Redakcijos komentaras: Ėrichas Fromas (1900-1980) – XX amžiaus psichologas ir filosofas, vienas iš vadinamosios Frankfurto mokyklos atstovų, savo darbuose jungęs psichoanalizę ir marksizmą. 1976 metais išėjusioje knygoje „Turėti ar būti?“ Fromas nagrinėja du priešingus gyvenimo būdus, „turėjimą“ (orientuotą į turtus, vartotojiškumą, valdžią ir t. t.) ir „buvimą“ (orientuotą į meilę, kūrybą ir solidarumą), tuo pačiu negailestingai kritikuodamas visą tuometę visuomenę, socialinę ir politinę santvarką. Kaip savotiška Fromo minties santrauka, ši knygelė nepraranda aktualumo ir šiandien – tiek diagnozuojant opias žmonijos problemas, tiek ieškant jų sprendimų.
* * *
KAS YRA BUVIMO BŪDAS?
Dauguma iš mūsų daugiau žinome apie turėjimą negu apie buvimą, nes tūrėtojiška patirtis mūsų visuomenėje yra kur kas dažnesnė. Tačiau yra ir svarbesnis dalykas, kodėl buvimo būdą kur kas sunkiau apibūdinti negu turėjimo. Tai – pati skirtumo tarp šių dviejų egzistavimo būdų prigimtis.
Turėjimas nukreiptas į daiktus, o daiktai yra pastovūs, aprašomi. Buvimas remiasi patirtimi, o žmogiškoji patirtis iš principo neaprašoma. Išsamiai aprašoma yra tik mūsų persona – kaukė, kurią kiekvienas iš mūsų turime, ego, kurį pateikiame, nes ši persona pati savaime yra daiktas. Priešingai, gyva žmogiška būtybė nėra negyvas atvaizdas ir negali būti aprašoma kaip daiktas. Faktiškai gyva žmogiška būtybė apskritai negali būti aprašoma. Iš tikrųjų daug galima pasakyti apie mane, mano charakterį, apie mano visybinę gyvenimo orientaciją. Toks įžvalgus pažinimas gali labai išsamiai paaiškinti ir aprašyti mano ar kito asmens psichinę struktūrą. Tačiau visas aš, visas mano individualumas, mano savitumas, kuris yra unikalus kaip mano pirštų atspaudai, niekuomet negali būti suprastas iki galo, net ir empatiškai, nes nėra dviejų visiškai vienodų būtybių*. Tiktai esant gyvam tarpusavio ryšiui, aš ir kitas žmogus galime įveikti atskirumo barjerų, nes mes abu šokame gyvenimo šokyje. Tačiau pasiekti visišką dviejų asmenų tapatumą neįmanoma.
* Šio ribotumo neišvengia net ir gera psichologija; šią problemą aš aptariau palygindamas „negatyviąją psichologiją“ ir „negatyviąją teologiją“ savo esė „Apie psichologijos ribotumus ir pavojus“ (1959).
Netgi pavienis elgesio aktas negali būti išsamiai aprašytas. Galima prirašyti ištisus puslapius aprašinėjant Monos Lizos šypseną, ir vis dėlto nutapytoji šypsena nebus perteikta žodžiais, – bet ne todėl, kad jos šypsena tokia „paslaptinga“. Kiekvieno žmogaus šypsena yra paslaptinga (jei tai nėra išmokta, dirbtinė rinkos šypsena). Niekas negali iki galo aprašyti susidomėjimo, entuziazmo, neapykantos, biofilijos ar narcisizmo išraiškų, kurias galima matyti kito žmogaus akyse, tos gausybės veidų išraiškų, eisenų, laikysenų, intonacijų, kurios apibūdina žmones.
Būti aktyviam
Buvimo būdo prielaidos yra nepriklausomybė, laisvė ir kritiškas protas. Pagrindinė jo savybė – tai buvimas aktyviam ne išorinio aktyvumo užimtumo prasme, o vidinio aktyvumo produktyvaus mūsų žmogiškųjų galių panaudojimo prasme. Būti aktyviam – vadinasi, išskleisti savo sugebėjimus, talentą, tą gausybę žmogiškųjų gabumų, kuriais–kad ir skirtingai – yra apdovanota kiekviena žmogiška būtybė. Tai reiškia atsinaujinti, augti, išsilieti, mylėti, išsiveržti iš izoliuoto savo ego kalėjimo, domėtis, „siekti“, duoti. Tačiau nė viena iš šių patirčių negali būti iki galo išreikšta žodžiais. Žodžiai yra indai, pripildyti patirties, besiveržiančios pro jų viršų. Žodžiai nurodo į patirtį; jie nėra patirtis. Tuo momentu, kai aš imu reikšti savo patirtį žodžiais ir mintimis, šios patirties jau nėra: ji išseko, mirė, virto tik mintimi. Taigi buvimas neaprašomas žodžiais, jį perduoti galima tik pasidalijant savo patirtimi. Turėjimo struktūroje karaliauja miręs žodis; buvimo struktūroje karaliauja gyva neišreiškiama patirtis. (Žinoma, buvimo būdo mąstymas yra gyvas ir kūrybingas.)
Galbūt taikliausiai buvimą nusako simbolis, kurį man pasiūlė Maksas Hunzigeris: mėlynas stiklas atrodo mėlynas, kai pro jį šviečia šviesa, nes jis sugeria visas kitas spalvas ir šitaip neleidžia joms prasiskverbti. Taigi stiklą vadiname „mėlynu“ kaip tik todėl, kad jis nesulaiko mėlynų bangų. Jis pavadinamas ne pagal tai, ką pasisavina, bet pagal tai, ką atiduoda.
Buvimas gali išsiskleisti tik tiek, kiek mes apribojame turėjimą, t. y. nebuvimą, vadinasi, neberemiame savo saugumo ir identiškumo tuo, ką turime, nesilaikome nei savo nuosavybės, nei savo ego. Kad „būtum“, reikia atsisakyti savo egocentriškumo ir savanaudiškumo arba, tariant mistikų žodžiais, tapti ,,tuščiam“ ir „vargšu“.
Tačiau daugumai žmonių per sunku atsisakyti turėtojiškos orientacijos; kiekvienas mėginimas tai padaryti sukelia jiems stiprų nerimą, jie jaučiasi tarsi iš jų būtų atimamas visas saugumas, tarsi juos, nemokančius plaukti, mestų | vandenyną. Jie nežino, jog, numetę nuosavybės ramentą, jie galėtų pradėti naudoti tikrąsias savo jėgas ir vaikščioti savo kojomis. Juos sulaiko iliuzija, kad jie pražus, jei nepasirems tais daiktais, kuriuos turi.
Aktyvumas ir pasyvumas
Buvimas mūsų aptarta prasme implikuoja sugebėjimą būti aktyviam; pasyvumas nesuderinamas su buvimu. Tačiau „aktyvus“ ir „pasyvus“ yra iš tų žodžių, kurie dažniausiai neteisingai suprantami, nes šiandien jų reikšmės visiškai kitokios negu buvo klasikinės antikos, viduramžių ar netgi Renesanso pradžios laikotarpiais. Reikia paaiškinti aktyvumo ir pasyvumo sąvokas, kad suprastume buvimo sąvoką.
Šiuolaikinėje vartosenoje aktyvumas paprastai apibūdinamas kaip savybė tokio elgesio, kai, išeikvojant energiją, gaunamas akivaizdus rezultatas. Taigi aktyviais galime vadinti fermerius, kurie įdirba savo laukus; taip pat ir darbininkus, kurie stovi prie konvejerio; prekybininkus, kurie įkalbinėja pirkėjus pirkti; investitorius, kurie investuoja savo ir kitų žmonių pinigus; gydytojus, kurie gydo savo pacientus; klerkus, kurie parduoda pašto ženklus; biurokratus, kurie rūšiuoja popierius. Nors vienoms iš šių veiklos rūšių reikia daugiau suinteresuotumo ir susikaupimo negu kitoms, „aktyvumo“ požiūriu tai nėra reikšminga. Taigi aktyvumas yra socialiai pripažintas tikslingas elgesys, kurio rezultatas yra atitinkami socialiniu požiūriu naudingi pokyčiai.
Aktyvumas nūdien v žodžio prasme nusako tik elgesį, o ne vienaip ar kitaip besielgiantį asmenį. Nesvarbu, ar žmonės aktyvūs todėl, kad juos varo kokia nors išorinė jėga, kaip, sakykime, vergą, ar vidinė jėga, pavyzdžiui, nerimo apimtą žmogų. Nesvarbu, ar jie suinteresuoti savo darbu, kaip, tarkime, dailidė ar rašytojas, mokslininkas ar sodininkas, ar jie vidujai nesusiję su savo darbu ir nejaučia jokio pasitenkinimo tuo, ką daro, kaip, tarkime. konvejerio darbininkas ar pašto klerkas.
Šiuolaikinis aktyvumo supratimas neskiria aktyvumo ir paprasto užimtumo. Tačiau tarp jų yra fundamentalus skirtumas, kuris atitinka terminus „susvetimėjusi“ ir „nesusvetimėjusi“, nusakant jais įvairias veiklos rūšis. Susvetimėjusioje veikloje aš nepatiriu savęs kaip veikiančio savo veiklos subjekto, greičiau aš patiriu savo veiklos išdavą, kaip kažką, esančio už manęs, aukščiau manęs, atskirtą nuo manęs ir man priešiška. Susvetimėjusioje veikloje aš realiai neveikiu, aš esu veikiamas išorinių ar vidinių jėgų Aš atsiskiriu nuo savo veiklos rezultato. Geriausias susvetimėjusius veiklos psichopatologinis pavyzdys yra asmenys su kompulsyviomis obsesijomis. Aštraus vidinio poreikio verčiami atlikinėti kokius nors veiksmus prieš savo pačių valią, pavyzdžiui, skaičiuoti laiptelius, kartoti tam tikras frazes, atlikinėti tam tikrus savo ritualus, jie gali būti nepaprastai aktyvūs siekdami šio tikslo; tačiau, kaip įtikinamai parodė psichoanalitiniai tyrimai, tokius žmones varo jų pačių nesuvokta vidinė jėga. Toks pats ryškus susvetimėjusios veiklos pavyzdys yra pohipnozinis elgesys. Asmenys, kuriems hipnozės metu įteigia ką nors daryti, pabudę iš hipnozės transo, darys tuos dalykus visiškai nesuvokdami, jog daro ne tai, ką nori daryti, o tai, ką anksčiau paliepė hipnotizuotojas.
Nesusvetimėjusioje veikloje aš patiriu save kaip savo veiklos subjektą. Nesusvetimėjusi veikla – tai kūrimo procesas, kai aš ką nors sukuriu ir išlieku susijęs su tuo, ką sukūriau. Šituo pasakoma ir tai, kad mano veikla yra mano galių išraiška, ir tai, kad aš ir mano veikla esame viena. Šią nesusvetimėjusią veiklą aš vadinu produktyvia veikla*.
* Aš vartojau terminą „spontaniška veikla“ knygoje „Pabėgimas nuo laisvės“ ir „produktyvi veikla“ – vėlesnėse knygose.
Terminas „produktyvus“ šiuo atveju nusako ne sugebėjimą sukurti ką nors nauja ar originalaus, ne, pavyzdžiui, mokslininko ar menininko kūrybinį sugebėjimą. Jis apibūdina ne veiklos produktą, bet jos kokybę. Paveikslas ar mokslinis veikalas gali būti visai neproduktyvūs, t. y. bevaisiai; kita vertus, procesas, vykstantis asmenyje, kuris arba gerai save suvokia, arba iš tiesų „mato“ medį, o ne tik žiūri į jį, arba skaito eilėraštį ir patiria tą jausmų bangavimą, kurį poetas išreiškė žodžiais, gali būti labai produktyvus, nors ir nėra jokio „produkto“. Produktyvi veikla žymi vidinio aktyvumo būseną; ji nebūtinai susijusi su meno kūrinio, mokslo ar ko nors „naudingo” kūrimu. Produktyvumas yra charakterio orientacija, kuri gali būti būdinga visoms žmogiškoms būtybėms, jei tik jos nėra emociškai suluošintos. Produktyvūs asmenys pagyvina viską, ką tik jie paliečia. Jie išreiškia savo pačių sugebėjimus ir suteikia gyvybės kitiems žmonėms bei daiktams.
„Aktyvumas“ ir „pasyvumas“ gali turėti dvi visiškai skirtingas prasmes. Susvetimėjęs aktyvumas kaip užimtumas produktyvumo atžvilgiu iš tiesų yra „pasyvumas“; tuo tarpu pasyvumas kaip neužimtumas gali būti nesusvetimėjęs aktyvumas. Šiandien tai suprasti itin sunku, nes aktyvumas dažniausiai yra susvetimėjęs „pasyvumas“, o produktyvus pasyvumas patiriamas retai.
Aktyvumas ir pasyvumas didžiųjų mąstytojų supratimu
Sąvokos „aktyvumas“ ir „pasyvumas“ ikiidustrinės visuomenės filosofinėje tradicijoje nebuvo vartojamos šiandienine prasme. Vargu ar jų vartosena galėjo būti identiška nūdienei, nes darbo susvetimėjimas dar nebuvo pasiekęs dabartinio lygio. Todėl tokie filosofai kaip Aristotelis neskiria „aktyvumo“ ir paprasto „užimtumo“. Atėnuose susvetimėjusį darbą paprastai dirbdavo vergai; fizinis darbas, atrodo, nebuvo praxis („praktika“) sąvokos elementas. Tai terminas, kuriuo buvo nusakomos beveik visos veiklos rūšys, kurias gali atlikti laisvas asmuo, pagrindinis terminas, kuriuo Aristotelis apibūdina laisvą asmenybės veiklą (žr. Lobkovičius N. Teorija ir praktika). Atsižvelgiant į tai, laisviems atėniečiams turbūt negalėjo iškilti subjektyviai beprasmiško, susvetimėjusio, rutiniško darbo problema. Kadangi jie nebuvo vergai, jų laisvė kaip tik ir reiškė tai, kad jų veikla jiems buvo produktyvi ir prasminga.
Tai, kad aristoteliška aktyvumo ir pasyvumo samprata skiriasi nuo šiuolaikinės, paaiškėja prisiminus, jog jo požiūriu aukščiausia praxis, t. y. veiklos, forma, pranokstanti net politinę veiklą, yra kontempliatyvus gyvenimas, skirtas tiesos ieškojimui. Idėja, kad kontempliacija – neveiklumo forma, Aristoteliui buvo nesuprantama. Kontempliatyvų gyvenimą jis laikė vertingiausios mūsų dalies – nous – veikla. Vergas gali mėgautis kūniškais malonumais taip kaip ir laisvasis, tačiau eudaimonia, „gerovė“, slypi ne malonumuose, bet veikloje, neprieštaraujančioje dorybei (Nikomacho etika, 1177a, 2ff).
Tomo Akviniečio, kaip ir Aristotelio, pozicija taip pat skiriasi nuo šiuolaikinės aktyvumo sampratos. Tomui Akviniečiui gyvenimas, paaukotas vidinei rimčiai ir dvasiniam pažinimui, vita contemplativa, taip pat yra aukščiausia žmogiškosios veiklos forma. Jis pripažino, kad kasdienis paprasto žmogaus gyvenimas, vita activa, taip pat yra vertingas ir kad jis lemia gerovę (beatitudo), jeigu – ši išlyga lemtinga – tikslas, kurio Imk žmogus kreipia savo veiklą, yra gerovė, ir jei jis sugeba kontroliuoti savo aistras ir savo kūną (Thomas Aquinas. Summa, 2-2: 182, 183; 1-2 : 4,6).
Akviniečio požiūris yra savotiškas kompromisas, o ,,Nežinojimo debesies“ autorius, Mokytojo Ekharto amžininkas, griežtai neigia aktyvaus gyvenimo vertę. Pats Mokytojas Ekhartas – atvirkščiai, aktyvų gyvenimą vertina labai palankiai. Tačiau šis prieštaravimas nėra toks didelis, kaip gali atrodyti; visi sutinka, kad veikla yra „naudinga“ tik tada, kai ji kyla iš aukščiausių etinių bei dvasinių poreikių ir juos išreiškia. Todėl visi minėti mokytojai užimtumą, t. y. aktyvumą, atskirtą nuo žmogaus dvasinio pagrindo, laiko atmestinu*.
* Geriau suvokti kontempliatyvaus ir aktyvaus gyvenimo problemą gali padėti V. Lingės ir N. Lobkovičiaus, D/ Myto (1971) darbai.
Spinoza, kaip asmenybė ir kaip mąstytojas, įkūnijo vertybes ir dvasią to laiko, kada gyveno Ekhartas, maždaug prieš keturis amžius; jis taip pat įžvalgiai nurodė tuos pokyčius, kurie įvyko visuomenėje ir paprastame žmoguje. Spinoza buvo šiuolaikinės mokslinės psichologijos pradininkas, vienas iš nesąmoningumo dimensijos atradėjų; dėl tokios turtingesnes savo, kaip mokslininko, įžvalgos jis galėjo sistemiškiau ir tiksliau už savo pirmtakus išanalizuoti aktyvumo ir pasyvumo skirtumą.
Spinoza savo „Etikoje“ skiria aktyvumą ir pasyvumą (veikti ir patirti poveikį) kaip du pagrindinius proto veikimo aspektus. Pirmas veiklos kriterijus yra tai, kad veiksmas išplaukia iš žmogaus prigimties: „Aš sakau, kad mes veikiame, kai kas nors vyksta mumyse arba už mūsų ir mes esame adekvati šito priežastis, t. y. kai mumyse arba už mūsų iš mūsų prigimties kyla kas nors, kas gali būti aiškiai ir tiksliai suprasta remiantis vien tik ja pačia. Ir priešingai, aš sakau, kad mes patiriame poveikį [t. y. spinoziškąja prasme esame pasyvūs], kai mumyse vyksta arba iš mūsų prigimties kyla kas nors, ko mes esame tik dalinė priežastis“ (Etika, 3, apibr. 2).
Šie svarstymai sunkiai suvokiami šiuolaikiniam skaitytojui, įpratusiam manyti, jog termino „žmogaus prigimtis“ neatitinka jokie įrodomi empiriniai duomenys. Tačiau Spinoza ir Aristotelis mąstė kitaip – kaip ir kai kurie šiuolaikiniai neurofiziologai, biologai, psichologai. Spinoza įsitikinęs, jog žmogaus prigimtis tiek pat būdinga žmogiškoms būtybėms kaip ir arklio prigimtis arkliui; dar daugiau, jis tiki, kad gėris ar blogis, sėkmė ar nesėkmė, gerovė ar kentėjimas, aktyvumas ar pasyvumas priklauso nuo to, kiek žmonėms pavyksta optimaliai realizuoti savo žmogišką prigimtį. Kuo arčiau mes priartėjame prie žmogaus prigimties modelio, tuo didesnė mūsų laisvė ir gerovė.
Spinozos pateiktame žmogaus modelyje aktyvumas kaip atributas neatskiriamas nuo kito atributo – proto. Kiek mes veikiame nenusižengdami savo egzistavimo sąlygoms ir suvokiame jas kaip realias ir būtinas, mes žinome apie save tiesą. „Kartais mūsų protas veikia, kartais patiria poveikį: kiek jo idėjos yra adekvačios, jis neišvengiamai veikia, o kiek jo idėjos neadekvačios, jis neišvengiamai patiria poveikį“ (Etika, 3, teor. 1).
Spinoza troškimus skirsto į aktyvius ir pasyvius (actiones ir passiones). Aktyviųjų troškimų šaknys glūdi mūsų egzistavimo sąlygose (natūraliose, ne patologiškai deformuotose), o pasyviųjų troškimų šaknų čia nėra, šiuos troškimus lemia vidinės ar išorinės deformuojančios sąlygos. Aktyvieji egzistuoja tiek, kiek mes esame laisvi; pasyviuosius sukelia vidinė ar išorinė jėga. Visi „aktyvūs afektai” neišvengiamai yra geri; „aistros“ gali būti geros ir blogos. Pasak Spinozos, aktyvumas, protas, laisvė, gerovė, džiaugsmas, savęs tobulinimas yra neatsiejamai susiję – kaip kad susiję pasyvumas, iracionalumas, priklausomybė, liūdesys, bejėgiškumas ir žmogaus prigimties reikmėms priešiški siekimai (Etika, 4, teor. 2, 3, 5; priedai 40, 42).
Tačiau Spinozos idėjas apie aistras ir pasyvumą iki galo suprasime tik apsvarstę paskutinę ir šiuolaikiškiausią – jo mąstymo išvadą: tas, kurį valdo iracionalios aistros, yra psichiškai nesveikas. Kiek mes optimaliai vystomės, tiek mes esame ne tik sąlyginai laisvi, stiprūs, protingi bei džiugūs, bet ir psichiškai sveiki; kiek mums nesiseka siekti šio tikslo, liek esame priklausomi, silpni, nepakankamai racionalūs ir prislėgti. Spinoza, kiek aš žinau, buvo pirmas šiuolaikinis mąstytojas, kuris postulavo, kad psichinis sveikumas yra teisingo, o psichinės ligos – neteisingo gyvenimo padariniai.
Pagaliau psichinė sveikata Spinozai yra deramos gyvensenos išraiška; psichinė liga – įspėjimas, kad savo gyvenimu mes nusižengiame žmogaus prigimties reikalavimams. „Bet jei godus žmogus galvoja tik apie pinigus ar turtus, garbėtroška – tik apie garbę, jie laikomi ne bepročiais, o tik įkyriais; paprastai jie niekinami. Tačiau faktiškai godumas, garbes troškimas ir kt. yra beprotybės formos, nors paprastai niekas nelaiko jų „liga“ (Etika, 4, teor. 44). Šiuo teiginiu, tokiu neįprastu šiuolaikiniam mąstymui, Spinoza aistras, neatitinkančias žmogaus prigimties poreikių, traktuoja kaip patologiškas; faktiškai jis eina taip toli, kad netgi pavadina jas viena iš beprotybės formų.
Spinozos aktyvumo ir pasyvumo sampratos yra radikaliausia industrinės visuomenės kritika. Priešingai šiandieniniam įsitikinimui, jog. asmenys, skatinami daugiausia nuosavybės, turto ir šlovės troškimo, yra normalūs ir gerai prisitaikę, Spinoza tvirtina, jog jie yra absoliučiai pasyvūs ir sunkūs ligoniai. Aktyvios asmenybės, pasak Spinozos – o jis pats gyvenime buvo tokios aktyvios asmenybės pavyzdys – yra tapusios išimtimi, jos laikomos „neurotiškomis”, nes prastai prisitaikiusios vadinamajai normaliai veiklai.
Marksas „Ekonominiuose ir filosofiniuose rankraščiuose“ rašė, jog „laisva sąmoninga veikla“ (t. y. žmogaus veikla) yra „rūšinis žmogaus požymis“. Darbas, pasak Markso, įkūnija žmogaus veiklą, o žmogaus veikla yra gyvenimas. Kapitalas – priešingai, anot Markso, įkūnija tai, kas sukaupta, praeitį, pagaliau tai, kas negyva (Grundrisse). Neįmanoma įvertinti tą emocinę įtampą, kokią Marksui įgyja kova tarp darbo ir kapitalo, jei nepaisysime to, kad ši kova jam yra kova tarp gyvybės ir mirties, dabarties ir praeities, žmonių ir daiktų, buvimo ir turėjimo. Marksas klausė taip: kas ką turėtų valdyti? Ar gyvenimas – mirtį, ar mirtis – gyvenimą? Socializmas Marksui įkūnijo visuomenę, kurioje gyvenimas yra įveikęs mirtį.
Visa Markso pateikta kapitalizmo kritika ir jo socializmo vizija paremta įsitikinimu, kad kapitalistinė sistema paralyžiuoja žmogaus iniciatyvą (self-activity) ir kad reikia siekti prikelti visą žmoniją, atgaivinti aktyvumą visose gyvenimo srityse.
Nepaisant Markso formuluočių, kurioms įtakos turėjo klasikai ekonomistai, nuvalkiotas įsitikinimas, kad jis buvo deterministas, pavertęs žmones pasyviais istorijos objektais ir atėmęs iš jų aktyvumą, visiškai prieštarauja jo mąstymui. Tuo nesunkiai įsitikins kiekvienas, kuris skaitė Marksą, o ne keletą padrikų, nuo konteksto atsietų jo sakinių. Markso požiūrio neišreikšime aiškiau, negu tai padarė jis pats tat šiuo teiginiu: „Istorija nieko neveikia, ji neturi milžiniškų turtų, ji „nekovoja kovos“. Veikia, savinasi, nukariauja veikiau žmogus – realus, gyvas žmogus. Juk jokiu būdu nėra taip, kad „Istorija“, tarsi ji būtų koks atskiras asmuo, naudojasi žmogumi kaip priemone savo tikslams pasiekti. Jau greičiau Istorija yra ne kas kita kaip žmogaus veikla šiam siekiant savo tikslų“ (Marksas K., Engelsas F. Šventoji šeima).
Iš artimiausių mūsų amžininkų pasyvų nūdienio aktyvumo pobūdį įžvalgiausiai suprato Albertas Šveiceris, kuris savo veikale apie civilizacijos nuosmukį bei atkūrimą atskleidė šiuolaikinio Žmogaus nelaisvę, netobulumą, nesukauptumą, patologišką priklausomybę rr „absoliutų pasyvumą“.
Buvimas kaip tikrovė
Iki šiol aš aptarinėjau buvimo prasmę, priešpriešindamas jį turėjimui. Antra, ne mažiau svaibi buvimo prasmė atsiskleidžia priešpriešinant buvimą regimybei (appearing). Jei aš atrodau geras, nors mano gerumas yra tik kaukė, pridengianti mano išnaudoto j iškurną, jei aš atrodau drąsuolis, nors esu didžiausias tuščiagarbis ar galbūt linkęs į savižudybę, jei aš atrodau mylįs savo tėvynę, o iš tikrųjų rūpinuosi tik egoistiškais savo interesais, regimybė, t. y. mano atviras elgesys, drastiškai prieštarauja realioms mano elgesį motyvuojančioms jėgoms. Mano elgesys skiriasi nuo mano charakterio. Mano charakterio struktūra ir tikroji mano elgesio motyvacija sudaro mano tikrąją būtį. Mano elgesys gali iš dalies atspindėti mano būtį, tačiau dažniausiai jis yra kaukė, kurią aš turiu ir nešioju turėdamas savo tikslų. Biheviorizmas vertina šią kaukę kaip patikimą mokslinį faktą; tačiau tikroji įžvalga skverbiasi į vidinę žmogaus realybę, kuri paprastai yra nesąmoninga ir kurios neįmanoma tiesiogiai stebėti. Šitoks buvimo – kaip ,,kaukės nuplėšimo“ – tariant Ekharto žodžiais, supratimas dominuoja Markso ir Spinozos apmąstymuose, jis yra ir Froido pagrindinio atradimo esmė.
Svarbiausias Froido psichoanalizės laimėjimas – neatitikimo tarp elgesio ir charakterio, kaukės ir realybės, kurią ji slepia, supratimas. Jis sukūrė metodą (laisvų asociacijų, sapnų analizės, perkėlimo bei pasipriešinimo), padedantį atskleisti instinktyvius (iš esmės seksualinius) troškimus, nuslopintus ankstyvoje vaikystėje. Nors, toliau plėtojantis psichoanalitinei teorijai ir terapijai, pradėta akcentuoti ne tiek traumuojančius instinktyvaus gyvenimo, kiek tarpasmeninių santykių srities įvykius, tačiau principas išliko tas pats: nuslopinami yra ankstyvieji ir – aš manau – vėlesnieji traumuojantys troškimai ir fobijos; pasveikti nuo šių simptomų, kaip ir nuo bendresnių negalavimų, galima atskleidžiant šį nuslopintą turinį. Kitaip tariant, slopinami yra iracionalūs, infantiliški, individualūs patyrimo elementai.
Antra vertus, buvo manoma, kad normalių, t. y. socialiai prisitaikiusių, piliečių „sveiko proto“ padiktuotos pažiūros yra racionalios ir nereikalingos gelminės analizės. Tačiau tai visi, kai neteisinga. Sąmoningos mūsų motyvacijos, idėjos ir įsitikinimai yra klaidingos informacijos, šališkumų, iracionalių aistrų, racionalizacijų, prietarų mišinys, kuriame plūduriuoja tiesos luiteliai ir drąsina mus, nors ir iliuziškai, kad visas šis mišinys yra realus ir teisingas. Mąstant mėginama sutvarkyti šią iliuzijų kloaką pagal logikos ir įtikinamumo dėsnius. Šis sąmonės sluoksnis tariamai atspindi realybę, tai žemėlapis, kuriuo mes vadovaujamės organizuodami savo gyvenimą. Šis klaidingas žemėlapis nėra nuslopinamas. Nuslopinamas yra realybės žinojimas, žinojimas to, kas teisinga. Tad jei mes paklaustume: „Kas yra nesąmoninga?“, reikėtų atsakyti, kad tai beveik visas realybės žinojimas, išskyrus iracionalias aistras. Tai, kas nesąmoninga, nulemta daugiausia visuomenės, kuri kuria iracionalias aistras ir aprūpina savo narius įvairiarūšėmis fikcijomis, paversdama tiesą tariamo racionalumo kaline.
Teiginys, kad tiesa yra nuslopinama, paremtas prielaida, jog mes žinome tiesą ir šį žinojimą nusopiname; kitaip tariant, prielaida, jog egzistuoja „nesąmoningas žinojimas“. Mano, kaip psichoanalitiko, patirtis – savęs paties n kitų analizė–patvirtina, jog tai tiesa. Mes suvokiame tikrovę ir mes negalime jos nesuvokti. Kaip mūsų jutimo organai pritaikyti matyti, girdėti, uosti, liesti, kai mes susiduriame su tikrove, taip mūsų protas pritaikytas pažinti šią tikrovę, t. y. matyti daiktus tokius, kokie jie yra, suvokti tiesą. Žinoma, aš kalbu ne apie tą tikrovės dalį, kurią norint pažinti reikia mokslinių prietaisų ir metodų. Aš kalbu apie tai, ką pažįsta paprastas sukoncentruotas žvilgsnis, ypač realybę, slypinčią mumyse pačiuose ir kituose. Sutikę pavojingą žmogų, mes jį pažįstame, pažįstame tą, kuriuo galime visiškai pasitikėti; mes žinome, kada mums meluoja, kada mumis naudojasi ar mus kvailina; žinome, kada mes pergudraujame patys save. Beveik viską, ką reikia žinoti apie žmonių elgesį, mes išmanome taip gerai, kaip mūsų protėviai išmanė žvaigždžių judėjimą. Tačiau jei jie savo žinojimą buvo įsisąmoninę, mes savąjį nedelsdami slopiname, nes suvoktas jis pernelyg apsunkintų mūsų gyvenimą, sukeltų, kaip mes save įtikinėjame, jam „grėsmę“.
Nesunku surasti šiam teiginiui įrodymų. Jų gausu mūsų sapnuose, dažnai atveriančiuose tokią gelminę savo ir kitų žmonių prigimties įžvalgą, kokios mes visiškai neturime dieną. („Sapnų įžvalgos“ pavyzdžių aš pateikiau knygoje „Užmiršta kalba“.) Kiti įrodymai – tai dažnos situacijos, kai kokį nors žmogų išvysta-me visiškai naujai, o vėliau jaučiame, lyg šį žinojimą turėjome ir anksčiau – visą laiką. Dar vienas įrodymas gali būti pasipriešinimo reiškinys, kai skaudi tiesa grasina iškilti į paviršių kalbos klaidose, kalbos riktuose, transo būsenoje ar situacijose, kai žmogus tarsi į šalį parako ką nors, kas visiškai prieštarauja tam, kuo jis visada skelbėsi tikįs, o po minutės atrodo primiršęs šį ,,į šalį“. Iš tiesų daug energijos išeikvojame tam, kad paslėptumėm nuo savęs tai, ką žinome, ir vargu ar įmanoma pervertinti tokio nuslopinto žinojimo svarbą. Šitie tiesos nuslopinimo koncepcija poetine forma išreikšta vienoje iš Talmudo legendų: kai gimstu vaikas, angelas paliečia jo galvą, kad jis užmirštų tiesą, kurią žinojo gimimo momentu. Jei vaikas neužmirštų šios tiesos, vėlesnis jo gyvenimas taptų nepakeliamas.
Grįžkime prie svarbiausios mūsų tezės: buvimas siūlo realų pasaulio vaizdą, priešingą iškleiptam, iliuziniam jo paveikslui. Šiuo atžvilgiu bet kokios pastangos išplėsti buvimo sritį reiškia gilesnį prasiskverbimą į savo, kitų ir aplinkinio pasaulio realybę. Neįmanoma pasiekti svarbiausio judaizmo ir krikščionybės etinio tikslo – įveikti godumą ir neapykantą, neatsižvelgiant į kitą svarbiausią faktorių, kurį svarbiu pripažįsta judaizmas bei krikščionybė: į buvimą ateisime tik prasiskverbę pro paviršių Ir pažinę realybę.
Noras duoti, dalintis, aukotis
Šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja įsitikinimas, jog turėtojiško egzistavimo būdo šaknys gludi žmogaus prigimtyje, todėl jis praktiškai neišraunamas. Tą pačią idėją išreiškia dogma, jog žmonės iš prigimties tingūs, pasyvūs, jog jie nenori ką nors dirbti ar veikti – nebent juos skatina materialinis suinteresuotumas… alkis… ar bausmės baimė. Šia dogma beveik neabejojama, ji nulemia mūsų mokymo ir darbo metodus. Bet ji tik išreiškia norą įrodyti, jog mūsų socialinė tvarka yra vertinga, nes ji neva plaukianti iš žmogaus prigimties reikmių. Daugumos įvairių visuomenių, egzistavusių ir dabar egzistuojančių, nariams įgimto žmogaus savanaudi: kūmo ir tingumo koncepcija atrodytų tokia pat keista, kaip mums priešinga.
Tiesa yra tai, kad ir turėjimas, ir buvimas, kaip egzistavimo būdai, yra žmogaus prigimties potencijos, kad biologinis poreikis išlikti skatina mus stiprinti turėjimo būdą, bet egoizmas ir tingumas nėra vienintelės žmogiškų būtybių prigimties savybės.
Mums, žmonėms, vidujai būdingas ir giliai įsišaknijęs troškimas būti: reikšti savo sugebėjimus, būti aktyviems, būti susijusiems su kitais žmonėmis, ištrūkti iš savanaudiškumo kalėjimo. Šio teiginio įrodymų būtų tiek daug, jog jų pakaktų dar vienam tomui. Šios problemos esmę bendriausia forma suformulavo D. O. Hebas, pareikšdamas, jog vienintelė bihevioristų problema – paaiškinti aktyvumo stoką, o ne aktyvumą. Šį bendrą teiginį paremia šie duomenys*:
* Kai kuriuos iš šių įrodymų aš esu nagrinėjęs knygoje. „Žmogiškojo destruktyvumo anatomija“.
1. Duomenys apie gyvūnų elgseną. Eksperimentai ir tiesioginiai stebėjimai rodo, jog daugelis lūšių su malonumu imasi sudėtingų užduočių net ir tada, kai už tai negauna jokio materialinio atpildo.
2. Neurofiziologiniai eksperimentai liudija nervų ląstelių aktyvumą.
3. Vaikų elgesys. Pastarųjų metų tyrinėjimai atskleidė kūdikių sugebėjimą reaguoti į sudėtingus stimulus ir tokių stimulų poreikį. Šie atradimai prieštarauja Froido prielaidai, jog kūdikis išorinį stimulą jaučia tik kaip grėsmę ir mobilizuoja savo agresyvumą jai įveikti.
4. Elgesys mokantis. Daugybė tyrimų parodo, kad vaikai ir paaugliai tingi todėl, jog dėstoma medžiaga pateikiama „sausai“ ir „negyvai“ ir negali sukelti jų susidomėjimo; kai spaudimas ir nuobodulys pašalinami, o medžiaga dėstoma įdomiai ir gyvai, jie tampa labai aktyvūs ir iniciatyvūs.
5. Elgesys dirbant. Klasikinis E. Meijo eksperimentas parodė, jog net nuobodus darbas virsta įdomiu, jei jį dirbantys žino, kad dalyvauja eksperimente, kuriam vadovauja energingas ir gabus žmogus, sugebantis juos sudominti, sužadinti norą dalyvauti. Tą patį matėme ir daugelyje Europos bei JAV gamyklų. Menedžeriui stereotipiškas darbininko vaizdas yra toks: darbininkai nėra realiai suinteresuoti aktyviai dalyvauti įmonės veikloje; visa, ko jie nori, tai didesni atlyginimai; vadinasi, didesnio darbo našumo akstinu galėtų būti ne darbininko dalyvavimas, bet pelno dalis. Nors menedžeriai teisūs dėl siūlomų darbo metodų, vis dėlto patirtis parodė ir ne vieną menedžerį įtikino, kad jeigu darbininkai galėtų būti tikrai aktyvūs, atsakingi, suvokiantys savo vaidmenį darbe, jie gerokai pasikeistų, o nesuinteresuotumą pakeistų išradingumas, veiklumas, vaizduotė bei pasitenkinimas, kurį teikia dalyvavimas*.
* Maiklas Makobis knygoje „The Gamesmen: The New Corporate Leaders“ (man pasisekė perskaityti dar jos rankraštį) mini kelis naujesnius demokratiškus dalyvavimo projektus, ypač analizuoja Bolivaro projektą; tai rankraštinis analizės variantas, bet Makobis planuoja didesnį darbą, kuriame gvildens šį ir kitą projektą.
6. Daugybė socialinio bei politinio gyvenimo duomenų rodo, jog liūdnai pagarsėjęs įsitikinimas, kad žmonės nenori aukotis, yra klaidingas. Kai Antrojo pasaulinio karo pradžioje Čerčilis paskelbė, jog iš britų jis privalės pareikalauti kraujo, prakaito ir ašarų, jis ne tik nesustabdė savo tėvynainių, bet, priešingai, pažadino giliai juose glūdintį žmogišką troškimą aukotis, atsiduoti. Britų, taip pat ir vokiečių bei rusų elgesys, kariaujančioms šalims beatodairiškai bombarduojant gyvenamuosius centrus, įrodė, kad bendra kančia nesusilpnino jų dvasios; ji sustiprino jų pasipriešinimą ir įrodė, jog klydo tie, kurie tikėjosi, kad smarkus bombardavimas psichologiškai palauš priešą ir taip priartins karo pabaigą.
Deja, liūdna, jog mūrų civilizacijoje žmogaus ryžtą aukotis paskatina ne taika, o veikiau karas ir kentėjimas. Taikos periodas, atrodo, skatina daugiausia egoistiškus jausmus. Laimė, kad ir taikos metu būna situacijų, kai žmogaus niekimas duoti ir solidarizuotis skleidžiasi individualiais poelgiais. Darbininkų streikai, ypač Iki Pirmojo pasaulinio karo, buvo tokio iš esmes nesmurtiško elgesio pavyzdžiai. Darbininkai reikalavo didesnių užmokesčių, bet tuo pat metu jie rizikavo ir pakėlė didžiulius sunkumus, kad apgintų savo orumą ir patirtų žmonių solidarumo teikiamą pasitenkinimą. Streikas buvo tiek pat „religinis“, kiek ir ekonominis reiškinys. Nors streikuojama ir mūsų dienomis, daugelis šiandienos streikų nulemti ekonominių priežasčių – tiesa, pastaruoju metu pagausėjo streikų dėl darbo sąlygų pagerinimo.
Poreikis duoti bei dalintis, ryžtas aukotis dėl kitų dar gyvas tarp kai kurių profesijų atstovų, lokių kaip slaugės, gydytojai, vienuoliai ir vienuolės. Kai kurie, o gal net ir dauguma, iš jų vien žodžiais įgyvendina savo tikslą padėti bei aukotis, vis dėlto ne vieno iš šių profesijų atstovų charakteris atitinka tas vertybes, kurias jie išpažįsta. Ištisus šimtmečius tuos pačius poreikius teigė ir išreiškė daugybė bendruomenių – religinių, socialistinių ar humanistinių. Norą aukotis parodo ir tie žmonės, kurie savanoriškai (be atlygio) duoda kraują, jį matome ir įvairiose situacijose, kai žmonės rizikuoja gyvybe, kad išgelbėtų kitą. Stebėdami žmones, kurie nuoširdžiai myli, taip pat įžvelgiame noro duoti apraiškas. „Tariama meilė“, tI. y. bendras abipusis egoizmas, padaro žmones dar savanaudiškesnius (dabar tai jau dažnas reiškinys). Nuoširdi meilė stiprina žmogaus sugebėjimą mylėti, atsiduoti kitiems. Tikrai mylintis žmogus mylėdamas konkretų asmenį myli visą pasaulį*.
* Vienas iš svarbiausių šaltinių, padedančių suprasti natūralų žmogaus polinkį duoti ir dalintis, yra klasikinis P. A. Kropotkino veikalas „Mutual Aid: A Factor of Evolution“ (1902). Kiti du svarbūs darbai yra Ričardo Titmaso „The Gift Relationship: From Human Blood to Social Policy“ (autorius čia aptaria žmogaus noro duoti apraiškas ir pabrėžia, jog mūsų ekonominė sistema trukdo žmonėms laisvai naudotis šia teise) bei Edmundo S. Felpso redaguota knyga „Altruism, Morality and Economic Theory“.
Ir atvirkščiai, matome, kad yra nemaža žmonių, ypač jaunesnių, negalinčių pakęsti prabangos bei savanaudiškumo, kurio jie apsupti turtingose savo šeimose. Apvildami vyresniuosius, įsitikinusius, jog jų vaikai „turi viską, ko nori“, jaunieji maištauja prieš negyvą ir izoliuotą savo gyvenimą. Juk iš tikrųjų jie neturi vi ko, ko nori, o nori jie to, ko neturi.
Ryškūs tokių žmonių pavyzdžiai iš istorijos būtų Romos imperijos turtingųjų sūnūs ir dukros, kurie išpažino skurdo ir meilės religiją. Kitas pavyzdys – Buda, buvęs princu ir skendęs visuose malonumuose ir prabangoje, kokių tik galėjo panorėti, tačiau supratęs, jog turėjimas ir vartojimas lemia nelaimes ir kančią. Artimesnis mūsų laikui pavyzdys – XIX a. antrosios pusės Rusijos aukštesniųjų klasių atstovų sūnūs ir dukros – narodnikai. Nepajėgdčmi ilgiau ištverti tuščio ir neteisingo gyvenimo, šie jauni žmonės paliko savo šeimas ir jungėsi prie neturtingų valstiečių, gyveno kartu su jais ir buvo vieni iš tų, kurie padėjo i evoliucinės kovos Rusijoje pamatus.
Esame liudininkai panašaus reiškinio, paplitusio tarp JAV ir Vokietijos pasiturinčių šeimų vaikų, kurie savo gyvenimą turtinguose tėvų| namuose laiko nuobodžiu ir beprasmišku. Dar daugiau, jie nepakenčia pasaulio žiaurumo neturtingų atžvilgiu ir negali taikstytis su branduolinio karo kurstymu individualiais egoistiniais sumetimais. Taigi jie pasitraukia iš savo namų, savos aplinkos, ieškodami naujos gyvensenos, ir lieka nepatenkinti, nes jiems atrodo, jog visos konstruktyvios pastangos yra pasmerktos. Dauguma šitų žmonių pirmiausia buvo didžiausi savo kartos idealistai ir svajotojai; tačiau, atsidūrę tokioje situacijoje, stokodami tradicijos, brandumo, patirties bei politinės nuovokos, jie puola į depresiją, pradeda narciziškai pervertinti savo sugebėjimus bei galimybes ir mėgina jėga pasiekti tai, kas neįmanoma. Jie kuria vadinamąsias revoliucines grupes ir viliasi teroro bei griovimo aktais išgelbėti pasaulį, nesuvokdami, kad jie remia bendrą žiaurumo ir nežmoniškumo tendenciją. Šie žmonės jau prarado sugebėjimą mylėti, jį pakeitė troškimas paaukoti savo gyvybę. (Savęs paaukojimą kaip išeitį dažnai pasirenka tie, kurie aistringai trokšta mylėti, bet yra praradę šį sugebėjimą ir todėl tiki, jog, paaukoję gyvybę, jie patirs didžiausią meilę.) Tačiau šie save aukojantys jauni žmonės labai skiriasi nuo meilės kankinių, kurie nori gyventi, nes myli gyvenimą, o mirti sutinka tik tuomet, kai yra priversti mirti, kad neišduotų savęs. Mūsų dienų pasiaukojantys jaunuoliai yra kaltinamieji, bet jie yra ir kaltintojai, nes jų pavyzdys rodo, kad mūsų sistema kai kuriuos šviesiausius jaunus žmones pasmerkia tokiai izoliacijai ir nevilčiai, jog jiems lieka vienas kelias iš nevilties – griovimas ir fanatizmas.
Žmogaus troškimas patirti vienybę su kitais žmonėmis glūdi specifinėse žmogaus, kaip rūšies, egzistavimo sąlygose ir yra vienas iš stipriausių žmogaus elgesio motyvų. Pasiekę minimalią instinktyvią determinaciją ir maksimalų sugebėjimą protauti, mes, žmogiškosios būtybės, praradome pirminę vienybę su gamta. Kad išvengtume visiškos izoliacijos, kuri faktiškai pasmerktų mus beprotybei, mes privalome surasti naują vienybę su savo artimaisiais ir gamta. Šis žmogaus poreikis jausti vienybę su kitais patiriamas įvairiai: kaip simbiozės ryšys :u motina, su stabu, su savo gentimi, klase, savo nacija, savo religija, savo brolija, savo profesine organizacija. Žinoma, šie ryšiai dažnai susipina, dažnai įgauna ekstatišką formą; pavyzdžiui, tokie ryšiai būdingi kai kurioms religinėms sektoms ar linčiuojančiai miniai, prasiveržia nacionaline isterija karo atveju. Viena drastiškiausių tokių ekstatiškų „vienybės“ formų prasiveržimų buvo Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Staiga, tiesiog per dieną, žmonės išsižadėjo viso savo gyvenimo pacifistinių, anltmilitaristinių, socialistinių įsitikinimų; mokslininkai metė šalin per visą gyvenimą puoselėtus objektyvumo, kritiško mąstymo, nešališkumo principus, kad įsilietų į didįjį Mes.
Troškimas patirti vienybę su kitais pasireiškia ir žemiausiais poelgiais, t. y. sadizmo ir griovimo aktais, ir aukščiausiais – solidarumu, kuris paremtas bendru idealu ar įsitikinimu. Jis yra ir svarbiausia poreikio prisitaikyti priežastis; net mirti žmonės bijo mažiau negu būti atstumtaisiais. Kiekvienai visuomenei lemtinga problema yra tai, kokios lūšies vienybę ir solidarumą ji skatina ir kokią ji gali remti tam tikros socioekonominės struktūros sąlygomis.
Šie svarstymai rodo, jog žmonėms būdingos abi tendencijos: viena iš jų – turėti – pasisavinti, ji stiprybės semiasi iš biologinio poreikio išlikti; kita – būti – dalintis, duoti, aukotis , ji atsiremia į specifines žmogaus egzistavimo sąlygas ir į įgimtą poreikį įveikti savo izoliaciją susivienijant su kitais žmonėmis. Kadangi šios dvi prieštaringos tendencijos slypi kiekviename žmoguje, galima sakyti, jog socialinė struktūra, jos vertybės bei normos nulemia, kuri iš šių dviejų tendencijų dominuoja. Tos kultūros, kurios skatina nuosavybės troškimą, taigi ir turėtojišką egzistavimo būdą, remiasi vienu žmogiškųjų potencijų poliumi, o kultūros, skatinančios buvimą ir dalijimąsi – kitu. Mes privalome nuspręsti, kurias iš šių dviejų potencijų norime ugdyti, vis dėlto suvokdami, jog mūsų apsisprendimas smarkiai determinuotas konkrečios visuomeninės socioekonominės struktūros, kuri ir paskatina mus vienaip ar kitaip apsispręsti.
Mano atlikti grupinio žmonių elgesio tyrimai leidžia manyti, kad dvi kraštutinės grupės, ryškiausiai atstovaujančios giliai įsišaknijusiems ir beveik neišraunamiems turėjimo ir buvimo tipams, yra nežymi mažuma; dažniausiai realios yra abi galimybės, o tai, kuri iš jų tampa dominuojanti, o kuri nuslopinama, priklauso nuo aplinkos faktorių.
Ši prielaida prieštarauja plačiai paplitusiai psichoanalitinei dogmai, kad aplinka esmingai paveikia asmenybės vystymąsi kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje, o vėliau charakteris yra susiformavęs ir beveik nesikeičia veikiamas išorinių įvykių. Ši psichoanalitinė dogma susilaukė pritarimo tik todėl, kad dauguma žmonių ir vėliau gyvena iš esmės tomis pačiomis sąlygomis, kokiomis gyveno vaikystėje, nes apskritai toliau egzistuoja tos pačios socialinės sąlygos. Tačiau pasitaiko daug atvejų, kai drastiškas aplinkos pasikeitimas nulemia pamatinius elgesio pasikeitimus, t. y. negatyvios jėgos neberemia- mos, o pozityviosios maitinamos ir skatinamos.
Apibendrindami pasakytume, jog nestebina tai, kad troškimas dalintis, duoti, aukotis yra dažnas ir intensyvus, jei atsižvelgiame į žmogaus, kaip rūšies, egzistavimo sąlygas. Stebina tai, jog šis troškimas gali būti nuslopintas su tokia jėga, kad industrinėje visuomenėje (ir daugelyje kitų) savanaudiškumo aktai tapo taisykle, o solidarumo – išimtimi. Paradoksalu, bet šis reiškinys kaip tik ir atsiranda iš vienybės poreikio. Visuomenė, kurios principai yra įgijimas, nauda bei nuosavybė, suformuoja socialinį charakterį, orientuotą į turėjimą; kai šis charakterio tipas jau įsitvirtina, niekas nenori būti autsaideriu ar atstumtuoju; kad išvengtų šios rizikos, visi stengiasi prisitaikyti prie daugumos, su kuria sieja tik abipusis antagonizmas.
Dominuojant savanaudiškai nuostatai, mūsų visuomenės lyderiai mano, jog žmones motyvuoja tik materialinės naudos, t. y. atlyginimo, viltis, o į raginimus solidarizuotis bei pasiaukoti jie neatsilieps. Tad, išskyrus karo metą, tokie raginimai retai ir girdimi, todėl prarandamos galimybės stebėti galimus tokių raginimų rezultatus.
Tik radikaliai kitokia socioekonominė struktūra ir radikaliai kitoks žmogaus prigimties vaizdas galėtų parodyti, jog kyšininkavimas nėra vienintelis ir geriausias būdas paveikti žmones.
Šaltinis: Turėti ar būti? / Ėrichas Fromas. – Vilnius: Mintis, 1990. – pp. 122-149.
