Redakcijos komentaras: Ėrichas Fromas (1900-1980) – XX amžiaus psichologas ir filosofas, vienas iš vadinamosios Frankfurto mokyklos atstovų, savo darbuose jungęs psichoanalizę ir marksizmą. 1976 metais išėjusioje knygoje „Turėti ar būti?“ Fromas nagrinėja du priešingus gyvenimo būdus, „turėjimą“ (orientuotą į turtus, vartotojiškumą, valdžią ir t. t.) ir „buvimą“ (orientuotą į meilę, kūrybą ir solidarumą), tuo pačiu negailestingai kritikuodamas visą tuometę visuomenę, socialinę ir politinę santvarką. Kaip savotiška Fromo minties santrauka, ši knygelė nepraranda aktualumo ir šiandien – tiek diagnozuojant opias žmonijos problemas, tiek ieškant jų sprendimų.
* * *
VI. KITI TURĖJIMO IR BUVIMO ASPEKTAI
Saugumas – nesaugumas
Kaip mus vilioja nejudėti į priekį, pasilikti ten, kur esame, regresuoti, kitaip sakant, pasitikėti tuo, ką turime, nes tai, ką turime, mes pažįstame; mes galime į tai atsiremti ir jaustis saugūs. Mes bijome, todėl ir vengiame žengti žingsnį į tai, kas nežinoma, į tai, kas netikra; juk iš tiesų toks žingsnis gali neatrodyti rizikingas, kai jis jau žengtas, bet, prieš jį žengiant, nauji jo atveriami aspektai atrodo labai rizikingi, todėl ir gąsdinantys. Saugu tik tai, kas sena, išmėginta; ar taip bent atrodo. Kiekviename žingsnyje slypi nesėkmės pavojus, ir jis yra viena iš laisvės baimės priežasčių*.
* Laisvės baimė – pagrindinė knygos „Pabėgimas nuo laisvės“ tema.
Suprantama, kiekviename gyvenimo etape „sena” ir „įprasta” yrą skirtingi. Kūdikystėje turime tik savo kūną ir motinos krūtinę (kurių iš pradžių dar nediferencijuojame). Po to pradedame orientuotis pasaulyje, ieškodami jame sau vietos. Pradedame norėti turėti daiktų: mes turime savo motiną, tėvą, broliukus ir sesutes, žaislų; vėliau mes įgyjame žinių, darbą, socialinę padėtį, sutuoktinį, vaikų; o dar vėliau, pasirūpinę vieta kapinėse, gyvybės draudimu ir surašę testamentą, mes jau turime tarsi ir pomirtinį gyvenimą.
Vis dėlto, nepaisant saugumo, kurį žmogui teikia turėjimas, žmonės žavisi tais, kurie sugeba matyti nauja; tais, kurie skina naujus takus; tais, kurie išdrįsta veržtis pirmyn. Mitologijoje šį egzistavimo būdą simboliškai įkūnija herojus. Herojai yra tie, kurie išdrįsta palikti tai, ką turi: savo žemę, savo šeimą, savo nuosavybę, ir išeiti, ne be baimės, bet nepasiduodami baimei. Budizmo tradicijoje Buda yra herojus, kuris paliko visus turtus, visą indų teologija paremtą tikrumą – savo luomą, savo šeimą – ir išėjo gyventi be jokio prisirišimo. Abraomas ir Mozė yra judaizmo tradicijos herojai. Krikščionybės herojus yra Jėzus, kuris nieko neturėjo ir pasaulio akyse buvo niekas, nors ir veikė iš meilės visoms žmogiškosioms būtybėms pilnatvės. Senovės graikai turi pas aulietiškus herojus, kurių tikslas – pergalė, garbės troškulio numalšinimas, užkariavimas. Tačiau Heraklis ir Odisėjas, kaip ir dvasiniai herojai, veržiasi pirmyn, jų nesustabdo ir tykantys pavojai bei rizika. Tokie pat ir pasakų herojai: jie viską palieka, eina pirmyn, ištveria netikrumą.
Mes žavimės šiais herojais, nes širdies gilumoje jaučiame, jog norėtume būti tokie kaip jie – jei galėtume. Tačiau bijodami mes manome, jog negalime būti tokie, jog tokie gali būti tik herojai. Herojai tampa stabais, mes perkeliame į juos savo pačių sugebėjimus, o patys liekame, kur esame,–„nes mes ne herojai”.
Toks svarstymas lyg ir reiškia, kad nors mes trokštame būti herojais, tačiau būti jais vis dėlto kvaila ir priešiška asmeniniams interesams. Jokiu būdu yra ne taip. Apdairūs turėtojiškos orientacijos asmenys jaučiasi saugūs, tačiau iš tiesų jų situacija visai nėra saugi. Šie žmonės priklausomi nuo to, ką turi: pinigų, prestižo, savo ego – kitaip tariant, nuo kažko, kas yra už jų. Tačiau kas atsitinka tada, kai jie netenka to, ką turi? Juk iš tiesų viską, ką turime, galima prarasti; neabejojamai galima prarasti nuosavybę, su ja paprastai – ir padėtį, draugus, o bet kuriuo momentu – ir anksčiau ar vėliau taip įvyks – prarasime ir gyvybę.
Jei aš esu tai, ką aš turiu, ir jei aš prarandu tai, ką turiu, kas aš tuomet esu? Niekas kitas, o sutriuškintas, supliuškęs, patetiškas nederamo gyvenimo paliudijimas. Kadangi aš galiu prarasti tai, ką turiu, aš neišvengiamai nuolat nerimauju, kad prarasiu tai, ką turiu. Aš bijau vagių, ekonominių permainų, revoliucijų, ligų, mirties; bijau ir meilės, laisvės, augimo, kaitos, nežinomybės. Taigi aš nuolat nerimauju, mane kankina chroniška hipochondrija, aš baiminuosi ne tik dėl sveikatos, bet ir dėl to, kad prarasiu visa, ką turiu. Aš įprantu gintis, tampu žiaurus, įtarus, vienišas ir esu verčiamas turėti vis daugiau, kad būčiau geriau apsaugotas. Ibsenas savo „Pjere Giunte“ pateikė puikų tokios egocentriškos asmenybės paveikslą. Jo herojus pripildytas tik savęs; jis nugrimzdęs į didžiausią egoizmą, jis tiki esąs savimi, nes jis esąs „troškimų kamuolys“. Gyvenimo pabaigoje suvokia, jog savininkiška jo egzistencinė struktūra sutrukdė jam tapti savimi, kad jis – tuščiaviduris, neišbaigtas žmogus, niekada nebuvęs savimi.
Būdami nepatiriame to nerimo ir nesaugumo, kokį sukelia pavojus prarasti tai, ką turi. Jei aš esu tai, kas aš esu, o ne tai, ką aš turiu, niekas negali grasinti mano saugumui ar kėsintis į mano identiškumą. Mano centras yra manyje; mano sugebėjimas būti, reikšti esmines savo galias yra mano charakterio struktūros dalis, jis priklauso nuo manęs. Žinoma, visa tai teisinga tik normalaus gyvenimo atveju, o ne tokiomis aplinkybėmis, kaip jėgas atimanti liga, kančia ar kiti stiprūs išoriniai suvaržymai.
Turėjimas, naudojant tuos daiktus, kuriais jis paremtas, mažėja, – o buvimas būvant didėja. (Biblinis šio paradokso simbolis yra nesudegantis „degantis krūmas“.) Protas, meilė, meninė bei intelektualinė kūryba – visos svarbiausios galios jas reiškiant auga. Prarandama ne tai, kas atiduodama, priešingai – tai, kas pasiliekama. Vienintelė grėsmė mano saugumui būvant slypi manyje: tai – nepakankamas mano tikėjimas gyvenimu ir produktyviomis savo galiomis, tendencija regresuoti, vidinis tingumas, pasiryžimas atiduoti savo gyvenimą į kitų rankas. Tačiau šie pavojai nėra vidujai būdingi buvimui, kaip kad pavojus prarasti tai, ką turi, būdingas turėjimui.
Solidarumas – antagonizmas
Mylėti, gėrėtis, džiaugtis netrokštant turėti savo meilės ar pasigėrėjimo objekto – štai patirtis, kurią nagrinėjo Sudzuki, priešstatydamas anglų ir japonų poezijos pavyzdžius (žr. I sk.). Šiuolaikiniam Vakarų žmogui iš tiesų nelengva patirti džiaugsmą be troškimo turėti. Bet tai nėra mums visiškai svetima. Sudzuki pavyzdys netiktų, jei keliautojas žiūrėtų ne į gėlę, bet, tarkime, į kalną, pievą ar dar ką nors, ko neįmanoma fiziškai pasiimti. Tiesą sakant, dauguma ar beveik visi žmonės kalną matytų tik stereotipiškai, užuot į jį įsižiūrėję, jie būtų linkę sužinoti jo pavadinimą, aukštį ar galbūt norėtų į jį įkopti – tai irgi yra viena iš pasisavinimo formų. Bet kai kurie iš tikrųjų sugebėtų pamatyti kalną ir juo gėrėtis. Tą patį pasakytume ir apie muzikos kūrinių vertinimą: mėgstamos muzikos įrašo pirkimas gali būti muzikos kūrinio pasisavinimo aktas, ir galbūt dauguma meno mylėtojų iš tiesų yra ,,meno vartotojai“. Bet mažuma dar pajėgia nuoširdžiai pasigėrėti muzikos ar kito meno kūriniu, nepajusdama impulso ,,turėti“.
Kartais žmonių reakciją parodo jų veidų išraiška. Neseniai aš mačiau televizijos filmą apie ganius kinų cirko akrobatus bei žonglierius; filmuojant pasirodymą, kamera retkarčiais praslysdavo žiūrovų veidais, fiksuodama individų minioje reakciją. Daugumos veidai buvo nušvitę – grakštus ir gyvas vaidinimas juos atgaivino, pagražino. Tik mažuma atrodė abejinga ir nesujaudinta.
Dar vienas pavyzdys, kai džiaugiamasi netrokštant pasisavinti,– tai mūsų reakcija į mažus vaikus. Aš Įtariu, jog ir šiuo atveju mes gerokai save apgaudinėjame, nes mums malonu matyti save vaikų mylėtojo vaidmenyje. Bet nors ir yra pagrindas įtarti, aš tikiu, jog apskritai nuoširdi ir gyva reakcija j vaikus nėra reta. Iš dalies ją nulemia tai, kad suaugusiems ar paaugliams mes bijome parodyti savo jausmus, o dauguma iš mūsų nebijome vaikų ir galime laisvai jiems parodyti savo meilę,– o tai neįmanoma, kai mums kelią pastoja baimė.
Tinkamiausias džiaugsmo netrokštant turėti lai, kuo žaviesi, pavyzdys yra tarpasmeniniai santykiai. Vyras ir moteris gali džiaugtis vienas kitu: kiekvienam iš jų gali patikti kito požiūris, skonis, idėjos, temperamentas ar apskritai asmenybė. Tačiau tik tiems, kurie būtinai privalo turėti tą, kuris jiems patinka, šitoks abipusis džiaugsmas paprastai virs troškimu pasisavinti kitą seksualine prasme. Stiprios būtiškos orientacijos žmogus gali gėrėtis kitu asmeniu ir net jausti jam erotinę trauką, tačiau jis nebūtinai turi tą kitą, Tenisono žodžiais tariant, „nuskinti“, kad galėtų juo džiaugtis.
Turėtojiškos orientacijos asmenys nori turėti žmogų, kuris jiems patinka, kuriuo žavisi, tokį norą galima matyti tėvų ir vaikų, mokytojų ir mokinių, draugų santykiuose. Nė vienam iš partnerių negana vien džiaugtis kitu žmogumi, kiekvienas iš jų trokšta kitą turėti tik sau, todėl kiekvienas pavydi tiems, kurie irgi nori tą kitą „turėti“. Kiekvienas griebiasi partnerio, tarsi dūžtančio laivo jūreivis lentgalio, kad išsigelbėtų. Paprastai ,,turėtojiški“ tarpusavio santykiai yra slegiantys, kupini konfliktų ir pavydo.
Kalbant bendriau, vyraujant turėtojiškam egzistavimo būdui, pagrindiniai tarpusavio santykių elementai yra konkurencija, antagonizmas, baimė. Antagonistiškas turėtojiškų santykių elementas išplaukia iš pačios šių santykių prigimties. Jei turėjimas yra mano identiškumo jausmo pagrindas, nes „aš esu tai, ką aš turiu”, tai noras turėti neišvengiamai perauga j aistrą turėti daug, turėti daugiau, turėti daugiausiai. Kitaip tariant, natūralus turėtojiškos orientacijos padarinys yra godumas. Tai gali būti šykštuolio ar vertelgos, ar mergišiaus, ar vyrų medžiotojos godumas. Kad ir kas būtų godumo objektas, goduolis niekada negali pasisotinti, jis niekada negali būti „patenkintas“. Kitaip negu fiziologiniai poreikiai, tarkime, alkio, kurių patenkinimo ribas nubrėžia kūno fiziologija, dvasinis godumas – o godumas visada yra dvasinis, net ir tas, kuris numalšinamas per kūną, – neturi pasotinimo ribos, nes, jį sotindami, mes neužpildome vidinės tuštumos, neįveikiame nuobodulio, vienatvės ir depresijos. Be to, kadangi tai, ką turime, vienaip ar kitaip gali būti iš mūsų atimta, mes privalome turėti daugiau, kad šitaip apgintume savo egzistenciją nuo šios grėsmės. Jei visi trokštame turėti daugiau, visi privalome bijoti agresyvių savo artimųjų ketinimų atimti iš mūsų tai, ką turime. Kad išvengtume tokio užpuolimo, privalome didinti savo galybę, patys gintis agresyvumu. Be to, kad ir kokia pajėgi būtų gamyba, ji niekada nepasivys neribotų troškimų; individams kaunantis dėl didesnio kąsnio, neišvengiamas lenktyniavimas bei antagonizmas. Ši kova tęsis, net jeigu sukurtume absoliutų perteklių. Silpnesnės fizinės sveikatos, mažiau patrauklūs, ne tokie talentingi ar gabūs individai karčiai pavydės turintiems „daugiau“.
Turėtojiškas būdas ir iš jo išplaukiantis godumas sėja antagonizmą ne tik tarp individų, bet ir tarp tautų. Kol tautų atstovų pagrindinė motyvacija bus turėjimas ir godumas, tol jos negalės nekariauti. Jos neišvengiamai pavydi kitoms tautoms to, ką šios turi, ir mėgina tai, ko pačios nori, pasiekti karu, ekonominiu spaudimu ar grasinimais. Tokias poveikio priemones jos nukreipia visų pirma prieš silpnesnes tautas; sudarinėjamos sąjungos, stipresnės už tautą, kuri pasirenkama užpulti. Net jei pergalės perspektyvos bus menkos, tauta vis tiek paskelbs karą – ne todėl, kad ji kenčia ekonomiškai, bet todėl, kad troškimas turėti daugiau, nukariauti tvirtai įsišaknijęs socialiniame charakteryje.
Žinoma, būna ir taikos periodų. Tačiau ilgalaikė taika skiriasi nuo laikinos taikos. Pastaroji – tai jėgų kaupimo, pramonės bei armijos atkūrimo periodas, kitaip tariant, taika kaip nuolatinės harmonijos būsena skiriasi nuo taikos, kuri iš esmės yra tik paliaubos. Nors XIX ir XX amžiais būta paliaubų periodų, tačiau šiems amžiams būdingi nesibaigiantys karai taip pagrindinių jėgų, veikiančių istorijos scenoje. Taika kaip ilgalaikiai harmoningi tautų santykiai įmanoma tik turėtojišką struktūrą pakeitus būtiška. Idėja apie taikos galimybę, kartu skatinant siekti nuosavybės ir pelno, yra iliuzija, kuri pavojinga tuo, kad trukdo žmonėms aiškiai suvokti šią alternatyvą: arba radikalus jų charakterio pakeitimas, arba nesibaigiantis karas. Iš tiesų tokia alternatyva egzistuoja seniai; lyderiai pasirinko karą, o liaudis pasekė lyderiais. Kalbant apie šiandieną ir rytdieną, kai neįtikėtinai auga griaunamoji naujų ginklų galia, alternatyva yra nebe karas, bet abipusė savižudybė.
Tai, ką kalbėjome apie tarptautinius karus, taip pat pasakytina ir apie klasių karus. Karai tarp klasių – iš esmės tarp išnaudotojų ir išnaudojamųjų – visada egzistavo visuomenėse, kurios buvo paremtos godumo principu. Klasių karas nekildavo ten, kur nebuvo nei poreikio, nei galimybės išnaudoti, nei godaus socialinio charakterio. Tačiau kiekvienoje, net ir turtingiausioje visuomenėje, kurioje dominuoja turėtojiška orientacija, neišvengiamai egzistuoja klasės. Kaip jau minėjome, neapribojus poreikių, net pajėgiausia gamyba nesuspės patenkinti nerealių kiekvieno svajų turėti daugiau už kaimyną. Neišvengiamai tie, kurie stipresni, protingesni, ar tie, kurių kokios nors kitos aplinkybės palankesnės, stengsis garantuoti sau geresnę padėtį ir pasinaudoti tais, kurie silpnesni, arba jėga ir smurtu, arba įtaiga. Priespaudą kenčiančios klasės stengsis nuversti valdančiąsias ir t. t.; klasių kova gali tapti ne tokia nuožmi, tačiau ji negali išnykti, kol godumas keroja žmonių širdyse. Beklasės visuomenės godžiame vadinamajame socialistiniame pasaulyje idėja yra tokia pat iliuziška ir pavojinga kaip ir nuolatinės taikos tarp godžių tautų idėja.
Buvimo būdo atveju asmeninis turėjimas (asmeninė nuosavybė) neturi lemiančios reikšmės, nes, norėdamas kuo nors pasidžiaugti ar pasinaudoti, aš nebūtinai privalau tai valdyti. Buvimo atveju ne vienas asmuo, o milijonai žmonių gali bendrai džiaugtis tuo pačiu objektu, nes niekam nereikia, niekas nenori jį turėti tam, kad galėtų juo džiaugtis. Taip ne tik išvengiama kovos, taip sukuriama viena iš didžiausios žmogaus laimės formų – bendras džiaugsmas. Niekas taip nesuvienija žmonių (nesuvaržydamas jų individualumo), kaip bendras žavėjimasis asmeniu ar bendra meilė jam; kaip idėjų bendrumas, bendras gėrėjimasis muzikos kūriniu, tapybos darbu, simboliu; bendras ritualo atlikimas, bendras skausmas. Ši bendrumo patirtis sukuria ir išlaiko gyvą ryšį tarp dviejų individų, ji – visų didžiųjų religinių, politinių ir filosofinių judėjimų pagrindas. Žinoma, tai teisinga tik tol ir tik tiek, kiek individai nuoširdžiai myli ar gėrisi. Kai religiniai ir politiniai judėjimai išsisemia, kai biurokratija įtaiga ir grasinimais valdo žmones, bendrumo nelieka.
Nors gamta sukūrė abipusio pasimėgavimo prototipą – ar galbūt simbolį – lytinį aktą, tačiau iš tikrųjų šis aktas nebūtinai yra abipusis malonumas; dažnai partneriai būna tokie narciziški, taip pasinėrę į save, tokie savininkiški, jog galima kalbėti tik apie tuo pat metu patiriamą, o ne apie abipusį malonumą.
Tačiau, kita vertus, gamta pasiūlo ne tokį dviprasmišką skirtumo tarp turėjimo ir buvimo simbolį. Varpos erekcija yra absoliučiai funkcinė. Vyras turi erekciją ne kaip nuosavybę ar pastovią savybę (galima tik spėlioti, kiek vyrų norėtų tokią savybę turėti). Varpa yra erekcijos būvio tol, kol vyras susijaudinęs, kol jis geidžia jį sujaudinusio asmens. Jei dėl vienos ar kitos priežasties jam sutrukdoma susijaudinti, jis nieko neturi. Kitaip negu beveik visos kitos elgesio rūšys, erekcija negali būti apsimestinė. Džordžas Grodekas, vienas iš žymiausių, nors ir nepakankamai žinomų psichoanalitikų, sakydavo, jog iš tiesų vyras būna vyras tik keletą minučių, visą laiką jis būna mažas berniukas. Žinoma, Grodekas nemanė, kad vyras virsta mažu berniuku visa savo esybe, jis akcentavo tą aspektą, kuris daugeliui vyrų yra jų vyriškumo įrodymas. (Žr. mano straipsnį ,,Lytis ir charakteris“, 1943.)
Džiaugsmas – malonumas
Mokytojas Ekhartas mokė, jog gyvybingumas skatina džiaugsmą. Vargu ar šiuolaikinis skaitytojas atkreips dėmesį į žodį „džiaugsmas“, jis perskaitys jį taip, tarsi Ekhartas būtų parašęs „malonumas“. Tačiau skirtumas tarp džiaugsmo ir malonumo yra lemiamas, ypač kai jis susijęs su skirtumu tarp turėjimo ir buvimo kaip egzistavimo būdų. Mums nelengva įvertinti šį skirtumą, nes mes gyvename „bedžiaugsmių malonumų“ pasaulyje.
Kas yra malonumas? Nors šis žodis vartojamas įvairiai, atsižvelgiant į labiausiai paplitusį jo supratimą, atrodo, geriausiai malonumą apibūdintume kaip troškimo patenkinimą, kuriam nereikia veiklumo (gyvybingumo prasme). Toks malonumas gali būti labai stiprus: tai malonumas, kurį teikia pasisekimas visuomenėje, didesnis uždarbis, laimėjimas loterijoje, konvencionalus seksualinis pasitenkinimas, prisivalgymas „iki soties“, laimėjimas lenktynėse, pakili būsena, sukelta alkoholio, narkotikų; transo būsena, sadistiškų polinkių, aistros žudyti, niokoti tai, kas gyva, patenkinimas.
Žinoma, norėdami praturtėti ar išgarsėti, individai privalo būti nepaprastai veiklūs užimtumo, bet ne vidinio veiklumo (birth within) prasme. Pasiekę tikslą, jie gali būti „susijaudinę“, „smarkiai patenkinti“, jaustis įkopę į „viršūnę“. Tačiau į kokią viršūnę? Turbūt susijaudinimo, pasitenkinimo, ekstazės ar orgijos būsenos viršūnę. Tačiau panašias būsenas gali sukelti ir tos aistros, kurios, nors ir žmogiškos, vis dėlto yra patologinės, nes jos adekvačiai neišsprendžia žmogiškosios situacijos problemų. Šios aistros neskatina žmogaus augti ir stiprėti, priešingai, jos luošina žmogų. Didžiausių hedonistų malonumai, vis naujų godžių troškimų tenkinimas, malonumai, kuriuos pateikia šiuolaikinė visuomenė, – visa tai daugiau ar mažiau sujaudina, tačiau neteikia džiaugsmo. Faktiškai džiaugsmo stoka verčia mus ieškoti vis naujų, stipriau jaudinančių malonumų.
Šiuo atžvilgiu šiuolaikinės visuomenės padėtis yra ne geresnė negu prieš tris tūkstančius metų buvo žydų padėtis. Kreipdamasis į Izraelio tautų ir įspėdamas ją dėl vienos sunkiausių jos nuodėmių, Mozė tarė: ,,Tu netarnavai Viešpačiui, tavo Dievui, džiaugsme ir širdies linksmybėje dėlei visų dalykų apstumo“ (Pak 28, 47). Džiaugsmas – produktyvios veiklos palydovas. Tai nėra „viršūnės patirtis“, kuri staiga atsiranda ir staiga išsenka, tai veikiau emocinis „plato“, būsena, kurią sukelia produktyvi esminių žmogaus galių raiška. Džiaugsmas nėra ekstaziška akimirkos liepsna. Džiaugsmas – tai nepaliaujamas būties švytėjimas.
Pasiekus vadinamąją viršūnę, malonumą ir sujaudinimą keičia liūdesys; nors mes patyrėme susijaudinimą, jis nesuteikė mums pilnatvės. Mūsų vidinės galios nesustiprėjo. Mes pamėginome išsiveržti iš neproduktyvios veiklos nuobodulio ir akimirkai sutelkti visas savo jėgas, išskyrus meilę ir protą. Pamėginome tapti antžmogiais nebūdami žmonėmis. Atrodė, triumfas jau buvo čia pat, tačiau jį pakeitė didelis liūdesys, nes mūsų viduje niekas nepasikeitė. Posakis „Po akto gyvulys liūdnas“ („Post coitum animal triste est“) apibūdina panašų reiškinį – seksą be meilės, t. y. stipraus sujaudinimo „viršūnės patirtį”, taip pat Įaudrinančią, teikiančią malonumą ir neišvengiamai pasibaigiančią nusivylimu. Seksas teikia džiaugsmą tik tada, kai fizinis artumas kartu yra ir meilės artumas.
Kaip ir reikėjo tikėtis, džiaugsmas vaidina pagrindinį vaidmenį tose religinėse ir filosofinėse sistemose, kurios buvimą skelbia gyvenimo tikslu. Budizmas, atmesdamas malonumą, Nirvaną supranta kaip džiaugsmo būseną, kuri išreikšta Budos mirties aprašymuose ir atvaizduose. (Aš dėkingas D. T. Sudzuki, kad jis nurodė man tai garsiajame paveiksle, vaizduojančiame Budos mirtį.)
Senasis Testamentas ir vėlesnioji judėjų tradicija perspėja saugotis malonumų, kuriuos teikia godumo tenkinimas, o džiaugsmu laiko nuotaiką, kuri lydi buvimą. Psalmių knyga baigiasi penkiolikos psalmių grupe – didingu džiaugsmo himnu. Psalmės dinamiškos, jos prasideda baimės ir liūdesio nuotaikomis, o baigiasi linksmai, džiaugsmingai*. Šabas yra džiaugsmo diena, o Mesijo laikais džiaugsmas bus vyraujanti nuotaika. Pranašų knygose gausu tokių džiaugsmą išreiškiančių fragmentų: „Tuomet linksminsis mergaitė šokiuose, jaunikaičiai ir seniai draug; aš paversiu jų gedulą džiaugsmu“ (Jer 31, 13) ir ,,Jūs su džiaugsmu semsitės vandens“ (Iz 12, 3). Dievas Jeruzalę vadina „linksmybės pilimi“ (Jer 49, 25).
* Šias psalmes aš išanalizavau knygoje „Būsite kaip dievai“.
Tas pats pabrėžiama ir Talmude: „Džiaugsmas, kylantis atliekant religines pareigas, yra vienintelis kelias į šventąją dvasią (Berakota, 31a). Džiaugsmas yra toks svarbus, kad pagal Talmudo įsakymą reikia nutraukti gedulą dėl mažiau kaip prieš savaitę mirusio giminaičio ir džiaugsmingai švęsti Šabą.
Chasidų judėjimas, kurio priesakas – eilutė iš psalmės: „Tarnauk Dievui su džiaugsmu“ – sukūrė tokį gyvenimo būdą, kurio vienas iš pagrindinių elementų buvo džiaugsmas. Liūdesį ir prislėgtą būseną jie laikė dvasios suklydimo požymiu, jei ne tikra nuodėme.
Pats Evangelijos pavadinimas – Gera žinia – rodo, kad pagrindinis dalykas krikščionybei yra džiaugsmas ir linksmumas. Naujajame Testamente džiaugsmas yra atsisakymo turėti vaisius, o liūdesys yra nuotaika kiekvieno, įsikibusio į nuosavybę (žr., pvz., Mt 13, 44 ir 19, 22). Daugelyje Jėzaus ištarų džiaugsmas suprantamas kaip gyvenimo būvant palydovas. Paskutinį kartą kreipdamasis į apaštalus, Jėzus sako: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11).
Kaip buvo nurodyta aukščiau, džiaugsmas Mokytojo Ekharto mokyme taip pat vaidina svarbiausią vaidmenį. Štai šie žodžiai yra turbūt gražiausia ir poetiškiausia jo idėjos apie kuriančiąją juoko bei džiaugsmo galią išraiška: „Kai Dievas juokiasi sieloje, o siela atsiliepia Dievui juoku, pradedami Trejybės asmenys. Hiperbolizuojant galima pasakyti, kad, kai Tėvas juokiasi sūnui, o sūnus atsiliepia Tėvui juoku, tas juokas sukelia malonumą, tas malonumas sukelia džiaugsmą, tas džiaugsmas sukelia meilę, o meilė pagimdo [Trejybės] asmenis, iš kurių vienas yra Šventoji Dvasia“ (Blekni, p. 245).
Spinozos antropologinėje etikos sistemoje džiaugsmui taip pat skiriamas svarbiausias vaidmuo. „Džiaugsmas“, sako jis, „yra žmogaus perėjimas iš mažesnio tobulumo į didesnį. Liūdesys yra žmogaus perėjimas iš didesnio tobulumo į mažesnį“ (Etika, 3, apibr. 2, 3).
Spinozos teiginius suprasime tik bendrame jo mąstymo sistemos kontekste. Vengdami degradacijos, privalome stengtis priartėti prie „žmogaus prigimties modelio“, t. y. privalome būti optimaliai laisvi, racionalūs, aktyvūs. Mes privalome tapti tuo, kuo galime būti, šią galimybę suprantant kaip mūsų prigimčiai būdingą gėrio potenciją. Spinozos supratimu, „gėris yra viskas, kas, kaip mes tikrai žinome, padeda artėti prie mūsų susikurto žmogaus prigimties modelio“; „blogis“, pasak jo, „priešingai, … yra viskas, kas, kaip mes tikrai žinome, trukdo mums priartėti prie tokio modelio (Etika, 4, Įvadas). Džiaugsmas yra gėris; sielvartas (tristia, tiksliau verčiamas kaip „liūdesys“, „nusiminimas“) – blogis. Džiaugsmas yra dorybė; liūdesys – nuodėmė.
Taigi džiaugsmas yra tai, ką mes patiriame artėdami prie tikslo – tapti savimi.
Nuodėmė ir atleidimas
Klasikinė nuodėmės samprata judėjiškoje ir krikščioniškoje tradicijoje iš esmės tapatina nuodėmę su nepaklusimu Dievo valiai. Tai akivaizdžiai matome iš to, kad paprastai pirmosios nuodėmės šaltiniu laikomas Adomo nepaklusimas. Kitaip negu krikščioniškoji tradicija, judėjiškoji šį nepaklusimo aktą laiko ne „gimtąja“ nuodėme, paveldima visų Adomo palikuonių, bet tik pirmąja nuodėme, nebūtinai krintančia ant Adomo ainių.
Tačiau abi tradicijas sieja įsitikinimas, jog nepaklusimas Dievo įsakymams, kad ir kokie jie būtų, yra nuodėmė. Tai ir nenuostabu, jeigu atsižvelgsime, kad šioje Biblijos dalyje Dievo – griežto autoriteto – paveikslas kuriamas imituojant Rytų Karalių Karaliaus vaidmenį. Dar mažiau tuo stebėsimės prisiminę, jog bažnyčia nuo pat savo atsiradimo prisitaikydavo prie egzistuojančios socialinės sistemos, kuri tiek feodalizmo sąlygomis, tiek ir dabar, esant kapitalizmui, kad pati galėtų funkcionuoti, reikalavo, jog individai griežtai paklustų įstatymams, nesvarbu, ar šie išreiškia tikruosius jų interesus, ar ne. Ir nesvarbu, ar įstatymai griežti, ar liberalūs, kokiomis priemonėmis priverčiama jų laikytis. Svarbu tai, kad žmonės privalo išmokti bijoti autoriteto – ir ne tik ginkluoto „įstatymų vykdytojo“. Bet tokia baimė dar negarantuoja tinkamo valstybės funkcionavimo; piliečiai privalo šitą baimę internalizuoti, o nepaklusnumą paversti moraline bei religine kategorija – nuodėme.
Žmonės skaitosi su įstatymais ne tik todėl, kad bijo, bet ir todėl, kad nepaklusdami jaučiasi esą kalti. Šį kaltės jausmą gali panaikinti tik atleidimas, suteikiamas paties autoriteto. Atleidimo sąlygos yra tokios: nusidėjėlis atgailauja, jis nubaudžiamas ir priimdamas bausmę vėl paklūsta. Susidaro tokia grandinė: nuodėmė (nepaklusimas) → kaltės jausmas → naujas paklusimas (bausmė) – atleidimas. Šitaip atsiranda užburtas ratas, nes kiekvienas nepaklusnumo aktas dar labiau sustiprina paklusnumą. Tik nedaugelis lieka neįgąsdinti. Jų herojus – Prometėjas. Žiauriausia bausmė, kuria jį baudžia Dzeusas, nepriverčia Prometėjo paklusti ar pasijusti kaltam. Jis žinojo, kad, pagrobdamas iš dievų ugnį ir atiduodamas ją žmonėms, jis įvykdė gailestingumo aktą; jis nepakluso dievams. Jis, kaip ir daugelis žmonijos herojų (kankinių) sulaužė tradiciją, kuri nepaklusnumą prilygina nuodėmei.
Deja, visuomenę sudaro ne herojai. Kol stalai buvo padengti tik mažumai, kol daugumai teko tarnauti mažumai ir tenkintis likučiais, reikėjo puoselėti jausmą, jog nepaklusnumas yra nuodėmė. Šį jausmą puoselėjo ir valstybė, ir bažnyčia, veikdamos abi drauge, nes abiem reikėjo ginti savo hierarchiją. Valstybei reikėjo religijos, kuri funkcionuotų kaip ideologija, sulydanti nepaklusnumą ir nuodėmę; bažnyčiai reikėjo tikinčiųjų, valstybės išauklėtų paklusnumo dvasia. Ir bažnyčia, ir valstybė panaudojo šeimos institutą, kurio funkcija buvo auklėti paklusnų vaiką – nuo pirmųjų jo valios pasireiškimų (paprastai pradedant higienos įgūdžių formavimu). Norint paruošti vaiką tinkamai funkcionuoti kaip pilietį, buvo būtina palaužti jo valią.
Nuodėmė konvencionalia teologine ir pasaulietine prasme yra autoritarinės struktūros sąvoka; o autoritarinė struktūra būdinga turėtojiškai egzistencijai. Mūsų žmogiškasis branduolys yra ne mumyse, bet autoritete, kuriam mes paklūstame. Gerovę pasiekiame ne patys produktyviai veikdami, bet pasyviai paklusdami autoritetui ir sulaukdami jo pritarimo. Mes turime lyderį (pasaulietinį ar dvasinį, karalių ar karalienę arba Dievą), mes tikime juo, mes esame saugūs… kol esame niekas. Tai, kad šis paklusnumas gali būti neįsisąmonintas, gali būti silpnas arba stiprus, kad psichinė bei socialinė struktūros gali būti ne visiškai, o tik iš dalies autoritariškos, neturėtų mums sutrukdyti įžvelgti tą faktą, kad, kiek mes esame internalizavę autoritarišką savo visuomenės struktūrą, tiek mes gyvename turėtojiškai.
Kaip taikliai pažymėjo Alfonsas Aueris, Tomo Akviniečio autoriteto, nepaklusnumo ir nuodėmės samprata yra humanistinė: nuodėmė, pasak Tomo Akviniečio,– ne nepaklusnumas iracionaliam autoritetui, bet nusižengimas žmogaus gerovei*. Taigi Akvinietis teigia: ,,Dievo mes niekad negalime įžeisti – nebent tada, kai veikiame prieš savo pačių gerovę“ (S. c. gent. 3, 122). Vertindami šį požiūrį, privalome atsižvelgti į tai, kad, Tomo Akviniečio teigimu, žmogiškojo gėrio (bonum humanum) nedeterminuoja nei subjektyvūs troškimai, nei instinktyvūs potraukiai („natūralūs“ stoiška prasme), nei Dievo valia. Jį determinuoja racionalus mūsų žmogiškosios prigimties ir normų, kurios išplaukia iš šios prigimties ir skatina optimalų mūsų augimą bei gerovę, supratimas. (Reikia pažymėti, jog Tomas Akvinietis, paklusnus bažnyčios sūnus, egzistuojančios socialinės struktūros gynėjas nuo revoliucinių sektų, negalėjo būti nuoseklus neautoritarinės etikos atstovas; žodžiu „nepaklusnumas“ jis nusakė abi nepaklusnumo rūšis, ir vidinis jo požiūrio prieštaringumas neišryškėjo.)
* Dar nepublikuotas profesoriaus Auerio darbas apie etikos autonomiją Tomo Akviniečio mokyme (aš dėkingas autoriui už suteiktą galimybę perskaityti rankraštį) padeda geriau suprasti Tomo Akviniečio etinę koncepciją. Paminėtinas to paties autoriaus straipsnis šiuo klausimu „Is sin an insult to God?“ (Žr. Bibliografiją.)
Nuodėmė kaip nepaklusnumas yra autoritarinės, taigi turėtojiškos struktūros dalis, o neautoritarinėje struktūroje, siekiančioje savo šaknimis buvimą, nuodėmės prasmė visai kita. Šią antrą prasmę nesunku perskaityti bibliniame pasakojime apie nuopuolį, jeigu kitaip interpretuosime patį pasakojimą. Dievas apgyvendino Žmogų Rojaus sode ir įspėjo jį nevalgyti vaisių nei nuo Gyvybės medžio, nei nuo Gėrio ir Blogio pažinimo medžio. Matydamas, jog „negera Žmogui būti vienam“, Dievas sutvėrė Moterį. Vyras ir Moteris turėjo tapti vienu. Abudu buvo nuogi ir „nesigėdijo“. Sis tvirtinimas paprastai interpretuojamas pagal konvencionalų požiūrį į seksą. Taip žvelgiant, vyras ir moteris turėtų gėdytis neuždengtų savo genitalijų. Tačiau vargu ar čia norėta pasakyti tik tiek. Šis teiginys galėtų turėti kitą prasmės gelmę, t. y. kad nors Vyras ir Moteris išvydo vienas kitą visoje savo esybėje, jie nesusigėdo, jie net negalėjo susigėsti, nes jie nesijautė svetimi, atskiri individai, jie jautėsi kaip „vienas“.
Nuopuolis šią ikižmogišką situaciją iš pagrindų pakeičia. Vyras ir Moteris tampa žmonėmis tikrąja šio žodžio prasme, t. y. žmonėmis, apdovanotais protu, gėrio ir blogio suvokimu, žinojimu, jog jie tapę atskiromis būtybėmis, jog pirminė jų vienybė suardyta, o jie – svetimi, vienas kitam tolimi. Jie pajunta didžiausią gėdą: gėdą išvysti savo artimą „nuogą“ ir kartu pajusti abipusį susvetimėjimą, žodžiais nenusakomą bedugnę, skiriančią juos vieną nuo kito. „Jie pasidarė sau prijuostes“, mėgindami šitaip išvengti visiškos žmogiškosios akistatos, nuogumo, kokio jie vienas kitą išvydo. Tačiau gėdos ir kaltės neišvengsi pasislėpdamas. Jie neatsigręžė vienas į kitą su meile; galbūt jie geidė vienas kito fiziškai, bet fizinis artumas negydo žmonių susvetimėjimo. Jų nuostata vienas kito atžvilgiu rodo, kad jie nemyli: Ieva nemėgina ginti Adomo, o šis irgi ne gina Ievą, bet ją apkaltina.
Kokia jų nuodėmė? Jie išvydo vienas kitą kaip atskiras, izoliuotas, savanaudiškas žmogiškas būtybes, kurios negali įveikti savo atskirtumą netgi meilės aktu. Šios nuodėmės šaknys glūdi pačioje mūsų žmogiškoje egzistencijoje. Netekę pirminės harmonijos su gamta – būdingos įgimtų instinktų valdomam gyvūno gyvenimui,– turėdami protą ir savivoką, mes negalime nejausti ypatingo savo atskirtumo nuo kiekvienos kitos žmogiškos būtybės. Katalikiška teologija tokią egzistencinę būseną – visišką atskirtumą ir susvetimėjimą, kurio neįveikia ir meilė,– apibūdina kaip „Pragarą“. Ši būsena mums nepakeliama. Mes privalome kaip nors įveikti šią absoliutaus atskirtumo kankynę – paklusdami ar dominuodami, ar mėgindami užslopinti proto balsą ir suvokimą. Tačiau visi minėti būdai teikia tik trumpalaikį užsimiršimą ir nepadeda realiai išspręsti problemą. Vienintelis būdas išsigelbėti iš šio pragaro – išsilaisvinti iš savo egocentrizmo kalėjimo, atsigręžti į pasaulį ir su juo susivienyti. Egocentriškas atskirtumas yra sunkiausioji nuodėmė, o jos išpirkimas yra meilės aktas. Pats žodis „išpirkimas“ („atonement“) išreiškia šią idėją, nes etimologiškai jis kilęs iš ,,at-onement“, kuris vidurine anglų kalba reiškė vienybę. Kadangi atskirtumas nėra nepaklusimo aktas, ši nuodėmė nereikalinga atleidimo. Tačiau ji reikalinga gydymo; tik meilė, o ne bausmės priėmimas yra gydantis veiksnys.
Raineris Funkas man nurodė, kad nuodėmės kaip atkirtumo sampratą nagrinėjo kai kurie bažnyčios tėvai, rėmęsi Jėzaus neautoritarine nuodėmės koncepcija. Jis pateikia tokius pavyzdžius (perimtus iš Anri de Liubako). Origenas sako: „Ten, kur yra nuodėmės, ten yra ir įvairumas. Tačiau ten, kur viešpatauja dorybė, ten yra vieningumas, ten yra vienybė“. Maksimas Išpažinėjas kalba, kad Adomo nuodėmė žmonių giminę, „kuri turėtų būti harmoninga visuma, nepažįstanti konflikto tarp manęs ir tavęs, pavertė individų dulkių debesiu“. Panašių minčių apie tai, kad Adomas išardė pirminę vienybę, yra pareiškęs šv. Augustinas, jų surastume, kaip nurodo Alfonsas Aueris, Tomo Akviniečio mokyme. Apibendrindamas Anri de Liubakas sako: „Išgelbėjimo aktas, kaip „atkūrimo“ (Wiederherstellung) darbas, būtinas prarastai vienybei atgauti, antgamtinei vienybei su Dievu ir kartu vienybei tarp žmonių atkurti” (taip pat žr.: „Nuodėmės ir atgailos samprata“ knygoje „Būsite kaip dievai“, kur pateikiama išsami nuodėmės problemos analizė).
Apibendrindami pasakytume, jog, esant turėtojiškai orientacijai, taigi autoritarinei struktūrai, nuodėme lygi nepaklusimui. Nuodėmę naikina atgaila – bausmė – naujas paklusimas. Vyraujant būtiškai orientacijai, t. y. neautoritarinei struktūrai, nuodėmė yra neįveiktas atskirumas, kurį nugali visiškas proto ir meilės išsiskleidimas, vienybė.
Pasakojimą apie Nuopuolį galima interpretuoti dvejopai, nes jame susipynę tiek autoritariniai, tiek ir žmogaus išlaisvinimo elementai. Tačiau pačios nuodėmės kaip nepaklusnumo ir nuodėmės kaip susvetimėjimo sampratos yra visiškai priešingos.
Senojo Testamento mite apie Babelio bokštą, atrodo, glūdi ta pati idėja. Žmonių giminė čia pasiekė vienybę, kurią simbolizuoja faktas, kad visa žmonija kalba viena kalba. Bet valdžios aistra, troškimas turėti didįjį bokštą išardo žmonių vienybę ir juos atskiria. Tam tikru atžvilgiu pasakojimas apie bokštą yra antrasis Nuopuolis, istorinės žmonijos nuodėmė. Mitą komplikuoja tai, kad Dievas išsigąsta žmonių susivienijimo ir galimybės tapti stipriems. „Štai jie yra viena tauta, ir visų viena kalba; jie pradėjo šitai daryti; ir neatsisakys savo sumanymų, kolei jų pilnai neįvykdys. Eikite tat, nuženkime žemyn ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų vienas kito.“ (Pr 11, 6-7). Žinoma, šis momentas yra ir Nuopuolio mite; čia Dievas bijo tos galios, kurią įgytų vyras ir moteris, paragavę abiejų medžių vaisių.
Mirties baimė – gyvenimo teigimas
Kaip tvirtinome aukščiau, saugumo jausmas pagrįstas turėjimu, neišvengiamai kelia baimę prarasti savo nuosavybę. Norėčiau toliau išplėtoti šią mintį.
Galbūt mes pajėgtume neprisirišti prie nuosavybės, taigi ir nebijotume ją prarasti. Tačiau kaip su baime prarasti patį gyvenimą – mirties baime? Ar mirti bijo tik seni ir ligoniai? Ar mirties baimę jaučia kiekvienas? Ar žinojimas, kad mums lemta mirti, persekioja mus visą gyvenimą? Ar mirties baimė stiprėja ir darosi aiškiau įsisąmoninta artėjant prie gyvenimo slenksčio – sulaukus senatvės ar susirgus?
Psichoanalitikai turėtų plačiau ir nuosekliau tyrinėti šį reiškinį – nuo vaikystės iki senatvės, analizuoti tiek sąmoningas, tiek ir nesąmoningas mirties baimės apraiškas. Šių tyrimų nereikėtų apriboti individualių atvejų analize; naudojant egzistuojančius sociopsichoanalizės metodus, būtų galima tyrinėti dideles grupes. Kadangi tokie tyrimai neatlikti, privalome daryti preliminarias išvadas remdamiesi gausiais padrikais duomenimis.
Galbūt svarbiausias iš jų yra giliai įsišaknijęs nemirtingumo troškimas, atsiskleidžiantis gausiais ritualais ir tikėjimais, kuriais siekiama išsaugoti žmogaus kūną. Antra vertus, šiuolaikinė, iš esmės amerikietiška mirties neigimo forma – kūno „gražinimas“ – taip pat liudija mirties baimę, slepiamą po paprasčiausiu jos kamufliažu.
Yra tik vienas būdas – kaip nurodė Buda, Jėzus, stoikai, Mokytojas Ekhartas – nugalėti mirties baimę – nesikabinti į gyvenimą, nelaikyti jo nuosavybe. Iš tiesų mirties baimė nėra tai, kuo ji mums atrodo, tai – ne baimė negyventi. Kaip sakė Epikūras, mirtis su mumis nesusijusi, „nes, kai mes esame, mirties dar nėra, o kai mirtis yra, mūsų jau nėra“ (Diogenas iš Laertės). Žinoma, galima bijoti kančios ar skausmo, kuriuos reikia iškęsti prieš mirtį, tačiau ši baimė kitokia negu mirties baimė. Nors mirties baimė gali atrodyti iracionali, tačiau ji tokia nėra, kai gyvenimas laikomas nuosavybe. Tada bijoma ne mirties, bet prarasti tai, ką turime: baimė prarasti savo kūną, savo ego, savo nuosavybę, savo identiškumą; baimė pažvelgti į beidentiškumo bedugnę, „išnykti“.
Kiek gyvename turėtojiškai, tiek privalome bijoti mirties. Šios baimės nepašalins jokie racionalūs paaiškinimai. Tačiau ją galima prislopinti, net ir mirties valandą, dar kartą patvirtinant savo ryšį su gyvenimu, atsiliepiant į meilę tų, kurie pajėgia pažadinti meilę mumyse. Vadavimasis iš mirties baimės turėtų prasidėti ne kaip pasiruošimas mirčiai, bet kaip nepaliaujamos pastangos riboti turėjimą ir plėtoti buvimą. Kaip sako Spinoza, išminčius mąsto apie gyvenimą, o ne apie mirtį.
Pamokymai, kaip mirti, iš tikrųjų – tai pamokymai, kaip gyventi. Kuo labiau įveikiame troškimą turėti – visas jo formas, ypač prisirišimą prie savo ego,– tuo mažiau bijome mirti, nes nėra ko prarasti*.
* Aš aptariu tik mirties baimę, tačiau nesiimu svarstyti neišsprendžiamos problemos – kančios, kurią mūsų mirtis gali suteikti tiems, kurie mus myli.
Čia, dabar – praeitis ir ateitis
Buvimo būdas egzistuoja tik čia ir dabar (hic et nunc). Turėjimo būdas skleidžiasi tik laike – praeityje, dabartyje, ateityje.
Orientuodamiesi į turėjimą, mes esame pririšti prie to, ką sukaupėme praeityje: pinigų, žemės, garbės, socialinės padėties, žinių, vaikų, prisiminimų. Mes galvojame apie praeitį ir prisimindami jaučiame tuos jausmus (ar tai, ką manome esant jausmais), kuriuos jautėme praeityje. (Tai ir yra sentimentalumo esmė.) Mes esame praeitis, mes galime tarti: „Aš esu tai, kuo buvau“.
Ateitis yra numatymas to, kas pavirs praeitimi. Ateitis, kaip ir praeitis, patiriama turėtojiškai, nusakant tokiais žodžiais: „Šis žmogus turi ateitį“, nurodant, jog šis individas turės daug daiktų, nors dabar jis ar ji ir neturi jų. Fordo kompanijos reklaminis šūkis „Ateity jūsų laukia fordas“ akcentavo turėjimą ateityje, – taip, kaip tam tikrais sandėriais parduodamos ar perkamos „būsimos prekės“. Turėjimo patirties pagrindas yra tas pats, nepriklausomai nuo to, ar kalbame apie praeitį, ar apie ateitį.
Dabartis yra vieta, kur susitinka praeitis ir ateitis, tai laikų riba, jungianti šiuos du laikus, tačiau kokybiškai nuo jų nesiskirianti.
Buvimas nebūtinai skleidžiasi už laiko, tačiau laikas nėra buvimą valdanti dimensija. Tapytojas grumiasi su spalva, drobe, teptukais, skulptorius – su akmeniu ir kaltu. Tačiau kūrybinis aktas, būsimo kūrinio „vizija“ peržengia laiką. Vizija – tai blyksnis ar daugelis blyksnių, tačiau laikas joje nepatiriamas. Tą patį galima pasakyti ir apie mąstytojus. Idėjos užrašomos laike, tačiau jų suvokimas yra kūrybinis Įvykis, vykstąs ne laike. Antlaikiška yra kiekviena buvimo apraiška. Meilės, džiaugsmo, tiesos suvokimo patirtis išgyvenama ne laike, bet čia ir dabar. Čia ir dabar yra amžinybė, t. y. antlaikiškumas. Tačiau amžinybė nėra, kaip paprastai klaidingai suprantama, neapibrėžtai ištęstas laikas.
Čia reikėtų paminėti dar vieną svarbią išlygą dėl ryšio su praeitimi. Jau sakėme, jog praeitį prisimename, ją apmąstome, svarstome, šitaip „turint“ praeitį, ji yra negyva. Tačiau praeitį galima ir atgaivinti. Praeities situaciją galima vėl išgyventi taip gyvai, tarsi ji būtų čia ir dabar; t. y. galima atkurti praeitį, prikelti jū gyventi (simboliškai kalbant, prikelti tai, kas mirę). Kiek mes pajėgiame tai padaryti, tiek praeitis nustoja būti praeitimi, ji yra čia ir dabar.
Ateitį taip pat galima išgyventi tarsi esančią čia ir dabar. Tai įvyksta tuomet, kai ateitį nujaučiame taip aiškiai, jog ji yra ateitis tik „objektyviai“, t. y. kaip išorinis faktas, o ne kaip subjektyvus išgyvenimas. Tokia yra tikro utopinio mąstymo prigimtis (kitokia negu utopinės svajonės), toks yra pagrindas nuoširdaus tikėjimo, kuriam nereikia išorinio realizavimo „ateity“, kad patyrimas taptų realus.
Praeities, dabarties ir ateities, t. y. laiko, sąvokos įeina į mūsų gyvenimą todėl, kad jos susijusios su fiziniu mūsų egzistavimu: ribota mūsų gyvenimo trukme, būtinybe nuolat rūpintis savo kūnu, fizinio pasaulio, kuriuo mes neišvengiamai priversti naudotis tam, kad išsilaikytumėm, prigimtimi. Iš tiesų mes negalime gyventi amžinai; būdami mirtingi, mes negalime nepaisyti laiko ar nuo jo pabėgti. Nakties ir dienos, miego ir budrumo, augimo ir senėjimo ritmas, būtinybė išlaikyti save darbu ir apsiginti – visi šie faktoriai verčia mus skaitytis su laiku, jeigu norime gyventi, o mūsų kūnai verčia mus norėti gyventi. Tačiau skaitytis su laiku – viena, o jam paklusti – kita. Kai orientuojamės į buvimą, mes gerbiame laiką, tačiau jam nepaklūstame. Kai orientuojamės į turėjimą, ši pagarba laikui virsta paklusnumu. Šiuo atveju ne tik daiktai yra daiktai, bet ir visa, kas gyva, virsta daiktu. Laikas tampa mūsų valdovu. Būvant laikas yra nukarūnuotas; jis nebėra stabas, kuris valdo mūsų gyvenimą.
Industrinėje visuomenėje laikas yra pagrindinis valdovas. Šiuolaikiniam gamybos būdui reikia, kad kiekvienas veiksmas būtų atliktas griežtai „laiku“, t. y. laikas valdo ne tik darbą prie konvejerio, bet ir beveik visas kitas veiklos rūšis. Be to, laikas yra ne tik laikas, „laikas yra pinigai“. Mašiną reikia maksimaliai išnaudoti, todėl ji primeta darbininkui savo ritmą.
Per mašiną laikas tapo mūsų valdovu. Atrodo, kad šiek tiek rinktis galime tik laisvalaikiu. Tačiau paprastai savo laisvalaikį mes organizuojame taip kaip ir darbą. Arba maištaujame prieš laiko tironiją visišku tingėjimu. Bet nieko neveikimas vien tik nepaklūstant laiko reikalavimams yra tik laisvės iliuzija, iš tikrųjų mes esame tik laikinai paleisti iš laiko kalėjimo.
Šaltinis: Turėti ar būti? / Ėrichas Fromas. – Vilnius: Mintis, 1990. – pp. 150-179.
