Redakcijos komentaras: Julius Fučikas (1903-1943) – čekų rašytojas ir žurnalistas, vienas iš Čekoslovakijos Komunistų partijos įkūrėjų bei vokiečių okupacijos laikotarpiu veikusio antinacistinio pogrindžio organizatorių. 1942 m. patenka hitlerininkų nelaisvėn: kalinamas, kankinamas ir, atsisakęs išduoti pogrindžio draugus – 1943 m. rudenį nužudomas. Knygelė „Reportažas su kilpa ant kaklo“ sudaryta iš 1943 m. balandžio-birželio mėn. J. Fučiko slapta darytų užrašų. Tai – ne tik atsiminimas apie pogrindį, suėmimą ir įkalinimą, bet ir tam tikras testamentas, liudijantis Fučiko-kovotojo dvasios tvirtybę, jo aistringą meilę gyvenimui bei žmonėms.
***
REPORTAŽAS SU KILPA ANT KAKLO
Ravensbriuko koncentracijos stovykloje iš kartu kalinčių draugų sužinojau, kad mano vyrą, Julių Fučiką, „Rude pravo“ ir „Tvorbos“ redaktorių, 1943 m. rugpjūčio mėn. 25 d. nacistinis teismas Berlyne pasmerkė mirti.
Bandžiau sužinoti, kas jam nutiko vėliau, bet į visus mano klausimus aukštos stovyklos sienos atsakė tyla.
1945 m. gegužės mėnesį, žlugus hitlerinei Vokietijai, iš kalėjimų ir koncentracijos stovyklų buvo išleisti kaliniai, kurių fašistai nesuskubo nukankinti ar pribaigti. Išleista buvau ir aš.
Grįžusi į išvaduotą tėvynę, tučtuojau pradėjau ieškoti savo vyro. Lygiai kaip šimtai tūkstančių kitų, ieškojusių ir ieškančių savo vyrų, žmonų, motinų, vaikų, kuriuos vokiškieji okupantai kankino savo nesuskaičiuojamuose kalėjimuose.
Sužinojau, kad, praėjus dviem savaitėm po nuosprendžio, 1943 m. rugsėjo 8 d. Julius Fučikas buvo nužudytas Berlyne.
Taip pat sužinojau, kad, kalėdamas Pankrace, Julius Fučikas kažką rašė. Šią galimybę jam suteikė kalėjimo prižiūrėtojas A. Kolinskis, kuris atnešdavo mano vyrui popieriaus ir pieštukų, o paskui prirašytus lapus slapčia išnešdavo.
Susiradau tą prižiūrėtoją. Palaipsniui su-rinkau visus Pankraco kalėjime Juliaus Fučiko rašytus lapelius. Sutvarkiau prirašytus ir sunumeruotus lapelius, kuriuos įvairūs žmonės buvo išslapstę įvairiose vietose, ir pateikiu juos skaitytojui. Tai paskutinis Juliaus Fučiko darbas.
Praha, 1945 m. rugsėjis GUSTA FUČIKOVA
GESTAPO KALĖJIMAS PANKRACE. 1943 METŲ PAVASARIS
Sėdėti įsiręžus, prispaudus rankas prie kelių ir įbedus akis į gelsvą Pečeko rūmų tardomųjų kambario sieną – anaiptol ne visų patogiausia poza apmąstymams. Tačiau ar priversi mintis, kad ir jos sėdėtų nejudėdamos?
Kažkas kažkada – dabar jau, ko gera, niekados nesužinosiu, kada ir kas, – Pečeko rūmų tardomųjų kambarį pavadino „kino teatru”. Genialiai sugalvota! Erdvus kambarys, šešios eilės ilgų suolų, ant kurių sustingę žmonės, o prieš juos – plika, į ekraną panaši siena. Viso pasaulio studijos nesusuko tiek filmų, kiek ant šitos sienos suprojektavo jų žmonės, laukiantys naujo tardymo, naujų kančių, mirties. Prieš jų akis praplaukė ištisi gyvenimai ir atskiros smulkmenos, filmai apie motiną ir žmoną, apie sugriautus namus ir žlugusią būtį, filmai apie drąsų draugą ir išdavystę, apie tuos, kuriems tu perdavei paskutinį atsišaukimą, apie netrukus pasiliesiantį kraują ir apie stiprų įpareigojantį rankos spūsnį, filmai, kupini šiurpo ir ryžto, meilės ir neapykantos, dvejonių ir vilties. Atplėštas nuo gyvenimo, kiekvienas čia kasdien mato savo mirtį. Bet ne kiekvienas gimsta iš naujo.
Šimtus kartų aš mačiau filmą anie save, tūkstančius jo detalių. Pabandysiu jį atpasakoti. O jeigu budelis užvers kilpą anksčiau, nei baigsiu pasakoti, liks tūkstančiai žmonių, kurie parašys laimingą pabaigą.
I. DVIDEŠIMT KETURIOS VALANDOS
Be penkių minučių dešimta. Nuostabus, pavasariškai šiltas 1942 metų balandžio 24 dienos vakaras.
Skubu – kiek tai įmanoma solidžiam šlubčiojančiam ponui, kokį aš vaidinu, – skubu, kad spėčiau pas Jelinekus, kol dar neužrakino vartų. Ten laukia mano „adjutantas“ Mirekas. Žinau, kad šį kartą jis nepraneš man nieko svarbaus, ir aš jam jokių naujienų nepasakysiu, tačiau neateiti į sutartą pasimatymą– vadinasi, sukelti nerimą, o, svarbiausia, aš nenoriu sukelti bereikalingų rūpesčių dviem geriems žmonėms.
Svetingai man pasiūlo puodelį arbatos. Mirekas jau laukia, atėję ir abu Frydai. Kaip neatsargu. Draugai, džiugu jus matyti, bet ne visus kartu. Tai tiesus kelias į kalėjimą ir mirtį. Laikykitės konspiracijos taisyklių arba meskite darbą; jūs statote pavojun ir save, ir draugus. Aišku?
– Aišku.
– Ką jūs man atnešėt?
– „Rude pravo“ gegužinį numerį.
– Puiku. O tu, Mirekai?
– Šiaip sau. Nieko naujo. Darbas eina gerai…
– Viskas. Pasimatysime po Gegužės Pirmosios. Duosiu žinią. Ligi pasimatymo!
– Dar puodelį arbatos!
– Ne, ne, ponia Jelinek, mūsų čia pernelyg daug.
– Vieną puodeliuką, prašau jus.
Ant stalo garuoja karšta arbata.
Skambutis.
Dabar, naktį? Kas tai galėtų būti?
Svečiai ne iš kantriųjų. Daužo duris.
– Atidarykite! Policija!
– Greičiau prie lango! Sprukite! Turiu revolverį, aš jus pridengsiu.
Vėlu! Lauke stovi gestapininkai su nu-kreiptais į langus revolveriais. Išvertę laukujės duris, gestapininkai sugriūva į virtuvę, paskui į kambarį. Vienas, du trys… devyni žmonės. Manęs jie nemato: aš stoviu kampe už durų. Galiu nekliudomas šaudyti. Bet į dvi moteris ir tris beginklius vyrus nukreipti devyni revolveriai. Pradėsiu šaudyti, pirmiausia žus jie. Paleisiu kulką sau, jie vis tiek žus per susišaudymą. Nešaudysiu, pasėdės kokius metus iki sukilimo ir išeis laisvėn. Tik Mirekui ir man nėra ko tikėtis: mudu kankins. Iš
manęs jie nieko nepeš, o iš Mireko? Žmogus, kovojęs Ispanijoj, dvejus metus kankinęsis koncentracijos stovykloje Prancūzijoj ir per karą slapčia prasigavęs Prahon, – ne, toks neapvils. Sprendimui turiu dvi sekundes. Gal tris?
Mano šūvis nieko neišgelbėtų: aš, galbūt, išvengiu kančių, bet už tai be reikalo žuvo keturi draugai. Taip? Taip.
Nuspręsta.
Žengiu į priekį.
– O, dar vienas!
Smūgis į veidą. Taip galima nutrenkti ir jautį.
– Hande auf![1]
Antras smūgis. Trečias.
Taip aš ir įsivaizdavau.
Puikiai sutvarkytas butas virsta išvartytų baldų ir kitokių daiktų laužu.
Vėl daužo kumščiais, spardo kojomis.
– Marš!
Įstumia mane į automobilį. Revolveriai visą laiką įremti į mane. Važiuojant pradeda tardyti.
– Kas tu toks?
– Mokytojas Horakas.
– Meluoji!
Gūžteliu pečiais.
– Sėdėk arba gausi kulką!
– Saukite!
Vietoj šūvio – smūgis kumščiu.
Pralenkiame tramvajų. Man atrodo, kad jis papuoštas baltomis girliandomis. Vestuvių tramvajus, dabar, naktį? Matyt, pradedu kliedėti.
Pečeko rūmai. Nemaniau čia kada nors gyvas patekti. Tekinas į ketvirtąjį aukštą. Aha, garsusis II-A 1, kovos su komunistais skyrius. Net įdomu.
Ilgas, liesas gestapininkas, vadovavęs ant- lėkiui, kiša į dėklą revolverį ir vedasi mane kabinetan. Uždega man cigaretę.
– Kas tu toks?
– Mokytojas Horakas.
– Meluoji!
Jo rankinis laikrodis rodo vienuoliktą.
– Iškratyti!
Prasideda krata. Nuplėšia drabužius.
– Čia jo dokumentai.
– Kieno vardu?
– Mokytojo Horako.
– Patikrinti!
Pokalbis telefonu.
– Žinoma, neregistruotas. Dokumentai padirbti.
– Kas tau juos davė?
– Policijos valdyba.
Kirtis lazda. Antras. Trečias. Gal skaičiuoti? Kažin ar tau, mielasis, prireiks kada šitos statistikos.
– Pavardė? Sakyk! Adresas? Sakyk! Su kuo susitikinėjai? Sakyk? Kur? Sakyk! Sakyk! Sakyk! Arba į dulkes sutrinsim!
Kiek smūgių gali atlaikyti sveikas žmogus?
Radijas skelbia vidurnaktį. Uždaromos kavinės, išeina paskutiniai svečiai, įsimylėjusieji stoviniuoja prie vartų, niekaip negalėdami išsiskirti. Ilgas, liesas gestapininkas grįžta į kabinetą, linksmai šypsodamasis:
– Viskas aišku – ponas redaktorius?
Kas jiems pasakė? Jelinekai? Frydai? Tačiau jie net mano pavardės nežino.
– Matai, mes viską žinom. Kalbėk! Turėk proto.
Įdomus žodynas! Turėti proto – lygu išduoti.
Proto aš neturiu.
Pirma valanda. Slenka paskutinieji tramvajai, gatvės tuščios, radijas linki labos nakties savo mieliausiems klausytojams.
– Kas dar Centro Komiteto nariai? Kur jūsų radijo siųstuvas? Kur spaustuvės? Sakyk! Sakyk! Sakyk!
Dabar man lengviau skaičiuoti smūgius. Skauda tiktai sukandžiotas lūpas.
– Nuauti batus!
Tikrai, padai dar gana jautrūs. Jaučiu. Penki, šeši, septyni; lazda, rodos, sminga į smegenis.
Antra valanda. Praha miega, gal tik pro miegus suknirkia kūdikis, o vyras paglosto žmonos petį.
– Sakyk! Sakyk!
Liežuviu mėginu suskaičiuoti išmaltus dantis. Nieko neišeina. Dvylika, penkiolika, septyniolika? Ne, tiek yra gestapininkų, kurie mane „tardo”. Kai kurie, matyt, gerokai nusiplūkė. O mirtis vis dar delsia.
Trečia valanda. Iš pakraščių į miestą sėlina rytas, daržovių pardavėjai traukia į prekyvietes, kiemsargiai išeina šluoti gatvių. Matyt, man skirta dar viena diena.
Atveda mano žmoną.
– Pažįstate jį?
Ryju kraują, kad ji nematytų… Tuščios pastangos, žinoma, kai kraujas srūva iš visur, netgi iš pirštų galų.
– Pažįstate jį?
– Nepažįstu.
Pasakė, net žvilgsniu neišduodama savo siaubo. Mieloji! Išlaikė žodį – niekuomet manęs nepažinti, nors dabar tai ir neturi reikšmės. Kas jiems pasakė mano vardą?
Ją išvedė. Atsisveikinau su ja. Kiek įmanydamas linksmiau. Matyt, mano žvilgsnis nebuvo ypatingai linksmas. Nežinau.
Ketvirta valanda? Švinta? Dar ne? Užtemdyti langai neatsako. O mirtis vis dar neateina? Gal ją paskubinti? Bet kaip?
Smogiu kažkam ir krentu ant grindų. Visi griūva ant manęs. Daužo, spardo. Jeigu taip, vadinas, veikiai galas. Juodasis gestapininkas griebia mane už barzdos ir piktai juokiasi, rodydamas išrautų plaukų kuokštą. Iš tikrųjų juokinga. Jokio skausmo aš jau nebejaučiu.
Penkta valanda, šešta, septinta, dešimta, vidurdienis, darbininkai eina į darbą ir grįžta, vaikai skuba į mokyklą ir iš mokyklos, prekiauja parduotuvės, verda pietūs, mama tikriausiai prisiminė mane, draugai sužinojo apie mano areštą ir imasi atsargumo priemonių… tuo atveju, jeigu aš prakalbėčiau… Ne, nebijokite, neišduosiu, būkite tikri! Ir mirtis jau čia pat. Viskas tartum sapnas, sunkus karštligės sapnas. Smūgis po smūgio, šliuksi vanduo, vėl smūgiai ir vėl „sakyk, sakyk, sakyk!“ O aš nieku būdu negaliu numirti. Mama, tėve, kodėl aš toks stiprus gimiau?
Dienos pabaiga. Penkta valanda. Visi smarkiai nusiplūkę. Muša dabar retai su ilgomis pertraukomis, daugiau iš inercijos. Ir staiga iš toli, iš kažkokių neįžvelgiamų tolių, atskrenda tylus, palaimą nešantis balsas:
– Er hat schon genug![2]
Mane pasodina, bet stalas supasi lyg garlaivyje. Kažkas mane girdo, siūlo cigaretę, kurios aš neišlaikau, kažkas mėgina mane apauti ir sako, kad batai nelenda, paskui pusiau nešte, pusiau vilkte brązgina mane laiptais žemyn, grūda į automobilį; važiuojam, kažkas vėl grasina man revolveriu, bet mane ima juokas; vėl pralenkiame baltomis girliandomis apipintą tramvajų, tačiau visa tai tikriausiai tik sapnas, karštligės kliedesys, agonija, o, galbūt, mirtis. Sako, kad mirti sunku, bet aš to nepasakyčiau; esu lengvutis kaip plunksnelė, rodos, kveptelsiu – ir galas.
Galas? Ne, dar ne galas, jo vis dar nėra. Aš vėl stoviu, tikrai stoviu, vienas, be pašalinės pagalbos, o priešais mane murzina gelsva siena, aptaškyta – kuo? Atrodo, krauju… Taip, tai tikrai kraujas. Mėginu patrinti pirštu… taip, tai šviežias mano kraujas…
Kažkas iš užpakalio smogia man per galvą ir įsako tūpčioti, pakėlus rankas; trečiąkart tūpdamas, išsitiesiu ant grindų…
Pripuola ilgšis esesininkas ir bando prikelti mane spyriais; bergždžias darbas; kažkas vėl šliūsteli ant manęs vandens; vėl sėdžiu, kažkokia moteris duoda man vaistų ir teiraujasi, ką man skauda, o man atrodo, kad skausmas kiaurai varsto širdį.
– Tu neturi širdies, – šaukia ilgšis esesininkas.
– Turiu, – atsikertu aš, didžiuodamasis, kad dar pajėgiu apginti savo širdį.
Vėl viskas prasmenga: sienos, moteris su vaistais ir esesininkas…
Prieš mane atviros kameros durys. Storas esesininkas velka mane į vidų, nuplėšia baltinių draiskalus, guldo ant šiaudinio čiužinio, pačiupinėja ištinusį kūną ir įsako dėti kompresus.
– Žiūrėk, – sako jis kitam, linguodamas galvą, – žiūrėk, kaip jie moka!
Ir vėl iš toli, iš neįžvelgiamų tolių girdžiu tylų balsą.
– Neišgyvens ligi ryto.
Be penkių minučių dešimta. Nuostabiai šiltas 1942 metų balandžio 25 dienos pavasario vakaras.
Šaltinis: Reportažas su kilpa ant kaklo / Julius Fučikas. – Vilnius: Vaga, 1974. – pp. 5-19.
[1] Rankas aukštyn! (vok.)
[2] Užteks! (vok.)
