Galina Serebriakova. Markso jaunystė. Pirma dalis (I) Gyventi dirbant arba mirti kovojant

Redakcijos komentaras: Galina Serebriakova (1905-1980) – tarybinė rusų istorikė, paskyrusi gyvenimą Karlo Markso gyvenimo ir darbų studijoms. Šios temos ji ėmėsi tikslingai, laikydama Markso filosofiją, jo idėjas nepamainomu dvasiniu ginklu siekiant žmogaus ir žmonijos išvadavimo. Todėl greta mokslinių monografijų, norėdama populiarinti Markso temą tarp jaunimo, Serebriakova parašė vadinamąją „Prometėjo“ trilogiją – tai yra, Markso biografijai skirtą dokumentinių romanų seriją. Čia skaitytojų dėmesiui teikiame pirmąją „Prometėjo“ trilogijos dalį, „Markso jaunystė“, kurioje atvaizduojama didžiojo revoliucionieriaus veiklos pradžia, jo asmenybės išsivystymas plačiame XIX amžiaus Vakarų Europos politinių įvykių, socialinių ir kultūrinių realijų fone.

***

MARKSO JAUNYSTĖ

PIRMA DALIS

I. GYVENTI DIRBANT ARBA MIRTI KOVOJANT

1

Po lemiamojo ketvirtadienio, liepos 27-osios[1], praėjo keletas dienų. Iš Paryžiaus gatvių vežimais, traukiamais flegmatiškų peršeronų, vežė kruvinas istorijos liekanas – kulkų išvarpytus maišus, sulaužytas stakles, baldus ir suplyšusius, barikadose buvusius čiužinius.

Ant išardytų grindinių tebesimėtė sukilėlių ginklų: peilių, pistoletų, iečių, kardų, geležies virbų, rąstų.

Prie sumaitotų namų kai kur vėjo virpinami dar kabojo audeklai: „Tegyvuoja respublika!“ Šūkaliodami „Tegyvuoja karalius!“ juos draskė puošnios damos ir kavalieriai, bėgantys Tiuilri – naujojo monarcho rūmų link.

Rugpjūčio 9-ąją, tuoj po karaliaus įžengimo į Prancūzijos sostą, Diumolaras buvo pakviestas pas Luji Pilypą Pirmąjį[2].

Vyriausybė manė būsiant naudinga pamaloninti ir savo pusėn patraukti kai kuriuos po restauracijos į nemalonę patekusius Napoleono valdininkus.

Burbonų sugrįžimas nubraukė Buvjė Diumolaro nuopelnus ir atėmė jam galimybę kilti tarnybos laiptais. Malonės netekęs didikas penkiolika metų praleido toli nuo Paryžiaus ir rūmų. Vedęs turtingą nuotaką, jis daug metų keliavo niurzgėdamas ir sielvartaudamas dėl praeities, koketuodamas su opozicija, tačiau nesiryždamas veikti. Liepos revoliuciją Diumolaras sutiko kaip ilgai lauktą kerštą Karoliui.

„Verčiau tarnauti realiam karaliui negu nerealiai tikėtis Napoleono įpėdinių pergalės“, – pagalvojo jis, vilkdamasis paradinį fraką.

Vidudienį atstumtasis valdininkas puošnia karieta su iš naujo paauksuotu herbu nuvažiavo pas Luji Pilypą.

Kol Diumolaras buvo aukštojoje audiencijoje, jo tarnas Žeromas bastėsi po Prancūzijos sostinę. Jis niūriai apžiūrinėjo vystančias girliandas ir puošmenas, karūnavimo garbei iškabinėtas ant namų sienų. Aštuonkampėje Vandomo aikštėje žioplių minia Žeromą nustūmė į tarpuvartę. Nuo granito kolonos viršūnės traukė didžiulę leliją kaip baltą vėliavą – dabar nuverstųjų Burbonų herbą, kadaise pakeitusį Napoleono statulą.

Iš netolimo Tiuilri sodo sklido dūdų orkestro griežiamo valso garsai.

Praėjo keletas mėnesių, ir Diumolaras karaliaus įsakymu buvo paskirtas įtakingo ir turtingo Ronos departamento prefektu. 1831 metų gegužės mėnesį šeimos ir tarnų lydimas jis įvažiavo į Lioną.

2

– Tu korsikietis, Žeromai, ir gal tik kokiu coliu aukštesnis už Napoleoną- Kas žino, kokioje saloje būsi palaidotas! – Buvjė Diumolaras skardžiai nusijuokė. – Prisipažink, seni, kad liepos dienomis demagogai išmokė tave reikalauti respublikos. Žinau, tu manai, kad už prefekto vietą turiu būti dėkingas tau ir tavo bičiuliams. Tebūnie taip! Dar metai kiti, ir mes vėl būsim Paryžiuje.

– Nemanau, kad karaliaus ministrai prisileis jus taip arti,– niūriai atsiliepė Žeromas.

Prefektas Diumolaras, viešėjęs negocianto Brošė dvare, skubėjo į medžioklę, todėl įprastas rytinis jo pasikalbėjimas su tarnu gerokai sutrumpėjo. Pasimatavęs cilindrą ir rankoje sulenkęs gurgždantį anglišką rimbą su auksine rankena, prefektas pasuko išeiti, tačiau ant slenksčio stabtelėjo duoti paskutinių nurodymų.

– Nuvežk laišką merui ir pasisukiok Rogė štabe. Išklausinėk pasiuntinių, kokia generolo sveikata: ar jis iš tiesų serga, ar tik apsimeta, nenorėdamas posėdžiuose susitikti su manim?

Buvjė Diumolarą ir jo tarną siejo dvidešimt septyneri vienas šalia kito išgyventi metai.

Jaunas Napoleono valdininkas Buvjė, 1804 metais nuvykęs į Korsiką su svarbia imperatoriaus užduotim, smuklėje netoli Ajačo susitiko žaliūką juodaplaukį piemenį, prancūziškai tesu- prantantį vos vieną kitą žodį. Bonaparto žemietis įsiprašė, kad atvykėlis viršininkas pasiimtų jį kartu, ir nuo to laiko ištikimai jam tarnavo. Žeromas labai greit pasidarė gyvas Buvjė Diumolaro žygių metraštis, artimiausias patikėtinis. Tarnas žinojo Diumolaro meilužių įpročius ir skonius, dvikovų priežastis ir sekundantų vardus, miestus ir šalis, į kurias nublokšdavo Napoleono administratoriaus tarnyba.

Imperijos laikais, kaip ir revoliucijos metais, valdininkai dažnai keisdavo gyvenamąją vietą ir darbo pobūdį.

Buvjė Diumolaro tarnybų sąrašas buvo ilgas. Imperatorius vertino nusigyvenusį dvarininką už sumanumą, taktą, svetimų kalbų mokėjimą ir siųsdavo jį į užkariautas žemes atsakingoms pareigoms. Buvjė Diumolaras mokėjo glaistyti imperatoriaus režimo aštrumus, ir Venecijos, Ragūzos, Koburgo aristokratija mielai jį priimdavo kaip sau lygų.

Buvjė giminė, nuskurdusi 1789 metais, priklausė senai, ikirevoliucinei Prancūzijos aukštuomenei.

Dabartinį Liono prefektą Žeromas atsiminė kaip Napoleono karininką, šaunų administratorių. Būtent jis, Žeromas, Tar i Garonos prefektui perdavė imperatoriaus smalkiniu antspaudu užantspauduotą voką, kur bajorui Buvjė buvo suteikiamas barono titulas.

3

Vos medžiotojai išjojo iš negocianto[3] Brošė erdvaus „Gausos vilos“ kiemo, Žeromas ant keršo arkliūkščio leidosi į Lioną, kuris buvo už dvidešimt trijų mylių nuo sodybos.

Spalio oras buvo gaivinamai tyras. Kelias į miestą ėjo išilgai Ronos, kurios vanduo kaip ir dangus tą rytą buvo šviesiai pilkas. Pakelės klevai ir kaštonai liūdnai mėtė žemėn didžiulius įvairiaspalvius lapus. Žeromas jais pasipuošė arklio pakinktus.

Senas korsikietis mintimis grįžo į gimtąją salą, kurios nematęs beveik trisdešimt metų. Akys ilgesingai ieškojo uolų ir neliestų miškų, bet aplinkui buvo gyvenamos kalvos ir rūpestingai įdirbta lyguma.

Kaime, prie šulinio, stovėjo iškinkytas diližanas, vykstantis į Dižoną.

Laukdami, kol pakeis arklius, keleiviai pusryčiavo „Mažojo savojiečio“ smuklėje.

Pažįstamų tarp linksmųjų komisionierių Žeromas nerado ir, vienu mauku išgėręs puoduką Bordo vyno, išjojo toliau. Didėjantis eismas kelyje rodė artėjant miestą.

Didžiuliai nerangūs Pikardijos arkliai tempė brezentu dengtus furgonus, iki viršaus prikrautus dėžių su šilku ir aksomu. Jie traukė į Leipcigo mugę.

Žeromas pralenkė vilkstinę vežimų, į šilko sostinę vežančių italų žaliavą.

Staiga reiklus šūktelėjimas privertė raitelį atsisukti. Ant kalniuko, po vystančiu, baigiančiu numesti lapus klevu ištiesęs ilgas kojas sėdėjo rudaplaukis vaikinas medvilninėmis išterliotomis kelnėmis ir palaidine-

– Ei, drauguži! – rėkė jis, mosuodamas lazda.– Ar toli iki Liono?

Žeromas, niekada nepraleidžiantis progos išsiplūsti, sustabdė arklį.

– Netikša! – užriko jis, pasistodamas kilpose. – Miestas panosėje, aklas tinginy! Atsistok, kvaily, ir prasikrapštyk akis. Tuščiais plepalais stabdo užimtą žmogų.

– Aš ne čionykštis,– su aiškiu užsienietišku akcentu atsakė valkata ir palengva atsistojo. Jis buvo labai liesas ir atrodė iš nuovargio visai nusilpęs.

– Vokietis? – paklausė Žeromas kalba, kurios buvo išmokęs Koburge.

Keleivis patvirtindamas linktelėjo garbanotą galvą.

– Iš kur? – nerūpestingai paklausė Žeromas, vėl pradžiugindamas rudaplaukį vaikiną gimtąja kalba.

– Einu iš Ženevos, apkeliavau Šveicariją, o pats esu iš Darmštato; sako, Lione užtenka darbo ir užsieniečiams.

– Darbo bus, tik nebus pavalgyt, – atkirto Žeromas.

Truktelėjo pavadžius ir greitai dingo už posūkio.

Johanas Stokas, devyniolikmetis siuvėjo pameistrys ir nagingas audėjas, antrus metus klajojo palei Reiną. Dabar per Savojos kalnus jis traukė prie Ronos.

4

Po gausios vakarienės ponas Brošė pakvietė svečius apžiūrėti plačių savo valdų. „Gausos vilą“ negociantas nusipirko vos prieš metus per vyriausybines varžytynes. Tai buvo to meto stiliaus kvadratinis namas su pusapvaliais iškyšuliais, spiralinėmis kolonomis, pastatytas Liudviko XV favoritės vyro. Per revoliuciją, – Karalienės pilyje“, kaip tada vadinta sodyba, buvo kareivinės. Marmurinės kolonos ir sienų freskos buvo išrašytos šūkiais:

„Sutraiškysim tironijos hidrą!“

„Laisvė, lygybė ir brolybė!“

Napoleonas nuostabų apleistą parką su benosėmis nimfomis ir subjaurotomis bakchantėmis padovanojo vienam savo maršalui. Tačiau maršalas sutvarkė tik penkis iš šešių jam dovanotų dvarų. „Karalienės pilį“ jis tespėjo perkrikštyti „Imperatorės pilimi“. Rūmai palengva griuvo: Liono buržua neviliojo šventems ir malonumams pastatyta bajoriška buveinė. Tuoj po liepos revoliucijos ponas Brošė dvarą įsigijo pusvelčiui.

Liono buržua, ne taip, kaip jų sostinės bendrai, nemėgo pernelyg didelės prabangos. Daugelis šilko audimo magnatų žmonas buvo parsivedę iš Šveicarijos, kur jos buvo išauklėtos griežtai ir šventeiviškai paprastai. O Brošė ryžosi, kaip jis pats sakė, „suteikti sau kapitalams tolygų malonumą“. Brošė, kilęs iš Paryžiaus, Lione buvo laikomas atėjūnu. Čia jis persikėlė vedęs stambaus aksomo pirklio dukterį. Už turtus labiausiai vis dėlto turėjo būti dėkingas restauracijai, per kurią gavo didžiulį pelną už paskolą sumokėti sąjungininkų reikalaujamą kontribuciją.

Uošviui mirus, Brošė pinigus investavo į Liono manufaktūrą ir toliau turtėjo.

„Imperatorės pilį“ jis pavadino „Gausos vila“, Liono buržuazijos nuostabai ir pykčiui, jos įrangai išleidęs daugiau nei šimtą tūkstančių frankų. Nykus sodas buvo iškirstas ir paverstas gėlynu, suremontuotame name atsirado abejotinos vertės sostinėje ir provincijoje agentų supirktų paveikslų. Atkišęs dubenį vizitinėms kortelėms, stovėjo bronzinis tauras. Prie įėjimo sudaužytos nimfos savo vietą užleido akmeninėms statuloms, simbolizuojančioms tikėjimą, viltį ir dorybę. Negocianto sumanymus įformino ir įkūnijo iš Italijos išsikviestas skulptorius. Aptriušusių pavėsinių – „meilės ir džiaugsmo šventyklų“ – vietoje Brošė pastatė du apvalius, į cisternas panašius niūrius statinius, kuriuose įrengė panoramas. Viena iliustravo biblinę alegoriją apie samarietį ir vargetą, kita vaizdavo negrų apkrikštijimą katalikais. Abu šie siužetai iki ašarų jaudino poną Brošė.

Šeimininko kabineto sienos buvo nukabinėtos įvairiausiais ginklais. Garbingiausioje vietoje kabėjo virtuvinis peilis medinėmis kriaunomis, kuriuo, anot Brošė, buvo nužudytas Maratas[4].

Tik dukters kambariai išliko senojo ponų namo stiliaus. Henrietos Brošė buduare Amūras tebesibučiavo su Psiche[5]. Baldakimas virš lovos liko tos pačios spalvos ir taip pat papuoštas paukščiais, kaip ir tais laikais, kai po juo miegojo išlaidžioji karaliaus favoritė. Vienintelis dievukas, puošiantis baseiną prieš namų terasą, buvo Merkurijus[6].

Henrieta Brošė, putli, raudonskruostė devyniolikmetė, jau prieš dvejus metus buvo metusi uršuliečių vienuolyno mokyklą, kur buvo auklėjamos titulų ir milijonų paveldėtojos. Panelė Brošė kiauras dienas skaitydavo romanus, o prieš miegą – maldas. Gyvenimas Lione jai rodėsi žeminamai proziškas: Henrieta svajojo ištekėti – svarbiausia, kad galėtų išvažiuoti.

„Paryžius,– rašė ji draugei,– vienintelis kampelis Žemėje, kur joks šiurkštumas nepalies mano svajingos, liūdnos širdies.“

Henrietai Brošė atrodė, kad Žoržas Diuvalis, generolo grafo Rogė, Lione esančios kariuomenės vado, adjutantas, – žmogus nepriekaištingai plonos talijos – būtų malonus bendrakelionis į sostinę – „į tą šiurkščioje pasaulio oazę“.

– Žoržai, ar galėtumėte iš meilės moteriai atsistatydinti ir keliauti su ja į pasaulio kraštą? – klausė Henrieta, kol jos tėvas gyrė svečiams savo arklides.

– Kaip tikras Prancūzijos sūnus aš, gerbiamoji, pasirengęs žūti mūšio lauke, bet garbės niekam neaukosiu. Atsistatydinti dvidešimt ketvertų metų būtų gėdinga, ir aš netekčiau palikimo.

– Barone,– pašaukė Henrieta Diumolarą, nuobodžiai sklaidantį kulnu tako žvirgždą.– Ar jums patinka mėnulis? – Ji manieringai ištiesė ranką, rodydama į pusmėnulį, kylantį iš anapus kalvos.

– Laikau jį naudingu šviesuliu, tačiau žymiai prastesniu už dujinį žibintą, paskutinį mūsų amžiaus išradimą,– atsakė jis.

Ponas Brošė, ką tik pasakęs, kiek kainavo pieno ferma, prie kurios patraukė kompanija, atsisuko į prefektą plodamas.

– Bravo! Garo epochos vertas atsakymas, bičiuli,– familiariai paplojęs baronui per petį, pridūrė jis.

– Ak, kokia proza! – kaprizingai pareiškė panelė Brošė. – Mėnulis – mirties saulė. Pažvelkite vienas į kitą: mes perregimi, mes mėlyni, mes – vystančios gėlės.

Ponas Brošė pasipiktinęs mostelėjo juodu skėčiu.

– Va už šiuos kliedesius, ponai, šventosioms vienuolyno nusidėjėlėms aš sumokėjau dešimtis tūkstančių frankų! Mano motina, mano seneliui nekainavusi nė šimtosios mano išlaidų Henrietai dalies, nemokėjo skaityti ir neturėjo laiko galvoti apie Mėnulį. Užtat, atidariusi pyragų kepyklą prie Grevo aikštės, padėjo pamatus šeimos gerovei. Mūsų karaliaus tėvas, princas Pilypas Egalitė, labai gyrė motinėlės kepinius. Gal malonėsite pažiūrėti, kaip atrodo santimas, kurį jai teismo dieną sumokėjo už sviestainį?

Ponas Brošė išėmė iš biseriu išsiūtos piniginės, kurią Henrieta jam padovanojo gimimo dienos proga, nusitrynusią pirmosios revoliucijos laikų monetą ir padavė ją prefektui.

Buvjė Diumolaras neišsidavė, kad per pastarąjį mėnesį relikviją mato aštuntą kartą.

Luji Pilypui tapus karaliumi, tarp savimi pasitikinčių buržua buvo madinga turėti protėvių nuosaikių jakobinų[7].

– Jūs, Zoržai, panašus j Alfredą de Miusė[8],– sušnibždėjo panelė Brošė.– Jūsų toks pat išdidus kaklas. Ak, pažvelkite j viršų!..

Naktis tamsi…
Virš geltonuojančio varpinės bokšto
Mėnulis.
Tarsi taškas ant „i“… –

patetiškai šnibždėdama, deklamavo Henrieta madingu tapusio poeto „Baladę apie mėnulį“.

Ar ne akis tik tu
Vienintelė dangaus?
Koksai klastingas
Cherubinas
Valiūkiškai apžiūrinėja mus
Prisidengdamas tavo
Išblyškusiu veidu?

Generolo Rogė adjutantas nesiryžo prisipažinti, kad Miusė eilių nėra girdėjęs. Laisvalaikiu jis mielai lošdavo kortomis.

Prie fontano įsišneka apie cholerą. Užsiminus apie baisią nežinomą ligą, slenkančią iš rytų Prancūzijos link, šiurpas suėmė. Damos virpčiodamos siaustėsi į minkštus šalius. Po vyrų ūsais nervingai žaižaravo pachitosos[9].

Nuo ligos apsaugo citrinų ir ramunėlių antpilas, tačiau, beje, kadangi ji plinta per orą, apsisaugoti neįmanoma,–autoritetingai pareiškė Lione gerbiamas gydytojas, glostydamasis asirietiškai sugarbanotą barzdą.

Nakties vėjas gesino žvakes sidabrinėse žvakidėse, kurias nešė liokajai. „Gausos viloje” orkestras baigė griežti Belinio „Normos“ uvertiūrą.

Prasidėjo šokiai. Ponas Brošė įviliojo prefektą į poilsio kambarį, kur devyniolika Liono buržua tylėdami lošė kortomis. Pasirodžius šeimininkui su prefektu už parankės, nutrūko žaidimas.

Buvjė Diumolaras pastebėjo klausiamus žvilgsnius ir pamėgino išsisukti nuo kamantinėjimų.

– Paryžiaus laikraščiai,– nerūpestingai atsidrėbęs krėsle, pasakė jis,–rašo apie „Tankredo“ operos premjerą. Sunku patikėti, kad išverstaakė Pasta[10] nurungė dieviškąją Malibran[11]. Jos tembras šaltas, o aukštieji tonai gergždžia.

Fabrikantai niūriai tylėjo. Operos mergos jų nedomino.

– Žmona manęs klausia,– švapsėdamas pasakė senis pažaliavusiais nuo uostomojo tabako ūsais,–ar išgalėsime apsisaugoti nuo choleros? Aš pasakiau, kad jeigu mes dar gyvi nuo darbininkų išpuolių, tai ir cholera mūsų neįveiks.

– Tikrai, ką išgyvename, baisiau už epidemiją,– prabilo Brošė.– Mieste knibžda nepatenkintų. Spalio aštuntą, vos prieš savaitę, demagogų kurstomi darbininkai pareikalavo padidinti darbo užmokestį. Niekšai nesupranta, kad Lionas – ne Anglija, kur garo mašinos gerokai atpigino šilką. Prakeiktieji anglai atkarpos kainą sumažino iki penkiasdešimt frankų, kai musų kainuoja devyniasdešimt… Mes apsiausti, supančioti negirdėtos konkurencijos: Viena, Elberfeldas, Kelnas, Milanas,– dvidešimt tūkstančių konkuruojančių staklių, neskaitant britų.

Brošė drebančiu balsu ėmė skaičiuoti Frankfurto mugės nuostolius. Fabrikantai užjausdami linkčiojo galvas.

– Buvo laikai, – pasakė liesas senis rudu peruku ir senoviška žalia liemene, senos Liono fabrikantų dinastijos palikuonis,– kai Lionas šilką tiekė visai Europai, skverbdamasis į Aziją ir Afriką. Rusų caraitės ir turtingos skandinavų fermerės nedėvėdavo kitų audinių. Viešpats dievas buvo mums maloningas. Ačiū jam! Dabar – ne tas,– pirklio balsas ėmė girgždėti, kumščiai gniaužėsi. –Mes kaip piratai puolame į naujas žemes, pešamės ir prekiaujame su nuostoliais, vaikydamiesi Graikijos, kovojam dėl Turkijos ir Alžyro haremų. Mes pataikaujam viso pasaulio boboms, stengiamės įtikti, įgirti. Ir tokios krizės momentu darbininkai ir apsukrūs dirbtuvių savininkai mėgina maištauti. Pone barone, mūsų – civilizuotų žmonių – Lione tik penki šimtai. Mes glaudžiai apsupti priešų. Jų dešimtys tūkstančių– trisdešimt tūkstančių audėjų, beveik dešimt tūkstančių staklių savininkų, kurie sukilimo valandą taip pat pavojingi. Aš nežinau, kiek yra mokinių ir pameistrių – šių pašlemėkų, iš kurių gali visko tikėtis. Žiūrėkite, barone, neišjudinkite stichijos! Pamiršote, ką prasčiokai gali. Atminkite, pone prefekte, karalius jus pasiuntė žiūrėti mūsų interesų! – Senis užsipuolė prefektą, rūsčiai mosuodamas ranka jam prie pat veido.

– Bičiuliai,– šiek tiek sutrikęs, atsakė Ronos departamento prefektas,– užtikrinu jus, kad anarchija mums negresia, aistros rimsta, protai šviesėja, žmonės tvarkosi. Būkime ramūs. Monarchiją darbininkų klausimas jaudina, tačiau darbininkus ji privers būti išmintingais. Mes žinome, kaip monarchija vertina pramonininkų veiklą. Turtėkite, nes jūsų turtas – nacijos turtas, darbininkų gerovė.

5

Johanas Stokas Krua Ruso priemiestį pasiekė jau po pusiaunakčio. Maudė basas kojas, nežmoniškai kamavo alkio sutrauktas skrandis. Praėjęs šlagbaumą, Johanas pasuko į pirmąją gatvelę ir įsitaisė prie žemo namo, kuris rėmėsi j tvartą, saugomą vyrių ir į svarstį panašios spynos. Stokas užsnūdo, galva vos palietęs akmeninę pakopą. Auštant jį pažadino akiplėšiška moters koja. Platus drobinis sijonas šmėžavo per veidą, didžiulė minkšta pėda grasino sumalti nosį. Tačiau jam pavyko įtikinti moterį, kad jis visai negirtas ir laukė ryto, kad galėtų susirasti meistrą Buvri, kuriam norįs perduoti linkėjimus nuo giminaičio.

Netrukus Johanas pasibeldė į Šarlio Buvri dirbtuvės duris. Septynerių staklių savininkas buvo gavęs gerą užsakymą, tačiau, nors nedarbas seniai apleidęs jo pastogę, jis buvo įklimpęs į skolas, kaip ir samdomi darbininkai gyveno pusbadžiu. Mokesčiai ir žemas vienetinis pagaminto šilko apmokėjimas vertė senį ne kartą pamąstyti, kad reikėtų likviduoti dirbtuvę.

– Manau, verčiau eiti į didelį fabriką, pas turtingą savininką, negu plūktis taip, kaip mes savo landynėse, – dažnai sakydavo Buvri, aimanuojant kitiems dirbtuvių savininkams, nuogąstaujantiems, kad mašinos išstums rankines audimo stakles.

Prie Buvri staklių dirbo keturi samdomi darbininkai, pats Šarlis ir jo žmona Katerina. Septintos staklės stovėjo dykos nuo to laiko, kai susirgo vienintelis senukų sūnus, ant namų aukšto mirštantis nuo džiovos. Darbininkai ir gyveno čia, dirbtuvėje, nakvodami po staklėmis, stalais ir ant krosnies.

Nuodugniai išklausinėjęs Johaną ir pasikliaudamas ženeviškio svainio rekomendacija, Buvri pasiūlė jam dirbti. Jis paaiškino, kad žaliavą duoda užsakovas ir, pagal amžių tradiciją, darbininkas už pagamintą gabalą šilko gauna pusę sumos, kurią negociantas moka staklių savininkui.

– Siurbėlei, – paaiškino Andrė, jauniausias audėjas, tamsiaakis papurgalvis sunykęs žmogutis.

Išdirbęs visą dieną iki vėlyviausios nakties, Stokas po stalu užmigo laimingojo miegu.

Dabar jis turėjo pastogę ir kąsnį duonos. Už kiekvieną darbo dieną Buvri pažadėjo mokėti darbininkui aštuoniasdešimt santimų – sumą, kurios vos užteko atsilyginti senajai Katerinai už būstą ir valgį.

6

Nepaisant Buvjė Diumolaro pranašavimų, aistros nenurimo, ir, negocianto Brošė nuomone, anarchija veržėsi į miestą, aplenkdama cholerą.

Spalio viduryje prefektas priėmė užtarimo prašančią darbininkų ir dirbtuvių savininkų delegaciją.

Pirmas prabilo žilaplaukis Buvri. Jis skundėsi, kad naujieji mokesčiai yra nepakeliami.

– Pone prefekte,– mindžikuodamas nuo kojos ant kojos ir pešiodamasis žilą barzdą, pasakė senis,– fabrikantų savivalei nėra ribų. Pastaraisiais metais jie dvigubai ir net daugiau sumažino pagaminto šilko rietimo kainą. Mes dirbame po aštuoniolika valandų per parą, tačiau negalim pramisti. Mano darbininkas Andrė per šiuos metus uždirbo keturis šimtus penkiasdešimt frankų, o maistui, alyvai lempai, butui ir mokesčiams prireikė penkių šimtų penkiasdešimt. Ką Andrė turi daryti? Pone prefekte, paklauskite mane: ką tu, Buvri, šiandien valgei? Bet jūs žinote – mes badaujam… Karalius savo valdiniams nori laimės ir tikriausiai nežino, kad Liono darbininkai ir dirbtuvių savininkai priversti prašyti išmaldos. Neveikia šeši tūkstančiai staklių, nes darbas jau neišmaitina. Fabrikantų niekas netramdo. Mes prašome jus dievo ir karaliaus, mūsų tėvo Žemėje, vardan nustatyti tarifą, kad fabrikantai negalėtų savivaliauti ir pa-smerkti mūsų kančioms ir nepritekliams. Tarifo reikalauja visi Liono darbininkai.

Buvri nutilo ir įteikė prefektui peticiją.

Darbininkai pareiškė, kad nori ir turi padaryti galą savo apgailėtinai padėčiai, tačiau nenori imtis prievartos: „Darbininkų klasė, kasdien vis ryškiau apšviečiama civilizacijos fakelo, žino, kad tik laikydamasi tvarkos ir ramybės, įgis pasitikėjimą – pagrindinę prekybos bazę“. Peticija buvo baigiama kreipimusi į Buvjė Diumolarą: „Pone prefekte, žinodama, kaip didžiai ir pelnytai esate mylimas jūsų valdomos liaudies, darbininkų komisija prašo jus kilniai tarpininkauti prasidėsiančiuose debatuose ir vienodai, kaip jos to vertos, globoti suinteresuotas puses. Tikėdami, kad jūs branginate viską, kas liečia žmonių laimę ir harmoniją, kuri turi lydėti visų visuomenės klasių santykius, į jus dedame viltis“.

„Visai raštingai ir visai santūriai”,– perskaitęs kreipimąsi, pagalvojo prefektas, atsistojo ir paspaudė ranką Buvri ir jo draugams, pažadėdamas pasirūpinti jų reikalais.

Liono prefekto atmintyje liepos revoliucijos įspūdis buvo dar labai šviežias. Baigęs solidžią revoliucijos, direktorijos, imperijos, restauracijos ir vėl revoliucijos mokyklą, jis suprato, jog prasčiokai turi didžiules galimybes ir jėgą. Jis ne veltui buvo mažojo korsikiečio didybės ir daugybės revoliucijos pakeitimų liudininkas.

Jo motina – aristokratė – kažkada turėjo dirbti sunkų fizinį darbą, ir Buvjė vaikystė buvo skurdi.

Ypatingas prefekto dėmesys, mandagumas gerai nuteikė Liono verslininkų ir proletarų delegatus, įpratusius prie negociantų ir jų tarpininkų akiplėšiško šiurkštumo ir įžeidaus pasipūtimo.

Už pažadą padėti Buvjė Diumolaras visų miesto darbininkų vardu gavo padėkos laišką, užtikrinantį, kad jo gerumas atsiliepė visų darbininkų širdyse.

Netrukus prieš tai, kai buvo numatyta sušaukti mišrią fabrikantų ir darbininkų komisiją, Liono prefektas per kurjerį pasiuntė į Paryžių slaptą laišką karaliaus finansų ministrui. Buvjė Diumolaro širdyje galynėjosi skirtingi jausmai – apmaudas dėl besaikės darbininkų priespaudos, baimė dėl galinčių kilti komplikacijų, noras iškilti tarpininkaujant besivaidijančioms šalims ir kartu nenoras užsitraukti centrinės valdžios nemalonę. Tačiau nė vienas jausmas nenugalėjo.

Prefektas širdo, kad dėl to, jog Burgo ir Bordo vyndariai nesumokėjo keturiasdešimt milijonų frankų, vyriausybė padidino tiesioginius mokesčius, be kita ko, ir butų. Mokesčių padidinimas labiausiai užgulė darbininkus, „ir tai,– rašė jis toliau,– rytojaus dieną po revoliucijos, kuri, kaip turėjo manyti darbininkų klasė, įvykdyta jų interesams ginti, ir tai – artėjant žiemai, didinančiai skurdą. Dėl naujojo apmokestinimo niekdarysčių prieštarauja teisingumas, protas, konstitucinė chartiją ir atsargumas“. Svarbiausia – atsargumas!

Pirmą kartą būdamas prefektas Buvjė Diumolaras išsakė ministrui savo nerimastį. Jis įspėjo, kad sunerimę gyventojai reiškia pavojingą nepasitenkinimą; sunerimusiais gyventojais jis laikė darbininkus. Tačiau jis nenorėjo tapti nepatikimu, todėl, nepaisydamas visko, ką išsakė, baigė užtikrinimo žodžiais, kad rūstų įstatymą vis dėlto pavyks įvykdyti, kaip kad sostinė pageidauja.

7

Johanas Stokas be atvangos dirbdavo po penkiolika šešiolika valandų. Keletą sū, kuriuos jis gaudavo, išleisdavo lempos alyvai. „Vokietis“, kaip Johaną vadino draugai, pamažu ėmė perprasti aplinką. Senis Buvri ir jo žmona darbininkų mieste buvo gerbiami, ir šventadieniais prie dirbtuvės suplaukdavo daugybė audėjų išlieti savo vargų ir abejonių.

Daugiausia buvo kalbamasi apie pavasarį užgriuvusią nelaimę, – apie darbo užmokestį, tokį menką, kad jo vos užtekdavo visiškai sekinantiems mokesčiams. Johanas Stokas matė, kaip prie to paties stalo, po kuriuo miegojo jis ir papurgalvis Andrė, buvo rašoma peticija prefektui. Buvri sūnus Žanas, motinos prilaikomas, kosėdamas ir krenkšdamas krauju, nušliaužė nuo aukšto ir padėjo kurti dokumentą. Johanas žinojo, jog kažkada jis buvo stambus vaikinas, pirmas kvartalo peštukas. Žanas du kartus buvo nuvykęs į Paryžių, kur susipažino su Buonaročiu[12]. Lione Žanas vadovavo liepos revoliucijai. Tačiau dygios šilko kokonų dulkės sugraužė Žano plaučius, kaip kad dabar graužė Andrė gerklę. Džiova buvo įprasčiausia Liono proletarų liga.

Rūpestinga, gera Katerina palaidojo jau tris sūnūs, dabar merdėjo ketvirtas. Kosėjo ir šešiolikmetė Buvri duktė Ženevjeva, tyli mergaitė neišsivysčiusiu siauručiu kūdikio kūneliu ir neramiomis, šiek tiek paraudusiomis akimis.

Ženevjeva audė didžiulėje dirbtuvėje Ronos pakrantėje brangią medžiagą – šilkinį aksomą. Į darbą ji eidavo saulei tekant. Vakare grįžusi namo, Ženevjeva sėsdavo ant suolo ir, nekreipdama dėmesio į darbininkų pokštus ir meilinimąsi, iš šilko ir aksomo gabalėlių darydavo puokšteles. Dirbtinės gėlės greit darėsi madingos ir teikė šiokį tokį papildomą uždarbį. Vienintelė Buvri šeimos brangenybė buvo kaustyta skrynia, į kurią buvo sudėtas dukters kraitis: audeklo atkarpos, šilko rietimas, staltiesės, gelumbės apsiaustas, du trys šalikai ir megztas gobtuvas. Jei brangiai parduotuvei aikštėje prie biržos pavykdavo parduoti šilkinių žibuoklių ir aksominių neužmirštuolių puokštelių, Ženevjeva pirkdavosi kaspinų ir tiulio kykų, kuriuos tuoj pat slėpdavo skrynioje.

Ne tiek jos kraitis, kiek pati Ženevjeva nuolat viliojo nevedusius tėvo Buvri dirbtuvės darbininkus.

Johanas Stokas pamėgino suktis apie šeimininko dukterį, švelniai gnybtelėdamas jai į alkūnę, tačiau buvo gėdingai nublokštas prie sienos ir apšauktas netašytu stuobriu. Nepaisant tariamo trapumo, Ženevjeva buvo stipri ir mikli. Niekas geriau nešokdavo karmanjolės ir grakščių burgundiškų šokių, kuriuos iš kaimo į miestą atsinešė senoji Katerina.

Buvri šeimos moterys buvo religingos. Kiekvienos šventės išvakarėse motina ir duktė, senojo Šarlio ir bedievio Žano pašiepiamos, eidavo melstis į Furvjero bažnyčią ant Žaliosios kalvos. Neišprususioms moterims iškilmingos maldos išpuoštoje bažnyčioje buvo vienintelė pramoga.

Kartą prieš pasirodant Buvri šeimoje Stokui, Ženevjeva, grįždama iš bažnyčios, ant didžiojo Šen Klero tilto pametė keliaraištį. Smarkiai nuraudusi, mažoji darbininkė sugriebė smunkančią kojinę ir, prilaikydama ją ranka, ėmė bėgti. Pasivijusi motiną, Ženevjeva suglumusi apsidairė, bet pamačiusi, kad ant tilto nieko nėra, nurimo. Ji nepastebėjo ėjusio iš paskos mažo žmogelio kavos spalvos redingotu, švytinčiu cilindru ir geltona lazda rankoje. Atsitiktinis įvykio liudininkas po savaitės pats priminė jai tą scenelę, prisėlinęs prie atdaro aksomo dirbtuvės Ronos krantinėje lango.

Tas frantas buvo pono Brošė komisionierius. Nuo jo priklausė, kaip bus paskirstyti fabrikanto užsakymai vienoms ar kitoms dirbtuvėms, jų atlikimo tikrinimas ir atsiskaitymas. Ponas Kanaberas galėjo leisti darbininkams ir staklių savininkams uždirbti arba pasmerkti juos badauti. Jo įtaka buvo milžiniška, poelgiai – nekontroliuojami. Darbininkai nekentė negociantų pustarnių, pustarpininkių. Dirbtuvių savininkai buvo priversti jiems pataikauti ir duoti kyšius. Ženevjeva suvirpėjo, ant savo kaklo, krūtinės, kojų pajutusi įžūlų Kanabero žvilgsnį. Jis, primerkęs akį, vertino ją kaip rietimą šilkinio aksomo, čepsėdamas lūpomis ir glostydamas ranka cilindrą. Prekė Kanaberui patiko.

– Mergaite, ateik pas mane į kontorą,– šnibžtelėjo jis, pasistiebdamas ant pirštų,– ir užsirišk išeiginius keliaraiščius.

8

Spalio 25-ąją tėvas Buvri paskelbė nedarbo diena. Vidudienį kartu su savo pameistriais jis patraukė prie prefekto namų, kur turėjo vykti fabrikantų ir darbininkų susitikimas.

Johanas Stokas pirmą kartą išėjo už tamsios, purvinos gat- viūkštės, kur buvo dirbtuvė.

– Pragare gyvenam,– sakė jam Andrė.

Andrė duso tose siaurose, nykiose gatvelėse su persipynusiais, aklavietes sudarančiais namais. Tarp pastatų buvo ištemptos virvės, ant kurių kabėjo pilki skalbiniai, bjauriai dvokią prastu muilu ir aitriu Žavelio vandeniu.

Andrė tik prieš trejus metus buvo išvykęs iš kaimo.

Johanas Stokas niūraus aplinkos skurdo nepastebėjo. Kiek-viename mieste pakeliui iš Darmštato iki Liono jis matė tokias pat gatves, tokius pat namus. Lipnus prakaito, tamsių pavarčių, skudurų, perpildytų nevėdinamų būstų, pūvančio maisto kvapas buvo jam pažįstamas ir įprastas. Johanas juo kvėpavo išplėstomis šnervėmis, su pasitenkinimu atkurdamas atmintyje vaikystės vaizdus. Skurdas buvo internacionalus, vienodas ir prie Reino, ir prie Ronos, dėl to vokietis visur jausdavosi namie. Jis pasimesdavo tik ten, kur gatvės darėsi platesnės, kojos nuo dulkėtos žemės žengė ant grįsto šaligatvio, kur iš abiejų pusių stovėjo ne lūšnos, o didžiuliai akmeninėmis skulptūromis puošti namai. Ten Stokas netekdavo įprasto pasitikėjimo, norėdavo kuo greičiau sprukti į niūrius skersgatvius.

Tačiau 25-ąją prieš rotušę išsirikiavo darbininkai, ir Johanas, įsimaišęs tarp jų, pirmą kartą pastebėjo, kad didžiūnų namai ne tokie jau dideli ir baisūs, kad aikštė maža, o gatvės, nors ir švarios, tačiau per siauros dešimčiai tūkstančių darbininkų, užplūdusių jas ir linksmai dainuojančių „Marselietę“.

Darbininkai laukė beveik keturias valandas kantriai, netrikdydami įprastos tvarkos. Sutemo. Užsidegė lempos, apšviesda- mos plokščią salę, kur už gelumbe dengto stalo aukštuose krėsluose sėdėjo įgaliotiniai. Fabrikantai atkakliai derėjosi, darbininkai nenusileido, ir pirmininkaujantis Buvjė Diumolaras karts nuo karto prašė žodžio, kad galėtų apraminti augantį susierzinimą ir sutvarkyti debatus. Jo kišimąsi darbininkai sutikdavo su džiaugsmu, o negociantai atvirai piktinosi…

– Išdavikas! – šnypštė Brošė.– Sunku patikėti, kad šitas žmogus turi keturiasdešimt tūkstančių frankų pajamų ir yra padorios visuomenės narys. Jis elgiasi kaip alkanas demagogas.

Žeromas stovėjo prie pono kabineto lango ir, praskleidęs drobinę portjerą, žiūrėjo į aikštę. Darbininkai baltais palaidais vėjo išpūstais marškiniais jam – iš viršaus – atrodė kuproti. Kokie jie liesi, siaurų krūtinių, išblyškę!..

Vėlai vakare šimtas keturiasdešimt Liono kapitalistų įgaliotinių sutiko priimti darbininkų pasiūlytą darbo užmokesčio tarifą; tai buvo grašiai, tačiau darbininkai jau galėjo šiaip taip egzistuoti.

Buvjė Diumolaras iš prefektūros balkono paskelbė miniai, koks pasiektas susitarimas. Džiaugsmo šūksniai suvirpino orą, į viršų išlėkė kepurės, raudojo moterys, glėbesčiavosi vyrai.

Mieste iki aušros skambėjo:

„Tegyvuoja prefektas! Tegyvuoja mūsų tėvas!“

Diumolaras tą naktį nemiegojo.

„Karalius,– manė jis, – būtų pasielgęs lygiai taip pat. Pa-grindinis priešas dabar – karlistai, siekiantys prieš Luji Pilypą sukelti Vandėją. Darbininkų klasę reikia patraukti į savo pusę kovoti dėl esamos tvarkos, dėl mūsų valdžios. Tinkamos visos priemonės. Vargšams reikia šiek tiek duonos ir šiek tiek žmoniško požiūrio.“

Buvjė prisiminė Luji Pilypą, kuris netrukus po liepos revoliucijos su savo skėčiu vaikščiojo po Paryžių, kukliai duodamas išmaldos elgetoms ir kartu su atsitiktiniu pameistriu prie stalelio išgerdamas taurelę vyno.

„Aš elgiuosi, kaip ir jis; su tokia baisia jėga nereikia elgtis neapgalvotai. Rūmų prezidentas Perjė šito nesupranta, kaip ir senasis skerdikas Rogė. Rimbai ir vytiniai turi veikti pasakius žodį, o ne prieš tai. Tokią galimybę mes tebeturime. Dažnas pamiršta revoliucijos pamokas, vos tik nutyla šaudymas ir palaidojamos aukos. Mūsų Liono manufaktūrininkai irgi įsismagino ir, aišku, burbęs ant manęs, tačiau aš įrodysiu rūmams, kad mes galime ne tik pataupyti kraują ir kulkas, bet ir įsigyti atsparą prieš Burbonų šalininkus ir parlamento rėksnius.“

Paryčiu atnešęs padėklą su pusryčiais, tarnas rado Buvjė Diumolarą krėsle prie išblėsusio židinio vakarykščiu paradiniu munduru. Užgriuvę Žeromo antakiai Buvjė atrodė dar juodesni ir tankesni.

– Blogos naujienos, seni? – paklausė jis, imdamas padėklą.

– Senasis gaidys Rogė iš Vjenos į Lioną iškvietė tris eskadronus dragūnų, o įgulai įsakyta būti kovos parengtyje.

Buvjė pašoko.

9

Tą patį rytą Katerina Buvri iškepė avies koją ir, užpylusi ją riebiu padažu, padavė pietums vyrui ir darbininkams.

Dirbtuvėje jau daugiau kaip mėnesį nebuvo mėsos kvapo. Avies koja simbolizavo vakarykštę pergalę, ir prie stalo buvo šventiška nuotaika. Buvri privertė žmoną rasti butelį Velykoms skirto antpilo. Johanas ant rankų įnešė sergantį Žaną. Gėrė į prefekto, vokiečių sveikatą ir, Žanui reikalaujant, paskelbė tos-

tą už respubliką, kuo senasis Buvri, labiau vertinantis karalių, buvo nepatenkintas.

Johanas užtraukė vokišką dainą; liūdna kaip giesmė melodija patiko klausytojams, ir jie ėmė pritarti.

Dievas sutvėrė visus žmones lygius:
Ir vargšus, ir turtuolius, –

dainavo vokietis.

Visiems žemė ir oras,
Visiems rūpesčiai ir darbas,
Visiems atilsis namuos
Ir baugi tamsa kapuos.
Dievas sutvėrė visus žmones lygius:
Ir vargšus, ir turtuolius.

– Tra-lia-lia,– traukė paskui jį prancūzai.

Pirmą valandą dienos visi ėmėsi darbo.

10

Nuo tos akimirkos, kai ponas Kanaberas liepė jai ateiti į kontorą, Ženevjeva neturėjo nė minutės ramybės. Vakarais po darbo ji nebedarė žibuoklių ir neužmirštuolių ir nebeatidarinėjo skrynios, kad galėtų pasirausti savo lobiuose. Nei Andrė, nei Stokas, kad ir kaip gudraudami, negalėjo jos priversti šypsotis. Senoji Katerina ne juokais sunerimo, tačiau, dukteriai nesisakant, nutarė eiti patarimo pas seną būrėją.

Devynpūdė senė Deji su kavos tirščiais ieškodavo jaunikių merginoms ir našlėms, duodavo žmonoms priemonių nuo vyrų girtavimo, padėdavo ieškoti pavogtų daiktų ir mielai tapdavo širdies paslapčių patikėtine. Ji, siaubingai stora, kvepianti mėtomis, visada pasirodydavo laidotuvėse, vestuvėse, krikštynose paprastai vilkinti ta pačia violetine suknele. Tik jos krakmolyto kyko kaspinas keitėsi, žiūrint kokia lankymosi priežastis. Per laidotuves jis būdavo juodas, naujagimio krikštynas – žydras, tuoktuves – rausvas. Liepos revoliucijos dienomis storulės kyko raudonas kaspinas buvo papuoštas trispalve kokarda.

Pas ponią Deji, susivyniojusi į skepetą dovanų – dvidešimt santimų, gabalėlį nėrinių ir avies kojos likutį, – nuėjo Katerina, dukters tylėjimo ir blyškumo išgąsdinta.

Būrėja gyveno už upės, tolimame Broto darbininkų priemiestyje.

11

Henrieta Brošė atvažiavo į tėvo kontorą (Belkuro aikštėje) vidurdienį, o to ji nebuvo dariusi jau daugelį metų.

Keletas klerkų pagarbiai atsistojo, norėdami palydėti ją į fabrikanto kabinetą. Brošė buvo užimtas ir nepastebėjo kambarin įslinkusios dukters. Henrieta atsisėdo į laisvą aksominį krėslą prie lango, šalia Luji Pilypo biusto, ir tylėdama laukė. „Vien tai,– pagalvojo ji, su panieka apžvelgdama skliautuotas lubas, smėliu pabarstytas medines grindis ir garsiai besiginčijančius žmones blizgančiais veidais, pasišiaušusiais plaukais, nerūpestingai atsegiotais kaptonais ir suglamžytomis kaklaskarėmis,– vien tai gali sugniuždyti mergautines svajones: proza, bjauri proza.“

Pas poną Brošė vyko skubus susirinkimas tų Liono buržua, kurie nepanoro paklusti ir priimti prefekto vadovaujamos mišrios komisijos spalio 25-ąją nustatyto tarifo.

– Mes jiems parodysim!–pareiškė vienas iš dalyvaujančių. – Uždarysim sandėlius ir kontoras ir numarinsim juos badu. Tegu tuščiais pilvais pastreikuos. Mes juos…

– Brangusis Pilypai,– pertraukė jį Brošė,– jūs užmiršote, kad uždaryti sandėliai ir kontoros atsilieps ir mūsų pilvams. Prieš pradėdami kovą su prasčiokais, turime susidoroti su savais išdavikais.

– Diumolaras! – sušuko keletas balsų.

Kilo siaubingas triukšmas, per kurį Henrieta suprato tik atskirus žodžius: „niekšas“, „jakobinas“, „apgavo karalių“, „demagogas“…

– Ponai, prie reikalo,– pasigirdo gergždžiantis balsas, ir greta Brošė stojo liesa generolo grafo Rogė figūra.

Akimirksniu tapo tylu. Išsirikiavę žąsele, Liono buržua patraukė paspausti generolui rankos.

– Ponai, aš – buvęs Napoleono kareivis ir, ačiū dievui, niekada nebuvau civilis. Pasakysiu tiesiai: Buvjė Diumolaras ir jo priemonės – reiškia ne daugiau kaip sutrintos kelnės.

Rogė leido savo klausytojams iki valiai išsijuokti.

– Ne jam nugalėti mus, veiklos žmones, ponai. Miesto įgulose yra tūkstantis aštuoni šimtai žmonių. Nacionalinė gvardija turi dešimt tūkstančių. Tie bernužėliai nekelia ypatingo pasitikėjimo, tačiau blogiausiu atveju bus tik neutralūs. Dragūnai – kitas reikalas,– išėję puikią mokyklą ir ne samprotauja, o veikia. Iš anksto įsivaizduoju malonų reginį, kai mano kareiviai sudoros priemiesčių gaujas. Siūlau pranešti apie tai Paryžiui ir šiandien pat išsiųsti patikimus luomo atstovus į Deputatų rūmus. Tikiu jūsų drąsa ir sumanumu, ponai! – Generolas Rogė išėjo taip pat netikėtai, kaip ir atsirado.

Tikėdamasi pamatyti Žoržą, Henrieta persisvėrė per palangę ir neapsiriko. Jis raitas lydėjo kariuomenės vado karietą ir, atsakydamas į pasiųstą panelės Brošė bučinį, atidavė pagarbą.

Ponas Brošė paskelbė parengtą dokumentą, griežtai prieštaraujantį tarifui. Fabrikantai pareiškė, kad po liepos revoliucijos Prancūzijoje ir Europoje vidinė paklausa sumažėjo, o cholera padėtį dar pablogino.

„Vienas iš svarbiausių klausimų, kurie gali kilti šiuolaikinėje visuomenėje, kur materialiniai interesai užima tokią svarbią vietą, Lione ką tik išspręstas labai lengvabūdiškai,–tai darbininkų darbo užmokesčio klausimas. Mūsų valdžia pasirodė visiškai nesugebanti žiūrėti tvarkos.

Užuot laukę, kad darbo užmokestis padidės atkūrus pramonę, darbininkai įsivaizdavo, kad to pasieks prievarta…“

Brošė ilgai skaitė peticiją. Baigęs įteikė dokumentą savo kompanionui, kuris įdėjo jį į voką ir užantspaudavo smalos antspaudais. Paskui išrinko delegatus į Paryžių.

Visiškai tylėdami negociantai apleido savo vadovo kabinetą. Vos tik paskutinis atsidūrė anapus žemų ąžuolinių durų, Henrieta puolė prie tėvo.

– Kaip įdomu,– beveik revoliucija, beveik giljotina, ir kaip tik dabar, kai aš ant gyvenimo slenksčio, rengiuosi į Paryžių, kai Žoržas Diuvalis sutinka išeiti į atsargą, jei jo iš čia neperkels, ir vesti mane!..

Iš nuostabos išpūtęs akis, Brošė žiūrėjo į dukterį, kurią atsi-radusią kabinete ne iš karto pastebėjo.

– Žoržas Diuvalis,– pasakė jis ir išraiškingai perlaužė žąsies plunksną, – kvailas frantas – pirmojo Liono fabrikanto žentas? Ką Žoržas Diuvalis nuveikė dėl Brošė, kad Brošė turėtų mokėti Diuvaliui?

– Bet, tėve, jis drąsus, jis išsiveš mane į Paryžių.

– Miestas riaušių išvakarėse, garbingiems žmonėms gal net gresia mirtis, o mano vienintelė paveldėtoja užsiėmusi tuščiagalvių karininkų pirkimu. Po dviejų dienų išvažiuosi į pajūrio dvarą. O Žoržas Diuvalis tegul man pasako, už ką aš jam turiu mokėti.

Henrieta suprato, kad pas tėvą atėjo nelaiku, ir dėl viso pikto virktelėjusi, rišdamasi aksominės skrybėlaitės juosteles pasmakrėje, išbėgo iš kontoros. Skersgatvyje už kampo jos laukė karieta.

Fabrikantas Brošė buvo pernelyg susijaudinęs, kad galėtų dirbti. Jis paleido sekretorius ir įniko skaityti ką tik gautą Paryžiaus laikraštį.

Vienas straipsnis jį sudomino.

– Kokia mūsų minčių vienybė! – ištarė jis su pasitenkinimu, dar kartą akimis perbėgęs keletą pastraipų.

„Nėra ko slėpti, – rašė nežinomas autorius,– nes kam gi tarnauja apsimetinėjimas ir nutylėjimas? Liono konfliktas gali atskleisti svarbią paslaptį – vidinę kovą, vykstančią visuomenėje tarp turtingosios ir nieko neturinčios klasių. Mūsų prekybinė ir pramoninė visuomenė, kaip ir kitos visuomenės, turi savo opą: toji opa – darbininkai…“

– Būtent opa, – pagalvojęs garsiai ištarė Brošė ir skaitė toliau:

„Nėra fabriko be darbininkų, o dėl darbininkų, vis daugėjančių ir visada skurstančių, visuomenė neturi ramybės“.

– Teisingai!–patvirtino fabrikantas.

„Kiekvienas fabrikantas gyvena savo fabrike kaip kolonijų plantatorius tarp savo vergų, vienas prieš šimtą, ir galimybė sukilti darbininkams panaši į čiabuvių San Dominge nepasitenkinimo galimybę. Visuomenei grasinantys barbarai yra ne Kaukaze, ir ne totorių stepėse, ne, jie – mūsų fabrikų miestų priemiesčiuose…“

„Tokia sunki fabrikanto našta“, – lankstydamas laikraštį, sie-lojosi Brošė.

12

Liono varguoliams dažnai tekdavo kurtis už miesto ribų – ne tik dėl nepaprasto butų brangumo, bet ir dėl miesto mokesčių už būtiniausius daiktus. Dėl tų pačių priežasčių Broto priemiestyje gyveno ir būrėja. Nors tarp savo klienčių ji turėjo turtingų buržua žmonų ir dukterų, ponia Deji tebebuvo neturtinga: ją pragaištingai alino nenugalimas alkoholinių gėrimų potraukis. Gėrimo dienomis senė nesikeldavo iš lovos, kuri buvo kone prie pat aprūkusių lubų.

Katerina Buvri būrėją rado snaudžiančią prie krosnies, ant kurios rūko špižinis puodas su bulvėmis.

Beveik valandą lankytoja sėdėjo susigūžusi, nedrįsdama su-trikdyti tylos. Pagaliau ponia Deji pabudo, skubiai išgėrė taurelę vyno ir ėmėsi kortų.

– Šviesus šatenas, akys neaiškios, ne bedarbis, vedęs, o gal ir nevedęs, šito kortos nenori pasakyti, – mirktelėjusi išdrožė ji.

– Vedęs?! – išsigando Katerina ir, neprarasdama savigarbos, paaiškino: – Ženevjeva – gera katalikė ir negali pamilti vedusio, aš pati ją dėl to prakeikčiau.

Tačiau būrėja nepasidavė:

– Galbūt karalius ir nevedęs, tačiau draugužę tikrai turi,– pasakė ji ir piktai surinko kaladę.

Iš sukepusių lūpų ir švilpiančio alsavimo Katerina pastebėjo, kad ponia Deji girta ir blogai nusiteikusi. Būrėja išpeikė atneštą mėsą ir su panieka numetė nėrinius, paimdama tik santimus, kuriuos dėl viso pikto išbandė trimis dantimis, kurie buvo dar likę jos dvokiančioje parudavusioje burnoje.

– Stebėk šviesiaplaukius vyrus! – be ceremonijų išprašydama lankytoją, pridūrė ji.

Tamsioje tarpuvartėje Katerina susitiko puošnią panelę ilgu mėlynu, šermuonėliais apvedžiotu apsiaustu. Audėja pagarbiai pasitraukė. Gatvėje, eidama pro didingą vežėją juoda, auksu puošta livrėja, ji paklausė, pagarbiai liesdama lakuotą kėbulą:

– Kieno karieta?

– Panelės Brošė, fabrikanto dukters.

13

Lapkričio devynioliktą, atlyginimų dieną, darbininkiškame Lione stojo kraupi tyla. Fabrikantai vėl rengėsi mokėti pagal senus įkainius, nors jau beveik mėnuo galiojo naujasis tarifas. Jų išdavystė ir spalio 25-osios susitarimo išsižadėjimas buvo akivaizdus. Jie išdrįso mesti iššūkį keturiasdešimčiai tūkstančių darbininkų.

Nuo staklių prie staklių sklido nepasitenkinimo ir nuostabos šnibždesys. Iš pradžių kiek apstulbę, proletarai pradėjo ieškoti išeities iš aklavietės, į kurią jie įvesti.

Tarpuvartėse, smuklėse, gatvėse dažnai rinkosi audėjai. Jų tylėjimas buvo reikšmingesnis už riksmą. Vienybė buvo absoliuti.

– Mes neimsim negociantų grašių, kol negociantai nepaklus tam, ką patys pasirašė,– pasakė šimtas dvidešimt vienas stambios Liono dirbtuvės darbininkų.

Šie žodžiai pasklido greičiau už vėją. Juos išgirdo tūkstančiai balsų, tačiau negociantų ausys liko kurčios.

Prieš didžiuosius stichinius įvykius stoja tyla. Sukilimo išvakarėse Lionas kalbėjo pašnibždom.

Šeštadienį Ženevjeva buvo atleista iš darbo.

– Ponas Kanaberas išbrokavo darbą ir pareikalavo tave atleisti, – pasakė jai savininkas apgailestaudamas. – Bet palauk, per šias dienas daug kas išsispręs, –ir jis pagrasė kumščiu.

Ženevjeva negirdėjo jo žodžių. Veidu paplūdo ašaros.

Ant dirbtuvės slenksčio mergaitę pasivijo draugė.

– Kvaiša! – sušnibždėjo ji piktai ir pašaipiai.– Šit kur veda išdidumas! Aš gražesnė už tave, o nepasibjaurėjau komisionieriumi – ir dabar spjaunu į visus, o tu neši namo tik nekaltybę ir špygą.

Žodžių ir įvaizdžių atsargą Ženevjeva turėjo nepaprastai menką.

– Šventoji mergele, už ką? Šventasis tėve, kodėl,– šnibždėjo ji kramtydama lūpas.

Namuose Ženevjeva bijojo prisipažinti, kad neteko darbo. Pasakyti tikrąją atleidimo priežastį, papasakoti apie Kanabero kėslus ji nedrįso. Švelnaus tėvo akyse išvysti priekaištą, klausytis nepakankamu stropumu ir darbštumu kaltinamo motinos verksmo merginai atrodė žiaurus ir neužtarnautas pažeminimas. Nevakarieniavusi ji išėjo į gatvę ir patraukė prie miesto užkardos.

„Šviesus šatenas“, – kartojo sau Katerina ir, nuleidusi medinį šaukštą, apžiūrinėjo prie bendro dubens palinkusias vyrų galvas.

Visi Buvri darbininkai, išskyrus vokietį, buvo tamsiaplaukiai. Senosios audėjos akys įsisiurbė į dulsvus Stoko plaukus.

„Jeigu ir ne šatenas, tai bent jau šviesus“, – nusprendė Katerina ir, sulaukusi, kol darbininkai vėl stos prie staklių, priėjo prie jo.

– Štai ką, vaikine,– pasakė ji šiurkStokai,– kodėl tyli ir verkia Ženevjeva?

Keistas sutapimas. Kaip tik apie tai galvojo ir Stokas.

– Kodėl? – paklausė jis, plačiai prasižiojęs ir išplėtęs akis. Tikrai, dėl ko mergaitė verkia?

Katerina ir Stokas nustebę žiūrėjo vienas į kitą.

– Ne šatenas, – nusivylusi pratarė dirbtuvės savininko žmona ir nuėjo prie savo staklių.

Tačiau Johanas nenurimo, – nulikęs išėjo iš namų ir pasuko miesto užkardos link–ton pusėn, kur dingo Ženevjeva.

Jis skubėjo ir nesidairė, kaip buvo pratęs, j mažus, vos apšviestus langus, pro kuriuos buvo vienas ir tas pats vaizdas: keletas galvų, palinkusių prie verpstų. Iš namų sklido monotoniškas staklių gaudesys – tarytum išilgai gatvės stovėtų aviliai.

Pro iškapstytus, tuščius daržus šlapiu takučiu mažoji darbininkė ėjo gilaus rusvo Ronos intako link. Lapkričio vakaras buvo pilkas, šaltas. Tamsoje Ženevjevai vaidenosi balsai ir šešėliai. Baimė dar labiau aštrino jos neviltį.

– Šventoji mergele, kuo aš nusidėjau? – šnabždėjo mergina, tiesdama rankas į dangų, į tamsą.

Krintančių lapų šnarėjimas jai priminė pono Kanabero kikenimą.

– Aš pavargau, aš taip pavargau, – verkė mergina.

Ji apmetė išgyventus metus, ieškodama nors vieno džiaugsmingo atsiminimo, kuris padėtų jai gyventi. Kai Ženevjevai sukako aštuoneri metai, motina ėmė ją mokyti audėjos amato. Vienuolikos metų mergaičiukė pradėjo dirbti Ronos krantinėje pas tėvo svainį Dandjė. Nuo to laiko praėjo penkeri metai kaip viena diena. Būta džiaugsmų: eglutė be žaisliukų, kapinių lankymas su motina rudenišką vėlinių dieną ir skrynia su kraičiu, į kurią buvo dedamos viltys.

– Nenoriu tekėti! – su siaubu šūktelėjo Ženevjeva, įsivaiz-davusi liemenę skečiantį Kanabero pilvą ir tai, kaip jis stiebiasi ant pirštų galų, norėdamas pasiekti dirbtuvės palangę ir sulenktu pirštu pakutenti darbininkę.

Ji prisiminė kuprotą vienuolę, kuri vadino save „Kristaus sužadėtine“.

Ženevjeva stovėjo ant neaukšto skardžio. Apačioje vos girdimai čiurleno upė.

Stokas merginą rado ant kranto visai nusilpusią nuo ašarų ir baimės. Netekusi jėgų, ji gulėjo nejudėdama. Vokietis ją švelniai pakėlė, pasisodino ant kelių ir dideliu švelniu delnu atsargiai ėmė trinti sužvarbusias kojas.

Ženevjeva droviai paglostė šiurkščius ežiuku styrančius ne-laukto guodėjo plaukus ir rūpestingai nuėmė keletą verpalo siūlų nuo tūbinės liemenės, kurią audėjas vilkėjo ant marškinių.

Jie sėdėjo ant smėlio, prisiglaudę vienas prie kito, pamiršę laiką, nejausdami nei upės drėgmės, nei šalčio.

Staiga kankinantis pavydus įtarimas persmelkė Johaną, jis pasidarė šiurkštus.

– Ei, tu, višta! O gal ašaromis tikiesi nuplauti nuodėmėlę, gal susipainiojai su kokiu povu, šliundra?

Stokas pasilenkė prie Zenevjevos ir, sunkiai alsuodamas, ėmė kamantinėti, nepastebėdamas isteriško merginos virpulio ir dejonių.

– Nedrįsk šlaistytis, tu… tu!

Stokas staiga pajuto, kaip jo pakeleivė glemba. Gilus alpulys išgelbėjo Ženevjevą.

Vokietis ant rankų parnešė ją į tėvų namus.

Katerina pasitiko juos ant slenksčio ir, netardama nė žodžio, iš nevilties skėlė Stokui antausį.

– Niekšas!–suriko ji, ruošdamasi išplėšti jam kuokštą rudų plaukų ir skelti naują antausį.– Tai tu, purvinas valkata!.. Ačiū dievui, mieste neramu, ir tėvas išėjo, jis jums abiem parodytų, kaip valkiotis naktimis.

– Nutilk, motin,– tyliai pertraukė Ženevjevą, – mudu su Stoku susižadėjome.

Katerina sutrikusi nuleido ranką.

– Vargšai vaikai, – pravirko ji.

Sunkią sceną nutraukė Andrė, išnirdamas iš už kampo ir tuoj vėl dingdamas.

Raudonas naujos aušros atšvaitas slinko nemiegančiais Krua Ruso priemiesčio namais.

14

– Išdavystė, broliai! Mus išdavė! Miestą pasiekė trys eskadronai dragūnų. Fabrikantai atsisako vykdyti spalio 25-osios susitarimą. Mes kantriai laukėme daugiau nei tris savaites, už savo darbą gavome užmokestį, kurio neužtenka pragyventi. O prakeiktieji negociantai ne tik pasijuokė iš savo pačių pasirašytų tarifų, jie iškvietė kariuomenę, Liono darbininkams jie ruošia Baltramiejaus naktį[13]. Broliai, mes negalime nusileisti! Siūlau nutraukti darbą ir eiti į miestą reikalauti, kad būtų laikomasi nustatyto tarifo. Tačiau būkime organizuoti. Laikykimės ramiai. Turime parodyti, kad darbininkai gerbia įstatymus ir, nepaisydami provokacijos, nenori kraujo liejimo. Mūsų reikalavimas ir mūsų šūkis: „Gyventi dirbant arba mirti kovojant“, – kalbėjo darbininkai, vienas po kito lipdami ant vežimo, atstojančio jiems tribūną.

Ištryptoje pievoje – daugiatūkstantinės minios prisigrūdusioje Krua Ruso priemiesčio aikštėje – viešpatavo visiška tvarka.

Nutarę nutraukti darbą rytojaus rytą ir demonstratyviai traukti į Liono centrą, darbininkai sudainavo „Marselietę“ ir išsiskirstė namo.

15

Prefekto pavestas Zeromas iki vakaro išbuvo Krua Ruse. Namo grįžo su glėbiu artimiausioje ateityje nieko gero nežadančių žinių ir stebėjimų.

Savo jautria uosle senasis korsikietis jautė artėjantį sukilimą ir gaižų neišvengiamo kraujo liejimo kvapą.

Buvjė išklausė Zeromą, nė neslėpdamas jaudinimosi.

„Prancūzija kunkuliuoja kaip vulkanas,– mąstė baronas,– Vandėjoje legitimistai sėkmingai kelia valstiečius, Lione visokie Brošė ir Rogė mėto deglus į parako sandėlius. Aš nenoriu matyti tų laukinių iš meškos urvų – mūsų valstiečių ir anaiptol nesimpatizuoju puslaukiniams darbininkams, kurie, nepaisant visų fabrikantų gudrybių, vis dar raumeningi ir prieš numirdami dar gali žudyti. Tačiau aš niekinu ir ponus generolus Rogė.“

– Jei durtuvas ar pistoletas galėtų mąstyti,– liovęsis samprotauti, kreipėsi į tarną Buvjė,– jis darytų lygiai taip pat, kaip daro medinė generolo galva… Šaunus Napoleono skerdikas, gyvendamas tarp laisvės idėjas gal kiek pervertinančių žmonių, mano esąs Bulonės stovykloje. Deja, visame Lione tik aš ir galbūt tu, Zeromai, suprantame, kokioje sudėtingoje epochoje gyvename. Tikiuosi, ir karalius tai supranta.

Tačiau Zeromas nebuvo linkęs aiškintis epochos prieštaravimų ir pasistengė priversti savo poną nuo plepėjimo pereiti prie veiklos.

– Jūsų šviesybe… – prabilo jis.

Buvjė Diumolaras pakėlė galvą ir sukluso,–per dvidešimt septynerius kartu išgyventus metus Zeromas jį taip pavadino tik tris kartus: pranešdamas apie Nepoleono karūnavimą, pralaimėjimą prie Vaterlo ir liepos revoliucijos pergalę. Visi šie įvykiai sukrėtė korsikiečiui širdį.

– Jūsų šviesybe, – pakartojo Zeromas,– jeigu aš būčiau darbininkas, sukilimo neatidėčiau iki kito ryto ir neleisčiau priešui organizuotis. Ar jūsų šviesybei žinoma, kad Rogė šiandien pats lankė kariuomenę? Pirmas Nacionalinės gvardijos legionas, sudarytas daugiausia iš fabrikantų sūnelių, pagal generolo planą naktį užims visus penkerius vartus, per kuriuos eina keliai iš Krua Ruso į Lioną, Rytoj rytą į miestą taikiai einantys darbininkai bus pasitikti karteče. Pasilies nekaltas kraujas. Jūsų šviesybė sakė, kad darbininkų reikalavimai teisingi, ir jie elgiasi kaip susipratę piliečiai, kaip džentelmenai. Nejaugi jūsų šviesybė nepadarys visko, kas įmanoma, kad neįvyktų nepataisomi dalykai? Maldauju jūsų šviesybę būti ryžtingu ir jau šiandien karaliaus ir konstitucijos vardu imtis priemonių.

Žeromo patosas ir suraukti antakiai Buvjė nepatiko. Baronas nužvelgė jaukų, visą kilimais užtiestą kambarį, linksmą ryškų židinį, volterišką krėslą, kuriame sėdėjo jisai su savo vatiniu gėlėtu alyvų spalvos chalatu, tymu trauktą „Paskalio minčių[14]“ tomelį ir žiovaudamas ištarė:

– Naivu, mano drauge. Tu pamiršti, kad aš ir taip peržengiau karaliaus ir pono Kazimiero Perjė įgaliojimus, kai ėmiausi atsakomybės už šitą nelemtą tarifą. Ar tik nesiūlai man naktį kaip patrakusiam Don Kichotui traukti su tavim, mano Sanča Pansa, nuo miesto vartų pašalinti sargybinių? Tai – ne departamento prefekto reikalas. Aš padariau viską, ką galėjau, ir nusiplaunu rankas. Korsikiečiai – lakios fantazijos tauta, o tai kitados turėjo pragaištingos įtakos Prancūzijos reikalams. Aš visada mokiau tave jaustis kaip dera lordui, o ne batsiuviui, tačiau jau liepos dienomis supratau esąs bejėgis. Lordai flegmatiški, Žeromai, flegmatiški ir svarbiausia abejingi prasčiokų likimams. Eik miegoti, seni!

Tolumoje bokšto laikrodis išmušė dvyliktą.

– Pradedame lapkričio dvidešimt pirmąją,– nuplėšdamas ant židinio kalendoriaus lapelį, pasakė Buvjė.

16

Trumpam nulikdamas nuo darbo, daugiausia naktimis, Johanas su niūriai virpčiojančia žvake išeidavo į priemenę ir skaitydavo. Kaip nusakyti, ką jaučia žmogus, pirmąkart įminęs rašto mįslę! Stokas skaitė skiemenimis, užtat įdėtos pastangos ir įveiktas sunkumas leido įsigilinti į kiekvieno perprasto žodžio esmę, atspalvį, visam laikui įsiminti tekstą. Knyga darbininkui buvo šachta, kur jis jaudindamasis su mirksinčiu žibintu leidosi pirmą kartą.

Atsisėdęs prie audimo staklių Krua Ruso priemiestyje, Johanas tebekeliavo po naujų idėjų pasaulį. Jis perskaitė visas

Žano knygas. Vieną lapkričio naktį Stokas ėmėsi studijuoti Sen Simono[15] ir jo mokinių mokslą.

Pirmosios vieno skyriaus eilutės prikaustė vokiečio dėmesį.

– „Žmogaus išnaudojimas, – skaitė Stokas, – tai žmogiškųjų santykių būvis praeityje. Žmogaus draugavimas su kitu žmogumi eksploatuojant gamtą – tai ateities vaizdas.

Per šeimą; kastą, miestą, tautą žmogaus prigimtis siekia pasaulinės asociacijos. Tai ne svajonė, o griežtai mokslinė įžvalga…“

„Esama, – skaitė jis toliau,– didžiulio skirtumo tarp skirtingų klasių padėties dabarties laikais ir tos padėties, kokia praeityje buvo tarp ponų ir vergų, patricijų ir plebėjų, senjorų ir baudžiauninkų. Iš pirmo žvilgsnio net atrodo, kad jų negalima lyginti, tačiau šeimininko santykis su samdomu darbininku tėra nauja vergovės apraiška. Darbininkas nėra tiesioginė šeimininko nuosavybė, bet argi proletaras lemia savo padėtį? Ne, priverstas visą laiką pasikliauti tik vakarykščiu uždarbiu, kad pramistų šiandien, jis, bijodamas numirti, turi sutikti su bet kokiomis sąlygomis.

Darbininkas išnaudojamas materialiai, protiškai, moraliai, kaip kadaise kad buvo išnaudojamas vergas.“

Vėjo gūsis pravėrė lango sąvarą ir užpūtė žvakę. Iš nekantrumo virpančiomis rankomis audėjas įskėlė žiežirbą ir nuo jos užsidegė šviesą.

„Jo padėtis dar pablogėja, – skaitė toliau Stokas,– jeigu jam šauna į galvą neprotinga mintis, kad likimas ir jam skyrė tokią pat laimę, kokią turi turtingasis, tai yra jei jis išsirenka gyvenimo draugę ir sukuria šeimą. Nuolat slegiamas skurdo, proletaras neturi laiko ir jėgų ugdyti savo protinius sugebėjimus ir moralinius polinkius. Ar jis iš viso gali to siekti? Ir kas jam suteiks lėšų tai įgyvendinti? Kas padarys, kad mokslas būtų jam prieinamas? Kas panorės išgirsti jo širdies išliejimą? Niekam jis nerūpi, pasigailėtinas fizinis gyvenimas daro jį storžievį.“

„Kas tu, kur tavo namai, Johanai? Vargas išvijo tave klajoti po pasaulį“, – pasakė pats sau.

Jis arčiau prisitraukė žvakę.

„Mes turime numatyti, jog kai kurie asmenys mūsų sistemą painios su sistema, žinoma bendros nuosavybės vardu.

Tarp mūsų ir jų nėra nieko bendra. Ateities socialinėje organizacijoje, – sakome mes, – kiekvienas turi užimti vietą pagal savo sugebėjimus ir gauti atlyginimą pagal savo darbus; tai pakankamas paskirstymo nelygybės pagrindas. Bendros nuosavybės sistemoj, priešingai, visos dalys lygios…“

Stokas atidėjo knygą į šalį.

Apie bendrą nuosavybę, apie komunizmą jam pasakojo Žanas, dėstydamas Grakcho Babefo[16] mintis.

Stokas nutarė paklausinėti jį dar kartą.

Mintimis jis grįžo į tėvynę. Ten jam niekada nėra pakliuvę tokių knygų.

Išdidi viltis privertė audėją atsistoti.

– Vokietijoje, – šnibždėjo jis, – žinios pravers. Vargas išvijo mane klajoti po pasaulį, tačiau jis daug ko išmokė. Prie Reino krantų Stokas grįš naujas žmogus.

17

Pirmas Nacionalinės gvardijos susirėmimas su darbininkais įvyko prie Grand Koto auštant. Stokas ėjo su Buvri ir dviem tūkstančiais kitų Krua Ruso gyventojų. Visi jie buvo beginkliai. Prie miesto vartų juos pasitiko ginkluoti nacionaliniai gvardiečiai.

– Leiskite praeiti! – sustodami sušuko darbininkai.

– Grįžkite atgal! – pasigirdo atsakymas.

Amalu sužaibavo apnuoginti kardai, reikšmingai akis išpūtė šautuvų vamzdžių kiaurymės.

– Broliai, į priekį! – laidydamas silpną gerklę, sukomandavo Andrė ir, išbėgęs iš minios, pirmas puolė į siaurą vartų angą.

Nuaidėjo salvė. Andrė parkrito. Kraujas paplūdo iš žaizdų ir nusruveno pilka rudenio žeme.

Akimirksniui siaubas sukaustė puolančiųjų minią, tačiau tik akimirksniui.

– Į priekį, broliai! – atsakė šimtai balsų, ir žmonės glaudžiomis gretomis pajudėjo į priešą.

Neturėdami ginklų, darbininkai kareivius mėtė akmenimis, čia pat išluptais iš grindinio, mušė kumščiais, lazdomis.

Žuvusieji ir sužeistieji griuvo draugams po kojų.

Iš priešo kūnų Stokas padarė barikadą. Žuvusiųjų ginklus Buvri padavinėjo kovojantiems darbininkams.

Padėti iš priemiesčio subėgo vaikai ir moterys. Aikštėje jie Išlaužė ginklininko krautuvę ir nešė tėvams, vyrams ir broliams šovinius, pistoletus, šautuvus, peilius, kardus ir špagas. Pagaliau persvarą įgijo miestą siaučiantieji. Nacionalinės gvardijos legionas palengva ėmė trauktis.

Su šūkiais „Gyventi dirbant arba mirti kovojanti“ darbininkai įsiveržė į Lioną.

Liūdnos šio ryto patirties pamokyti, jie tuoj pat šoko laužti grindinį, griauti sargšulius ir žibintų stulpus, versti sutiktus furgonus, iš visur vilkti rąstus, lentas, čiužinius, spintas ir stalus ir statyti barikadas.

Svarbiuose strateginiuose punktuose darbininkai tuštino gyvenamuosius namus ir, ruošdamiesi žūtbūtinai gintis, organizavo pasalas ant stogų, namų languose statė iš gvardiečių atimtas patrankas.

Miesto centrą ir pakraščius supo gvardija ir reguliariosios kariuomenės batalionai. Darbininkai laukė paspirties iš fabrikų priemiesčių, o šiems kelią pas draugus teko skintis ginklu. Ženevjeva ir jos draugės paskubom siuvo juodas vėliavas. Ant vėliavų buvo tas pats nuo lūpų tą dieną nenueinantis šūkis.

Katerina Buvri virė srėbalą ir raikė duoną. Visi priemiesčio vaikai – nuo septynerių aštuonerių metų – padėjo pulti miestą. Jie nepavargdami nešiojo šovinius, palaikė ryšį tarp atskirų darbininkų kariuomenės grupių, prasiskverbdavo į visus miesto kampus pasižvalgyti, atnešdavo vyresniems maisto, padėdavo sužeistiesiems.

Šūvių pažadintas, Buvjė iššoko iš lovos ir paskambino. Žeromas nesirodė. Baronas prisiminė liepos revoliuciją: tada, kaip ir šiandien, tarno nebuvo.

Po pusvalandžio prefektas įėjo į kariuomenės vado štabą. Jį pasitiko adjutantas Diuvalis, sidabrine dilde valydamasis ilgus rausvus nagus.

– Man labai gaila, kad baroną šiandien pažadino ginklų serenada,– familiariai pasakė adjutantas ir, sutarškėjęs pentinais, išėjo į priebutį.

Šauniai raitydamas ūsą, pasirodė generolas Rogė. Tikėdamasis gauti ordinų ir vyriausybės padėką, jis buvo puikiausios nuotaikos.

– Girdite, mano drauge, prie ko privedė jūsų liberali mąstysena? – Tolumoje aidėjo stiprėjantis patrankų gausmas.– Ir vis dėlto viskas eina kuo puikiausiai. Pareikalavau iš Paryžiaus pastiprinimo. Žinoma, tai dar ne. karas. Taip sakant – surogatas. Tačiau naktį bus linksmiau. Krua Rusą mes puolame iš užnugario. Mat, kaip sumanyta?

– Aš reikalauju,– pertarė Buvjė Diumolaras,– tuoj pat nutraukti skerdynes ir garantuoju iš darbininkų pusės ramybę. Jūs atsakysite už kariuomenę. Įsakykite tuoj pat nutraukti šaudymą. Šiandien pat nuvažiuosiu į Krua Rusą pas sukilėlius ir susitarsiu dėl taikos.

– Pone prefekte, miestas apsuptas, ir valdžia jame priklauso kariuomenei.

– Pone vade, aš nepašalintas iš pareigų ir reikalauju nutraukti jūsų pradėtą pilietinį karą.

– Prašom, aš dar kartą pasirengęs iniciatyvą perduoti jums į rankas. Tačiau atsiminkite, kad dėl piliečių ramybės aš nesu abejingas. Tegu mus teis karalius. Aš sustabdysiu puolimą. Tai bus paskutinis kartas. Važiuokite pas sukilėlius. Jus palydės generolas Ordonė.

18

Sukilimo dienos rytą Žanas Buvri atsikėlė nuo čiužinio ant aukšto ir, drebėdamas iš šalčio, nusileido į dirbtuvę. Ten buvo tuščia.

Žanas išėjo į gatvę. Link vartų, kur vyko darbininkų žudynės, bėgo susirūpinusios moterys ir įsiaudrinę vaikai. Gaudė varpas. Išgirdęs šautuvų salvę, Žanas atsitiesė. Mirštantysis staiga pasikeitė: jis tarsi pajuto, suvokė, kiek jėgų dar yra jo ligos graužiamame kūne. Kaip invalidas Žanas dar galėjo gyventi mėnesį kitą, o, išsiliedamas per dvi tris dienas, galėjo pasimėgauti paskutiniu gyvenimo blyksniu. Galinga valios pastanga įveikęs silpnumą ir galvos svaigimą, ligonis nuėjo į šūvių pusę.

Pakeliui apmąstė tolesnės kovos planą, prisimindamas liepos revoliucijos pamokas ir ilgus pokalbius su kiekvienam, kas jį pažinojo, pasitikėjimą įkvepiančiu Buonaročiu. Mikelandželo palikuonis, pragyvenimą užsidirbantis muzikos pamokomis, visą savo gyvenimą paskyrė revoliucijos kovai. Senasis revoliucijos patriarchas svajojo apie tautų bendriją, kuri įtvirtins lygybę Visame pasaulyje ir įves tokią socialinę tvarką, kurią skelbė Babefas.

Kaip ir jo mokytojas, Žanas laikė save komunistu.

Artėdamas prie aikštės, kur vyko kova, girdėdamas kovotojų šūksnius, audėjas matė ne Krua Rusą, ne Lioną, o visą sukilimo apimtą Prancūziją.

„Reikia palaikyti šią mažą liepsnelę, kol ji persimes toliau, ir jei nepavyks padegti visų Europos sostų, tegul sudegs nors šviežius liepos dienų daigus užgožusi velėna“, – mąstė jaunasis Buvri.

Jis sustojo prie sugriautos, tuščios ginklininko krautuvės ir |ėjo vidun. Išrausęs sulaužytas dėžes, spintas, prekystalius, jis terado tik surūdijusią seną ietį. Nusilpusia ranka vos patempdamas ginklą, Žanas prisijungė prie darbininkų minios, bėgančios padėti draugams.

19

Mieste dėl apsiausties parduotuvės buvo uždarytos. Dėdulės Dajaro knygynėlis Belkuro aikštėje irgi atrodė tuščias.

Už medinių fasado langinių lempos nešvietė. Tačiau žinantys, nepaisydami, kad tamsu ir uždarytos durys, ėjo pro vartus ir per purviną, vežimais ir dėžėmis užverstą kiemą patekdavo j bukinisto kontorą. Ten, tarp knygų lentynų, buvo triukšminga, prirūkyta ir šviesu. Pats dėdulė Dajaras juodu apsiaustu ir aksomine kepuraite sėdėjo prie savo aukšto rašomojo stalo tarp dviejų sidabrinių kandeliabrų, kuriuose degė žvakės.

Visi laukė, kol ateis Fransua, kad galėtų pradėti Liono sensimonistų bendrijos skubų susirinkimą. Reikėjo nusakyti savo požiūrį į įvykius.

– Aš nujaučiau, kad tas prakeiktas tarifas prives prie kraujo liejimo, ir ką galėdamas įspėjau,– susikrimtęs, linguodamas kepurėta plika galva, kalbėjo knygynėlio savininkas.

Kadangi Fransua ir Pfeiferio vis nebuvo, Korearas pasiūlė iš tiesos šaltinio pasisemti išminties, kartojant vienus kitus Anrio Šen Simono mokymo pagrindus; bendrija entuziastingai pritarė.

– Prisiminsime beveik prieš septynetą metų mus amžinai palikusio savo didžiojo mokytojo mintis, – graudžiu balsu prabilo Korearas, prie aukšto rašomojo stalo pakeitęs Dajarą. – Jo tikslas, – tęsė jis, – buvo pakeisti žmonių jausmų, idėjų, interesų sistemą. Jo mokymas siekia pataisyti pasaulį ir padaryti jį laimingą, dėl to neapverčiant visuomenės aukštyn kojomis. Su žodžiu „perversmas“ visada siejasi akla ir šiurkšti jėga, kurios tikslas ir rezultatas – griauti, o mes tikime įkalbinėjimu, įtikinėjimu. Eidami mūsų didžiojo tėvo pėdomis, mes kuriame, o ne griauname; ar mes keliame spekuliatyvinę ar materialinę idėją? Šen Simonas siekė tvarkos, harmonijos, kūrybos. Jis netroško revoliucijos, jis atėjo numatyti ir mokyti reorganizavimo, evoliucijos, jis skleidė pasauliui naują auklėjimą ir – per jį – visišką atgimimą. Mes norime to, ko norėjo mūsų tėvas ir mokytojas.

– Mes norime to, ko norėjo mūsų tėvas ir mokytojas,– choru pakartojo „bažnyčios“ nariai.

– Taigi, kai Šen Simonas teigė, jog dabartinė nuosavybės organizacija savo vietą turi užleisti visiškai naujai, jis norėjo pasakyti, kad perėjimas iš vienos į kitą neturi būti staigus ir priverstinis, o laipsniškas ir taikus, apgalvotas ir parengtas bendrai veikiant vaizduotei ir įrodymams, entuziazmui ir protavimui. Laimę žmonijai suteiks taikūs žmonės.

– Laimę žmonijai suteiks taikūs žmonės,–tęsiamai, kaip psalmę, kartojo visi dalyvaujantys.

Išblaškydamas pamaldžią nuotaiką, į kontorą įsiveržė Pieiferis.

Visi puolė jį klausinėti.

– Štai, – pasakė jis, atsisėdęs ant krūvos dulkėtų foliantų Ir rodydamas krauju išteptą rankogalį,– štai kas pasako daugiau negu žodžiai! Iki sutemų mes su Fransua tvarstėme sukilėliams žaizdas. Man teko nemažai pavargti su senojo Buvri sūnumi. Vargšas, vos gyvas nuo džiovos, sužeistas į petį.

– Tai pašėlęs babefininkas,– įsiterpė Korearas.

– Šiandien man pasitaikė vienas jo vienmintis,– tęsė Pfel- feris pagyvėjęs.– Vos pradėjau įtikinėti, kad sukilimas – beprasmybė, tuoj buvau apipiltas žodžių kruša: „Buržujai,– rėkė jis man, pamiršęs mūšyje sulaužytą šonkaulį,– liepos dienomis panaudojo mus savo interesams, bet dabar gana! Dabar mes darome revoliuciją liaudžiai!“

– Karlistų ar jakobinų primokytas ir dėl jų miršta, – pridūrė bukinistas Dajaras, slėpdamasis tamsiuose savo cigaro dūmuose.

– Jūs atspėjote, kaip tik taip aš atsakiau vaikinui, – pridūrė Pfeiferis. – Bet audėjas išplūdo mane aiškindamas: „Nusispjaut ant karlistų! Mes patys žinom, ko norim“. Jis, tarp kitko, vienišas, kaip Žanas Buvri. Darbininkai nori duonos ir svarbiausia tarifo. Jie nepastebi prarajos, į kurią krenta.

Sensimonistai manė, kad tarifas negali būti pritaikytas, ir jiems išeitis iš susidariusių sunkumų – įvairios laikinos priemonės.

Sukilimo išvakarėse bendrijos delegatai aplankė Brošė, įtikinėdami rūpintis Paryžiuje, kad būtų sukurtos kreditų įstaigos, kurios palengvintų fabrikantų padėtį ir leistų jiems pakriti darbo užmokestį. Jie taip pat norėjo, kad būtų sumažinti mokesčiai už maisto produktus.

Fransua, skirtingai negu Pfeiferis, buvo išblyškęs, liesas ir paniuręs. Į Dajaro krautuvę jis įėjo tyliai, niekieno nepastebėtas, nusivilko apsiaustą, nusiėmė plačiabrylę skrybėlę, padėjo juos ant palangės, prieš tai nosine nubraukęs nuo jos dulkes. Fransua veidas buvo siauras, kaulėtas, su didele kreiva nosim, teikiančia jam panašumo į mokytoją, patį Šen Simoną.

Fransua nesikišo į pokalbį, o kai visi nutilo, pasisveikino tik linktelėdamas galvą, o kalbėti pradėjo tyliai, tarsi balsu galvodamas. Jo balsas laipsniškai stiprėjo, iš akių nyko glebus nejudrumas, žodžiai darėsi aiškūs, intonacijos – įsimenančios. Jis, kaip patyręs oratorius, klausytojus užkariaudavo ne iš karto, nesibaimino, kad iš pradžių juo šiek tiek nusivils. Tuo absoliutesnė buvo galutinė pergalė.

Bendrijai Fransua turėjo didelę įtaką, ir jo kalbos buvo suprantamos kaip nurodymas.

– Šiandien mums ne vieta nei tarp buržujų, nei tarp darbininkų, – sensimonistų vadas prabilo beveik šnibždomis, abejingai, kaip apie savaime suprantamą ir aiškų dalyką. – Mūsų vieta – tarp vienų ir kitų,– oratoriaus balsas sustiprėjo.– Svarbiausia – užkirsti kelią prievartai. Turtingosios klasės negalės ilgai priešintis kilniam ir ramiam prašymui. Netrukus jos supras, jog paaukoti šiokią tokią naudą jiems kaip švenčiausią pareigą nurodo religija, humanizmas ir politika, ir jos kaip dosnią kompensaciją galbūt gaus labdarybę ir karštą masių dėkingumą. Tačiau spaudimui ir grasinimams turtingieji priešinsis, o darbininkai, netgi laimėję, bus bejėgiai tvarkyti savo likimą. Proletarams būtina suprasti, jog visas blogis – tai konkurencija. Būtent konkurencija vertė sumažinti darbo užmokestį. Kita vertus, sensimonistai turi pasakyti buržuazijai, kurios pergalė Lione netoli, kad rūstis – blogiausia nuo liaudies atsiskyrimo priemonė. Fabrikantai turi padėti atpiginti duoną.

Prieš išsiskirstydami susirinkusieji pasiūlė Pfeiferiui ir Fransua vykti į sukilėlių štabą ir pamėginti paveikti darbininkus dėl tolesnio jų elgesio. Fransua pasisiūlė pakalbėti taip pat su Rogė.

Darbininkų štabe buvo prirūkyta ir ankšta. Kampuose gulėjo amunicijos, drobės gabalų, ginklų. Ant taburečių, palangių, stalų sėdėjo žmonės.

Gretimai, nedidelėje kamaraitėje, prie ištiesto miesto ir priemiesčių plano sėdėjo Lokombas, netoliese ant šovinių dėžės Žanas Buvri rašė atsišaukimą.

– O, taikdariai! – pasakė Lokombas.

Fransua nusiėmė kepurę ir neskubiai ir oriai prabilo:

– Mes, pačios gausiausios neturtingųjų klasės interesų reiškėjai, labai susisieloję dėl liūdno įvykio ir norėtume įkvėpti darbininkams tvarkos, taikos ir sutarimo ja’usmus.

– Gerai,– burbtelėjo Lokombas,– ateikite, kai pasibaigs sukilimas.

– Palauk, broli, – įsiterpė Pfeiferis, žvitrus, neaukštas vyriškis rudais bakenbardais ant rausvų skruostų,– šiandien aš ploviau tavo žaizdą, ir tu pavadinai mane bičiuliu. Patikėk, mes suprantame jūsų tikslus! Kaip įrodymą malonėk perskaityti pranešimą, kurį aš parašiau Paryžiaus bendrijai.

Pfeiferis išsitraukė keturlinkai sulankstytą popierių ir ištiesė Lokombui.

– „Tėve, darbininkai nugalėjo, – perskaitė sukilėlių vadas. – Jie kovojo neįtikėtinai drąsiai, niekas negali apsakyti jų įniršio kovojant. Mes labai klaidingai įsivaizdavome tuos žmones, manydami, kad jiems trūksta energijos; tada mes dar nebuvome patyrę, kas per žmogus, kuris kovoja dėl duonos.“

Lokombas šaltai paklausė:

– O ką jūs žinote apie darbininkus dabar?

– Mes – taikos apaštalai, mes tarpininkai tarp klasių, mes – bet kokios prievartos priešai, mes…

Tęsinio Buvri ir Lokombas nebegirdėjo. Žvalgai atnešė nerimastingų žinių apie prasidėjusį reguliariųjų kariuomenės dalių judėjimą.

Sensimonistai, nieko nelaimėję, išėjo iš štabo.

20

Henrieta Brošė Žoržo Diuvalio laiškelį gavo jau sėdėdama karietoje. Kol vežėjas ir liokajus rišo dėžes ir krepšius, ji suspėjo jį perskaityti.

„Mano svajone! – rašė kariuomenės vado adjutantas.– Likimas mums palankus. Tavo tėvas atiduos man tave kaip trofėjų, kaip karo vado grobį. Nebijok, mano gėlele, aš, jeigu prireiks, dėl tavęs, dėl tavo laimės atiduosiu visą savo gyvenimą. Generolas Rogė leido man vadovauti atvykusiam dragūnų

pulkui. Gaila, kad nepamatysi savo Žoržo mūšio įkarštyje. Vardan tavęs aš būsiu negailestingas. Lik sveika, mano saulės spindulėli!

Žoržas Diuvalis, vadas.“

Henrieta pabučiavo parašą ir paslėpė laiškelį prie krūtinės. Nusiėmė nuo rankos apyrankę ir kartu su iš anksto paruoštu laišku padavė kambarinei, kad perduotų Diuvaliui.

„Būk drąsus, būk žiaurus, kaip Aleksandras Didysis. Aš regiu tave ant žirgo. Tavo munduras apšlakstytas nekenčiamų priešų krauju. Tu puikus kaip graikų dievas. Bučiuoju tau rankas, mano išgelbėtojau.“

– Nedelskite,–tuo tarpu persisvėręs pro langą, rėkė Brošė, – nes karieta nespės ištrūkti iš miesto. Poli, važiuok Šen Žiusto link, aplenkdamas Krua Rusą. Žiūrėkite, stebėkite viską, ponia Brius! Ypač nesileiskite kariškių. Jūs atsakote už mano dukterį prieš mane ir dievą,– kreipėsi jis į guvernantę, kvadratinę senutę didžiuliu megztu gobtuvu.

Pagaliau karieta pajudėjo. Brošė užtrenkė langą. Livrėjuotas liokajus dingo už paauksuotų durų.

21

Temo. Centro gatvės buvo tuščios. Tą dieną žibintininkas neuždegė blausių gatvės lempų. Kanonada nutilo, kaip to reikalavo Liono prefektas. Kai kur pasirodydavo karinės dalys žygio apranga.

Vežėjas rinkosi siauresnes ir tuštesnes gatves. Pro lėtai važiuojantį vežimaitį prašvilpė du raiteliai: Liono prefektas ir generolas Ordonė. Iš paskos juos lydėjo nedidelis Nacionalinės gvardijos būrys. Ant smaigo, pritvirtinto prie generolo arklio balno, plaikstėsi švari balta vėliava. Buvjė jojo tylėdamas, su nepasitikėjimu dairydamasis į tamsius namus.

Viename posūkyje raitelius pasitiko užtaisomų šautuvų traškėjimas ir garsus:

– Kas joja?

– Buvjė Diumolaras, Ronos departamento prefektas, – pasigirdo atsakymas.

Tą pačią minutę iš ginkluotos minios atsiskyrė žmogus su žibintu. Priėjęs prie arklio, jis apšvietė prefekto veidą ir pažino jį.

„Ar seniai jie sveikindavo mane, o dabar tykoja kaip priešo!“ – mąstė Buvjė, pro nebylią minią per vartus jodamas į Krua Rusą.

Tamsoje mūšio pėdsakų nebuvo matyt. Prie miesto sienos prigludusi aikštė priminė karo stovyklą. Žibintų, fakelų ir laužų šviesa atvykusiems leido įžiūrėti ant žemės, vežimų sėdinčių žmonių grupes; žmonių, valančių šautuvus ir senas ietis.

Visos į aikštę įeinančios gatvės buvo užbarikaduotos. Vienur kitur stovėjo sužeistiesiems skirtos palapinės. Prie šulinio merginos skalbė tvarstyti tinkamus skudurus. Buvo girdėti negarsiai kalbant ir dainuojant. Namai aplink aikštę atrodė negyvi ir baisūs.

– Vis dėlto kokia tvarka! – nustebęs sumurmėjo generolas Ordonė.

Parlamentarų atvykimas sukėlė didelį pagyvėjimą. Šimtai žmonių apsupo Buvjė Diumolaro arklį. Merginos prie šulinio šluostėsi rankas į prijuostes ir, stengdamosi išgirsti, ką pasakys atvykusieji, pasuko galvas. Aikštė akimirksniu suūžė ir atgijo.

– Tyliau, bičiuliai! – sukomandavo Buvri, lipdamas ant skaldos krūvos sulig arklių balnais.– Paklausykime pono prefekto, bet nepraraskime ir budrumo. Visi – į vietas, reikalauju laikytis tvarkos. Visiems nedalyvaujantiems valdžios pasiūlymą pranešime vėliau.

Tačiau Buvjė Diumolarui neleido kalbėti skambus vaiko balsas per visą aikštę:

– Mums padėti ateina iš Broto, Lia Gijotjero, Sen Žiusto.

Prefektas tuoj pat buvo užmirštas.

Jaunieji žvalgai atnešė gerų žinių: trys darbininkų priemiesčiai pakilo ir traukia į Krua Rusą. Aikštė suūžė, prajuko iš džiaugsmo. Tik po ketvirčio valandos darbininkai prisiminė Diumolarą, vienišą sėdintį ant savo balto žirgo greta generolo Ordonė, kuris, naudodamasis džiaugsminga sumaištimi, greitai braižė aikštės planą ir skaičiavo karines priešo pajėgas.

– Na, o dabar išklausysime poną Buvjė Diumolarą,– pakartojo Buvri, vėl užsiropšdamas ant gynybai paruoštos skaldos krūvos.

– Ponai, aš norėjau pasakyti jums,– pabrėždamas žodį „ponai“, pradėjo baronas,– kad pastiprinimo, apie kurį jums ką tik pranešė, nereikia. Mes visi norime taikos. Žinote, ką aš manau dėl visko, kas liečia jūsų padėtį ir ginčą su negociantais. Štai generolas Ordonė, karo vadovybės atstovas, atvyko čia apsvarstyti taikos sąlygų taip pat generolo Rogė vardu. Pažadu jums, kad…

Prefekto žodžius nustelbė patrankos salvė. Šaudė kažkur šalia Krua Ruso aikštės, iš užkardos pusės. Darbininkus apėmė neapsakomas sąmyšis.

– Mums užkalba dantis, kad apeitų iš užnugario. Prie ginklų!

– Išdavikai!

Minia siūbtelėjo prie delegatų ir nutraukė juos nuo arklių. Iš visų pusių grasė sugniaužti kumščiai. Negreitai vėl pakilęs ant kojų ir pamatęs gerokai aplamdytą, išsigandusį generolą Ordonė, Buvjė, vos tramdydamas įniršį, pasakė jam:

– Jūsų Rogė tikras niekšas.

– Tai jau teisybė,– girdėjęs prefekto pastabą, įsiterpė meistras Buvri. – Jums reikėjo būti įžvalgesniam, pone Diumolarai, ir išsiaiškinti, kokia padėtis, prieš pradedant įkalbinėti mus pasiduoti.

– Prie ginklų!

Nauja salvė sudrebino aikštę ir aplinkinius namus.

Darbininkų būriai puolė į gretimas gatves, kur sugulę dragūnai.

Mūšis, čia nurimdamas, čia vėl atgydamas, vyko iki vėlyvos nakties.

Stokas vedė savo būrį susijungti su Broto darbininkais. Prie Krua Ruso užkardos jam reikėjo prasiskverbti pro Nacionalinės gvardijos legiono rikiuotę. Rogė įsakymu reguliariosios kariuomenės rikiuotės batalionas buvo atšauktas į centrą ginti rotušės ir karo valdybos. Sužinojęs, kad prefektas paimtas į nelaisvę, karo vadas Rogė pasijuto esąs laikinas diktatorius. Žoržas Diuvalis jo įsakymu su dragūnų eskadronu patraukė į Broto.

Johanas su penkiasdešimčia ginkluotų darbininkų be vargo susidorojo su griovyje prie miesto užkardos įsitvirtinusiu priešu. Nacionaliniai gvardiečiai priešinosi neilgai: Rogė paskubomis surinkti amatininkai ir darbininkai mielai pasidavė ir čia pat prisijungė prie darbininkų kariuomenės.

Ženevjeva ėjo paskui Stoko būrį,– per petį persimetusi drobinį markitantės krepšį.

Tamsos slepiami, visiškai tylėdami ėjo padėti draugams Liono darbininkai. Jų kojos klimpo purioje daržų žemėje, vėjas šlamino naktį nematomą juodą vėliavą. Mieste buvo girdėti čia viena, čia kita salvė, tolumoje vienur kitur suliepsnodavo namai, ir danguje tvykstelėdavo padūmavusi pašvaistė.

– Vaikinai, pasiruošti – sukomandavo Stokas, pastebėjęs tolumoje, horizonte, kažką juodą, nerangų, panašų į buivolų bandą.

– Kelyje pasala.

Sutraškėjo užraktai, būrys pajudėjo glaudžia siena, pasilenkęs, įtemptai žvelgdamas j tamsą.

– Tpru, suk, suk į kairę! – pasiekė darbininkus balsai.– Neištrauksi rato, – purvynė, šimtas velnių!

Stokas ir jo vaikinai netikėtai apsupo karietą su spiegiančiomis joje poniomis. Šiek tiek pasiginčijus, Henrieta su sargyba buvo nusiųsta į miestą. Iškinkytus arklius paėmė būrys, žadėdamas grąžinti savininkei tuoj pat, kai bus pasirašyta taika.

Sukilusių priemiesčių darbininkai ginklavosi visą naktį. Paryčiui į Lioną atvyko valdžios iškviesta kariuomenė. Auštant šautuvų salvės vis dažniau nustelbdavo barikadas apšaudančių patrankų drioksėjimą. Gyventojams buvo pasiūlyta nesirodyti mūšio lauku virtusiose gatvėse ir nesiartinti prie langų: juk švilpčiojo kulkos paklydėlės.

Generolas grafas Rogė lankė pozicijas, du pirštus užsikišęs už milinės krašto, kaip tai darydavo Napoleonas.

Stoko būrys į Broto įsiveržė mūšio įkarštyje. Paskubomis apsitvėrė iš skrynių, pintinių, taburečių sukrautomis barikadomis, turgaus aikštėje darbininkai atsišaudė nuo puikiai ginkluotų dragūnų. Ypač taiklus buvo audėjas negras, vardu Stanislavas. Veltui jis neiššovė nė vieno šovinio

Dragūnų pulko priekyje, švytėdamas munduru, ant balto žirgo šauniai jodinėjo Žoržas Diuvalis.

Vidudienį Broto darbininkams į pagalbą atėjo Šen Žiusto darbininkai. Jie nulėmė mūšį.

Žoržas Diuvalis be kepurės, besiplaikstančiais plaukais su dragūnais aplinkiniu keliu šuoliavo į miestą.

Po keturių valandų nelaisvės Buvjė Diumolaras grįžo namo visiškai prislėgtas. Jis prakeikė karo vadovybę ir savo trumparegystę dėl grafo Rogė, supratęs, kad dabar jis, Buvjė Diumolaras, turi laukti ne apdovanojimo, o būti paleistas į atsargą.

Žeromas pasitiko prefektą, reikšdamas džiaugsmą dėl to, kas vyksta. Korsikietis tikėjosi revoliucijos visoje Prancūzijoje ir slapta svajojo apie respubliką.

Ruošdamas punšą sušalusiam, pavargusiam prefektui, Žeromas be perstojo pasakojo, ką matęs Jis neleido veltui laiko ir, būdamas narsus žmogus ir aistringas kovų mėgėjas, įsigudrino iki pusiaunakčio išlandžioti pačias pavojingiausias vietas.

– Pone barone, kokios buvo skerdynės! Kiek karininkiūkščių| iškeliavo tiesiai į aną pasaulį! –entuziastingai pasakojo jis.– Darbininkai kovėsi dėl kiekvienos žemės pėdos, dėl kiekvieno namo ir kiemo. Broto kapinėse jie kovojo dėl kiekvieno kapo. Pastiprinimas iš Gijotjero prasiveržė per tiltus, apšaudomas kartečių ir šautuvų ugnies. Liono darbininkai drąsūs kaip korsikiečiai. Jie žino, ką daryti. Ginklų meistrų krautuvės visos sudaužytos ir apiplėštos. Vakarop pagaliau pasidavė ir Se- renos parako rūsiai, ir Sijė arsenalas. Pergalė atsiėjo nepigiai. Žuvo daug. Darbininkų vėliava kulkų suvarpyta dešimtyje vietų.

22

Lapkričio 22-osios vakare generolas Rogė, numatydamas, kad darbininkai nesitrauks ir kovos, kaip kovoja jau dvi dienas, karo taryboje paskelbė, jog būtina išvesti kariuomenę iš miesto, kad ji galėtų užimti geresnes pozicijas už miesto sienų.

– Mes suspausti kumštyje, – pasakė Rogė, – mūsų kariuomenė išvargo. Sukilėliai grobia įvežamus produktus. Daviniai sumažinti, kariuomenė nepatenkinta. Į Nacionalinę gvardiją užverbuoti darbininkai eina į priešo pusę: iš penkiolikos tūkstančių liko ne daugiau kaip šimtas žmonių. Skubėdami mums atsiuntė pastiprinimą be gurguolių ir maisto. Išvesdami kariuomenę, mes uždarysime priešą mieste ir išvengsime centro sunaikinimo, priešingu atveju vandalai darbininkų palaidinėmis nušluos rotušę ir puls padorių žmonių namus.

Auštant lapkričio 23-iajai, kariuomenės vadas įsakė dalims palikti miestą, traukiant per Šen Klero priemiestį Ronos pakrante.

Sukilėlių štabas apie kariuomenės judėjimą sužinojo iš Katerinos Buvri, kuri, apsimetusi pienininke, eidavo prie kareivinių žvalgybon. Rogė manevras apsupusius miestą sukilėlius pastatė aklavietėn. Žanas Buvri, dieną ir naktį vadovybės štabe posėdžiaujantis kartu su darbininkų vadais – Lašareliu, Frederiku ir Sarpantjė,– įtarė rengiant spąstus ir pasiūlė draugams kariuomenę sustabdyti. Jam pritarė.

Katerina Buvri su grupe moterų tuoj pat buvo pasiųsta statyti barikadų ant Šen Klero tilto, kad būtų galima sutrukdyti priešui persikelti. Tam reikalui pakako dviejų iš anksto paruoštų furgonų su maišais žemių ir keleto sulaužytų staklių.

Iš suplyšusio sijono senoji Buvri padarė juodą vėliavą ir pritvirtino prie tilto turėklų.

Besitraukiančius be paliovos dengė artilerijos ugnis.

Gvardijos kanonierial, dragūnai ir reguliariosios kariuomenės kareiviai atsišaudydami ant Šen Klero tilto puolė barikadą, kurią gynė vaikai ir moterys. Kol pro miesto vartus į priešo užnugarį įsiveržė būrys darbininkų, visi tilto gynėjai buvo išžudyti. Pirmoji krito Katerina Buvri. Paplūdusi krauju, senutė sukniubo ant sulaužytų staklių.

Sutemus darbininkų būriai įžengė į miestą ir ėmė gesinti gaisrus ir daryti tvarką. Pirmame nugalėtojų išleistame įsakyme buvo pasakyta, kad už vagystes ir grobstymą bus baudžiama mirties bausme. Buvjė Diumolaras liko prefekto poste ir išleido atsišaukimą, reikalaujantį laikytis ramybės. Ponia Brius ir Henrieta, dvi dienas išbuvusios darbininko namuose Krua Ruse, grįžo namo, tačiau Brošė nerado. Fabrikantas buvo išbėgęs paskui grafą Rogė. Vilą Henrieta rado tuščią ir nepaliestą. Darbininkai saugojo gatves ir neleido grobstyti.

– Mes siekiame, kad būtų vykdomi įsipareigojimai, kuriuos negociantai prisiėmė spalio dvidešimt penktąją. Mes nenorime anarchijos. Mums reikia darbo ir duonos, – pasakė Buvri prie brolių kapo, į kurį, fakelams šviečiant, pirmąją galutinės pergalės naktį nuleido keletą šimtų medinių dėžių su mūšyje žuvusiųjų kūnais.

Lapkričio 24-ąją apleisti rūsius ir išlįsti į dienos šviesą nutarę gyventojai būriavosi prie tvorų, nuklijuotų atsišaukimais ir proklamacijomis.

„Mes norime baigti kraujo liejimą, ir generolas, paklusęs humanizmo jausmui, sutiko atitraukti įgulą. Venkite anarchijos! Pagalvokite apie savo šeimas ir miestą“, – kvietė Buvjė Diumolaras.

Pilki lapai tūkstančiais vyzdžių raidžių žvelgė į suglumusias, iškamuotas būtybes, vos atsigavusias nuo išgyventos baimės.

Kartais prie tvoros sustodavo tikrasis sukilimo dalyvis, neretai jis baigdavo skaityti nepasirašytą proklamaciją – smulkių Liono buržua ir pasiturinčių amatininkų kūrybos vaisių.

„Prancūzų kraują praliejo patys prancūzai, – rašė jie. – Po liūdnų įvykių, kurių liudininkais mes buvome, džiaukimės, kad baigėsi siaubinga kova. Tačiau tegul nugalėtojai sugeba pasinaudoti taip brangiai pirkta pergale, kitaip ji taps jiems dar lemtingesnė nei pralaimėjimas. Mes jau sakėme, dar gerokai anksčiau negu klausimą išsprendė ginklai, kad visos mūsų simpatijos dirbančiųjų masės pusėje, tų, kurių ištvermingas darbas neapgina nuo bado. Matant darbščias šeimas, susigrūdusias nesveikose dirbtuvėse, nualintas darbo be poilsio, iškankintas neužtikrintos rytdienos, mūsų siela dažnai prisipildydavo gilaus ir liūdno sielvarto,– mes supratome, kiek šiurpo yra tuose šūkiuose, reikalaujančiuose mirties arba teisingo užmokesčio. Tačiau šis atlyginimas gali būti pasiektas tik per tvarką ir laisvę visiems,– be tvarkos, be laisvės nėra pramonės, nėra darbo, yra anarchija, pragaištis, skurdas, tautos mirtis. Nepaisant skirtingų Interesų, visi mes – geri prancūzai. Liepos vyriausybės draugai, saugokimės, kad priešai negalėtų pasinaudoti mūsų nesutarimais ir nesukurstytų taip sėkmingai užgesinto tarpusavio karo.“

23

Generolas Rogė Zoržą Diuvalį pasiuntė j Paryžių su išsamiu pranešimu karaliui.

„Mano meile,– rašė Diuvalis laiške sužadėtinei, kurį būrėja Deji, uždarbiaujanti šnipinėjimu atsitraukusios armijos labui, sutiko perduoti į miestą, – kantriai lauk! Dar keletas dienų–ir mes įžengsime į miestą nugalėtojai, įpėdinio ir šaunaus maršalo Sulto vadovaujami. Išmesk iš atminties visa, ką teko išgyventi. Pamiršk ašarų ir siaubo dienas, ilgas baimės ir agonijos naktis. Už tai aš tau atsilyginsiu. Naudokis savo teise ir reikalauk, kad prasčiokai reikštų pagarbą Ir paklusnumą.

Atsiklaupęs bučiuoju tavo suknelės kraštą, mano ištvermingoji didvyre. Ponas Brošė man gerinąs! Ir žada mums ne tik palaiminimą, bet ir visą tau priklausantį kraitį.“

24

Paryžiuje apie Liono sukilimą sužinojo vėlai, tik lapkričio 24 dieną.

Slaptu vyriausybės potvarkiu tuoj pat buvo sustiprinta naktinė miesto sargyba. Minioje šmirinėjantys šnipai pranešinėjo, kad visų rūšių anarchistai džiūgauja ir atidžiai stebi šilko audėjų sostinės įvykius. Paryžiaus pakraščiuose pradėjo streikuoti upių prieplaukų darbininkai. Tačiau policijos komisaras neišdrįso įsikišti. Biržoje viešpatavo panika. Be perstojo posėdžiavo deputatų rūmai. O žinios iš Liono ateidavo nereguliariai ir prieštaringos. Kariuomenės vado grafo Rogė pasiuntinys atvyko kaip tik laiku. Išsigandęs karalius panoro tuoj pat išklausyti pranešimą, ir Žoržas Diuvalis rūmų prezidento karieta buvo pristatytas aukščiausiajai audiencijai į Tiuilri.

25

Buvjė Diumolaras tris dienas nesitraukė iš prefektūros. Jis įtemptai sekė įvykius ir, naudodamasis darbininkų pasitikėjimu, darė viską, kas įmanoma, kad nugalėjęs sukilimas išblėstų, nedavęs politinių rezultatų.

– Jau keletą dienų miestas užimtas darbininkų, tačiau aš valdžioje, kaip ir daugelis teisėtų vadovų. Pastarosiomis dienomis nugalėtojai dingsta iš miesto gatvių, jie patys atsisako pergalės. Ko gi laukti iš tamsių masių! – kalba Diumolaras savo padėjėjui.–Jiems reikia vadų.

– Bijau, kad jums čia samprotaujant, avims piemenų atsirado be jūsų ir mūsų,–tuo metu pasigirdo kimus pas prefektą nelauktai įsibrovusio Liono mero Buasė balsas.

– Būkit malonus, pažiūrėkite,–prašvokštė jis ir numetė ant stalo šiurkštų pilką lapą.

Dusulys trukdė sukrėstam merui kalbėti. Jis pasipiktinęs šnopštė ir mosavo rankomis. Slėpdamas nerimą, Ronos departamento prefektas permetė akimis atneštos proklamacijos tekstą.

„Lioniečiai! Klastingi magistratai faktiškai neteko teisės į visuomenės pasitikėjimą, mus ir juos skiria kalnas lavonų. Taigi susitarti čia neįmanoma. Lionas, taip šauniai savo vaikų išlaisvintas, privalo turėti išrinktus magistratus, magistratus, kurių rankos nesuteptos jų brolių krauju. Mūsų gynėjai išrinks sindikus, kurie pirmininkaus visose atitinkamose korporacijose ir miesto atstovybėje, ir Ronos departamente.

Lionas privalo turėti savo koalicijas arba parengiamuosius susirinkimus, provincijos gyventojų reikalavimai pagaliau turi būti išgirsti, ir turi būti organizuota nauja pilietinė gvardija. Gana ministerinio šarlatanizmo, kuris reikalauja mūsų paklusnumo!

Kareiviai! Jūs klydote. Ateikite pas mus, tegul mūsų sužeistieji pasako, ar mes nesame jūsų broliai.

Nacionaline gvardija! Niekšingų ir savanaudžių žmonių duoti įsakymai sutepė jūsų mundurus. Tačiau širdyje jūs – prancūzai. Vienykitės su mumis tvarkos palaikymo dėlei.

Mes įsitikinę, jog vos tik pašauktas, kiekvienas jūsų bus savo poste.

Visi garbingi piliečiai paskubės atkurti pasitikėjimą, atidarydami savo parduotuves.

Nuo šio ryto tikros laisvės aušra patekėjo virš mūsų miesto! Tegul niekas netemdo jos spindėjimo. Tegyvuoja tikroji laisvė!

Už darbininkų komisiją:

Lokombas – sindikas,
Frederikas – viceprezidentas,
Šarpantjė, Lašarelis – sindikai.

Lionas, 1831 m. lapkričio 23 d.“

Diumolaras dukart perskaitė parašus ir ramiai atsisuko j Liono merą.

– Laimei, – išdidžiai pasakė jis,– aš turiu pakankamai įtakos, kad pataisyčiau, kas įvyko. Aš pažįstu darbininkus. Norėčiau pažiūrėti, ką darytų Rogė šiomis aplinkybėmis. Karališkąją Prancūziją jis privestų prie kracho. Jis, bet ne aš. Šis dokumentas paseno, nors ir datuotas vakar diena. Jie patys nesuprato jo prasmės. Be to, darbininkų demagogijai šiandien mes pastatysime priešpriešiais patį sosto įpėdinį, kuris jau pakeliui į Lioną. Patikėkite, šita korta mušta.

– Tačiau jūs težinote tik dalį to, kas įvyko! – ir meras sumosikavo rankutėmis. – Aukštu aukščiau, čia, rotušėje, prieš keletą valandų septynių žmonių gauja pasiskelbė kažkokiu vyriausiuoju revoliuciniu štabu. Jie nori respublikos, supraskite gi – res-pub-li-kos! Atsišaukimas – jų rankų darbas. Aš įtariu, kad tie ponai iš Liono neatsisakys eiti kariauti prieš karalių. Sklinda gandai – Paryžiaus respublikonai to tik ir telaukia.

Nerūpestingą pasitenkinimą Diumolaro veide pakeitė įtemptas susimąstymas.

Jis iškvietė Žeromą ir ilgai su juo tarėsi, kaip geriau pasikviesti darbininkų atstovus konfidencialiam pokalbiui.

Tą pačią dieną senasis Buvri, Lokombas, Lašarelis ir dar keli atėjo į prefekto kabinetą.

Diumolaras pasitiko juos, išraiškingai tiesdamas atsišaukimą ir patetiškai aiškindamas:

– Ar jūs žinote, ką tai reiškia? Žygis prieš karalių, karas, daugybė nekaltų aukų.

Prefektas save priskyrė sukilėliams, prisiekinėjo dalinsią- sis jų likimu dėl siaubingų padarinių, kurie bus neišvengiami suorganizavus vyriausiąjį revoliucinį štabą.

– Ką bloga padarė mums karalius, kuris norėjo palengvinti darbininkų likimą, davė Lionui didelius užsakymus ir siunčia savo sūnų išsiaiškinti, kas ir kaip nuskriaudė audėjus? Jūs tapote demagogų ir tėvynės priešų žaisliukais.

Diumolaro kalbos buvo įspūdingos.

– Mes nenorėjome maišto, mes tik norėtume tarifu pažaboti negociantų savivalę, – pasikasęs kaktą, pasakė vienas dirbtuvių savininkas.

Jam pritarė ir kiti.

Buvjė Diumolarui reikalaujant, kreipimasis „į lioniečius“ buvo paskelbtas neegzistuojančiu. Vietoj jo darbininkų komisija išleido kreipimąsi, adresuotą prefektui:

„Mes visiškai atsidavę Luji Pilypui, Prancūzijos karaliui, ir konstitucinei chartijai. Mes įkvėpti nuoširdžiausių ir karščiausių jausmų ir norime visuomenės laisvės ir Prancūzijos klestėjimo. Mes nekenčiame visų partijų, kurios ketina į tai kėsintis“.

Buvjė Diumolaras tapo miesto šeimininku. Audėjai pripažino jo valdžią ir netrukdė priemiesčius saugančiai sargybai gauti direktyvas tiesiog iš prefektūros. Ankstesni merai liko savo postuose. Kai tik Diumolaras sužinojo, kad princas įpėdinis dvidešimttūkstantinės armijos priešakyje artėja prie miesto, pasiūlė darbininkams grįžti prie staklių. Skubiai buvo remontuojamas grindinys, atidaromos parduotuvės, teatrai, kavinės. Miesčionys džiaugsmingai sveikino atkurtą tvarką.

Lapkričio dvidešimt šeštąją Žeromas pas prefektą įvedė pasiuntinį iš Tiljė, vyriausiosios generolo Rogė būstinės.

– Mes pasitiksime princą įpėdinį kaip paklusnūs sūnūs,– patetiškai pareiškė Diumolaras, imdamas iš kurjerio užantspauduotą paketą, kuriame persistengusiam Ronos prefektui buvo pasiūlyta, nepaisant visų jo nuopelnų karūnai, tuoj pat palikti miestą.

26

Paskutinėmis lapkričio dienomis Buvri tris vėl pradėjusius dirbti audėjus išprašė iš dirbtuvės ir užsirakino su Johanu ir Že-nevjeva.

– Vaikai,– sunkiai atsidusęs, pasakė jis,– mums teks skirtis. Per savaitę aš netekau žmonos, Andrė, kuris buvo mano krikštasūnis, sūnaus Žano, o šiandien neteksiu ir jūsų.

– Tu gailiesi to, kas įvyko, seneli,– piktai burbtelėjo Johanas, – o aš pasakysiu, kad sukilimo dienos buvo geriausios mano gyvenime. Dabar aš žinau, ką daryti ir kur eiti.

– Nesiginčykim, Stokai. Ne laikas. Orleano hercogas rytoj su kariuomene įžengs į miestą. Prasidės susidorojimas, tu pirmas neišvengsi kalėjimo, o gali ir blogiau būti. Kraujas pralietas veltui: tarifą atšauks. Buvjė Diumolarą jau privertė išvykti iš miesto. Užtat vakar į miestą grįžo negociantas Bro- šė. Karalius mus išdavė, dievas apleido…

Senis nuleido žilą galvą ir ilgai sėdėjo tylėdamas. Už langų šmėsčiojo niūrūs, susikūprinę žmonės su nešuliais. Jausdami susidorojimą, jie bėgo iš miesto.

Stokas išėjo į gatvę ir patraukė priemiesčio aikštės pusėn dar kartą pasižiūrėti į laikinąjį sukilėlių štabą. Namas buvo tuščias ir tamsus.

Tarpuvartėje kažkas uždėjo jam ant peties ranką.

– Lik sveikas, bičiuli, likimas mūsų gal nebesuves.

Įsižiūrėjęs Johanas pažino jauną darbininką Menjė, kuris prieš šešetą dienų vedė būrį į arsenalą.

– Aplink tamsu, – tęsė Menjė, atsakydamas į išraiškingą Stoko rankos paspaudimą.– Aš nebežinau, ką mums toliau daryti. Mes nugalėjome. Tapome Liono šeimininkais ir patys nesipriešindami visko atsisakėme. Ką daryti toliau? Kovoti dėl tarifo ar atsiduoti dievo malonei ir tenkintis išmalda? Kada atsiras žmogus, mūsų, darbininkų, pranašas, kuris išmokys mus kovoti ir paaiškins, kodėl laimėję mes vėl tik apgailėtini vergai!

Stokas tylėjo. Jį patį kankino tai, ko nesuprato Menjė.

Jie išsiskyrė.

Kitą dieną Johanas ir Ženevjeva paliko Krua Ruso priemiestį ir patraukė į Vokietiją.

Šaltinis: Markso jaunystė  / Galina Serebriakova. – Vilnius: Mintis, 1985. – pp. 10-53.

---

[1] … liepos 27-oji – 1830 m. Prancūzijos liepos mėnesio revoliucija nuvertė Burbonų monarchiją. Susikūrė vadinamoji Liepos monarchija.

[2] Luji Pilypas Pirmasis (1773-1850) – Orleano kunigaikštis, po Liepos revoliucijos tapęs Prancūzijos karaliumi. 1848 m. jį nuvertė Vasario revoliucija.

[3] Negociantas – pirklys didmenininkas.

[4] Žanas Polis Maratas (1743-1793) – Prancūzijos didžiosios revoliucijos veikėjas. Nuosekliai gynė liaudies interesus, todėl buvo labai populiarus. Su M. Robespjeru vadovavo 1793 m. liaudies sukilimui, kuris nuvertė žirondistų valdžią. Jį nužudė žirondistė Š. Kordė.

[5] Amūras ir Psichė – graikų mitologijos veikėjai. Mitą apie Amūro ir Psichės meilę panaudojo kai kurie rašytojai (Apulėjus, Ž. Lafontenas, Moljeras) ir dailininkai (Rafaelis).

[6] Merkurijus – romėnų prekybos dievas, keliautojų globėjas.

[7] Jakobinai – Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikotarpio revoliucinė demokratinė buržuazijos partija.

[8] Alfredas de Miusė (1810-1857) – prancūzų rašytojas, savo kūryboje reiškęs vadinamosios amžiaus ligos – respublikoniškomis ir šviečiamosiomis idėjomis nusivylusios kartos – nuotaikas. Lyrikos rinkinys „Naktys“ yra savotiška vienišo ir kenčiančio poeto išpažintis.

[9] Pachitosa – ilgas plonas papirosas.

[10] Džudita Pasta (tikroji pavardė Negri) (1797 – ar 1798-1865) – viena iš garsiausių XIX a. italų kilmės dailininkių.

[11] Malibran (1808-1836) – ispanų kilmės dainininkė. Dainavo Prancūzijos, Italijos, Didžiosios Britanijos teatruose.

[12] Pilypas Mikelė Buonarotis (1761-1827) – Prancūzijos ir Italijos revoliucinio judėjimo veikėjas. Komunistas utopistas, pripažinęs revoliucijos diktatūrą, socializmą siejęs su religija.

[13] Baltramiejaus naktis – hugenotų (Kalvino šalininkų) žudynės Paryžiuje 1572 m. šv. Baltramiejaus dieną.

[14] Blezas Paskalis (1623-1662) – prancūzų matematikas, fizikas, iracionalistinės mistinės pakraipos katalikų filosofas. Veikale „Mintys“ (1669) nagrinėjo mokslo, pažinimo, moralės, religijos problemas.

[15] Klodas Anri Sen-Simonas, de Ruvrua de Sen-Simonas (1760-1825) – prancūzų sociologas, socialistas utopistas. Padarė didelį poveikį pažangiajai visuomenės minčiai ir socializmo idėjų raidai Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Rusijoje ir kitose šalyse.

[16] Grakchas Babefas (1760-1797) – Prancūzijos revoliucijos veikėjas, utopinio komunizmo ideologas. Komunizmo idėją siejo su klasių kova, kurią suprato kaip darbo žmonių kovą su turtingąja buržuazija. Pirmasis išanalizavo buržuazinę nuosavybę, valstybę laikė turtingųjų priemone valdyti neturtinguosius. Siekė visų piliečių visiškos lygybės.