Kaip jau minėjau*, ekonominės krizės yra neatsiejamas kapitalistinės ekonomikos elementas todėl, kad rinkos ekonomika yra spontaniška, nereguliuojama. Prie socializmo tai neįmanoma, kadangi ekonomika yra planinė.
Žr.: Gintautas Burneikis. Socializmas prieš kapitalizmą
Taigi, tos krizės nepamiršiu, nes ji betarpiškai palietė mane, kaip darbininką, ir dėl kurios patyriau tiek daug streso.
Gyvenau Anglijoje ir dirbau pas pažįstamą panevėžietį smulkioje pusiau legalioje statybinėje firmelėje elektriku. Daugiausia ši įmonė remontuodavo pasiturinčių londoniečių namus. Darbo ne visada užtekdavo: kartais baigus vieną objektą būdavo nedidelė pertraukėlė. Paprastai tos pertraukėlės nebūdavo ilgos. Bet 2009 rudenį baigus objektą netoli Kings Kroso stoties, ta pertrauka užsitęsė, o tiksliau, ji niekada ir nebepasibaigė. Laimei, buvau susiradęs laikiną elektriko darbą panašioje „šaraškino kontoroje“. Pasibaigus tam darbui pajutau, kad nebeturiu pajamų šaltinio. Už kambarį turėjau mokėti po 70 svarų per savaitę. Maistas labai brangus tada dar nebuvo, be to dėl nuolatinės įtampos apetitas buvo prastas. Turėjau pasitaupęs apie 600 svarų. Kas savaitę ta suma pamažėdavo vos ne šimtu. O dar dukra tuo metu mokėsi Vilniaus Universitete, ir aš ją išlaikiau. Nuo minties, kad esi beviltiškoje padėtyje, darėsi beveik nebeįmanoma užmigti. Ryte atsikeldavau anksti ir vaikščiodavau po kambarį, vis stengdamasis sugalvoti kažkokius variantus kaip rasti nors menkiausią darbą. Dėdavau skelbimus internete, kad darau elektriko darbus, eidavau į visokias įdarbinimo agentūras – viskas veltui. Darbų mažėjo, ieškančių darbo – atvirkščiai. Skambindavau pažįstamiems į Lietuvą, Airiją, Norvegiją. Visur padėtis buvo panaši. Ir šitaip tęsėsi ne vieną savaitę ir ne vieną mėnesį. Rizikavau atsidurti gatvėje. Tokių stresų turbūt dar nebuvau patyręs. Norėčiau, kad kapitalizmo garbintojai patirtų nors savaitę to, ką aš tada patyriau. Arba tie kas užsimerkę ir ausis užsikimšę kartoja, kad Lietuvoje dar niekada žmonės taip gerai negyveno…
Kadangi svarsčiau įvairias galimybes, prisiminiau ir vieną žmogų, kuris anksčiau bandė dirbti dažytoju toje pačioje pusiau legalioje, niekur neregistruotoje statybos įmonėje. Buvau girdėjęs, kad jis dirba valytoju Londono metro. Paskambinau, paklausiau ar jis dar tebedirba, ir ar būtų galimybė man ten įsidarbinti. Iš pradžių jis pasakė, kad tokio darbo aš nedirbsiu. Pasakiau, kad neturiu pasirinkimo – dirbsiu bet ką. Pažadėjo pakalbėti su viršininku. Kitą dieną vėl jam paskambinau. Atsakė, kad šiuo metu darbų nėra. Ką daryti?! Paprašiau, kad dar kartą pakalbėtų ir pasakytų, kad duosiu kyšį. Jis tą padarė ir sakė, kad anglas viršininkas nusijuokė ir pasakė, kad Anglijoje kyšių neima. Bet po kiek laiko liepė man perduoti, kad ateičiau į jų ofisą, susirasčiau tokią moterį vardu Kremena, užpildyčiau anketą ir paprašyčiau, kad padėtų tą anketą į Dyno stalčių. Ir taip gavau darbą! Atlyginimas gerokai žemesnis nei elektriko. Darbas tikrai neprestižinis. Na, bet geriau negu nieko. Paskaičiavau, kad, labai neišlaidaudamas, galėsiu pragyventi, užsimokėti už kambarį, ir netgi užmokėti už dukros mokslus ir pragyvenimą. Kyšį, „Starkos“ butelį, kavos pakelį ir dėžę lietuviškų saldainių tas anglas visgi paėmė. Tikėjausi, kad tai man bus tik laikinas darbas, kad vėliau susirasiu kažką geresnio. Tas laikinumas tęsėsi net 7 metus. Darbas labai sunkus nebuvo ir jame daugiausia dirbo bulgarai, nes tos firmos, kuri teikė valymo paslaugas metro stotims ofise, daugiausia irgi dirbo bulgarai. Valytojų tarpe buvo gana daug bulgarų su aukštaisiais universitetiniais išsilavinamais, ir turėję darbus pagal specialybę savo šalyje, kol ir ten nenušvito kapitalistinė „laisvė“. Ir jiems komanduodavo stočių personalas su abejotinu išsilavinimu ir intelekto lygiu, sėdėdami būdelėje prie vartų ir laikydami rankose Koraną arba Bibliją. Taigi mūsų, metro stočių valytojų, darbas buvo pats žemiausias, ir bet kuris iš stoties personalo galėdavo liepti, sakykime, šluoti laiptus nors jie tuo metu būdavo gana švarūs – ir turėdavome tai daryti. Iš kitos pusės, tai buvo neblogas psichologinis eksperimentas pamatyti koks iš tikrųjų yra žmogus, turintis ant tavęs valdžią. Kadangi pats turėjau 4 stotis, kuriose personalas dirbdavo pamainomis ir keisdavosi, tai man tekdavę dirbti, bendrauti ir klausyti nurodymų iš daugelio skirtingų tautybių, rasių bei religijų žmonių. Turiu pripažinti, kad didžioji dalis jų buvo tikrai neblogi žmonės: valdžios jie nerodydavo, be reikalo nesikabinėdavo, ir iš paskos nesekiodavo. Su daugeliu iš jų susidraugavome: net ir dabar juos malonu būna susitikti, pakalbėti. Tačiau tokie buvo ne visi. Buvo ir tikrai blogų, su kuriais turėjau ne vieną konfliktą, netgi teko kviestis profsąjungą į pagalbą. Laimei, tokių buvo mažuma. Ir kas svarbiausia – žmogus geras ar blogas nepriklauso nei nuo tautybės, nei nuo rasės, nei nuo religijos. Tą galiu patvirtinti iš savo patyrimo.
Taigi, kaip minėjau – dirbau su viltimi rasti geresnį darbą, todėl visą tą laiką ieškojau. Užsiregistravau įvairiose agentūrose. Į elektroninį paštą kasdien ateidavo po keletą elektriko darbo pasiūlymų. Kiek į juos beatsakydavau, pats atsakymo nesulaukdavau nė iš vieno. Vėliau paaiškėjo, kad kaltas yra mano dabartinis valytojo darbas. Pažiūrėję į mano CV darbdaviai manęs nesikviesdavo net pokalbiui, kadangi imigracija į šalį didžiulė, ir darbo jėgos pasiūla viršija paklausą.
Užsiregistravęs buvau ir Lietuvos internetinėse įdarbinimo agentūrose, nes visą laiką norėjau grįžti į savo šalį. Deja, darbdaviams aš nerūpėjau nei čia, nei ten. Taip pat galvojau sukurti savo verslą, ieškojau įvairiausių variantų. Kilo mintis kurti lietuvišką kelionių agentūrą Anglijoje. Argumentas už buvo tai, kad tuo metu Anglijoje buvo didžiausia lietuvių emigrantų bendruomenė ir kad Lietuvoje net nedideliuose miesteliuose yra nors po vieną kelionių agentūrą ir jos kažkaip gyvuoja. Kadangi versle patirties neturėjau, pasiūliau idėją vienai lietuviškai kompanijai, kuri redagavo savaitinį lietuvišką laikraštėlį ir užsiiminėjo buhalterinėmis paslaugomis. Atsidarėme įmonę, pradėjome verslą. Pridėjome reklamų visuose vietiniuose lietuviškuose ir rusiškuose laikraščiuose bei internetiniuose portaluose. Rezultatas džiuginantis nebuvo. Apie pusantrų metų mūsų darbo – užsidarėme, netgi neatsiėmę investuotų pinigų. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad prieš kurį laiką kelios naujai susikūrusios ir pigiau pardavinėjusios keliones agentūros, surinkusios pinigus iš klientų už būsimas keliones, bankrutavo. Keliauti susiruošę žmonės buvo nuvilti oro uostuose arba viešbučiuose, o pinigų taip ir neatgavo. Kapitalizme tokie dalykai vyksta neretai. Tokių atvejų buvo ir Lietuvoje. Todėl žmonės nepasitiki naujomis kelionių agentūromis.
Tokia buvo liūdna patirtis su bandymu sukurti nuosavą verslą. Vėl bandžiau darbintis pagal specialybę. Gavau pakvietimą pokalbiui dėl elektriko darbo. Darbdavys ar jo atstovas, buvo žydas – matėsi iš jų tradicinės kepuraitės. Paklausė, iš kokios šalies esu – toliau nebeklausinėjo nieko: sakė, jei būsiu reikalingas, paskambins. Nežinau, ar mano tautybė neįtiko, ar mano amžius.
Kadangi Lietuvoje daugiausia buvau dirbęs fabrikuose, nutariau ir elektriko darbo ieškotis ten. Išaiškėjo, kad Anglijoje fabrikuose elektrikų atskirai kaip tokių nebūna. Elektrinius gedimus šalina asmuo, vadinamas inžinieriumi, kuris taip pat remontuoja ir mechaninę įrengimų dalį, taip pat prižiūri vamzdynus, žodžiu – visą inžineriją. Supratau, kad sąžiningai pateikdamas savo CV, aš niekada neišsikapstysiu iš stoties valytojo darbo. Pakeičiau CV, parašiau, kad tokį inžinieriaus darbą aš dirbau Lietuvoje, o Anglijoje dirbau laisvai samdomu elektriku. Pradėjau gauti daugiau ir daugiau pasiūlymų pokalbiams dėl darbo. Keletas buvo nesėkmingų, nes, kaip anksčiau esu minėjęs, darbdavys būtinai turi pasikviesti ne vieną ir ne du kandidatus į vieną darbo vietą. Taigi, iš kažkelinto karto gavau taip vadinamo inžinieriaus darbą maisto fabrike. Tą darbą aš pavadinčiau universaliu remontininku. Na, bet inžinierius skamba įspūdingiau. Su valytoju nepalyginsi. Kaip, beje, ir atlyginimas…
Taigi tokią patirtį įgijau 2008-2009 metų ekonominės krizės arba „sunkmečio“ metu. Taip pat pasitvirtino taisyklė, kad būdamas sąžiningu, buržuazinėje santvarkoje sunkiai kažką pasieksi.
1 thought on “Gintautas Burneikis. 2008-2009 metų ekonominė krizė”