Peisachas Freidheimas. Lietuva Antrajame pasauliniame kare (II) Lietuva didžiųjų valstybių politikos verpetuose

Redakcijos komentaras: Vienas labiausiai ideologizuotų, todėl ir iškreiptai vaizduojamų, temų Lietuvos istorijoje, yra Antrasis pasaulinis karas: nuo Lietuvos įsijungimo į TSRS sudėtį iki vokiškosios okupacijos bei vietinių kolaborantų rankomis vykdyto žydų genocido. Šiuolaikiniai lietuvių istorikai nepasižymi dideliu objektyvumu analizuodami šį laikotarpį. Tačiau Peisacho Freidheimo (1923-2009) monografija  „Lietuva Antrajame pasauliniame kare 1939-1945. Naujas požiūris į dramatišką istorijos laikotarpį“  šiuo atžvilgiu itin išsiskiria. Nepriekaištingai dokumentuotame darbe, istorikas į miltus sumala daugybę dabarties „patriotų“ prasimanymų bei mitų. Vien todėl ją perskaityti verta kiekvienam tiesos ieškančiam piliečiui.

* * *

I. LIETUVA DIDŽIŲJŲ VALSTYBIŲ POLITIKOS VERPETUOSE

1.  Nacionalsocializmo pergalė Vokietijoje – kursas į naują pasaulinį karą

Kai 1924 m. pasirodė niekam nežinomo austrų jefreitoriaus Adolfo Hitlerio knyga skambiu pavadinimu „Mein Kampf“ („Mano kova“), niekas neatkreipė j ją kiek rimtesnio dėmesio. Vakarų spauda paskelbė ją nesveiko proto žmogus eiliniu kliedėjimu. Knygoje išdėstytos mintys šokiravo net prie visko įpratusius Vakarų žurnalistus. V. Gustainis prisimena, kad kada jis pirmą kartą pabandė skaityti šią knygą, jam susidarė įspūdis, kad tai „prastu vokišku stilium parašytas paradoksalių tezių jovalas, visai nevertas didelio socialinio ir politinio sąjūdžio vado firmos.“[1]

Žinomas Rusijos istorikas, rašytojas ir žurnalistas Levas Bezy- menskis knygoje „Atspėtos Trečiojo reicho mįslės“ pateikia tokį epizodą: 1978 m. įvykusiame pokalbyje, kuriame dalyvavo Ham-burgo laikraščio „Die Zeit“ vyriausiasis redaktorius Teo Zomer, žinomas anglų istorikas seras Alen Balok ir buvęs Vokietijos imperijos ginkluotės ir karinės gamybos ministras, vienas iš svarbiausių vokiečių karo nusikaltėlių – Albert Špejer, kalba užėjo apie hitlerinės Vokietijos tikslus Antrajame pasauliniame kare. Balok pasidomėjo nuomone žmogaus, buvusio labai artimo Hitleriui:

– Kaip turėjo atrodyti pasaulis po šio karo? – paklausė jis.

Špejer susiraukęs atsakė:

– <…> Aš nenustoju kartoti: Hitleris siekė įsiviešpatauti pasaulyje. Jo galutinis tikslas buvo ne tik viešpatauti Europoje. Čia buvo tik pakopa įsiviešpatauti ir valdyti visą pasaulį. Aš, žinoma, neturiu omenyje Hitlerio noro skirti Amerikos prezidentą. Ne, kalba vyko dėl kitko. Apie tai, kad Vokietija taptų svarbiausia pasaulio valstybe ik turėtų absoliučią valdžią, kuri lemtų viską, kas vyksta pasaulyje. Iš jų – ir Jungtinėse Valstijose.

Alen Balok su tam tikra ironija pakartojo kai kurias visuomenėje vyraujančias nuomones. Viena jų, jog Hitleris norėjo apsiriboti „mažu karu“, kita – iš viso neigia nacistinės viršūnės norą pradėti karą Rytuose. Špejer kategoriškai nesutiko:

– Ne, karas buvo jo tikslas. Jei jis kėlė sau tikslą, kurį sumanė dar 1923 ar 1924 metais, tai jis jo neatsisakys. Toks buvo vienas iš jo ypatumų…“[2]

Knygoje „Mein Kampf“, kurioje sufokusuota žmogaus neapykantos ideologija, jau buvo užprogramuotas busimasis karas. Čia pirmą kartą aiškiai suformuluota pasaulinės hegemonijos idėja. Ši beprotiška idėja ypač tapo pavojinga šiam žmogui atėjus į valdžią. Įsiviešpatavimo pasaulyje idėja pamažu pradėjo įgauti realius kontūrus.

Nacionalsocializmo ideologijos įsigalėjimas Vokietijoje reiškė atvirą kursą į naują pasaulinį karą. Dauguma žmonių pasaulyje, tarp jų – ir Lietuvoje, gerai suprato, kad fašizmas – tai karas. Vokiečių istorikas V. Hoferis rašė: „Nacionalsocialistinė diktatūra Vokietijoje yra ta prielaida, be kurios Antrasis pasaulinis karas kaip istorinis reiškinys būtų neįmanomas, nacionalsocialistinė diktatūra reiškiasi kaip svarbiausia jo priežastis.“[3] Politinis Vokietijos imperializmo tikslas – įsiviešpatauti pasaulyje – nulėmė visos jo karinės doktrinos pobūdį ir kryptingumą.

Pasaulinio karo vedimo planas bendrais bruožais buvo išdėstytas Hitlerio knygoje „Mein Kampf“. Vėliau šis planas buvo išplės-tas ir konkretizuotas. Nacių vadovybė turėjo aiškų ir tikslų supratimą apie busimąjį karą. Hitleris kalbėjo: „Mes niekuomet negalėsime užsiimti didžiąja politika be tvirto, užgrūdinto, galingo branduolio, kurį sudaro 80 ar 100 milijonų vokiečių, gyvenančių uždaroje erdvėje. Taigi pirmasis uždavinys yra sukūrimas didžiosios Vokietijos. Aplink didžiąją Vokietiją mes sukursime mažų ir vidutinių vasalinių valstybių sistemą, į kurią įeis Pabaltijo valstybės, Lenkija, Suomija, Vengrija, Jugoslavija, Rumunija, Ukraina ir daugelis pietų Rusijos ir Kaukazo valstybių. Tai bus federatyvinė vokiečių imperija. Šias teritorijas reikia apgyvendinti vokiečių valstiečiais, slavus reikia dalinai sunaikinti, dalinai perkelti į Aziją, iš kitų reikia atimti žemę ir paversti juos viešpataujančios vokiečių rasės tarnais. Rytuose mes turime savo valdžią išplėsti iki Kaukazo ar Irano. Vakaruose mums reikia Flamandrijos ir Olandijos, bet mes neatsisakysime ir nuo Švedijos. Arba Vokietija įsiviešpataus Europoje, arba suskils į daugelį smulkių valstybių“[4]. Vėliau, jau 1945 m., Hitlerio šefas-referentas Šmidtas (Schmidt) parodymuose tarptautiniam tribunolui rašė: „Bendri nacių vadovybės tikslai buvo aiškūs iš pat pradžių – įsiviešpatauti Europos kontinente. Šio pagrindinio tikslo įgyvendinimas sudarė improvizacijos įspūdį. Iš tikrųjų kiekvienas naujas žingsnis atitiko anksčiau nurodytą galutinį tikslą.“[5]

Nacių vadų ir reichsvero vadovybės pažiūrų pagrindą dėl busi-mojo karo sudarė fašistinė militarinė karo filosofija, kurios būdin-giausias išreiškėjas buvo gen. E. Liudendorfas (Ludendorff). 1935 m. Vokietijoje išleistoje knygoje „Totalinis karas“ Liudendorfas rašė: „Karas ir politika tarnauja tautos išlikimui, bet karas yra aukščiausia tautos valios išraiška gyventi. Todėl politika turi tarnauti karo vedimui.“[6]

Anot Liudendorfo, totalinis karas žiaurus ir negailestingas. Hitlerinės Vokietijos karo vadovybė šią mintį išplėtojo: „Busimasis karas yra totalinis ne tik pagal visų jėgų įtempimą, bet ir pagal savo pasekmes, kitais žodžiais: totalinio karo vidaus logika atitinka tokią pat pergalę. Totalinė pergalė reiškia nugalėtos tautos visišką išnaikinimą, jos visišką ir galutinį išnykimą iš istorijos scenos.“[7]

Pirmas dokumentinis liudijimas apie Hitlerio karinius planus – jo kalba, pasakyta vokiečių generolams 1933 m. vasario 3 d., vos tik atėjus į valdžią. Dalydamasis su generolais savo svarbiausiai apmąstymais, Hitleris, lyg garsiai dėstydamas savo mintis, kalbėjo: „Kaip elgtis su politine valdžia po jos iškovojimo? Kol kas sakyti dar negalima. Galbūt naujos eksportinės erdvės užkariavimas, galbūt – tai jau kur kas geriau – gyvybines erdves užkariavimas Rytuose ir jų negailestingas germanizavimas.“ Antras pareiškimas buvo padarytas po metų, 1934 m. vasario 28 d., genštabe reichsvero ir SA būrių aukštųjų karininkų pasitarime. Dalyvavusio šiame pasitarime busimojo feldmaršalo Maksimiliano fon Veichso žodžiais, Hitleris didelėje kalboje vėl patvirtino savo ketinimus kariauti jau artimiausioje ateityje[8].

Atidarant Nacionalsocialistų partijos užsienio politikos skyriaus mokyklą, jos direktorius Šmidtas, dalyvaujant Rozenbergui, Hesui, Ribentropui, Himleriui bei kitiems reicho vadovaujantiems asmenims, taip suformulavo Vokietijos tikslus Rytuose: „Fiurerio pavedimu Jums teks dirbti politinėse, karinėse ir administracinėse pareigose tarp slavų tautų: moskvitų, ukrainiečių, baltarusių <…>. Jūsų misija tokia pat atsakinga ir sunki, kaip teutonų ir Livonijos riterių istorinė misija. Tik skirtumas, kad tie turėjo pasistūmimo į Rytus ribas, jūs jų neturite! Jūs – pergalingos germanų rasės avangardas, pradedantis savo „drang nach Osten“ per bolševikinės Maskolijos stepes ir pelkes. Jūs – germanų genties didžiojo tautų persikėlimo pradžia.“[9]

Nacistinės ideologijos militaristinę esmę sudarė jų sukurta prievartos teorija. Išaukštindama karą, ji traktavo prievartą kaip svarbiausią žmonijos istorijos varomąją jėgą. Spauda, literatūra, menas – visi propagavo niekingas, pilnas neapykantos žmogui fiurerio „mintis“ apie karą, išsakytas knygoje „Mein kampf“ bei daugelyje pasisakymų. Programinėje kalboje apie nacių pažiūrą į reichsverą Hitleris kalbėjo: „Jei žmonės nori gyventi, jie turi žudyti į save panašius <…>. Ne tik atskiri žmonės, bet ir ištisos tautos, kol jos gyvena šiame pasaulyje, turi kovoje apginti savo gyvybines teises. Iš tikrųjų nėra jokio skirtumo tarp karo ir taikos <…>. Kova visuomet buvo ir bus, ir ji visada reikalauja visiško žmonių jėgų atidavimo. Kovos ginklas ir formos, priemonės ir taktika gali keistis, bet liko nepakeičiamas žmonių gyvybių kovinis panaudojimas.“[10] Pokalbyje su vienu savo artimos aplinkos žmogumi Hermanu Raušingu Hitleris buvo visai atviras. Jis pasakė: „Negirdėti savo masiškumu oro antskrydžiai, diversijos, sabotažo aktai, pasikėsinimai, vadovaujančių asmenų nužudymai, triuškinantys netikėti užpuolimai prieš visus silpnus priešiškos gynybos punktus vieną ar tą pačią akimirką. <…> Aš nesustosiu nė prieš ką. Jokia vadinamoji tarptautinė teisė manęs nesulaikys nuo to, kad pasinaudočiau man suteiktu pranašumu. Naujas karas bus negirdėtai žiaurus ir kruvinas.“[11]

Visa Hitlerio veikla nuo pat jo atėjimo į valdžią buvo nukreipta karo paruošimui dėl įsiviešpatavimo pasaulyje. Dar 1936 m. rugpjūčio mėnesį Hitleris savo memorandume reikalavo: „Taigi keliu tokius uždavinius:

I. Vokiečių armija po keturių metų turi būti pasirengusi mūšiui.

II. Vokiečių ekonomika per keturis metus turi būti paruošta karui.“[12]

1937 m. m. birželio 24d.  buvo patvirtinta nauja „Direktyva vermachto vieningo paruošimo karui“. Direktyvą pasirašė karo ministras Verneras fon Blombergas. Direktyvos punktas „b“ atskleidžia Hitlerio ir Blombergo pagrindinį sumanymą: būti pasiruošus pasinaudoti pirma susidariusia Vokietijai naudinga politine situacija. Todėl direktyva analizuoja visus galimus variantus. Vienas toks variantas liečia ir Lietuvą. Jos 5-asis punktas skamba taip: „Ypatinga operacija Rotgrün su papildymu“ – Anglija, Lenkija ir Lietuva dalyvauja prieš mus.“[13] Analizuojant šį karo variantą, direktyvoje rašoma: „Karas Rytuose gali prasidėti netikėtomis vokiečių operacijomis prieš Čekoslovakiją. Tam iš anksto turi būti sudarytos politinės ir tarptautinės teisinės prielaidos. Reikia laukti, kad Lenkija ir Lietuva bus neutralios ar – kraštutiniu atveju – išlauks.“ Tokiu būdu pradiniame karo etape buvo numatyta Lietuvą neutralizuoti. Lietuvos eilė Hitlerio ir jo generolų planuose dar nebuvo atėjusi. Ji ateis kiek vėliau.

Savo tęsinį 1937 m. birželio 24 d. direktyva gavo kiek vėliau. 1937 m. lapkričio 5 d. imperijos kanceliarijos Hitlerio kabinete susirinko Hitlerio sukviesta visa aukščiausia karinė vadovybė: karo ministras Blombergas, sausumos kariuomenės vyriausiasis vadas generolas pulkininkas fon Fricas, laivyno vyriausiasis vadas grossadmirolas E. Rederis (Räder), karinių oro pajėgų vyriausiasis vadas generolas pulkininkas Geringas, užsienio reikalų ministras baronas fon K. Neuratas (von Neurath), Fiurerio karo adjutantas pulkininkas Chosbachas (Chossbach). Septintas buvo Hitleris. Pagal protokolą, kurį vedė Chosbachas, pasitarimas prasidėjo 16 vai. 30 min. ir pasibaigė 20 vai. 20 min.[14]

„Chosbacho protokolas“ (tokiu pavadinimu jis įėjo į istoriją) mums įdomus tuo, kad jame protokoliškai išdėstytos svarbiausios Hitlerio idėjos ir samprotavimai, kurie, anot jo, buvo „kruopščių apmąstymų ir keturių su puse metų valdžios patirties rezultatas <…>. Todėl Vokietijos tolimos ateities politikos interesais jis prašo žiūrėti į jo samprotavimus kaip į testamentą jo mirties atveju.“

Mėgstamiausia Hitlerio tema: gyvybinės erdvės nepakankamumo problemos išsprendimas. Bet kur ieškoti tos erdvės? Kolonijose? Europoje? Hitlerio manymu, visų pirma, reikia ieškoti Europoje. Toliau fiureris mąsto, kur ieškoti „didžiausio laimėjimo“. „Pagrindinis klausimas, iškilęs Vokietijai, – jis kalba, – tai klausimas, kur pasiekti didžiausio laimėjimo, panaudojant mažiausias jėgas.“ Jis supranta, kad tam, visų pirma, Vokietijos imperija turi būti „stipri ir ginkluota“. Ir grėsmingai pabrėžia: „Vokietijos klausimo sprendimui galimas tik prievartos kelias, nors jis niekuomet ne be rizikos.“ Tačiau Hitleris nebijo. Jis apsisprendęs. Pradėti reikia nuo Čekoslovakijos ir Austrijos. Dabar klausimas tik – kada.

Kodėl šis kelias – „didžiausių laimėjimų“ ir mažiausios rizikos kelias? Hitleris dėlioja kortas: „<…> Anglija ir Prancūzija, didžiausia tikimybė, jau patylomis Čekiją nurašė nuo sąskaitos ir susitaikė su tuo, kad vieną gražią dieną Vokietija išspręs šį klausimą. Imperijos charakterio sunkumai ir perspektyva būti įtrauktai į ilgą Europos karą lems Anglijos nedalyvavimą kare su Vokietija. O Anglijos pozicija, be abejo, turės įtakos Prancūzijai.“ Lieka tik Tarybų Sąjunga, kuri gali priešintis Vokietijos veiksmams, todėl „Rusijos veiksmus reikia pralenkti mūsų operacijų greitumu“. Dėl Lenkijos ir Lietuvos neutralumo Hitleris neabejojo.

Tokiu būdu 1937 m. lapkričio 5 d. Hitlerio kabinete gimė pirmasis konkretus nacinės Vokietijos karinio suokalbio planas. Liko tik nustatyti konkrečią šio plano realizavimo datą.

Hitleris pradėjo nuo Austrijos. Jis gerai žinojo, kad Vakarai ir piršto nepajudins Austrijai gelbėti. Dar 1938 pradžioje pokalbiuose su JAV eksprezidentu Gerbertu Guveru, vykusiuose Berlyne, pastarasis pažadėjo palaikyti Hitlerio idėją apie Austrijos „anšliusą“ prie Vokietijos[15]. Tokius pat patikinimus Hitleris gavo pokalbio metu su Anglijos pasiuntiniu Vokietijoje Gendersonu 1938 m. kovo 3 d. Gendersonas konfidencialiai pareiškė Hitleriui, kad jis palaiko Austrijos „anšliusą“ prie Vokietijos[16].

Hitleris ilgai išsukinėjo Austrijos kancleriui Šušnigui rankas, reikalaudamas iš jo pasirašyti Austrijos prisijungimo („anšlius“) prie Vokietijos aktą. Sušnigas priešinasi. Jis dar tikisi Vakarų paramos. Nacistai organizuoja Austrijoje valstybinį pučą, išprovokuoja Vienoje riaušes. Geringo „Tyrimo centras“ iššifravo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos depešą savo pasiuntiniui Vienoje: „Didžioji Britanija nepasiruošusi raginti Šušnigą priešintis.“ Greitai Centras perėmė ir kitą pranešimą, iš kurio aiškėja, jog prancūzų „akcija Austrijos nepriklausomybei palaikyti žlugo, nes Anglija stojo prieš.“[17] Suprasdamas, kad jis visų išduotas, Šušnigas paskelbė plebiscitą dėl Austrijos nepriklausomybės, kuris turėjo įvykti kovo 13 d. Hitleris įsiuto. Hitlerinė armija įžengia į Austriją.

Provokacinį vaidmenį Austrijos byloje suvaidino Lenkija, pa-bandžiusi pasinaudoti susidariusia situacija savo agresyviems planams įgyvendinti. Lenkijos užsienio reikalų ministras J. Bekas pareiškė, kad Lenkija palaikys Vokietijos pretenzijas į Austriją su sąlyga, jei vokiečiai neprieštaraus lenkų planams Lietuvos atžvilgiu. Vokietija sutiko su lenkų siūlymais ir buvo pasiektas bendras susitarimas. 1938 m. sausio mėn. J. Bekas apie tai oficialiai pareiškė G. Geringui, o kiek vėliau, 1938 m. kovo mėn., Geringas tokį pat pareiškimą padarė Lenkijos pasiuntiniui Berlyne Jozefui Lipskiui[18]. Kovo 17 d. Lenkijos vyriausybė duoda Lipskiui nurodymą informuoti Geringą, kad „galimos akcijos prieš Lietuvą“ kontekste Lenkija yra pasiruošusi atsižvelgti į reicho interesus. Buvo numatyta, kad į atitinkamus Lietuvos rajonus lenkų ir vokiečių kariuomenė įžengs vienu laiku[19].

Tą pačią dieną, kovo 17-ąją, kai J. Lipskis informavo Geringą apie Lenkijos ketinimus Lietuvos atžvilgiu, Lenkija įteikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą – pareikalavo, kad Lietuva tuojau ir be jokių išlygų užmegztų su Lenkija diplomatinius santykius. Prieš Lietuvos liaudies valią ultimatumas buvo priimtas. Buvo pasirašytos sutartys dėl susisiekimo geležinkeliais, lėktuvais, dėl diplomatinių tarnybų darbo, pašto, telegrafo, telefono ryšių. Lietuvos vyriausybė uždarė Vilniaus vadavimo sąjungą[20]. Tai buvo tolygu atsisakymui istorinių teisių į Vilnių. Tačiau tvirta Tarybų Sąjungos pozicija ir griežtas įspėjimas Lenkijos vyriausybei sužlugdė jos antilietuviškus planus. Lenkija nesiryžo karinei intervencijai, ir Lietuvos nepriklausomybė liko nepažeista.

Susidorojęs su Austrija, Hitleris nukreipia savo žvilgsnius į Rytus – į Čekoslovakiją ir Lietuvą, nutaręs, kad atėjo valanda pradėti „reguliuoti“ Klaipėdos klausimą. Tačiau didžiausią galvos skausmą jam sudarė Čekoslovakija.

Šiandien gerai žinoma, kad Čekoslovakijos likimas buvo nuspręstas dar gerokai prieš Miuncheną. Dar 1937 m. lapkričio mėnesį Anglija ir Prancūzija susitarė „paaukoti“ Čekoslovakiją Hitleriui, jei Sudetų aneksija vyks tyliai[21]. Hitleris daug laukė iš savo susitikimo su Anglijos premjero pavaduotoju lordu Halifaksu, kuris turėjo įvykti lapkričio 19 dieną. Halifakso atvykimo išvakarėse Vokietijos URM valstybės sekretorius E. fon Veiczekeris 1937 m. lapkričio 10 d. paruošė raštą apie reicho politiką Anglijos atžvilgiu. Jame sakoma: „Mes norime iš Anglijos kolonijų ir veiksmų laisvės Rytuose. Anglija pageidauja iš mūsų karinės ramybės, būtent: Vakaruose <…> anglų poreikis ramybei didžiulis. Reikia nustatyti, kiek norės Anglija sumokėti už savo ramybę…“[22] Anglija buvo pasiruošusi brangiai mokėti už savo ramybę. Suprantama, svetimomis gyvybėmis. Lordas Halifaksas aukštai įvertino Hitlerio asmenybę ir jo vykdomą politiką. Hitleris, pareiškė Halifaksas, „įvykdė didžiulį dalyką ne tik Vokietijoje, panaikinęs komunizmą ne tik savoje šalyje, jis uždarė jam kelią į Vakarų Europą“, todėl Vokietija turi teisę laikyti save „Vakarų bastionu prieš bolševizmą. Šioje bazėje tarp dviejų valstybių galimas „abipusis supratimas.“[23] Čekoslovakija buvo tam tikra duoklė už Vokietijos antikomunistinį kursą.

Pokalbiai su Halifaksu sustiprino Hitlerio įsitikinimą savo politinio kurso teisingumu. 1937 m. gruodžio 21 d. buvo atnaujintas operacijos „Grün“ planas, į kurį buvo įneštas labai svarbus elementas, jog operacija prieš Čekoslovakiją gali prasidėti ir tuo atveju, „jeigu viena ar kita didelė valstybė stos prieš mus.“[24]

1938 m.  gegužės 30 d. operacijos prieš Čekoslovakiją planas „Grün“ buvo galutinai baigtas ir buvo įformintas kaip direktyva Nr. 42/38. Direktyvoje Hitleris skelbė: „Mano neišvengiamas sprendimas lieka kariniu būdu sutriuškinti Čekoslovakiją pačiu artimiausiu metu <…>. Teisingas pasirinkimas ir ryžtingas naudingo momento panaudojimas – geriausios sėkmės laidas.“[25] Direktyva numatė prieš Čekoslovakiją „mesti pagrindinę jėgų masę“, paliekant Vakaruose „minimumą jėgų kaip būtiną priedangą“. Hitleris buvo tikras savo vakarinių sienų saugumu.

Miuncheno tragedija prasidėjo daug anksčiau nei ji oficialiai įvyko. Jos priimti nutarimai nebuvo nei netikėti, nei neišvengiami. „Čekoslovakijos užkeikimas, – rašo rusų tyrinėtojas Valentinas Falinas, – buvo ne priverstas, o sąmoningas pasirinkimas, turėjęs ideologinius ir pragmatinius motyvus.“[26] Miuncheno suokalbis buvo ilgai ir kruopščiai planuotas bei parengtas.

Būtų neteisinga kaltinti Angliją, kad ta aklai plaukiojo Hitlerio farvateryje. Anglija, be abejo, turėjo savo geopolitinius interesus, ir jos diplomatija uoliai tarnavo šalies valdantiesiems sluoksniams. Taikstytojiška su hitlerine Vokietija politika susijusi su karo baime, baime, kad karas gali atvesti Europą, kartu ir Angliją, prie socialinių sukrėtimų, valdančiųjų klasių žlugimo. Anglijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Oliveris Harvis (Harvey) užrašė į savo dienyną: „Bet kuris karas, baigsis jis pergale ar pralaimėjimu, sunaikins turtingąsias, nedirbančiąsias klases, ir todėl jos už taiką – bet kokia kaina.“[27] Tą pačią mintį išreiškė ir kitas Anglijos vyriausybės narys – Oliveris Stenlis. Žinomas britų diplomatas, parlamentaras ir publicistas Haroldas Nikolsonas 1938 m. rugsėjo 11 d. taip užrašė savo pokalbį su O. Stenliu: „Oliveris sutiko, kad konfliktas iš tikrųjų iškilęs visai ne dėl Čekoslovakijos problemos. <…> „Matote, laimėsim mes karą ar pralaimėsim – tai bus visko, ką mes giname, pabaiga.“[28]

Kiek buvo pagrįsta ši baimė? Ar turėjo ji realų pagrindą?

Anglija dar neužmiršo Pirmojo pasaulinio karo pamokų ir visai netroško jų pakartojimo. Ketvirtojo dešimtmečio Europa buvo lyg verdantis katilas. Pasaulis buvo pilnas socialinių ir karinių konfliktų. 1936 m. Britanijos premjeras Stonlis Bolduinas pažymėjo, kad ginkluoto konflikto atveju Anglija „galėtų sutriuškinti Vokietiją Rusijos pagalba, bet to rezultatas, matyt, būtų tik Vokietijos bolševizavimas.“[29]

Nieko gero Europai nežadėjo ir 1938 metai.

Vokietijoje siautėjo nežabotas teroras. Visa šalis apklota koncentracijos bei mirties stovyklomis. Balandžio 16 d. N. Čemberle-nas pasirašė draugystės ir bendradarbiavimo sutartį su duče, pripažindamas visus Italijos užkariavimus Afrikoje bei suteikdamas jai laisvas rankas pietryčių Europoje. Juodi debesys tvenkėsi virš Albanijos, Čekoslovakijos, Lietuvos… Į pabaigą ėjo pilietinio karo tragedija Ispanijoje. Frankistinė hitlerinė kariauna šventė kruviną pergalę. Ispanija įsikinkė į hitlerinį vežimą. „Esu visiškai jūsų dispozicijoje“, – rašė generolas Franko Hitleriui[30].

Susitarimo su Hitleriu atkakliai ieškojo ir Anglija. N. Čemberleno vyriausybės įtakingas narys lordas Halifaksas susitikimo su Hitleriu Berchtesgadeno išvakarėse 1938 m. rugsėjo 12 d. kūrė optimistinius planus: „Aš sugebėsiu įtikinti jį (t. y. Hitlerį – P. F.), kad jis turi nepakartojamą galimybę pasiekti anglų ir vokiečių supratimą taikiai išspręsti Čekoslovakijos klausimą. Nupiešiu perspektyvas, pradedant tuo, jog Vokietija ir Anglija esą du Europos taikos stulpai ir pagrindiniai atramos taškai prieš komunizmą ir todėl būtina taikiai įveikti mūsų dabartinius sunkumus <…>. Tikriausiai, galima bus surasti sprendimą, priimtiną visiems, išskyrus Rusiją.“[31]

Visa N. Čemberleno vyriausybės politika ir diplomatija nukreipta pagrindiniam tikslui – bet kuria kaina pasiekti sandėrį su Hitleriu. Į Berlyną buvo pasiųstas senas Hitlerio ir Rozenbergo draugas markizas Londonderis. Jis aplankė Hitlerį, Ribentropą ir Geringą. Pastarasis užtikrino markizą, kad bet kurio Anglijos ir Vokietijos bendradarbiavimo prielaida yra „čekų klausimo sprendimas“[32], suprantama, Hitlerio supratime. Kai N. Čemberlenas rugsėjo 15 d. atvyko į Vokietiją ir Berchtesgadene susitiko su Hitleriu, vokiečiams tapo aišku, kad Didžioji Britanija kapituliavo. Po savaitės, rugsėjo 22-ąją, Čemberlenas, šį kartą Bad-Godesberge, vėl tarėsi su Hitleriu. Iki Miuncheno dar liko savaitė, bet anglų-vokiečių sandėris faktiškai buvo sudarytas. Kai rugsėjo 29-ąją Miunchene susitiko Hitleris, Musolinis, Čemberlenas ir Doladje, jiems tik beliko pasiektą sandėrį įforminti susitarimais. Laukusiems konferencijoje savo likimo sprendimo Čekoslovakijos atstovams buvo trumpai pranešta: Sudetai pereina vokiečiams.

Konferencijos pabaigai, rugsėjo 30-ąją buvo pasirašyta Anglijos ir Vokietijos deklaracija. Joje nurodoma, kad abi šios tautos „niekuomet nekariaus viena su kita“ ir „konsultacijų metodu“ sieks pašalinti „galimus nesutarimų šaltinius“[33]. Faktiškai tai buvo nepuolimo sutartis.

Kiek vėliau, gruodžio 6-ąją, analogiška deklaracija buvo pasirašyta tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Anot Ribentropo, Prancūzijos ir Vokietijos deklaracija „pašalino Prancūzijos-TSRS bendradar-biavimo pavojaus paskutinius likučius“[34]. Aiškindamas šios deklaracijos reikšmę, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Z. Bone rašė Prancūzijos pasiuntiniams kitose šalyse: „<…> nuo šiol Vokietijos politika orientuojasi į kovą su bolševizmu. Vokietija išreiškia savo valią ekspansijai Rytuose.“[35]

Mes tiksliai nežinome, ką Hitleris žadėjo Čemberlenui ir Daladje – Miuncheno protokolai išspausdinti nebuvo, – bet gerai žinome, kad, aukodami Hitleriui Čekoslovakiją, Anglija ir Prancūzija, siekė pagrindinio savo tikslo – nukreipti Hitlerio agresyvius planus į Rytus. Bet tai buvo rizikingas žaidimas, kuris bumerangu galėjo atsigręžti prieš pačius šių planų sumanytojus. Ribentropas taip pakomentavo Miuncheno farsą: Čemberlenas „šiandien pasirašė mirties nuosprendį Britanijos imperijai ir paliko mums nustatyti šio nuosprendžio įvykdymo datą.“[36]

Rugsėjo 30-osios ankstų rytą Vokietijos reikalų patikėtinis Henkė Miuncheno susitarimų tekstą įteikė Čekoslovakijos užsienio reikalų ministrui Kroftai. Penkių valandų prireikė čekams parengti atsakymą. 12 valandą 30 minučių Krofta pareiškė, kad Čekoslovakija priėmė ultimatumą ir su kartėliu pasakė Vakarų diplomatams: „Aš nenoriu kritikuoti, bet mums tai katastrofa, kurios mes neužsitarnavome. Mes paklusime nutarimams ir stengsimės užtikrinti savo tautai ramų gyvenimą. Nežinau, ar gavo jūsų šalys naudos nuo šio sprendimo, priimto Miunchene, bet mes bet kuriuo atveju ne paskutinieji. Po mūsų tas pats likimas nutiks ir kitus.“[37]

Tą patį rugsėjo 30-osios rytą, kai Čekoslovakijos ministrų kabinetas svarstė nepaprastą galvosūkį – priimti ar atmesti Miuncheno ultimatumą, kaimyninės TSRS vakarų aerodromuose stovėjo pasiruošę pirmam Čekoslovakijos pagalbos prašymui pakilti į orą 246 bombonešiai ir 302 naikintuvai „Č-16“[38]. Tarybų Sąjunga buvo tvirtai pareiškusi, kad Vokietijos agresijos atveju ji yra pasiruošusi teikti Čekoslovakijai visokeriopą pagalbą, neišskiriant ir karinės, net tuo atveju, jei Prancūzija atsisakys savo įsipareigojimų Čekoslovakijos atžvilgiu. 1938 m. rugsėjo 29 d. TSRS gynybos liaudies komisaras K. Vorošilovas įsakė per dvi dienas karinei parengčiai paruošti Vakarų karo apygardų aviacijos, tankų ir pėstininkų dalinius. Papildomai j karines pajėgas buvo pašaukta 330 tūkst. rezervistų. Tačiau SOS signalas iš Čekoslovakijos neatėjo. Atvykęs į Prahą JAV pasiuntinys Vokietijoje Hju Vilsonas atkakliai įtikinėjo savo Prahos pašnekovus, kad Čekoslovakija gali „sunormalizuoti“ savo santykius su Vokietija tik nutraukus savitarpio pagalbos sutartį su TSRS[39]. Gėdingai išduoti Prancūzijos, čekai pakluso JAV patarimams ir atsisakė priimti Tarybų Sąjungos pagalbą.

Miunchenas išleido nacistinį džiną iš butelio, atvėrė kelią naujiems Hitlerio agresyviems veiksmams. 1938 m. rugsėjo 30 d., išlydėdamas Italijos užsienio reikalų ministrą Čianą, Geringas prašė perduoti dučei: rytoj Vokietijoje prasidės ginklavimosi varžybos, kurių dar pasaulis nematė. Lapkričio 18 d. imperijos gynybos tarybos posėdyje Geringas Hitlerio vardu iškėlė uždavinį trigubai padidinti karinės technikos ir medžiagų gamybą. Šiai programai jis reikalavo pajungti visas kitas programas ir darbus.[40]

Dar nespėjo hitlerinė armija įžengti į Sudetų kraštą, o jos generaliniame štabe jau brėžė planus užgrobti likusią Čekoslovakiją. 1938 m. spalio 21-ąją Hitleris ir Keitelis pasirašė direktyvą Nr. 236/238. Direktyvos autoriai perspėję, kad tai tik „preliminarinis planas“, nurodo savo naujus tikslus: 1) likusios Čekoslovakijos dalies užgrobimą; 2) Memelio (Klaipėdos) krašto užgrobimą.[41]

2. Klaipėdos tragedija. Vokietija atplėšia

Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos

Ilga ir tragiška buvo Klaipėdos krašto žmonių kova už grįžimą į gimtuosius namus. Ištisus šimtmečius vokiečiai stengėsi suvokietinti Klaipėdos krašto gyventojus, išmušti iš jų Žalgirio dvasią. Ir iš dalies jiems tai pavyko.

1924 m. gegužės mėn. Tautų Sąjunga kaip kompensaciją už Vilniaus netekimą Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą (Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskritis) prijungė prie Lietuvos, paliekant kraštui autonomijos teises. Pagal Klaipėdos krašto konvenciją (sutartis su Lietuva, kurią 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje pasirašė Didžioji

Britanija, Italija, Japonija ir Prancūzija) Klaipėdos kraštas galėjo turėti savo įstatymų leidimo organą – Seimelį, vykdomąjį organą – Direktoriją bei patariamąjį organą – Ūkio tarybą. Konvencijos vykdymą prižiūrėjo Lietuvos Prezidento skiriamas gubernatorius, kuris skyrė Ūkio tarybos pirmininką. Lietuvos valstybės žinioje liko krašto apsauga, pasienio ir jūros policija, muitai, telefonas, paštas bei valstybinės reikšmės geležinkeliai ir plentai.[42]

Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte visur jautėsi vokiečių įtaka ir dvasia. 1925 01 20 surašymo duomenimis, Klaipėdos krašte gyveno 141650 žmonių; iš jų 50,8 proc. buvo lietuviai, bet 34340 lietuvių arba 24,2 proc. gyventojų, norėdami pabrėžti savo skirtumą nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių, užsirašė klaipėdiškiais (memellenderiai). Vokiečiais užsirašė 41,9 proc. Klaipėdos krašto gyventojų, 7,3 proc. sudarė kitų tautybių gyventojai.[43] Pačioje Klaipėdoje, kur tada gyveno 36 tūkst. žmonių, vokiečių buvo dar daugiau. Jie sudarė daugiau nei 60 proc. miesto gyventojų. Lietuvių – tik 30,1 proc., bet 20,2 proc. jų vadino save klaipėdiškiais.[44]

Nors Klaipėdos kraštas buvo sudėtinė Lietuvos valstybės dalis, bet krašto lietuvinimas vyko labai sunkiai. 1930 m. rugsėjo 19 d. latvių laikraštis „Jaunakas žinias“ išspausdino savo korespondento, pabuvojusio Klaipėdoje, straipsnį, vaizdžiai pavadintą „Klaipėdos kova su Memeliu“. Straipsnio autorius[45] dalijasi savo kelionės įspūdžiais rinkimų į Klaipėdos Seimelį išvakarėse. Pabrėždamas, kad „pasienio srityje lietuvinimas einąs sparčiai pirmyn“, korespondentas toliau rašo: „Seniau, pavyzdžiui, čia skaitė beveik vien tik vokiečių laikraščius. Dabar vokiečių laikraščių į paštą ateina 40, o lietuviškų – 140. Labiau į krašto gilumą esą prasčiau, nes mokykla ir bažnyčia[46] dar tebevaranti vokietinimą. Lietuvių kalbos, istorijos ir geografijos mokymas mokyklose esąs labai liūdnas. Tik paskutiniu metu daroma žygių lietuvių kalbai apginti. Klaipėdos tarptautinė konvencija, kuri yra šio krašto konstitucija, nustato, kad abi – vokiečių ir lietuvių – kalbos turi lygias teises. Bet iš tikrųjų lietuvių kalba <…> yra podukros padėtyje. Jei kas daroma lietuvių kalbos naudai, tai vokiečiai tą vadina žygiu prieš vokiečių kalbą, kelia triukšmą vietos bei Vokietijos spaudoje ir net įteikia skundą Tautų Sąjungai <…>. Lietuviams tenka tylomis kovoti prieš suvokietintus mokytojus, suvokietintus valdininkus, kurie dar tebelaiko save Vokietijos valdininkais, nes daugelis dar ne per seniai gaudavo algų priedus iš Vokietijos Vyriausybės. <…> Pasikalbėjus su vietos lietuviais, galima nujausti, kad <…> ši dviejų įtakų ir dviejų kultūrų kova <…> čia labai opus klausimas.

Klaipėda iš išorės tipiškas Rytprūsių miestelis. Naujų pastatų beveik visai nesimato. <…> Didžioji dalis užrašų vokiečių kalba, bet yra daug ir abiem kalbomis, kaip, pavyzdžiui, gatvių pavadinimai. Vokiečiai įžūliai neatsisako nuo senojo miesto pavadinimo „Memel“. Ir viską čia galima apibūdinti kaip kovą tarp „Klaipėdos“ ir „Memelio“.[47]

Straipsnio autorius nurodo, kad naujų rinkimų į Seimelį išvakarėse lietuvių nuotaikos gan optimistinės. Jei pirmuose rinkimuose „kad ir dauguma deputatų buvo su lietuviškomis pavardėmis, grynai lietuviškoji frakcija“ įgijo tik dvi vietas iš 29, o į antrąjį Seimelį įėjo jau 4 lietuviai, tai dabar tikimasi dar labiau padidinti lietuvių atstovų skaičių. Tačiau, kaip rašo korespondentas, <…> ši autonominio Klaipėdos krašto „aukštesnioji politika“ teapima tik nedidelę politiškai galvojančios visuomenės dalį. Miesto plačiosios gyventojų masės daugiau kalba apie ne per seniai uždarytą celiuliozės fabriką, kur neteko darbo 900 darbininkų. Taip žymiai padidėjo bedarbių skaičius, kuris siekia 2000.“[48]

1931 m. rugpjūčio 5 d. tas pats laikraštis aliarmuojančia antrašte „Hitlerininkų grasinanti laikysena Klaipėdoje. Jie jau šaudo į lietuvių kareivius!“ praneša apie Klaipėdos krašte vis dažnėjančius antilietuviškus ir antisemitinius išpuolius. Korespondencijoje rašoma: „Jau daug kartų iš Klaipėdos krašto buvo pranešama apie vokiečių aktyvistų-hitlerininkų veiklą Klaipėdos krašte. Prieš kurį laiką būrys hitlerininkų suruošė demonstraciją vietos kavinėje su šūkiais „Heil, Hitler!“ ir prieš Lietuvą nukreiptais išsišokimais. <…> Klaipėdos hitlerininkų atstovai dalyvavo ir ne per seniai įvykusioje hitlerininkų demonstracijoje anapus Nemuno – Rytų Prūsijoje, prie Tilžės. Dabar ir vėl pranešama apie naujus hitlerininkų išsišokimus.“[49] Korespondencijoje nurodoma, kad Klaipėdos hitlerininkų centras yra Šilutė (Heidekrug), kur įsisiautėję naciai perkirpo telefono laidus tarp kariuomenės dalinio ir pašto, nuplėšinėjo kariuomenės iškabintus plakatus, šovė į sargybinį, stovėjusį sargyboje prie Lietuvos banko skyriaus, ir nusiaubė žydų kapines bei maldos namus. „Vietos lietuvių visuomenė, – rašo laikraštis, – susirūpinusi augančiu hitlerininkų aktyvumu ir reikalauja juos suvaldyti.“[50]

A. Hitlerio atėjimas 1933 m. j valdžią ir nacionalsocializmo kaip oficialios valstybės ideologijos ir praktikos įsigalėjimas žymiai suaktyvino visas provokiškas ir profašistines jėgas Lietuvoje. Ypač sujudėjo į Vokietiją besiorientavę voldemarininkai. Turėdami stiprias pozicijas Lietuvos kariuomenėje, jie pradėjo ruošti valstybinį perversmą, turėdami tikslą užgrobti valdžią ir perorientuoti Lietuvos užsienio politikos kursą į sąjungą su Vokietija. Tačiau 1934 m. jų organizuotas perversmas žlugo, ir daugelis voldemarininkų bei perversmo organizatoriai buvo suimti.

Remiami, finansuojami ir ginkluojami naujos hitlerinės valdžios, žymiai suaktyvino savo veiklą Klaipėdos naciai. 1933 m. birželį buvo įkurta Klaipėdos krašto hitlerininkų partija – Klaipėdos krašto socialistinė tautos sąjunga (Sozialistische Volksgemeinschaft des Memelgebietes). Partijos nariai pagal tos partijos vado Ernsto Noimano (Neumann) vardą dar buvo vadinami noimanininkais. Partija rengė sukilimą, kurio tikslas buvo atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos ir prijungti jį prie Vokietijos. Partija turėjo savo smogiamuosius būrius ir teroristines organizacijas, vykdančias politinį terorą prieš lietuviškąsias draugijas. Panašiai 1933-1934 m. Klaipėdos krašte veikė ir kita vokiečių hitlerininkų įkurta partija – Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga, kitaip vadinama zasininkais, pagal šios partijos įkūrėjo ir vado Teodoro Zaso pavardę. Kaip ir noimanininkai, zasininkai planavo ginkluoto perversmo keliu at-plėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos ir prijungti jį prie Vokietijos.

Justas Paleckis, 1934 m. pradžioje aplankęs Klaipėdą, rašė, jog „<…> patirti įspūdžiai rodo, kad hitlerizmo banga žymiai paveikusi santykius tarp lietuvių ir vokiškosios orientacijos šalininkų. Išoriškai tai gal ir nepuola į akis. Uniformos ir ženklai čia uždrausti. Tačiau iš arčiau matyti, kad svastikos arba ugnies kryžiaus ženklas, gerokai įsiterpęs į vokiškai galvojančių dvasią.“ Autorius aprašo matytus „milžiniškus svastikos kryžius“, žygiuojančius jaunuolius, giedančius kažkokią „bravūrišką vokišką dainą“, „neapykantos pilnus žvilgsnius“ lietuviams ir atvirus pasityčiojimus minint įvairias lietuvių nacionalines šventes. Atvira hitlerinės propagandos vieta tapo kino teatrai. Jų savininkai vokiečiai rodo tiktai vokiškus filmus, kurie „yra daugiau ar mažiau agitaciniai11. Reportažo autorius nurodo, kad tokia agitacija „<…> gaudoma kaip dangaus mana, o pasirodžius Hitleriui ar kokiam nacių vadui ekrane, pasigirsta plojimai“.

Baigdamas reportažą, J. Paleckis klausia: „Kas gi tie hitleriškos dvasios gerbėjai, lietuvių pašaipuoliai?“ Ir pats atsako: „žinoma, niekas kitas, kaip tie patys paslaptingieji lietuviškų pavardžių nešiotojai, kurie ir patys gerai nežino, kas jie yra. <…> Kiek kartų buvau Klaipėdos krašte, tiek kartų įsitikindavau, kad čia vieta, kur nacionalizmas yra pasiekęs absurdo laipsnį. Dalis žmonių yra su lietuviška sąmone, dalis išdidžiai vadina savo vokiečiais, bet dauguma tokių, kurie gudriai sako: „Mes memellenderiai“. O paskui jie pagal aplinkybes taikosi prie vienų ar prie kitų. Kaip čia juokauja: reikia atiduoti veršį – jis vokietis, o reikia parduoti bekoną – jis esąs didelis lietuvininkas.“[51]

1934 m. vasarą išaiškėjus noimanininkų ir zasininkų rengiamo perversmo planams, Klaipėdos krašto socialistinė tautos sąjunga ir Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga liepos 13 dieną buvo uždraustos, o jų vadai Noimanas ir Zasas bei didelė grupė aktyvių perversmo rengėjų buvo suimti ir nuteisti įvairų laiką kalėti. Tačiau tai nenutraukė hitlerininkų ardomosios veiklos. Noimaninin- kai tęsė savo veiklą pogrindyje.[52]

Hitlerininkų pučo grėsmės likvidavimas Klaipėdos krašte ir perversmininkų teismas sukėlė Vokietijoje nematytą pjudymą Lietuvos adresu. Anot Juozo Urbšio, „Vokietija pradėjo tada prieš Lietuvą „šaltąjį karą“ – ėmėsi ekonominių, politinių, diplomatinių, tranzitinių spaudimo priemonių, palydėdama jas nirtulinga antilietuviška propaganda.“[53]

Vokietijos spauda, J. P. Gebelso nurodymu, prapliupo bjauriausiai plūsti. Lietuviai buvo vadinami „budeliais“, „niekšais“, „azijatais“, „driskiais“ ir kitais žeminančiais vardais. Vokiečių fašistiniai laikraščiai spausdino įvairius Lietuvą plūstančius pamfletus, eilėraščius. Tilžės laikraštis „Tilsit Z.N.S. Grenzwacht“ 1935 m. 93-ajame numeryje išspausdino tokį įžūlų eilėraštį: „Pastipki Lietuva, /Pabuski, Vokietija, Klaipėdos kraštas vokiškas liks./ Lietuvi, grąžink mums mūsų brolius, /mes sutrinsime tave į miltelius./ Tegyvuoja Hitleris.[54]

Karo metais JAV išėjusioje knygoje „Didysis lietuvių tautos priešas“ J. Paleckis pateikia tokį vaizdą: „Tilžėje, prie Marijos Luizos tilto per Nemuną, Lietuvos pasienyje, vieną 1935 metų kovo rytą praeiviai pamatė nepaprastą vaizdą. Ant žibinto stulpo su skersiniu, rodančiu kelią į Karaliaučių ir Klaipėdą, kabėjo žmogaus figūra. Po ja užrašas: „Svarbus perspėjimas“. Šito „pakarto žemaičio“ iškamša, – rašo toliau Paleckis, – buvo vienas iš hitlerinių vyrukų klaikių pokštų. Jie jau tada tobulinosi, ruošdamiesi tapti ateityje profesionaliais korikais. Hitleriniai laikraščiai godžiai pačiupo šitą chuliganišką pokštą ir spausdino pakartos iškamšos nuotraukas su įžūliais grasinimais Lietuvai. Tilžės vokiečiai būriavosi aplink šitą vaizdą, keldami kumščius Lietuvos pusėn, o fašistiniai smogikai šūkaudavo: „Visus lietuvius taip reikėtų iškarti!“[55]

Teismo prieš noimanininkus ir zasininkus metu Vokietijoje kaip pagal komandą nusirito antilietuviškų demonstracijų banga. Demonstrantų minios, fašistų išvestos į Berlyno, Karaliaučiaus, Tilžės gatves, demonstravo savo solidarumą su teisiamais Lietuvoje hitlerininkais. Karaliaučiuje ir Tilžėje buvo iškulti Lietuvos konsulatų langai. Visur buvo girdėti antilietuviški šūkiai, kai kur demonstracijos virsdavo atvirais ekscesais, kur buvo susidorojami su ten gyvenančiais lietuviais. Tarp sumuštųjų buvo ir 65 metų žinomas lietuvių filosofas ir rašytojas Vydūnas.

Be propagandinių, hitlerinė Vokietija griebėsi ir ekonominių bei politinių priemonių. Lietuvai faktiškai buvo paskelbtas ekonominis karas. Vokietija uždarė savo sienas ne tik lietuviškoms prekėms, bet ir lietuviškų prekių tranzitui. Lietuvos – Vokietijos prekybos santykiai visai nutrūko. Tranzito uždarymas padarė Lietuvai daug nuostolių ir privertė ją ieškoti naujų kelių ir rinkų savo prekėms. Vokietijos reicho vadovai pradėjo atvirai grasinti Lietuvai. Rytprūsių oberprezidentas E. Kochas pasakė prieš Lietuvą nukreiptą grasinančią kalbą, kurioje atvirai šaukė vokiečius žygiui į Lietuvą. Lietuvai grasinančių gaidų nuskambėjo ir Hitlerio kalboje, pasakytoje 1935 m. rugsėjo 15 d. Niurnberge. Vokietija atsisakė Tarybų Sąjungos pasiūlymo garantuoti Pabaltijo valstybių nepriklausomybę ir prisijungti prie Rytų pakto, tuo demonstruodama savo agresyvius užmojus Pabaltijo šalių atžvilgiu.

Bet kariniuose Hitlerio planuose Klaipėdos eilė dar nebuvo atėjusi. Visų pirma Hitleris nusprendė sustiprinti savo vakarines sienas. 1938 m. kovo mėn. Vokietija, vaizduodama taikingą Austrijos prisijungimą (Anschluß), užgrobė Austriją. Dabar Hitleris galėjo nukreipti savo žvilgsnius į Rytus. Nepraėjus ir dviem savaitėms po nacių armijos įžengimo į Vieną, Hitleris nutarė, kad atėjo metas pradėti „reguliuoti“ Klaipėdos klausimą. 1938 m. kovo 25 d. Lietuvos pasiuntiniui Berlyne J. Šauliui buvo įteiktos Vokietijos vyriausybės memorandumas su 11 reikalavimų. Vokietija reikalavo visiškos veikimo laisvės Klaipėdos hitlerininkams, paleisti visus suimtuosius nacius, panaikinti Lietuvoje karo stovį bei visus draudimus nacių organizacijų veiklai bei nacistinės literatūros platinimui. Bet tai buvo tik rimtesnių įvykių preliudija.

1938 m. m. rugsėjo 29-30 d. Miunchene įvykusi Vokietijos, Italijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos vadovų konferencija gėdingai sutiko su visais Hitlerio reikalavimais. Taikstytojiška Miuncheno politika iš tikrųjų buvo talkininkavimo Hitlerio agresijai politika, skatinanti fašistinę Vokietiją naujiems užkariavimams, nukreipdama agresijos smaigalį į Rytus. Nepraėjus mėnesiui po Miuncheno konferencijos, 1938 m. spalio 21 d. Hitleris ir Keitelis pasirašė direktyvą Nr. 236/238, kur išdėstomi nauji užkariavimo planai. Direktyva numatė užgrobti likusią Čekoslovakijos dalį ir prijungti prie Vokietijos Klaipėdos kraštą.[56] Tokiu būdu Hitleris numatė sustiprinti savo rytinių sienų saugumą ir užbaigti sujungti visas „vokiškąsias“ žemes į didžiosios Vokietijos reichą.

1938 m. m. spalio 31d. Lietuvos pasiuntinys Berlyne J. Šaulys informavo Vokietijos užsienio reikalų ministeriją, kad Lietuvos vyriausybė nutarė priimti visus Vokietijos iškeltus 11 reikalavimų.[57] Patenkinant šiuos reikalavimus, Lietuvos vyriausybė nuo 1938 m. lapkričio 1 d. panaikino karo stovį šalyje. Iš kalėjimų buvo paleisti anksčiau nuteisti noimaninkai ir zasininkai. Klaipėdos krašte leista laisvai veikti nacių kultūrinėms, sporto, pusiau karinėms ir karinėms organizacijoms, net SA tipo. Šalyje buvo panaikinti dar egzistavę kai kurie draudimai platinant nacių literatūrą. Vokiečiai priėmė dėmesin J. Šaulio pranešimą, tačiau ypatingo džiaugsmo nerodė. Informuodamas Ribentropo žinybą apie Lietuvos žingsnius ketinant gerinti Lietuvos ir Vokietijos santykius, J. Šaulys dar nežinojo, kad tuo metu Hitleris jau turėjo savo Klaipėdos krašto sprendimo variantą. Liko tik laukti tinkamo momento.

Tuo tarpu iš įvairių šaltinių į Lietuvą plauke viena už kitą labiau aliarmuojančios žinios apie Vokietijos ketinimus jėga atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Kaip liudija S. Raštikis, tuo reikalu visai konkretų įspėjimą Lietuvos pasiuntinybės karo atašė plk. K. Grinius buvo gavęs iš estų karinio atstovo Berlyne plk. Jakobseno, o Berlyne tada viešėjęs Eltos direktorius V. Gustainis tokį pat įspėjimą gavo iš Ribentropo žinybos nacių vadovo dr. Kleisto. J. Šaulio pasiūlymu į Kauną su ekstra pranešimu pasiunčiamas plk. K. Grinius.[58]

Savo atsiminimuose K. Grinius iš tikrųjų mini pasitarimą pas prezidentą A. Smetoną, kuris įvyko 1938 m. lapkričio mėnesį. K. Griniaus liudijimu pasitarime, be Smetonos, dalyvavo S. Lozoraitis, J. Urbšys ir B. Balutis. K. Grinius apibūdino susidariusią grėsmingą padėtį ir išsakė nuomonę, jog „Klaipėdos valanda, atrodo, bus išmušus. Priminiau, kad pasipriešinimo atveju vokiečiai Klaipėdos krašto siena nesivaržys ir greičiausiai eis toliau.“ K. Grinius liūdnai konstatuoja: „Neturėjau įspūdžio, kad mano šis pranešimas būtų padaręs reikiamo efekto.“[59]

Siekiant pagerinti santykius su Vokietija, 1938 m. gruodžio 3 d. buvo sudaryta antroji V. Mirono vyriausybė. Į naują vyriausybę, kurią sudarė vien tautininkai, įėjo penki nauji ministrai: krašto apsaugos ministru tapo gen. K. Musteikis, užsienio reikalų ministru – J. Urbšys, buvo pakeisti taip pat teisingumo, susisiekimo bei žemės ūkio ministrai. Nauja vyriausybė, anot S. Raštikio, buvo „labai jautri Vokietijos atžvilgiu“.[60] Vokietija buvo informuota, kad naujoji vyriausybė „sieks Lietuvos ir Vokietijos suartėjimo ir draugystės“[61], ir kad jos naujasis krašto apsaugos ministras K. Musteikis „esąs labai palankus vokiečiams“ ir „sieks palaikyti kuo geriausius santykius su Vokietijos karine vadovybe.“[62] V. Mirono pavedimu S. Raštikis turėjo susitikti su Vokietijos karo atašė Kaune E. Justu ir paaiškinti jam, kad pasikeitimų vyriausybėje tikslas yra „suteikti svarbius postus žmonėms, sugebantiems praskinti kelią tarpusavio supratimui ir draugystei su Vokietija.“[63] Pats S. Raštikis taip aprašo šį Mirono pavedimą: „Aš turėjau pareikšti ir pareiškiau plk. Justui, kad: 1. naujosios vyriausybės tikslas esąs siekti susitarimo ir draugystės su Vokietija; 2. kad naujoji vyriausybė stropiai vykdys Klaipėdos krašto statutą; 3. kad aš, išėjęs iš vyriausybės, norėdamas dar labiau pašvęsti savo jėgas kariuomenės stiprinimui, be to, aš buvau sutikęs dalyvauti vyriausybėje tik laikinai, kol bus paskirtas pastovus krašto apsaugos ministeris, ir 4. kad naujasis krašto apsaugos ministeris b. gen. Musteikis kaip ir aš stengsis palaikyti kuo geriausius santykius su Vokietijos karine vyriausybe.“[64]

Kitoje savo atsiminimų vietoje S. Raštikis dar priduria, kad jis tikino Justą, jog „Lietuvos vyriausybė, kaip ir kariuomenės vadovybė, niekad nėra dariusi jokių susitarimų ir pasitarimų, nukreiptų prieš Vokietiją, ir ateityje nemano to daryti“. Raštikis taip pat pranešė, kad santykių su Vokietija pagerinimo reikalu ministras pirmininkas V. Mironas ir užsienio reikalų ministras J. Urbšys ketina greit vykti į Berlyną[65]. Tačiau vokiečiai nesureagavo į lietuvių pranešimą, ir ta kelionė tada neįvyko.

Dar tą pačią dieną Vokietijos pasiuntinys Kaune E. Cechlinas (Zechlin) apie Raštikio pokalbį su Justu telegrafavo į Berlyną. Jo pranešime randame kelis naujus faktus. Taip Cechlinas praneša apie Lietuvos saugumo policijos atitraukimą iš Klaipėdos krašto, ir kad Lietuvos vyriausybė buvusi pasiruošusi pakeisti Klaipėdos krašto statutą Dancigo laisvojo miesto statuto pavyzdžiu[66].

Tuo tarpu 1938 m. gruodžio 11 d. įvyko rinkimai į Klaipėdos Seimelį. Rinkimai vyko atviro nacių teroro sąlygomis. Justas Paleckis, kuris kaip laikraščio korespondentas rinkimų išvakarėse atvyko į Klaipėdą, piešia šiurpų vietinių hitlerininkų – „noimanininkų“ siautėjimo vaizdą. Štai kaip jis aprašo matytą vaizdą: „Jų organizuoti smogikų būriai žygiavo po Klaipėdą, dainuodami nacių dainas. Visa priešrinkiminė kampanija vyko su hitleriniais lozungais. <…> Rinkimai vyko teroro ir savivalės atmosferoje. Lietuvius mušė ir įžeidinėjo. Visur atvirai skelbdavo lozungus Hitlerio garbei, buvo išreiškiamas įsitikinimas, kad „Memelland“ vėl bus vokiškas. Lietuviams buvo pavojinga užeiti į smogikų saugomas rinkimines apylinkes, daugelio neįtraukė į rinkėjų sąrašus. Visos balsams skaičiuoti urnos neantspauduotos buvo išvežtos į Klaipėdą. Skaičiuojant balsus lietuviai stebėtojai nebuvo prileidžiami. Tikros riaušės įsiliepsnojo gatvėse, kai hitlerininkai šventė savo „pergalę“ rinkimuose. Fakelų eisena vyko šūkaujant „Hail Hitler“ su grėsmingais ir žeminančiais lietuvius šūkiais. Kai kur hitlerininkai organizavo pogromus ir grobė lietuvių namus.“[67]

Hitlerininkai rinkimus laimėjo, gavę Seimelyje 25 vietas iš 29.

Lietuvių skaičius sumažėjo nuo 5 iki 4. Po rinkimų naciai ėmė tvirtinti, jog balsavimas buvo plebiscitas, įrodęs Klaipėdos krašto gyventojų pasisakymą už Klaipėdos krašto prisijungimą prie Vokietijos. Pasidarė aišku, kad Hitleris laukia tik patogaus momento Klaipėdą užgrobti.

Tuo tarpu Lietuvos diplomatai zondavo dirvą užsienio diplomatų korpuse, mėgindami išsiaiškinti jų požiūrį į Klaipėdos problemą, nors dauguma Lietuvos vyriausybės narių suprato, kad Vakarai neateis Lietuvai į pagalbą. Į V. Gustainio klausimą, kaip elgsis šalys Klaipėdos konvencijos signatarės, Prancūzijos pasiuntinys Berlyne F. Ponsė atsakė: „Leistis į didelį karą dėl Klaipėdos krašto teisių nei Prancūzijos, nei Anglijos visuomenė jokiu būdu nesutiks, juo labiau, kad kitos dvi konvencijos signatarės – Italija ir Japonija – jau yra aiškios Vokietijos sąjungininkės ir vokiečių politiką Klaipėdos atžvilgiu ne tik formaliai, bet ir iš esmės remia <…>.“ Pokalbyje F. Ponsė atskleidė V. Gustainiui paslaptį, kad Klaipėdos atplėšimo nuo Lietuvos klausimas vokiečių galutinai nutartas. Į Gustainio klausimą, kaip Lietuva turėtų elgtis karo su Vokietija atveju, F. Ponsė filosofiškai atsakė: , „<…> ]Išmintingas žmogus, prieš ryždamasis ką rimtą pradėti, pirmiausia turi pažvelgti pats į save ir kritiškai įvertinti visas savo galimybes. Etikos požiūriu, be abejo, labai gražu, kai žmonės aukojasi vardan kilnių idealų. Betgi konkrečiai – ką reikštų kad ir šešios geros Lietuvos divizijos kovoje su daug didesniu ir daug geriau ginkluotu priešininku? Nagi visai nieko! Lietuvą vokiečiai lengvai ir greitai sumaltų. Aš tikiu, kad Prancūzija drauge su savo sąjungininkais galų gale Vokietiją su-triuškintų, tikiu, kad po karo susirinktų visuotinis taikos kongresas, kuris atkurtų visų nekaltų tautų politinę nepriklausomybę. Betgi kas atsitiktų, jeigu tame taikos kongrese, pavyzdžiui, Lietuva visai neatsilieptų? Nes karo veiksmų eigoje ji būtų visai sunaikinta, ir jau nebūtų kam gyvam atsiliepti!.. Galbūt, – samprotavo F. Ponsė, – kuris nors taikos kongreso dalyvis, pačiai Lietuvai neatsiliepus, taip pasakytų: „Buvo Europoje tokia maža, labai narsi ir padori tauta – lietuviai. Ji visa žuvo nelygioje kovoje su priešais. Garbė už savo laisvę žuvusiems, pastatykime jiems kryžių ir likime gyvųjų tautų reikalų svarstyti!“[68]

Ponsė, nors ir neoficialiai, faktiškai išreiškė Prancūzijos ir Anglijos vyriausybių nuomonę. Tai patvirtino ir Lietuvos pasiuntinys Londone Bronius Balutis. Pokalbyje su lordu Halifaksu pastarasis, išklausęs Balučio pasakojimą apie padėtį Klaipėdoje ir situaciją aplink ją, pareiškė Balučiui užuojautą, bet pasakė, kad niekuo padėti negalįs, dar nežinia, ar Anglija iš viso pareikš protestą.[69] Įtakingas Anglijos laikraštis „Daily Telegraph and Morning Post“, išreiškęs Anglijos valdančiųjų sluoksnių poziciją, paskubėjo pareikšti, kad kilus dėl Klaipėdos krašto Vokietijos ir Lietuvos karo konfliktui, vargu ar kokia nors didžioji valstybė ateis Lietuvai į pagalbą. Tokia pozicija išplaukė ir iš Didžiosios Britanijos ministro pirmininko N. Čemberleno kalbos Klaipėdos klausimu, pasakytos Bendruomenių rūmuose 1938 m. gruodžio mėnesį. Vėliau Hitleris paliudys: „Kai aš užėmiau Memelį, Čemberlenas per trečius asmenis mane painformavo, kad jis labai gerai suprato tokio žingsnio būtinumą, nors viešai jam pritarti jis negalėjo.“[70] Ilgai Lietuvai nebuvo aiški Lenkijos pozicija. Bet į oficialų Kauno užklausimą, ar neplanuoja Varšuva panaudoti Klaipėdos prijungimą kaip pretekstą pradėti karo veiksmus, Lenkija davė neigiamą atsakymą.[71]

Tuo tarpu pačioje Klaipėdoje galvą kėlė provokiški elementai – voldemarininkai, „žygininkai“. Įvairiais duomenimis, Klaipėdoje tada gyveno nuo 5 iki 10 tūkst. lietuvių.[72] 1938 m. pabaigoje Klaipėdoje susikūrė prohitlerinis lietuvių nacionalistinis sąjūdis, įgavęs „žygininkų“ (pagal jų leidžiamo laikraščio „Žygis“ pavadinimą). Sąjūdį sudarė voldemarininkai, krikščionys demokratai ir liaudininkai. Jo programinį dokumentą parengė krikščionių demokratų veikėjas Pranas Dielininkaitis. Buvo sudaryti du centrai: Kaune (vadovas Petras Karvelis) ir Klaipėdoje (vadovai – Juozas Pajaujis ir Algirdas Sliesoraitis). Klaipėdoje žygininkai įsteigė „Vajaus“ bendrovę, kuri leido įvairią propagandinę literatūrą. Žygininkų organizacija kėlė sau tikslą pakeisti esamos vyriausybės kursą, perorientuojant jį į sąjungą su Vokietija. Jie stengėsi pašalinti iš vyriausybės šiam kursui nepritariančius ministrus, pakeisti juos voldemari- ninkais ir kitais provokiškai nusitekusiais žmonėmis, kurie turėjo nulemti naują valstybės kursą. Žygininkai reikalavo, kad nauja vyriausybė susitartų su hitlerine Vokietija, kad ta, realizuodama Miuncheno susitarimą, savo globon paimtų ir Lietuvą. 1938 m. gruodžio 29 d. Klaipėdoje iš žygininkų susikūrė legali Lietuvos aktyvistų sąjunga (LAS), busimasis LAF’o prototipas. LAS vietoje leidžiamo „Žygio“ pradėjo leisti laikraštį „Bendras žygis“.[73]

Kodėl lietuviai prisidėjo prie vokiečių? Tam buvo kelios priežastys.

Pirma. Vokiečių veiklą lengvino ta aplinkybė, kad Klaipėdos krašto gyventojų savimonę veikė daugelį amžių trukęs priklausymas Vokietijos sferai ir iš seno susiklostę ekonominiai saitai su Vokietijos rinka. Ketvirtajame dešimtmetyje šie ekonominiai ryšiai su Vokietija buvo labai naudingi vietos gyventojams. Lietuvos sudėtyje Klaipėdos krašte augo nedarbas, užsidarė stambiausia Klaipėdos įmonė – celiuliozės fabrikas.

Antra. Klaipėdos krašto plati autonomija ekonomiškai buvo naudinga krašto gyventojams, ir jie bijojo jos netekti. Tačiau, iš kitos pusės, kaip pažymi J. Urbšys, Vokietija stengėsi „skiepyti klaipėdiečių sąmonėje jų krašto valstybinės priklausomybės laikinumo, nepastovumo bacilą. <…> Autonomijos statutas buvo palanki terpė tos bacilos nešiotojams – Vokietijos agentams – Klaipėdos krašte veistis ir veikti. Veikti ne tik nelegaliai, bet ir per legaliuosius autonominius organus.

Netrukus, – rašo toliau J. Urbšys, – prasismelkė į Klaipėdos kraštą ir superbacila – Nacionalsocialistų partija, turinti didžiulį demagogijos, prievartos, šmeižto ir net žmonių žudymo arsenalą. <…> Hitlerinio reicho vadovaujami, palaikomi ir skatinami, jie išplėtojo intensyvią griaunamąją veiklą, kurios tikslas buvo atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos ir prijungti jį prie Vokietijos. Jie buvo penktoji Hitlerio kolona Lietuvoje tikrąja to posakio prasme.“[74]

Trečia. Klaipėdos krašto gyventojai absoliučia dauguma buvo evangelikai ir bijojo, kad Didžioji Lietuva nepriverstų juos pasidaryti katalikais. Norėdama įsitvirtinti Klaipėdos krašte, katalikų bažnyčia dažnai veikdavo prievartos priemonėmis, kas sukeldavo evangelikų, daugiausia liuteronų, priešiškumą ne tik katalikų bažnyčiai, bet ir lietuvybei.

Visi Lietuvos mėginimai sureguliuoti esamus nesutarimus diplomatiniu keliu atsimušdavo į Vokietijos nenorą vesti derybas. Tuo pačiu metu Hitleris daro paskutinius pasiruošimus paglemžti likusią Čekoslovakiją. 1939 m. pradžioje hitlerinė armija be vieno šūvio įžengė į Čekoslovakiją. Visa ši didelė šalis atsidūrė po nacių batu.

Išmušė paskutinė Klaipėdos valanda.

Kadangi J. Urbšys turėjo vykti į Romą, į popiežiaus Pijaus XII karūnavimo iškilmes, buvo nutarta, kad grįžtant atgal jis sustos Berlyne, kur bandys susitikti su Ribentropu.

Vokiečiai buvo gerai informuoti apie J. Urbšio ketinimus ir nusprendė paruošti jam siurprizą. Kai J. Urbšys 1939 m. kovo 20 d. atvyko į Berlyną, ant Ribentropo rašomojo stalo jau gulėjo paruoštas ultimatumas. Pasirinkdamas Klaipėdos grąžinimo laiką, Hitleris viską gerai apskaičiavo. Jis buvo įsitikinęs, kad nei Anglija, nei Prancūzija į konfliktą nesikiš. Kovo 23 d. JAV pasiuntinys Lenkijoje A. Bidlas telegrafuoja valstybės sekretoriui K. Chelui: „Po Ribentropo užtvirtinimo, kad nei Anglija, nei Prancūzija, kaip pasirašiusios Klaipėdos konvenciją, į karinį konfliktą nesikiš, Hitleris pasirinko tokį laiką Klaipėdai prisijungti, kad galėtų diskredituoti ir paversti niekais Anglijos ir Prancūzijos diplomatinius manevrus Rytų ir Centrinėje Europoje, kurie ryšium su Klaipėda, Čekoslovakija ir kitais pagalbos nesuteikimo atvejais paliko Varšuvą abejingą. Todėl Lenkijos oficialūs asmenys laiko prancūzų ir britų zon- dažą niekuo kitu, kaip diplomatine „inscenizuota“ ir mėginimą priversti Lenkiją ir kitas šio regiono šalis lįsti į peštynes vietoje jų. Be to, pirmoji reakcija dėl Klaipėdos prijungimo kalba apie skirtingą į jį požiūrį Belgrade, Pabaltijo sostinėse ir net Bukarešte.“[75]

Berlyne J. Urbšys pas Ribentropą nuvyksta kartu su K. Škirpa. Tačiau Škirpa į kabinetą įsileistas nebuvo ir liko sėdėti laukiamajame. Ribentropas, mandagiai įleidęs J. Urbšį, be jokių ceremonijų užrakina kabineto duris ir įsideda raktą į kišenę. J. Urbšiui trumpai pareiškiamas Hitlerio sprendimas, ir jis supažindinamas su ultimatumo turiniu. Jam pasiūloma čia pat telefonu susisiekti su Kaunu ir baigti reikalą. J. Urbšiui pradėjus dėstyti savo mintis, Ribentropas kiek pasiklausęs pertraukė jo kalbą, sakydamas, „jog visa tai esą „ueber holt“, pasenę, atsilikę nuo laiko reikalavimų. Padėtis Klaipėdos krašte esanti tokia, jog kiekvieną minutę galįs ten būti pralietas „deutsches Blut“, vokiečių kraujas, ir jog taip atsitikus vokiečių kariuomenė tuoj pat žengsianti į Lietuvą. O kur įžengusi sustosianti, niekas iš anksto pasakyti negalįs. Vienintelė išeitis Lietuvai – nedelsiant atiduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai.“[76] J. Urbšys buvo išdrįsęs pareikšti, kad jis perduos Ribentropo reikalavimus

Lietuvos vyriausybei ir kad artimoje ateityje ji duos principinį at-sakymą, bet Ribeptropas grubiai atkirto, kad jį „domina ne principai, bet Memelis“ ir pasiūlė tuojau klausimą „sureguliuoti“.[77] Vargais negalais Urbšiui pavyksta išsiderėti 2-3 dienas, kad pats praneštų situaciją vyriausybei.

Tuo tarpu padėtis Klaipėdoje darėsi grėsminga. Hitlerininkai pasijutę esą padėties šeimininkai visai įsisiautėjo. J. Urbšio žodžiais, susidarė iš užsienio diriguojama nacistinio ginkluoto sukilimo situacija, kurio tikslas buvo duoti Hitleriui dingstį kariniam įsikišimui į Lietuvos reikalus. J. Urbšys nurodo, kad „tokio sukilimo siūlus savo rankose laikė Reicho vadovybė – jis galėjo kilti bet kuriuo tos vyriausybės pasirinktu momentu“.[78] Grupė Vokietijos karo laivų su Hitleriu viename iš jų plaukė Klaipėdos link. Rytprūsiuose prasidėjo kariuomenės judėjimas…

Lietuva daro paskutines pastangas. Apie susidariusią padėtį ji skubiai informuoja Klaipėdos konvencijos signatares – Angliją ir Prancūziją, nurodydama, kad nuo jų pozicijos priklausys Lietuvos atsakymas į Vokietijos ultimatumą: jį priimti ar priešintis. Tačiau tai buvo tik desperatiškas gestas, nes atsakymas buvo iš anksto žinomas. Kai Lietuvos vyriausybė užsiminė apie pasipriešinimą Vokietijai, Anglijos pasiuntinys „atvirai supyko“, o Lenkijos pasiuntinys perspėjo, kad „tokiu atveju Lenkija nepajudins ir piršto“.[79] Vėliau J. Urbšys parašys: „<…> prisiminėme, jog ankstesniais Lietuvos ir Vokietijos santykių įtampos dėl Klaipėdos krašto atvejais Didžioji Britanija ir Prancūzija <…> nuolat patarinėjo Lietuvai būti nuosaikesnei ir nuolaidesnei. Tad turėdami galvoje ankstesnius Klaipėdos krašto konvencijos signatarų įspėjimus, visą tarptautinę situaciją ir ypač Čekoslovakijos precedentą, nė vienas neabejojome, jog šią rūsčią valandą efektyvios pagalbos Lietuva iš niekur negali tikėtis gauti.“[80] Tai ir nulėmė Lietuvos elgesį.

Kovo 21 d. J. Urbšys grįžta į Kauną. Vos tik spėjus atskristi, pas jį prisistatė Vokietijos pasiuntinys E. Cechlinas ir pareiškė, kad J. Urbšio laukia Berlyne kovo 22 d., ir kad lėktuvas jau stovi paruoštas. J. Urbšys informuoja vyriausybę apie susidariusią padėtį. Tačiau sąlygos Lietuvai buvo labai nepalankios, ir vyriausybei nieko kito neliko, kaip priimti Vokietijos ultimatumą. Kovo 21-osios vakare Lietuvos vyriausybė per ELTĄ išleido komunikatą, kuriame

pabrėžė priverstinį Klaipėdos krašto „perleidimo “pobūdį ir tai, kad teisė Lietuvos pusėje. Tačiau Vokietija naktį iš 21-osios į 22- ąją privertė Lietuvą tą komunikatą atsiimti. Komunikato tekstas liko tik kaip tų įvykių bylos archyvinis liudininkas.

1939 m. m.  kovo 22 d. Berlyne buvo pasirašytaa sutartis „Dėl Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai“. Sutartis, kaip nurodyta preambulėje, atidarė kelią „draugingam formavimuisi santykių tarp abiejų kraštų“. Sutartis faktiškai atėmė iš Lietuvos politinio manevravimo galimybes ir faktiškai prirakino Lietuvą prie Vokietijos. Sutarties 4-ajame straipsnyje rašoma: „Sustiprinti savo nutarimui patikrinti draugišką plėtojimąsi santykių tarp Lietuvos ir Vokietijos abi šalys įsipareigoja nevartoti viena prieš antrą jėgos ir neremti iš trečios pusės prieš vieną katrą atkreipto jėgos pavartojimo.“ Tai faktiškai buvo ir nepuolimo sutartis. Sutartis numatė taip pat Klaipėdoje įsteigti Lietuvai laisvo uosto zoną.[81] Niekam dabar nereikalinga siaura uosto juosta – tai viskas, kas Lietuvai liko iš Klaipėdos krašto.

Klaipėdos tragedija akivaizdžiai parodė, ko vertos pasirašytos konvencijos ir didžiųjų valstybių įsipareigojimai. Lietuvos ir Vokietijos susitarimas, be abejo, buvo šokas Lietuvos žmonėms, nors ir tikėtas Lietuvos diplomatijai. Pačioje Lietuvoje reakcija į šį susitarimą buvo įvairi. Dauguma žmonių, ypač inteligentų antifašistų, atvirai smerkė gėdingą susitarimą, nurodydami, kad Klaipėdos tragedija – Miuncheno politikos, kurios farvateryje plaukia ir Lietuva, tęsinys. Apibūdindamas nuotaikas, vyravusias Lietuvoje 1939 m. kovo mėn. po Klaipėdos netekimo, S. Raštikis rašė: „<…> Visa Lietuva subruzdo <…>, beveik visi kaltino vyriausybę. Buvo net šūkių nuversti ją, ir tokiems šūkiams nuotaikos buvo labai palankios.“[82] Tačiau nereikia užmiršti, kad visuomenėje, ypač jos elite, buvo gan įtakinga provokiška grupė, kuri teigiamai žiūrėjo į sąjungą su Vokietija, nors ir Klaipėdos krašto kaina. Sutartis su Vokietija dar labiau pagyvino šios grupės veiklą.

Apie nuotaikas, vyravusias vyriausybiniuose sluoksniuose po sutarties su Vokietija pasirašymo, liudija TSRS laikinasis patikėtinis Lietuvoje N. Pozdniakovas. Jis taip perdavė į Maskvą savo pokalbį su Lietuvos Ministrų kabineto kanceliarijos viršininku: „[Lietuvos] oficialių sluoksnių atstovai laukė blogesnių susitarimo sąlygų. Pasirašę sutartį, jie apsidžiaugė, bet ir sunerimo. Kalba: ar už šios

širmos slepiasi spąstai, arba Hitleris greitai pažeis susitarimą. Apskritai, mažai tiki sutarimo sudarytos padėties tvirtumu. Jaudina juos ir Lenkijos elgesys, jei turėti omenyje anksčiau nurodytą pa-siuntinio pareiškimą (kad Lietuvos pasipriešinimo atveju Lenkija „ nepajudins ir piršto“ – P. F.), taip pat gandai apie lenkų kariuomenės koncentraciją trikampyje, įsirėžusiame į Lietuvą prie Rytų Prūsijos sienos (Belostoko karinė apygarda). Vokietijos-Lenkijos suokalbio Lietuvos ir Latvijos sąskaita baimė gimdo lietuviams nuomonę, kad dabar Hitleris užsinorės likviduoti „koridorius“ ir prisijungti Dancigą.“[83]

Tuo tarpu atvykęs kariniu laivu į Klaipėdą Hideris priiminėjo paradą. „Nuo šiol, – pareiškė jis audringai plojant susirinkusiems jį sutikti, – visos vokiškos žemės apjungtos didžiajame Vokietijos reiche.“ Nors Klaipėdos atplėšimo šmėkla ilgai šmėkšojo virš Lietuvos, vis dėlto, kaip pastebi plk. K. Grinius, „Klaipėdos perleidimui pasiruošta visiškai nebuvo. Pati evakuacija ėjo chaotiškai ir galvotrūkčiais. Dargi Lietuvos banko skyriai nebuvo gavę pasiruošti.“[84]

1939 m. kovo 22 d., dar nespėjus pasirašyti sutarties, Klaipėdoje jau prasidėjo lietuvių areštai, nors Berlynas ir buvo davęs garantijas, kad joks „Klaipėdos krašto gyventojas nebus persekiojamas ar skriaudžiamas dėl jo politinės laikysenos ryšium su ligšioliniu Klaipėdos krašto priklausymu Lietuvai.“[85] Tačiau ši nota buvo paskelbta tik po 5 dienų. Dauguma lietuvių inteligentų buvo priversti palikti Klaipėdos kraštą. 1939 m. kovo 25 d. buvo paskelbta, kad suspenduojama lietuvių kultūros įstaigų veikla.[86] Klaipėdoje teliko tik šeši lietuviški skyriai, įsteigti prie vokiečių mokyklų. Kovo 29 d. Vokietijos telegrafų agentūra paskelbė, kad prijungus kraštą prie Vokietijos buvo suimti 183 asmenys, iš kurių 125 tebelaikomi suimti.[87] Lietuvos vyriausybės energingais žygiais suimtieji buvo paleisti į laisvę.

Apie tai, kokios nuotaikos tada vyravo Lietuvoje ir Klaipėdos krašte, liudija Lietuvos pasiuntinys Maskvoje J. Baltrušaitis. Pokalbyje su M. Litvinovu J. Baltrušaitis nurodė, kad Kaune „viešpatauja nerimas ir kalbos, kad Vokietija gali paskelbti protektoratą“. J. Baltrušaitis pateikė tokias detales: „Karinės dalys, užėmusios Klaipėdos kraštą, toliau stiprinamos, nors pirminis jų kontingentas buvo toks gausus, kad niekaip neatitiko tikrajai daiktų padėčiai. Yra žinių, kad kariniai daliniai Rytų Prūsijoje gauna pastiprinimą.

Visuose Lietuvos kampeliuose iš kol kas nesugaunamų, tačiau gerai ir iš anksto organizuotų šaltinių skleidžiami įvairūs, dažnai fantastiniai gandai ir gąsdinimai, kurie turi tikslą iššaukti paniką ir sąmyšį ir sukelti kaip galima didesnę šalies dezorganizaciją.

Pačiame Kaune, kaip apskritai ir Lietuvoje, visi labai susirūpinę susidariusia padėtimi, tačiau visi yra ryžtingai nusistatę, pavojaus atveju visomis jėgomis ir priemonėmis apginti nepriklausomybę. Kariuomenė papildoma rezervistais.

Stebimas masinis bėgimas iš Klaipėdos krašto. Pabėgėlių antplūdis ypač didelis Kretingoje, Jurbarke, Tauragėje, Kaune. Dauguma šeimų, skubiai palikdamos Klaipėdą, savo artimus, verkia, verkia nerasdami vieni kitų, skundžiasi, kad skubant teko palikti daiktus. Tarp pabėgėlių yra ir užsieniečių – čekai ir vokiečiai. Spaudoje nurodyta, kad tik kovo 26 d. vienu traukiniu atvyko 7700 pabėgėlių. Jie perpildė Kretingos ir Kauno ligonines. Nuo vieno mokytojo smogikai nuėmė batus, ir jis atvažiavo iš Klaipėdos krašto basas.

Vokiečiai, – baigė savo pasakojimą J. Baltrušaitis, – suvežė į Klaipėdą daug medžiagos, kas rodo, kad jie lyg nori statyti kažkokius įtvirtinimus ar įkurti karinę jūros bazę.“[88]

Tada Klaipėdoje mokytojavęs Antanas Venclova savo atsiminimuose taip aprašė paskutines savo dienas Klaipėdoje:

„Nesunku įsivaizduoti, ką pergyveno tais mėnesiais Lietuvos patriotai. Vyriausybė ligi paskutinių dienų nuo visuomenės slėpė tikrąjį pavojų. <…> Ir štai kovo 22 dieną pasklido klaiki žinia – Lietuvos valdžia sutiko Klaipėdos kraštą atiduoti Vokietijai.

Šalį apėmė nerimas. Visi jautė, kad Hitleris nesustos ties Klaipėdos krašto siena, – o jei šiandien ir sustos, tai peržengs ją rytoj. Ypač siaubingai tai pajutom mes, Klaipėdos gyventojai. Dar vykstant Berlyne Lietuvos-Vokietijos deryboms, mūsų mieste sklido įvairiausių gandų. Žmonės <…> veržėsi į gatves, nežinojo kur pulti – kas minutę panika didėjo. Buvo šnekama, kad po valandos kitos pasirodys vermachtas ir gestapas, kad vokiečiai jau peržengė Nemuną. Kai atėjo žinia, kad Lietuva tikrai nebeturi Klaipėdos krašto, daugelis gatvėse verkė, iškėlę kumščius, grūmojo Hitleriui, atvirai koneveikė valdžią. Dažnai palikę Klaipėdoje visą turtą, lietuviai bėgo iš čia, kaip iš užkrėsto rajono <…>.

Pasitraukimo iš Klaipėdos diena, – baigia savo liūdną pasakojimą A. Venclova, – buvo viena iš sunkiausių per visą mano gyvenimą. Hitlerizmas, apie kurio smurtą su augančiu nerimu girdėdavom per radiją ir skaitydavom laikraščiuose, vis dėlto buvo kažkur toli nuo mūsų – pačioj Vokietijoj ar net Ispanijos frontuose. Dabar jis griebė už gerklės ir Lietuvą ir pirmai pradžiai, kaip tada buvo kalbama, iškando jai plaučius. Jeigu Vilnius vadinosi Lietuvos širdis, ir tos širdies Smetonos vyriausybė lengvai išsižadėjo, tai dabar Lietuva nebeturėjo net plaučių. Ar ji galės egzistuoti toliau? Ar nesiartina jos galutinė žuvimo valanda.“[89]

Ar galėjo Lietuva išvengti Klaipėdos krašto netekimo? Ar buvo padaryta viskas, ką Lietuvos vyriausybė turėjo padaryti tomis labai sudėtingomis sąlygomis?

Klausimai neretoriški. Šiandien, turėdami savo dispozicijoje buvusią slaptą medžiagą ir naujus liudijimus, galime plačiau pažvelgti į šį klausimą.

Savo trumpuose, fragmentiškuose memuaruose J. Urbšys mini M. Anyso knygą „Kova dėl Klaipėdos“ (Čikaga, 1978), kurioje pareikštos kai kurios kritinės mintys Lietuvos vyriausybės atžvilgiu Klaipėdos klausimu. M. Anysas priekaištauja Lietuvos vyriausybei, kad ta buvusi Lietuvos pasiuntinybės Berlyne ir Vokietijos pasiuntinybės Kaune „užliūliuota ir nesupratusi pavojaus“, grėsusio Klaipėdos kraštui iš Vokietijos pusės. Atmetęs, kaip nepagrįstą, tą priekaištą, J. Urbšys rašo: „Priešingai, tas pavojus buvo jai dieną naktį akivaizdus ir, galima tvirtai pasakyti, buvo anuomet svarbiausias iš jos rūpesčių <…>.“[90]

Istorijos šaltiniai rodo, kad Lietuvos vyriausybė buvo gerai informuota apie jai gresiantį realų pavojų. Tačiau vyriausybė dėjosi lyg nieko neatsitiko ir nieko ypatinga nevyksta. Gerai suprantama, kad įvykių eiga nuo jos nepriklauso, ji užėmė pasyvią, išlaukiamąją poziciją. Lyg strutis, įkišęs galvą į smėlį, vyriausybė paliko įvykiams vystytis savieigai, neinformavo tautos apie gresiantį pavojų. Ji gyveno Miuncheno dvasia, naiviai tikėdama įtikinimams, jog Europoje nusistovėjo ilga ir tvirta taika. Lietuvos laikraščiai kartojo N. Čemberleno žodžius, pasakytus jam sugrįžus iš Miuncheno: „Nuo šiol taika užtikrinta ištisai kartai.“[91]

Migdydami tautos budrumą, Lietuvos laikraščiai teigė, kad jokio pavojaus nesą, kad Hitleris daugiau jokių teritorinių pretenzijų neturįs. 1938 m. pabaigoje „Lietuvos aidas“ išspausdino straipsnį, skirtą Miuncheno konferencijai. Komentuodamas šiai progai skirtą Hitlerio kalbą, laikraštis rašė: „Tarp tų patikinimų ypatingos reikšmės turi Reicho vado pareiškimas, kad po Sudetų klausimo sutvarkymo Vokietija jokių kitų teritorinių reikalavimų Europoje nebeturinti.“ Laikraštis toliau teigia, kad Miuncheno susitarimas ir Hitlerio patikinimai sustiprino Vokietijos mažųjų kaimynų „saugumo jausmą“ ir padidino jų pasitikėjimą trečiuoju reichu.[92] Įdomu tai, kad patys vokiečiai paneigė tokį Hitlerio kalbos traktavimą. Oficialiųjų Vokietijos sluoksnių atstovas ryšium su šiuo „Lietuvos aido“ straipsniu pareiškė Anglijos telegrafo agentūros „Reuter“ korespondentui, kad „Lietuvos vyriausybė, matyt, neteisingai suprato Hitlerio žodžius apie tai, kad Vokietija nebeturi Europoje teritorinių pretenzijų: Hitleris niekad nebuvo pareiškęs, kad Vokietijos vyriausybė nustojo domėjusis už Vokietijos ribų, jos pasienyje gyvenančių vokiečių likimu. Atvirkščiai, bus imtasi visų priemonių, kad jiems būtų padėta.“[93] Bet Lietuvos žiniasklaida neišspausdino šio vokiečių paneigimo. Oficialūs Lietuvos organai slėpė nuo lietuvių tautos, kad hitlerininkai ketina ir toliau vykdyti savo agresyvią politiką. Tai, kad įvykiai Klaipėdoje užklupo Lietuvos žmones netikėtai, liudija ir anksčiau cituoti A. Venclovos žodžiai.

Ar iš tikrųjų „Lietuvos aido“ informacija neturėjo pagrindo?

Norėdama susitaikyti su Vokietija, kaip jau aukščiau minėta, Anglija 1938 m. vasarą pasiuntė į Berlyną seną Hitlerio ir Rozenbergo draugą – markizą Londonderį (Londonderry), kuris Berlyne susitiko su Hitleriu, Ribentropu ir Geringu. 1938 m. rugpjūčio 23 d. Geringas rašė Londonderiui: „Jei bus išspręsta Sudetų problema, tai Vokietija daugiau pretenzijų Europoje neturės.“[94]

Lietuvos vyriausybė stengėsi vengti antivokiškų pasisakymų ir pareiškimų. Kai pradėjo sklisti gandai, kad per slaptas Vokietijos ir Lenkijos derybas vokiečiai pasiūlė Lenkijai kaip atlyginimą už Dancigą ir Lenkijos koridorių dalį Lietuvos teritorijos, Lietuvos ministrų kabinetas priėmė slaptą nutarimą sustiprinti spaudos priežiūrą, siekiant neleisti jokių išsišokimų prieš Vokietiją ir Lenkiją.

Gen. K. Musteikis savo atsiminimuose nurodo, kad „už sprendimą perleisti Klaipėdos kraštą Vokietijai visą atsakomybę prisiėme Prezidentas, Mironas ir Urbšys“.[95] Pateikdamas šiuos K. Musteikio žodžius, S. Raštikis ironiškai pastebi: „O kaip su visa Vyriausybe ir su kitais vyriausybės nariais, tarp jų ir su krašto apsaugos ministeriu (juo tuo metu ir buvo K. Musteikis. – P. F.). Nejaugi jie visi nebuvo solidarūs ir už Vyriausybės sprendimus visai neatsakingi?“[96] Su šia pastaba negalima nesutikti..

J. Urbšys, nurodydamas tą situaciją, kurioje atsidūrė Lietuva 1939 m., ir lyg mėgindamas teisinti Lietuvos vyriausybės politiką, klausia: „Ką galėjo Lietuva tokioje tarptautinėje ir Klaipėdos krašto vidaus situacijoje daryti? Bandyti dar kartą jėga tramdyti Klaipėdos krašto hitlerininkus. Neumanno-Sasso bylos patyrimas rodė, kad Lietuva negali tuo keliu žengti, nes už Klaipėdos krašto hitlerininkų pečių grėsmingai stovėjo įsisiautėjusi nacistinė Vokietija. Vienintelis kelias buvo vidaus politinių nuolaidų Klaipėdos krašte kaina stengtis gauti iš Vokietijos sienų neliečiamybės užtikrinimą.“[97]

Bet tai buvo trumparegė politika. Tikėtis, kad Hitleris sutiks su tokia Lietuvos vyriausybės siūloma formule, buvo daugiau nei naivu. Apie tai liudija ir visa vyriausybės turima informacija.

Politika – ne vienkartinis aktas, vykdomas tada, kada jau nieko negalima pakeisti. Suprantama, kad 1939 m. sausio 10 d. paskelbus savo neutralitetą, likusiai vienui vienai išduotai. Klaipėdos konvencijos signatarų – Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, Lietuvai daugiau nieko neliko, kaip priimti Vokietijos ultimatumą. Bet ši kapituliantinė politika buvo Miuncheno politikos išdava. Klaipėda buvo mokestis už nuolatinių nuolaidžiavimų politiką hitlerinei Vokietijai bei saviems, lietuviškiems naciams ir voldemarininkams. Lietuva uoliai plaukė Miuncheno taikstytojiškos politikos farvateryje. Buvo tik vienas skirtumas. Jei Miuncheno politika Anglijos ir Prancūzijos tiesioginių interesų nelietė, tai Lietuvą ji lietė tiesiogiai.

Ar buvo tai politikai alternatyva? Istorija į šį klausimą atsako teigiamai, tačiau kalbama apie tai bus vėliau.

* * *

Klaipėdos krašto netektis buvo skaudus smūgis visam Lietuvos politiniam ir ekonominiam gyvenimui. Pajutusios politinį palaisvinimą, pakėlė galvą ir suaktyvino savo veiklą visos profašistinės ir provokiškos organizacijos. Ore pakvipo kažkokiu nepastovumu, laikinumu. Visi kažko laukė.

1938 m. Klaipėdos krašte veikė 13 proc. visos Lietuvos įmonių, kuriose dirbo 26 proc. Lietuvos pramonės darbuotojų. Vyravo medžio apdirbimo, chemijos, lengvoji, maisto pramonė. Lietuva neteko vienintelio savo jūrų uosto, svarbiausio jūros transporto ir prekybos kelio. Didžiausią nuosmukį išgyveno lietuvių kultūra. Vokiečiai uždarinėjo lietuviškas mokyklas, kultūros įstaigas, spaudą. Netoli Pagėgių buvo įsteigta koncentracijos stovykla, kurioje per Antrąjį pasaulinį karą buvo masiškai naikinami karo belaisviai.[98]

Likusi be išėjimo į jūrą, Lietuva vis labiau ir labiau politiškai bei ekonomiškai tapo Vokietijos priedėliu. Tokia buvo Lietuvos kaina už jos trumparegę taikstytojišką politiką su hitlerine Vokietija. Tačiau Lietuva ir toliau plaukiojo Miuncheno farvateryje. O tai jau nieko gero nežadėjo.

Tuo tarpu Klaipėdos krašto užgrobimas padrąsino Hitlerį. Kitą dieną, kovo 23-iąją, buvo sudaryta Vokietijos ir Rumunijos sutartis, pavertusi Rumuniją Vokietijos vasalu. Kovo 28-ąją generolas Franko užėmė Madridą, o po kelių dienų Italija okupavo Albaniją.

Taip baigėsi pirmasis hitlerinės Vokietijos kovos už pasaulinę hegemoniją „tykiojo karo“ laikotarpis.

3. Paskutiniai mėginimai sulaikyti hitlerinę agresiją. Anglų, prancūzų ir TSRS derybos ir jų žlugimas. Pabaltijo salių klausimas derybose

Užgrobus Čekoslovakiją ir Klaipėdos kraštą, Hitlerio žvilgsniai nukrypo į kitas šalis. 1939 m. kovo mėnesį paaiškėjus, jog naujas hitlerinės Vokietijos ekspansijos tikslas yra Rumunija, Tarybų Sąjunga kovo 18 d. pasiūlė sušaukti labiausiai suinteresuotų šalių – TSRS, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Lenkijos, Rumunijos ir Turkijos – konferenciją, kuri nustatytų savo poziciją naujos Vokietijos agresijos atveju. Tačiau TSRS iniciatyva šių valstybių vadovų buvo sutikta skeptiškai. Anglijos vyriausybė atsakė, kad tokią konferenciją ji laikanti „priešlaikine“, bet kartu stengėsi išgauti iš Tarybų Sąjungos pažadų, kad ta vienašališkai palaikys Rumuniją. Tokia politika buvo tolygu norui įtraukti Tarybų Sąjungą į karą su Vokietija, patiems likus nuošalyje.

Vertindamas šią Anglijos ir Prancūzijos vyriausybių politiką, žinomas amerikiečių istorikas ir žurnalistas V. Sireris (Schirer), niekuomet nesimpatizavęs Tarybų Sąjungai, rašė: „Savo atsisakymu priimti tarybinį pasiūlymą skubiai sušaukti konferenciją, turėjusią tikslą sudaryti antihitlerinę koaliciją, sąmoningai ignoravo susidariusią galimybę patraukti Rusiją į savo pusę.“[99] Tačiau visiškai nereaguoti į tarybinį pasiūlymą taktiškai buvo nepatogu. Kovo 21d. Anglijos vyriausybė nusiuntė į Maskvą naują pasiūlymą – pasirašyti bendrą Anglijos, TSRS, Prancūzijos ir Lenkijos deklaraciją, numatančią šių valstybių dalyvių skubias konsultacijas dėl bendrų priemonių priešintis agresijai prieš bet kurią Europos valstybę.[100]

Nors šis deklaracijos projektas buvo gan ribotas, nes ryžtingi veiksmai buvo pakeisti tik įsipareigojimu „nedelsiant tartis“, ta-čiau, manydama, kad ir tokia deklaracija gali teigiamai pasitarnauti taikos reikalui, Tarybų Sąjunga sutiko ją priimti. TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras pareiškė Anglijos pasiuntiniui Tarybų Sąjungoje V. Sidsui: „Solidarizuojamės su britų vyriausybės pozicija ir priimame jos projekto formuluotę. Tarybų Sąjungos atstovai nedelsiant, kaip tik Prancūzija ir Lenkija priims britų pasiūlymą ir pažadės savo parašus, pasirašys deklaraciją“. Norėdama deklaracijos priėmimo aktui suteikti didesnį iškilmingumą ir privalomumo įvaizdį, TSRS pasiūlė ją pasirašyti šalių ministrų pirmininkams ir užsienio reikalų ministrams. Siekdama padidinti deklaracijos efektyvumą, Tarybų Sąjunga taip pat pasiūlė, kad kartu su Balkanų šalimis prie deklaracijos prisijungtų Suomija, Lietuva, Latvija, Estija, kitos Skandinavijos šalys.[101] Tačiau vėliau Anglijos vyriausybė pati atsisakė savo pasiūlymo ir pakeitė jį kitu.

1939 m. m. balandžio 14 d. Anglijos vyriausybė pasiūlė Tarybų Sąjungai padaryti viešą pareiškimą, jog „<…> agresijos atveju prieš bet kurį TSRS kaimyną Europoje, kuris pasipriešintų (Vokietijos agresijai – P. F.) jis galėtų tikėtis tarybinės vyriausybės pagalbos, jei tokia pagalba būtų pageidautina ir suteikta tokiu pavidalu, kokiu (ta valstybė – P. F.) ras labiausiai tinkamu“.[102]

Faktiškai Anglija pareikalavo iš Tarybų Sąjungos vienašališkų įsipareigojimų, nieko neįsipareigodama pati. Tai rodo, kad Anglijos vyriausybė neturėjo jokių rimtų ketinimų ir Tarybų Sąjungai vienai tektų traukti kaštonus iš ugnies.

Anglijos ir Tarybų Sąjungos pozicijos galimos hitlerinės Vokietijos agresijos atveju buvo skirtingos. Tarybinė vyriausybė siekė organizuoti pasipriešinimo agresijai bendrą frontą. Anglijos vyriausybė to nesiekė. Ištikimos savo taikstytojiškai Miuncheno politikai, Anglija ir Prancūzija stengėsi – iš vienos pusės – patenkinti augantį Hitlerio apetitą, iš kitos – išsaugoti Lenkiją, kurios saugumą jos garantavo. Suprantama, trečiųjų valstybių sąskaita.

Ar galima buvo tada sulaikyti hitlerinės Vokietijos ekspansiją, sustabdyti pasaulio ritimąsi į naują karą?

Remiantis esama dokumentine medžiaga, galima šiandien tvirtai pasakyti: tokia galimybė buvo. Dar buvo laikas sutramdyti žvėrį ir pasukti istorijos raidą kita linkme.

Tokią galimybę parodė TSRS 1939 m. balandžio 17 d. pasiūlymai, įteikti Anglijos ir Prancūzijos vyriausybėms. TSRS pasiūlymai numatė, kad trys valstybės – Anglija, Prancūzija ir Tarybų Sąjunga –įsipareigotų, kilus Europoje agresijai prieš bet kurią iš susitarusiųjų valstybių, nedelsiant suteikti viena kitai visokeriopą pagalbą, taip pat ir karinę. Šie tarybiniai pasiūlymai ir davė pradžią trišalėms deryboms dėl karinės gynybinės sąjungos tarp TSRS, Anglijos ir Prancūzijos sudarymo prieš galimą agresiją Europoje. Tarybiniai pasiūlymai taip pat numatė, kad Anglija, Prancūzija ir TSRS įsipareigotų suteikti bet kurią, net ir karinę, pagalbą Rytų Europos šalims, esančioms tarp Baltijos ir Juodosios jūrų bei turinčioms savo sienas su TSRS, agresijos prieš jas atveju. Konkrečiai Tarybų Sąjunga čia turėjo omenyje Estiją, Latviją, Suomiją, Lenkiją, Rumuniją ir Turkiją, kurioms iškilo grėsmė tapti Vokietijos „protektoratu“ ar būti Berlyno ekonominėmis kolonijomis. Kaip vieną iš būtinų susitarimo sąlygų TSRS numatė, kad Anglija, Prancūzija ir Tarybų Sąjunga sudarys karinę konvenciją, konkretizuojančią karinės pagalbos teikimo būdą ir mastą.

Tai buvo nuoširdus ir konstruktyvus TSRS vyriausybės žingsnis, siekiantis sudaryti vieningą valstybių bei tautų frontą prieš fašizmo ir karo grėsmę. Tokia pozicija atitiko ir daugumos Europos tautų lūkesčius.

Tarybiniai pasiūlymai suaktyvino viešąją nuomonę ir tos Vakarų visuomenės dalies, kuri tradiciškai skeptiškai vertindavo Tarybų Sąjungos diplomatinius žingsnius. 1939 m. gegužės 3 d. TSRS pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje I. Maiskis telegrafuoja į Maskvą: „Plačiųjų gyventojų sluoksnių nuotaikos visur, išskyrus dalį Škotijos, griežtai antivokiškos <…>. Būtinumas priešintis agresijai tampa visuotiniu įsitikinimu. <…> Iš čia milžiniškas populiarumas masėse sąjungos su TSRS. <…> Neseniai instituto atlikta visuomeninės nuomonės apklausa, pakankamai gerai atspindinti šalies nuotaikas, parodė, kad 84 proc. apklaustųjų pasisako už neatidėliotiną sąjungą su TSRS…“

Tarybiniai pasiūlymai rado šalininkus ne tik antifašistinėje aplinkoje, bet ir tam tikruose anglų ir prancūzų politiniuose bei diplomatiniuose sluoksniuose, Forin ofise ir net Didžiosios Britanijos vyriausybėje. Minėtoje telegramoje I. Maiskis nurodė, kad masių spaudžiami dauguma ministrų dabar laikosi priešinimosi agresijai pozicijos, tačiau vyriausybė kol kas „nesiryžta padaryti visų iš čia išplaukiančių išvadų“.[103]

Fašistinės Vokietijos įvykdyta atvira agresija prieš Čekoslovakiją ir Lietuvą kaip rytinį rūką išsklaidė Vakarų valdančiųjų sluoksnių sukeltą Miuncheno politikos taikingumo ir saugumo įvaizdžio euforiją. Nacių veiksmai akivaizdžiai parodė pasauliui, ką neša nacizmas tautoms. Visuomenės nuomonė pamažu, bet tvirtai keitėsi. Pasaulis vis labiau ėmė suprasti, kad norint sustabdyti Hitlerio agresiją, būtina jam supriešinti visų antifašistinių jėgų sąjungą. Apie tai liudija ir sociologinių tyrimų duomenys.

Užsienio šaltinių duomenimis, 1938 m. rudenį Prancūzijos vi-suomeninė nuomonė palaikė Miuncheno susitarimus. Už juos pasisakė 53 proc. apklaustųjų, prieš – 37 proc. Kiti susilaikė. Tačiau jau 1939 m. vasarą 76 proc. apklaustųjų pasisakė už jėgos panaudojimą Vokietijos agresijos prieš Lenkiją atveju ir tik 17 proc. pasisakė prieš.[104] Anglijoje per apklausą, atliktą 1939 m. liepos mėnesį, 87 proc. apklaustųjų pasisakė už sąjungą su Tarybų Sąjunga[105] (tų pačių metų pavasarį buvo 84 proc.). Tai buvo svarbus posūkis Europos Vakarų šalių visuomeninėje nuomonėje.

1939 m. m. pavasarį kaip energingas susitarimo su Tarybų Sąjunga šalininkas pasireiškė Vinstonas Čerčilis (Churchill). Plačiai žinomi jo pasakyti žodžiai: „<…> Dabar nėra klausimo, kas dešinysis ar kairysis, yra klausimas, kas teisus ir kas kaltas.“ 1939 m. gegužės 4 d. jis tvirtino: „Nėra jokios galimybės išlaikyti Rytų frontą prieš nacių agresiją be Rusijos pagalbos. Svarbiausia – negalima gaišti.“ V. Čerčilis, A. Idenas, Loid Džordžas dėjo pastangas, kad būtų kuo greičiausiai sudaryta sąjunga su TSRS. Per debatus parlamente V. Čerčilis kalbėjo: „Aš niekaip nesuprantu, kodėl nesutinkama pasirašyti susitarimo su Rusija <…> plačia ir paprasta forma, pasiūlyta rusų tarybinės vyriausybės? Vienintelis sąjungos tikslas – priešintis tolesniems agresijos aktams ir ginti agresijos aukas. Kuo blogas šis paprastas pasiūlymas? Kodėl, – klausė V. Čerčilis, – jūs nenorite tapti Rusijos sąjungininkais dabar, kai tuo galbūt užkirsite karui kelią! <…> Jeigu įvyks tai, kas blogiausia, jūs vis tiek pagal galimybes atsidursite šalia jos <…>.“[106]

Anglų istorikas D. Flemingas, vertindamas TSRS balandžio 17 d. pasiūlymus, rašė: „Tai buvo absoliučiai realus pasiūlymas: jokiomis kitomis taikiomis priemonėmis nebuvo galima sustabdyti Vokietijos ar laimėti karą, jei Hitleris užsispirtų.“ Vinstonas Čerčilis buvo dar kategoriškesnis: „Jeigu, pavyzdžiui, gavęs rusų pasiūlymą, Čemberlenas būtų atsakęs: „Gerai. Susijunkime visi trys ir nusuksime Hitleriui sprandą“ – ar ką nors panašaus, parlamentas jam būtų pritaręs <…> ir istorija galėjo pasukti kitu keliu <…>.“[107]

Deja, nepasuko.

Anglija nepriėmė tarybinio pasiūlymo. Britanijos užsienio rei-kalų ministras lordas E. Halifaksas (Halifax) pareiškė: „Tarybinis pasiūlymas, nors jis ir rimtas, žengia toliau to, nei tam yra pasirengusi žengti Britanijos vyriausybė.“[108]

Po ilgo tylėjimo 1939 m. gegužės 8 d. Anglijos vyriausybė pa-teikė savo kontrpasiūlymus. Faktiškai jie niekuo nesiskyrė nuo ankstyvesniųjų jos pasiūlymų. Ir nauji Anglijos pasiūlymai negarantavo Pabaltijo šalių ir Suomijos saugumo. Tarybų Sąjungos atsakyme, motyvuojant, kodėl šie pasiūlymai negali būti priimti, sakoma: „1. Anglijos pasiūlymuose nėra abipusiškumo principo TSRS atžvilgiu ir stato ją į nelygią padėtį, nes nenumato Anglijos ir Prancūzijos įsipareigojimų garantuoti TSRS tiesioginio jos užpuolimo atveju iš agresorių pusės, tuo metu, kai Anglija ir Prancūzija lygiai kaip ir Lenkija, turi tokią garantiją pagal esamą jų abipusiškumą.

2. Anglų pasiūlymai iš Rytų Europos valstybių, turinčių s sienas su TSRS, garantuoja tik Lenkijos ir Rumunijos saugumą, kaip tuo metu šiaurės vakarų TSRS sienos iš Suomijos, Estijos ir Latvijos pusės lieka nepridengtos“. TSRS manymu, tai gali tapti „provokuojančiu momentu nukreipti agresiją į TSRS pusę“.[109]

Tam, kad tikrai būtų sukurtas visų taiką mylinčių šalių barjeras prieš galimą tolesnę agresiją Europoje, buvo reikalingos nors trys sąlygos:

1. Sudaryti tarp Anglijos, Prancūzijos ir TSRS efektyvų paktą dėl savitarpio pagalbos prieš agresiją;

2. Kad šios trys didžiosios valstybės suteiktų garantijas Centrinės ir Rytų Europos šalims, kurioms gali grėsti agresija, įtraukiant čia ir Latviją, Estiją bei Suomiją;

3. Sudaryti bendrą Anglijos, Prancūzijos ir TSRS karinę konvenciją, kuri tiksliai reglamentuotų viena kitai teikiančios karinės pagalbos formas ir mastą.

Išsakė savo nuomonę dėl trijų šalių derybų ir Britanijos kariškiai.

1939 m. gegužės 16-ąją Didžiosios Britanijos ministrų kabinetas svarstė trijų kariuomenės rūšių štabų viršininkų memorandumą. Jame tarp kitko nurodoma, kad susitarimas dėl savitarpio pagalbos su Prancūzija ir TSRS „sudarys solidų įspūdingos jėgos frontą prieš agresiją“ ir kad tokio susitarimo nesudarymas būtų „diplomatinis pralaimėjimas, kuris turėtų rimtas karines pasekmes“. Britanijos kariškiai įrodinėjo politinei vadovybei, kad „be neatidėliotinos ir efektyvios pagalbos iš Rusijos pusės lenkai galės atsilaikyti Vokietijos puolimui ribotą laiką <…>. Sutarties su Rusija sudarymas, – sakoma memorandume, – mums atrodo geriausia priemonė išvengti karo. Priešingu atveju, sužlugus deryboms su rusais, galimas Rusijos ir Vokietijos suartėjimas“, – o tai jų nuomone, būtų „didžiulė gyvybinės reikšmės klaida“.[110]

Kalbėdamas posėdyje Anglijos užsienio reikalų ministras lordas Halifaksas Anglijos užsienio politikos požiūrį išdėstė taip: politiniai argumentai prieš paktą persveria karinius samprotavimus dėl tokio pakto naudingumo.[111] Premjero N. Čemberleno pozicija buvo dar kategoriškesnė – jis „greičiau atsistatydins, negu pasirašys sąjungą su sovietais“.[112]

Pasitarimo dalyviai sutiko su tuo, kad pragmatizmas reikalauja kažkokį laiką dar palaikyti derybas su Tarybų Sąjunga.[113] Britanijos vyriausybe stengėsi sudaryti vedamų dalykiškų derybų regimybę, tuo tikėdamasi sulaikyti TSRS nuo suartėjimo su Vokietija.[114]

Nauji Anglijos ir Prancūzijos pasiūlymai, kurie buvo įteikti Tarybų Sąjungai 1939 m. gegužės 27 d., skirtingai nuo ankstyvesniųjų, jau numatė Anglijos ir Prancūzijos pagalbą TSRS Vokietijos tiesioginės agresijos prieš Tarybų Sąjungą atveju. Tačiau šios pagalbos suteikimo mechanizmas buvo toks sudėtingas ir ilgas, kad darė šią pagalbą mažai efektyvią. Tačiau Anglijos ir Prancūzijos požiūris į Pabaltijo valstybes ir į Suomiją liko nepasikeitęs. Susidarė įspūdis, kad Anglijoje ir Prancūzijoje esama labiau suinteresuoti kalbomis apie paktą, bet ne jo sudarymu.

Nenuoširdi Anglijos vyriausybės laikysena derybose krito į akis kiekvienam bešališkam veikėjui. Anglų profesorius Loskis perduoda F. Ruzvelto žodžius, pasakytus pokalbio metu jam lankantis JAV: „Ruzvelto žodžiais, jam darosi toks įspūdis, jog britų vyriausybė lyg užimta ne klausimu sudaryti nepaprastai svarbų tarptautinį susitarimą, o lyg turguje perka persų kilimą: derasi dėl kiekvieno menkniekio ir prideda po pensą kas pusvalandį. Ruzveltas mano, kad tai blogiausias derybų vedimo metodas apskritai, o derybų vedimas su TSRS ypatingai.“[115] Savo ruožtu Tarybų Sąjunga, Anglijai ir Prancūzijai pageidavus, sutiko taip pat suteikti pagalbą Vokietijos agresijos atveju Belgijai, Graikijai ir Turkijai, o vėliau – ir Olandijai bei Šveicarijai.

Nuo 1939 m. birželio vidurio trišalės derybos įgavo labiau organizuotą formą. Nuo keitimosi notomis, kas atimdavo daug laiko, buvo pereita prie pokalbio „už apskrito stalo“. Derybos vyko Maskvoje. Iš Anglijos pusės jas vedė jos pasiuntinys TSRS V. Sidsas ir Forin ofiso Centrinės Europos departamento direktorius Strengas (Streng), iš Prancūzijos pusės – jos pasiuntinys TSRS P. Nadžiaras. Iš TSRS pusės derybas vedė užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas.[116] Tačiau tai nepagreitino derybų eigos.

Pagrindinis nesutarimas derybose buvo klausimas dėl garantijų suteikimo Baltijos šalims – Latvijai, Estijai ir Suomijai. Anglija nenorėjo suteikti Baltijos šalims garantijų, tuo tarpu TSRS laikė garantijų klausimą Pabaltijo šalims centriniu derybų klausimu. J. Stalinas jau vėliau, prasidėjus karui, 1941 m. Maskvoje, derybose su Anglijos užsienio reikalų ministru E. Idenu, kai klausimas iškilo

Jėl TSRS vakarų sienų, pažymėdamas šio klausimo svarbą Tarybų Sąjungai, nurodė, kad Pabaltijo šalių klausimas buvo tas nelemtas akmuo, dėl kurio žlugo trijų šalių derybos 1939 m.

Birželio 2 d. Tarybų Sąjunga perdavė Anglijai ir Prancūzijai trijų šalių susitarimo projektą. Jame nurodoma, kad Prancūzija, Anglija ir TSRS įsipareigoja nedelsiant suteikti viena kitai visapusišką efektyvią pagalbą, jei viena iš šių valstybių bus įtraukta į karo veiksmus su Europos valstybe, arba

1) šios valstybės agresijos prieš bet kurią iš šių trijų valstybių, arba

2) šios valstybės agresijos prieš Belgiją, Graikiją, Turkiją, Rumuniją, Lenkiją, Latviją, Estiją, Suomiją, dėl kurių yra susitarimas tarp Anglijos, Prancūzijos ir TSRS, kad jos įsipareigoja ginti šias šalis nuo agresijos,[117]

arba

3) rezultate pagalbos, suteiktos vienos iš trijų valstybių kitai Europos valstybei, kuri paprašė šios pagalbos, kad galėtų priešintis jos neutralumo pažeidimui“.[118]

Birželio 8 d. lordas Halifaksas pateikė TSRS savo pastabas dėl tarybinio projekto. Halifaksas pasisakė prieš Pabaltijo šalių išvardijimą dokumente, nors prisipažino, kad „iš esmės Tarybų Sąjungos reikalavimai Pabaltijo atžvilgiu teisėti“. Kodėl anglams tik Pabaltijo šalių išvardijimas sukėlė tokią neigiamą reakciją, nors dokumente išvardytos ir kitos penkios šalys? Halifaksas aiškino tai tuo, kad neseniai Anglijos vyriausybė, turėjusi kontaktus su Pabaltijo šalimis ir priėjo prie išvados, kad „niekas iš jų (ypač suomiai) nenori atviros garantijos“. Jis siūlė iš viso dokumente jokių valstybių nevardyti.[119] Bet tokiu atveju pagalba neteks konkretaus adreso, sutartis bus bevardė, be jokių konkrečių įsipareigojimų. Tai būtų greičiau bendra deklaracija nei konkreti sutartis.

Maskvoje Halifakso pareiškimas Pabaltijo šalių klausimu gavo griežtą atkirtį. Birželio 10 d. V. Molotovas prašė L Maiskį perduoti Halifaksui, kad „klausimas apie tris Pabaltijo valstybes yra dabar tas klausimas, be kurio teigiamo sprendimo, neįmanoma iki galo pratęsti derybas“.[120] Garantijas Pabaltijo šalims Tarybų Sąjunga traktavo kaip „fundamentalų“ klausimą, ir jis TSRS nuomone, turi būti sureguliuotas taip, kaip numatyta tarybiniame projekte.[121]

Iš karto Vakaruose teigta, kad klausimas apie trijų Baltijos valstybių garantijas išgalvotas, dirbtinis, neturintis jokio realaus pagrindo ir keliamas kažkokiems neaiškiems tikslams. Anglijos pasiuntinys Maskvoje V. Sidsas, susipažinęs su tarybiniu atsakymu į Anglijos gegužės 8 d. pasiūlymus, pareiškė V. Molotovui, kad, jo nuomone, Vokietija negalinti užpulti TSRS per Pabaltijo šalis, nes tokiu atveju ji turėsianti praeiti per Lietuvą, o tam kliudo Vokietijos sudaryta su Lietuva nepuolimo sutartis.[122] Tačiau rimti politikai Vakaruose suprato tokio teiginio absurdiškumą. Tikėtis Hitlerio džentelmeniškumu buvo daugiau nei naivu.

Vakarų tonas greit keitėsi. Dabar Vakarų spauda tvirtino, kad klausimas dėl trijų Baltijos šalių neutralumo išlaikymo yra TSRS saugumui gyvybiškai reikšmingas, tačiau buvo primygtinai pabrėžiama, kad garantijos šioms šalims reikalingos tik TSRS, bet neturi jokios reikšmės Vakarų šalims.

Įdomu, kad 1939 m. liepos 8 d. Anglijos ir Prancūzijos pateik-tame trišalio susitarimo projekte, pirmo straipsnio „variantas B“ skambėjo taip: „<…> Bet kuris veiksmas nukreiptas prieš vienos Europos valstybių nepriklausomybę ar neutralumą liečia visą Europos taiką ir saugumą.“[123] Ar trys Pabaltijo šalys buvo išimtis? Vakarų spaudoje ir parlamentuose vykusioje diskusijoje vis daugiau politikų ir visuomenės veikėjų ėmė suprasti, kad išsaugoti Baltijos šalių neutralumą yra gyvybiniai Anglijos ir Prancūzijos interesai. V. Čerčilis, griežtai pasisakydamas už garantijų suteikimą Baltijos šalims, kalbėjo: „Nėra abejonės, kad jei šios šalys būtų užpultos Vokietijos ar būtų fašistinės propagandos ir intrigų susprogdintos iš vidaus, tai visa Europa būtų įtraukta į karą… jei jų nepriklausomybei ir vientisumui kiltų pavojus iš vokiečių fašistų pusės, tai Lenkija turėtų kautis, Didžioji Britanija ir Prancūzija turėtų kautis, TSRS turėtų kautis.“[124]

Ar galėjo pačios Pabaltijo šalys vienos, be pagalbos iš šalies, apginti savo nepriklausomybę nuo agresijos? Kiekvienas nešališkas istorikas į šį klausimą atsakys neigiamai. Jei Čekoslovakija, turėjusi dvigubai didesnę armiją ir gyventojų skaičių nei visos trys Baltijos šalys kartu paėmus, negalėjo viena atsilaikyti prieš agresiją, tad ar yra pagrindas manyti, kad trys nedidelės Baltijos šalys gali padaryti daugiau?

Garantijų Baltijos šalims priešininkai tvirtino, kad priėmus didžiųjų valstybių pagalbą, trys Baltijos šalys netektų savo suverenumo ir nepriklausomybės. Tokias nuotaikos ypač skleidė pronaciniai elementai pačiose Baltijos šalyse. Įdomu tai, kad ir dabar, vertinant anų metų įvykius, ši versija vėl mėginama reanimuoti. Štai, pvz., jau mūsų laikais vienas Lietuvos laikraštis rašė: „1939 m. Tarybų Sąjungai nepavyko susitarti su Anglija ir Prancūzija, nes jos nesutiko atiduoti Pabaltijo Tarybų Sąjungai. Anglijos ir Prancūzijos poelgis buvo moralus.[125] Tačiau tokia versija neturi jokio pagrindo ir iškreipia istorinę tiesą. Visų pirma TSRS siūlomos Baltijos šalims garantijos buvo ne vienašališkos, o trišalės. Atskleisdamas tarybinių pasiūlymų Anglijai ir Prancūzijai esmę, J. Stalinas 1939 m. gruodžio 12 d. pokalbyje su Estijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu generolu J. Laidoneriu jam pareiškė: <…> Dėl Pabaltijo valstybių, tai mūsų siūlymas buvo toks, kad jungtinis Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos laivynas turėjo įplaukti į Baltijos jūrą, o Didžioji Britanija ir Prancūzija turėjo sudaryti sutartį su Pabaltijo valstybėmis; ta sutartis būtų suteikusi jų jungtiniam laivynui teisę naudotis atramos punktais šiose valstybėse (pirmiausia labai svarbiomis Estijos ir Suomijos salomis), kad apgintų šių valstybių nepriklausomybę nuo Vokietijos agresijos ir kartu padarytų karą negalimą; remdamasis atitinkamu anglų ir prancūzų reikalavimu, ir Tarybų Sąjungos karinis jūrų laivynas tada būtų pasiruošęs kartu su Britanijos ir Prancūzijos laivynu sutartinai veikti prieš agresorių.“[126] Antra, Anglija juk galų gale sutiko suteikti trims Pabaltijo šalims garantijas, tik norėjo tai užfiksuoti atskirame slaptame protokole. Ir trečia. Visos taiką mylinčios šalys ieškojo viena pas kitą pagalbos prieš agresiją. Anglija turėjo garantuotą pagalbą iš Prancūzijos, Lenkijos, Turkijos; Belgijos neutralumą garantavo Anglija ir Prancūzija; Rumunijos ir Graikijos nepriklausomybę garantavo Anglija. Bet ar tai reiškė, kad gavus kitos šalies garantijas nors viena iš jų neteko savo nepriklausomybės?

Kiek tiesos buvo lordo Halifakso pareiškime, kad Pabaltijo šalys nenori didžiųjų valstybių garantijų?

Latvijos pozicija aiškėja iš Latvijos pasiuntinio Maskvoje F. Ko- cinso pokalbio su TSRS užsienio reikalų liaudies komisaru V. Molotovu 1939 m. birželio 5 d. F. Kocinso klausimus kodėl trišalės derybos vyksta nedalyvaujant Latvijai ir ar iš tiesų derybose kalbama apie neutralumo garantijas. V. Molotovas paaiškino, kad išties derybose kalbama kaip tik apie neutralumo garantijas ir kad kai dėl Pabaltijo šalių garantijų bus pasiektas principinis susitarimas tarp pačių didžiųjų valstybių, bus užklaustas ir Latvijos, ir kitų Pabaltijo šalių požiūris į šias garantijas. F. Kocinsas, kaip nurodoma šio pokalbio užrašuose, išreiškė savo pasitenkinimą gautu paaiškinimu ir pareiškė, kad „Latvija teigiamai žiūri į neutralumo garantavimą, jei tai bus bendros garantijos“.[127]

Tą pačią dieną analoginis susitikimas įvyko ir su Estijos pasiuntiniu TSRS A. Reju. Buvo žinoma, kad Estija ruošiasi sudaryti nepuolimo sutartį su Vokietija. V. Molotovas išreiškė abejonių dėl Estijos tikro neutralumo ir pasakė, kad negalima įsivaizduoti tokią mažą valstybę, kaip Estija, kuri norinti išlaikyti neutralumą, vienodai traktuotų agresyvias šalis, kaip hitlerinę Vokietiją ir neagresyvias šalis, kaip Anglija, Prancūzija ir TSRS. A. Rejus į tai atsakė, kad Estija tik formaliai vienodai traktuoja kaip pirmąsias šalis, taip ir antrąsias, tačiau „užpuolimo atveju ji tikisi gauti neagresyviųjų šalių pagalbą ir pirma eile TSRS pagalbą“.[128] Tačiau buvo ir priešingi faktai. Taip Estijos užsienio reikalų ministras Selteris ir Suomijos užsienio reikalų ministras Erko (Erkko) pareiškė, kad jų šalims nereikalingos didžiųjų valstybių garantijos, todėl nėra ko joms tos garantijos brukti.[129] Bet daugelio šių šalių (ypač Estijos) politikų ir visuomenės veikėjų nuomone, tokia trumparegė politika ne-atitiko tikrųjų ir estų, ir suomių tautų interesų.

Tuometiniuose tarptautiniuose santykiuose neatsiklausti mažų šalių nuomonės sudarant įvairias sąjungas ar susitarimus buvo gan įprasta praktika. Taip, pvz., Anglijos ir Lenkijos savitarpio pagalbos pakte, anot anglų laikraščio „Sandy Taims“, „Lenkija <…> išreiškė sutikimą, kad jei Didžioji Britanija įsitrauks į karą užpuolus Olandiją, tai ji ateis į pagalbą Britanijai“, „iš kitos pusės Didžioji Britanija sutiko, kad jei Lenkija bus įtraukta į karą užpuolus Dancigą ar Lietuvą, tai ji ateis į pagalbą Lenkijai“.[130] Tokiu būdu Lenkija ir Didžioji Britanija faktiškai garantavo ir Lietuvai, ir Olandijai jų net neatsiklaususios. Dar daugiau, šios valstybės net nenuneigė šio fakto.

Žinomas prancūzų politinis apžvalgininkas Anti de Kirilis (de Kirillis), stebėjęs trišales derybas, tomis birželio dienomis rašė laikraštyje „Epok“: „Garantijų klausimu Baltijos šalims Tarybų Sąjungos reikalavimai absoliučiai teisėti ir visiškai logiški. Jei Prancūzija ir Anglija sudaro susitarimą su Tarybų Sąjunga, tai jos turi būti suinteresuotos, kad Tarybų Sąjunga nenukentėtų pirmomis karo dienomis nuo Vokietijos intervencijos per Pabaltijo šalių teritoriją. <…> Jei mes norime tokios sąjungos, mes turime padaryti viską, kad Vokietija neįsikurtų Rygoje, Taline, Helsinkyje, taip pat Alandų salose. Nurodoma, – tęsia toliau autorius, – kad nei Suomija, nei Estija, nei Latvija nenori prancūzų-anglų-tarybinių garantijų. <…> Jei jos nenori šių garantijų – vadinasi, yra papildomas pagrindas nerimui. Nurodytos Pabaltijo šalys, dvi iš kurių nykštukinės, nesugeba pačios užtikrinti savo nepriklausomybę. Ir jei jos tvirtina atvirkščiai, tai reiškia, kad jos papuolė į Vokietijos orbitą <…>.“[131]

Faktų, leidžiančių taip teigti, buvo per akis. Hitleris neatsisakė vilčių pakartoti su Pabaltijo šalimis Austrijos ar Čekoslovakijos varianto. Naciai išvystė velnišką veiklą siekiant įtraukti Pabaltijį į savo orbitą. Spaudimas vyko visais kanalais: politiniais, ekonominiais, kultūros bei propagandos, ypač siekiant pagyvinti šiose šalyse gyvenančių vokiečių bei veikiančių ten Vokietijos slaptųjų tarnybų ardomąją veiklą, visiškai nuolaidžiaujant vietos valdžios organams. Naciai faktiškai vykdė nepridengtą politinę, ekonominę bei ideologinę ekspansiją į Pabaltijo šalis. Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybei ir teritorijos vientisumui iškilo netiesioginės agresijos pavojus, ir Tarybų Sąjunga negalėjo su tuo nesiskaityti.

Tarybų Sąjunga ir Lenkija buvo suinteresuotos išsaugoti kaimyninių Pabaltijo šalių nepriklausomybę ir neutralumą Vokietijos nepridengtos ekspansijos sąlygomis. Tai atsispindėjo TSRS 1939 m. kovo 28 d. pareiškime, kuris buvo padarytas Latvijos ir Estijos respublikoms. Pareiškime sakoma, kad Tarybų Sąjunga teikė ir teikia svarbią reikšmę Pabaltijo šalių visiškos nepriklausomybės ir teritorijos vientisumo išsaugojimui, tačiau nepakęs bet kurių susitarimų, sudarytų savanoriškai ar išorinėms jėgoms spaudžiant, kurie galėtų nors kiek sumenkinti ar apriboti šių šalių nepriklausomybę ir savo savarankiškumą, leisti įsigalėti jose trečių valstybių politiniam ar ekonominiam viešpatavimui, ar suteikti joms ypatingas teises ir privilegijas. Tokie žingsniai būtų laikomi nesuderintais su sutartimis ir susitarimais, reguliuojančiais dabar šių valstybių santykius su TSRS.[132] Savo susirūpinimą dėl padėties Pabaltijo šalyse ir pavojaus, kuris susidarytų nors vienai iš jų netekus nepriklausomybės, Pabaltijo šalims pareiškė ir Lenkija.[133]

Tačiau nacių veikla ir fašistinė propaganda Pabaltijyje nesiliovė. 1939 m. pavasarį, Latvijos valdžios organams leidus, naciai plačiai atšventė vadinamąją „Rygos išvadavimo iš bolševikų dieną“. Į Rygą suvažiavo vokiečiai iš visos Latvijos, Estijos ir Lietuvos. Tūkstančiai vokiečių, pagrindinai „hitlerjugend“, laivais, geležinkeliais, autobusais atvyko iš Vokietijos. Rygos uoste metė inkarus vokiečių karo laivai, o jų jūreiviai demonstratyviai dalyvavo Rygoje šia proga įvykusioje manifestacijoje – Rygos gatvėse dar ilgai galima buvo matyti uniformuotus fašistuojančius jaunuolius, besisveikinančius hitleriškai.[134]

Tampresni darėsi įvairūs karo kontaktai. 1939 m. balandžio mėnesį iš Suomijos į Rygą atvyko Vokietijos karo atašė Suomijoje ponas Resingas (Ressing). Latvijoje jam buvo duota galimybė susipažinti su Latvijos armijos bei karo laivyno būkle. Liepojoje jis turėjo susitikimą su Latvijos karininkais. Pokalbio metu Resingas viešai pasiūlė jiems priimti Vokietijos protektoratą. Tik tokiu būdu, pareiškė jis, šalis galės išvengti sugriovimų ir išsaugoti šalį. Resingas nurodė Austrijos ir Čekoslovakijos pavyzdžius ir prašė pasekti tais pavyzdžiais.[135]

Birželio 26 d. į Taliną atvyko Vokietijos kariuomenės generalinio štabo viršininkas Francas Halderis (Halder), apžiūrėjęs Estijos kariuomenės dalis ir susipažinęs su Estijos armijos būkle. Po Estijos F. Halderis aplankė Suomiją, kur jam buvo suruoštas iškilmingas priėmimas. Įdomu, kad Halderio atvykimo į Taliną išvakarėse pagrindinės Estijos armijos dalys buvo permestos į Estijos tarybinį pasienį, Narvos rajone.[136] Į Estijos ir Latvijos uostus padažnėjo Vokietijos karo laivų „viešnagių“. Liepos vidury į Rygos uostą atplaukė keturi minininkai,[137] o į Talino uostą apsilankė vokiečių kreiseris, likęs uoste ilgesnį laiką. Kreiserio karininkai apžiūrinėjo įtvirtinimus Aegno ir Naisaro salose.[138]

Ypač pagyvėjo vokiečių kolonijos Latvijoje veikla, kada buvo pasirašyta Latvijos ir Vokietijos nepuolimo sutartis. 1939 m. vasarą Latviją užplūdo tūkstančiai turistų iš Vokietijos. Vietinės vokiečių organizacijos („Kaimynas“ ir kt.) ir draugijos (Medžiotojų sąjunga, taktiškai buvusi vokiečių šturmovikų karinė mokykla), vietinei valdžiai palaiminant, organizuodavo jiems ekskursijas į Latvijos šiaurės rytų pasienio su TSRS sritis.[139] Suprantama, kad ne visi vokiečių turistai atvyko į Latviją vien grožėtis jos gamta bei paplūdimiais.

Pabaltijo šalyse veikė stiprūs provakarietiški lobistai. Su Vokietija juos jungė tiek istoriniai, tiek demografiniai bei asmeniniai saitai. 1939 m. gegužės 3 d. Taline įvyko Estijos valstybinės dūmos uždaras slaptas pasitarimas tarptautinės padėties klausimais. Estija turėjo pasirašyti nepuolimo paktą su Vokietija. Kalbėjęs pasitarime Estijos vyriausias kariuomenės vadas Laidoneras (Leidoner) labai griežta forma pareiškė: „Niekuomet Estija nestos kartu su TSRS prieš Vokietiją“. Dėl TSRS Laidoneras pasakė: „Su ja jokių paktų nesudarysime“. Valdžia pasirūpino, kad informacija apie šį slaptą pasitarimą nepatektų į žiniasklaidą, nes šalyje veikė ir stipri demokratinė, antifašistinė opozicija“.[140]

Vienu ir tuo pačiu laiku su trišalėmis derybomis 1939 m. pavasarį ir vasarą vyko ir trijų Pabaltijo šalių: Lietuvos, Latvijos, Estijos derybos dėl Pabaltijo šalių karinės sąjungos. Anot Lietuvos pasiuntinio Latvijoje Dailydės, praeityje šios derybos nebuvo sėkmingos, nes Estija ir Latvija bijojo būti įtrauktos į karą dėl Klaipėdos ir Vilniaus krašto. Šių klausimų „sureguliavimas“ padarė galimu iš naujo įeiti su pasiūlymu dėl sąjungos.[141] Estija beveik nesipriešino, bet latvių kariškiai „žiūri į tai šaltai, stengiasi atmesti ir atidėti šį pasiūlymą. Lietuva yra pasiruošusi nedelsiant pasirašyti sąjunginę sutartį“.[142] Pokalbyje su V. Molotovu Lietuvos pasiuntinys Maskvoje L. Natkevičius pažymėjo, kad Baltijos Antantė „stiprina Lietuvos tarptautinę padėtį ir naudojasi Anglijos bei Prancūzijos didele simpatija“. Kartu pasiuntinys pabrėžė, kad Lietuva teigiamai vertintų TSRS vienašališkas garantijas. Nurodęs, kad Vokietija daro Lietuvai stiprų ekonominį spaudimą, L. Natkevičius pareiškė, kad Lietuva stengsis nemažinti ekonominių ryšių su Anglija ir TSRS.[143]

Kodėl Anglija taip priešinosi garantuoti Pabaltijo šalių saugu-mą? Atskleisdamas reakciją Vakarų valstybių sostinėse į Anglijos, Prancūzijos bei TSRS derybas ir mėgindamas atsakyti į klausimą „kodėl Čemberlenas taip nenori suteikti garantijas Pabaltijo šalims“, 1939 m. birželio 5 d. Latvijos pasiuntinys Belgijoje M. Valteris (Valter) rašė į Latvijos URM, kad Kinijos pasiuntinys Briuselyje Dzin Taj, grįžęs iš Anglijos, pasakė, jog Londono autoritetinguose sluoksniuose jis gavo šiuos visiškai patikimus duomenis: „Paliekant Pabaltijo valstybes be garantijos, Vokietijai nurodomas kelias į Tarybų Sąjungos sienas. Jei tam tikros sienos lieka be garantijų, vadinasi jas galima pulti. <…> Čemberlenas nori, kad Vokietija galų gale atsidurtų konflikto būsenoje su Tarybų Sąjunga. Tai senas Čemberleno planas“.[144]

N. Čemberleno planas buvo suprantamas daugeliui. Pagrindi-nis Anglijos užsienio politikos kursas buvo sukiršinti Tarybų Są-jungą su Vokietija, įtraukti jas į tarpusavio konfliktą, pačiai liekant nuošalyje. JAV vidaus reikalų ministras H. įkas (Ickes) po vieno savo pokalbio su prezidentu F. Ruzveltu, užrašė į savo dienyną, kad Anglija „puoselėjo viltį, kad jai pavyks supriešinti Rusiją su Vokietija, o pačiai sausai išeiti iš vandens“.[145] I. Maiskis, apibendrindamas savo gegužės 21-osios pokalbį su E. Halifaksu, rašo į Maskvą, kad „iš Halifakso samprotavimų darosi visiškai aišku, kad Anglijos vyriausybė vengia trijų šalių pakto, nenorėdama sudeginti tiltų į Hitlerį ir Musolinį“.[146]

Liepos 4 d. Didžiosios Britanijos kabinetas, susumuodamas tarpinius derybų rezultatus, svarstė „už“ ar „prieš“ derybų nutraukimą. Buvo prieita prie išvados, kad netikslinga nutraukti diskusiją Maskvoje, tačiau susitarimo – nesiekti. Posėdyje Halifaksas pareiškė: „Mūsų pagrindinis tikslas derybose su TSRS – užkirsti kelią bet kuriems ryšiams tarp Rusijos ir Vokietijos“.[147]

Tokios situacijos susidarymo galimybė buvo visai tikėtina. Daugelis tuometinių politinių ir karinių veikėjų, tarp jų ir Anglijos, getai suprato, kad tokia trumparegiška ir neracionali Čemberleno politika gali atsigręžti prieš pačią Angliją ir duoti atvirkštinius rezultatus, objektyviai stumdama TSRS suartėti su Vokietija. Anglijos karo ministras L. Hor-Beliša artimame kolegų rate pastebėjo, kad „nors tai dabartiniu metu atrodo neįmanoma, elementari logika rodo visai įmanomą galimybę pasiekti susitarimą“ tarp Vokietijos ir TSRS.[148]

Tačiau Anglijos ir Prancūzijos vyriausybės negalėjo neatsižvelgti į žymiai pasikeitusią visuomeninę nuomonę. Tai ypač parodė diskusijos abiejų šalių parlamentuose. Suvokę realų karo pavojų, 58 parlamentarai vis garsiau reikalavo sąjungos su Tarybų Sąjunga, būtinumą sukurti kolektyvinio saugumo sistemą. Esant įvairioms nuomonėms dėl TSRS jėgos ir galybės, visi sutiko, kad geriau šią jėgą turėti savo pusėje.[149]

Plačiai veikiant visuomenei, reikalavusiai imtis skubių priemonių prieš fašistinę agresiją, Anglijos ir Prancūzijos vyriausybės buvo priverstos padaryti derybose su TSRS kai kurias nuolaidas. 1939 m. liepos 8 d. jos pristatė savo galutinį susitarimo projekto variantą. Anglija ir Prancūzija stengėsi parodyti, kad „jos atsižvelgė [ tarybinės vyriausybės nuomonę“ ir „į tą reikšmę, kurią turi <…> Rusijos saugumui Pabaltijo šalys“. Projekte jau atsispindėjo svarbi nuostata dėl separatinės taikos neleistinumo, tačiau garantuojamos šalys projekte taip ir nebuvo įvardytos.[150] Prancūzijos pasiuntinys, pristatydamas projektą tarybinei pusei, pasiūlė, kad šalys, kurioms suteikiamos garantijos, būtų išvardytos atskirame dokumente, kuris negali būti paviešintas.[151] Tačiau abi Vakarų valstybės atsisakė stoti prieš Vokietiją, jai įvykdžius netiesioginę agresiją – organizavimą Pabaltijo šalyse valstybinio perversmo ir pravedimą jose pro- hitlerinės politikos, nors ir viena, ir kita buvo visiškai reali (tai patvirtino jau po karo surasti OKW ir slaptųjų tarnybų dokumentai) ir tokiu būdu pajungti Pabaltijo šalis fašistinei Vokietijai. Liepos antroje pusėje Prancūzijos vyriausybė jau buvo linkusi sutikti su tarybiniu požiūriu, tačiau Londonas liko nepalenkiamas.

Tokiu būdu Pabaltijo šalių klausimas tampriai persipynė su klausimu apie netiesioginę agresiją, sukėlęs rimtus didžiųjų valstybių nesutarimus. Klausimas apie netiesioginę agresiją, jos apibrėžimas, jos sąvoka faktiškai tampa svarbiausiu nesutarimu trijų šalių derybose.

Nacių pasaulio užkariavimo arsenale buvo gan platus priemonių pasirinkimas – nuo tiesioginės agresijos iki įvairių „tylių“ per-versmų, „anšliusų“, pučų, kurių tikslas buvo atvesti tose šalyse į valdžią pronacines jėgas, kurios vėliau įsijungtų į hitlerinę Vokietiją. Austrija tam geriausias pavyzdys. Bet į hitlerininkų glėbį galėjo atvesti ir ekonominė, kultūrinė bei ideologinė ekspansija. Toks pavojus buvo akivaizdus Latvijoje, Estijoje bei Suomijoje. Suprantama, kad netiesioginės agresijos klausimui negalėjo likti abejingos TSRS, Anglija ir Prancūzija, ieškojusios tada kelių, kaip pasipriešinti Vokietijos agresijai Europoje. Netiesioginė agresija pasauliui buvo ne mažiau pavojinga kaip tiesiogine agresija.

Tarybų Sąjunga siūlė sąvoka „netiesioginė agresija“ laikyti tokį veiksmą, su kuriuo kuri nors iš susitarime išvardytų valstybių atsidurtų kitos valstybės grėsmės jėgos akivaizdoje ar be tokios grėsmės, tačiau to veiksmo išdavoje šios valstybės teritorija ir jėgos panaudojamos agresijai prieš ją arba prieš vieną iš susitariančiųjų šalių, – taigi, viso to rezultatas – ši valstybė netenka nepriklausomybės ar pažeidžiamas jos neutralumas.[152] Tai buvo visai realistinis požiūris, kurio laikėsi daugelis Vakarų realistinių politikų, tarp jų –V. Čerčilis.

1939 m. liepos 8 d. anglų ir prancūzų susitarimo projekte nėra sąvokos „netiesioginė agresija“. Protokole prie šio susitarimo (paragrafas 1) nurodyta, kad žodis „agresija“ turi būti suprastas ta prasme, kad jis taikomas tokiems veiksmams, kuriems atitinkama valstybė davė savo sutikimą jai gresiant naudotis jėga iš kitos valstybės pusės ir kurie susieti su šios valstybės atsisakymu savo nepriklausomybės ir savo neutralumo“.[153]

Prancūzai stengėsi sušvelninti anglų ir TSRS nesutarimus šiuo klausimu. Laiške Prancūzijos užsienio reikalų ministrui Z. Bone (Bonne) Prancūzijos pasiuntinys Maskvoje P. Nadžiaras liepos 9 d. rašė, kad jiems pavyko įtikinti V. Molotovą, jog tarybinis netiesioginės agresijos prieš trečiąsias valstybes sąvokos aiškinimas „turi trūkumų“. Bet jis pasiūlė variantą, kuris „mums atrodo geras ir kurį mes sutinkame rekomenduoti priimti mūsų vyriausybėms vietoje Londone paruošto teksto“.[154] Anot Nadžiaro, naujo pasiūlymo esmė tokia: „agresijos sąvoka <…> turi būti taikoma nurodytoms Europos valstybėms tiek tiesioginės agresijos atveju, tiek netiesioginės agresijos atžvilgiu, kurios tikslas būtų vienos iš nurodytų valstybių teritorijos panaudojimas agresijai prieš pastarąją ar prieš vieną iš susitariančiųjų.“ V. Molotovas pabrėžė būtinumą palikti jo variante išsireiškimus apie „tiesioginę ir netiesioginę agresiją“. Tačiau, kaip rašo Nadžiaras, jo anglų kolega (Strengas) pareiškė, jog jis „ribotas labai siauromis instrukcijomis“ ir savo sutikimo kol kas nedavė“. „Aš buvau priverstas elgtis lygiai taip“ (ką reiškia solidarumas! –P. F.) – rašo Nadžiaras, bet čia pat nurodo: „Kadangi protokole apibūdinimas labai geras, mes galėtumėme be sunkumų sutikti įtraukti į 1 straipsnį žodžius „tiesioginė ir netiesioginė agresija“.

Tačiau ir naujame 1939 07 17 d. anglų ir prancūzų įteiktame „Anglų-prancūzų-TSRS susitarimo“ projekte žodžių apie „netiesioginę agresiją“ vėl nerandame. Projekte nurodoma, kad žodį „agresija“ reikia suprasti ta prasme, kad jis taikomas „tokiems veiksmams, kuriems atitinkama valstybė davė savo sutikimą grasinant jai jėga iš kitos valstybės pusės ir kurių išdavoje jos gali netekti savo nepriklausomybės ar neutralumo“.[155] Anglija atkakliai laikėsi savo ankstyvesnių pozicijų.

Tarybinėje literatūroje anglų ir prancūzų pozicijos derybose sutapatinamos, vaizduojant jas kaip vieningą „Vakarų imperialistinių šalių“ poziciją. Iš tikrųjų anglų ir prancūzų požiūriai į derybas, nors stojo jose kaip vieninga pusė, kiek skyrėsi. Prancūzijos valdantieji sluoksniai negalėjo nematyti ir ignoruoti Vokietijoje plačiai vykstančių mobilizacijos priemonių, aiškiai kalbančių apie karo ruošimą. Čia gerai suprato, kad susidorojus su Lenkija, o tuo niekas neabejojo, Vokietija visą savo karinę galią nukreips prieš Prancūziją. Ko tokiu atveju Prancūzija galėjo tikėtis? Anglija su savo negausia sausumos kariuomene rimtos pagalbos suteikti negalėjo. Geriausiu atveju ji tik galėjo blokuoti Vokietiją. Kitas dalykas – Tarybų Sąjunga. Jos karinė pagalba suvaidintų lemiamą vaidmenį. Todėl Prancūzijoje buvo suinteresuoti Maskvos derybų sėkminga baigtimi. Daugelis suprato, kad Hitleris vargu ar pradės savo žygį į Lenkiją, jei tikrai žinos, kad agresijos atveju jis susidurs su jungtinėmis antihitlerinės koalicijos – Prancūzijos, Anglijos ir TSRS – karinėmis pajėgomis. Daugelio politikų ir karinių specialistų nuomone, 1939 metais kariauti dviem frontais Hitleris negalėjo.[156] Todėl matydama, kad dėl Anglijos pozicijos derybos pradeda buksuoti, Prancūzijos vyriausybė imasi žygių gelbėti padėtį.

1939 m. liepos 19 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Ž. Bone telegrafuoja savo pasiuntiniui Anglijoje Š. Korbenui: „Šiandien Britanijos vyriausybė savo svyravimais derybų lemiamos fazės išvakarėse rizikuoja sužlugdyti ne tik susitarimo likimą, bet ir pačias mūsų diplomatines ir strategines pozicijas Centrinėje Europoje. Dėl pernelyg kategoriškos pozicijos paskutiniu momentu žlugimo pasekmės būtų tokios, kad Prancūzijos vyriausybė laiko būtina pačia svarbiausia tvarka atkreipti Anglijos vyriausybės dėmesį, kad ji pasvertų visą atsakomybę, kurią mes prisiimtumėme sau, rizikuodami nutraukti derybas ar ilgam jas sustabdyti“. Š. Karbenas turėjo pareikšti Halifaksui, kad tokiu atveju „būtų sužlugdyta visa Europos saugumo sistema, o Lenkijai ir Rumunijai pažadėtos paramos efektyvumas būtų sukompromituotas“.[157] Derybų baigtis faktiškai turėjo spręsti: bus artimiausiu laiku karas ar ne.

Susirūpinęs padėties rimtumu Z. Bone dar tą pačią dieną asmeniškai kreipėsi į Halifaksą: „<…> Artėja lemiama valanda, – rašo jis laiške Halifaksui, – kada, kaip mums rodosi, negalima atsisakyti nieko, kad tik būtų pasiekta derybų sėkmė. Negalima nuslėpti pražūtingos pasekmės ne tik abiem mūsų šalims, bet ir taikos išsaugojimui, kurias sukeltų vykstančių derybų žlugimas. Aš net bijau, kad tai netaptų signalu Vokietijos akcijai Dancigo atžvilgiu. Šios derybos vyksta jau keturis mėnesius. Visų šalių visuomenė teikia joms labai didelę reikšmę, dėl ko jos net įgavo simbolinį pobūdį. Tarybos pirmininkas ir aš esame tos nuomonės, kad tokiose sąlygose nepaprastai svarbu užbaigti derybas, kurių sėkmė, mūsų manymu, šiandien yra viena iš pagrindinių sąlygų išsaugoti taiką.“[158]

Kodėl anglai taip atkakliai gynė savo pozicijas, nenorėdami priimti tarybinės formuluotės dėl „netiesioginės agresijos“? Tokio atkaklumo tikslas buvo aiškus: jie norėjo palikti agresoriui landą. N. Čemberlenas turėjo tik vieną tikslą – sukiršinti Vokietiją su TSRS.

Liepos 23 d. pokalbyje su V. Molotovu Viljamas Sidsas mėgino paaiškinti Anglijos požiūrį į netiesioginę agresiją. Jis jį motyvavo tuo, kad britų vyriausybė „nenori rodytis bent kuo nors numatančia kišimąsi į trečiųjų šalių reikalus“, paliekant tarybinei pusei ieškoti kompromisinių sprendimų. P. Nadžioro, kuris dalyvavo šiame pokalbyje, žodžiais, Sidsas, „būdamas surištas instrukcijų, kuriose <…> pernelyg didelė reikšmė suteikiama niuansams, nerado reikalingu iškelti kompromisinės formulės“.[159] Bet jau po keturių dienų, liepos 27-ą, pokalbyje su V. Molotovu V. Sidsas pateikė kompromisinę formulę. V. Molotovas pareiškė, kad nauja formulė iš TSRS pusės bus išnagrinėta ir, nenorėdamas aštrinti padėties, paprašė klausimą apie „netiesioginę agresiją“, kaip pagrindinį klausimą, laikyti nagrinėjimo stadijoje“.[160]

Tačiau netrukus vienas įvykis smarkiai pablogino TSRS ir Anglijos santykius. Liepos 31 d. kalbėdamas Britanijos bendruomenės rūmuose parlamentinis užsienio reikalų ministro pavaduotojas Batleris pareiškė, kad pagrindinis nesutarimas derybose tarp TSRS ir Anglijos yra klausimas apie tai, ar turime kėsintis j Baltijos valstybių nepriklausomybę, ar ne. Aš sutinku, – pasakė Batleris, – kad mes neturime to daryti ir kaip tik šiame nesutarime glūdi svarbiausios derybų uždelsimo priežastys.[161] Tiesą sakant, Batleris tik pakartojo N. Čemberleno žodžius, tačiau pasakyti viešai diskusijų parlamente metu, šie žodžiai sulaukė plataus atgarsio. Rugpjūčio 2 d. buvo paskelbtas TASS‘o pranešimas „apie vieną iš priežasčių, dėl ko uždelstos derybos su Didžiąja Britanija. Pranešime nurodoma, kad Batleris iškreipė tarybinės vyriausybės poziciją. „Iš tikrųjų, – nurodoma pranešime, – nesutarimai ne tame – kėsintis ar nesikėsinti į Baltijos šalių nepriklausomybę, nes abi pusės yra už šios nepriklausomybės garantijas, o tame, kad formulėje apie „netiesioginę agresiją“ nebūtų palikta jokios landos agresoriui, besikėsinančiam į Baltijos šalių nepriklausomybę. Viena iš derybų uždelsimo priežasčių ta, kad anglų formuluotė palieka tokią landą agresoriui.“[162]

Tą pačią dieną pokalbyje su Anglijos ir Prancūzijos derybininkais V. Molotovas išreiškė savo vyriausybės „nusistebėjimą“ ir net pasipiktinimą tokiu savo pozicijos iškreipimu. Jis nusistebėjo, kad Anglijos kabineto narys „suformulavo tokias insinuacijas“ prieš valstybę, su kuria Anglija dabar veda derybas dėl karinės sąjungos sudarymo. Britų derybininkas apgailestavo dėl šio incidento, pareiškęs, kad jis abejoja dėl Batleriui prirašomų žodžių identiškumo. Jis pažymėjo, kad pastarasis greičiausiai nekalbėjo, kad TSRS vyriausybė turi ketinimą savo formuluote pasikėsinti į Baltijos šalių nepriklausomybę, bet kad šios formuluotės nuostatos gali leisti nedraugiškoms trečiosioms šalims laikyti, jog tokie yra TSRS ketinimai. Tačiau, neturėdamas tikrų Batlerio ir Čemberleno kalbų tekstų jis negalėjo išsklaidyti šio reikalo sukeltų įspūdžių.[163] Stebina, kad po tiek metų kai kurie Lietuvos istorikai vėl į dienos šviesą ištraukė šias Batlerio insinuacijas. Ideologinėje kovoje, matyt, viskas tinka.

Klausimas apie „netiesioginę agresiją“ taip ir liko iki galo neišspręstas. 1939 m. liepos 28 d. E. Halifaksas rašo Šidsui į Maskvą: kadangi nuspręsta pradėti karines derybas, „nėra pavojaus, kad derybos nutruks artimiausiomis kritinėmis savaitėmis“, todėl jis siūlo Sidsui neatsitraukti nuo anglų 1939 m. liepos 8 d. priimtos »netiesioginės agresijos“ formuluotės esmės.[164]

Derybos dėl trijų šalių tarpusavio pagalbos pakto strigo ir dėl karinio techninio aspekto. Reikėjo sukurti mechanizmą, kuris nustatytų karinės pagalbos dydį, jos suteikimo formas ir būdą, iš-spręsti operatyvines taktines bei strategines šios pagalbos problemas. 1939 m. liepos 23 d. TSRS pasiūlė Anglijai ir Prancūzijai atsiųsti į Maskvą savo karines misijas, kad bendromis jėgomis būtų paruošta karinė konvencija.

Liepos 25 d. Anglijos vyriausybė priėmė tarybinį pasiūlymą pradėti derybas dėl anglų, prancūzų ir tarybinio karinio susitarimo sudarymo. Buvo nutarta, kad karinės derybos vyks lygiagrečiai su politinėmis ir bus priimtas bendras susitarimas. Tačiau anglai neskubėjo. Jie liko ištikimi savo delsimo taktikai. Tik po ilgos kelionės jūra delegacija rugpjūčio 11d. atvyko į Maskvą. Anglijos karinei delegacijai vadovavo admirolas Redžinaldas Planket Ernl-Erl Draksas (Drax), Prancūzijos – armijos generolas Dumenkas (Dumenk). Delegacijoms atvykus į Maskvą, paaiškėjo, kad jų vadovai neturi jokių oficialių įgaliojimų. Tai iš viso buvo antrojo rango valdininkai, kurie nieko negalėjo spręsti. Darėsi aišku, kad nei Anglija, nei Prancūzija[165] neturi rimtų ketinimų sudaryti su TSRS susitarimą dėl karinio bendradarbiavimo.

N. Čemberlenas derybose su TSRS aiškiai tempė laiką, dar tikėdamasis susitarti su Hitleriu. Griežtai pasmerkdamas N. Čem-berleno vyriausybės poziciją, Loidas-Džordžas 1939 m. liepos 23 d. kalbėjo: „Lordas Halifaksas aplankė Hitlerį ir Geringą. Čemberlenas nuvyko į fiurerio glėbį iš eilės tris kartus <…>. Kodėl į kur kas stipresnę šalį, kuri siūlo mums savo pagalbą, pasiuntė mus atstovauti tik Forin offis valdininką? Į tai galima duoti tik vieną atsakymą. Ponas Nevilis Čemberlenas, lordas Halifaksas ir seras Saimonas nenori sąjungos su Rusija.“[166]

Kitaip nei Anglija, Tarybų Sąjunga labai atsakingai žiūrėjo į derybas, nuoširdžiai siekdama tokį susitarimą sudaryti. Todėl tarybinei delegacijai vadovauti buvo paskirtas žymus šalies veikėjas gynybos liaudies komisaras K. Vorošilovas.

Pirmieji nesusipratimai iškilo jau pirmame karinių misijų derybų posėdyje. Kai delegacijų vadovai pristatė savo įgaliojimus, Drak- sas pareiškė, kad jis neturi jokių raštiškų įgaliojimų.[167] Tačiau, kaip pasirodė, Draksas turėjo raštišką instrukciją, pagal kurią jis „neturi vesti konkrečių derybų, kol nebus sureguliuoti paskutinieji nuomonių nesutarimai politinėje susitarimo dalyje (netiesioginė agresija)“. Ryšium su tuo P. Nadžiaras, kurį Draksas supažindino su instrukcija, rašė į Paryžių: „Mano kolega (t. y. V Sidsas –P. F.) ir aš manome, kad admirolo instrukcijos visų pirma prieštarauja tam, kas buvo susitarta tarp trijų vyriausybių (vesti karines derybas vienu laiku su tuo, kas lieka užbaigti sureguliuoti politinėse derybose). Toliau jos gali labai pakenkti, jei tik britų vyriausybė neketina anuliuoti jau pasiektų taip svarbių rezultatų ir slaptai nenori derybų žlugimo, o siekia sėkmės, apie ką kalba viešai. Neįtikėtina hipotezė, turint omenyje Nevilio Čemberleno charakterį“.[168] Vėliau pats R. P. Draksas parašys, kad vykstant į Maskvą, E. Halifaksas, palaimindamas jį, įpareigojo jį „tempti derybas kaip galima ilgiau“. Žodis „ilgiau“ reiškė iki rugsėjo pabaigos – spalio pradžios.[169] (Matyt, Anglija apytikriai žinojo apie Hitlerio planus užpulti Lenkiją ir galimo karo pradžią.) Apie savo įspūdžius Maskvoje jis rašė: „Pirmosios 24 valandos buvimo Maskvoje liudijo, kad sovietai stengiasi pasiekti su mumis susitarimo“.[170]

Tikruosius N. Čemberleno Vyriausybės ketinimus atskleidžia direktyva, kurią Anglijos misija gavo vykdama deryboms į Maskvą. Joje sakoma: „Britanijos vyriausybei nepageidautina prisiimti sau bet kokį konkretų įsipareigojimą, galintį surišti mums rankas vienomis ar kitomis aplinkybėmis. Todėl reikia stengtis kariniame susitarime apsiriboti kiek galima bendromis formuluotėmis. Kas nors panašaus į bendrą deklaraciją apie politiką galėtų tam atitikti <…>. Jei rusai pasiūlys, kad anglų ir prancūzų vyriausybės kreiptųsi į Lenkiją, Rumuniją ar Pabaltijo valstybes su pasiūlymais skatinančiais bendradarbiauti su tarybine vyriausybe ar generaliniu stabu, delegacija neturi sau imtis jokių įsipareigojimų, o kreiptis į Londoną. Delegacija neturi svarstyti klausimo dėl Pabaltijo valstybių gynybos, kadangi nei Didžioji Britanija, nei Prancūzija šių šabų [suverenumo – P. F.] negarantavo <…>.“[171] Susipažinęs su šia direktyva, Britanijos pasiuntinys Maskvoje V. Sidsas praneša į Londoną: „Tokiomis sąlygomis, manau, karinės derybos vargu ar bus rezultatyvios, išskyrus tai, kad jos vėl sukels Rusijai abejonių mūsų nuoširdumu ir noru pasirašyti konkretų ir aiškų susitarimą.“[172]

Tokia politika vedė į aklavietę. Tai gerai suprato daugelis britų politikų ir visuomenės veikėjų. V. Čerčilis reikalavo pagarbiai žiūrėti į Tarybų Sąjungą, neužsiiminėti apgaudinėjimu. Jis kalbėjo: „<…> Aišku, kad Rusija nepasirašys susitarimo, jei į ją nebus žiūrima kaip j lygią <…>. Jei jo didenybės vyriausybė taip ilgai nekreipusi dėmesio į mūsų gynybą, atsižadėjusi Čekoslovakijos su visa jos karine galia, įpareigojusi mus, nesusipažinusi su klausimo technine puse, ginti Lenkiją ir Rumuniją, atmes būtiną Rusijos pagalbą ir, vadinasi, pačiu blogiausiu keliu įtrauks mus į patį blogiausią iš visų karų, ji blogai pateisins savo tėvynainių <…> pasitikėjimą.“[173]

Tarybų Sąjungos delegacija derybose pasiūlė aiškų ir viską apimantį karinės pagalbos suteikimo planą. Z. Dumenkas pranešė į Paryžių, kad tarybiniai atstovai išdėstė „gan efektyvios pagalbos, kurią jie pasiryžę suteikti mums, planą“.[174] Tarybiniai pasiūlymai numatė taip pat, kad Vokietijos agresijos atveju ,Anglija ir Prancūzija turi išgauti iš Baltijos šalių sutikimą leisti anglų-prancūzų laivynui laikinai užimti Alandų salų, Moonzundo archipelagą su salomis Saarema, Hijumaa, Vormsi, uostus Hanko, Pjarnu, Hapsaa- lu, Ainaži. Liepoja, tikslu apsaugoti šių šalių neutralumą ir nepriklausomybę nuo Vokietijos užpuolimo“.[175] Tačiau pagrindinis „kardinalinis“ klausimas karinėse derybose buvo klausimas, kokiu būdu TSRS galės įvykdyti savo sąjunginius įsipareigojimus ir įeiti į karinį kontaktą su vokiečių armija, kadangi TSRS neturėjo tiesioginės sienos su Vokietija. Komandarmas B. Sapošnikovas, išdėstydamas derybose TSRS karinius planus, nurodė, kad „TSRS dalyvavimas kare gali būti įgyvendintas tik tada, kai Prancūzija ir Anglija susitars su Lenkija, ir pagal galimybę, su Lietuva, taip pat su Rumunija dėl mūsų kariuomenės praleidimo ir veiksmų – per Vilniaus koridorių, per Galiciją ir Rumuniją“.[176] Rugpjūčio 14 d. K. Vorošilovas iškėlė anglų ir prancūzų partneriams „kardinalinį klausimą“: ar galės tarybinė armija Vokietijos užpuolimo Lenkiją atveju praeiti per iš anksto numatytus apibrėžtus rajonus (Vilniaus koridorius šiaurėje ir Galicija pietuose), kad „galėtų tiesiogiai sueiti su priešu“? Be teigiamo atsakymo į šį klausimą karinė konvencija praranda prasmę.

Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos laiške Prancūzijos Ministrų Tarybos pirmininkui E. Daladje tarp kitko buvo sakoma: „Kaip praneša mūsų pasiuntinys Maskvoje, tai, ką siūlo rusų vyriausybė politinės sutarties įsipareigojimų įvykdymui, generolo Du- menko nuomone, atitinka mūsų saugumo ir pačios Lenkijos saugumo interesus. <…> TSRS siūlo mums, p. Nadžiaro nuomone, visiškai aiškią pagalbą Rytuose, nepateikdama jokių papildomų reikalavimų Vakaruose, bet tik su sąlyga, kad Lenkija savo neigiama pozicija nepadarys negalimu sudaryti Rytuose pasipriešinimo frontą dalyvaujant rusų jėgoms <…>. Lenkijos atsisakymo atveju <…> karinės derybos, o tai reiškia – ir politinė sutartis, vienas iš pagrindinių tikslų, kuriuo yra Tarybų Sąjungos karinės pagalbos teikimas Lenkijai, būtų betikslis. Vargu ar, rašo ryšium su tuo mūsų pasiuntinys Maskvoje, galima ką nors priešpastatyti šiam teiginiui, kuris priveda mus prie pačios klausimo esmės.“[177]

Karas jau stovėjo ant slenksčio. Anglijos karinei vadovybei buvo gerai žinomi Hitlerio planai užpulti Lenkiją. Britanijos kariškiai įrodinėjo savo politinei vadovybei, kad „be skubios ir efektyvios Rusijos pagalbos lenkai galės atsilaikyti Vokietijos puolimui ribotą laiką ir sutarties su Rusija sudarymas mums atrodo geriausia priemonė išvengti karo. Priešingu atveju sužlugus deryboms su rusais galimas Rusijos ir Vokietijos suartėjimas“.[178]

Rugpjūčio 16 d. paaiškėjus, kad Lenkija atsisako praleisti per savo teritoriją tarybinę kariuomenę ir priimti TSRS pagalbą, derybos įėjo į aklavietę. Be teigiamo atsakymo į šį klausimą, tarybinės delegacijos nuomone, karinė konvencija „iš anksto pasmerkta žlugti“.[179] Tai gerai suprato ir Didžiosios Britanijos, ir Prancūzijos misijos. „Aš manau, – pastebėjo po posėdžio rugpjūčio 16 d. Draksas, – mūsų misija baigta.“[180] Vokiečių istorikas M. Freindas rašė: „Vakarų valstybės norėjo surasti apskritimo kvadratūrą – Tarybų Sąjunga turėjo kariauti su Vokietija būdama lyg stratosferoje, nevesdama savo kariuomenės prieš Vokietiją per Lenkijos teritoriją, t. y. vieninteliu galimu keliu! Todėl derybos tarp Vakarų valstybių ir Tarybų Sąjungos buvo nutrauktos, jos negalėjo nepatirti nesėkmės.“[181]

„Gelbėti“ derybas imasi Prancūzija. Rugpjūčio 15 d. į Varšuvą išvyko prancūzų generolas Miusas, turėjęs susitikti su Lenkijos generaliniu štabu ir įtikinti lenkų generalitetą priimti tarybinius pa-siūlymus. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Z. Bone praneša Prancūzijos pasiuntiniui Varšuvoje L. Noeliui: „Būtina, kad jūs asmeniškai ryžtingai iškeltumėt ponui Bekui klausimą dėl būtinumo lenkų vyriausybei priimti rusų pagalbą. Jums reikia ryžtingai pabrėžti, kad galimas rusų ir lenkų bendradarbiavimas karo veiksmų Rytų teatre yra būtina sąlyga mūsų bendro pasipriešinimo efektyvumui ašies šalių agresyvumo planams <…>. Jūs turite pridurti, kad <…> atsisakius apsvarstyti rusų kariuomenės įvedimo strategines sąlygas, Lenkija prisiimtų sau atsakomybę tiž galimą karinių derybų Maskvoje žlugimą ir už visas iš čia išplaukiančias pasekmes. <…> Man nėra reikalo įrodyti Jums šio klausimo, nuo kurio priklauso šiuo momentu visa mūsų saugumo sistema Rytų Europoje, reikšmę.“[182]

Tačiau prancūzų pastangos rezultatų nedavė. Lenkijos pozicija buvo kategoriška: „Lenkija negali sutikti, kad užsienio kariuomenė įžengtų į jos teritoriją.“[183] Likimas skaudžiai pasijuokė iš Lenkijos politinės ir karinės vadovybės trumparegiškos politikos: atsisakydama įleisti į savo teritoriją draugišką armiją, turėjusią tikslą apginti jos nepriklausomybę, ji tuo pačiu atvėrė kelią priešiškai armijai, žiauriai nusiaubusiai jos šalį ir tautą.

Rugpjūčio 21-ąją įvyko paskutinis karinių derybų plenarinis posėdis. Maskva dar laukė atsakymo – iš Lenkijos „taip“. Tą pačią dieną vėlų vakarą Londoną pasiekė žinia apie būsimą Ribentropo skrydį į Maskvą ir ketinimą pasirašyti TSRS ir Vokietijos nepuolimo paktą, o kitą dieną, rugpjūčio 22-ąją, tarybinė spauda oficialiai panešė apie vykstančias TSRS ir Vokietijos derybas ir ketinimus pasirašyti šių šalių nepuolimo paktą. Įvyko tai, apie ką perspėjo daugelis anglų politikų ir kariškių, kuo daugelis tikėti nenorėjo ir ko Čemberlenas labiausiai bijojo. Negalima tapo galima. Anot I. Maiskio, ši žinia Londono politiniuose ir vyriausybiniuose sluoksniuose sukėlė didžiulį susijaudinimą. „Šiandien rytą – praneša I. Maiskis į Maskvą, – nuotaikos buvo artimos panikai <…>. Jausmai buvo dvejopi – nusistebėjimas, pasimetimas, susierzinimas, baimė.“[184]

Tą pačią dieną prancūzų agentūra Havas paskelbė tokią su kompetentingais tarybiniais organais suderintą informaciją: „Derybos dėl nepuolimo su Vokietija sutarties negali jokiu būdu nutraukti ar sulėtinti anglų, prancūzų ir tarybinių derybų. Kalba eina apie paramą taikos reikalui: viena nukreipta į tarptautinio įtempimo mažinimą, kita – į paruošimą kelių ir būdų kovoje su agresija, jei ji įvyktų“.[185] Šis pranešimas ne vienam sukėlė neįspėjamą mįslę.

Prancūzija daro paskutinius žingsnius mėgindama palenkti Lenkiją Vokietijos agresijos akivaizdoje priimti tarybinę pagalbą ir praleisti per jos teritoriją tarybinę kariuomenę. Tą pačią rugpjūčio 22-ąją Prancūzijos užsienio reikalų ministras Z. Bone telegrafuoja pasiuntiniui Lenkijoje L. Noeliui: „Turint omenyje naujas perspektyvas, susidariusias pranešimu apie būsimą Vokietijos ir TSRS nepuolimo pakto pasirašymą, man rodos, būtina pamėginti pačia skubiausia tvarka daryti naujas pastangas tikslu pasiekti, kad maršalas Rydz-Smiglis, kol dar yra laiko, pašalintų vienintelę kliūtį, kuri trukdo sudaryti trijų šalių susitarimą Maskvoje.“[186] Bet Lenkijos pozicija nepalenkiama. Rugpjūčio 23 d. Lenkijos užsienio reikalų ministras J. Bekas (Bėk) davė nurodymą diplomatinėms atstovybėms: „<…> Mūsų principinis požiūris į TSRS yra galutinis ir lieka be pakeitimų.“[187]

Kai, praėjus keliems dešimtmečiams po karo, anglai atidarė savo archyvus, kur buvo saugomi slaptieji 1939 m. dokumentai, anglų laikraštis „Gardian“ rašė: „Iš paskelbtų 1939 m. dokumentų darosi aišku, kad Antrasis pasaulinis karas būtų neprasidėjęs tais metais, jeigu Čemberleno vyriausybė būtų paklausiusi rusų patarimo. Sąjunga tarp Anglijos, Prancūzijos ir TSRS užkirstų kelią karui, nes Hitleris negalėjo tada ryžtis konfliktui su didžiosiomis valstybėmis dviem frontais“. Į klausimą, kodėl tokia sąjunga vis dėlto nebuvo sudaryta, laikraštis atsako taip: „Anglija galėjo turėti sau priimtiną sąjungą su Rusija, jeigu Čemberlenas ir jo ministrai būtų norėję. Rusijai tokia sąjunga buvo reikalinga, ir ji jos norėjo. Anglijai tokia sąjunga buvo reikalinga, bet ji jos nenorėjo.“[188]

Apibendrindamas Anglijos politiką laikotarpyje tarp dviejų pasaulinių karų, V. Čerčilis pažymėjo: „<…> Anglų pasitenkinantis savimi kvailumas ir bejėgiškumas <…> suvaidino atitinkamą vaidmenį sukeliant tas baisias nelaimes, kurios užgriuvo pasaulį.“[189]

4. Molotovo-Ribentropo paktas. Lietuvos tarptautinė padėtis Antrojo pasaulinio karo išvakarėse

Klaipėdos krašto perleidimas Vokietijai, Lietuvos ir Vokietijos nepuolimo paktas ne tik nepanaikino, bet gal net priartino grėsmę Lietuvai. Vokiečiai pradėjo laikyti Lietuvą savo tėvonija, mėgindami ją įtraukti į savo politinę ir ekonominę orbitą. „Direktyvoje Ribentropui pokalbiui su Lenkijos užsienio reikalų ministru J. Beku“ nurodoma, kad „Memelio (Klaipėdos) kraštas bus visiškai pertvarkytas nacionalsocialistine dvasia“ ir kad „bet kuriuo atveju pageidautina, jog Lenkija atsisakytų visų mėginimų kovoti dėl įtakos Lietuvoje, nes Lietuva laikoma kaip sritis, esanti vokiečių įtakos sferoje“.[190]

Apie tykančią Lietuvai grėsmę 1939 m. pavasarį V. Sidzikauskas rašė: „Paryžiaus taikos konferencijos pertvarkyta Europa pradėjo griūti nelemdama nieko gero ir Lietuvai. Kaip tik tą 1939 m. balandžio 12 d. Kaune susitikau su iš Klaipėdos atvykusiu Ernestu Galvanausku: apžvelgėme tarptautinių įvykių raidą ir jos kontekste Lietuvos politinę padėtį. Savo susirūpinimu ir mintimis pasidalinti nuėjome į Lietuvos ūkio banką pas kun. Juozą Vailokaitį. Jis iškvietė Zigmą Starkų. Tarėmės keturiese ir priėjome išvadą, kad Lietuvai gresia rimtas pavojus, kad reikia pradėti ruošti kraštą galimai svetimųjų okupacijai ir organizuoti rimtą atramą svetur, numatant žmones ir perkeliant iždo atsargų dalį tam atvejui, jei prireiktų Lietuvos laisvę ginti iš užsienio, ir kad tokiu rimtu, net grėsmingu momentu prie Lietuvos užsienio reikalų ministro turėtų būti sudaryta patariamoji taryba iš užsienio politikoje patyrusių ir nusimanančių žmonių. Pasitarimo dalyvių mudu su Galvanausku buvome paprašyti tas išvadas asmeniškai pateikti užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui. Pastarąjį radome namie, jo įtikinėti nereikėjo, – jis tuoj pat telefonu pasiprašė audiencijos pas prezidentą. Kitą dieną Urbšys mums pranešė, kad prezidentas mūsų pasiūlymui nepritarė.“[191]

Lietuva nebuvo sąraše tų valstybių, kurių nepriklausomybė per TSRS, Anglijos ir Prancūzijos trišales derybas turėjo būti garantuojama trijų didžiųjų valstybių. Lietuva neturėjo tiesioginių sienų su Tarybų Sąjunga, o tai buvo vienas svarbiausių motyvų garantijoms suteikti. Buvo, žinoma, ir kitas motyvas, apie kurį niekas nenorėjo kalbėti viešai. Maskva gerai žinojo, kad Berlynas liguistai reaguoja į visa, kas susieta su Lietuva. Į Lietuvą Hitleris žiūrėjo kaip į busimąjį trampliną šuoliui į Rytus, apie ką seniai svajojo, ir jis buvo pasiryžęs su Lietuva pakartoti Čekoslovakijos variantą. Paskelbtas Lietuvos neutralumas negalėjo apsaugoti jos valstybingumo ir būti kokiu nors rimtu argumentu vykdant savo užsienio politiką. Tame pasaulyje ir tais laikais neutraliteto paskelbimas neturėjo jokios praktiškos vertės. Tai daugiau priklausė nuo agresoriaus interesų. Lietuva turėjo nepuolimo sutartį su Vokietija. Bet kaip tik ši aplinkybė darė jos tarptautinę padėtį labiau žeidžiama ir nenusakoma. Viskas priklausė nuo Hitlerio valios.

Hitleris akylai stebėjo 1939 m. pavasarį ir vasarą vykusias TSRS, Anglijos ir Prancūzijos derybas. Jis gerai suprato, kad jei tos derybos baigsis sėkmingai ir susidarytų bendras frontas prieš Vokietiją, jos agresijos planai gali žlugti. Todėl jis ėmėsi energingų veiksmų sužlugdyti derybas. Hitlerinė diplomatija veikė dviem kryptimis: iš vienos pusės – stengėsi įtraukti Angliją į slaptas derybas ir tokiu būdu izoliuoti ją nuo Tarybų Sąjungos, iš kitos – pačiai suartėti su Tarybų Sąjunga.

Priėmęs sprendimą pulti Lenkiją, Hitleris gerai suprato, kad Lenkijoje jo interesai susidurs su Tarybų Sąjungos interesais. TSRS negalėjo likti abejinga savo buvusių teritorijų – Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos, Lenkijos atplėštų 1920 metais – likimui. Tarybų Sąjungos pozicija karo atveju tampa vienu iš didžiausių Hitlerio galvos skausmų, ir jis pradeda ieškoti suartėjimo su TSRS kelių.

1939 m. m. žbirželio-liepos rmėnesiais Vokietija ėmėsi ryžtingų diplomatinių žingsnių savo santykiams su TSRS pagerinti. Gegužės 30 d. Vokietijos valstybės sekretorius E. Vaiczekeris (Weizsäcker) iškvietė pas save tarybinį pasiuntinį A. Astachovą ir pareiškė jam, kad fiurerio paliepimu ir jam tiesiog kontroliuojant, Vokietijos URM įeina į kontaktą su tarybine puse, norėdama pagerinti Vokietijos ir TSRS santykius. Nurodęs, kad negalima atskirti ekonomikos nuo politikos, Vaiczekeris pareiškė: „Rusijai pateikiamas vokiečių politinėje krautuvėje gan įvairus pasirinkimas – nuo santykių normalizavimo iki nesutaikomo priešingumo”. Dienyne jis taip apibūdino pokalbio esmę: „Vokietija pateikia iniciatyvinius pasiūlymus ir susiduria su rusų nepatiklumu.“[192]

Faktai rodo, kad Tarybų Sąjunga labai nenoriai ir atsargiai ėjo į suartėjimą su Vokietija.

Gegužės-birželio mėnesiais iniciatyvos pagerinti Vokietijos ir TSRS santykius imasi Italijos užsienio reikalų ministras G. Čianas, veikęs lyg Vokietijos advokatas. Jau pirmame savo pokalbyje su TSRS atstovu Italijoje L. Gelfandu 1939 m. gegužės 18 d. Čianas išreiškė nuomonę, kad Anglija vilkins vykstančias TSRS, Anglijos ir Prancūzijos derybas ir „gali ateiti momentas, kada bus jau vėlu ir jūs patys nenorėsite skubėti įstoti į koaliciją“.[193] Birželio 26 d. grafas Čianas, reaguodamas į L. Gelfondo užuominą, kad už japonų provokacijų Mongolijos pasienyje gali stovėti Vokietija ir Italija, pareiškė, kad Italija ir Vokietija pataria japonams pulti tik anglų ir prancūzų pozicijas, ir kad Italija visiškai palaiko Šulenburgo planą. Šis planas, Čiano žodžiais, numato ryžtingai pagerinti Vokietijos ir TSRS santykius. Tuo tikslu jis rekomenduoja: 1) padėti sureguliuoti Japonijos ir TSRS santykius ir likviduoti pasienio konfliktus; 2) apsvarstyti galimybes sudaryti Vokietijos ir TSRS nepuolimo paktą, ar galbūt kartu garantuoti Pabaltijo šalių nepriklausomybę; 3) sudaryti platų prekybos susitarimą.[194]

Birželio 28 d. Šulenburgo iniciatyva įvyko jo susitikimas su V. Molotovu. Pokalbyje pasiuntinys stengėsi pademonstruoti Berlyno gerą valią TSRS atžvilgiu. Kaip tokios geros valios „įrodymą“ Šulenburgas paminėjo tą faktą, kad sudaryti Vokietijos ir Pabaltijo šalių nepuolimo paktai, kad Vokietijos viešosios informacijos priemonės laikosi labai santūriai TSRS atžvilgiu bei matomas Vokietijos pasirengimas pradėti ekonomines derybas su TSRS. Kartu jis aiškiai davė suprasti, kad „Vokietijos vyriausybė ne tik nori normalizuoti savo santykius su TSRS, bet ir juos pagerinti“. Šulenburgas pabrėžė, kad šis pareiškimas daromas Ribentropo parėdymu ir yra „palaimintas“ Hitlerio.[195]

Kaip rodo dokumentai, V. Molotovas Šulenburgo pareiškimą sutiko gan šaltai, nerodydamas ypatingo suinteresuotumo. Į Berlyną Šulenburgas telegrafavo, kad iš tarybinio pašnekovo pusės „į akis krito nepasitikėjimas“. Norėdami patikrinti tarybinės pusės reakciją, vokiečiai ima „taim aut“. Buvo, žinoma, ir rimtesnių priežasčių.

1939 m. m. birželio 24 d. pranešime į URM, į Berlyną, Vokietijos pasiuntinys Londone H. Dirksenas, apibūdindamas nuotaikas, vyraujančias Anglijos valdančiuose sluoksniuose, pažymėjo jų siekimą susitarti su Vokietija. Jis nurodė, kad Anglijos vyriausybė panaudojo Anglijos, Prancūzijos ir Tarybų Sąjungos derybas Maskvoje tik kaip priedangą būsimoms rimtesnėms deryboms su Vokietija. Dirksenas nurodo, kad anglams šios derybos reikalingos, kad derybose su vokiečiais turėtų tvirtesnes pozicijas nei turėjo Miunchene.[196] Slaptais kanalais prasideda intensyvus anglų ir vokiečių diplomatinis žaidimas. Į Angliją atvyksta aukštas nacistinis valdininkas ypatingiems pavedimams K. Voltatas. Liepos 18-21 dienomis vyksta jo oficialios derybos su Anglijos užsienio prekybos ministru P. Hadsonu, N. Čemberleno patarėju Horu Vilsonu ir žymiu Anglijos konservatorių partijos veikėju Džozefu Bolių (Boll). K. Voltatui buvo į įteiktas dokumentas, 2 apėmęs plačią politinio, karinio ir ekonominio bendradarbiavimo programą, kuri, Vilsono žodžiais, buvo „palaiminta“ paties N. Čemberleno. Galutiniu savo tikslu ši programa numatė „plačiausią anglų-vokiečių susitarimą visais svarbiausiais klausimais“. Vilsonas pranešė Voltatui, kad sudarius Londono pateikiamą nepuolimo paktą išlaisvintų Angliją nuo savo įsipareigojimų Lenkijos ir Rumunijos atžvilgiu.[197] Hitleris skaičiuoja variantus. Susipažinęs su Anglijos pateikta anglų ir vokiečių bendradarbiavimo programa jis daro išvadą, kad Vokieti-jos ir Lenkijos konflikto atveju Anglija liks neutralia[198], ir tai jį visiškai patenkina. Kol kas.

Neramino Hitlerio kitkas – rusų tylėjimas. Birželio 28-ąją Ri-bentropo, jo paties išsireiškimu, „įleista į Stalino ausį blusa“ nesuveikė. G. Astachovas kelis kartus iškviečiamas į Vokietijos URM, kur jis supažindinamas su Ribentropo planu etapiškai pagerinti TSRS ir Vokietijos santykius. Iš TSRS pusės – visiška tyla. Vokietijos URM patarėjas K. Šnurė niršo – TSRS atstovybė Berlyne neatsako į klausimus, „kuriais suinteresuotas pats fiureris“, V. Molotovas vengia susitikti su Šulenburgu. Liepos pabaigoje, pajutę, kad trijų šalių derybos įgauna pagreitį, vokiečiai suaktyvino savo veiksmus. Liepos 26 d. K. Šnurė, Ribentropo parėdymu, iškviečia G. Astachovą neoficialaus pokalbio. K. Šnurė nurodė, kad esami politiniai santykiai ir aiški TSRS antivokiška pozicija galėtų būti reorganizuoti „atsižvelgiant į tarpusavio gyvybinius politinius interesus“. Astachovas pastebėjo, kad tinkamiausias žodis, kuris apibūdino esamą Tarybų Sąjungos politinę situaciją – apsupimas. „Antikominterno paktas“, Miuncheno susitarimas, kuris suteikė Vokietijai laisvas rankas Rytų Europoje, įtraukė Pabaltijo šalis, Suomiją ir Rumuniją į Vokietijos interesų sferas, – tai Maskva vertina kaip grėsmės stiprėjimą. Šių faktų šviesoje Tarybų Sąjunga nemato teikiamų poslinkių Vokietijos politikoje.“[199]

Bet vokiečiai buvo pasiryžę brangiai mokėti už susitarimą su Tarybų Sąjunga. Rugpjūčio 2 d. Ribentropas plačiau atskleidė Vokietijos ketinimus. Jis nurodė, kad yra galimybė pertvarkyti TSRS ir Vokietijos santykius nesikišant į viena kitos vidaus reikalus ir susilaikant nuo politikos, liečiančios abiejų pusių gyvybinius interesus. Ribentropas atkakliai dėstė mintį, kad tarp Baltijos ir Juodosios jūrų nėra problemų, kurių negalima būtų išspręsti. „Baltijoje, – jo žodžiais, – pakankamai vietos abiem šalims, ir Rusijos interesai čia nebūtinai turi susidurti su vokiečių. O dėl Lenkijos, tai Vokietija atidžiai ir šaltakraujiškai seka įvykius, bet provokacijos atveju atsiskaitymas įvyks per savaitę.“ Pokalbyje Ribentropas davė suprasti, kad Vokietija seka TSRS, Anglijos ir Prancūzijos derybas ir kad nuo Berlyno priklauso, kur pagaliau pasuks Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės. Esą, kaip bepakryptų įvykiai, savitarpio supratimas su Maskva pageidautinas.[200]

Kitą dieną, rugpjūčio 3-ąją, Ribentropo mintis Šulenburgas išdėstė V. Molotovui. Bet ir šį kartą V. Molotovas liko abejingas vokiečių kalboms. Tarybų Sąjunga rimtai ketino susitarti su Anglija ir Prancūzija. Rugpjūčio 4 d. Šulenburgas telegrafavo į Berlyną: „Aš susidariau atitinkamą įspūdį, kad dabartiniu metu tarybinė vyriausybė nusprendė sudaryti sutartį su Anglija ir Prancūzija <…>“.[201]

Sprendimą lygiagrečiai su vykstančiomis TSRS, Anglijos ir Prancūzijos trišalėmis derybomis pradėti derybas su Vokietija TSKP CK politbiuras priėmė tik rugpjūčio 11 d., kai paaiškėjo Anglijos nenoras susitarti. Likimo ironija: tą pačią rugpjūčio 11-ąją Hitleris pasikvietė Tautų lygos vyriausiąjį komisarą Dancige K. Burkhartą (Burkhardt) ir kreipėsi į jį su prašymu padaryti „gerą paslaugą“ – padėti paaiškinti Vakarams lenkų ir vokiečių priešpriešos esmę. „Viskas, ką aš darau, – pabrėžė Hitleris, – nukreipta prieš Rusiją; jei Vakarai tokie kvailiai ir akli, kad to nesupranta, aš būsiu priverstas susitarti su rusais, sumušti Vakarus, ir vėliau, po jų pralaimėjimo, surinkęs visas savo jėgas, pasukti prieš Tarybų Sąjungą. Man reikia Ukrainos, kad niekas, kaip praeitą karą, negalėtų mūsų1marinti badu.“[202] „Tai, –rašo rusų tyrinėtojas Valentinas Falinas, – buvo signalas Vakarams, specialiai pritaikytas trišalių karinių derybų Maskvoje pradžios datai. Girdi, nepasitikėkite per daug tarybomis, ir audra aplenks Vakarus. Atiduokite Vokietijai Lenkiją, ir bolševikinio aštuonkojo galva bus jums atnešta ant aukų lėkštutės.“[203]

Davęs nurodymą pradėti derybas su Vokietija, Stalinas dar kurį laiką svyravo. Lūžis įvyko rugpjūčio 19-20 dienomis, kai ant jo rašomojo stalo gulė neginčijami liudijimai apie Vokietijos ir Anglijos slaptas derybas bei žvalgybos aptikta minėtoji Britanijos vyriausybės instrukcija savo karinei misijai Maskvoje neprisiimti jokių įsipareigojimų. O čia dar Lenkija oficialiai pareiškė, kad ji jokiomis aplinkybėmis bepraleis per savo šalį tarybinės kariuomenės Vokietijos agresijos atveju, o tai faktiškai padarė nebegalimą TSRS pagalbą, nes TSRS tiesioginių sienų su Vokietija neturėjo. Kaip jau pabrėžėme, vokiečių istorikas M. Freindas labai taikliai pastebėjo: „Vakarų valstybės norėjo išrasti apskritimo kvadratūrą – Tarybų Sąjunga turėjo kariauti su Vokietija, būdama lyg stratosferoje, nevesdama savo kariuomenės prieš Vokietiją per Lenkijos teritoriją, t. y. vieninteliu galimu keliu! Todėl derybos tarp Vakarų valstybių ir Tarybų Sąjungos buvo nutrauktos, jos negalėjo nepatirti nesėkmės.“[204]

Rugpjūčio 19 d. V. Molotovas informuoja F. Šulenburgą, kad tarybinė vyriausybė sutinka priimti fon Ribentropą Maskvoje, ir kad jo vizitas galėtų įvykti rugpjūčio 26-27 dienomis po to, kai bus paskelbtas TSRS ir Vokietijos kredito ir prekybos susitarimas, kurio derybos tuo metu vyko Berlyne.[205] Hitleris ne juokais sunerimo. TSRS pasiūlyta Ribentropo vizito į Maskvą data sumaišė visus jo planus. Rugpjūčio 26-ąją Hitleris buvo planavęs Lenkijos kampanijos pradžią. Tą dieną jis ruošėsi smogti pirmą smūgį Lenkijai.[206] Dabar galima tik spėlioti, ar žinojo apie tai Maskvoje? Hitleris skuba. Skubos tvarka rugpjūčio 19 d. buvo pasirašytas Tarybų Sąjungos ir Vokietijos kredito ir prekybos susitarimas. Tokiu būdu buvo pašalinta paskutinė kliūtis Ribentropo vizitui į Maskvą, ir Hitleris imasi žygių paankstinti Ribentropo vizitą. Rugpjūčio 21 d. laiške Stalinui jis primygtinai prašo priimti Ribentropą rugpjūčio 22-ąją, vėliausiai 23 dieną. Hitleris kiek pakelia slaptingumo uždangą. „Įtampa tarp Vokietijos ir Lenkijos, – jis rašo, – darosi nepakenčiama <…>, krizė gali kilti diena iš dienos.“ Laiške Hitleris nurodo, kad Ribentropas „turi visaapimančius ir neribotus įgaliojimus paruošti ir pasirašyti nepuolimo paktą ir protokolą“.[207] Tą pačią dieną, 13 vai., F. Šulenburgas perdavė laišką V. Molotovui. Hitleriui tik lieka laukti Stalino atsakymo. Dėl visa ko Tempelhofe šalia fiurerio asmeninio „Junkerso“, kuriuo Ribentropas turėjo skristi į Maskvą, stovėjo ir britų spectarnybų „Lokchid 12A“, kuris turėjo nuskraidinti Geringą į Čekersą slaptam susitikimui su N. Čemberlenu ir E. F. Halifaksu. Koks lėktuvas pirmas pakils į orą, kokį kursą jis paims – į Maskvą ar į Londoną? – nuo to priklausė, kaip rutuliosis tolesni įvykiai Europoje, o gal ir visame pasaulyje. Tačiau ir Tarybų Sąjunga parodė pavydėtiną operatyvumą. Po dviejų valandų, 17 vai., V. Molotovas įteikė F. Šulenburgui Stalino atsakymą. Stalinas sutiko, kad Ribentropas atvyktų į Maskvą rugpjūčio 23 d.[208] Tačiau Berlyną ši žinia pasiekė tik antrą valandą nakties. Kodėl taip ilgai Stalino atsakymas užsigulėjo Vokietijos pasiuntinybėje Maskvoje, lieka mįsle.

Rugpjūčio 22 d. tarybinė spauda pirmą kartą pranešė apie vykstančias TSRS ir Vokietijos derybas. Laikraštis „Izvestija“ tą dieną rašė: „Po to, kai buvo sudarytas TSRS-Vokietijos prekybos-kredito susitarimas, iškilo klausimas pagerinti Vokietijos-TSRS politinius santykius. Įvykęs tuo klausimu nuomonių pasikeitimas tarp Vokietijos ir TSRS parodė abiejų šalių esantį norą sumažinti politinių santykių tarp jų įtempimą, pašalinti karo grėsmę ir sudaryti nepuolimo paktą“. Maskvoje ėjo paskutinieji pasiruošimai pasirašyti sutartį. Tiesa, neapsieita be nuotykių. Lėktuvas su J. Ribentropu Velikije Lūki rajone buvo per klaidą apšaudytas PLG priemonių, bet laimingai pasiekė Maskvą. Sutarties pagrindu buvo priimtas tarybinis kontrprojektas, Molotovo perduotas Šulenburgui rugpjūčio 19-ąją, po to, kai vokiečių projektas tarybinės pusės buvo atmestas. Slaptą protokolo projektą atvežė Ribentropas. Greitomis išspausdinti sutarties tekstai ir slaptasis protokolas su ranka padarytomis pataisomis buvo pasirašyti antrą valandą nakties į rugpjūčio 24-ąją. Taip lengvu rankos mostelėjimu Tarybų Sąjunga ir Vokietija pasidalijo „interesų sferomis“. Tie interesai apsprendė Pabaltijo šalių likimus: Estija ir Latvija pateko j tarybinių „interesų sferą“, Lietuva liko Vokietijos sferoje. Nepuolimo paktas turėjo dar tąsą, kuri perkopė „interesų sferas“, bet apie tai vėliau.

Išsipildė tai, apie ką yra pranašavę labiausiai toliaregiai Anglijos politikos ir karo veikėjai. Negalima tapo galima.

Vokietijos ir TSRS pasidalijimas „interesų sferomis“ mažų tautų sąskaita, be abejo, buvo akiplėšiškas iššūkis žmogiškajai moralei ir tarptautinei teisei. Bet ar tuometiniame beprotiškame pasaulyje buvo morali politika? Ar tarptautiniuose santykiuose vyravo tarptautinės teisės normos? Nebuvo išimtis nei Tarybų Sąjunga, nei Vakarų demokratijos. V. Čerčilis rasė, kad „žavinčiųjų Vakarų demokratija Vakarų valstybių diplomatinių santykių istorijoje – ištisų nusikaltimų, žmonijos nelaimių ir beprotybės sąrašas <…>. Po pačių kruopščiausių paieškų mes vargu ar rasime ką nors panašaus tokiam staigiam ir visiškam atsisakymui nuo penkis ar šešis metus trukusios geradvasiško taikstymosi politikos ir išreikštam pasiryžimui eiti j aiškiai neišvengiamą karą kur kas blogesnėmis sąlygomis, pačiais didžiausiais mastais“.[209] Kiekviena valstybė kovojo už savo būvį, savo išlikimą, nesiskaitydama su jokiais varžymais, tik galimybės buvo skirtingos. Ką tokiomis sąlygomis, kai Anglija ir Prancūzija atsisakė sudaryti bendrą antihitlerinį frontą, liko daryti Tarybų Sąjungai? Pasilikti vienai prieš visą likusį pasaulį? Ar įsivelti į konfliktą su Vokietija, būnant tam visai nepasiruošus, t. y. faktiškai daryti tai, ko siekė Miuncheno politikos strategija. Bet ar tai tarnautų kovai prieš nacizmą? Laikas buvo Tarybų Sąjungos sąjungininkas.

Didžiavalstybinis mąstymas buvo būdingas ne vien Tarybų Sąjungai. Karas ir tuometinės istorinės realijos uždėjo jam savo antspaudą. Per daug buvo pastatyta ant kortos. Reikalas ėjo apie grėsmę visai žmonijai, civilizacijai. V. Čerčilis yra išsireiškęs, kad tarybinės vyriausybės veiksmai tomis lemiamomis rugpjūčio dienomis buvo išmintingi, o jos politiką pavadino „labai realistiška“. „Aukščiausias teisėjas, – tikino V. Čerčilis, – yra mūsų sąžinė. Mes kovojame už tai, kad būtų atstatytas įstatymo viešpatavimas ir apginta mažų tautų laisvė. Veikdami Tautų lygos įstatų vardu ir kaip faktiški lygos ir visų tų idealų, kuriais ji grindžiasi, mandatarai, mes turime teisę – dar labiau, mums diktuoja pareiga – laikinai atmesti įstatymų sąlygines nuostatas, kurias įtvirtinti ir atstatyti mes siekiame. Mažos tautos neturi mums surišti rankų, kada mes kovojame už jų teises ir laisves. Negalima leisti, kad rūsčios grėsmės valandą įstatymo raidė atsistotų kelyje tų, kurie pašaukti ją ginti ir įgyvendinti“.[210] 1939 m. rugsėjo mėnesį, būdamas jūrų ministras paskutiniame N. Čemberleno kabinete, Čerčilis rekomendavo ignoruoti Skandinavijos šalių neutralumo statusą ir įtraukti jas į Didžiosios Britanijos karines operacijas. Gruodžio 16 d. rašte vyriausybės nariams Čerčilis pasiūlė preventyviai okupuoti Norvegiją ir Švediją ir „sutikti vokiečių grobikus Skandinavijos žemėje“. „<…> Kokius formalius tarptautinės teisės pažeidimus mes nepadarytu- mėm, – buvo sakoma rašte, – kadangi nevykdysime nežmoniškų aktų, neprarasime neutralių šalių simpatijų. Panašūs veiksmai taip pat neturės kokios nors neigiamos įtakos Jungtinėms Amerikos Valstijoms, tai didžiausiai neutraliai šaliai. Mes turime pagrindą manyti, kad JAV požiūris į šį klausimą su maksimaliu noru mums padėti.“[211]

Esamas tyrinėtojo dispozicijoje dokumentų ir liudijimų bankas akivaizdžiai rodo, kad TSRS ir Vokietijos nepuolimo paktas nebuvo nei prioritetinės, nei tikslinės Tarybų Sąjungos užsienio politikos išdava, o priverstinis aktas žlugus trijų šalių deryboms dėl kolektyvinio saugumo sistemos. Čerčilis rašė, kad 1939 m. rugpjūčio tarptautiniai įvykiai „parodė, kaip pragaištingai sužlugo Anglijos ir Prancūzijos politika bei diplomatija keliolikai metų“. Profesorius A. Teiloras tvirtina: „Tarybų Rusija siekė ne grobimo, bet Europos saugumo. Tai akivaizdu. Tarybiniai valstybės veikėjai… nepasitikėjo Hitleriu. Sąjunga su Vakarų valstybėmis jiems atrodė mažiau pavojingas dalykas… Tarybinė vyriausybė pasisuko į Vokietijos pusę tiktai tada, kai įsitikino, jog šios sutarties sudaryti negalima.“[212]

Tam tikru disonansu pateiktiems dokumentams ir liudijimams skamba K. Škirpos perduoti mums Tarybų Sąjungos laikinojo patikėtinio Vokietijoje G. Astachovo žodžiai, išsakyti pokalbyje su juo 1939 m. rugpjūčio pirmomis dienomis. Anot K. Škirpos, G. Astachovas jam „konfidencialiai“ paaiškino, jog „Sovietų Rusijai nesą būtino reikalo susitarti su Anglija, nes susiklosčiusioje situacijoje Anglijos pagalba Sovietų Rusijai mažiau reikalinga nei SSSR pagalba Anglijai…“ ir kad „<…> vokiečiai tiesiog neriasi iš kailio, kad tik Sovietų Rusijai įtikus“. Lietuvos istorikas Algimantas Kasperavičius, pateikęs šį K. Škirpos mitą, rašo, kad „sovietų diplomatas užuolankomis, diplomatine kalba, bet vis dėlto gana atvirai pripažino lietuvių kolegai, kad išsisukinėdamas nuo partnerystės su britais ir prancūzais Kremlius iš tiesų rezga geopolitiškai sau naudingesnę alternatyvą“.[213] Deja, neturime šio G. Astachovo pokalbio užrašo varianto (toks užrašas, be abejo, saugomas Rusijos užsienio reikalų ministerijos archyve) ir neturime su kuo lyginti. Ir vis dėlto K. Škirpos pokalbio su G. Astachovu interpretacija, gerai žinant ką G. Astachovas yra kalbėjęs ir rašęs, reikia rimtai suabejoti. Pačiuose K. Škirpos pateiktuose Astachovo žodžiuose, kad Anglijai Rusijos pagalba labiau reikalinga, nei Rusijai Anglijos pagalba, nieko blogo įžvelgti negalima. Šią mintį ne kartą pabrėžė ir V. Čerčilis. Po Vokietijos TSRS užpuolimo V. Čerčilis net yra išsireiškęs, kad Rusijos laukuose Rytų fronte sprendžiamas ir Anglijos likimas. Tačiau tai jokiu būdu neneigia nenuginčijamo fakto, kad TSRS stengėsi sukurti kolektyvinio saugumo sistemą, viešai įvardinusi Vokietiją kaip potencialų agresorių, ir nuoširdžiai siekė susitarti su Didžiąja Britanija ir Prancūzija dėl tokio saugumo sistemos sudarymo. Tai ir atitiko jos geopolitinius interesus. Vokiečiai iš tikrųjų „nėrėsi iš kailio“ zonduodami dirvą deryboms su Tarybų Sąjunga. 1939 m. rugpjūčio pirmomis dienomis jokių politinių derybų tarp Vokietijos ir TSRS dar nevyko. Posūkis į Vokietiją, kaip dabar tiksliai žinoma, įvyko vėliau, ir G. Astachovas apie tai, kada kalbėjosi su Škirpa, žinoti dar negalėjo.

Ne visi tiek Tarybų Sąjungoje, tiek Vokietijoje, priėmė TSRS ir Vokietijos nepuolimo paktą. Vokietijoje šis Hitlerio žingsnis kariniuose sluoksniuose buvo sutiktas įvairiai – nuo visiško palaikymo iki atviro priešiškumo. Feldmaršalas Viclebenas manė, kad „suartėjimas su Rusija“ yra principe klaidingas.[214] Daugelis galvojo, kad strateginiai sutarties nuostoliai persvers taktinę naudą. Generolas pulkininkas Liudvigas fon Bekas 1939 m. lapkričio 20 d. rašė, kad reicho sėkmė kare prieš Lenkiją nuvertinta TSRS įsikišimu į Vakarus.[215] 1939 m. gruodžio mėnesį vermachto vyriausiajai vadovybei (OKW) buvo įteiktas Lidicho memorandumas, kuriame jis nurodė, jog galima buvo pilnai susitarti su Anglija ir išgelbėti Europą nuo priešo numerio vienas – Tarybų Rusijos, bet Hitleris daro kažką priešinga. Tuo tarpu [Rusija] baisiai išsiplečia“.[216] Pasmerkė sutartį ir K. Gerdeler, nurodęs, kad „bolševizmo pasistūmimas iki pat Vokietijos sienų sudaro grėsmę visai Europos kultūrai, išrauna su šaknimis Pabaltijo germanizmą ir yra tautinė gėda“.[217]

Tarybų Sąjungoje Molotovo-Ribentropo paktą žmonės sutiko be entuziazmo, labai santūriai, nors, suprantama, stalinizmo sąlygomis viešo nepritarimo jam negalėjo būti. Visuomenė, kurioje buvo labai stiprios antifašistinės nuotaikos, psichologiškai nebuvo pasiruošusi tokiam staigiam posūkiui. Vokiečių ir tarybinių karių „draugystės“ demonstravimas šokiravo ne vieną. Tačiau žmonės suprato svarbiausia: kol kas karo, o to jie daugiausia ir bijojo, nebus. Jie be galo pasitikėjo Stalino išmintimi. Apie slapto protokolo buvimą niekas nenutuokė, nors, kaip dabar žinoma, slaptojo protokolo turinys jau kitą po pasirašymo dieną tapo žinomas JAV žvalgybai. Pats slaptojo protokolo buvimas nebuvo kažkas neįprasto tarptautinės diplomatijos praktikoje. Slaptą papildomą protokolą turėjo taip pat 1939 m. rugpjūčio 25 d. sudarytas Anglijos ir Lenkijos savitarpio pagalbos paktas. TSRS, Anglijos ir Prancūzijos trišalėse derybose Anglija pasiūlė prie sutarties pridėti slaptą priedą su papildomais straipsniais. Svarbu, žinoma, ne forma, svarbu – turinys, nors skaidri politika neturi ko slėpti nuo tautos. O turinys buvo amoralus. Tarybų Sąjunga pagal savo prigimtį neturėjo moralinės teisės kalbėti ta kalba, kuria šimtmečiais kalbėjo pasaulio galiūnai ir kuri buvo priimta tame beprotiškame pasaulyje. Slaptas protokolas diskreditavo tas vertybes, kurias TSRS pati skelbė.

Atsisakymas nuo prievartos naudojimo savitarpio santykiuose savaime nėra smerktinas aktas, ypač pasauliui pavojingu momentu. Kaip kiekviena valstybė, Tarybų Sąjunga turėjo visišką teisę imtis priemonių savo saugumui užtikrinti. Bet už tai reikėjo mokėti. Ir brangiai. Istorikų ginčas, kas kam „permokėjo“: ar Hitleris Stalinui už pažadėjimą netrukdyti susidoroti su Lenkija, ar Stalinas Hitleriui už pasižadėjimą nepulti TSRS ir netrukdyti jai susigrąžinti 1920 m. lenkų atplėštas Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją, yra neproduktyvus užsiėmimas. Šiandien gerai žinoma, kad ir Hitleriui nepavykus sudaryti TSRS ir Vokietijos nepuolimo pakto, jis vis tiek neatsisakytų Lenkijos užgrobimo. „Visos Vakarų valstybės, – rašo Amerikos istorikas F. Šumanas, – labiau norėjo Lenkijos žlugimo, nei kad ją gintų Tarybų Sąjunga. Ir visi tikėjosi, jog dėl to kils karas tarp Vokietijos ir TSRS.“[218] Tokių įvykių eigos pasekmės antinaciniam pasauliui būtų kur kas sunkesnės. Hitleris ne tik būtų priėjęs prie pat gyvybinių TSRS rajonų, bet, kas galėtų pasakyti, ar nebūtų tada Hitleris „pakeliui“ ir „išsprendęs Baltijos problemą“ ir kaip buvo numatyta planu „Vais“, kartu atgriebęs ir Lietuvą, ir Latviją „iki Kurliandijos sienų“.

1939 m. m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. TSRS ir Vokietijos sutarčių slapti protokolai niekuomet nei preliminariai, nei vėliau nebuvo svarstomi nei TSRS vyriausybėje, nei TSKP CK Politiniame biure. Jie nebuvo pristatyti ratifikuojant šias sutartis TSRS Aukščiausiojoje Taryboje. Prie jų negalėjo prieiti net TSKP CK Politinio biuro nariai. Pertvarkos metais visuomenei, visų pirma Pabaltijo šalių visuomenei, reikalaujant buvo sudaryta speciali komisija, kuriai buvo pavesta peržiūrėti tų protokolų teisinį pagrindą. Priimtame jų išvadų pagrindu TSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarime konstatuojama, kad pridėtas prie TSRS ir Vokietijos nepuolimo sutarties „slaptasis papildomas protokolas“ tiek savo sudarymo metodu, tiek turiniu yra nuėjimas nuo lenininių užsienio politikos principų“. Esamas jame TSRS ir Vokietijos „interesų sferų“ pasidalijimas teisiniu aspektu prieštarauja eilės trečiųjų šalių suverenumui ir nepriklausomybei. Pagal požymių visumą suvažiavimas 1939 m. rugpjūčio 23 d. protokolą ir kitus slaptus susitarimo su Vokietija dokumentus pripažino neturinčiais galios ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo dienos. Tokį pripažinimą padarė ir Vokietijos pusė.

Lietuva gyveno įprastą gyvenimą, nenutuokdama, kas jos laukia. Bet tai jau buvo kitas laikas. Molotovo-Ribentropo paktas pradėjo naują lietuviškojo laiko atskaitos tašką į nežinomybę. Berlynas ir Maskva žaidė jos likimu.

Lietuvos vyriausybė nesugebėjo blaiviai vertinti susidariusios tarptautinės padėties, perkąsti užkulisinių žaidimų ir taikiai plaukiojo Miuncheno farvateryje. Apibūdindamas Lietuvos tarptautinę padėtį ir jos užsienio politiką, URM Politikos departamento direktorius E. Turauskas 1939 m. rugpjūčio 23 d., t. y. dvi dienos po TSRS ir Vokietijos nepuolimo pakto priėmimo, rašė Lietuvos atstovui Paryžiuje P. Klimui: „Mes gerai suprantame, jog mūsų būklė po to, kai anglai ir prancūzai nusistatė griežtai kovoti su Vokietijos-Italijos planais, pasiryždami net stoti karan, reikalauja didesnio jautrumo mūsų santykiams su anglais bei prancūzais, nes, jei – iš vienos pusės – prancūzai atidžiai seka, kas pas mus darosi, tai iš antros pusės vokiečiai dar intensyviau tai daro, „registruoja“ ir reaguoja. Būdami tokioje padėtyje, mes stengiamės, kiek galime, savo santykius taip derinti, kad kuo mažiausiai įtarimų bei priekaištų susilauktumėme tiek iš vienos, tiek iš antros grupės“.[219]

Būdama blogai informuota apie užkulisinius žaidimus, kurie vyko tarp didžiųjų valstybių, Lietuva pernelyg pasitikėjo oficialiais pareiškimais. Lietuvos vyriausybė taip ir nesuprato žaidimo, vykusio aplink Lenkiją, pervertino Anglijos ir Prancūzijos garantijas, duotas jai 1939 m. kovo 30 d. Anglijos užsienio reikalų ministro pavaduotojo Aleksandro Kadogano žodžiais, šios garantijos buvo „baisus žaidimas“. Ir todėl, kad davė lenkams melagingą viltį, ir todėl, kad Anglija atidavė Varšuvai spręsti likiminį klausimą: būti taikai ar karui, kokiam karui ir kada“.[220] Didžiosios Britanijos pasiuntinys Vokietijoje Nevilis Hendersonas 1939 m. rugpjūčio 26 d. Anglijos vyriausybės posėdyje pažymėjo: „Mūsų garantijos Lenkijai reali vertė tame, kad Lenkijai būtų suteikta galimybė pradėti sureguliavimą su Vokietija.“[221]

Istorijos įvykių eiga parodė, kad nė viena šalis, būtų ji maža ar didelė, atskirai paėmus, viena tuometiniame pasaulyje negalėjo atsilaikyti prieš agresiją. Lietuvos, taip ir kitų Pabaltijo šalių, paskelbtas neutralitetas, žlugus mėginimams sudaryti kolektyvinio saugumo sistemą, negalėjo tarnauti šydu prieš galimą agresiją. Neutralitetas buvo tik lyg figos lapelis, kuriuo prisidengus šios šalys plaukiojo istorijos pasroviu, paklusniai sutikdamos savo likimą. Ieškojimas išeities „sustiprinant neutralitetą iš vidaus“ sudarant Lietuvos, Latvijos ir Estijos karinę savitarpio pagalbos sutartį, iš tikrųjų buvo tik žaidimas smėlio dėžėje, ir nieko negalėjo pakeisti. Į V. Molotovo klausimą, „ar duoda ką nors Lietuvai Baltijos Antantė“, L. Natkevičius paaiškins, kad Baltijos Antantė, kurios idėjai pritaria Anglija ir Prancūzija, kaip mano Lietuva, sustiprins Lietuvos tarptautinę padėtį. Vis dėlto daugelis Lietuvoje suprato savo neutraliteto nepatvarumą ir ieškojo kelių jį sustiprinti. L. Natkevičiaus žodžiais, išsakytais V. Molotovui 1939 m. gegužės 10 d., Lietuva, nors ji ir turėjusi nepuolimo sutartį su Vokietija, „žiūri teigiamai į vienapusiškas garantijas iš TSRS pusės“.[222]

Sudaręs nepuolimo paktą su Tarybų Sąjunga, Hitleris nusprendė pademonstruoti pasauliui savo raumenis, ir niekas negalėjo šio sprendimo pakeisti. Prasidėjo naujas Europos istorijos etapas. Žmonija atsidūrė prieš pasirinkimą.

Šaltinis: Lietuva Antrajame pasauliniame kare 1939-1945. Naujas požiūris į dramatišką istorijos tarpsnį  / Peisachas Freidheimas. – Vilnius: Politika, 2008. – pp. 13-90.

---

[1] Gustainis V. Be kaltės. Vilnius, 1989, p. 9-10.

[2] Безыменский Л. Разгаданные загадки третьего рейха. Кн. 2. Москва, 1984, с. 9-10.

[3] Hoper W. Die Entfesselung des zweiten Weltkrieges. Eine Studio über die internationalen Beziehungen im Sommer 1939. Mit Dokumenten. Frankfurt a/M-hamburg, 1960, S. 7.

[4] История Второй мировой войны (toliau UBMB) 1939-1945. т. 2, Москва, 1974, с. 426-427.

[5] Ten pat, p. 428.

[6] Ludendorf E. Der Totale Krieg. München, 1935, S. 9-10.

[7] „Die deutsche Volkskraft“, 1935, Nr. 11, S. 114.

[8] Die Vollmacht des Gewissens. München, 1956, S. 219.

[9] UBMB. T. 1, Москва, 1973, с. 150-151.

[10] Schüddekopf O. Das Heer und die Republik. Qvellen zur Politik der Reichswehrführung 1918 bis 1923. Hannover-Frankfurt a/M, 1955, S. 281-282.

[11] Rauschning H. Gespräche mit Hitler. Zürich-New-York, 1940, S. 16.

[12] Der Nationalsozialismus 1933-1945 im Dokumenten. Ytrausgegeben von W. Hofer. Frankfurt a/M, 1957, S. 84-86.

[13] Nürenberger Dokumente Herausgegeben von Peter de Mendelssohn. Hamburg, 1947, S. 20.

[14] Was wirklich geschah. Die diplomatischen Hintergründe der deutschen Kriegspolitik. Herausgegeben von Holldack. München, 1949, S. 285-292.

[15] Безыменский Лев. Германские генералы с Гитлером и без него. Москва, 1964, с. 105.

[16] Документы и материалы кануна Второй мировой войны. Т. 1. Москва, 1948, с. 70.

[17] Фалин Валентин. Второй фронт. Антигитлеровская коалиция: конфликт интересов. Москва, 2000, с. 57.

[18] Papers and memoirs of Josef Lipski Ambasador of Poland, Diplomat in Berlin 1933-1939 (toliau: Lipski Papers). New-York, 1968, p. 323, 328, 331, 336.

[19] Ten pat, p. 354; Фалин Валентин. Второй фронт…, с. 60-61.

[20] Tarybų Lietuvos enciklopedija (toliau TLE). T. 2, Vilnius, 1986, p. 513.

[21] Фалин Валентин. Второй фронт…, с. 58.

[22] Hill Leonidas E. Die Weizsäcker – Papiere. 1939-1950 (toliau Weizsäcker-Papiere). Frankfurt, Berlin, Wien, 1974, S. 118-119.

[23] Документы и материалы из предистории Второй мировой войны. Т. 1. Их архива германского министерства иностранных дел. Москва, 1948, док. 1.

[24] Фалин Валентин. Второй фронт…, с. 46.

[25] Nürnberger Dokumente…, S. 70.

[26] Фалин Валентин. Второй фронт…, с. 63.

[27] The Diplomatic Diaries of Oliver Harvey. 1937-1939. London, 1970, p. 222.

[28] Nicolson Harold. Diaries and Letters. 1930-1939. London, 1966, p. 359; Фалин Валентин. Второй фронт…, с. 63.

[29] Didžiosios Britanijos vyriausybės posėdžių protokolai „Cabinet Papers, Minutes, Conclusions and Confidential Annexes in the Public Record Office“ (toliau: PRO)

[30] Iš 1941 m. vasario 26 d. gen. Franco laiško Hitleriui. Cit. pagal: Безыменский Лев. Германские генералы…, с. 104.

[31] Крал В. План Zet. Москва, 1978, с. 226.

[32] Безыменский Лев. Германские генералы…, с. 114-115.

[33] Документы и материалы кануна Второй мировой войны. Т. 1, с. 241.

[34] Cit. pagal: Фалин Валентин. Второй фронт…, с. 66.

[35] Ten pat, p. 67.

[36] Dalton H. The Fateful years: Memoirs. 1931-1935. London, 1957, p. 195; Год кризиса. 1938-1939. Документы и материалы. Т. 1. Москва, 1990, с. 7.

[37] Документы и материалы кануна Второй мировой войны. Т. 1, с. 318.

[38] Документы по истории мюнхенского сговора 1937-1939 г.г. Издание МИД СССР и МИД ЧССР. Москва, 1979, с. 312.

[39] Foreign Relations of the United States. Diplomatic Papers (далее: FRUS). Vol. 1. 1938, p. 541; Фалин Валентин. Второй фронт…, с. 66.

[40] Фалин Валентин. Второй фронт…, с. 70-71.

[41] Was Wirklich geschah…, S. 354.

[42] TLE, t. 2, p. 329, 330.

[43] Ten pat, p. 329.

[44]   Ten pat, p. 325.

[45] Straipsnis be parašo, bet jo autorius – Justas Paleckis.

[46] 91,4 proc. tikinčiųjų Klaipėdos krašte sudarė evangelikai (vyravo liuteronai). žr. TLE. T. 2, p. 329.

[47] Paleckis Justas. Ieškojome kelių tikrų. Vilnius, 1987, p. 49-50,51.

[48] Ten pat, p. 51.

[49] Ten pat, p. 59.

[50] Ten pat, p. 59-60.

[51] „Lietuvos žinios“, 1934 02 05.

[52] TLE. T. 3, p. 216; t. 4, p. 616.

[53] Urbšys J. Lietuva lemtingiausiais 1939-1940 metais. Vilnius, 1988, p. 9.

[54] Cit. pagal: Paleckis Justas. Ieškojome…, p. 304.

[55] Didysis lietuvių tautos priešas. Bruklinas-Niujorkas, 1943, p. 169; Paleckis Justas. Ieškojome…, p. 295-296.

[56] Was wirklich geschah…, S. 354.

[57] Akten zur deutschen auswärtigen Politik (toliau: ADAP). Ser. D. Bd. V. Baden-Baden, 1953, S. 396-399.

[58] Raštikis S. Įvykiai ir žmonės. T. 3. Čikaga, 1972, p. 376-377.

[59] Grinius K. Pro memoria. „Naujienos“, 1971 08 30.

[60] Raštikis S. Įvykiai ir žmonės, p. 377.

[61] Ten pat, p. 378.

[62] Ten pat, p. 40.

[63] Dokuments on German Foreign Policy. 1918-1945 (toliau: DGFP) Series D. Vol. 5. Washington, 1953, p. 498-499; Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža. T. 2. Vilnius, 1978, p. 436.

[64] Raštikis S. Įvykiai ir žmonės, p. 40.

[65] Ten pat, p. 378.

[66] ADAP. Serie D. 1937-1945. S. 413, Nr. 372; Raštikis S. Įvykiai ir žmones, p. 378.

[67] Палецкис Ю. В двух мирах. Москва, 1974, с. 258.

[68] Gustainis V. Be kaltes, p. 15-16.

[69] Год кризиса …, т. 1, док. 217, с. 316.

[70] Кимхе Д. Несостоявшаяся битва. Пер. с англ. Москва, 1971, с. 36.

[71] Год кризиса …, т. 1, док. 222, с. 320.

[72] Grybauskas S. Lietuvos vyriausybes reakcija j nacistines Vokietijos politiką Klaipėdos krašto lietuvių atžvilgiu (1939 03 23 – 1940 06 15). Genocidas ir rezistencija, 1998, Nr. 1(3), p. 72.

[73] TLE. T.4, p. 676.

[74] Urbšys J. Lietuva …, p. 7-8.

[75] Год кризиса …, т. 1, с. 320.

[76] Urbšys J. Lietuva …, p. 11.

[77] Год кризиса …, т. 1, док. 217, с. 315-316.

[78] Urbšys J. Lietuva, p. 9.

[79] Год кризиса …, т. 1, с. 319 (Iš N. Pozdniakovo pokalbio su Lietuvos ministrų kabineto kanceliarijos viršininku).

[80] Urbšys J. Lietuva …, p. 12.

[81] Ten pat, p. 95-96.

[82] Raštikis S ., p.40

[83] Год кризиса …, т. 1, с. 319 (13 N. Pozdniakovo 1939 03 23 telegramos ] Maskvą).

[84] Grinius K. Pro memoria. „,Naujienos”, 1971 08 31.

[85] Grybauskas S. Lietuvos vyriausybés …, p. 77.

[86] Žostautaité P. Klaidédos kraštas 1923-1939. Vilnius, 1992, p. 351.

[87] Grybauskas S. Lietuvos vyriausybés …, p. 77.

[88] Год кризиса …, т. 1, док. 2376 с. 344.

[89] Venclova A. Jaunystės atradimas. Kaunas, 1981, p. 1981, p. 369-370.

[90] Urbšys J. Lietuva …, p. 15.

[91] История высшей политики СССР. 1917-1945 (toliau: UBП] СССР). Т 1. Москва, 1980, с. 346.

[92] Lietuvos aidas, 1938, Nr. 444; Atamukas S. LKP kova prieš fašizmą, už Tarybų valdžią Lietuvoje. Vilnius, 1958, p. 210.

[93] Cit. pagal: Правда, 1938, Nr. 314.

[94] Безыменский Л.А. Германские генералы …, с. 114-115. L. Bezymenski klaidingai nurodo laiško datą 1939 m. Turi buti: „1938 m.“

[95] Musteikis K. Prisiminimo fragmentai. Vilnius, 1989, p. 33.

[96] Raštikis S. Ivykiai ir žmonés, p. 358.

[97] Urbšys J. Lietuva … p. 9-10.

[98] TLE. T. 2. p. 329.

[99] Shirer W. The Collapse of the Third Republic. In Inquiry into the Fall of France in 1940. New York, 1970, p. 424.

[100] СССР в борьбе за мир накануне Второй мировой войны (сентябрь 1938 – август 1939). Документы и материалы. Москва, 1971, с. 264.

[101] Ten pat. p. 265.

[102] Документы и материалы кануна Второй мировой войны. 1937-1939. Т.2. Москва, 1981, с. 71-72; Год кризиса … Т.1, док 271, с. 382.

[103] Год кризиса … Т.1, док 316, с. 425-426.

[104] Namon L. L’elabaration de la politique etangére. Parys, 1969, p. 25.

[105] Полит Г. Избранные статьи и речи (1919-1939), Москва, 1955, с. 345.

[106] Truchanovskis V. Vinstonas Cerčilis, Vilnius, 1981, p. 270.

[107] Ten pat. p. 269-270.

[108] СССР в борьбе за мир … с. 341.

[109] Год кризиса …, т. 1, док. 342, с. 458.

[110] PRO.Cab. 27/625, p. 52-55; Astor A. 1939. The Making of Second World War. London, 1973. p. 305-307.

[111] PRO.Cab. 27/625, p. 28, 32-33, 42.

[112] Dilks D. The Diaries of Alexander Cadogan 1939-1945. London, 1971, p. 182.

[113] PRO.Cab. 27/625, p. 128-130.

[114] Documents of British Foreign Policy. 1919-1939 (toliau: DBFP) Serie 3. Vol. 6, p. 425-426.

[115] УВП СССР. Т. 1, с. 359.

[116] 1939 m. gegužės 3 d. V. Molotovas buvo paskirtas užsienio reikalų liaudies komisaru vietoje M. Litvinovo.

[117] Vėliau Tarybų Sąjunga sutiko į šį sąrašą įtraukti Šveicariją ir Olandiją.

[118] Год кризиса …, т. 2, док. 387 (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir TSRS susitarimo projektas), с. 5.

[119] Ten pat, док. 395, с. 15-16.

[120] Ten pat, док. 396, с. 17.

[121] Ten pat, док. 409, с. 35.

[122] Ten pat, т. 1, док. 344, с. 460.

[123] Ten pat, т. 2, док. 465, с. 88.

[124] Ten pat, док. 401, с. 24-25.

[125] Mūsų balsas. Socialdemokratas. 2000 08, Nr. 29.

[126] Tarybų valdžios atkūrimas Lietuvoje. 1940 metai. Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1986, dok. 53, p. 69.

[127] Год кризиса …, т. 2, док. 390, с. 9.

[128] Ten pat, док. 391, с. 10.

[129] Ten pat, док. 401, с. 25, 26.

[130] Sandy Times, 1939 06 04.

[131] Cit. pagal: Год кризиса …, т. 2, док. 401, с. 26-27.

[132] Ten pat, док. 235, с. 341-342.

[133] Ten pat, док. 286, с. 394.

[134] Ten pat, док. 277, с. 387.

[135] Ten pat, док. 287, с. 396.

[136] Ten pat, т. 2, док. 418, с. 45.

[137] Ten pat, док. 471, с. 94.

[138] Ten pat, док. 472, с. 95, док. 476, с. 99.

[139] Ten pat, док. 471, с. 94.

[140] Ten pat, т. 1, док. 318, с. 427.

[141] Baltijos antante ar Baltijos santarvė – Lietuvos – Latvijos – Estijos sąjunga buvo sudaryta 1934 09 12 Ženevoje. Susitarta plėsti bendradarbiavimą ir savitarpio supratimą, koordinuoti užsienio politiką, teikti viena kitai politinę ir diplomatinę paramą tarptautiniuose santykiuose (LTE, t. 1, p. 188).

[142] Год кризиса …, т. 2, док. 392, с. 10-11; Slaptas susitarimas dėl karinio bendradarbiavimo buvo sudarytas 1939 m. gruodį Baltijos valstybių užsienio reikalų ministrų konferencijoje (LTE, t. 1, p. 188).

[143] Год кризиса …, т. 1, док. 330, с. 442, 443.

[144] Ten pat, док ., т. 2, с. 397. (pastaba 123).

[145] The Secret Diary of Harold L. Ickes. New York, 1953-1954, vol. 2, p. 705.

[146] Год кризиса …, т. 1, док. 366, с. 487.

[147] PRO. Cab. 27/625, p. 236-237.

[148] Ten pat, Cab. 23/98, p. 129-130.

[149] УВП СССР, т. 1, с. 359.

[150] DBFP. Ser. 3, Vol. 6, p. 135.

[151] Ten pat, p. 141.

[152] Год кризиса …, т. 2, док. 467, с. 90.

[153] Ten pat, док. 465, с. 89-90.

[154] Ten pat, док. 468, с. 91.

[155] Ten pat, док. 479, с. 102.

[156] Ten pat, т. 1, док. 281, с. 391.

[157] Ten pat, т. 2, док. 486, с. 110, 111.

[158] Ten pat, док. 487, с. 112.

[159] Ten pat, док. 496, с. 123.

[160] Ten pat, док. 506, с. 141, 142.

[161] Ten pat, док. 518, с. 153 (TAS’o pareiškimas).

[162] Ten pat.

[163] Ten pat, док. 521, с. 155.

[164] DBFP, Serie 3, Vol. 6, p. 525.

[165] Prancūzija derybose užėmė labiau konstruktyvią poziciją ir siekė sudaryti susitarimą, tačiau ėjo Anglijos politikos farvateryje.

[166] Cit. pagal: УВП СССР. Т. 1, с. 375.

[167] Год кризиса … т. 2, док. 546, с. 192.

[168] Ten pat, док. 545, с. 190.

[169] Drax Reginald P. Mission to Moskow. August 1939. Naval Review, 1952, Nr. 3, р. 232; Фалин Валентин. Второй фронт …, с. 104.

[170] Drax Reginald P. Mission …, p. 254.

[171] УВП СССР. Т. 1, с. 366.

[172] DBFP, Series 3, Vol. 6, p. 682.

[173] Truchanovskis V. Vinstonas Čerčilis, p. 270-271.

[174] Год кризиса …, т. 2. док. 555, с. 228.

[175] Ten pat, AOK. 554 (TSRS, Didziosios Britanijos ir Prancuzijos kariniy misijy posedžio užrašas), p. 222-223.

[176] Ten pat, док. 561, с. 247.

[177] Ten pat, док. 561, с. 247.

[178] Astor A. 1939 …, p. 305.

[179] Год кризиса … т. 2, док. 551 (rugpjucio 14 d. plenarinio posedzio užrašas), c. 218.

[180] Мосли Л. Утраченное время. Как начиналась Вторая мировая война. Москва, 1972, с. 292.

[181] Geschichte des Zweiten Weltkrieges in Dokumenten. München, 1956, Bd. 3, S. 79.

[182] Год кризиса …, т. 2, док. 565, с. 255-256.

[183] Ten pat, док. 574, с. 279

[184] Ten pat, док. 592, с. 312.

[185] Ten pat, док. 588, с. 305.

[186] Ten pat, док. 589, с. 305.

[187] Ten pat, док. 598, с. 317.

[188] Cit. pagal: Трухановский В.Г. Иден. Москва, 1988, с. 193.

[189] Ten pat, p. 192-193.

[190] Год кризиса …, т. 2, док. 97, с. 163.

[191] Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos paraštėje. Vilnius, 1994, p 171-172.

[192] ADAP. Serie D. Bd. 6. Dok. 451; Weizsäcker-papiere, S. 154.

[193] Год кризиса …, т. 1, док. 354, с. 475.

[194] Ten pat, т. 2, док. 437, с. 62.

[195] Ten pat, док. 442, с. 65.

[196] Ten pat, pastaba 137, p. 400; ADAP, Ser. D, Bd. 6, S. 654.

[197] Ten pat, dok. 489, 493, 499 (K. Voltato raštas ir vokiečių-anglų bendradarbiavimo programos tekstas).

[198] Ten pat, dok. 533, p. 178.

[199] Ten pat, dok. 494 (G. Astachovo pokalbio su Vokietijos URM ekonomines politikos skyriaus Šiaures Europos referenturos vedeju K. Snure 1939 m. liepos 24 d. (p. 120-121) ir liepos 26 d. (dok. 503, p. 136-138) užrašai; ADAP, Serie D ., Bd. 6, Dok. 729.

[200] Год кризиса … T. 2, NOK. 523, c. 157-153; ADAP, Serie D, Bd. 6, Dok. 758, 760.

[201] УВП СССР. т. 1, с. 383.

[202] Burckhardt Carl f. Meine Danziger Mission 1937-1939. München, 1980. S. 348.

[203] Фалин Валентин. Второй фронт …, с. 93-94.

[204] Geschichte des Zweiter Weltkrieges …, Bd. 3, S. 79.

[205] Год кризиса …, т. 2, док. 572, с. 276.

[206] Фалин Валентин. Второй фронт …, с. 122.

[207] Год кризиса …, т. 2, док. 582 (A. Hitlerio laiskas ]. Stalinui), с. 302.

[208] Год кризиса …, т. 2, док. 583 (J. Stalino laiškas A. Hitleriui), p. 303.

[209] Cit. pagal: Судоплатов П. Разные дни тайной войны и дипломатии. 1941 год. Москва, с. 67-68.

[210] Churchill Winston. The Second World War. Vol. 1, Boston, 1948, p. 491; Truchanovskis V. Vinstonas Cerčilis. Vilnius, 1981, p.280.

[211] Churchill Winston. The Second World War. Vol. 1, p. 490-492; PaHH Валентин. Второй фронт …, с. 149-150.

[212] Cit. pagal: Truchanovskis V. Vinstonas Cercilis, p.280.

[213] Kasparavičius Algimantas. Politikos ir diplomatijos modeliai: Europa, Baltijos valstybės ir TSRS Antrojo pasaulinio karo išvakarése // Gaires, 2005, Nr. 3-4, p. 44.

[214] Финкер К. Заговор 20 июля 1944. Дело полковника Штанфенберга. Москва, 1975, с. 100.

[215] Hoffmann Peter. Widerstand Staatssreich Attentat. Der Kampf gegen Hitler. München, 1970, S. 186, 725.

[216] Ten pat, p. 187.

[217] Ritter Gerhard. Carl Gerdeler und die deutsche Widerstandsbewegubg. München, 1964, S. 247.

[218] Schuman F. L. Sowiet Politics. At Home and Abroad. New York, 1947, P. 376.

[219] Cit. pagal: Žeplaitė R. Lietuvos tarptautinė padėtis Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo pradžioje (1939-1940). Mintys apie Lietuvos komunistų partijos kelią. Vilnius, 1989, p. 126.

[220] Dilks D. The Diories …, p. 167.

[221] PRO, Cab. 43/49, p. 379.

[222] Год кризиса … док. 330, с. 442-443.