Redakcijos komentaras: Andrius Bulota (1907-1974) – lietuvių teisininkas, akademikas. Ilgametis kairiojo, antifašistinio judėjimo veikėjas, 1929 m. dalyvavęs atentate prieš premjerą A. Voldemarą, vėliau, 1936-1939 metais respublikonų pusėje kovojęs Ispanijos pilietiniame kare. Čia skaitytojų dėmesiui siūlome jo atsiminimų knygą „Limuzinas Nr. 4“, kurioje pasakojama apie minėtąjį atentatą. Tai kartu ir intriguojantis pasakojimas apie drąsų, kilniais idealais degantį jaunimą, ir savotiškas žvilgsnis į „smetoninį“ Lietuvos istorijos laikotarpį, tuometę visuomenę, kultūrą bei politiką.
***
Gyvenome ir brendome pirmajame dešimtmetyje po Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos. Tai darė ir mums didelį poveikį. Tačiau Vladimiro Lenino teorinės ir praktinės išvados dėl revoliucinės kovos būdų ir metodų mums buvo pažįstamos tik iš nuogirdų. Žinojome, kad Leninas nepritaria individualiam terorui kaip kovos priemonei. Šio didžiojo proletarinės revoliucijos teoretiko ir stratego išvados, kad teroras yra nenaudinga ir net žalinga kovos priemonė, ypač jeigu ji nesiejama su masiniu judėjimu ir nėra būtina to ar kito momento sąlygomis, mums atrodė, Lietuvoje taikytinos tik su išlygomis. Reikėjo atsižvelgti į tai, kad įvairių politinių grupių veiklos mastai Lietuvoje buvo itin nedideli, kad lietuviškojo fašizmo socialinė bazė, kaip mums atrodė, buvo silpna. Mes galvojome, kad užtenka vieno kito stipraus smūgio, nukreipto į fašizmo viršūnę, ir jis neišlaikys, pradės griūti.
Pagrindinė mano ir mano draugų koncepcijų klaida buvo ta, kad mes iki galo dar nesupratome, jog galutinę pergalę revoliucinėje kovoje galima pasiekti tik pakėlus visą liaudį, tik jos remiamiems, kai pati liaudis iš savo patirties suvoks, kad jau reikia griebtis ginklo.
Ruošdami atentatą mes negalvojom, kad iš karto pavyks pakeisti visą esamą valstybinę T visuomeninę santvarką ir jos vietoje sukurti naują, revoliucinę, socialistinę. Mums atrodė, kad galima apsiriboti buržuazinių demokratinių laisvių atkūrimu, karo stovio, karo teismų, mirties bausmės už politinius nusikaltimus panaikinimu. Žinoma, jei liaudis panorės vykdyti radikalias socialines reformas, mes – už jas. Pagrindine kliūtimi masių mobilizacijai revoliuciniams veiksmams laikėme įsikerojusį baimės jausmą dėl gresiančių politinio ir karinio aparato represijų ir tiesiog nesusipratimą, nežinojimą ką daryti. Reikėjo įveikti šį barjerą, parodyti, kad fašistai kulkoms taip pat nėra atsparūs. Teroro aktą mes laikėme ir revoliucinio protesto prieš įsivyravusias negeroves forma.
Jau vėliau, kai gyvenau emigracijoje, Vienoje, perskaičiau V. Lenino mintis teroro klausimu. V. Leninas įspėjo, kad nereikia susižavėti teroru, pripažinti jo svarbiausia ir pagrindine kovos priemone. Jo nuomonė, kad „teroras niekada negali tapti paprastu karo veiksmu: geriausiu atveju jis gali būti tik vienu iš lemiamojo šturmo metodų“* , man atvėrė akis. Labai sukrėtė V. Lenino duotas teroro, kaip revoliucinės kovos prieš baltąjį terorą, panaudojimo įvertinimas, jo nurodymas, kad teroras „atitraukia aktyviausius kovotojus nuo tikrojo uždavinio, kuris, atsižvelgiant į viso judėjimo interesus, yra svarbiausias, dezorganizuoja ne vyriausybės, bet revoliucijos jėgas“**. V. Leninas rašė, kad „raginimai griebtis teroro, kaip ir raginimai suteikti pačiai ekonominei kovai politinį pobūdį, tereiškia, kad tokiais būdais išsisukinėjamą nuo būtiniausios Rusijos revoliucionierių prievolės: organizuoti visapusišką politinę agitaciją“*** . V. Leninas pabrėžė, kad raginimas griebtis teroro – tai ne kas kita, kaip manymas, kad agitaciją galima pakeisti teroru, kad nepakankamai vertinamas masių aktyvumas, nepakankamai kreipiama „dėmesio į tai, kad reikia patiems kuo aktyviau įsitraukti į politinę agitaciją ir politinių demaskavimų organizavimą. O šito darbo negalima nieku kitu pakeisti nei dabar, nei bet kada kitu laiku“****.
* V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys, t. 5, V., 1977, p. 8.
** Ten pat, p. 7.
*** V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys, t. 6. V., 1977, p. 75.
**** Ten pat.
Šie dar 1902 metais parašyti V. Lenino žodžiai galiojo ir Lietuvos (ir ne vien tik Lietuvos) sąlygomis. Ne be reikalo Komunistų partija buvo prieš avantiūristinius veiksmus, kurie tariamai galėjo sukelti revoliucines darbininkų ir valstiečių mases. Iš tikrųjų jos vedė į aklavietę, o ne masinės revoliucinės kovos organizavimo keliu.
Pasikėsinimui prieš Voldemarą mes pradėjome ruoštis ne kokios partijos ar organizacijos nutarimu, o grynai savo iniciatyva. Grupėje, be Mikasės Navikaitės, Martyno Gudelio ir manęs, dar dalyvavo 1926 metais atvykęs į Kauną studijuoti mano pusbrolis Aleksandras Vosylius, paskiau ir poetas Vytautas Montvila. A. Voldemaras buvo pasirinktas todėl, kad jis visų buvo laikomas politiniu lietuviškųjų fašistų vadu ir ideologu, be to, buvo sutelkęs savo rankose diktatorišką valdžią. Ruošdamiesi pasikėsinimui, į jo parengiamąjį darbą tiesiogiai ar netiesiogiai įtraukėme ir kai kuriuos kitus aušrininkų organizacijos narius. Užmezgėme ryšius su draugais Jonu Lukoševičium ir Kaziu Lukša, – po 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo jiedu buvo emigravę į Rytprūsius ir gyveno Karaliaučiuje. Jie mums padėjo gauti ir slapta pergabenti per sieną ginklų. Vieną kitą pistoletą įsigijome vietoje. Jų pakako šaudymo pratyboms.
***
Pasikėsinimui, kurį turėjo vykdyti ne mažiau kaip du ar trys žmonės, reikėjo daugiau ir gerai išbandytų ginklų. Taip pat žadėta paruošti antrąją, rezervinę, trijų ar keturių asmenų grupę. Mat, galvojome ir apie kraštutinį atvejį: pirmas pasikėsinimas gali nepavykti arba ne visiškai pavykti.
Jau anksčiau buvome pradėję kruopščiai studijuoti visą mums prieinamą literatūrą pirotechnikos ir balistikos klausimais. Aleksandrui paprašius, senamiestyje, Prezidento gatvėje, įsikūręs Ptašeko knygynas mums parūpino keletą leidinių šiais klausimais.
1927 metų pabaigoje ir 1928 metų pradžioje iš Karaliaučiaus draugų nelegaliai gavome porą siuntų su ginklais: keletą parabelių bei valterių, šovinių bei sprogmenų.
Gyvenau tada Ukmergės plente, netoli „Saulės“ gimnazijos rūmų, o kaimynystėj, antroje gatvės pusėje, pas senutę vietos vokietę, – Mikasė Navikaitė. Ji, Aleksandras Vosylius ir aš kartais susitikdavome ir mokydavomės išardyti ir vėl sudėti pistoletus. Mudu su Aleksandru jau buvome gerokai išsimankštinę šaudydami iš mažesnio kalibro pistoletų per atostogas jo tėviškėje – Žiūriuose Gudeliuose, netoli Pilviškių. Plynės pelkėje, nuošaliai nuo gyvenviečių, galima buvo šaudyti iki valios. Iš dėdės advokato Andriaus Bulotos buvau išsiprašęs nedidelį Valterio sistemos pistoletą. Dabar reikėjo susipažinti su parabeliais, kuriuos ruošėmės vėliau taip pat išbandyti šaudymo pratybose.
Deja, netrukus įvyko tai, ko mes iš anksto visai nenumatėme ir kas vos nesužlugdė mūsų sumanymo ir nepražudė mūsų visų, tai, kas privertė mus ateityje viską gerai iš anksto apgalvoti ir apsvarstyti.
Tuo metu politinė policija laiks nuo laiko, periodiškai, vykdydavo masines akcijas – kratas ir areštus. Tai lietė daugiausia pogrindyje veikiančią Lietuvos Komunistų partiją, taip pat ir kitas pogrindines opozicines grupes – maksimalistus, socialdemokratus – plečkaitininkus. Policija ieškodavo nelegalios literatūros, spaustuvių, ginklų. Tos kratos palyginti plačiai paliesdavo ir akademinį jaunimą – kairiąją studentiją. 1927–1928 mokslo metais apie policijos ruošiamas kratas mums pavykdavo sužinoti iš anksto. Kažkas iš studentų aušrininkų prikalbino anksčiau buvusį kolegą teisininką, paskiau nuėjusį dirbti į žvalgybą, informuoti apie policijos ruošiamas akcijas. Kai ano „kolegos” informacija vieną kitą kartą pasitvirtino, vėliau, gavę pranešimą, visi kairieji studentai sukrusdavo ir „apsivalydavo“. Ne vienam tai padėjo išvengti suėmimo ir kalėjimo.
1928 metų kovo pradžioje vieną popietę kaip paprastai nuėjau į paskaitas. Kažkuris koridoriuje sutiktas draugas šnibžtelėjo: perduok kitiems, kad šiąnakt arba rytojaus naktį bus kratos. Įspėjęs porą sutiktų bičiulių, po pusvalandžio jau buvau savo kambarėlyje, medinio namo antrame aukšte. Pasitikrinęs, kad esu vienas ir niekas nemato, koridoriuje, prie išlaukinių durų, pakėliau nesandariai prikaltą lentą ir išėmiau į rudą popierių suvyniotą paketą. Jame buvo du pistoletai ir keliasdešimt šovinių. Vieną parabelį įsidėjau į portfelį, nusileidau antraisiais laiptais į kiemą ir pro vartus išėjau į gatvę.
Pasibeldžiau į Navikaitės kambario duris. Ją radau vieną namuose, šeimininkė popiečiu kažkur buvo išėjusi.
– Mikase, padėk man, – paprašiau ją.– Dar šį vakarą turiu išvažiuoti į Marijampolę, – parodžiau paketą. – Su savimi aš jo imti negaliu. Tu numanai, kas čia yra? . .
– Duok šen, – atsakė Mikasė šyptelėjusi.– Aš jau padėsiu, kad niekas nesuras. ..
– Tik susimildama, ne čia, ne pas save! Ir jokiu būdu ne su literatūra kartu.
– Ką tu, ar aš nesuprantu?! Dar šiandien, tuoj pat, išnešiu jį kitur. Aš jau rasiu vietą.
Antrą parabelį daviau paslėpti kartu su manim gyvenančiam studentui Leonui Gruodžiui. Kaip vėliau sužinojau, šis jį paslėpė kieme, tuščiame malkų sandėliuke. Jo policija nesurado.
Buvau ramus. Savo draugais visiškai pasitikėjau. Žinojau, kad jie ne iš tų, kurie puola į paniką. O ir susidūrę su policija mokės būti atsargūs.
Sugrįžau į universitetą, pasėdėjau porą valandų kažkurio profesoriaus paskaitoje ir tą pat vakarą išvažiavau į Marijampolę. Pernakvojau pas dėdę Andrių Bulotą. Sekančią dieną išvykau į savo tėviškę – į Putriškius.
Po keleto dienų grįžau į Kauną galvodamas, kad bet koks pavojus jau praėjęs. Tačiau pirma, ką išgirdau, buvo žinia, kad dvi naktis iš eilės politinė policija dariusi mieste kratas. Iš suimtųjų buvo minima Mikasė Navikaitė ir Vanda Mykolaitytė –abi aušrininkų organizacijos narės. Mikasę suėmė naktį į kovo tryliktąją, keletai dienų praėjus po to, kai palikau pas ją ginklą. Aš rimtai susirūpinau, tačiau vis dar ruseno viltis, kad parabelio pas ją nerado, kad tai tiesiog eilinė žvalgybos provokacija, jos agentų įskundimas.
Deja, tai buvo apgaulinga viltis. Nuėjęs pas savo principalą, advokatą Vladimirą Stankevičių, radau jį kažko susirūpinusį. Mane pamatęs advokatas apsidžiaugė.
– Maniau, kad ko gero ir tamsta pakliuvai, – pasakė jis.– Juk tamsta taip pat socialistams priklausai, – šyptelėjo profesorius.– Ar tamsta žinai, kad tarp suimtų studentų yra ir jūsų kurso kolegė Navikaitė? Jūs, rodos, geri pažįstami? Kalba, kad pas kitą studentę buvo rastas ginklas, o ji prisiėmė kaltę sau. ..
Man lyg lazda kas būtų trenkęs per galvą. Nejaugi tai būtų tas parabelis? Ir kam Mikasė jį buvo davusi?..
Čia pastebėjau, kad profesorius, prityręs advokatas, smalsiai stebi mane. Susitvardžiau ir kuo ramiausiai pasakiau, kad gal tai tik šnekos, ir
Viskas išaiškės. Kam tai Navikaitei būtų reikalingas ginklas?! Stengiausi būti kuo abejingesnis.
Tačiau ši žinia greitai pasitvirtino. Buvo kalbama, kad Mikasė policijai pasakiusi, jog tas ginklas yra jos, bet griežtai atsisakiusi nurodyti, iš kur jį gavusi. Greitai paaiškėjo, kad tą nelemtą parabelį policija surado ne pas Navikaitę, o pas jos draugę studentę Vandą Mykolaitytę.
Mikasę pažinojau gerai, todėl galėjau būti ramus, kad ji manęs neišduos. Tačiau ką daryti, kuo jai padėti? Deja, aš buvau bejėgis, pats turėjau saugotis. Tuo labiau kad policija areštavo ir Aleksandrą Vosylių, o karo komendantas jį pasodino mėnesiui į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Vėliau visam laikui, kol buvo karo stovis, jį ištrėmė į Vilkaviškio apskritį.
Apie istoriją su parabeliu aš negalėjau su niekuo kalbėtis, nes bet kam iškart paaiškėtų, jog yra kažkokia ginkluota studentų grupė.
Po trejeto savaičių Mikasės ir Vandos bylą prokuratūra perdavė kariuomenės teismui. Vandą iki bylos nagrinėjimo iš kalėjimo paleido, bet paliko policijos priežiūroje. Iš Vinco Mėšliaus ir kitų draugų sužinojau, jog vieną kartą pas Vandą Mykolaitytę buvo užėjusi Mikasė ir palikusi sunkoką ryšulėlį. Ji paprašiusi paslėpti tą ryšulėlį, nes galinti būti krata. Vanda ir anksčiau Navikaitei tokias paslaugas dariusi, todėl ir dabar ryšulėlį paėmusi ir žadėjusi paslėpti savo kieme, malkų sandėliuke. Ryšulėlį iki nakties ji pakišusi po lova ar komoda, vis delsusi išnešt į sandėliuką, o paskiau apie jį užmiršusi. Atsiminusi tik tada, kai į duris vidurnaktį pradėjo belstis policija. Tačiau tuomet jau buvę per vė- ‘ lu. Politinėje policijoje ji pamačiusi, kad ryšulyje yra ginklas, o ne vien tik nelegali literatūra, ji labai išsigandusi, bet nepasakiusi, iš kur visa tai. O sekančios dienos rytą, kai ji dar buvusi žvalgybos areštinėje, Mikasė pasakiusi, kad visa tai priklauso jai, ir Vanda čia niekuo dėta– ji net nežinojo, kas buvo tame ryšuly.
Praėjus keletui savaičių nuvykau į Žiūrius Gudelius, kur gyveno ištremtas Aleksandras. Trumpai pasitarę nusprendėm kiek palaukti, o paskui toliau ruoštis atentatui. Tikėjome, kad tik žuvus Voldemarui, atsidarys kalėjimo durys Mikasei ir visiems kitiems politiniams kaliniams. Reikėjo atnaujinti kontaktus su kitais mūsų draugais.
Grįžau į Kauną. Navikaitės ir Mykolaitytės byla jau buvo paskirta nagrinėti. Mikasės tėvas, matyt, mano dėdės advokato Andriaus Bulotos patartas, pakvietė gynėju profesorių Stankevičių. Byla turėjo būti nagrinėjama birželio mėnesį uždaromis durimis. Kad ir kaip norėjau, man neleido su byla susipažinti. Užtat mano principalas Stankevičius išrūpino man, kaip savo sekretoriui, leidimą būti salėje, kai teismas nagrinės bylą.
Tą rytą kariuomenės teismo salė buvo apytuštė. Priekiniuose suoluose sėdėjo keletas politinės policijos agentų. Kai kurie iš jų dalyvavo liudininkais, kaip paprastai esti politinėse bylose. Buvo dar vienas kitas advokatas, laukiantis eilinės bylos nagrinėjimo, jų sekretoriai.
Taku tarp suolų kareivių su plieno šalmais ir prie šautuvų pritvirtintais blizgančiais durtuvais lydimos pasirodė Mikasė ir Vanda. Jos buvo pasodintos j kaltinamųjų suolą.
Atsisėdau kiek atokiau, už kitų nugarų, kad galėčiau visus matyti, o pats būčiau mažiau pa-stebimas. Ką gali žinoti, gal Mikasė, pamačiusi mane salėje, pradės nervintis. Tačiau ji laikėsi ramiai, šaltai, retkarčiais net nusišypsodavo. Vanda greta jos atrodė kaip pagautas paukštis, kuris nežino, ką su juo ruošiasi daryti.
Salėje pastebėjau ir Mikasės tėvą, Suvalkijos valstietį, kuris buvo mano tėvo jaunystės draugas. Geriau nesirodysiu ir jam, pagalvojau, nes ir į tai žvalgybininkai tučtuojau atkreips dėmesį.
Prasidėjo įprastinė procedūra: teismas trumpai apklausė kaltinamąsias, prisaikdino liudininkus – žvalgybos agentus. Paskiau buvo skaitomas kaltinamasis aktas, apklausinėjama kiekviena kaltinamoji, pasakė kalbą prokuroras, gynėjai.
Mikasė laikėsi drąsiai, ramiai. Jaudinosi tik jos gynėjas, mano šefas profesorius Stankevičius.
Jis nuo manęs visai neslėpė, kad jo, kaip gynėjo, uždavinys šioje byloje itin nelengvas. Skundėsi, kad pasimatymo metu, girdi, nepavyko kaltinamąją –„jūsų kolegę Navikaitę“, kaip profesorius pasakė, – įkalbinti teisme būti sukalbamesnei, vaizduoti nuolankesnę, gal kiek naivoką ir „neerzinti be reikalo”, kaip jis sakė, teisėjų. Tie, girdi, ir taip yra pikti, tad kam juos dar labiau pykinti – bloginti savo padėtį…
Profesorius Stankevičius, sakė, sutiktų ir su tokia versija, kad Navikaitė neišsigintų ryšulyje rastų proklamacijų, bet dėl to ginklo, tokio 1 visiškai nemoteriško dalyko, – geriau sakytų, jog tai ne jos, kad gavusi jį iš vieno asmens, kuris prašė tą parabelį laikinai pasaugoti. Ji pati nežinojusi, kad tai griežtai uždrausta. O tam asmeniui ji davusi žodį niekada ir niekam nepasakyti, kas jai tą ginklą palikęs. Kiek supratau, advokatas Stankevičius norėjo paneigti, kad tarp Mikasės ir to ginklo yra tiesioginis ryšys, jis siekė sukurti versiją – pagrindą savo ginamajai kalbai. Joje, stengdamasis paveikti teisėjų jausmus, galėtų įtikinti, kad prieš juos stovi ne kokia nusikaltėlė, o tik jauna, romantiškai nusiteikusi, jausmais besivadovaujanti ir niekuo dėta mergina, kurios juo labiau negalima kaltinti priešvalstybine veikla, – apie ją byloje trūksta ir konkrečių įrodymų. Jis tada prašytų nežudyti jos jaunystės, neuždaryti jos pačiame gyvenimo pavasaryje į šaltą kalėjimą. Jeigu jau bausti, tai tik švelniai, kad tai būtų pamoka ir tolesniam gyvenimui, kuris visas dar prieš jos akis…
Kažką panašaus, kaip iš anksto buvo žadėjęs, profesorius Stankevičius kalbėjo ir teisme. Jis iš tikrųjų stengėsi paveikti teisėjų jausmus, priminė, kad jauniems žmonėms būdinga neapgalvoti žingsniai ir gyvenimo klaidos. Šiuo atveju byloje trūksta duomenų, jog kaltinamoji būtų įvykdžiusi konkrečius nusikalstamus veiksmus.
Deja, Mikasė visiškai nesistengė vaizduoti suklydusios, tuo labiau atgailaujančios. Ji ir ne-bandė neigti, kad tas ginklas jai priklausė. Kam parabelis buvo reikalingas ir kodėl jį pas save laikė, Mikasė tiesiog atsisakė paaiškinti. Teismo pirmininkui suteikus paskutinį žodį, ji gana abejingu, tačiau tvirtu balsu tepasakė:
– Aš nieko iš jūsų neprašau…
Uniformuoti teisėjai subruzdo. Matyt, jie pasijuto įžeisti ir balsiai reikalavo neleisti kaltinama j ai toliau kalbėti. O ši stovėjo ir paniekinančiai šypsojosi.
Posėdis pasibaigė. Po gero pusvalandžio teismo pirmininkas paskelbė nuosprendį, pagal kurį Mikasė Navikaitė buvo nuteista šešiolikai metų sunkiųjų darbų kalėjimo, pagal amnestijos įstatymą sumažinus bausmę perpus – iki aštuonerių metų, Vanda Mykolaitytė – šešiems mėnesiams sunkiųjų darbų kalėjimo, atitinkamai sumažinus bausmę iki trijų mėnesių.
– Na matai tamsta, ką gi aš galėjau padaryti? – sielojosi eidamas iš teismo salės profesorius Stankevičius.– Paduosime kasaciją vyriausiajam tribunolui, bet tasai, kaip visada politinėse bylose, turbūt, ir šiuo atveju nieko nepakeis…
O aš galvojau: dabar mes turime padaryti viską, kad Mikasė ir kiti mūsų draugai nebūtų pūdomi kalėjimuos. Malonės iš fašistų valdžios, iš jų teismo nesitikėjau, o Mikasė pasigailėjimo iš fašistinių uzurpatorių tikriausiai niekada neprašys.
Tų pačių, 1928-ųjų, metų rudenį Aleksandras gavo leidimą grįžti į Kauną tęsti studijų. Po kurio laiko iš kalėjimo išėjo ir karo komendanto nutarimu prieš trejetą mėnesių ten pasodintas Martynas Gudelis. Kaune atsirado ir ketvirtas mūsų draugas, Vytautas Montvila. Retkarčiais susitikdavome visi pasitarti ir nusprendėme toliau ruoštis atentatui prieš Voldemarą.
Ėmėme labai kruopščiai ir atsargiai sekti Voldemarą. Reikėjo nustatyti, kada ir kur jis buvoja, kada išvyksta ir kada parvyksta, kas jį lydi, kokia ir kaip organizuota jo asmeninė apsauga. Į sekimo darbą įsijungė visa grupė, taip pat įtraukėme ir tuos draugus, kurie buvo susiję su atentato ruošimu. Surinktus duomenis grupuodavome, analizuodavome dažniausiai mudu su Martynu.
Pavyko nustatyti, kokiomis savaitės dienomis Voldemaras lankosi teatre, koncertuose, kada iš-vyksta iš namų ir kokiu transportu. Jis važiuodavo juoduoju limuzinu Nr. 4. Pas savo meilužę, vieną dramos teatro aktorę, eidavo pavakary, pėsčias. Retkarčiais į tą Daukanto gatvės namelį jį paveždavo limuzinas. Paprastai jis eidavo Donelaičio gatve. Iš tolo jį sekdavo vienas ar du civiliniais drabužiais apsirengę policijos agentai. Gatvėje, prie Lietuvos banko rūmų, prieš Voldemarui išvykstant visuomet pasirodydavo pora žvalgybininkų, kartais stoviniuodavo uniformuoti policininkai. Kaip minėjau, kitoje gatvės pusėje, rūkalų kioske, „prekiavo” taip pat žvalgybininkas. Mes su juo buvom kone pažįstami, nes praeidami beveik visada nupirkdavome pakelį papirosų, – juk visai natūralu, kad studentai pakeliui į universitetą ar iš jo eidami apsirūpina rūkalais.
Limuzinu iš namų išvykstantį Voldemarą pa-prastai lydėdavo jo adjutantas kapitonas Virbickas, o dažniausiai dar ir vyresnysis leitenantas Gudynas, tuolaikinis ginkluotos fašistinės „Geležinio vilko“ organizacijos vadovas – šefas, kaip tuomet jis buvo vadinamas.
Voldemarą saugantieji policijos agentai retkarčiais keisdavosi. Mes greitai visus juos, bet kur sutiktus mieste, atpažindavome.
Kai kada Voldemaras išeidavo iš namų policijai iš anksto nepasiuntus apsaugos. Vieną kartą aš jo laukiau apie vienuoliktą valandą Donelaičio gatvėje. Reikėjo patikrinti, ar tikrai jis, kaip mes buvome sužinoję, tuo metu eis pas savo meilužę. Ir iš tikrųjų, lygiai vienuoliktą pamačiau išeinant iš banko rūmų žemaūgę, juodu švarku ir juodu katiliuku ant galvos diktatoriaus figūrą. Po pažastimi jis kaip visada nešėsi pasispaudęs juodą metalinę lazdelę.
Susikaupęs skaičiau prie elektros stulpo priklijuotą skelbimėlį, praleidau Voldemarą pro šalį, o paskiau čia atsilikdamas, čia priartėdamas palydėjau jį iki namo, kuriame gyveno anoji aktorė. Nedidelis kiemas, kurį jis turėjo pereiti, buvo visiškai tuščias. Tiktai grįždamas tuo pačiu keliu, pastebėjau prie gatvių kampo du besidairančius žvalgybininkus.
Ė vyrukai, pagalvojau, jei šiandien būtų vykdomas pasikėsinimas, šaukštai jau būtų popiet. Judu tada tikrai būtumėte čia nereikalingi…
Greit nustatėme, jog apie Voldemaro atvykimą į teatrą galima spręsti ir iš to, kad Miesto sode ir Laisvės alėjoje prie vartų atsiranda daugiau žvalgybininkų ir policininkų. Prie teatro durų tokiais atvejais būtinai budėjo nuovados viršininkas ar jo padėjėjas ir pora policininkų. Juodasis automobilis privažiuoja prie Miesto sodo vartelių Laisvės alėjoje, o iš ten Voldemaras, adjutantų lydimas, taku eina į teatrą. Kartais žvalgybininkų būdavo tiek daug, kad sėdėdavo vos ne ant kiekvieno suolelio prie tako į teatrą. Tačiau pasitaikydavo, kad takas būdavo beveik visiškai tuščias, ypač jeigu Voldemaras kiek vėluodavo ir iki spektaklio pradžios būdavo likusios kelios minutės. Tada visa apsauga susikoncentruodavo arčiau teatro durų ir viduje, koridoriuose.
Apsvarstę įvairius galimus pasikėsinimo variantus, priėjome išvadą, kad patogiausia vieta yra elektros žibintų ryškiai apšviesta erdvi aikštelė prie įėjimo į teatrą. Čia viskas buvo gerai matoma, be to, mažiausiai galimybių nukentėti pašaliniams, niekuo dėtiems žmonėms. Jei bandytų įsikišti ir pasikėsinimui kliudyti žvalgyba ar policija, atviroje aikštelėje lengviau duoti jai taiklų atkirtį ir priversti pasitraukti.
***
1929 metų pradžioje galutinai nutarėme, kad pasikėsinime, tiksliau sakant – užpuolime, dalyvausime trise: Vytautas Montvila, Martynas Gudelis ir aš. Visada ramus ir santūrus Vytautas Montvila dar 1928 metų pabaigoje veržėsi dalyvauti atentate, nerimavo, kad nieko konkretaus nedaroma fašistų savivalei pažaboti ir užkirsti keliui plėstis fašistiniam terorui Lietuvoje. Tiesa, Vytautas buvo tos nuomonės, kad teroru negalima apsiriboti, kad kovojant prieš fašizmą, reikia ieškoti platesnės atramos darbininkų, jaunimo, taip pat ir kaimo jaunimo sluoksniuose, kur vyravo ryškios antifašistinės nuotaikos. Jis ragino užmegzti ryšius ir su nepritariančiais fašistiniam režimui šaulių organizacijos nariais. Martynas Gudelis tada aiškino, jog tokie ryšiai, esą, jau užmegzti su kai kurių Kauno įmonių darbininkais, taip pat su atskirais šaulių būriais provincijoje.
Būdavo, mūsų pokalbių metu Vytautas Montvila susiginčydavo su Gudeliu, kuris atentatui teikė didelę reikšmę, laikydamas jį ypač svarbia priemone, kaip jis sakė, tiesiogiai kovojant prieš fašizmą, prieš visą buržuazinę santvarką. Atentatas turi išjudinti visą Lietuvos liaudį ir priversti iš esmės pakeisti politinę padėtį krašte. Fašizmas, esą, tokio smūgio neatlaikys ir pa- būgs, atsitrauks. Jis aiškino, kad maksimalistai organizuoja ir kitą kovos grupę. Prireikus individualų terorą, esą, galima panaudoti kaip sistemingą kovos priemonę prieš tokius asmenis, kaip plačiai žinomas revoliucionierių žudikas Plechavičius ir panašūs subjektai.
Vytautas Montvila į tokią argumentaciją žiūrėjo gan skeptiškai. Tačiau jis tuo pat metu nervinosi, nekantravo ir sakydavo: jei jau daroma kas nors konkretaus, tai reikia daryti dabar, tuojau pat, neatidėliojant.
Šaltinis: Limuzinas Nr. 4 / Andrius Bulota. – Vilnius: Vaga, 1977. – pp. 35-51.
