauti siunčia jį pas audėją. Bet pastarajam priklauso iš juvelyro 4 dukatai. Todėl jis duoda jam tik vieną dukatą, ir visi trys yra atsiskaitę. Tuo būdu tarpusavio išlyginimo būdu trys mokėjimai bendrai 15 dukatų sumai atlikti panaudojant tik 2 dukatus.
Aišku, tikrovėje reikalas yra toli gražu ne toks paprastas, kaip mes jį čia vaizduojame. Bet faktiškai dalis prekių pardavėjų mokėjimų visada yra padengiama tarpusavyje, ir tuo didesniu mastu, kuo smarkiau vystosi prekių cirkuliacija. Mokėjimų sukoncentravimas keliose nustatytose vietose ir atitinkamais terminais padeda sukurti specialias įstaigas ir tokius savitarpio padengimo būdus, kaip, pavyzdžiui, virements* viduramžių Lijone. Šiais laikais tam tikslui veikia žiro bankai, atsiskaitymų rūmai ir pan. Grynais pinigais turi būti atliekami tik tokie mokėjimai, kurie tarpusavyje nepasidengia.
* viriments – skolų pervedimai. – Vert.
Kredito sistema pašalina lobių kaupimą kaip savarankišką turtėjimo formą. Kas nori išsaugoti savo turtą, tam jau nėra reikalo užkasti jį žemėn ar slėpti skrynioje: jis gali savo pinigus skolinti. Iš antros pusės, kredito sistema verčia laikinai kaupti turtus, rinkti pinigų sumas, kurias mokėjimo dieną būtų galima panaudoti atsiskaitymams.
Tačiau ne visada pavyksta surinkti šiam tikslui reikalingą pinigų kiekį. Prisiminkime mūsų audėją. Jis pažadėjo verpėjui sumokėti už šilką po keturių mėnesių, nes tikėjosi iki to laiko parduoti savo prekes. Tačiau tarkime, kad jo pagamintiems audiniams neatsirado pirkėjo ir jis, vadinasi, negali atsiskaityti. Bet verpėjas tikėjosi, kad jam bus laiku sumokėta, ir todėl, savo ruožtu, davė pasižadėjimą, sakysime, juvelyrui; o šis pasižadėjo kam nors trečiajam ir t. t.
Taigi matome, kad vieno negalėjimas mokėti sukelia kitų negalėjimą mokėti, ir tuo didesniu mastu, juo labiau yra išvystyta vienas po kito sekančių ir vieno iš kito išplaukiančių mokėjimų sistema. Dabar tarkime, kad, pavyzdžiui, dėl visuotinės perprodukcijos ne vienas gamintojas, o visa eilė jų negali parduoti savo prekių. Dėl jų negalėjimo mokėti negali mokėti ir kiti, savo prekes jau pardavusieji gamintojai. Piniginiai rašteliai nustoja savo vertės, ir visi reikalauja visuotinio ekvivalento – grynų pinigų. Prasideda bendra pinigų stoka, piniginė krizė, kuri, esant atitinkamai išvystytam kreditui, darosi neišvengiamu kiekvienos pramoninės ar prekybinės krizės palydovu. Piniginė krizė aiškiausiai rodo, kad prekinės gamybos sąlygomis pinigai negali būti pakeisti paprastais čekiais prekėms gauti.
Pinigai turi dvejopą cirkuliacijos sferą: vidaus rinką, vienos valstybės ribose, ir pasaulinę rinką. Monetos ir vertės ženklo formą pinigai turi tik šalies viduje, bet ne tarptautiniuose santykiuose. Pasaulinėje rinkoje jie vėl atgauna savo pradinę tauriojo metalo – aukso bei sidabro – lydinių formą. Pasaulinėje rinkoje iki šiol abu metalai yra vertės matas, tuo tarpu šalies vidaus cirkuliacijoje iš tikrųjų vertės mato funkciją gali atlikti tik viena piniginė prekė. Tarp kita ko, nuo to laiko, kai Marksas rašė savo „Kapitalą“, auksas, be abejonės, turi tendenciją tapti vienintele pinigine preke ir pasaulinėje rinkoje.
Svarbiausia pasaulinių pinigų funkcija – būti mokėjimo priemone tarptautiniams balansams – importo bei eksporto pertekliams ir deficitams – išlyginti.
Šaltinis: Karlo Markso ekonominis mokslas / Karlas Kautskis. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958. – pp. 30-44.
[1] Nepalyginamai didesniu mastu popieriniai pinigai buvo nuvertinti Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo. Dėl Vokietijos buržuazijos politikos, nukreiptos į darbo žmonių masių apiplėšimą, popierinių pinigų emisija pasiekė astronominių dydžių. 1923 m. lapkričio mėnesį vykdant pinigų reformą, viena aukso markė buvo prilyginta milijardui popierinių markių. – Red.
