Maksimas Gorkis. Motina. Pirmoji dalis. XXI-XXIX skyriai

Redakcijos komentaras: Maksimas Gorkis (1868-1936), tarybmečiu aukštintas, paskui su purvais maišytas, o dabar Lietuvoje beveik užmirštas rašytojas. Bet iš tikrųjų, rusų literatūros klasikas vienoje gretoje su Dostojevskiu ir Tolstojumi – tik išsiskyręs savo radikalia kairiąja pasaulėžiūra, kūrybos ir veiklos revoliucingumu. Čia dalimis skelbsime pirmąkart 1906 m. Amerikoje išėjusį jo kūrinį, „Motina“ – realiais įvykiais paremtą apysaką apie į socialistinį pogrindį įsitraukusį jauną darbininką iš Sormovo, Pavlą Vlasovą, jo draugus ir motiną, Pelagėją Nilovną. Gorkio rašyta lyg savotiška judėjimo evangelija, „Motina“ – daugiau negu siaurai „politinis“ romanas, ar netgi tos epochos atspindys; tai – tikro žmonių, jaunų ir senų, mažų ir didelių dvasinio virsmo iš vieno veikiant, dirbant ir kovojant vardan kilnių idealų, paliudijimas.

* * *

XXI

Gyvenimas bėgo greitai, dienos buvo margos, įvairios. Kiekviena atnešdavo ką nors nauja, ir tatai motinos jau nebebaugino. Vis dažniau vakarais atvykdavo nepažįstamų žmonių, kurie susirūpinę pusbalsiu šnekėdavosi su Andrejum ir vėlyvą naktį, pasistatę apykakles, žemai ant akių užsismaukę kepures, išeidavo į tamsą atsargiai, patylomis. Kiekviename buvo jaučiamas tramdomas susijaudinimas, atrodė – visi nori dainuoti ir juoktis, bet neturėjo laiko, jie visada skubėjo. Vieni pašaipūs ir rimti, antri linksmi, spindį jaunystės jėga, treti – susimąstę ir tylūs, – visi jie motinos akyse buvo kažkokie vienodai atkaklūs, pasitikį, ir nors kiekvienas buvo savito veido, – jai visi veidai susiliedavo į vieną: sulysusį, ramiai ryžtingą, giedrą, giliu tamsių akių žvilgsniu, meiliu ir griežtu, lyg Kristaus žvilgsnis pakeliui į Emausą.

Motina skaičiavo juos, mintyse telkdama apie Pavlą, – šitoje minioje jis darėsi nepastebimas priešų akims.

Kartą iš miesto atvyko žvali, garbanota mergina, ji atnešė Andrejui kažkokį ryšulėlį ir išeidama tarė Vlasovai, blykčiodama linksmomis akimis:

– Iki pasimatymo, drauge!

– Sudie! – sulaikiusi šypseną, atsakė motina.

O išleidusi merginą, ji priėjo prie lango ir juokdamasi žiūrėjo, kaip gatve, smulkiai žingsniuodama mažomis kojytėmis, ėjo jos draugė, skaisti kaip pavasario gėlelė ir lengva kaip peteliškė.

– Draugė! – tarė motina, kai viešnia išnyko. – Ak tu, meilute! Duok viešpatie tau dorą draugą visam tavo gyvenimui!

Ji dažnai pastebėdavo miesto žmonėse kažką vaikiška ir atlaidžiai šypsodavosi, bet ją jaudino ir džiugiai stebino jų tikėjimas, kurio gilumą ji vis aiškiau jautė, ją glamonėjo ir šildė jų svajonės apie teisybės pergalę, – klausydamasi jų, ji nejučiomis dūsaudavo nesuprantamu liūdesiu. Bet ypač ją veikdavo jų paprastumas ir gražus, pernelyg didelis savęs nepaisymas.

Ji jau daug ką suprato iš to, ką jie kalbėdavo apie gyvenimą, jautė, kad jie atrado tikrąjį visų žmonių nelaimių šaltinį, ir priprato sutikti su jų mintimis. Bet širdies gilumoje netikėjo, kad jie gali savaip pertvarkyti gyvenimą ir kad jiems pakaks jėgų pritraukti prie savo ugnies visą darbo liaudį. Kiekvienas nori būti sotus šiandien, niekas nenori atidėti savo pietų net rytdienai, jei gali juos suvalgyti dabar. Nedaugelis nueis šituo tolimu ir sunkiu keliu, nedaug akių tepamatys jo gale pasakišką žmonių brolybės karaliją. Štai kodėl jie visi, šitie gerieji žmonės, nežiūrint jų barzdų ir kartais pavargusių veidų, jai atrodė kaip vaikai.

„Mielieji jūs mano!“ – mąstė ji, linguodama galvą.

Bet jie visi jau dabar gyveno gerą, rimtą ir išmintingą gyvenimą, kalbėjo apie gėrį ir, norėdami išmokyti žmones visko, ką žinojo, tą darė nesigailėdami savęs. Ji suprato, kad tokį gyvenimą galima mylėti, nors jis ir pavojingas, ir dūsaudama žiūrėjo atgal, kur lyg tamsi siaura juosta lėkštai driekėsi jos praeitis. Ji nejučiomis ramiai suvokė esanti reikalinga šitam naujam gyvenimui, – anksčiau ji niekuomet nesijuto esanti kam nors reikalinga, o dabar aiškiai matė, kad reikalinga daugeliui, – tai buvo nauja, malonu ir pakėlė jai galvą…

Ji stropiai nešiojo į fabriką atsišaukimus, žiūrėjo į tai kaip į savo pareigą ir liko Įprasta šnipams, nebe naujas žmogus. Kelis kartus ją iškratė, bet visuomet rytojaus dieną po to, kai fabrike pasirodydavo atsišaukimai. Kai su savimi nieko neturėdavo, ji mokėdavo sužadinti šnipų ir sargų įtarimą, jie nutverdavo ją, apieškodavo, ji dėdavosi užgauta, ginčydavosi su jais ir sugėdinusi nueidavo, didžiuodamasi savo apsukrumu. Jai patiko tas žaidimas.

Vesovščikovo į fabriką nebepriėmė, jis gavo darbą pas miško pirklį ir vežiojo po priemiestį sienojus, lentas ir malkas. Motina beveik kasdien jį matydavo: stipriai spirdamiesi į žemę, virpančiomis nuo įtempimo kojomis ėjo pora juodžių: abudu jie buvo seni, prakaulūs, tingiai ir liūdnai lingavo jų galvos, nukamuotos mirkčiojo blausios akys. Paskui juos vilkosi drebėdamas ilgas, sumirkęs rąstas arba krūva lentų, garsiai taukšėdamos galais, o šalia, atleidęs vadeles, žingsniavo Nikolajus, apiplyšęs, purvinas, sunkiais batais, nusismaukęs kepurę ant pakaušio, griozdiškas lyg išverstas kelmas. Jis taip pat linguoja galvą, žiūrėdamas sau po kojomis. Jo arkliai aklai užvažiuoja ant sutiktų vežimų, ant žmonių; aplink jį kaip širšės sukasi pikti keiksmai, orą raižo bjaurūs šūkavimai. Jis, nepakeldamas galvos, niekam neatsakydamas, švilpia aštriai, kurtinamai ir dusliai niurna arkliams:

– Na, kabinkite! 

Kiekvieną kartą, kai pas Andrejų susirinkdavo draugų skaityti naujo užsieninio laikraščio ar brošiūros, ateidavo ir Nikolajus, atsisėsdavo kampe ir tylėdamas klausydavo valandą, dvi. Baigus skaityti, jaunuomenė ilgai ginčydavosi, bet Vesovščikovas ginčuose nedalyvaudavo. Jis pasilikdavo ilgiausiai už visus ir, būdamas vienas su Andrejum, užduodavo jam niūrų klausimą:

– O kas visų kalčiausias?

– Kaltas, matai, tas, kas pirmasis pasakė – čia mano! Tas žmogus numirė prieš keletą tūkstančių metų,, ir ant jo pykti neverta! – juokais sakydavo ukrainietis, bet jo akys žiūrėdavo neramiai.

– O – turtingieji? O tie, kurie juos palaiko?

Ukrainietis tverdavosi už galvos, pešiodavo ūsus ir ilgai kalbėdavo paprastais žodžiais apie gyvenimą ir žmones. Bet jam visuomet išeidavo taip, lyg būtų kalti visi žmonės apskritai, ir tas nepatenkindavo Nikolajaus. Kietai sučiaupęs storas lūpas, jis purtydavo galvą ir, be pasitikėjimo pareiškęs, kad ne taip, išeidavo nepatenkintas ir paniuręs.

Kartą jis tarė:

– Ne, kaltieji turi būti, – jie čia! Aš tau pasakysiu – mes turime visą gyvenimą perarti kaip piktžolių lauką – be pasigailėjimo!

– Tai šitaip kartą tabelininkas Isajus apie jus kalbėjo! – prisiminė motina.

– Isajus? – paklausė patylėjęs Vesovščikovas.

– Taip. Piktas žmogus! Seka visus, kamantinėja… Mūsų gatve pradėjo vaikščioti, į mūsų langus žvalgytis…

– Žvalgosi? – pakartojo Nikolajus.

Motina jau gulėjo lovoje ir nematė jo veido, bet ji suprato pasakius kažką nereikalinga, nes ukrainietis skubiai ir taikinamai prakalbo:

– Tegu sau vaikščioja ir žvalgosi! Turi laiko – ir vaikščioja…

– Ne, palauk! – dusliai tarė Nikolajus. – Štai kur tas kaltasis!

– Kuo? – greitai paklausė ukrainietis. – Kad jis kvailas?

Vesovščikovas neatsakęs išėjo.

Ukrainietis pamažu ir pavargęs žingsniavo po kambarį, tyliai čežėdamas plonomis voro kojomis. Batus buvo nusiavęs, – jis visuomet taip darydavo, kad nesi- belstų ir nedrumstų Vlasovai ramybės. Tačiau ji nemiegojo ir, kai Nikolajus išėjo, neramiai tarė:

– Aš jo bijau!

– Ta-aip! – lėtai nutęsė ukrainietis. – Piktas vaikas. Jūs, motule, apie Isajų su juo nekalbėkite, tas Isajus Iš tikrųjų šnipinėja.

– Kas nuostabaus? Jo kūmas – žandaras! – pa-stebėjo motina.

– Ko gero, prikuls jį Nikolajus! – baimingai kalbėjo toliau ukrainietis. –- Štai matote, kokius jausmus mūsų gyvenimo vadovai išauklėjo savo valdiniams. Kai tokie žmonės, kaip Nikolajus, pajus savo skriaudą ir jiems plyš kantrybė, kas tada bus? Dangų kraujais aptaškys, o žemė juose kaip muilas putos…

– Baisu, Andriuša! – tyliai sušuko motina.

– Jei nerytų musių, tai ir nevemtų! – patylėjęs tarė Andrejus. – Ir vis dėlto, motule, kiekvienas lašas jų kraujo iš anksto nuplautas liaudies ašarų ežerais…

Jis staiga tyliai nusijuokė ir pridūrė:

– Teisinga, bet – nenuramina!

XXII

Vieną šeštadienį motina parėjo iš krautuvės, atidarė duris ir sustojo ant slenksčio, staiga visa apipilta džiaugsmo lyg šilto vasaros lietaus: kambaryje skambėjo tvirtas Pavlo balsas.

– Štai ji! – sušuko ukrainietis.

Motina matė, kaip greitai atsigręžė Pavlas, ir pastebėjo, kad jo veidas blykstelėjo jausmu, žadančiu jai kažką nepaprasta.

– Va ir parėjai… ir namie! – sumurmėjo ji, sumišusi iš netikėtumo, ir atsisėdo.

Jis pasilenkė prie jos išblyškęs, jo akių kampeliuose skaidriai žibėjo mažos ašarėlės, lūpos virpėjo. Valandėlę jis tylėjo, motina žiūrėjo į jį taip pat tylėdama.

Ukrainietis, tyliai švilpaudamas, nuleidęs galvą, praėjo pro juos ir išėjo į kiemą.

– Dėkui, mama! – giliu, žemu balsu prabilo Pavlas, spausdamas jos ranką drebančiais pirštais. – Dėkui, brangioji!

Džiaugsmingai sujaudinta sūnaus veido išraiškos ir balso, ji glostė jo galvą ir, prilaikydama širdies plakimą, tyliai kalbėjo:

– Viešpats su tavimi! Už ką?..

– Dėkoju už tai, kad padedi mūsų didžiajam darbui! – kalbėjo jis. – Kai žmogus gali pasakyti, kad jo motina ir savo dvasia jam gimininga – tai reta laimė!

Ji tylėjo ir, godžiai rydama atvira širdimi jo žodžius, gėrėjosi sūnumi -– jis stovėjo priešais ją toks šviesus, artimas.

– Aš mačiau, mama, daug kas skaudino tavo širdį, sunku tau. Maniau, kad tu niekad nesusitaikinsi su mumis, nepriimsi mūsų minčių kaip savųjų, o tik tylėdama kentėsi, kaip kad visą gyvenimą kentėjai. Tai buvo sunku!..

– Andriuša labai daug ką padėjo man suprasti! – įterpė ji.

– Jis man pasakojo apie tave! – juokdamasis tarė Pavlas.

– Jegoras taip pat. Mudu iš vieno kaimo. Andriuša net skaityti norėjo mokyti…

– O tu susigėdai ir pati pamažu pradėjai mokytis?

– Tai jau jis pastebėjo! – sumišusi sušuko ji. Ir, sujausminta gausaus džiaugsmo, pripildžiusio jos krūtinę, pasiūlė Pavlui: – Kad taip pašauktume jį! Tyčia išėjo, kad nekliudytų. Jis motinos neturi…

– Andrejau!.. – šūktelėjo Pavlas, atidarydamas duris į priemenę. – Kur tu?

– Čia. Noriu malkų paskaidyti.

– Eikš čionai!

Jis atėjo ne iš karto ir, žengdamas į virtuvę, šeimininkiškai prabilo:

– Reikia pasakyti Nikolajui, kad malkų atvežtų – mažai malkų beturime. Matote, motule, koks jis, Pavlas? Užuot nubaudusi, vyresnybė tik peni maištininkus…

Motina nusijuokė. Jos širdis dar saldžiai alpo, ji tebebuvo apsvaigusi iš džiaugsmo, bet kažkoks šykštumas ir atsargumas jau žadino jos norą matyti sūnų ramų, tokį kaip visuomet. Buvo per daug gera sieloje, ir ji norėjo, kad pirmasis – didžiulis jos gyvenimo džiaugsmas iš karto visam laikui liktų širdyje toks gyvas ir stiprus, koks atėjo. Ir, bijodama, kad nesumažėtų laimė, ji stengėsi skubiai ją pridengti, lyg paukštinėtojas atsitiktinai sugautą retą paukštį.

– Betgi papietaukime! Tu, Paša, juk dar nevalgęs? – subruzdusi pasiūlė motina.

– Ne. Vakar iš prižiūrėtojo aš sužinojau, kad mane nutarta išleisti, ir šiandien nebuvo noro nei valgyti, nei gerti…

– Pirmąjį sutikau čia senį Sizovą, – pasakojo Pavlas. – Pamatė jis mane, perėjo kelią, sveikinasi. Aš jam sakau: „Jūs dabar atsargiau su manim, aš žmogus pavojingas, esu policijos priežiūroje.“ – „Nieko“, – sako. Ir žinai, ko jis paklausė apie sūnėną? „Kaip, – sako, – ar Fiodoras gerai elgėsi?“ – „Ką reiškia gerai elgtis kalėjime?“ – „Na, – sako, – ar nieko nereikalingo neplepėjo prieš draugus?“ Ir kai aš pasakiau, kad Fedia – doras ir protingas žmogus, jis paglostė sau barzdą ir išdidžiai pareiškė: „Mes, Sizovai, blogų žmonių savo šeimoje neturime!“

– Jis išmaningas senis! – tarė ukrainietis, linguodamas galvą. – Mes su juo dažnai pasikalbame – geras vyras. Ar greitai Fedią paleis?

– Visus paleis, manau! Jie nieko neturi be Isajaus parodymų, o jis – ką gi galėjo pasakyti?

Motina vaikštinėjo šen ir ten ir žiūrėjo j sūnų. Andrejus, klausydamas jo pasakojimų, stovėjo prie lango, sunėręs užpakaly rankas. Pavlas vaikštinėjo po kambarį. Jis apžėlė barzda: maži verpetai plonų tamsių plaukų tankiai vijosi ant skruostų, švelnindami tamsią veido spalvą.

– Sėskitės! – paprašė motina, dėdama ant stalo karštą viralą.

Pietaujant Andrejus papasakojo apie Rybiną. Ir kai jis pabaigė, Pavlas apgailestaudamas sušuko:

– Būčiau buvęs namie – būčiau jo neišleidęs! Ką jis išsinešė? Didelį pasipiktinimo jausmą ir painiavą galvoje.

– Na, – tarė ukrainietis šypsodamasis, – kai žmogui keturiasdešimt metų, be to, jis pats ilgai kovojo su meškomis savo sieloje – sunku jį perdirbti…

Prasidėjo vienas tokių ginčų, kada žmonės pradėdavo kalbėti motinai nesuprantamais žodžiais. Pabaigė pietauti ir vis dar atkakliai bėrė vienas ant kito traškančią painių žodžių krušą. Protarpiais kalbėjo paprastai.

– Mes turime eiti savo keliu, nė žingsnio nesitraukdami į šalį! – tvirtai pareiškė Pavlas.

– Ir kelyje susidurti su keliomis dešimtimis milijonų žmonių, kurie pasitiks mus kaip priešus…

Motina klausėsi ginčo ir suprato, kad Pavlas nemėgsta valstiečių, o ukrainietis juos gina, įrodinėdamas, kad ir sodiečius reikia gero mokyti. Ji labiau suprato Andrejų, ir jis jai atrodė teisus, bet kiekvieną kartą, kai jis ką nors sakydavo Pavlui, ji, suklususi ir sulaikydama kvapą, laukė sūnaus atsakymo, kad greičiau sužinotų, ar neįžeidė jo ukrainietis. Bet juodu rėkė vienas ant kito neužsigaudami.

Retkarčiais motina paklausdavo sūnų:

– Argi taip, Paša?

Šypsodamasis jis atsakydavo:

– Taip.

– Jūs, ponuli, – su švelnia ironija kalbėdavo ukrainietis, – sočiai pavalgėte, bet blogai kramtėte, vienas kąsnis jums gerklėje įstrigo. Išskalaukite gerklelę!

– Nekvailiok! – patardavo Pavlas.

– Taigi – aš lyg gedulingose pamaldose!..

Motina tyliai juokdamasi linguodavo galvą…

XXIII

Artinosi pavasaris, tirpo sniegas, apnuogindamas purvą ir suodžius, paslėptus po juo. Kiekvieną dieną purvynas vis įkyriau lindo į akis, visas priemiestis atrodė apsirengęs skarmalais, nesiprausęs. Dieną varvėdavo nuo stogų, pavargusios ir prakaituotos garuodavo pilkos namų sienos, o prieš naktį visur neaiškiai baltuodavo ledo varvekliai. Danguje vis dažniau pasirodydavo saulė. Ir ryžtingai pradėjo čiurlenti upeliai, tekėdami į pelkę.

Buvo rengiamasi švęsti Gegužės Pirmąją.

Fabrike ir priemiestyje skraidė atsišaukimai, aiškiną šitos šventės reikšmę, ir net propagandos nepaliesta jaunuomenė, juos skaitydama, kalbėjo:

– Tai reikia surengti!

Vesovščikovas, niūriai šypsodamasis, sušuko:

– Metas! Gana slapukus žaisti!

Džiaugėsi Fedia Mazinas. Gerokai sulysęs, nervingu savo judesių ir kalbų drebuliu jis tapo panašus į vieversį narvelyje. Jį visuomet lydėdavo nekalbus, ne pagal amžių rimtas Jakovas Somovas, dirbąs dabar mieste.

Samoilovas, dar labiau parudęs kalėjime, Vasilijus Gusevas, Bukinas, Dragunovas ir dar kai kurie įrodinėjo, jog reikia būtinai eiti su ginklu, bet Pavlas, ukrainietis, Soinovas ir kiti ginčijosi su jais.

Pasirodydavo Jegoras, visuomet pavargęs, suprakaitavęs, uždusęs, ir juokaudavo:

– Darbas, kurio tikslas pakeisti esamąją santvarką, didis darbas, draugai, bet kad jis sėkmingiau vyktų, aš. turiu nusipirkti naujus batus! – kalbėjo jis, rodydamas savo suplyšusius ir sumirkusius pusbačius. – Mano kaliošai taip pat nebepagydomai suplyšo, ir kiekvieną dieną aš peršlampu kojas. Aš nenoriu persikelti į žemės gelmes, kol mes dar nesame viešai ir aiškiai nusikratę senuoju pasauliu, ir todėl, atmesdamas draugo Samoilovo siūlymą demonstruoti apsiginklavus, siūlau apginkluoti mane stipriais batais, nes esu giliai įsitikinęs, kad tas naudingiau socializmo triumfui negu kad ir labai smarkus snukių daužymas!..

Tokia pat įmantria kalba jis pasakodavo darbininkams istorijas, kaip įvairiuose kraštuose liaudis mėgino palengvinti savo gyvenimą. Motina mėgo klausytis jo kalbų, ir ji susidarė iš jų keistą įspūdį: klastingi liaudies priešai, kurie žiauriausiai ir dažniausiai ją apgaudinėjo, buvo maži, pilvoti, raudonsnukiai žmogiūkščiai, nesąžiningi ir gobšūs, gudrūs ir žiaurūs. Kai jiems buvo sunku gyventi carų valdomiems, jie siundė tamsią liaudį prieš carų valdžią, o kai liaudis sukildavo ir išplėšdavo valdžią iš karaliaus rankų, žmogiūkščiai klasta paimdavo ją į savo rankas ir išvaikydavo liaudį į lindynes, o jeigu ši jiems prieštaraudavo – žudydavo šimtais ir tūkstančiais.

Kartą įsidrąsinusi ji papasakojo jam tą gyvenimo vaizdą, kurį buvo susidariusi iš jo kalbų, ir, sumišusi juokdamasi, paklausė:

– Ar taip, Jegorai Ivanyčiau?

Jis kvatojo, užversdamas akutes, duso, trynė rankomis krūtinę.

– Tikrai taip, mamyte! Jūs sučiupote už ragų istorijos jautį. Šitame geltoname fone yra kai kurių ornamentų, atseit – pagražinimų, bet jie reikalo nekeičia! Kaip tik storuliai žmogiūkščiai yra svarbiausieji nusidėjėliai ir visų nuodingiausi vabalai, kandžiojantieji liaudį. Prancūzai vykusiai juos vadina buržua. Įsidėmėkite, mamyte – buržua. Ėda jie mus, ėda ir siurbia…

– Turtuoliai, vadinasi? – paklausė motina.

– Taigi jie! Čia jų nelaimė. Jeigu, matote, į kūdikio maistą dėtume po truputį vario, tai tas sulaikytų jo kaulų augimą, ir jis būtų neūžauga, o jeigu žmogus nuodijamas auksu, tai jo siela pasidaro mažutė, negyva ir pilka, visai kaip guminis sviedinėlis penkių kapeikų vertės…

Kartą, kalbėdamas apie Jegorą, Pavlas tarė:

– O žinai, Andrejau, visų daugiausia juokauja tie žmonės, kuriems širdį gelia…

Ukrainietis patylėjo ir, primerkęs akis, tarė:

– Jei būtų tavo tiesa, tai visa Rusija mirtų iš juoko…

Atsirado Nataša, ji taip pat buvo sėdėjusi kalėjime, kažkur kitame mieste, bet tatai jos nepakeitė. Motina pastebėjo, kad, jai esant, ukrainietis darydavosi linksmesnis, žarstydavo juokus, užkabinėdavo visus savo švelnia ironija, versdamas ir ją linksmai juoktis. Bet, jai išėjus, jis pradėdavo liūdnai švilpauti nepabaigiamas dainas ir ilgai vaikščiodavo po kambarį, nykiai čežėdamas kojomis.

Dažnai atbėgdavo Saša, visuomet apniukusi, visada skubanti ir kažkodėl vis šiurkštesnė, griežtesnė.

Kartą, kai Pavlas išėjo į priemenę jos palydėti ir neuždarė durų, motina išgirdo skubų pašnekesį:

– Jūs nešite vėliavą? – tyliai paklausė mergina.

– Aš.

– Taip nutarta?

– Taip. Tai mano teisė.

Vėl kalėjimas?!

Pavlas tylėjo.

– Ar jūs negalėtumėt… – pradėjo ji ir nutilo.

– Ko? – paklausė Pavlas.

– Užleisti kitam…

– Ne! – garsiai tarė jis.

– Pagalvokite, jūs toks įtakingas, jus myli!.. Jūs ir Nachodka esate čia pirmieji, kiek galėtumėte padaryti laisvėje, pagalvokite! O juk už tai jus ištrems – toli, ilgam laikui!

Motinai pasirodė, kad merginos balse skamba pažįstami jausmai – liūdesys ir baimė. Ir Sašos žodžiai pradėjo kristi jos širdin lyg stambūs šalto vandens lašai.

– Ne, aš apsisprendžiau! – tarė Pavlas. – Nuo to aš nė už ką neatsisakysiu.

– Net jei aš prašysiu?..

Pavlas staiga ėmė kalbėti greitai ir kažkaip ypač griežtai:

– Jūs neturite taip kalbėti, ką jūs? Neturite!

– Aš žmogus! – tyliai tarė ji.

– Geras žmogus! – taip pat tyliai, bet kažkaip ypatingai, lyg dusdamas, prakalbo Pavlas – Brangus man žmogus. Ir todėl… todėl… nereikia taip kalbėti…

– Lik sveikas! – tarė mergina.

Iš jos kulnų kaukšėjimo motina suprato, kad ji nuėjo greitai, protekiniais. Pavlas išėjo paskui ją į kiemą.

Sunkus, slegiantis išgąstis apėmė motinos krūtinę. Ji nesuprato, apie ką buvo kalbama, bet juto, kad ateityje jos laukia nelaimė.

„Ką jis nori daryti?“

Pavlas sugrįžo kartu su Andrejum; ukrainietis, linguodamas galvą, kalbėjo:

– E, Isaika, Isaika, ką su juo daryti?

– Reikia jam patarti, kad jis mestų savo užmačias! – niūriai tarė Pavlas.

– Paša, ką tu nori daryti? paklausė motina, nuleidusi galvą.

– Kada? Dabar?

– Pirmąją… Gegužės Pirmąją?

– Aa! – sušuko Pavlas, nuleidęs balsą. – Aš nešiu mūsų vėliavą, eisiu su ja visų priešakyje. Už tai mane, turbūt, vėl į kalėjimą pasodins.

Motinos akys užkaito, ir jai burna nemaloniai išdžiūvo. Jis paleido jos ranką, atsiduso ir priekaištaudamas pasakė:

– Ne sielotis, bet džiaugtis turėtum! Kada gi bus motinų, kurios net į mirtį savo vaikus pasiųs su džiaugsmu?..

– Hop, hop! – sumurmėjo ukrainietis. – Ir nujojo mūsų ponas, pasikaišęs sau kaptoną!..

– Argi aš sakau ką nors? – pakartojo motina. – Aš tau nekliudau. O jeigu man tavęs gaila, tai kaip motinai!..

Jis atsitraukė nuo jos, ir ji išgirdo šiurkščius, aštrius žodžius:

– Yra meilė, kuri kliudo žmogui gyventi…

Krūptelėjusi, bijodama, kad jis gali pasakyti dar ką

nors atstumiančio jos širdžiai, ji skubiai tarė:

– Nereikia, Paša! Aš suprantu – kitaip tu negali – dėl draugų…

– Ne! – tarė jis. – Aš tai darau sau.

Tarpduryje sustojo Andrejus. Jis buvo aukštesnis už duris ir dabar stovėjo kaip rėmuose, keistai sulenkęs kelius, vienu petimi remdamasis į staktą, o kitą petį, kaklą ir galvą atkišęs į priekį. 

– Paliautumėt tauškęs, ponuli! – tarė jis, niūriai su-laikęs ant Pavlo veido savo išpūstas akis. Jis buvo panašus į driežą akmens plyšyje.

Motinai norėjosi verkti. Nenorėdama, kad sūnus matytų jos ašaras, ji staiga sumurmėjo:

– Vaje tu mano, pamiršau… 

Ir išėjo į priemenę. Ten, įsikniaubusi į kampą, ji davė valią savo sielvarto ašaroms ir verkė tylėdama, be garso, silpdama nuo ašarų taip, lyg su jomis būtų tekėjęs iš širdies jos kraujas.

O pro nesandariai privertas duris šliaužė į ją duslūs ginčo garsai.

– Ką, tu gėriesi savimi, ją kankindamas? – klausė ukrainietis.

– Tu neturi teisės taip kalbėti! – sušuko Pavlas.

– Geras aš būčiau tavo draugas, jeigu tylėčiau, matydamas, kaip tu kvailai, nelyginant ožys šokinėji! Dėl ko tu taip pasakei? Supranti?

– Reikia visuomet tvirtai sakyti ir „taip“, ir „ne“!

– Ar jai?

– Visiems! Nenoriu nei meilės, nei draugystės, kuri kabinasi į kojas, sulaiko…

– Didvyris! Nusišluostyk nosį! Nusišluostyk ir – nueik, pasakyk visa tai Sašenkai. Jai tą reikėjo pasakyti…

– Aš pasakiau!..

– Taip? Meluoji! Jai tu kalbėjai meiliai, jai kalbėjai švelniai, aš negirdėjau, bet žinau! O motinai ėmei rodyti didvyriškumą… Suprask, ožy, – tavo didvyriškumas skatiko nevertas!

Vlasova ėmė skubiai šluostytis nuo skruostų ašaras. Ji išsigando, kad ukrainietis neįžeistų Pavlo, paskubomis atidarė duris ir, įeidama į virtuvę, drebėdama, pilna skausmo ir baimės, garsiai ištarė:

– Ū-ū, šalta! O pavasaris…

Be jokio reikalo dėliodama virtuvėje iš vienos vietos į kitą visokius daiktus, stengdamasi nuslopinti pritilusius balsus kambaryje, ji kalbėjo garsiau:

– Viskas pasikeitė – žmonės pasidarė karštesni, oras – šaltesnis. Būdavo, šiuo metu šilta, dangus giedras, saulutė…

Kambaryje nutilo. Ji sustojo vidury virtuvės laukdama.

– Girdėjai? – pasigirdo tylus ukrainiečio klausimas. – Tą reikia suprasti, po velnių! Čia tauriau negu tavo elgesys.

– Arbatėlės išgersite? – drebančiu balsu paklausė ji. Ir, norėdama paslėpti tą drebulį, ji, nelaukdama atsakymo, sušuko:

– Kas čia, kad aš taip sušalau!

Pas ją iš lengvo įėjo Pavlas. Jis žiūrėjo iš paniūrų, su šypsena, kaltai virpančia ant jo lūpų.

– Atleisk man, motin! – negarsiai tarė jis. – Aš dar vaikigalis, kvailas…

– Negraudink tu manęs! – liūdnai sušuko ji, spaus-dama jo galvą prie savo krūtinės. – Nieko nesakyk! Viešpats su tavimi: tavo gyvenimas – tavo reikalas. Bet neskaudink širdies! Argi gali motina negailėti! Negali… Man visų gaila! Jūs visi brangūs, visi vertingi! Ir kas jūsų pasigailės, jeigu ne aš?.. Tu eini, paskui tave – kiti, viską metė, nuėjo… Paša!

Jos krūtinėje tvinksėjo didelė, karšta mintis, uždegdama širdį liūdno, kankinančio džiaugsmo įkvėptu jausmu, bet motina nesurado žodžių ir, be žado kankindamasi,. mosuodama ranka, žiūrėjo į sūnaus veidą akimis, degančiomis skaudžia ir aštria kančia…

– Gerai, mama! Atleisk, matau aš! – murmėjo jis, nuleisdamas galvą, ir, vos žvilgtelėjęs į ją, pridūrė šypsodamasis, nusigręžęs, suglumęs, bet džiugus:

– To aš nepamiršiu, – garbės žodis!

Ji lengvai atstūmė jį nuo savęs ir, įėjusi į kambarį, tarė Andrejui, prašomai, meiliai:

– Andriuša! Jūs nerėkite ant jo! Jūs, žinoma, vyresnis…

Stovėdamas nugara į ją ir nejudėdamas, ukrainietis keistai ir juokingai suniurzgė:

– Ū-ū-ū! Barsiu jį! Ir mušiu!

Ji pamažu ėjo prie jo, tiesdama ranką, ir kalbėjo:

– Mielasis jūs mano žmogau… 

Ukrainietis atsisuko, nuleido galvą kaip jautis ir, sunėręs užpakalyje rankas, nuėjo pro ją į virtuvę. Ten pasigirdo jo balsas, niūriai pašaipus:

– Pasitrauk, Pavlai, kad aš tau galvos nenurantyčiau! Aš tik juokauju, motule, jūs netikėkite! Na, aš užkalsiu virtuvą. Taip! Bet mūsų anglys… drėgnos, po šimts velnių!

Jis nutilo. Kai motina įėjo į virtuvę, jis sėdėjo ant grindų, pūsdamas virtuvą. Nežiūrėdamas į ją, ukrainietis vėl pradėjo:

– Jūs nebijokite, aš jo neliesiu! Aš švelnus kaip šutinta ropė! Ir aš… oi, tu, didvyri, neklausyk – aš jį myliu! Bet aš nemėgstu jo liemenės! Jis, matote, apsivilko nauja liemene, ir ji labai jam patinka; štai jis vaikščioja, atstatęs pilvą, ir visus stumdo: va, žiūrėkite, kokia mano liemenė! Ji graži, tiesa, bet kam stumdytis? Ir be to ankšta.

Pavlas nusišypsojęs paklausė:

– Ar ilgai niurzgėsi? Sykį iškėlei man pirtį, – ir pakanka!

Sėdėdamas ant grindų, ukrainietis ištiestomis kojomis apžergė virtuvą ir žiūrėjo į jį. Motina stovėjo prie durų, meiliai ir liūdnai žiūrėdama į apvalų Andrejaus pakaušį ir į ilgą, palenktą jo kaklą. Jis atsilošė, atsirėmė rankomis į grindis, pažvelgė truputį paraudusiomis akimis į motiną ir sūnų ir mirkčiodamas negarsiai tarė:

– Geri jūs žmonės, taip!

Pavlas pasilenkė, nutvėrė jo ranką.

– Netampyk! – dusliai tarė ukrainietis. – Taip mane parversi…

– Ko drovitės? – liūdnai tarė motina. – Pasibu- čiuotumėt, apsikabintumėt, stipriai stipriai…

– Nori? – paklausė Pavlas.

– Galima! – atsakė ukrainietis atsistodamas.

Stipriai apsikabinę, juodu valandėlę apmirė, du kūnai – viena siela, karštai deganti draugystės jausmu. 

Motinos skruostais riedėjo ašaros, jau nebe karčios. Šluostydamasi jas, ji droviai tarė:

– Boba mėgsta verkti: verkia iš skausmo, verkia iš džiaugsmo!..

Ukrainietis švelniai atstūmė nuo savęs Pavlą ir, taip pat šluostydamasis akis, pasakė:

– Pakaks! Veršiukai, pažaidė – metas j kepsnį! Na ir velniškos anglys! Pūčiau, pūčiau, akis prisikrėčiau…

Pavlas, nuleidęs galvą, atsisėdo prie lango ir tyliai tarė:

– Tokių ašarų ne gėda…

Motina priėjo prie jo, atsisėdo šalia. Jos širdį šiltai ir švelniai apgaubė gaivus jausmas. Jai buvo liūdna, bet miela ir ramu.

– Aš nukraustysiu indus, o jūs, motule, sėdėkite sau! – tarė ukrainietis, išeidamas į kambarį. – Ilsėkitės! Nukamavome jums širdį…

Ir kambaryje pasigirdo jo dainuojąs balsas:

– Puikiai pajutome dabar gyvenimą – tikrąjį žmogišką gyvenimą!..

– Taip! – tarė Pavlas, pažvelgęs į motiną.

– Viskas persimainė! – atsiliepė ji. – Kitoks sielvartas, kitoks džiaugsmas…

– Taip ir turi būti! – kalbėjo ukrainietis. – Todėl, kad auga nauja širdis, motule mano, gyvenime auga nauja širdis. Eina žmogus, apšviečia gyvenimą ‘proto liepsna ir rėkia, šaukia: „Ei, jūs! Visų šalių žmonės, burkitės į vieną šeimą!“ Klausydamos šio šauksmo, visos širdys savo sveikomis dalelėmis jungiasi į vieną didžiulę širdį, stiprią, skambančią kaip sidabro varpas…

Motina kietai čiaupė lūpas, kad jos nevirpėtų, ir stipriai merkė akis, kad jos neverktų.

Pavlas pakėlė ranką, norėdamas kažką pasakyti, bet motina paėmė jį už kitos rankos ir, trūktelėjusi ją, su-šnibždėjo:

– Nekliudyk jam…

Žinote? – tarė ukrainietis, stovėdamas tarpdury, – ateityje žmonės turės daug vargo, dar daug kraujo jiems iščiulps, bet viskas, visas mano vargas ir kraujas – per maža kaina už tai, kas jau yra mano krūtinėje, mano galvoje… Aš jau turtingas – kaip žvaigždė spindulių, – aš viską pakelsiu, viską iškentėsiu, nes manyje liepsnoja džiaugsmas, kurio niekas niekados nenuslopins! Sis džiaugsmas – jėga!

Gėrė arbatą, sėdėjo iki vidunakčio prie stalo, nuoširdžiai kalbėdamiesi apie gyvenimą, apie žmones, apie ateitį.

Supratusi kurią nors mintį, motina atsidususi paimdavo ką iš savo praeities, visuomet ką nors sunkų ir šiurkštų, ir šituo savo širdies akmeniu sutvirtindavo mintį.

Šiltame pašnekesio sruvenime ištirpo jos baimė, dabar ji jautėsi taip, kaip tą dieną, kada jos tėvas jai rūsčiai tarė:

– Nėra ko raukytis! Atsirado kvailys, nori tave vesti, – eik! Visos mergos išteka, visos bobos vaikus gimdo, visiems tėvams vaikai – vargas! O tu – ar ne žmogus?

Po šių žodžių ji pamatė priešais save neišvengiamą taką, kuris nuolankiai sukosi aplink tuščią, tamsią vietą. Ir būtinas reikalas eiti šituo taku pripildė jos krūtinę aklos ramybės. Taip ir dabar. Bet, jausdama artėjantį naują vargą, ji širdyje kažkam sakė:

„Sekite, imkite!..“

Tas lengvino tylų skausmą jos širdyje, kuri, virpėdama lyg įtempta styga, dainavo jos krūtinėje.

Ir laukimo liūdesio sujaudintoje jos širdyje, pačioje gilumoje, nestipriai, bet neužgesdama, ruseno viltis, kad visko iš jos neatims, neišplėš! Kažkas dar paliks… 

XXIV

Anksti rytą, vos tiktai išėjus Andrejui ir Pavlui, į langą neramiai pabeldė Koršunovą ir skubiai riktelėjo:

– Isajus užmuštas! Einam pažiūrėti…

Motina krūptelėjo, jos galvoje it kibirkštis švystelėjo žudiko vardas.

– Kas? – trumpai paklausė ji, užsimesdama ant pečių skepetą.

– Jis nesėdi gi ten, prie Isajaus: skėlė – ir nuėjo! – atsakė Marja.

Gatvėje ji pasakė:

– Dabar vėl pradės knistis, kaltininko ieškoti. Gerai, kad taviškiai naktį namie buvo, aš galiu paliudyti. Po vidunakčio ėjau pro šalį, į jūsų langą žvilgtelėjau – visi sėdėjote prie stalo…

– Ką tu, Marja? Argi galima apie juos pamanyti? – išgąstingai sušuko motina.

– O kas jį užmušė? Tikriausiai jūsiškiai, – įtikinamai tarė Koršunovą. – Visi žino, kad jis sekė juos…

Motina sustojo dusdama, prisidėjo ranką prie krūtinės.

– O tu ko? Tu nebijok! Koks gyvenimas, tokia ir mirtis! Einam greičiau, nes jį gali nuvežti.

Motiną blaškė sunki mintis apie Vesovščikovą.

„Štai prie ko priėjo!“ – bejėgiškai galvojo ji.

Netoli nuo fabriko sienų, neseniai sudegusio namo vietoje, trypdama anglis ir dulkindama pelenus, stovėjo minia žmonių ir ūžė lyg bičių spiečius. Buvo daug moterų, dar daugiau vaikų, krautuvininkų, smuklės tarnų, policininkų ir žandaras Petlinas, aukštas senis, žila pa-purusia barzda, su medaliais ant krūtinės.

Isajus pusiau gulėjo ant žemės, atsirėmęs nugara į apdegusius rąstus ir nukoręs pliką galvą ant dešinio peties. Dešinė ranka buvo įkišta į kelnių kišenę, o kairiosios pirštai įsikibę į purią žemę. 

Motina pažvelgė į jo veidą – viena Isajaus akis blausiai žiūrėjo į kepurę, gulinčią tarp pavargusių, išžergtų kojų, burna iš nuostabos pražiota, o jo ruda barzdelė stirksojo nukrypusi j šalį. Liesas kūnas su smaila galva ir šlakuotu, prakauliu veidu dar labiau sumažėjo, suspaustas mirties. Motina atsidususi persižegnojo. Gyvas jis buvo jai bjaurus, dabar žadino tylų gailestį.

– Kraujo nėra! – pastebėjo kažkas pusbalsiu. – Matyti, kumščiu sudrožė…

Piktas balsas garsiai sušuko:

– Užkišo burną skundėjui…

Žandaras krūptelėjo ir, skirdamas rankomis moteris, grasinamai paklausė:

– Kas čia taip šneka, a?

Žmonės išsisklaidė, jo stumdomi. Kai kurie greitai nubėgo į šalį. Kažkas nusijuokė pikto džiaugsmo juoku.

Motina nuėjo namo.

„Niekas nesigaili!“ – mąstė ji.

O priešais ją lyg šešėlis stovėjo plati Nikolajaus figūra, jo siauros akys žiūrėjo šaltai, žiauriai, ir dešinė ranka mostagavo, tartum jis būtų ją užsigavęs…

Kai sūnus ir Andrejus parėjo pietų, ji pirmiausia paklausė:

– Na, ką? Nieko nesirėmė dėl Isajaus?

– Negirdėti! – atsiliepė ukrainietis.

Ji matė, kad juodu abu prislėgti.

– Apie Nikolajų nieko nekalba? – tyliai pasiteiravo motina.

Griežtos sūnaus akys įsmigo į jos veidą, ir jis aiškiai tarė:

– Nekalba. Ir vargu ar galvoja apie jį. Jo nėra. Vakar vidudienį nuvažiavo į paupį ir dar negrįžo. Aš klausinėjau apie jį…

– Na, dėkui dievui! – lengviau atsidususi, tarė motina. – Dėkui dievui!

Ukrainietis dirstelėjo j ją ir nuleido galvą. 

– Guli jis, – susimąsčiusi pasakojo motina, – ir lyg stebisi – toks jo veidas. Ir niekas jo nesigaili, niekas geru žodžiu nepaminėjo. Mažas, toks nepastebimas. Lyg skeveldra nulūžo nuo ko nors, nukrito ir guli.

Pietaudamas Pavlas staiga metė šaukštą ir sušuko:

– Šito tai aš nesuprantu!

– Ko? – paklausė ukrainietis.

– Užmušti gyvulį tik dėl to, kad reikia valgyti – ir tai jau bjauru. Užmušti žvėrį, grobuonį… tas suprantama! Aš pats galėčiau užmušti žmogų, kuris tapo žvėrimi žmonėms. Bet užmušti tokią menkystą – kaip galėjo pakilti ranka?

Ukrainietis patraukė pečiais. Paskui tarė:

– Jis buvo ne mažiau kenksmingas negu žvėris. Uodas išgeria tik truputį mūsų kraujo, ir tai mušame! – pridūrė ukrainietis.

– Na, žinoma! Aš ne apie tai… Aš sakau – šlykštu!

– Ką padarysi? – atsiliepė Andrejus, vėl trukteldamas pečiais.

– Ar tu galėtum užmušti tokį? – gerokai patylėjęs, susimąstęs paklausė Pavlas.

Ukrainietis pažiūrėjo į jį apvaliomis akimis, akimirką žvilgtelėjo į motiną ir su liūdesiu, bet tvirtai atsakė:

– Dėl draugų, dėl reikalo – aš viską galiu. Ir užmušiu. Nors ir sūnų…

– Oi, Andriuša! – tyliai šūktelėjo motina.

Jis nusišypsojo jai ir tarė:

– Kitaip negalima! Toks gyvenimas!..

– Ta-aip! – lėtai nutęsė Pavlas. – Toks gyvenimas…

Staiga susijaudinęs, paklusdamas kažkokiam vidiniam impulsui, Andrejus atsistojo, mostelėjo rankomis ir prabilo:

– Ką gi padarysi? Tenka neapkęsti žmogaus, kad greičiau ateitų laikai, kai bus galima tik gėrėtis žmonėmis. Reikia naikinti tą, kas trukdo gyvenimo eigą, kas už pinigus parduoda žmones, siekdamas už juos nusipirkti ramybę ir pagarbą. Jeigu dorųjų kelyje stovi Judas, laukdamas, kada galės juos išduoti – aš pats būsiu Judas, jeigu jo nesunaikinsiu! Ar aš neturiu teisės? O jie, mūsų šeimininkai, ar jie turi teisę laikyti kareivius ir budelius, paleistuvybės namus ir kalėjimus, katorgą ir visą tą nešvarumą, kuris saugo jų ramybę, jų patogumus? Kartais tenka man imti Į rankas jų lazdą – ką gi padarysi? Aš paimsiu, neatsisakysiu. Jie mus žudo dešimtimis ir šimtais, ir tatai duoda man teisę pakelti ranką ir nuleisti ją ant vienos priešo galvos, ant priešo, kuris arčiau už kitus priėjo prie manęs ir daugiausia kenkia mano gyvenimo darbui. Toks gyvenimas. Su juo aš ir kovoju, aš jo ir nenoriu. Aš žinau, – jų krauju nieko nesukursi, jis nevaisingas!.. Gerai klesti tiesa, kada mūsų kraujas laša ant žemės gausiu lietumi, o jų – supuvęs, dingsta be žymės, tą aš žinau! Tačiau aš prisiimu nuodėmę: užmušiu, jeigu pamatysiu, kad reikia! Juk aš tik už save kalbu. Mano nuodėmė mirs drauge su manimi, ji nebus dėmė ateičiai, ji nieko nesuteps, išskyrus mane, nieko!

Jis vaikščiojo po kambarį, mojuodamas ranka priešais save, ir lyg kapojo kažką ore, atskeldamas nuo savęs. Motina žiūrėjo į jį su liūdesiu ir nerimu, jausdama, kad jame kažkas lūžo, kad jam skauda. Tamsios, pavojingos mintys apie nužudymą jos nebekankino: „Jeigu užmušė ne Vesovščikovas, niekas iš Pavlo draugų negalėjo to padaryti,“ – mąstė ji. Pavlas, nuleidęs galvą, klausėsi ukrainiečio, o tas atkakliai ir tvirtai kalbėjo:

– Žengiant pirmyn, tenka ir pačiam prieš save eiti. Reikia mokėti atiduoti viską, visą širdį. Atiduoti gyvybę, numirti dėl reikalo – paprastas dalykas! Atiduok daugiau, ir tai, kas tau brangiau už gyvybę, atiduok, tuomet smarkiau suklestės ir kas tau brangiausia – tavo teisybė!..

Jis sustojo vidury kambario, išblyškęs, primerktomis akimis, ir, iškilmingai skelbdamas, pakėlęs ranką, prabilo:

– Aš žinau, ateis laikas, kada žmonės pradės gėrėtis vieni kitais, kada kiekvienas bus kaip žvaigždė kitam! Žemėje vaikščios žmonės laisvi, didingi savo laisve, visi vaikščios su atviromis širdimis, nė vienoje širdyje nebus pavydo, ir niekas neturės pykčio. Tuomet bus ne gyvenimas, bet tarnavimas žmogui, jo paveikslas iškils aukštai; laisviems – visos aukštybės pasiekiamos. Tuomet visi teisingai ir laisvai gyvens grožiui, ir geriausiais bus laikomi tie, kurie plačiau širdimi apims pasaulį, kurie giliau ji pamils; geriausi bus laisviausieji – juose daugiausia grožio! Didingi bus to gyvenimo žmonės…

Jis nutilo, išsitiesė, tarė gaudžiai, visa krūtine:

– Ir dėl tokio gyvenimo aš viskam pasiryžęs…

Jo veidas suvirpėjo, iš akių viena po kitos riedėjo ašaros, stambios ir sunkios.

Pavlas pakėlė galvą ir žiūrėjo j ji išblyškęs, plačiai atmerkęs akis, motina truputį pakilo nuo kėdės, jausdama, kaip auga, artinasi tamsi nelaimė.

– Kas tau, Andrejau? tyliai paklausė Pavlas.

Ukrainietis papurtė galvą, išsitempė kaip styga ir, žiūrėdamas j motiną, tarė:

– Aš mačiau… Žinau…

Ji atsistojo, skubiai priėjo prie jo, nutvėrė jo rankas, – jis mėgino ištraukti dešiniąją, bet ji tvirtai įsikibusi laikė ją ir karštai šnibždėjo:

– Balandėli mano, ramiau! Mielasis mano…

– Palaukite! – dusliai niurnėjo ukrainietis. – Aš pasakysiu jums, kaip tatai įvyko…

– Nereikia! – šnibždėjo ji, su ašaromis žiūrėdama į jį. – Nereikia, Andriuša…

Pavlas iš lėto priėjo, žiūrėdamas į draugą drėgnomis akimis. Jis buvo išbalęs ir šypsodamasis tarė negarsiai, iš lėto:

– Motina bijosi, kad tai tu…

– Aš nebijau! Netikiu! Kad ir matyčiau – netikėčiau!

– Palaukite, – kalbėjo ukrainietis, nežiūrėdamas į juodu, purtydamas galvą ir vis traukdamas ranką. – Tai ne aš, bet aš galėjau neleisti…

– Liaukis, Andrejau! – tarė Pavlas.

Viena ranka spausdamas jo ranką, jis uždėjo kitą ukrainiečiui ant peties, lyg norėdamas sulaikyti jo ilgo kūno virpesį. Ukrainietis palenkė prie jų galvą ir tyliai, trūkčiojančiu balsu prašneko:

– Aš to nenorėjau, tu juk žinai, Pavlai. Įvyko taip: kai tu nuėjai tolyn, o aš sustojau prie kampo su Dragunovu, Isajus išėjo iš už kampo, atsistojo atokiau. Žiūri į mus, šaiposi… Dragunovas tarė: „Matai? Tai jis mane seka visą naktį. Aš primušiu jį.“ Ir nuėjo, aš pamaniau – namo… O Isajus priėjo prie manęs…

Ukrainietis atsiduso.

– Niekas manęs taip bjauriai nebuvo įžeidęs, kaip jis, šuo.

Motina tylėdama traukė jį už rankos prie stalo ir pagaliau jai pavyko pasodinti Andrejų į kėdę. O pati atsisėdo šalia jo petys į petį. Pavlas stovėjo priešais jį, niūriai pešiodamas barzdą.

– Jis man sakė, kad mus visus žino, mūsų visų žandarai neišleidžia iš akių ir kad visus išgaudys prieš Gegužės Pirmąją. Aš neatsakinėjau, juokiausi, o širdis virė. Jis ėmė kalbėti, kad aš išmintingas vyras ir man nereikėtų eiti tokiu keliu, o geriau…

Jis nutilo, nusišluostė veidą kaire ranka, jo akys šaltai blykstelėjo:

– Aš suprantu! – tarė Pavlas.

– Geriau, sako, stoti tarnauti įstatymui, a?

Ukrainietis užsimojo ranka ir, sugniaužęs kumštį, pagrūmojo.

– Įstatymui, prakeiktasis! – pro dantis iškošė jis. – Geriau jis būtų man per veidą kirtęs… man būtų lengviau buvę, – ir jam, galbūt. Bet kai jis spiovė man j širdį savo dvokiančiomis seilėmis, aš neiškenčiau.

Andrejus konvulsyviai traukė savo ranką iš Pavlo rankos ir dusliau, su pasibiaurėjimu kalbėjo: 

– Aš jam kirtau per žandą ir nuėjau. Girdžiu, užpakaly Dragunovas tyliai taip kalba: „Pakliuvai?“ Jis, turbūt, stovėjo už kampo…

Patylėjęs ukrainietis tarė:

– Aš neatsigręžiau, nors jaučiau… Girdėjau smūgį… Einu sau ramiai, lyg rupūžę koja paspyręs. Pradėjau dirbti, riksmas: „Isajų užmušė!“ Nenorėjau tikėti. Bet ranką ėmė mausti, – nepatogu man ją valdyti: ne skauda, bet lyg trumpesnė ji būtų pasidariusi…

Jis šnairomis pažvelgė į ranką ir tarė:

– Visą gyvenimą, turbūt, nebenusiplausiu dabar šitos bjaurios dėmės…

– Kad tik tavo širdis būtų švari, balandėli mano! – tyliai tarė motina.

– Aš nekaltinu savęs, ne! – tvirtai tarė ukrainietis. – Bet man tai šlykštu! Man to nereikėjo.

– Aš blogai suprantu tave! – tarė Pavlas, gūžtelėjęs pečiais. – Užmušei ne tu, bet jeigu net…

– Brolau, žinoti, kad žudo, ir nesukliudyti…

Pavlas tvirtai tarė:

– Aš to visai nesuprantu…

Ir pagalvojęs pridūrė:

– Atseit, suprasti galiu, bet pajusti – ne.

Sukaukė sirena. Ukrainietis palenkė galvą į šoną, išklausė valdingo kaukimo ir pasipurtęs tarė:

– Neisiu į darbą…

– Aš taip pat, – atsiliepė Pavlas.

– Eisiu į pirtį! – šypsodamasis pratarė ukrainietis ir skubiai, tyliai susiruošęs, niūrus išėjo.

Motina, palydėjusi jį užuojautos žvilgsniu, tarė sūnui:

– Kaip nori, Paša! Žinau – nuodėmė užmušti žmogų, bet nekaltinu nieko. Gaila Isajaus, jis tokia maža vinutė, pažiūrėjau į jį, atsiminiau, kaip jis grasino tave pakarti – ir nei pykčio jam nejutau, nei džiaugsmo, kad jis numirė. Tik gaila pasidarė. O dabar – net ir negaila…

Ji nutilo, pagalvojo ir, nustebusi šypsodamasi, pastebėjo:

– Viešpatie Jėzau, girdi, Paša, ką aš sakau?..

Pavlas, turbūt, negirdėjo. Iš lėto vaikščiodamas po kambarį, nuleidęs galvą, jis susimąstęs ir niūriai tarė:

– Štai tas gyvenimas! Matai, kaip sukiršinti žmonės vienas prieš kitą? Nenori, bet mušk! Ir ką? Tokį pat beteisį žmogų. Jis dar nelaimingesnis už tave, nes kvailas. Policija, žandarai, šnipai – tai vis mūsų priešai, ir visi jie tokie pat žmonės, kaip ir mes, taip pat čiulpia ir jų kraują, ir taip pat niekas nelaiko jų žmonėmis. Visi – taip pat. O štai sukiršino žmones vienus prieš kitus, apakino kvailyste ir baime, surišo visiems rankas ir kojas, suspaudė ir siurbia, engia ir vienų rankomis muša kitus. Pavertė žmones šautuvais, lazdomis, akmenimis ir sako: „Tatai – valstybė!..“

Jis priėjo arčiau prie motinos.

– Tai – nusikaltimas, motin! Niekšingiausias milijonų žmonių žudymas, sielų žudymas… Supranti, sielą užmuša. Matai skirtumą tarp mūsų ir jų: sudavė žmogus, ir jam šlykštu, gėda, skaudu. Svarbiausia – šlykštu! O anie žudo tūkstančius ramiai, be gailesčio, be širdies drebėjimo, su pasitenkinimu žudo! Ir mirtinai smaugia visus tik tam, kad galėtų apsaugoti sidabrą, auksą, beverčius popierėlius, visą tą niekingą šlamštą, kuris jiems padeda valdyti žmones. Pagalvok – ne save saugo žmonės, gindamiesi liaudies žudymu, žalodami žmonių sielas, ne dėl savęs tą daro – dėl savo turtų. Ne iš vidaus saugo tave, o iš lauko…

Jis paėmė jos rankas, pasilenkė ir, kratydamas jas, tarė:

– Jeigu tu pajustum visą šitą šlykštybę ir gėdingus puvėsius, tu suprastum mūsų teisybę, pamatytum, kokia ji didinga ir šviesi!..

Motina pakilo sujaudinta, kupina troškimo sulieti savo širdį su sūnaus širdimi į vieną ugnį.

– Palauk, Paša, palauk! – dusdama sumurmėjo ji. – Aš jaučiu – palauk!..

XXV

Priemenėje kažkas garsiai subildėjo. Juodu krūptelėję pažvelgė vienas į antrą.

Durys atsidarė pamažu, ir pro jas sunkiai įėjo Rybinas.

– Štai, – pakėlęs galvą ir šypsodamasis, tarė jis. – Visur traukia mūs kaimyną: ir prie duonos, ir prie vyno – sveikinkit vaikiną!..

Jis buvo apsivilkęs degutuotais kailinukais, vyžotas, už jo diržo styrojo juodos pirštinės ir ant galvos gauruota kepurė.

– Ar sveiki? Paleido tave, Pavlai? Taip. Kaip gyvuoji, Nilovna? – jis plačiai šypsojosi, rodydamas baltus dantis, jo balsas skambėjo švelniau negu pirma, veidas buvo apžėlęs dar tankesne barzda.

Motina nudžiugo, priėjo prie jo, spaudė jo didelę, juodą ranką ir, traukdama sveiką, stiprų deguto kvapą, kalbėjo:

– Ak, tu… na, aš džiaugiuosi!..

Pavlas šypsojosi, apžiūrinėdamas Rybiną.

– Nieko sau mužikėlis!

Iš lėto nusirengdamas, Rybinas kalbėjo:

– Taip, vėl mužiku pasidariau, jūs į ponus pamažu išeinate, o aš – atgal grįžtu… štai kas!

Patempęs marginiuotus marškinius, jis įėjo į kambarį, peržvelgė jį įdėmiu žvilgsniu ir pareiškė:

Jūsų turtas nepadidėjo, matyti, o knygų daugiau atsirado, taip! Na, pasakokite, kaip reikalai?

Jis atsisėdo, plačiai išsižergęs, delnais atsirėmęs į kelius, ir, klausiamai tyrinėdamas Pavlą tamsiomis akimis, geraširdiškai šypsodamasis, laukė atsakymo.

– Reikalai smagiai klostosi! – tarė Pavlas.

– Vis grūdus sėjam, dirvas akėjam, nors visko matę, girtis nepratę, o derlių nuėmę – darysim alų, bėdoms bus galas, taip? – tauškė Rybinas.

– Kaip jūs gyvenate, Michailai Ivanyčiau? – paklausė Pavlas, atsisėsdamas priešais jį.

– Nieko sau. Gerai gyvenu. Jegildejevo sodžiuje apsistojau, girdėjote – Jegildejevo? Geras sodžius. Du prekymečiai per metus, gyventojų per du tūkstančius – pikti žmonės! Žemės nėra, caro šeimynai priklausančią nuomoja, bloga žemelė. Parsisamdžiau bernu pas vieną buožę – ten jų kaip musių ant lavono. Degutą varome, anglis degame. Už darbą gaunu keturiskart mažiau, o nugarą lamdau dukart daugiau negu čia – štai kas! Septyni mes pas jį, pas buožę. Niekis – žmonės visi jauni, visi vietiniai, išskiriant mane, visi raštingi. Vienas vyrukas – Jefimas, toks smarkus, kad oi, oi!

– Ir ką, jūs pasišnekate su jais? – gyvai paklausė Pavlas.

– Netyliu. Turiu pasiėmęs visus čionykščius lapelius – trisdešimt keturis iš viso. Bet aš daugiau biblija veikiu, joje yra kas paimti, knyga stora, valdinė, sinodas spausdino, tikėti galima!

Jis mirktelėjo Pavlui ir šypsodamasis tarė:

– Tik to dar maža. Pas tave knygelių atvykau. Mes čia dviese, tas Jefimas su manimi, – degutą atvežėme, na, padarėme vingį, užvažiavome pas tave! Tu mane aprūpink knygomis, kol Jefimas neatėjęs – jam nereikia daug žinoti…

Motina žiūrėjo į Rybiną, ir jai atrodė, kad drauge su švarku jis nusivilko dar kažką. Pasidarė ne toks rimtas, ir jo akys atrodė gudresnės, ne tokios atviros, kaip pirma.

– Mama, – tarė Pavlas, – jūs nueikite, atneškite knygų. Ten žino, kurias duoti. Pasakykite – kaimui.

– Gerai! – tarė motina. – Tegu tik virtuvas užvirs, aš ir nueisiu.

– Ir tu tais keliais nuėjai, Nilovna? – šypsodamasis paklausė Rybinas. – Taip. Knygų mėgėjų pas mus ten daug. Mokytojas pratina, – geras, sako, vyras, nors ir iš dvasininkų luomo. Mokytoja taip pat yra už kokių septynių varstų. Žinoma, jie draudžiamų knygų neskleidžia, valdiniai žmonės, – bijo. O man reikalinga draudžiama, aštri knyga, aš jų vardu jas kaišiosiu… Jeigu pristavas ar popas pamatys, kad knyga draudžiama, pamanys – mokytojai platina! O aš kol kas nuošaly pasiliksiu.

Ir, patenkintas savo išmintimi, jis linksmai prasišiepė.

„Mat, koks tu! – pamanė motina. – Atrodai kaip lokys, o gyveni kaip lapė…“

– Kaip jūs manote, – paklausė Pavlas, – jeigu mokytojus įtars, kad jie platina draudžiamas knygas, ar pasodins juos už tai į kalėjimą?

– Pasodins, o kas? – paklausė Rybinas.

– Jūs dalinote knygeles, o ne jie! Jums ir į kalėjimą reikėtų eiti…

– Keistas žmogus! – šyptelėjo Rybinas, tapšnodamas ranka per kelį. – Kas mane įtars? Argi gali būti, kad prastas mužikas tokius dalykus išdarinėtų? Knyga – ponų darbas, jie už ją ir atsakys…

Motina jautė, kad Pavlas nesupranta Rybino, ir matė, kad jis primerkė akis, vadinasi, pyksta. Ji atsargiai ir švelniai tarė:

– Michailas Ivanovičius nori, kad jis darbą dirbtų, o kiti už jį atsakytų… 

– Taip! – tarė Rybinas, glostydamas barzdą.

Kol kas.

– Mama! – šaltai šūktelėjo Pavlas. – Jeigu kas nors iš mūsiškių, pavyzdžiui, Andrejus, padarys ką nors mano vardu, o mane pasodins į kalėjimą, ką tu pasakysi?

Motina krūptelėjo, nesuprasdama pažvelgė į sūnų ir tarė, purtydama galvą:

– Argi galima draugui taip padaryti?

– Aha-a! – nutęsė Rybinas. – Suprantu aš tave, Pavlai!

Pašaipiai mirktelėjęs, jis kreipėsi į motiną:

– Čia, motin, reikalas jautrus.

Ir vėl pamokomai į Pavlą:

– Tu, brolau, nebrendusiai galvoji! Slaptame darbe garbės nėra! Pagalvok: pirmiausia Į kalėjimą pasodins tą vyruką, pas kurį knygą suras, bet ne mokytojus – tai viena. Antra, nors mokytojai dalina ir leidžiamas knygas, bet jų esmė ta pati kaip draudžiamųjų knygų, tik žodžiai kiti, teisybės mažiau, – tai antra. Vadinasi, jie nori to paties, ko ir aš, tik eina šuntakiais, o aš vieškeliu, – prieš vyresnybę gi mes visi vienodai kalti, tiesa? O trečia, man, brolau, jų reikalai nerūpi, važiuotas pėsčio nesupranta. Mužikui aš, galbūt, taip ir nenorėčiau daryti. O jie – vienas popvaikis, antra dvarininkaitė, – kam jiems reikia kelti liaudį – aš nežinau. Jų poniškos mintys man, mužikui, nesuprantamos. Ką aš pats – darau – žinau, o ko jie nori – man nežinoma. Tūkstantį metų buvo stropūs ponai, mužikui kailį nėrė, o dabar staiga pabudo ir pasišovė mužikui akis atverti. Aš, brolau, pasakų nemėgstu, o čia panašu į pasaką. Man visokie ponai toli. Važiuoji žiemą laukais, priešaky kažkas gyvas dunkso, o kas ten? Vilkas, lapė ar tik šuo – neįžiūriu! Per toli.

Motina pažvelgė į sūnų. Jo veidas buvo liūdnas.

O Rybino akys tamsiai blizgėjo, jis žiūrėjo į Pavlą patenkintas ir, gyvai šukuodamas pirštais barzdą, kalbėjo:

– Meilikauti aš neturiu laiko… Gyvenimas yra griežtas; šunidė – ne avidė, kiekviena gauja savaip loja…

– Yra ponų, – prabilo motina, atsiminusi pažįstamus veidus, – kurie kenčia dėl liaudies, visą gyvenimą kalėjimuose kankinasi…

– Jiems ir sąskaita atskira, ir pagarba kita! – tarė Rybinas. – Mužikas kiek turto sutelkęs – tuojau į ponus smelkias, o ponas nuskuro – tuoj prie mužiko durų. Gerą širdį rodo tik prie tuščio aruodo. Atsimeni, Pavlai, tu man aiškinai, kad kaip kas gyvena, taip ir galvoja, ir jeigu darbininkas sako – taip, šeimininkas turi sakyti – ne, o jeigu darbininkas sako – ne, tai šeimininkas, pagal savo prigimtį, būtinai rėkia – taip! Vadinas, ir mužiko, ir pono skirtingos prigimtys. Jei mužikas pavalgęs lig valiai, ponas užmigti negali. Žinia, kiekviename luome yra savų kalės vaikų, ir visų mužikų ginti aš nesutinku…

Jis atsistojo, tamsus, stiprus. Jo veidas apsiniaukė, barzda virptelėjo, lyg jis būtų negirdimai sugriežęs dantimis, ir kalbėjo toliau nuleidęs balsą:

– Pasibasčiau aš po fabrikus penkerius metus, buvau atpratęs nuo kaimo, štai kas! Grįžau ten, pasižiūrėjau, matau, – negaliu aš taip gyventi! Supranti? Negaliu! Jūs čia gyvenate, jūs tokių skriaudų nematote. O ten – badas tartum šešėlis paskui žmogų slankioja, ir nėra vilties gauti duonos, nėra! Badas sielas suėdė, žmogiškus veidus ištrynė, žmonės ne gyvena, o pūva neišvengiamame skurde… Ir aplinkui kaip varnai vyresnybė tyko, ar neturi tu atliekamo kąsnio? Pamatys, išplėš, snukį apdaužys…

Rybinas apsižvalgė, pasilenkė prie Pavlo, remdamasis ranka į stalą.

– Man net bloga pasidarė, kai vėl pažvelgiau į tą gyvenimą. Matau – negaliu! Tačiau įveikiau save – ne, manau, nieko nebus, širdele! Aš pasiliksiu! Aš jums duouos negausiu, bet košės privirsiu – aš, brolau, privirsiu jos! Nešuosi su savim skriaudą už žmones ir prieš žmones. Ji man tartum peilis širdin įsmigo ir varsto ją.

Jo kakta išprakaitavo, iš lėto artindamasis prie Pavlo, jis padėjo ranką jam ant peties. Ranka krūpčiojo.

– Padėk man! Duok knygų, bet tokių, kad žmogus perskaitęs ramybės nebesurastų. Ežį ‘po makaule pakišti reikia, dygų ežį! Pasakyk savo miestiečiams, kurie jums rašo, – kaimui taip pat tegu rašo! Tegu drožia taip, kad kaimą lyg karštu vandeniu nuplikytų, kad liaudis j mirtį šoktų!

Jis pakėlė ranką ir, pabrėždamas kiekvieną žodį, dusliai pasakė:

– Mirtimi mirtį nugalėk, štai kas! Vadinasi, numirk, kad žmonės prisikeltų. Ir tegul numirs tūkstančiai, kad atgimtų liaudies masės visoje žemėje! Taip! Numirti lengva. Kad tik atgimtų! Kad tik prisikeltų žmonės!

Motina įnešė virtuvą, šnairomis žiūrėdama į Rybiną. Jo žodžiai, sunkūs ir stiprūs, slėgė ją. Ir jis turėjo kažką, kas priminė jos vyrą: anas taip pat rodydavo dantis, mosuodavo rankomis, pasiraitojęs rankoves; aname buvo tokia pat nekantri pagieža, nekantri, tačiau bežadė. O šitas kalbėjo. Ir ne toks buvo baisus.

– To reikia! – tarė Pavlas, kresteldamas galvą. – Duokite mums medžiagos, mes spausdinsime jums laikraštį…

Motina su šypsena pažvelgė į sūnų, palingavo galvą, tylėdama apsirengė ir išėjo iš namų.

– Daryk! Viską pristatysim. Rašykite paprasčiau, kad veršiai suprastų! – šūkavo Rybinas.

Virtuvės durys atsidarė, kažkas įėjo.

– Tai Jefimas! – tarė Rybinas, pažvelgdamas į virtuvę. – Eik čionai, Jefimai! Štai Jefimas, o šitas žmogus vardu Pavlas, aš tau pasakojau apie jį.

Priešais Pavlą atsistojo, laikydamas rankoje kepurę ir žiūrėdamas į jį iš paniūrų pilkomis akimis, rusvaplaukis, plataus veido vaikinas, apsivilkęs kailinukais, liemeningas ir, turbūt, tvirtas.

– Sveiki gyvi! – tarė jis pokimiu balsu ir, paspaudęs Pavlui plaštaką, abiem rankom susiglostė lygius plaukus. Peržvelgė kambarį ir tuojau palengva, lyg vogčiomis, priėjo prie knygų lentynos.

– Pamatė! – tarė Rybinas, mirktelėjęs Pavlui. Jefimas atsigręžė, dirstelėjo į Rybiną ir pradėjo apžiūrinėti knygas, sakydamas:

– Kiek čia pas jus skaitymo! O skaityti, turbūt, nėra kada. Kaime daugiau laiko tam darbui…

– O noro mažiau? – paklausė Pavlas.

– Kodėl? Ir noro yra! – atsakė vaikinas, kasydamasis smakrą. – Liaudis pradėjo judinti smegenis. „Geologija“ – apie ką čia?

Pavlas paaiškino.

– Mums nereikalinga! – tarė vaikinas, dėdamas knygą į lentyną.

Rybinas garsiai atsiduso ir pastebėjo:

– Mužikui ne tas įdomu, iš kur atsirado žemė, bet kaip ji buvo išsigrobstyta, kaip liaudžiai iš po kojų ponai tą žemę išplėšė… Ar ji stovi, ar sukasi, tas nesvarbu – tegu ją nors ant virvės kabintų – kad tik juos maitintų; nors vinimis prie dangaus kalinėtų, kad tik žmonės alkani nesėdėtų!..

– „Vergovės istorija“, – vėl perskaitė Jefimas ir paklausė Pavlą: – Apie mus?

– Yra ir apie baudžiavą! – tarė Pavlas, paduodamas jam kitą knygą. Jefimas paėmė ją, pavartė ir, padėjęs į šalį, ramiai tarė:

– Tatai jau praeity.

– O jūs patys turite sklypą? – pasiteiravo Pavlas.

– Mes? Turime! Mes trys broliai, o sklypas – keturios dešimtinės. Smiltelės, jomis gali varį šveisti, o duonai – netinkama žemė!..

Patylėjęs jis kalbėjo toliau: 

Aš žemės atsisakiau – kas iš jos? Maitinti nemaitina na, o rankas suriša. Ketvirti metai bernauju. O rudenį reikės eiti į kariuomenę. Dėdė Michailas sako – įmik. Dabar, sako, kareivius siunčia liaudies mušti. O aš manau eiti. Kariuomenė ir Stepano Razino, ir Pugačiovo laikais mušė liaudį. Metas tam padaryti galą. Kaip jūs manote? – paklausė jis, įsmeigęs akis į Pavlą.

Metas! – šypsodamasis atsakė šis. – Tik sunku! Pu ikia žinoti, ką sakyti kareiviams ir kaip pasakyti…

Pasimokysime – sugebėsime! – tarė Jefimas.

Jeigu vyresnybė sugaus, gali sušaudyti! – baigė Pavlas, smalsiai žiūrėdamas į Jefimą.

Ji nepasigailės! – ramiai sutiko vaikinas ir vėl pradėjo žiūrinėti knygas.

Gerk arbatos, Jefimai, tuojau važiuosim! – palėkėjo Rybinas.

– Tuoj! – atsiliepė vaikinas ir vėl paklausė: – Revoliucija – tai maištas?

Parėjo Andrejus, raudonas, įkaitęs, paniuręs. Tylėdamas paspaudė Jefimui ranką, atsisėdo šalia Rybino ir, apžiūrėjęs jį, nusišypsojo.

Ko toks nesmagus? – paklausė Rybinas, sudavęs ranka jam per kelį.

– Taip sau, – atsakė ukrainietis.

Taip pat darbininkas? – paklausė Jefimas, galva rodydamas Andrejų.

Taip pat! – atsakė Andrejus. – O kas?

Jis pirmą kartą mato fabrikinius! – paaiškino Rybinas. – Sako, savotiški žmonės…

– Kuo? – paklausė Pavlas.

Jefimas atidžiai apžiūrėjo Andrejų ir tarė:

Jūsų kaulai smailesni. Mužiko apvalesni…

Mužikas ramiau stovi ant kojų! – pridūrė Rybinas. – Jis po kojomis žemę jaučia, nors jos ir neturi, bet jis jaučia – žemė! O fabrikinis lyg paukštis: tėvynės nėra, namų nėra, šiandien – čia, rytoj – kitur! Ir boba jo prie vietos nepririša, kas tik kiek – lik sveika, mieliausia, o aš kitą gausiu! Ir eina ieškoti kur geriau. O mužikas, nejudėdamas iš vietos, aplink save nori geriau sutvarkyti. Antai motina parėjo!

Jefimas priėjo prie Pavlo ir paklausė:

– Gal man duosite kokią knygelę?

– Labai prašom! – noriai atsakė Pavlas.

Vaikino akys godžiai žybtelėjo, ir jis greitai ėmė kalbėti:

– Aš grąžinsiu! Čia netoliese mūsiškiai vežioja degutą, jie ir atveš.

Rybinas, jau apsivilkęs, stipriai susijuosęs, tarė Je- fimui:

– Metas važiuoti!

– Tai pasiskaitysiu! – sušuko Jefimas, rodydamas knygas ir plačiai šypsodamasis.

Kai juodu išėjo, Pavlas gyvai sušuko Andrejui:

– Velnius matei?..

– Ta-aip! – iš lėto nutęsė ukrainietis. – Kaip debesys…

– O Michailas? – sušuko motina. – Lyg būtų ir nedirbęs fabrike, tikras mužikas pasidarė! Ir koks baisus.

– Gaila, tu nebuvai! – tarė Pavlas Andrejui, kuris, sėdėdamas prie stalo, niūriai žiūrėjo į arbatos stiklinę. – Tai būtum prisižiūrėjęs į širdies žaismą – tu vis kalbi apie širdį! Čia Rybinas tiek garo davė – parbloškė mane, prislėgė!.. Aš jam ir pasipriešinti negalėjau. Koks didelis jo nepasitikėjimas žmonėmis, ir kaip pigiai jis juos vertina! Teisybę sako motina: tame žmoguje yra susikaupusi baisi jėga!..

– Aš tą pastebėjau! – niūriai tarė ukrainietis. – Užnuodijo žmones! Kai jie sukils, viską paeiliui išvartys! Jiems reikalinga nuoga žemė, ir jie apnuogins ją, viską išraus!

Jis kalbėjo lėtai, ir buvo matyti, kad galvoja apie ką kita. Motina atsargiai palietė jį. 

– Būk žvalesnis, Andriuša!

– Palaukite, motule, širdele mano! – tyliai ir švelniai paprašė ukrainietis.

Ir staiga užsidegdamas, trenkęs ranka į stalą, jis prabilo:

– Taip, Pavlai, mužikas apnuogins sau žemę, jeigu jis atsistos ant kojų. Kaip po maro, jis viską sudegins, kad visus savo skriaudų pėdsakus paleistų pelenais…

– O paskui mums pastos kelią! – tyliai pastebėjo Pavlas.

– Mūsų darbas to neleisti! Mūsų darbas, Pavlai, mužiką sulaikyti! Mes jam esame artimiausi, jis mumis patikės, nueis paskui mus!..

– Zinai, Rybinas siūlo, kad mes leistume kaimui laikraštį! – pranešė Pavlas.

– Ir reikia!

Pavlas nusišypsojo ir tarė:

– Gailiuos, kad su juo nepasiginčijau.

Ukrainietis, trindamas galvą, ramiai pastebėjo:

– Dar pasiginčysime! Tu grok sveikas savo dūdele – kieno kojos į žemę neįaugo, tie šoks pagal tavo muziką! Rybinas tiesą pasakė – mes po savo kojomis nejaučiame žemės, bet ir neturime justi, todėl mums ir. skirta ją išsiūbuoti. Siūbtelsime kartą – žmonės atitruks, siūbtelsime du – ir dar daugiau!

Motina šypsodamasi sakė:

– Tau, Andriuša, viskas paprasta!

– Na, taip! – tarė ukrainietis. – Paprasta! Kaip gyvenimas!

Po valandėlės jis pasakė:

– Eisiu į laukus, pasivaikščiosiu…

– Tik iš pirties? Vėjuota, perpūs tave! – įspėjo motina.

– Ir reikia, kad perpūstų! – atsakė jis.

– Žiūrėk, nepersišaldyk! – švelniai tarė Pavlas. –-

– Geriau gulk. 

– Ne, eisiu!

Ir apsirengęs tylėdamas išėjo…

– Jam sunku! – atsidususi pastebėjo motina.

– Zinai ką, – tarė jai Pavlas, – gerai padarei, kad jam po to ėmei sakyti tu.

Ji nustebusi pažvelgė į jį ir atsakė:

– Aš nė nepajutau, kaip tas įvyko! Jis man toks artimas pasidarė – ir nebežinau, kaip sakyti!

– Gera tavo širdis, motin! – tyliai pratarė Pavlas.

– Kad tik tau – ir jums visiems – kaip nors padėčiau! Kad tik sugebėčiau!..

– Nebijok, sugebėsi!

Ji tyliai nusijuokė sakydama:

– Tačiau nebijoti aš ir nemoku!

– Gerai, motin! Tylėkime! – tarė Pavlas. – Žinok, aš tau labai labai dėkoju!

Ji išėjo į virtuvę, nenorėdama jaudinti jo savo ašaromis.

Ukrainietis sugrįžo vėlų vakarą nuvargęs ir tučtuojau nuėjo gulti pasakęs:

– Manau, bent dešimtį varstų subėgiojau…

– Ar geriau? – paklausė Pavlas.

– Nekliudyk, miegosiu!

Ir nutilo, tartum numirė.

Po kiek laiko atėjo Vesovščikovas, apiplyšęs, purvinas ir kaip visuomet nepatenkintas.

– Ar negirdėjai, kas užmušė Isajų? – paklausė jis Pavlą, nerangiai žingsniuodamas po kambarį.

– Ne! – trumpai atsiliepė Pavlas.

– Atsirado žmogus – nepasišlykštėjo! O aš vis rengiausi pats jį pasmaugti. Tai mano darbas – visų tinkamiausias man!

– Liaukis, Nikolajau, taip kalbėjęs! – draugiškai tarė Pavlas.

– Ir iš tikrųjų! – meiliai pridūrė motina. – Širdis švelni, o pats urzgia… Kam to reikia?

Šią valandėlę kažkodėl jai buvo malonu matyti Nikolajų, net jo šlakuotas veidas jai pasirodė gražesnis.

– Aš niekam netinku, kaip tik tokiems darbams! – tarė Nikolajus, trukteldamas pečiais. – Galvoju, galvoju, kur mano vieta? Nėra man vietos! Reikia kalbėti su žmonėmis, o aš nemoku. Aš viską matau, visas žmonių skriaudas jaučiu, o pasakyti – nemoku! Nebylė siela.

Jis priėjo prie Pavlo ir, nuleidęs galvą, knibinėdamas pirštu stalą, kažkaip vaikiškai, ne taip kaip paprastai, gailiu balsu tarė:

– Duokite man, broliai, kokį nors sunkų darbą! Ne-galiu taip nenaudingai gyventi! Jūs visi dirbate. Matau, jūsų darbas plečiasi, o aš nuošaly! Vežioju sienojus, lentas. Argi verta vien dėl to gyventi? Duokite sunkaus darbo!

Pavlas paėmė jį už rankos ir patraukė prie savęs:

– Duosim!..

Bet už lovos užuolaidos pasigirdo ukrainiečio balsas:

– Aš išmokysiu tave, Nikolajau, rinkti raides, ir tu būsi mūsų raidžių rinkėjas, gerai?

Nikolajus priėjo prie jo tardamas:

– Jeigu išmokysi, aš tau dovanosiu peilį…

– Eik velniop su peiliu! – sušuko ukrainietis ir staiga nusijuokė.

– Gerą peilį! – spyrėsi Nikolajus. Pavlas taip pat nusijuokė.

Tuomet Vesovščikovas sustojo vidury kambario ir paklausė:

– Ar tai jūs iš manęs?

– Na, žinoma! – atsakė ukrainietis, iššokęs iš lovos. – Žinote ką – einam į laukus, pasivaikščioti. Naktis graži, mėnesiena. Einam?

– Gerai! – tarė Pavlas.

– Ir aš einu! – pareiškė Vesovščikovas. – Man patinka, ukrainieti, kai tu juokiesi…

– O man – kai tu žadi dovanų! – atsakė šypsodamasis ukrainietis.

Jam besirengiant virtuvėje, motina tarė bambėdama:

– Apsirenk šilčiau…

O kai jie visi trys išėjo, ji, pažiūrėjusi j juos pro langą, pažvelgė j šventųjų paveikslus ir tyliai tarė:

– Viešpatie, padėk jiems!..

XXVI

Dienos ėmė viena kitą vyti taip greit, jog motina neturėjo laiko galvoti apie Gegužės Pirmąją. Tiktai naktimis, kai ji, nuvargusi nuo triukšmingo, jaudinančio dienos bėgiojimo, atsiguldavo j lovą, jai širdį tyliai mausdavo:

„Kad nors greičiau…“

Švintant kaukdavo fabriko sirena, sūnus ir Andrejus paskubomis gerdavo arbatą, užkąsdavo ir išeidavo, palikę motinai bent dešimt nurodymų. Ir visą dieną ji sukdavosi kaip voverė ratu, virdavo pietus, virdavo violetinę masę proklamacijoms ir klijus joms lipinti, ateidavo kažkokie žmonės, kaišiodavo Pavlui skirtus raštelius ir dingdavo, užkrėsdami ją savo jaudinimusi.

Lapeliai, raginą darbininkus švęsti Gegužės Pirmąją, beveik kiekvieną naktį būdavo išlipinami ant tvorų, jie pasirodydavo net prie policijos valdybos durų, kiekvieną dieną jų rasdavo fabrike. Rytais policija keikdama vaikščiodavo po priemiestį, draskydavo ir gramdydavo nuo tvorų violetinius popierėlius, o pietų metu jie vėl skraidydavo gatvėje, pindamiesi praeiviams po kojomis. Iš miesto atsiųsta seklių, kurie, stovėdami prie kampų, akylai sekė darbininkus, linksmai ir guviai einančius iš fabriko pietų ir atgal. .Visiems buvo smagu matyti, kad policija bejėgė, ir net apyseniai darbininkai šypsodamiesi vieni kitiems sakė:

– Ką daro, a?

Visur rinkosi būreliai žmonių, karštai aptardami jaudinantį raginimą. Gyvenimas ėmė virti, jis šį pavasarį visiems buvo įdomesnis, visiems nešė kažką nauja: vieniems – dar priežastį erzintis ir piktai keikti maištininkus, kitiems – neaiškų nerimą ir viltį, o tretiems – jų buvo mažuma – didelį džiaugsmą, suprantant, kad jie yra visus žadinanti jėga.

Pavlas ir Andrejus naktimis beveik nemiegodavo, pareidavo namo vos prieš rytinį švilpuką – pavargę, užkimę, išblyškę. Motina žinojo, kad jie miške, prie pelkės, rengia susirinkimus, jai buvo žinoma, kad aplink priemiestį naktimis laksto raitosios policijos patruliai, slankioja šnipai, stabdydami ir krėsdami atskirus darbininkus, išvaikydami būrelius ir kartais vieną kitą suimdami. Suprasdama, kad kiekvieną naktį gali suimti ir sūnų su Andrejumi, ji beveik to laukė; jai atrodė, kad taip būtų jiems geriau.

Tabelininko nužudymo byla keistai nutilo. Vietos policija dvi dienas klausinėjo apie tai žmones ir, iškvotusi kokią dešimtį, nustojo domėtis nužudymu.

Marja Koršunovą, kuri su policija, kaip ir su visais žmonėmis, gyveno draugiškai, išreikšdama savo žodžiais policijos nuomonę, pokalbyje su motina pasakė jai:

– Kur čia surasi kaltininką? Tą rytą gal šimtas žmonių matė Isajų ir devyniasdešimt, jei ne daugiau, galėjo jį nudobti. Per septynerius metus jis čia visiems įsiėdė…

Ukrainietis smarkiai pasikeitė. Jo veidas įdubo, vokai pasunkėjo, nusileisdami ant išpūstų akių, perpus jas už-dengdami. Nuo šnervių ligi lūpų kampų nusitiesė plona raukšlė. Jis pradėjo mažiau kalbėti apie įprastus daiktus ir reikalus, bet vis dažniau užsidegdavo ir, apimtas svaigaus ir visus veikiančio jausmo, kalbėdavo apie ateitį – apie nuostabų, šviesų laisvės ir proto triumfą.

Kai Isajaus mirties byla nutilo, jis, pasišlykštėdamas ir liūdnai šypsodamasis, tarė: 

– Ne tik liaudis, bet ir tie žmonės, kuriais jie siundo mus kaip šunimis, nebrangūs jiems. Ne savo ištikimo Judo jie gailisi, o sidabriniu…

– Pakaks apie tai, Andrejau! – tvirtai tarė Pavlas. Motina tyliai pridūrė:

– Paspyrė pūzdrą – ir subyrėjo!

– Teisybė, bet – nenuramina! – niūriai atsiliepė ukrainietis.

Jis dažnai kartodavo šiuos žodžius, ir jo lūpose jie įgaudavo kažkokią ypatingą, visa apimančią prasmę, karčią ir aitrią.

…Ir štai atėjo ta diena – Gegužės Pirmoji.

Fabriko sirena sukaukė kaip visuomet, reikalaujamai ir valdingai. Motina, visą naktį nesudėjusi akių, šoko iš lovos, užkūrė paruoštą iš vakaro virtuvą, norėjo kaip visuomet pasibelsti į sūnaus ir Andrejaus duris, bet pagalvojusi numojo ranka ir atsisėdo prie lango, parėmusi ranka veidą, lyg jai būtų skaudėję dantis.

Žydru žydru dangumi greitai plaukė baltas ir rausvas pulkas lengvų debesų, lėkė tarytum dideli paukščiai skardaus garo kaukimo išgąsdinti. Motina žiūrėjo į debesis ir klausėsi savo širdies. Jos galva buvo sunki, ir akys, paraudusios nuo nemigo nakties, sausos. Keista ramybė apėmė krūtinę, širdis plakė lygiai, ir ji mąstė apie paprastus daiktus…

„Per anksti užkaičiau virtuvą, nuvirs! Tegu šiandien jie ilgiau pamiega. Nusikamavo abudu…“

Pro langą, linksmai žaisdamas, žvelgė jaunas saulės spindulys, ji atkišo jam ranką, ir kai jis, šviesus, nukrito ant jos rankos odos, ji tyliai paglostė jį kita ranka, susimąsčiusi ir švelniai šypsodama. Paskui atsistojo, nuėmė virtuvo kaminėlį, stengdamasi nebildėti, nusiprausė ir pradėjo melstis, uoliai žegnodamasi ir tylomis judindama lūpas. Jos veidas švito, o dešinysis antakis čia kilo aukštyn, čia staiga vėl leidosi žemyn…

Sirena antrą kartą sukaukė tyliau, ne taip drąsiai, drebančiu balsu, storu ir vilkšniu. Motinai pasirodė, jog šiandien ji kaukia ilgiau kaip paprastai.

Kambaryje pasigirdo skardus ir aiškus ukrainiečio balsas:

– Pavlai! Girdi?

Kažkuris jų basomis kojomis šleptelėjo ant grindų, kažkuris saldžiai nusižiovavo…

– Arbata išvirusi! – sušuko motina.

– Keliamės! – linksmai atsakė Pavlas.

– Saulė teka! – tarė ukrainietis. – Ir debesys bėga. Debesys – tai nereikalingas daiktas šiandien…

Ir išėjo į virtuvę susitaršęs, miegūstas, bet linksmas.

– Labas rytas, motule! Kaip miegojote?

Motina priėjo prie jo ir tyliai tarė:

– Jau tu, Andriuša, eik greta jo!

– Žinoma! – sušnibždėjo ukrainietis. – Kol mes kartu, mes visur eisim greta – taip ir žinokite!

– Ką jūs ten šnibždatės? – paklausė Pavlas.

– Mes nieko, Paša!

– Ji man sako – švariau nusiprausk! Mergaitės žiūrės! – atsakė ukrainietis, išeidamas į priemenę praustis.

– „Sukilkim į kovą, vergai alkani!“ – tyliai uždainavo Pavlas.

Diena darėsi vis giedresnė, vėjo genami debesys slinko tolyn. Motina ruošė arbatai indus ir, linguodama galvą, mąstė, kaip viskas keista: juokauja, šypsosi jie šį rytą, o vidudienį jų laukia – kas žino – kas? Ir jai pačiai kažkodėl ramu, beveik linksma.

Arbatą gėrė ilgai, kad nereikėtų daug laukti. Ir Pavlas kaip visuomet lėtai ir kruopščiai maišė šaukšteliu cukrų stiklinėje, atidžiai barstė druska gabalėlį duonos, savo mėgiamąją žiauberę. Ukrainietis judino po stalu kojas – jis niekad iš karto negalėjo patogiai pastatyti savo kojų – ir, žiūrėdamas, kaip ant sienos ir lubų bėgioja skysčio atšviestas saulės spindulys, pasakojo:

– Kai aš buvau dar tik dešimties metų berniūkštis, įsigeidžiau stikline pagauti saulę. Pasiėmiau stiklinę, prisėlinau ir – kaukšt į sieną. Ranką persipjoviau, gavau už tai mušti. O kai primušė, išėjau Į kiemą ir, pamatęs klane saulę, pradėjau ją trypti kojomis. Visas apsitaškiau purvais – ir vėl gavau mušti… Kas man daryti? Na ir pradėjau rėkti saulei: „Man neskauda, rudasis kipše, neskauda!“ Ir vis jai rodžiau liežuvį. Tatai guodė.

– Kodėl ji tau atrodė ruda? – paklausė Pavlas juokdamasis.

– Gi priešais mus gyveno kalvis, toks raudonburnis ir ruda barzda. Linksmas, geras mužikas. Tai saulė, mano manymu, buvo panaši į jį…

Motina neiškentusi tarė:

– Jūs geriau pakalbėtumėt apie tai, kaip žygiuosite!

– Kalbėti apie tai, kas nuspręsta – tik painioti! – švelniai pastebėjo ukrainietis. – Tuo atveju, jeigu mus visus, motule, suimtų, pas jus ateis Nikolajus Ivanovičius ir pasakys, ką daryti.

– Gerai! – atsiduso motina.

– Gal į gatvę išeiti? – svajingai tarė Pavlas.

– Ne, kol kas geriau pasėdėk namie! – atsiliepė Andrejus. – Kam be reikalo lįsti policijai į akis? Tave ji gana gerai pažįsta!

Atbėgo Fedia Mazinas, spindinčiu veidu, raudonomis dėmėmis skruostuose. Nestygdamas iš džiaugsmo, jis išsklaidė laukimo nuobodulį.

– Prasidėjo! – prabilo jis. – Sujudo žmonės! Lenda į gatvę, visų snukiai kaip kirviai. Prie fabriko vartų visą laiką stovėjo Vesovščikovas su Vasilijum Gusevu ir Samoilovu, kalbas sakė! Daugybę žmonių sugrąžino namo! Eikim, laikas! Jau dešimta valanda!..

– Aš eisiu! – ryžtingai tarė Pavlas.

– Pamatysite, – žadėjo Fedia, – po pietų sukils visas fabrikas! 

Ir jis išbėgo.

– Dega kaip vaško žvakelė vėjyje! – palydėjo jį motina tyliais žodžiais ir išėjo į virtuvę, pradėjo rengtis.

– Kur jūs, motule?

– Su jumis! – atsakė ji.

Andrejus, pešiodamas ūsus, pažvelgė į Pavlą. Pavlas staigiu mostu pasitaisė plaukus ir nuėjo pas ją.

– Aš tau, mama, nieko nesakysiu… Ir tu man nieko nesakyk! Gerai?

– Gerai, gerai, viešpats su jumis! – sumurmėjo ji.

XXVII

Kai ji išėjo į gatvę ir ore išgirdo žmonių balsų gaudesį, nerimstantį, laukiantį, kai pamatė visur namų languose ir tarpvartėse būrius žmonių, lydinčių jos sūnų ir Andrejų smalsiais žvilgsniais, jos akys ėmė raibti ir apsitraukė ūku, kuris čia buvo skaidriai žalias, čia drumzlinas ir pilkas.

Žmonės su jais sveikinosi, ir sveikinimuose buvo kažkas nepaprasta. Jos ausys gaudė pasklajas, negarsias pastabas:

– Tai jie, vadai…

– Mums nežinoma, kas vadovauja…

– Aš gi nieko bloga nesakau!..

Kitoje vietoje kieme kažkas susierzinęs rėkė:

– Išgaudys juos policija – ir žus jie!..

– Gaudė!

Žliumbiantis moters balsas išgąstingai lėkė pro langą į gatvę:

– Atsikvošėk! Ar tu pačios neturi, ar ką?

Kai jie ėjo pro namą, kur gyveno bekojis Zosimovas, gaunąs iš fabriko už sužalojimą mėnesinę pašalpą, jis, iškišęs galvą pro langą, suriko:

– Paška! Nusuks tau galvą, niekše, už tavo darbelius, susilauksi!

Motina krūptelėjo, sustojo. Tas riksmas sukėlė jai aštrią pagiežą. Ji pažvelgė j išpurtusį, stambų luošio veidą, jis keikdamasis įtraukė galvą. Tuomet ji, paskubinusi žingsnius, prisivijo sūnų ir, stengdamasi nuo jo neatsilikti, nuėjo paskui.

Pavlas ir Andrejus, atrodė, nieko nepastebi, negirdi šauksmų, kurie lydėjo juos. Ėjo ramiai, neskubėdami. Štai juos sustabdė Mironovas, pagyvenęs ir kuklus žmogus, visų gerbiamas už savo blaivų ir tyrą gyvenimą.

– Taip pat nedirbate, Danilai Ivanovičiau? – paklausė Pavlas.

– Mano žmona rengiasi gimdyti. Na ir diena tokia, nerami! – paaiškino Mironovas, akylai apžiūrėdamas draugus, ir negarsiai paklausė:

– Jūs, vyručiai, sako, skandalą norite direktoriui padaryti, langus jam išdaužyti?

– Negi mes girti? – sušuko Pavlas.

– Mes tik pereisime gatve su vėliavomis ir dainas dainuosime! – tarė ukrainietis. – Na, paklausykite mūsų dainų – jose mūsų tikėjimas!

– Jūsų tikėjimą žinau! – susimąstęs tarė Mironovas. – Skaičiau tuos popierius. O, Nilovna! – sušuko jis, protingomis akimis šypsodamasis motinai. – Ir tu išėjai maišto kelti?

– Reikia nors prieš mirtį šalia teisybės pasivaikščioti!

– Žiūrėk tik! – tarė Mironovas. – Matyt, tiesą apie tave kalba, kad tu į fabriką uždraustas knygeles nešiojai!

– Kas taip kalba? – paklausė Pavlas.

– Tai jau – kalba! Na, likite sveiki, laikykitės oriau!

Motina tyliai juokėsi, jai buvo malonu, kad apie ją taip kalba. Pavlas tarė jai šypsodamasis:

– Pateksi kalėjiman, mama!

Saulė kilo vis aukščiau, liedama savo šilumą į gaivią pavasario dienos vėsą. Debesys plaukė palengva, jų šešėliai darėsi retesni, blankesni. Jie švelniai slinko gatve ir namų stogais, gaubė žmones ir tarytum švarino priemiestį, valydami purvą ir dulkes nuo sienų ir stogų, nuobodulį nuo veidų. Darėsi linksmiau, balsai skambėjo garsiau, slopindami tolimą mašinų bildesį.

Vėl į motinos ausis iš visur – pro langus, iš kiemų šliaužė ir skrido žodžiai, neramūs ir pikti, susimąstę ir linksmi. Bet dabar ji norėjo priešintis, dėkoti, aiškinti, norėjo įsimaišyti į keistai margą šios dienos gyvenimą.

Už gatvės kampo, siauroje gatvelėje, susirinko gal šimto žmonių minia, ir jos vidury buvo girdėti Vesovščikovo balsas:

– Iš mūsų sunkia kraują kaip syvus iš spanguolių! – krito ant žmonių galvų griozdiški žodžiai.

– Teisybė! – skardžiai atsakė kartu keli balsai.

– Stengiasi vyras! – tarė ukrainietis. – Nagi, eisiu jam padėti!..

Jis susilenkė ir, Pavlui nespėjus jo sulaikyti, įsispraudė į minią kaip grąžtas j kamštį savo ilgu, lanksčiu kūnu. Pasigirdo jo dainuojantis balsas:

– Draugai! Sako, kad žemėje gyvena visokių tautų žmonės – žydai ir vokiečiai, anglai ir totoriai! O aš tuo netikiu! Yra tik dvi tautos, dvi nesutaikomos giminės – turtuoliai ir beturčiai! Žmonės skirtingai rengiasi ir skirtingai kalba, o pažiūrėkite, kaip turtingi prancūzai, vokiečiai, anglai elgiasi su darbo liaudim, tai pamatysite, kad jie visi darbininkui – taip pat bašibuzukai, kad jie paspringtų!

Minioje kažkas nusijuokė.

– O pažvelgę iš kitos pusės, pamatysime, kad darbininkai – ir prancūzas, ir totorius, ir turkas – taip pat šuniškai gyvena, kaip ir mes, rusai darbo žmonės! 

Ir gatvėse vis daugiau rinkosi žmonių, ir vieni paskui kitus, tylėdami, tiesdami kaklus, pasistiepę, spraudėsi į gatvelę.

Andrejus pakėlė balsą.

– Užsienio darbininkai jau suprato šitą paprastą tiesą ir šiandien, giedrą Gegužės Pirmosios dieną…

– Policija! – sušuko kažkas.

Į gatvelę tiesiai ant žmonių jojo, šmaikštuodami rimbais, keturi raiti policininkai ir rėkė:

– Išsiskirstyti!

Žmonės raukėsi, nenoriai užleisdami kelią arkliams. Kai kurie lipo ant tvorų.

– Pasodino kiaules ant arklių, ir jos kriuksi, – vadinas, ir mes vadai! – rėkė kažkieno skambus balsas.

Ukrainietis pasiliko vienas vidury gatvelės, ant jo, muistydami galvomis, lipo du arkliai. Jis paėjo į šalį, ir tuo metu motina, nutvėrusi jį už rankos, nutempė paskui save murmėdama:

– Prisižadėjo eiti kartu su Paša, o dabar lenda vienas ant iešmo!

– Dovanok! – tarė ukrainietis šypsodamasis.

Nilovną apėmė neramus, geliantis nuovargis, jis kilo iš vidaus ir svaigino galvą, keistai kaitaliodamas širdyje liūdesį ir džiaugsmą. Ji norėjo, kad greičiau sukauktų sirena pietums.

Išėjo į aikštę, prie cerkvės. Aplink ją, šventoriuje, tirštai sėdėjo ir stovėjo žmonės: čia buvo kokie penki šimtai linksmos jaunuomenės ir vaikų. Minia siūbavo, žmonės neramiai kėlė galvas į viršų ir žvalgėsi tolumon, į visas puses, nekantriai laukdami. Buvo jaučiama kažkoks pakilimas, kai kurie žmonės buvo sumišę, kiti rodė išorinį narsumą. Tyliai skambėjo prislėgti moterų balsai, vyrai su apmaudu gręžėsi nuo jų, kartais pasigirsdavo negarsūs keiksmai. Marga minia dusliai ūžė, smarkiai nesutardama.

– Mitenka! – tyliai drebėjo moters balsas. – Pasigailėk savęs!..

– Atstok! – nuskambėjo atsakymas.

O rimtas Sizovo balsas kalbėjo ramiai ir įtikinamai:

– Ne, mums jaunųjų nereikia pamesti! Jie pasidarė protingesni už mus, jie drąsiau gyvena! Kas apgynė pelkės kapeiką? Jie! Tą reikia atsiminti. Juos už tai po kalėjimus tampė, o laimėjome dėl to visi!.. 

Sustaugė sirena, prarydama savo juodu garsu žmonių klegesį. Minia krūptelėjo, sėdėjusieji sustojo, valandėlę viskas apmirė, sukluso, ir daug veidų pabalo.

– Draugai! – pasigirdo Pavlo balsas, skambus ir tvirtas. Sausas, karštas rūkas siūbtelėjo motinai į akis, ir ji vienu staiga sustiprėjusio kūno judesiu atsistojo už sūnaus. Visi atsigręžė į Pavlą, slėpdamiesi prie jo lyg geležies trupinėliai prie gabalo magneto.

Motina žiūrėjo į jo veidą ir matė tik akis, išdidžias ir drąsias, deginančias…

– Draugai! Mes nutarėme atvirai paskelbti, kas mes esame, mes šiandien iškeliame savo vėliavą, proto, tiesos ir laisvės vėliavą!

Baltas, ilgas kotas švystelėjo ore, palinko, perskyrė minią, dingo joje, ir po minutės viršum užverstų žmonių veidų tartum raudonas paukštis suplazdeno plati darbo liaudies vėliava.

Pavlas iškėlė ranką aukštyn, kotas pasviro, tuomet dešimtis rankų nutvėrė baltą, lygų medį, ir tarp jų buvo jo motinos ranka.

– Tegyvuoja darbo liaudis! – sušuko jis.

– Tegyvuoja socialdemokratų darbininkų partija, mūsų partija, draugai, mūsų dvasios gimtinė!

Minia kunkuliavo, pro ją grūdosi prie vėliavos tie, kurie suprato jos reikšmę, šalia Pavlo atsistojo Mazinas, Samoilovas, Gusevai; nuleidęs galvą, skirstė į šalis žmones Nikolajus, ir dar kažkokie motinai nepažįstami žmonės, jauni, degančiomis akimis, stūmė ją į šalį…

– Tegyvuoja visų šalių darbo žmonės! – sušuko Pavlas. Ir, darydamasis vis galingesnis ir džiugesnis, jam atsakė tūkstančio lūpų aidas širdį veriančiu garsu.

Motina nutvėrė Nikolajaus ranką ir dar kažkieno, ji duso nuo ašarų, bet neverkė, jos kojos drebėjo, ir virpančiomis lūpomis ji kalbėjo:

– Brangieji mano…

Rečiuotą Nikolajaus veidą nušvietė plati šypsena, jis žiūrėjo į vėliavą ir kažką mykė, tiesdamas į ją ranką, o paskui staiga apkabino ta ranka motinos kaklą, pabučiavo ją ir nusijuokė.

– Draugai! – uždainavo ukrainietis, savo švelniu balsu slopindamas minios ūžesį. – Mes dabar ištraukėme į kryžiaus žygį dėl naujo dievo, šviesos ir teisybės dievo, išminties ir gėrio dievo. Toli – mūsų tikslas, erškėčių vainikai – arti! Kas netiki tiesos jėga, kas neturi drąsos iki mirties kovoti už ją, kas nepasitiki savimi ir bijo kentėjimų – tepasitraukia nuo mūsų! Mes šaukiame paskui save tuos, kurie tiki mūsų pergale; tie, kurie nemato mūsų tikslo – tegu neina su mumis, tokių laukia tik vargas. Rikiuokitės, draugai! Tegyvuoja laisvųjų žmonių šventė! Tegyvuoja Gegužės Pirmoji!

Minia susiliejo glaudžiau. Pavlas mostelėjo vėliava, ji išsiskleidė ore ir nuplaukė pirmyn, saulės nuplieksta, raudonai ir plačiai šypsodamasi…

                                                                                        Atsisakom nuo senojo svieto…

– pasigirdo skambus Fedios Mažino balsas, ir dešimtys balsų pritarė švelnia, galinga banga:

                                                                                        Nusivalom nuo jojo purvų!..

Motina su karšta šypsena lūpose ėjo paskui Mažiną ir pro jo galvą žiūrėjo į sūnų ir į vėliavą. Aplink ją šmėsčiojo džiaugsmingi veidai, įvairiaspalvės akys – visų priešaky ėjo jos sūnus ir Andrejus. Ji girdėjo jų balsus: švelnus ir drėgnas Andrejaus balsas sutartinai liejosi j vieną garsą su jos sūnaus balsu, sodriu ir bosiniu.

                                                                                        Sukilkim į kovą, vergai alkani!
                                                                                        Sukilkim, visi darbininkai!..

Ir žmonės bėgo pasitikti raudonosios vėliavos, jie kažką šaukė, liejosi su minia ir grįžo su ja, ir jų šauksmai geso dainos garsuose – tos dainos, kurią namie dainuodavo tyliau už kitas – gatvėje ji plaukė lygiai, tiesiai, su baisia jėga. Joje skambėjo geležinė drąsa, ir, šaukdama žmones į tolimą ateities kelią, ji sąžiningai kalbėjo apie kelio sunkumus. Jos didelėje, ramioje liepsnoje tirpo tamsus praeities šlakas, sunkus įprastų jausmų gniužulas ir pelenais virto prakeikta naujovės baimė…

Kažkieno veidas, išsigandęs ir džiugus, lingavo šalia motinos, ir virpąs balsas kūkčiodamas rėkė:

– Mitia! Kur eini?

Motina nesustodama kalbėjo:

– Tegu eina, jūs nebijokit! Aš taip pat labai bijojau, – manasis visų priešaky. Kuris neša vėliavą – tai mano sūnus!

– Padūkėliai! Kur einate? Ten kareiviai!

Ir, staiga nutvėrusi motinos ranką išdžiūvusia ranka, moteris, aukšta ir liesa, sušuko:

– Mieloji jūs mano – kaip dainuoja! Ir Mitia dainuoja…

– Jūs nesirūpinkite! – murmėjo motina. – Tai šventas dalykas… Jūs pagalvokite: juk ir Kristaus nebūtų buvę, jeigu žmonės nebūtų žuvę dėl jo!

Šita mintis staiga plykstelėjo jos galvoje ir pribloškė ją savo aiškia, paprasta tiesa. Ji pažvelgė į veidą moteriai, kuri stipriai laikė jos ranką, ir pakartojo, nustebusi ir šypsodamasi:

– Nebūtų Kristaus, jeigu žmonės nebūtų dėl jo, dėl viešpaties, žuvę!

Šalia jos atsirado Sizovas. Jis nusiėmė kepurę, mosavo ja pagal dainos taktą ir kalbėjo:

– Atvirai nuėjo, motin, a? Dainą sugalvojo. Kokia daina, motin, a?

                                                                                        Caro kariuomenei reikia kareivių, –
                                                                                        Atiduokit jam sūnus savus…

– Nieko nebijo! – kalbėjo Sizovas. – O mano sūnelis kapuose…

Motinos širdis per stipriai ėmė plakti, ir ji pradėjo atsilikti. Ją greitai nustūmė į šalį, prispaudė prie tvoros, ir pro ją banguodama nusirito tiršta žmonių vilnis, – jų buvo daug, ir tatai ją džiugino.

                                                                                        Sukilkim į kovą, vergai alkani!..

Atrodė, kad ore gaudžia didžiulis vario trimitas, gaudžia ir žadina žmones, sukeldamas vienų krūtinėse pasiryžimą kovoti, kitų – neaiškų džiaugsmą, nujautimą kažko nauja, neapsakomą smalsumą, vienur – sužadindamas neramų vilties virpėjimą, kitur atverdamas kelią metų metais susitelkusios pagiežos karčiai srovei. Visi žvelgė į priekį, kur suposi ir pleveno ore raudona vėliava.

– Eime! – rėkė kažkieno džiūgaująs balsas. – Puiku, vyručiai!

Ir, matyt, jausdamas kažką didinga, ko negalėjo išreikšti paprastais žodžiais, žmogus smarkiai keikėsi. Tačiau ir pagieža, tamsi, akla vergo pagieža, šnypštė tartum gyvatė, rangydamasi piktais žodžiais, išgąsdinta ją nuplieskusios šviesos.

– Eretikai! – grūmodamas kumščiu, rėkė pro langą patrukęs balsas.

Ir įkyriai lindo į motinos ausis kažkieno šaižus spiegimas:

– Prieš valdovą imperatorių, prieš jo didenybę carą? Maištą kelti?

Pro motiną šmėsčiojo sumišę veidai, šokinėdami bėgiojo vyrai ir moterys, žmonės plūdo tartum juoda lava, įraukiami tos dainos, kuri savo garsais, atrodė, griovė viską priešais save, valydama kelią. Žiūrėdama j raudonąją vėliavą tolumoje, motina – ir nematydama – regėjo sūnaus veidą, jo bronzinę kaktą ir akis, degančias skaidria tikėjimo ugnimi.

Bet štai ji atsidūrė minios užpakaly, tarp žmonių, kurie ėjo neskubėdami, abejingai žvelgdami į priekį kaip šalti ir smalsūs žiūrovai, kuriems iš anksto žinoma, kuo pasibaigs spektaklis. Ėjo ir kalbėjo negarsiai, tvirtai.

– Viena kuopa prie mokyklos stovi, o kita prie fabriko…

– Gubernatorius atvažiavo…

– Tikrai?

– Pats mačiau – atvažiavo!

Kažkas džiaugsmingai nusikeikė ir tarė:

– Vis dėlto pradėjo mūsų bijoti! Ir kariuomenė, ir gubernatorius.

„Brangieji mano!“ – plakė motinos krūtinėje.

Bet žodžiai aplink ją skambėjo negyvai ir šaltai. Ji paspartino žingsnius, norėdama greičiau pasišalinti nuo šitų žmonių, ir jai buvo lengva pralenkti jų lėtą, tingią eiseną.

Ir staiga minios priešakys tartum į kažką atsimušė, ir ji nesustodama siūbtelėjo atgal, neramiai ir tyliai gausdama. Daina taip pat krūptelėjo, paskui išsiliejo smarkiau, garsiau. Ir vėl tiršta garsų banga nuslūgo, siūbtelėjo atgal. Balsai vienas po kito nyko iš choro, buvo girdėti atskiri šauksmai, besistengią pakelti dainą j ankstesnę aukštumą, pastūmėti ją pirmyn:

                                                                                        Sukilkim į kovą, vergai alkani,
                                                                                        Pulkim priešą, visi darbininkai!..

Tačiau tame šaukime nebuvo bendro, vieningo pasitikėjimo, ir jame jau virpėjo nerimas.

Nieko nematydama ir nežinodama, kas įvyko priešaky, motina skyrė j šalis minią, skubiai irdamasi pirmyn, o priešais ją traukėsi atbuli žmonės: vieni –nuleidę galvas ir suraukę antakius, kiti – sumišę ir šypsodamiesi, treti – pašaipiai švilpdami. Ji liūdnai apžiūrinėjo jų veidus, jos akys tyliai klausinėjo, prašė, šaukė…

– Draugai! – pasigirdo Pavlo balsas. – Kareiviai tokie pat žmonės, kaip ir mes. Jie mūsų nemuš. Už ką gi jie muštų? Ar už tai, kad mes nešame tiesą, reikalingą visiems? Juk toji tiesa ir jiems reikalinga. Kol kas jie to nesupranta, bet jau nebetoli tas laikas, kada ir jie atsistos šalia mūsų, kada ir jie eis ne su plėšikų ir galvažudžių vėliava, bet su mūsų laisvės vėliava. Ir, kad jie greičiau suprastų mūsų teisybę, mes turime eiti pirmyn. Pirmyn, draugai! Visados pirmyn!

Pavlo balsas skambėjo tvirtai, žodžiai aidėjo ore ryškiai ir aiškiai, bet minia iro, žmonės vienas po kito skirstėsi dešinėn ir kairėn prie namų, glaudėsi prie tvorų. Dabar minia buvo panaši į pleištą, jo smaigalys buvo Pavlas, ir viršum jo galvos raudonai degė darbo liaudies vėliava. Ir dar minia priminė juodą paukštę: plačiai išskleidusi savo sparnus, ji sukluso, pasiruošusi pakilti ir skristi, o Pavlas buvo jos snapas…

XXVIII

Gatvės gale, – motina matė, – užtverdama įėjimą į aikštę, stovėjo vienodai pilkų ir beveidžių žmonių siena. Virš kiekvieno peties žibėjo šalti ir aštrūs durtuvų ašmenys. Ir nuo šitos sienos, tylios ir sustingusios, į darbininkus dvelkė šaltis, kuris skverbėsi į motinos krūtinę ir smigo jai į širdį.

Ji įsispraudė į minią, ten, kur pažįstami jai žmonės, stovį priekyje prie vėliavos, buvo susilieję su nepažįstamaisiais, lyg atsiremdami į juos. Ji šonu glaudžiai prisispaudė prie aukšto, nusiskutusio žmogaus, jis buvo vienakis ir, norėdamas pažiūrėti į ją, smarkiai pasuko galvą.

– Tu ko? Tu kieno?.. – paklausė jis.

– Pavlo Vlasovo motina! – atsakė ji, jausdama, kad jos keliai virpa ir apatinė lūpa nejučiomis nukaro žemyn.

– Aha! – tarė vienakis.

– Draugai! – kalbėjo Pavlas. – Visą gyvenimą pirmyn – mums nėra kito kelio!

Pasidarė tylu, budru. Vėliava pakilo, pasviro ir, susimąsčiusi, sklęsdama viršum žmonių galvų, lengvai pajudėjo pilkos kareivių sienos link. Motina krūptelėjo, užsimerkė ir aiktelėjo: Pavlas, Andrejus, Samoilovas ir Mazinas tik keturiese atitrūko nuo minios.

Bet ore lėtai suvirpėjo skaidrus Fedios Mažino balsas:

                                                                                        Kovodami žuvot…

– uždainavo jis.

                                                                                        Mielieji draugai…

– dviem sunkiais atsikvėpimais atsiliepė stori, žemesni balsai. Žmonės žengtelėjo pirmyn, tankiai trenkė kojomis į žemę. Ir pasruvo nauja daina, ryžtinga ir atkakli.

                                                                                        Atidavėt viską, ką galit, už jį…

– it ryškus kaspinas vingiavo Fedios balsas…

                                                                                        Dėl laisvės…

– sutartinai dainavo draugai.

– Aha-a! – piktu džiaugsmu sušuko kažkas nuošaly. –- Gedulingas pamaldas ėmė giedoti, šunsnukiai!..

– Mušk jį! – pasigirdo rūstus balsas.

Motina susigriebė rankomis už krūtinės, apsižvalgė ir pamatė, kad minia, anksčiau tirštai užplūdusi gatvę, stovi neryžtingai, trypia vietoje ir žiūri, kaip tolsta nuo jos žmonės su vėliava. Su jais ėjo kelios dešimtys, ir kiekvienas žingsnis pirmyn priversdavo ką nors atšokti j šalį, tarytum kelias viduriu gatvės būtų buvęs įkaitintas, degintų padus.

                                                                                        Priespauda grius…

– pranašavo daina Fedios lūpomis…

                                                                                        Liaudis pakils!..

– įtikinamai ir rūsčiai pritarė jam stiprių balsų choras.

Bet pro sutartinę dainos tėkmę veržėsi tylūs žodžiai:

– Komanduoja…

– Durtuvus į priekį! – pasigirdo griežtas riksmas priešaky.

Ore nelygiai sulingavo durtuvai, nusviro ir išsitiesė priešais vėliavą, vylingai šypsodamiesi.

– Ma-arš!

– Eina! – tarė vienakis ir, susikišęs rankas į kišenes, plačiai nužingsniavo į šalį.

Motina žiūrėjo nemirkčiodama. Pilka kareivių banga susiūbavo ir, išsitiesusi visu gatvės platumu, lygiai, šaltai pajudėjo iš vietos, nešdama priešais save retas šukas sidabru blizgančiais plieno dantimis. Plačiai žengdama, ji priartėjo prie sūnaus, matė, kaip Andrejus taip pat atsistojo priešaky Pavlo ir uždengė jį savo ilgu kūnu.

– Eik šalia, drauge! – griežtai sušuko Pavlas.

Andrejus dainavo, jo rankos buvo sunertos už nugaros, galvą jis laikė aukštai iškėlęs. Pavlas pastūmėjo jį petim ir vėl sušuko:

– Eik šalia! Neturi teisės! Priešaky – vėliava!

– Iš-si-skirsty-ti! – plonu balsu rėkė mažas karininkėlis, mosuodamas baltu kardu. Kojas jis kėlė aukštai ir, nesulenkdamas per kelius, smagiai daužė kulnimis į žemę. Motinai į akis krito labai nublizginti jo batai. 

O šone ir šiek tiek už jo sunkiai ėjo augalotas, nusiskutęs žmogus, dideliais žilais ūsais, ilgu pilku apsiausiu su raudonu pamušalu ir geltonais dryžiais ant plačių kelnių. Jis taip pat, kaip ir ukrainietis, laikė rankas už nugaros, aukštai kėlė tankius, žilus antakius ir žiūrėjo į Pavlą.

Motina matė neaprėpiamai daug, jos krūtinėje buvo sustingęs garsus riksmas, pasirengęs su kiekvienu atsidusimu išsiveržti, jis smaugė ją, bet ji stengėsi jį sulaikyti, tverdamasi rankomis už krūtinės. Ją stumdė, ji svirduliavo ir ėjo pirmyn be minčių, beveik be sąmonės. Ji jautė, kad užpakaly jos žmonių vis mažėja, šalta banga slinko prieš juos ir sklaidė juos.

Raudonosios vėliavos žmonės ir tanki pilkų žmonių grandis vis labiau artėjo vieni prie kitų, aiškiai buvo matyti kareivių veidas, išplitęs per visą gatvę, bjauriai suplotas į murziną, geltoną siaurą juostą, kurioje buvo nevienodai įlašintos įvairiaspalvės akys, o priešais ją žiauriai blykčiojo ploni durtuvų ašmenys. Nukreipti į žmonių krūtines, jie, dar nepalietę jų, stūmė vieną po kito iš minios, ardydami ją.

Motina girdėjo užpakaly savęs bėgančiųjų kojų tapsėjimą. Prislėgti, neramūs balsai rėkė:

– Skirstykitės, vyručiai…

– Vlasovai, bėk!..

– Atgal, Pavlucha!

– Mesk vėliavą, Pavlai! – niūriai tarė Vesovščikovas. – Duok šen, aš paslėpsiu!

Jis nutvėrė ranka kotą, vėliava pasviro atgal.

– Paleisk! – sušuko Pavlas.

Nikolajus atitraukė ranką, tartum ją nudegęs. Daina užgeso. Žmonės sustojo, glaudžiai apsupę Pavlą, bet jis prasimušė į priekį. Stojo tyla, staiga, iš karto, lyg ji nematomai būtų nusileidusi iš viršaus ir apgaubusi žmones perregimu debesimi.

Po vėliava stovėjo apie dvidešimt žmonių, ne daugiau, bet jie stovėjo tvirtai, traukdami j save motiną, besibaiminančią dėl jų ir neaiškiai norinčią kažką jiems pasakyti…

– Paimkite iš jo, poručike, šitą! – pasigirdo ramus aukšto senio balsas.

Ištiesęs ranką, jis parodė vėliavą.

Prie Pavlo prišoko mažas karininkėlis, nutvėrė ranka kotą, spiegiamai riktelėjo:

– Mesk!

– Šalin rankas! – garsiai tarė Pavlas.

Vėliava raudonai virpėjo ore, svirdama dešinėn ir kairėn, ir vėl atsitiesė – karininkėlis atšoko,. atsisėdo ant žemės. Pro motiną nepaprastai greitai šmėstelėjo Nikolajus, laikydamas priešais save ištiestą ranką sugniaužtu kumščiu.

– Suimti juos! – miauktelėjo senis, treptelėjęs koja.

Keletas kareivių iššoko j priekį. Vienas jų mostelėjo šautuvo buože – vėliava krūptelėjo, palinko ir išnyko pilkame kareivių būryje.

– E! – su liūdnu ilgesiu sušuko kažkas.

Ir motina suriko žvėrišku, spiegiamu balsu. Bet į jos riksmą atsiliepė iš kareivių minios aiškus Pavlo balsas:

– Iki pasimatymo, mama, iki pasimatymo, brangioji…

„Gyvas! Atsiminė!“ – dukart suplastėjo motinos širdis.

– Iki pasimatymo, motule mano!

Stiebdamasi, mosuodama rankomis, ji stengėsi juos pamatyti ir matė viršum kareivių galvų apvalų Andrejaus veidą – jis šypsojosi, jis lenkėsi jai.

– Brangieji mano… Andriuša!.. Paša!.. – šaukė ji.

– Iki pasimatymo, draugai! – šūktelėjo iš kareivių minios.

Jiems atsakė daugiakartis, pasklajas aidas. Jis atsiliepė iš langų kažkur aukštai, nuo stogų….

XXIX

Ją pastūmė j krūtinę. Pro miglą akyse ji matė priešais save karininkėlį, jo veidas buvo raudonas, įsiręžęs, ir jis rėkė jai:

– Šalin, boba!

Ji pažvelgė į jį iš viršaus, pamatė prie jo kojų vėliavos kotą, perlaužtą pusiau, – ant vienos pusės buvo išlikęs gabalas raudono audeklo. Pasilenkusi ji pakėlė jį. Karininkas ištraukė lazdą iš jos rankų, numetė į šalį Ir, trypdamas kojomis, rėkė:

– Šalin, sakau!

Tarp kareivių prasiveržė ir nuaidėjo daina:

                                                                                        Sukilkim į kovą, vergai alkani!..

Viskas sukosi, siūbavo, krūpčiojo. Orą drebino storas, neramus gaudesys, panašus į duslų telegrafo vielų ūžimą. Karininkas atšoko, susierzinęs spiegdamas:

– Nutraukt dainą! Feldfebeli Krainovai…

Motina svirduliuodama priėjo prie perlaužto vėliavos koto, kurį jis buvo numetęs, ir vėl pakėlė.

– Užkimšt jiems gerkles!..

Daina sutriko, sudrebėjo, nutrūko, užgeso. Kažkas paėmė motiną už pečių, apsuko ją, stumtelėjo į nugarą…

– Eik, eik…

– Išvalyt gatvę! – rėkė karininkas.

Motina pamatė už kokių dešimties žingsnių nuo savęs vėl tirštą žmonių minią. Jie kaukė, murmėjo, švilpė ir, pamažu traukdamiesi gatvės gilumon, sklaidėsi po kiemus.

– Eik, šėtone! – šūktelėjo tiesiai motinai į ausį jaunas ūsuotas kareivis, pasivijęs ją, ir pastūmė į šaligatvį.

Ji nuėjo, pasiramsčiuodama kotu, jos kojos linko. Kad neparpultų, ji kabinosi kita ranka už sienų ir tvorų. Priešais ją atbuli traukėsi žmonės, šalia jos ir užnugary ėjo kareiviai, šūkaudami:

– Eik, eik…

Kareiviai pralenkė ją, ji sustojo, atsigręžė. Gatvės gale reta grandine vėl stovėjo jie, kareiviai, užtverdami išėjimą į aikštę. Aikštė buvo tuščia. Priešaky taip pat dūlavo pilkos figūros, iš lėto slinkdamos ant žmonių…

Ji norėjo grįžti atgal, bet nesąmoningai nuėjo tolyn ir, priėjusi gatvelę, siaurą ir tuščią, įsuko į ją.

Vėl sustojo. Sunkiai atsiduso, įsiklausė. Kažkur priešakyje gaudė žmonės.

Pasiramstydama kotu, ji nužingsniavo tolyn, judindama antakius, staiga suprakaitavusi, krutindama lūpas, mojuodama ranka; jos širdyje kibirkštimis blykčiojo kažkokie žodžiai, blykčiojo, spietėsi, įžiebdami atkaklų, valingą norą juos pasakyti, išrėkti…

Gatvelė staigiai pasisuko į kairę, ir už kampo motina pamatė didelį, tirštą žmonių būrį; kažkieno balsas stipriai ir garsiai kalbėjo:

– Dėl pramuštgalviškumo, broleliai, prieš durtuvus niekas nešoka!

– Ka-aip jie, a? Eina prieš juos – stovi! Stovi, broleliai mano, be baimės…

– Še tau ir Paša Vlasovas.

– O ukrainietis?

– Rankos už nugaros, šypsosi, velnias…

– Balandėliai! Žmonės! – sušuko motina, sprausdamasi į minią. Prieš ją žmonės pagarbiai skyrėsi. Kažkas nusijuokė:

– Žiūrėk – su vėliava! Juk rankoje – vėliava!

– Tylėk! – rūsčiai tarė kitas balsas.

Motina plačiai išskėtė rankas…

– Paklausykite, dėl Kristaus! Visi jūs – mielieji… visi jūs – brangieji… pažiūrėkite be baimės, kas atsitiko? Taikiai eina vaikai, mūsų kraujas, eina teisybės… visiems! Dėl jūsų visų, dėl jūsų mažutėlių pasiaukojo kryžiaus žygiui… ieško šviesių dienų. Nori kito gyvenimo, kuriame būtų teisybė, teisingumas… nori gera visiems!

Jos širdis plyšte plyšo, krūtinėje buvo ankšta, gerklėje sausa ir karšta. Širdies gilumoje gimė didelės visa ir visus apimančios meilės žodžiai ir degino jai liežuvį, jį vis labiau, vis laisviau judindami.

Ji matė – jos klausosi, visi tyli; jautė – žmonės galvoja, glaudžiai ją apsupę, ir jai didėjo noras – dabar jau aiškus – noras pastūmėti žmones ten, paskui sūnų, paskui Andrejų, paskui visus, kurie buvo atiduoti į kareivių rankas, palikti vieni.

Apžvelgdama niūrius, įdėmius veidus aplinkui, ji kalbėjo toliau su švelnia jėga:

– Taikiai eina mūsų vaikai į džiaugsmą, nuėjo jie dėl visų ir dėl Kristaus teisybės – prieš viską, kuo mus pavergė, surišo, prispaudė piktieji mūsų, klastingieji, gobšieji mūsų! Brangieji mano, juk tai už visą liaudį sukilo jaunas mūsų kraujas, už visą pasaulį, už visus darbo žmones nuėjo jie!.. Neatsitraukite nuo jų, neišsižadėkite, nepalikite savo vaikų vienišame kelyje. Pasigailėkite savęs… patikėkite sūnų širdimis – jie teisybę pagimdė, dėl jos žūsta… Patikėkite jais!

Jos balsas nutrūko, ji nusilpusi pasviro, kažkas nutvėrė ją už rankų…

– Dievo teisybę sako! – susijaudinusiu ir dusliu balsu šūktelėjo kažkas. – Dievo teisybę, gerieji žmonės! Klausykite!

Kitas pasigailėjo:

– Ech, kaip kankinasi!

Jam atkirto su priekaištu:

– Ne ji kankinasi, bet mus, kvailius, plaka – suprask!

Virš minios pakilo plonas, virpąs balsas:

– Pravoslavai! Mano Mitia – tyra siela, ką jis padarė? Jis paskui draugus nuėjo, paskui mylimuosius…

Teisybę jinai sako – kodėl mes vaikus pametame? Ką jie mums bloga padarė?

Motina sudrebėjo nuo šitų žodžių ir atsiliepė tyliomis ašaromis.

– Eik namo, Nilovna! Eik, motin! Prisikamavai! – garsiai tarė Sizovas.

Jis buvo išbalęs, jo barzda susitaršė ir drebėjo. Staiga suraukęs antakius, jis peržvelgė visus griežtomis akimis, visas išsitiesė ir aiškiai tarė:

– Sutraiškė fabrike mano sūnų Matvejų – jūs žinote. Bet jeigu jis būtų gyvas, aš pats jį pasiųsčiau kartu su jais, pats pasakyčiau: „Eik ir tu, Matvejau! Eik, čia – teisu, čia – garbinga!“

Jis pritrūko žodžių, nutilo, ir visi paniurę tylėjo, valdingai apimti kažko didingo, naujo, bet tatai jau jų nebegąsdino. Sizovas pakėlė ranką, papurtė ją ir kalbėjo toliau:

– Senis kalba – jūs mane pažįstate! Trisdešimt devynerius metus dirbu čia, penkiasdešimt treji metai gyvenu žemėje. Sūnėną mano, vaikelį skaistųjį, gerutį, vėl šiandien suėmė. Taip pat priešaky ėjo, šalia Vlasovo, prie pačios vėliavos…

Jis mostelėjo ranka, susikūprino ir, paėmęs motinos ranką, tarė:

– Šita moteris teisybę pasakė. Vaikai mūsų garbingai nori gyventi, protingai, o mes štai juos apleidome, pasitraukėme, taip! Eik, Nilovna…

– Mielieji jūs mano! – tarė ji, peržvelgdama visus užverktomis akimis. – Vaikams – gyvenimas, jiems – žemė!..

– Eik, Nilovna! Še, lazdą pasiimk, – kalbėjo Sizovas, paduodamas jai koto galą.

Į motiną visi žiūrėjo liūdnai, pagarbiai, užuojautos gaudesys lydėjo ją. Sizovas tylomis skyrė žmones nuo kelio, jie tylėdami traukėsi ir, pasiduodami neaiškiai jėgai, traukiančiai juos paskui motiną, neskubėdami sekė ją, pusbalsiu pasikeisdami trumpais žodžiais.

Prie savo namo vartų ji atsigręžė į juos, pasiremdama vėliavos koto nuolauža, nusilenkė ir dėkodama tyliai tarė:

– Ačiū jums…

Ir vėl prisiminusi savo mintį, – naują mintį, kurią, jai atrodė, buvo pagimdžiusi jos širdis, – ji prabilo:

– Viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus nebūtų buvę, jeigu žmonės nebūtų žuvę dėl jo šlovės…

Minia tylėdama žiūrėjo į ją.

Ji dar kartą nusilenkė žmonėms ir įėjo į savo namus, o Sizovas, palenkęs galvą, įėjo kartu su ja.

Žmonės stovėjo prie vartų, kažką kalbėjo.

Ir skirstėsi neskubėdami. Šaltinis: M. Gorkis. Raštai. T. VI. V., 1955, pp. 118-179.