Redakcijos komentaras: Nuo Karlo Markso „Kapitale“ aprašytos pramoninio kapitalizmo aušros mus jau skiria daugiau negu pusantro šimtmečio. Ir visgi „Kapitale“ pateiktas kapitalistinės, prekinės-piniginės sistemos ir ją apsprendžiančiojo vertės dėsnio aprašymas lieka toks pat nepamainomas ir fundamentalus visuomenės moksluose, kaip Izaoko Niutono mechanika – fizikoje. Vien dėl to, norint susigaudyti politekonominiuose procesuose – šį darbą studijuoti privalu. Bet užduotis tai – ne iš lengvųjų. Todėl, pradedantiems šįjį pažinimo kelią siūlome „Karlo Markso ekonominį mokslą“ – dar 1887 m. Karlo Kautskio (1854-1938) išleistą knygelę, kurią galima laikyti savotišku „Kapitalo“ 1-ojo tomo konspektu, politekonomijos pradžiamoksliu.
***
KARLO MARKSO EKONOMINIS MOKSLAS
PIRMASIS SKYRIUS. PREKĖ, PINIGAI, KAPITALAS
I. PREKĖ
1. Būdinga prekinės gamybos ypatybė
Savo veikale „Kapitalas“ Marksas tiria šiuo metu viešpataujantį kapitalistinį gamybos būdą. Jis čia nenagrinėja gamtos dėsnių, sudarančių gamybos proceso pagrindą; juos turi tyrinėti mechanika, chemija ir t. t., o ne politinė ekonomija. Jis taip pat nekelia sau uždavinio tirti tik tas gamybos formas, kurios yra bendros visoms tautoms. Šitoks tyrinėjimas gali atvesti daugiausia tik prie bendrų teiginių, kaip antai, prie teiginio, kad žmogui gamybos reikalams visada yra reikalingi įrankiai, žemė ir gyvenimo reikmenys. Atvirkščiai, Marksas tyrinėja dėsnius, pagal kuriuos juda tam tikra visuomeninės gamybos forma, būdinga tam tikrai epochai (paskutiniesiems amžiams) ir tam tikroms tautoms (Europos arba iš Europos kilusioms; pastaruoju melu tas gamybos būdas pradeda įgyti pilietybės teises ir kitose, pavyzdžiui, japonų ir indų, tautose).
Šis šiandien viešpataujantis gamybos būdas yra kapitalistinis. Geriau jo ypatybes mes išnagrinėsime vėliau. Jis griežtai skiriasi nuo kitų gamybos būdų, pavyzdžiui, nuo feodalinio, vyravusio Europoje viduramžiais, arba nuo pirmykščio-komunistinio, bendro visoms tautoms jų vystymosi pradžioje.
Nagrinėdami šių laikų visuomenę, mes įsitikiname, kad jos turtas susideda iš prekių. Prekė yra darbo produktas, pagamintas ne pačiam gamintojui ar su juo susijusiems asmenims vartoti, bet tam, kad galima būtų jį mainyti į kitus produktus. Vadinasi, produktą daro preke ne gamtinės, o visuomeninės jo ypatybės.
Paaiškinsime tai pavyzdžiu. Verpalai, kuriuos iš linų verpia mergina patriarchalinėje valstiečio šeimoje, kad vėliau išaustų drobę, vartojamą toje pačioje šeimoje, yra vartojimo reikmuo, o ne prekė. Bet kai verpėjas verpia linus mainams su kaimyniniu valstiečiu į kviečius, arba kai fabrikantas verčia darbininkus diena po dienos verpti daug centnerių linų, kad gaunamą produktą vėliau parduotų, tai šis produktas jau yra prekė. Žinoma, jis kartu yra ir vartojimo reikmuo, bet toks vartojimo reikmuo, kuriam skirta vaidinti ypatingą visuomeninį vaidmenį: jis turi būti išmainytas.
Iš lininių verpalų išorės negalima pažinti, ar jie yra prekė ar ne. Jų prigimtis gali būti visiškai vienoda, nepaisant to, ar juos pagamino valstietė mergina savo kraičiui, ar fabriko darbininkė, kuri, tikriausiai, niekada nepasinaudos nė vienu jų siūlu. Tik iš verpalų visuomeninio vaidmens, iš jų atliekamos visuomeninės funkcijos galima susekti, ar jie yra prekė ar ne.
Kapitalistinėje visuomenėje darbo produktai vis didesniu ir didesniu mastu įgauna prekių formą. Jeigu šiuo metu dar ne visi darbo produktai pas mus yra prekės, taip yra tik todėl, kad greta šiuolaikinio gamybos būdo tebėra įvairios liekanos ankstesniųjų gamybos būdų. Palikus nuošalyje šias liekanas, galima sakyti, kad šiuo metu visi darbo produktai įgauna prekių formą. Norint suprasti šiuolaikinį gamybos būdą, reikia išsiaiškinti prekės esmę. Todėl mes turime pradėti nuo prekės tyrinėjimo.
Mūsų nuomone, tokio tyrinėjimo supratimas bus labai palengvintas, jei, visų pirma, mes išdėstysime būdingąsias prekinės gamybos ypatybes, skiriančias ją nuo kitų gamybos būdų. Tokiu būdu mes lengviausiai suprasime poziciją, iš kurios Marksas tyrė prekę.
Kaip toli bežvelgtume į žmonijos praeitį, visada randame, kad gyvenimo reikmenims įsigyti žmonės visada vienydavosi į didesnes ar mažesnes bendruomenes, kad gamyba visada turėjo visuomeninį pobūdį. Tai Marksas išaiškino jau savo straipsniuose „Samdomasis darbas ir kapitalas“, išspausdintuose „Naujajame Reino laikraštyje“ 1849 metais ir vėliau išleistuose atskira brošiūra.
„Gamyboje žmonės veikia ne tik gamtą, bet ir vienas kitą. Jie negali gaminti nesusijungę tam tikru būdu bendram veikimui ir tarpusavio pasikeitimui savo veikimu. Kad galėtų gaminti, žmonės sueina į tam tikrus ryšius ir santykius, ir tik su tų visuomeninių ryšių ir santykių pagalba tevyksta žmonių santykiavimas su gamta, vyksta gamyba.
Priklausomai nuo gamybos priemonių pobūdžio tie visuomeniniai santykiai, į kuriuos gamintojai tarpusavyje sueina, sąlygos, kuriomis jie savo darbais keičiasi ir dalyvauja bendrame gamybos procese, bus, žinoma, skirtingi. Išradus naują karo priemonę, šaunamąjį ginklą, neišvengiamai pakitėjo visa vidinė armijos organizacija, pakitėjo tie santykiai, kuriems esant atskiri individai sudaro armiją ir gali veikti kaip armija, pakitėjo ir įvairių armijų vienos su kita santykis.
Taigi, visuomeniniai santykiai, kuriems esant individai gamina, visuomeniniai gamybiniai santykiai kinta, persitvarko, kintant ir vystantis materialinėms gamybos priemonėms, gamybinėms jėgoms. Gamybinių santykių visuma sudaro tai, kas vadinama visuomeniniais santykiais, visuomene ir būtent visuomene, esančia tam tikroje istorinio išsivystymo pakopoje, visuomene su savotišku, skirtingu pobūdžiu“ („Samdomasis darbas ir kapitalas“, K. Marksas ir F. Engelsas, Rinktiniai raštai dviem tomais, I t., Vilnius, 1949, 61 psl.).
Tai, kas pasakyta, pailiustruosime keliais pavyzdžiais. Paimkime kokią nors pirmykštę tautą, kuri yra žemiausioje gamybos pakopoje ir kuriai medžioklė yra svarbiausias maisto gavimo būdas, pavyzdžiui, indėnus. Dodžas savo knygoje „Apie šiuolaikinius Tolimųjų Vakarų indėnus“ štai ką praneša apie jų medžioklės būdą:
„Kadangi galvos bei širdies pagalbos ieškoma tik retkarčiais, o skrandžio reikalavimai jaučiami nuolat, tai gentis paprastai yra «trečiojo luomo» valdžioje. Tas luomas susideda iš visų genties medžiotojų, sudarančių cecho ar gildijos pavidalą, ir jų sprendimai jų specialybės srityje yra neapeliuojami.
Šejenų gentyje tokie žmonės vadinami „kariais-šunimis“. Jaunesnieji bei veiklesnieji vadai visada priklauso šiems kariams-šunims“, tačiau pastarieji ne besąlygiškai jiems paklusnūs. „Kariai“ patys aptaria ir sprendžia bendrus reikalus, o vykdyti sprendimus pavedama labiausiai pagarsėjusiems bei gabiausiems medžiotojams, renkamiems iš jų pačių tarpo. Tų „karių-šunų“ tarpe yra ir daug jaunimo, kuris dar nėra išlaikęs egzamino, reikalingo įšventinimui į karius. Žodžiu, tas medžiotojų cechas apima visą genties darbo jėgą ir yra ta jėga, kuri gina moteris bei vaikus ir aprūpina juos maistu.
Kasmet rudenį rengiamos didelės medžioklės, siekiant sumedžioti kuo daugiau žvėrienos ir paruošti žiemai didelę mėsos atsargą. Tada «kariai-šunys» yra dienos didvyriai, ir vargas nelaimingajam, kuris išdrįs nepaklausyti arba nepaisyti kurio nors, kad ir nežymiausio, jų demokratinio ar savavališko paliepimo. Kai jau viskas paruošta, geriausieji medžiotojai anksti rytą, dar prieš aušrą, išeina į žygį. Jiems aptikus kelias buivolų kaimenes, užpuolimui parenkama kaimenė, esanti tokioje padėtyje, kad parengiamieji veiksmai ir apsupimo manevrai, šūkavimai bei šūviai puolant neišbaidytų kitų kaimenių.
Tuo metu vyrai, pajėgūs dalyvauti busimojoje medžioklėje, tyliai ir drebėdami iš susijaudinimo, raiti susirenka kur nors kaimyninėje, buivolams nematomoje lomoje. Kai kaimenė atsiduria medžioti patogioje padėtyje, medžioklės vadai atrenka atitinkamą skaičių žmonių ir siunčia juos į iš anksto numatytas vietas. Vėliau, kai vadovas pamato, kad kiekvienas yra užėmęs reikalingą vietą ir jau viskas paruošta, jis su būriu raitelių stengiasi apsupti kaimenę bei atkirsti ją nuo atviros vietovės. Paskui jis duoda signalą, ir visas būrys su baisiu riksmu, kuris, atrodo, galėtų net mirusį prikelti iš kapo, staiga užpuola gyvulius. Kelias minutes vyksta tikros skerdynės; nedaugeliui buivolų pasiseka pralaužti grandį ir pasprukti, tačiau jie nepersekiojami, jei netoliese yra kitos kaimenės.
Tais laikais, kai indėnai vartodavo tik lanką ir strėles, kiekvienas karys žinojo savo strėles ir lengvai galėdavo pažinti savo nušautus buivolus. Pastarieji sudarydavo jo asmeninę ir visišką nuosavybę, išskyrus tam tikrą dalį, kuri būdavo skiriama našlėms bei šeimoms, neturinčioms kario-maitintojo. Nušautame buivole radus kelių medžiotojų strėles, klausimas, kam priklauso laimikis, būdavo sprendžiamas atsižvelgiant į strėlių padėtį. Jei kiekviena strėlė padarydavo mirtiną žaizdą, tai buivolas būdavo dalijamas dalimis arba neretai paskiriamas kuriai nors našlei. Visus tokius klausimus spręsdavo medžioklės vadas, o jo sprendimą būdavo galima apskųsti bendrajam «karių- šunų» susirinkimui.
Nuo to laiko, kai imta plačiai naudoti šaunamąjį ginklą, ir kai dėl to pasidarė neįmanoma pažinti, kas būtent nušovė vieną ar kitą buivolą, indėnų pažiūros pasidarė komunistiškesnės*, ir visas sumedžiotos mėsos bei odų kiekis dabar dalijamas palyginti lygiomis dalimis, naudojant vienokį ar kitokį pačių išrastą matą“.
* Gal teisingiau būtų sakyti: jie grįžo prie komunistinių pažiūrų. Iš pradžių indėnų buitis buvo komunistinė, vadinasi, ir medžioklės laimikis buvo skirstomas komunistiniais pagrindais. (Autoriaus pastaba.) Terminą „komunistinis“ Kautskis čia naudoja pirmykštei santvarkai apibūdinti. – Red.
Matome, kad šios medžiotojų genties gamybos būdas yra visuomeninis; įvairūs darbai atliekami drauge, siekiant gauti bendrą rezultatą.
Čia jau randame darbo pasidalijimo bei planingo bendradarbiavimo (kooperacijos)* pradmenis.
* „Toji darbo forma, kuriai esant daug asmenų planingai vienas šalia kito dalyvauja tame pačiame gamybos procese arba skirtinguose, bei tarpusavyje susijusiuose gamybos procesuose, vadinasi kooperacija („Kapitalas“, I t., 292 psl.). Kiek toliau Marksas vienoje pastaboje sako: „Lengė savo „Théorie dés lois civiles“, galbūt, ne be pagrindo medžioklę vadina pirmąja kooperacijos forma, o žmonių medžiojimą (karą) – viena iš pirmųjų medžioklės formų“ („Kapitalas“, I t. 300 psl.).
Pagal savo gabumus medžiotojai atlieka įvairius darbus. Bet viskas daroma pagal bendrą planą. Medžioklės laimikis yra rezultatas, gautas bendrai atliekant įvairius darbus, – „pasikeičiant veikimu“, kaip sako Marksas „Samdomajame darbe ir kapitale“. Ir tas laimikis ne mainomas, o dalijamas.
Čia tik prabėgomis pastebėsime, kaip gamybos priemonių kitimas – lanko ir strėlių pakeitimas šaunamuoju ginklu – sukelia taip pat ir paskirstymo būdo kitimą.
Dabar ištirkime kitą, aukštesnį visuomeninės gamybos būdą, pavyzdžiui, Indijos kaimo bendruomenę, pagrįstą žemdirbyste. Iš pirmykščio komunizmo, kadaise viešpatavusio joje, dabar Indijoje liko tik skurdžios liekanos. Bet dar Aleksandro Makedoniečio laivyno viršininkas Ne- archas, pasak Strabono, pranešinėjo apie vietoves Indijoje, kur žemė buvo bendra nuosavybė, bendrai dirbama, ir kur derlius, baigus jį nuimti, buvo dalijamas bendruomenės nariams.
Kaip teigia Elfinstonas, tokios bendruomenės kai kuriose Indijos dalyse buvusios dar XIX šimtmečio pradžioje. Javoje kaimo bendruomenė tam tikra forma dar tebeegzistuoja: laikas nuo laiko visa ariama žemė perskirstoma tarp sodžiaus gyventojų. Jie gauna savo sklypus ne privačion nuosavybėn, o tik naudoti nustatytam laikui. Indijoje ariamoji žemė daugiausia jau pasidarė atskirų valstiečių privatine nuosavybe. Tuo tarpu miškai, pievos ir tyrlaukiai dažnai dar sudaro bendrą nuosavybę, kurią naudoti turi teisę visi atitinkamos bendruomenės nariai.
Tokioje kaimo bendruomenėje, dar nepatyrusioje anglų viešpatavimo (ypač anglų Įvestos mokesčių sistemos) ardomosios įtakos, mums yra įdomi ta forma, kurią ten įgauna darbo pasidalijimas. Darbo pasidalijimą Amerikos indėnų tautoje mes jau matėme; tuo tarpu Indijoje kaimo bendruomenė yra žymiai aukštesnė darbo pasidalijimo’ pakopa.
Be bendruomeninės administracijos, kuri vadinama patil, jeigu ji susideda iš vieno asmens, arba panč, jei ją sudaro kolegija, dažniausiai iš penkių asmenų, Indijos ūkio bendruomenėje randame dar eilę pareigūnų: karnamą arba matsadį – sąskaitininką, kuris tvarko bendruomenės finansinius santykius tiek su atskirais jos nariais, tiek ir su kitomis bendruomenėmis bei valstybe; talirą, kurio pareiga tirti nusikaltimus bei teisės pažeidimus, taip pat apsaugoti keleivius, pravažiuojančius per bendruomenės valdas; totį – dirvų saugotoją ir matininką, kuris turi stebėti, kad kaimyninės bendruomenės neperžengtų ežių, o tai lengvai gali atsitikti, ypač auginant ryžius; užtvankų prižiūrėtoją, kuris turi laikyti jas tinkamai sutvarkytas ir rūpintis, kad jos laiku būtų atidaromos bei uždaromos ir tiektų kiekvienam laukui pakankamą kiekį vandens, o tai ypač svarbu ryžių laukams; braminą – religinėms apeigoms atlikti; mokyklos mokytoją, mokantį vaikus rašto; braminą – žvaigždžių stebėtoją arba astrologą, kuris nurodo laimingas ir nelaimingas dienas sėjai, pjūčiai, kūlimui ir kitiems svarbiems darbams; kalvį, dailidę ir račių, puodžių, kirpėją, piemenį, gydytoją, šokėją, o kartais net ir dainininką.
Visi šie asmenys dirba visai bendruomenei ir už tai yra atlyginami arba dalimi bendro lauko, arba dalimi derliaus. Ir čia, esant taip smarkiai išvystytam darbo pasidalijimui, mes matome bendrą darbą ir produktų paskirstymą.
Imkime dar vieną, kiekvienam žinomą, pavyzdį: patriarchalinę valstiečių šeimą, kuri pati tenkina visus savo poreikius. Ši visuomeninė forma išsivystė iš to gamybos būdo, kurį mes ką tik aprašėme, remdamiesi Indijos ūkio bendruomenės pavyzdžiu, ir kuris egzistavo pirmosiose visų daugiau ar mažiau žinomų kultūringųjų tautų išsivystymo pakopose.
Tokioje valstiečių šeimoje mes taip pat randame ne izoliuotus gamintojus, o bendrą darbą ir bendrai atliekamus įvairių rūšių darbus, kaitaliojamus atsižvelgiant į amžių, lytį ir j metų laiką. Čia valstiečiai aria, pjauna, gano gyvulius, melžia, skaldo malkas, mezga, verpia, audžia, siuva, dailidžiauja ir t. t. Įvairiausių rūšių darbai čia dirbami drauge, bendrai talkininkaujant tarpusavyje; kaip ir ankstesniuose pavyzdžiuose, produktai čia atskirų darbuotojų ne mainomi, o paskirstomi tarp jų pagal aplinkybes.
Dabar* tarkime, kad kokios nors, kad ir mūsų pavaizduotosios, žemdirbinės bendruomenės gamybos priemonės liek ištobulėjo, jog žemei įdirbti jau galima naudoti mažiau darbo, negu anksčiau. Jeigu technika yra pakankamai išsivysčiusi, atpalaiduojamosios darbo jėgos gali būti panaudotos, pavyzdžiui, kur nors bendruomenės žemėje surasto titnago klodams kasti, įrankiams bei ginklams iš jo daryti. Tarkime, kad čia darbo našumas yra toks didelis, jog įrankių ir ginklų pagaminama žymiai daugiau, negu jų reikia bendruomenei.
* Eilė faktų rodo, kad pradinis prekinės gamybos vystymasis tikrai vyko taip, kaip yra pavaizduota sekančiose eilutėse. Žinoma, tai įvyko ne taip paprastai, kaip čia aprašyta, bet mūsų dėstymo tikslas yra pateikti ne prekinės gamybos istoriją, o jos skiriamąsias ypatybes, kurias lengviausia pažinti lyginant su ja kitais gamybos būdais.
Kuri nors piemenų gentis beklajodama sueina į sąlytį ai šia bendruomene. Tos genties darbo našumas taip pat pakilo, ir ji išaugina daugiau gyvulių, negu pačiai reikia. Aišku, kad ta gentis mielai ims mainyti savo gyvulių perteklių į žemdirbinės bendruomenės įrankių bei ginklų perteklių. Dėl šių mainų gyvulių perteklius bei įrankių perteklius tampa prekėmis.
Prekių mainai – tai natūrali pasekmė gamybinių jėgų išsivystymo už pirmykščių bendruomenių nedidelių poreikių ribų. Tam tikroje technikos išsivystymo pakopoje pirmykštis komunizmas pasidaro kliūtimi žengti jai toliau į priekį. Gamybos būdas reikalauja plėsti visuomeninio darbo sritį. Bet, kadangi atskiros bendruomenės buvo nepriklausomos ir viena kitai svetimos, šis plėtimas negalėjo įvykti plečiantis komunistiniam planingam darbui. Jis vyko tik atskiroms bendruomenėms mainant tarpusavyje darbo perteklius.
Mes čia nesiimsime nagrinėti, kaip prekių mainai savo ruožtu paveikė gamybos būdą bendruomenių viduje, kol prekių gamyba pagaliau pasidarė tokia gamyba, kurią vykdo vienas nuo kito nepriklausomi privatūs gamintojai, privatinės nuosavybės teisėmis turintieji gamybos priemones ir savo darbo produktus. Čia mes norime tik štai ką konstatuoti: prekinė gamyba yra visuomeninė gamybos, forma; ji neįmanoma be visuomeninių ryšių, ji net reiškia visuomeninės gamybos išplėtimą už buvusios prieš ją komunistinės gamybos ribų (gentyje, bendruomenėje ar patriarchalinėje šeimoje). Bet jos visuomeninis pobūdis dabar nebeiškyla atvirai aikštėn.
Įsivaizduokime puodžių ir žemdirbį pradžioje kaip indų komunistinės kaimo bendruomenės narius, o paskiau kaip du prekių gamintojus. Pirmuoju atveju abu jie vienodai dirba bendruomenei. Vienas jai tiekia puodus, kitas – žemdirbystės produktus. Pirmasis gauna už tai jam tenkančią dalį žemdirbystės produktų, o antrasis – puodų. Antruoju atveju kiekvienas jų, nepriklausomai vienas nuo kito, atlieka savo atskirą darbą, bet kiekvienas dirba (galbūt, tiek pat, kaip ir anksčiau) ne vien tik sau, bet ir kitiems. Paskiau jie maino savo produktus. Labai galimas daiktas, kad vienas mainydamas gaus žemdirbystės produktų tiek pat, kaip ir anksčiau, o kitas – tiek pat puodų. Tarytum niekas iš esmės nepakito, o iš tikrųjų šie du procesai vienas nuo kito skiriasi iš pagrindų.
Kiekvienas iš karto mato, kad pirmuoju atveju toji jėga, kuri nustato atskirų darbo rūšių sąryšį, kuri verčia vieną dirbti kitam ir duoda kiekvienam atitinkamą kito darbo produktų dalį, yra visuomeninė jėga. Antruoju atveju kiekvienas dirba tartum vien tik sau, ir būdas, kuriuo vienas gamintojas įsigyja kito gamintojo produktą, atrodo kaip išplaukiantis ne iš visuomeninio jų darbo pobūdžio, o iš paties produkto ypatybių. Atrodo taip, tartum ne puodžius ir žemdirbys dirba vienas kitam, ir dėl to kiekvieno jų darbas yra būtinas visuomenei, o tartum puodai bei žemdirbystės produktai turį kažkokių mistinių savybių, kurios ir sąlygojančios jų mainus tam tikrais kiekiniais santykiais. Viešpataujant prekinei gamybai, darbo visuomeninio pobūdžio sąlygojamieji asmenų savitarpio santykiai įgauna daiktų, būtent gamybos produktų, santykių pavidalą.
Kol gamyba buvo betarpiškai visuomeninė, jai vadovavo ir ją valdė visuomenė, ir tada gamintojų savitarpio santykiai buvo visiškai aiškūs. Bet kai tik įvairios darbo rūšys pasidarė privačiomis, nepriklausomai viena nuo kitos egzistuojančiomis darbo rūšimis, kai tik gamyba dėl to pasidarė neplaninga, tuojau ir gamintojų savitarpio santykiai įgavo produktų santykių formą. Nuo to laiko gamintojų savitarpio santykius nustato jau nebe patys gamintojai. Tie santykiai ėmė vystytis nepriklausomai nuo žmonių valios. Visuomeninės jėgos praaugo žmones ir praeitųjų amžių naiviai galvosenai ėmė atrodyti kaip kažkokios dieviškos jėgos, o vėlesniais, „šviesesniais“ amžiais – kaip gamtos jėgos.
Natūralioms prekių formoms dabar priskiriamos tokios savybės, kurios atrodo paslaptingos, kol surandamas būdas joms išaiškinti jų gamintojų savitarpio santykiuose. Kaip stabmeldys priskiria savajam fetišui tokias savybes, kurių visai nėra tikrojoje pastarojo prigimtyje, taip ir buržuaziniam ekonomistui prekė atrodo esanti jutiminis daiktas, turįs antjutiminių savybių. Marksas tai vadina „fetišizmu, kuris yra savybingas darbo produktams, jei lik jie gaminami kaip prekės, ir kuris, vadinasi, yra neatskiriamas nuo prekinės gamybos“ („Kapitalas“, I t., 71 psl.).
Tą fetišistinį prekės, – o taip pat, kaip vėliau pamatysime, ir kapitalo – pobūdį pirmą kartą atskleidė Marksas. Fetišizmas apsunkina suprasti skiriamąsias prekių savybes ir, kol tebėra neįveiktas, jis net daro tą supratimą neįmanomą. Negalima visiškai suprasti prekės vertės, neįsisąmoninus fetišistinio prekės pobūdžio. Dėl to paragrafas „Prekinis fetišizmas ir jo paslaptis“ mums yra viena iš svarbiausių „Kapitalo“ dalių, kuriai kiekvienas tos knygos skaitytojas turi skirti ypatingą dėmesį. O tuo tarpu kaip lik j šiuos puslapius beveik jokio dėmesio nekreipia Markso mokslo priešininkai, o dažnai net ir jo šalininkai.
2.Vertė
Išsiaiškinus fetišistinį prekių pobūdį, tyrinėti pačią preke mums bus palyginti nebesunku.
Kaip matėme, prekė yra skiriama tam, kad ji būtų išmainyta. Bet tai padaryti galima tuo atveju, jeigu prekė patenkina kokį nors – nesvarbu, tikrąjį ar tariamąjį – žmogaus poreikį. Niekas nemainys savo produkto į kitą produktą, jeigu pastarasis jam yra nenaudingas. Tuo būdu, prekė, pirmiausia, turi būti naudingas daiktas, privalo turėti vartojamąją vertę.
Vartojamąją vertę apsprendžia fizinės prekės kūno savybės. Vartojamosios vertės sudaro turto medžiaginį turinį, kad ir kokia būtų jo visuomeninė forma. Vadinasi, vartojamoji vertė nėra savybė, būdinga tik prekėms. Yra vartojamųjų verčių, kurios nėra prekės, – pavyzdžiui, kaip matėme anksčiau, komunistinės bendruomenės* produktai; yra ir tokių vartojamųjų verčių, kurios net nėra darbo produktai, – pavyzdžiui, vaisiai pirmykščiame miške arba vanduo upėje. Atvirkščiai, nėra prekės, kuri neturėtų vartojamosios vertės.
* Kaip jau buvo anksčiau pastebėta, čia kalbama apie pirmykštę bendruomenę. Red.
Kai vartojamosios vertės tampa prekėmis, t. y. kai pradedamos viena į kitą mainyti, šie mainai visada vyksta tam tikru kiekybiniu santykiu. Santykis, kuriuo viena prekė mainoma į kitą, vadinamas jos mainomąja verte.
Tas santykis gali kisti priklausomai nuo laiko ir vietos, tačiau tam tikram laikui ir tam tikrai vietai jis yra apibrėžtas dydis. Jeigu mainome 20 uolekčių audeklo į 1 švarką ir tuo pat metu 20 uolekčių audeklo į 40 svarų kavos, tai galime būti tikri, kad prireikus ir 1 švarkas bus išmainytas į 40 svarų kavos. Švarko mainomoji vertė, mainant jį į audeklą, turi visiškai kitą formą, negu mainant jį į kavą. Tačiau, kad ir kaip skirtingai beatrodytų prekės mainomoji vertė, jos pagrindą, tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje, visada sudaro vienodas turinys.
Šį visuomeninį reiškinį paaiškinsime panašiu į jį reiškiniu iš fizinio pasaulio. Kai aš sakau, kad koks nors kūnas sveria 16 kilogramų, arba 40 svarų, arba vieną pūdą, tai aš žinau, kad šių įvairių išsireiškimų esmę sudaro tam tikras turinys, tam tikras kūno svoris. Visiškai taip pat ir įvairiose prekių mainomosios vertės išraiškose glūdi tam tikras turinys, kurį vadiname verte.
Čia mes priėjome svarbiausią ir pagrindinę politinės ekonomijos kategoriją – kategoriją, kurios nesupratus negalima teisingai suprasti ir viso viešpataujančio gamybos būdo mechanizmo.
Kas sudaro prekių vertę? – štai klausimas, į kurį mes turime atsakyti.
Paimkime dvi prekes, pavyzdžiui, kviečius ir geležį. Koks bebūtų tas santykis, kuriuo jos mainomos, jį visada galima išreikšti kaip matematinę lygybę, pavyzdžiui: 1 hektolitras kviečių = 2 centneriams geležies. Tuo tarpu kiekvienas mokinys žino, kad matematikos veiksmus galima atlikinėti tik su vienarūšiais dydžiais, pavyzdžiui: iš 10 obuolių galima atimti 2 obuolius, bet ne 2 riešutus. Todėl geležyje ir kviečiuose, kaip prekėse, turi būti kažkas bendra, kas leidžia juos palyginti: tai ir yra jų vertė.
Ar ta bendrybė yra natūrali prekių savybė? Kaip vartojamosios vertės jos mainomos tik todėl, kad turi skirtingų, o ne bendrų natūralinių savybių. Tos savybės yra mainus skatinančioji priežastis, bet jos negali apspręsti santykio, kuriuo šie mainai daromi.
Jeigu paliksime nuošalyje prekių vartojamąją vertę, tai jose liks tik viena savybė – tai, kad jos yra darbo produktai.
Bet abstrahuodamiesi nuo produktų vartojamosios vertės, mes abstrahuojamės ir nuo įvairių konkrečių juos sukūrusio darbo rūšių; jie tada jau yra ne staliaus, verpėjo ir t. t. darbo produktai, o tik žmogaus darbo aplamai produktai. Ir kaip tokie jie yra vertės.
Vadinasi, prekė turi vertę tik todėl, kad joje yra sudaiktintas žmogaus darbas aplamai. Bet kaip išmatuoti jos vertės dydį? Joje esančio vertės kūrėjo – darbo – kiekiu. O darbo kiekis savo ruožtu turi savo matą – laiką.
Jeigu prekei pagaminti sunaudotas laikas apsprendžia jos vertę, tai galėtų atrodyti, kad prekė bus tuo brangesnė, kuo tingesnis bei mažiau įgudęs yra jos gamintojas. Tačiau čia turimas galvoje ne individualinis, o visuomeninis darbas.
Prisiminkime, kad prekinė gamyba yra sistema įvairių darbo rūšių, kurios naudojamos nors ir nepriklausomai vienos nuo kitų, bet tam tikrame visuomeniniame sąryšyje.
„Visa visuomenės darbo jėga, kuri reiškiasi prekių pasaulio vertėmis, čia iškyla kaip ta pati žmogaus darbo jėga, nors ji ir susideda iš nesuskaitomos daugybės individualinių darbo jėgų. Kiekviena šių individualinių darbo jėgų yra ta pati žmogaus darbo jėga, kaip ir kitos, jeigu ji turi visuomeninės vidutinės darbo jėgos pobūdį ir funkcionuoja kaip tokia visuomeninė vidutinė darbo jėga, vadinasi, tam tikrai prekei pagaminti reikalauja tik vidutiniškai būtino arba visuomeniškai būtino darbo laiko. Visuomeniškai būtinas darbo laikas yra tas darbo laikas, kuris reikalingas kuriai nors vartojamajai vertei pagaminti esamomis visuomeniškai normaliomis gamybos sąlygomis ir esant vidutiniam toje visuomenėje įgudimo ir darbo intensyvumo lygiui („Kapitalas“, I t., 42-43 psl.).
Jeigu kinta darbo našumas, tai kinta ir visuomeniškai būtinas darbo laikas, kinta ir vertė.
Žinoma, laikas, kurio reikia kuriam nors produktui pa-gaminti, turėjo žmogų dominti visada, visų gamybos būdų sąlygomis. Jis visada, net komunistinio gamybos būdo sąlygomis, turi įtakos kiekybiniam įvairių darbo rūšių savitarpio santykiui.
Paimkime vėl kaip pavyzdį Indijos kaimo bendruomenę. Tarkime, kad jai reikalingus žemdirbystės padargus daro du kalviai. Sakysime, kad kuris nors išradimas tiek padidino darbo našumą, jog tam pačiam skaičiui padargų padaryti dabar pakanka vieno kalvio. Tuomet šis darbas bus pavestas ne dviem kalviams, o tik vienam kalviui. Antrajam kalviui, galbūt, bus pavesta gaminti ginklus arba papuošalus.
Toliau, tarkime, kad žemdirbių darbo našumas nepasikeitė. Tai reiškia, kad kaimo bendruomenei aprūpinti žemdirbystės produktais reikia tiek pat darbo laiko, kaip ir anksčiau.
Tokiomis sąlygomis kiekvienas bendruomenės narys gaus tokią pat žemdirbystės produktų dalį, kaip ir anksčiau. Bet vis dėlto čia esama skirtumo: kalvių darbo našumas pakilo dvigubai, ir už žemdirbystės padargų pagaminimą bendruomenė dabar duoda tik vieną žemdirbystės produktų dalį, o ne dvi.
Įvairių darbo rūšių santykio pakitimas čia yra labai paprastas ir visiškai aiškus. Bet jis darosi mistinis, kai kalvio darbas ir žemdirbio darbas nėra betarpiškai susiję, o yra siejami tik per jų produktus. Tuomet kalvio darbo1 našumo pakitimas pasireiškia kaip to darbo produkto mainų santykio su kitais produktais pakitimas, kaip jo vertės pakitimas.
Jau Rikardo parodė, kad prekės vertės dydį apsprendžia jai pagaminti sunaudoto darbo kiekis. Bet jis neįžvelgė darbo visuomeninio pobūdžio, slypinčio prekės vertinėje formoje, t. y. prekinio fetišizmo. Toliau, jis nesugebėjo aiškiai ir sąmoningai atskirti tą darbo pusę, kuri yra prekės vertės kūrėjas, nuo tos jo pusės, kuri sukuria vartojamąją vertę.
Prekinį fetišizmą mes jau išsiaiškinome. Dabar pasekime Marksu jam betiriant dvejopą prekėse esančio darbo pobūdį.
Prekė mums yra kaip vartojamoji vertė ir kaip vertė. Jos medžiagą teikia gamta. Jos vertę, taip pat ir vartojamąją vertę sukuria darbas. Kokiu būdu darbas sukuria vertę ir kokiu būdu–-vartojamąją vertę?
Iš vienos pusės, darbas reiškiasi kaip produktyvus žmogaus darbo jėgos sunaudojimas aplamai; iš antros pusės – kaip konkreti žmogaus veikla tam tikram tikslui pasiekti. Pirmoji darbo pusė sudaro bendrą kiekvienos produktyvios žmogaus veiklos elementą. Antroji pusė yra skirtinga įvairioms gamybinės veiklos rūšims. Imkime žemdirbio darbą ir kalvio darbą. Tarp jų bendra yra tai, kad jie abu yra žmogaus darbo jėgos sąnauda aplamai. Bet jie vienas nuo kito skiriasi savo tikslu, savo metodais, savo objektu, savo priemonėmis, savo rezultatu.
Konkreti, į tam tikrą tikslą nukreipta žmogaus veikla kuria vartojamąją vertę. Jos skirtingas pobūdis sudaro prekinės gamybos pagrindą. Prekės mainomos viena į kitą lik tada, kai jos yra kokybiškai skirtingos. Niekas nemainys kviečių į kviečius arba dalgio į dalgį, bet visiškai galimas yra kviečių mainymas į dalgį. Vartojamosios vertės imli būti priešpastatomos kaip prekės tik tada, kai jose yra kokybiškai skirtingos naudingo darbo rūšys.
Tuo tarpu prekės kaip vertės vienos nuo kitų skiriasi ne kokybiškai, o kiekybiškai. Jos mainomos todėl, kad yra skirtingos kaip vartojamosios vertės. Tačiau mainant jos palyginamos ir sugretinamos vienos su kitomis tam tikru santykiu, nes jos yra lygios kaip vertės. Vertę kuria ne darbas kaip konkreti, tam tikram tikslui skirta kokybiškai skirtinga veikla, o tik darbas kaip veikla, turinti visose šakose vienodą pobūdį, kaip darbo jėgos aplamai sąnauda. Įvairios darbo rūšys, kaip tokios darbo jėgos sąnaudos, panašiai kaip ir pačios vertės, skiriasi ne kokybiškai, o tik kiekybiškai.
Tai reiškia, kad vertės susidarymo atžvilgiu bet kuris darbas nagrinėjamas kaip paprastasis vidutinis darbas, kaip sunaudojamas paprastos darbo jėgos, kurią turi kiekvienas vidutinis žmogaus organizmas. Šiuo atveju sudėtingas darbas laikomas padaugintu paprastuoju darbu. Nedidelis sudėtingojo darbo kiekis prilyginamas dideliam paprastojo darbo kiekiui.
Sutinkamai su visu prekinės gamybos pobūdžiu, procesas, nustatantis atskirų darbo rūšių proporcijas, suvedantis jas visas į paprastąjį darbą, yra visuomeninis, bet kartu ir nesąmoningas procesas. Tuo tarpu žmogui, kuris nėra atsikratęs fetišistinių vaizdinių apie prekinį pasaulį, priežastys, suvedančios sudėtingąjį darbą į paprastąjį padaugintą darbą, atrodo ne visuomeninės, o gamtinės.
Eilė smulkiaburžuazinių socialistų, siekusių „konstituoti“ vertę, t. y. iš karto nustatyti ją visiems laikams, kad galima būtų „apvalyti prekinę gamybą nuo josios blogybių“ ir padaryti ją amžiną, mėgino rasti tas tariamas gamtines priežastis ir nustatyti kiekvienos darbo rūšies kuriamos vertės dydį (plg. Rodbertaus normaliąją darbo dieną). Tuo tarpu iš tikrųjų tai yra visuomeninės ir, be to, nuolat kintančios, priežastys.
Mažai tėra sričių, kuriose būtų pareikšta tiek daug klaidingų nuomonių, kaip vertės klausimu. Kai kurias jų išaiškino dar Marksas.
Tiek Markso sekėjai, tiek ir jo teorijos priešai ypač dažnai daro vieną klaidą: vertę painioja su turtu. Dažnai Marksui priskiriamas posakis: „Darbas yra bet kurio turto šaltinis“.
Kas iki šiol sekė mūsų samprotavimus, tas lengvai supras, jog šis teiginys tiesiog prieštarauja pagrindinėms Markso pažiūroms. Tokią nuomonę gali pareikšti tik žmogus, esąs prekinio fetišizmo nelaisvėje. Vertė yra istorinė kategorija, galiojanti tik prekinės gamybos epochai. Ji yra visuomeninis santykis. Tuo tarpu turtas yra kažkas medžiagiška; jis susideda iš vartojamųjų verčių. Turtas yra gaminamas esant bet kuriems gamybos būdams. Yra turtų, kuriuos duoda gamta ir kuriuose nėra jokio darbo; tačiau nėra turto, kuris būtų sukurtas vien tik žmogaus darbu. „Darbas, – sako Marksas, – nėra vienintelis jo gaminamų vartojamųjų verčių, medžiaginio turto šaltinis. Darbas yra turto tėvas, kaip sako Viljamas Petis, žemė – jo motina“ („Kapitalas“. I t., 46 psl.).
Kylant darbo našumui, kitoms sąlygoms esant lygioms, šalies medžiaginis turtas auga; darbo našumui smunkant, jis mažėja. Tuo pat „metu, jeigu bendras sunaudoto darbo kiekis lieka nepasikeitęs, turimoji verčių suma gali likti ta pati. Geras derlius didina šalies turtą; bet jeigu sunaudoto visuomeniškai būtino darbo kiekis liko nepasikeitęs, lai prekių verčių suma, kurią sudaro šis derlius, gali likti tokia pat, kaip ir praėjusiais metais.
Jeigu Marksas nėra sakęs, kad darbas yra bet kurio turto šaltinis, jeigu tas teiginys yra paremtas vartojamosios vertės ir mainomosios vertės supainiojimu, tai nereikalingos yra visos išvados, čia padarytos Markso atžvilgiu. Dabar lygiai taip pat aišku, kokie nepagrįsti yra priekaištai, kuriuos daro Marksui jo priešininkai, kad jis nepastebėjęs gamtos vaidmens gamyboje. Tuo tarpu tie priešininkai patys tikrai kai ko nepastebėjo, būtent – skirtumo tarp prekės kūno ir visuomeninio santykio, kurį jis išreiškia.
„Ligi kokio laipsnio prekių pasauliui savybingas fetišizmas, arba daiktinė visuomeninių darbo apibrėžimų regimybė, suklaidina kai kuriuos ekonomistus, parodo, tarp kitko, nuobodus ir beprasmiškas jų ginčas dėl gamtos vaidmens mainomosios vertės kūrimo procese. Kadangi mainomoji vertė yra tam tikras visuomeninis būdas išreikšti darbui, kuris buvo sunaudotas daiktui pagaminti, lai mainomojoje vertėje, savaime suprantama, yra ne daugiau gamtos duotos medžiagos, negu, pvz., vekselių kurse“ („Kapitalas“, I t., 79-80 psl.).
Taigi, Marksas anaiptol nepraleido gamtos vaidmens vartojamųjų verčių gamyboje. Jeigu jis neskyrė jai vaidmens kuriant vertę, tai tik ne dėl užmaršumo, o dėl to, kad jis giliai pažino prekinės gamybos visuomeninį polaidį, pažino su tokiu gilumu, kurio vis dar trūksta ekonomistams, išvedantiems visuomeninius dėsnius iš izoliuoto žmogaus nevisuomeninės būklės.
Kita gana paplitusi klaida, daroma vertinant vertės koriją, yra ta, kad darbo sugebėjimas kurti vertę suplakamas su darbo jėgos verte. Tuo tarpu šiuos du dalykus reikia griežtai skirti vieną nuo kito. Darbas kaip vertės šalimis liek pat mažai gali turėti vertės, kaip sunkumas svorio, arba šiluma – temperatūros.
Iki šiol mes kalbėjome tik apie vertę, kurią sukuria paprastas ir sudėtingas darbas, o ne apie vertę, kurią turi pati darbo jėga ir kuri išreiškiama darbo jėgos savininko– darbininko – darbo užmokesčiu. Kol kas mes visą laiką turime galvoje paprastąją prekinę gamybą ir paprastuosius prekių mainus. Darbo jėga kaip prekė tuo tarpu mums neegzistuoja.
Apie žmogaus darbo jėgą ir jos vertę smulkiau kalbėsime vėliau. Tuo tarpu, kad būtų išvengta klaidų, pasitenkinsime tik šiuo nurodymu.
Tokiomis pat klaidomis remiasi dauguma priekaištų prieš Markso vertės teoriją, jei tie priekaištai apskritai nėra neigimas to, ko Marksas niekada nėra sakęs, arba nėra tušti įtarinėjimai, kaip ir mėgstamas Markso kaltinimas dogmatizmu.
Siekiant išvengti panašaus klaidingo supratimo, reikia įsidėmėti, kokia yra esmė tokio dėsnio, kaip vertės dėsnis.
Bet kuris mokslinis gamtos ar visuomenės dėsnis – tai mėginimas paaiškinti gamtos arba visuomenės reiškinius. Bet kažin ar bent vieną tų reiškinių sąlygoja tik viena vienintelė priežastis. Įvairių reiškinių pagrindą sudaro įvairiausios bei sudėtingiausios priežastys; o ir patys reiškiniai nevyksta nepriklausomai vieni nuo kitų, bet persipina įvairiausiomis kryptimis.
Todėl gamtos ar visuomenės gyvenimo reiškinių tyrinėtojui iškyla dvigubas uždavinys. Pirma, jis turi atskirti, izoliuoti vienus nuo kitų įvairius reiškinius, antra, atskirti vienas nuo kitų priežastis, kurios yra tų reiškinių pagrindas,– atskirti esmines nuo neesminių, nuolatines nuo atsitiktinių. Abu tyrinėjimo būdai yra galimi tik naudojantis atsaja, abstrakcija. Tam tikslui gamtininkas naudoja visą eilę nepaprastai patobulintų įrankių ir stebėjimo bei bandymo metodus. Tuo tarpu visuomenės dėsnių tyrinėtojas turi visiškai atsisakyti bandymų ir turi, dar daugiau, tenkintis gana netobulomis pagalbinėmis priemonėmis.
Su abstrakcijos pagalba tyrinėtojas atranda dėsnį, sudarantį pagrindą tų reiškinių, kuriuos jis nori paaiškinti. Nežinant to dėsnio, negalima paaiškinti atitinkamų reiškinių; bet jų visumai paaiškinti vieno šio dėsnio nepakanka.
Kokią nors priežastį gali susilpninti kita priežastis, jos veikimas gali būti net visiškai panaikintas; bet būtų klaidinga iš to daryti išvadą, kad tos priežasties visiškai nesą. Pavyzdžiui, kritimo dėsniai galioja tik beorėje erdvėje: tik joje švino gabalas ir plunksna krinta vienodu greičiu. Tuo tarpu oro pripildytoje erdvėje rezultatas gaunamas kitoks dėl oro pasipriešinimo. Nepaisant to, kritimo dėsnis yra teisingas.
Taip pat yra ir su verte. Kai prekinė gamyba pasidarė viešpataujančia, prekių kainų dėsningumas negalėjo likti gamybos dalyvių nepastebėtas; kaip tik tas dėsningumas ir paskatino tyrinėti priežastis, sudarančias jo pagrindą. Prekių kainų tyrinėjimai padėjo apibūdinti vertės dydį. Bet panašiai, kaip svorio jėga nėra vienintelė lemiamoji kritimo reiškinių priežastis, taip ir prekės vertė nėra vienintelė jos kainos priežastis. Marksas pats nurodo, jog yra prekių, kurių kaina ne tik tam tikrais laikotarpiais, o nuolat yra žemesnė už jų vertę. Pavyzdžiui, auksas ir deimantai, tikriausiai, niekada dar nebuvo apmokami pagal pilną jų vertę. Prekė – darbo jėga tam tikromis aplinkybėmis ilgą laiką taip pat gali būti apmokama žemiau savo vertės.
Dar daugiau, Marksas įrodė, kad kapitalistinio gamybos būdo sąlygomis pelnas taip veikia vertės dėsnį, jog daugumos prekių kainos ne tik gali, bet ir turi nuolat būti aukštesnės arba žemesnės už jų vertę. Nepaisant to, vertės dėsnis galioja ir čia. Patys šie kainų nukrypimai nuo vertės, savo ruožtu, gali būti paaiškinami tik su vertės dėsnio pagalba. Tą faktą čia galime tik nurodyti, nes, norint smulkiai išsiaiškinti šį klausimą, reikia žinoti kapitalo ir pelno dėsnius. Vėliau mes prie to dar grįšime.
Daug prieštaravimų prieš Markso vertės teoriją yra kilę dėl kainos ir vertės painiojimo. Jas reikia griežtai skirti.
Toliau, negalima pamiršti Markso vertės teorijos istorinio pobūdžio. Ji turi būti tik pagrindas prekinės gamybos reiškiniams aiškinti. Tačiau dar ir šiuo metu prekinė gamyba susipina su kitų gamybos būdų liekanomis. Pavyzdžiui, valstiečių ūkiuose maisto produktai, taip pat kai kurie drabužiai ir inventorius, dažnai gaminami ne kaip plukės, o sau vartoti. Jeigu šiomis sąlygomis pasitaiko reiškinių, tartum prieštaraujančių vertės teorijai, tai ši aplinkybė, aišku, nė kiek nepaneigia tos teorijos.
Bet, pirmiausia, kaip buvo nurodyta, negalima apakti nuo fetišistinio prekės pobūdžio ir visuotinai žinomus santykius išreikštus prekės kūne, laikyti pastarojo gamtine savybe. Jeigu mes niekada nepamiršime, kad prekinė gamyba yra tokia visuomeninės gamybos forma, kuriai esant ai .biri ūkiai gamina, nors ir ne drauge, bet vienas kitam, ir kad prekių vertė – tai ne daiktų santykis, o daiktiniu apvalkalu pridengtas žmonių tarpusavio santykis; jei mes visa tai įsidėmėsime, mums bus aišku, kaip reikia suprasti Markso teiginį, kuris sudaro „Kapitalo“ tyrinėjimų pagrindą.
„Tam tikros vartojamosios vertės dydį apsprendžia tik darbo kiekis arba darbo laiko kiekis, visuomeniškai būtinas jai pagaminti“ („Kapitalas“, I t., 43 psl.).
3. Mainomoji vertė
Prekės vertės dydį apsprendžia darbo laikas, visuomeniškai būtinas jai pagaminti. Bet išreiškiama ji kitokiu būdu. Nesakoma: „šis švarkas vertas 40 darbo valandų», o sakoma: «jis vertas tiek pat, kiek verti 20 uolekčių audeklo arba 10 gramų aukso“.
Švarkas kaip toks dar nėra prekė. Jis virsta ja tik tada, kai aš noriu jį išmainyti. Todėl ir prekės vertė nepasireiškia tol, kol jos nepalyginsiu su verte kitos prekės, į kurią noriu išmainyti pirmąją prekę.
Tiesa, prekės vertės dydį apsprendžia jai pagaminti visuomeniškai būtino darbo kiekis, bet pasireiškia ji savo santykiu su kitos arba kelių kitų prekių verte, savo mainomuoju santykiu.
Tačiau buržuazinė politinė ekonomija dažnai laikosi nuomonės, jog kaip tik prekės mainomasis santykis apsprendžiąs prekės vertės dydį. Šios pažiūros absurdiškumui išaiškinti pakanka paprasto pavyzdžio.
Imkime galvą cukraus. Jos svoris yra iš anksto duotas, bet išreikšti jį galime tik palyginę su kito kūno, pavyzdžiui, geležies, svoriu. Galvą cukraus dedame ant vienos svarstyklių lėkštės, o ant kitos – atitinkamą skaičių tam tikro svorio geležies gabalų, kurie vadinami, sakysime, svarais. Geležies gabalų skaičius rodo mums cukraus svorį; tačiau būtų nesąmonė manyti, jog cukrus sveria 10 svarų todėl, kad kitoje lėkštėje padėta 10 geležies gabalų; atvirkščiai, tik todėl ten ir reikėjo padėti tiek gabalų geležies, kad cukrus sveria 10 svarų.
Čia klausimas yra visai aiškus. Bet lygiai taip pat yra su vertės dydžiu ir su vertės forma.
Prekės svorio išraiška yra kiek panaši į prekės vertės išraišką, t. y. į tą formą, kuria mes išreiškiame prekės vertės dydį. Cukraus galva sveria 10 svarų; tiksliau tariant, tatai mūsų pavyzdyje reiškia, kad ji sveria tiek pat, kiek sveria 10 tam tikrų geležies gabalų. Tokiu pat būdu ir apie švarką galime pasakyti, kad jis vertas tiek pat, kiek yra vertos, pavyzdžiui, 20 uolekčių audeklo.
Mes negalėtume geležį bei cukrų tam tikru santykiu sugretinti vieną su kitu kaip kūnus, jeigu jie neturėtų vienos bendros gamtinės savybės – svorio. Lygiai taip pat mes negalėtume palyginti tam tikru santykiu švarko ir audeklo kaip prekių, jeigu juose nebūtų bendros visuomeninės savybės – būti žmogaus darbo aplamai produktais, būti vertėmis.
Pirmojoje lygybėje geležis ir cukrus atlieka skirtingus vaidmenis: galva cukraus sveria tiek pat, kiek sveria 10 svarų geležies. Cukrus čia pasireiškia kaip cukrus, o geležis – ne kaip geležis, bet kaip svorio įkūnijimas, kaip jo išraiškos forma. Šioje lygybėje mes neatsiribojame nuo ypatingų fizinių cukraus savybių, bet atsiribojame nuo geležies savybių.
Panašus reiškinys yra lygybė: 1 švarkas = 20 uolekčių audeklo.
Tiek audeklas, tiek ir švarkas yra prekės, vadinasi – vartojamosios vertės ir vertės. Bet vertės forma, mainų santykiu, tik švarkas čia yra kaip vartojamoji vertė, o audeklas yra tik kaip vertės pasireiškimo forma.
Sužinoti cukraus svorį aš galiu naudodamas ne tik geležinius svarsčius, bet ir varinius, švininius ir t. t. Lygiai taip pat ir švarko vertę aš galiu išreikšti ne vien tik audeklu, bet ir bet kuria kita preke. Todėl lygybėje 1 švarkas =20 uolekčių audeklo aš visiškai atsiriboju nuo ypatingos audeklo gamtinės formos; jis reiškiasi šiuo santykiu – apie tai pasakyta aukščiau – tik kaip vertė, kaip aplamai žmogaus darbo įsikūnijimas. Priešingai švarko kūnui, audeklas tampa švarko vertės išreiškimo forma. Būdingas švarkui, kaip ir bet kuriai kitai prekei, priešingumas tarp vartojamosios vertės ir vertės atsispindi vertės išraiškoje: švarko kūninė forma yra vien tik vartojamosios vertės įsikūnijimas, o prekės-audeklo – kūninė forma tik eilės įkūnijimas, vertės forma.
Ir vis dėlto vartojamoji vertė tos prekės, kuria yra išreikšta kitos prekės vertė,– Marksas ją vadina ekvivalentu* – yra ne bet kokia. Abi prekės turi būti skirtingos: lygybė 1 švarkas = 1 švarkui neturi prasmės.
* Lotyniški žodžiai aequus – lygus, valere – kaštuoti, turėti vertės.
Aš galiu švarko vertę išreikšti ne vien audeklu, bet ir kiekviena kita preke. Bet aš galiu lygybę apversti ir audeklo, taip pat ir bet kurios kitos prekės, vertę išreikšti švarkais. Aš galiu sudaryti lygybę:
Bet galiu taip pat ją apversti ir pasakyti:
Atrodo, lyg abi lygybės sakytų tą patį, tačiau jos yra tapačios tik kaip matematinės lygybės; kaip vertės išreiškimo įvairios formos, jos yra skirtingos savo loginiu ir istoriniu turiniu.
Pačioje prekinės gamybos pradžioje produktai buvo mainomi tik retkarčiais ir atsitiktinai.
Tam laikotarpiui buvo būdinga paprastoji vertės forma, kuriai esant viena prekė yra paimta tam tikru santykiu tik su viena kita preke, pavyzdžiui, bronzinis plaktukas =20 svarų akmeninės druskos. Šią formą Marksas vadina paprastąja arba atskirąja vertės forma. Tačiau, kai tik kurį nors darbo produktą, pavyzdžiui, gyvulius pradedama mainyti į kitus produktus ne išimties atvejais, o nuolat, tai vertės išraiška įgauna pirmosios lygybės formą, t. y., pavyzdžiui:
Šią vertės formą, kurios pavyzdžių randame pas Homerą, Marksas vadina pilnąja arba išplėstine vertės forma.
Bet prekinė gamyba vystosi dar toliau. Didėja mainams gaminamų darbo produktų, t. y. prekių, skaičius, ir reguliarūs mainai apima vis daugiau ir daugiau įvairiausių prekių. Ne tik gyvuliai, bet ir kardai, diržai, taurės ir t. t. darosi reguliarių mainų objektais. Plačiausiai perkamoji iš šių prekių, pavyzdžiui, gyvuliai, tampa ta preke, kuria dažniausiai išreiškiamos prekių vertės, kol ji, pagaliau, tampa vieninteliu vertės reiškėju. Tada įsigalioja antroji aukščiau pateiktųjų formulių – visuotinė vertės forma.
Išnagrinėkime smulkiau ekvivalentinę, formą šioje lygybėje. Kaip jau aukščiau matėme, ekvivalentinė forma yra žmogaus darbo aplamai įkūnijimas. Bet ankstesnėse vertės formose viena ar kita prekė tokiu įkūnijimu tapdavo tik atsitiktinai ir laikinai. Lygybėje 1 švarkas = 20 uolekčių audeklo iš tikrųjų audeklas yra tik vertės išraiškos forma. Bet kai 20 uolekčių audeklo prilyginami vienam hektolitrui kviečių arba vėl švarkui, tai jau kviečiai ar švarkas tampa žmogaus darbo aplamai įkūnijimu, o audeklas čia figūruoja kaip vartojamoji vertė.
Kitaip yra esant visuotinei vertės formai. Čia ekvivalentas yra viena vienintelė prekė; tai visuotinis ekvivalentas. Kaip ir visos kitos prekės, ši prekė kaip buvo, taip ir lieka ir vartojamąja verte ir verte. Bet visos kitos prekės stovi priešais ją, matyti, tik kaip vartojamosios vertės, o ji pati yra kaip visuotinė ir vienintelė vertės pasireiškimo forma, kaip visuomeninis žmogaus darbo aplamai įkūnijimas. Ji dabar yra ta prekė, kuri gali būti betarpiškai išmainyta į visas kitas prekes. Todėl kiekvienas ją mielai ima mainais. Tuo tarpu visos kitos prekės dėl to nebesugeba ir nebegali būti betarpiškai mainomos vienos į kilus. Dabar bet kurie dviejų prekių mainai gali vykti tik tarpininkaujant visuotiniam ekvivalentui, kuriame atsispindi visų kitų prekių vertės.
4. Prekių mainai
Prekės gali būti mainomos esant dviem sąlygoms. Pirma, mainomieji produktai turi būti vartojamomis vertėmis tiems, kurie jų neturi ir jomis nebūti jų savininkams. Antis, mainančios pusės turi pripažinti viena kitą privačiais mainomų prekių savininkais.
Privatinės nuosavybės teisinis santykis tik atspindi mainančiųjų asmenų valios santykius, kuriuos sąlygoja ekonominiai santykiai. Žmonės pradėjo mainyti prekes ne todėl, kad vienas kitą laikė privačiais prekių savininkais. Atvirkščiai, tik ėmę vienas su kitu mainyti prekes, jie pradėjo laikyti vienas kitą privačiais savininkais.
Pati pirmoji forma, kuriai esant darbo produktas savo savininkui nustoja buvęs vartojamąja verte, t. y. pati pirmykštė prekės forma, yra darbo produktų perteklius virš jų savininko poreikių. Šie produktai dar nėra gaminami iš anksto nusibrėžus tikslą juos išmainyti. Jie gaminami sau vartoti. Tik mainai padaro juos prekėmis.
Kai dėl antrosios sąlygos, t. y. to, kad perleidžiamų daiktų savininkai pripažintų vienas kitam privatinės nuosavybės teisę į tuos daiktus, tai toks pripažinimas yra galimas tik ten, kur į savitarpio santykius sueina asmenys, nepriklausomi vienas nuo kito.
„Šitokio tarpusavio svetimumo santykio nėra pirmykštės bendruomenės narių tarpe, vis vien, ar ji turėtų patriarchalinės šeimos, ar senovės indų bendruomenės, ar inkų valstybės ir t. t. formą. Prekių mainai prasideda ten, kur baigiasi bendruomenė, jos sąlyčio su svetimomis bendruomenėmis arba svetimų bendruomenių nariais taškuose. Bet jei daiktai pavirto prekėmis išoriniuose bendruomenės santykiuose, tai jie dėl grįžtamojo veikimo pasidaro prekėmis ir jos viduje“ („Kapitalas“, I t., 85 psl.).
Pirmosiose mainų išsivystymo pakopose vertės dydis ir forma tėra dar labai silpnai išsivystę. Kiekybiniai santykiai, kuriais mainomi produktai, yra atsitiktiniai ir dažnai svyruoja. Bet palaipsniui prekių mainai darosi kaskart vis reguliaresniu visuomeniniu procesu. Žmonės jau nebeapsiriboja pertekliaus mainais, o pradeda gaminti vartojamąsias vertes specialiai mainams. Dėl to kiekybiniai santykiai, kuriais mainomos prekės, darosi vis daugiau ir daugiau priklausomi nuo jų gamybos sąlygų. Prekės vertės dydį pradeda apspręsti jai pagaminti būtino darbo laiko kiekis.
Produktus pradėjus gaminti specialiai mainams, tuojau turi aiškiai iškilti aikštėn prekės prigimtyje paslėptasis prieštaravimas tarp vartojamosios vertės ir vertės.
Šis bet kuriai prekei būdingas prieštaravimas reiškiasi, kaip jau žinome, vertės forma. Išreikštoje lygybėje 20 uolekčių audeklo = l švarkui audeklas pats mums sako, kad jis yra vartojamoji vertė (audeklas) ir vertė (lygus švarkui). Bet paprastoje vertės formoje sunku suteikti šiam prieštaravimui pastovumo, nes prekė, kuri čia yra ekvivalentas, žmogaus darbo aplamai įkūnijimas, tą vaidmenį vaidina tik laikinai. Išplėstinėje vertės formoje šis prieštaravimas pasireiškia jau aiškiau. Dabar yra ir gali būti ekvivalentu jau daug prekių, nes visos tos prekės turi vieną bendrą savybę: jos yra darbo produktai, vertės.
Kuo toliau vystosi prekių mainai, kuo daugiau darbo produktų virsta prekėmis, tuo vis reikalingesnis darosi visuotinis ekvivalentas. Pačioje mainų egzistavimo pradžioje kiekvienas maino tai, ko jam betarpiškai nereikia, į tai, ko jam reikia. Bet, prekinei gamybai virstant visuotine visuomeninės gamybos forma, taip mainyti darosi vis sunkiau ir sunkiau.
Įsivaizduokime tokią išsivysčiusią prekinę gamybą, kurioje atsirado jau savarankiški amatai – siuvėjo, kepėjo, staliaus, mėsininko. Siuvėjas parduoda staliui švarką. Siuvėjui švarkas nėra vartojamoji vertė, o staliui jis toks yra. Bet siuvėjui staliaus darbo produktas yra nereikalingas: baldų jis turi pakankamai. Vadinasi, stalai ir kėdės nesudaro vartojamosios vertės nei staliui, nei siuvėjui. Antra vertus, siuvėjui yra reikalinga kepėjo kepama duona, mėsininko tiekiama mėsa, nes praėjo tie laikai, kai jis namie kepdavosi duoną ir penėdavo kiaules. Mėsa bei duona, kurių reikia siuvėjui, nėra vartojamosios vertės nei mėsininkui, nei kepėjui, bet jiems šiuo metu nereikia ir švarko. Tuo būdu siuvėjui gresia mirtis badu, nors jis ir surado pirkėją savo švarkui. Jam reikalinga tokia prekė, kuri būtų visuotinis ekvivalentas, kuri, būdama betarpiškas vertės įkūnijimas, kiekvienam būtų vartojamoji vertė.
Ta pati vystymosi eiga, kuri daro tą ekvivalentą reikalingą, sukelia ir jo atsiradimą. Kai įvairūs prekių savininkai ėmė mainyti vieni su kitais įvairius daiktus, turėjo susidaryti tokia padėtis, kuriai esant daugelis tų įvairių daiktų buvo lyginami kaip vertės su viena ir ta pačia preke, kai joms tuo būdu buvo surandamas bendras ekvivalentas. Iš pradžių kuri nors prekė buvo bendras ekvivalentas tik laikinai ir atsitiktinai. Bet vos tik pasirodė, kad naudingiau yra kaip visuotinį ekvivalentą naudoti vieną ypatingą prekę, vertės ekvivalentinės formos vaidmuo turėjo būti vis daugiau priskiriamas tai prekei.
Kuriai būtent prekei tekdavo toks vaidmuo, priklausydavo nuo įvairiausių aplinkybių. Bet, pagaliau, monopolį būti visuotiniu ekvivalentu gavo taurieji metalai, jie tapo pinigais. Tai galėjo paskatinti iš dalies toji aplinkybė, kad papuošalai ir medžiagos jiems gaminti visada buvo svarbūs mainų objektai; bet lemiamoji daugiausia buvo ta aplinkybė, kad natūralinės aukso ir sidabro savybės visiškai atitinka tas visuomenines funkcijas, kurias atlieka visuotinis ekvivalentas.
Pakanka čia nurodyti štai ką. Taurieji metalai visada yra vienodos kokybės. Jie nekinta nei ore, nei vandenyje; Toliau, jie gali būti bet kaip dalijami į dalis ir vėl sulydomi iš atskirų dalių. Todėl jie nepaprastai tinka įkūnyti bet kuriam žmogaus darbui aplamai, išreikšti vertės (lydžiams, kurie skiriasi vieni nuo kitų tik kiekybiškai, bet ne kokybiškai.
Auksas ir sidabras tik todėl galėjo įgauti visuotinio ekvivalento funkcijos monopolį, kad jie patys buvo priešais kitas prekes kaip prekės. Pasidaryti pinigais jie galėjo tik todėl, kad jie jau anksčiau buvo prekė. Pinigai – tai ne vieno ar kelių žmonių išradimas, tai ne paprastas vertės ženklas. Pinigų vertė ir jų visuomeninės funkcijos nėra laisvai sukurtos. Taurieji metalai pinigine preke tapo dėl to vaidmens, kurį jie vaidino mainų procese kaip prekės.
Šaltinis: Karlo Markso ekonominis mokslas / Karlas Kautskis. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958. – pp. 7-30.
