Redakcijos komentaras: Ėrichas Fromas (1900-1980) – XX amžiaus psichologas ir filosofas, vienas iš vadinamosios Frankfurto mokyklos atstovų, savo darbuose jungęs psichoanalizę ir marksizmą. 1976 metais išėjusioje knygoje „Turėti ar būti?“ Fromas nagrinėja du priešingus gyvenimo būdus, „turėjimą“ (orientuotą į turtus, vartotojiškumą, valdžią ir t. t.) ir „buvimą“ (orientuotą į meilę, kūrybą ir solidarumą), tuo pačiu negailestingai kritikuodamas visą tuometę visuomenę, socialinę ir politinę santvarką. Kaip savotiška Fromo minties santrauka, ši knygelė nepraranda aktualumo ir šiandien – tiek diagnozuojant opias žmonijos problemas, tiek ieškant jų sprendimų.
* * *
ANTRA DALIS
ESMINIU SKIRTUMŲ TARP DVIEJŲ EGZISTAVIMO BŪDŲ ANALIZĖ
IV. KAS YRA TURĖJIMO BŪDAS?
Kaupiančioji visuomenė – turėjimo būdo pagrindas
Mūsų vertinimai yra nepaprastai šališki, nes mes gyvename visuomenėje, kurios egzistavimas pagrįstas privatine nuosavybe, pelnu, jėga. Įgyti, valdyti, gauti pelną yra šventos ir neginčijamos industrinės visuomenės individo teisės* . Nesvarbu, kokie nuosavybės įsigijimo šaltiniai. Nuosavybės turėjimas taip pat niekuo neįpareigoja jos savininko. Vadovaujamasi tokiu principu: ,,Iš kur ir kaip buvo įgyta nuosavybė, ką aš su ja darau, yra tik mano ir niekieno kito reikalas. Kol nenusižengiu įstatymams, tol mano teisė yra neribota ir absoliuti“.
* R. H. Toni knyga „The Acquisitive Society“ (1920) iki šiol tebėra įžvalgiausias šiuolaikinio kapitalizmo, taip pat socialinės ir žmogaus kaitos galimybių aiškinimas. Makso Vebėrio, Brentano, Paskalio, Šapiro, Zombarto, Krauso veikalai taip pat padeda iš esmės suprasti industrinės visuomenės įtaką žmogui.
Šios rūšies nuosavybę galėtume pavadinti privatine (lot. privare –„atimti“), nes turintys šią nuosavybę asmuo ar asmenys yra vieninteliai jos šeimininkai, galintys neleisti kitiems ja naudotis ar džiaugtis. Nors manoma, kad privatinė nuosavybė yra natūrali ir visuotinė kategorija, tačiau visos žmonijos istorijos (taip pat ir priešistorės) požiūriu ji iš tikrųjų Via veikiau Išimtis negu taisyklė. Ypač tai pasakytina apie neeuropines kultūras, kurioms ekonomika nebuvo pagrindinis gyvenimo rūpestis. Be privatinės nuosavybės, yra ir kitų nuosavybės rūšių: paties sukurta nuosavybė (self-created property), kuri yra tik paties žmogaus darbo rezultatas; ribota nuosavybė (restricted property), kurią apriboja pareiga padėti savo artimiesiems: funkcinė ar asmeninė nuosavybė, kurią sudaro arba darbo įrankiai, arba malonumo objektai; bendroji nuosavybė, kurią valdo grupė žmonių, susijusiu dvasinės giminystės saitais, pavyzdžiui, kibucų bendruomenės Izraelyje.
Visuomenės funkcionavimo normos formuoja ir jos narių charakteri (socialinį charakteri). Industrinėje visuomenėje tokios normos yra troškimas įgyti nuosavybę, ją išlaikyti ir didinti, t. y. gauti pelno, o turinčiais nuosavybe žavimasi, jiems pavydima kaip aukštesnėms būtybėms. Tačiau dauguma žmonių neturi nuosavybės (t. y. kapitalo ar gamybos priemonių) tikrąja šio žodžio prasme, ir kyla stulbinantis klausimas: kaip tokie žmonės gali patenkinti ar net nugalėti savo aistra įgyti Ir išlaikyti nuosavybe arba kaip gali jie pasijusti nuosavybės savininkais, kai praktiškai jie neturi tokios paminėti vertos nuosavybės?
Žinoma, paprasčiausias atsakymas yra toks: net nuosavybės neturintys žmonės vis tiek ką nors turi, ir tą nedidelę nuosavybę jie brangina ne mažiau negu kapitalo savininkas savąją. Kaip ir stambios nuosavybės savininkai, neturtingieji taip pat yra kankinami aistros išlaikyti tai, ką jie turi, kad ir mažiausiai gausinti tai, ką turi (pvz., sutaupant pensą čia, porą centų ten).
Tačiau kur kas didesnį pasitenkinimą teikia ne materialinių gėrybių, bet gyvų būtybių nuosavybė. Patriarchalinėje visuomenėje net ir vargingiausias žmogus, neturtingiausios klasės atstovas galėjo būti nuosavybės savininku, nes jo santykiai su žmona, vaikais, gyvuliais leido jam jaustis absoliučiu jų šeimininku. Bent jau patriarchalinės visuomenės vyrui vienintelis būdas nedirbant, neinvestuojant kapitalo įgyti nuosavybę – turėti daug vaikų. Turint omenyje, kad vaikų gimdymas – moters našta, sunku paneigti, jog patriarchalinėje visuomenėje vaikų auginimas buvo žiaurus moters išnaudojimas. Savo ruožtu motinos taip pat buvo savo mažų vaikų savininkėmis. Štai ir užburtas ratas: vyras išnaudoja žmoną, ši išnaudoja mažus vaikus, o ūgtelėję berniukai prisideda prie vyresniųjų vyrų ir tampa moterų išnaudotojais, ir t. t.
Vyrų viešpatavimas patriarchalinėje visuomenėje tęsėsi kokius šešis septynis tūkstantmečius, ir dabar jis tebėra menkai išsivysčiusiose šalyse bei tarp neturtingiausiųjų klasių. Tačiau turtingesnėse visuomenėse ši hegemonija pamažu silpnėja moterų, vaikų ir paauglių emancipacija plėtojasi kylant visuomenės pragyvenimo lygiui. Kur dabar, kai nyksta šis pasenęs patriarchalinis nuosavybės tipas – žmonių nuosavybė, vidutinieji išsivysčiusių industrinių visuomenių piliečiai patenkins savo aistrą įgyti, išlaikyti ir gausinti nuosavybę? Atsakymas į šį klausimą – tai nuosavybės ribų plėtimas įtraukiant į ją draugus, meilužius, sveikatą, keliones, meno kūrinius, Dievą, savo ego. Buržuazinę nuosavybinę obsesiją puikiai pavaizdavo Maksas Štirneris. Žmonės virsta daiktais; jų santykiai įgauna savininkiškumo pobūdį. „Individualizmas“, pozityvia prasme reiškiantis išsilaisvinimą iš socialinių varžtų, negatyvia prasme reiškia „savęs nuosavybę“, teisę ir pareigą visą savo energiją investuoti į asmeninės sėkmės siekimą.
Mūsų ego yra svarbiausias nuosavybės jausmo objektas, nes jis apima daug dalykų: mūsų kūną, mūsų vardą, mūsų socialinę padėtį, mūsų nuosavybę (taip pat ir žinias), mūsų susikurtą savęs vaizdinį ir tą vaizdą, kokį mes norėtume apie save sukurti kitiems. Mūsų ego yra realių mūsų savybių, tokių kaip žinios ir įgūdžiai, bei įsivaizduojamų savybių, kuriomis mes apgaubiame realų savo branduolį, mišinys. Tačiau svarbiausia ne tai, koks yra ego turinys, bet tai, kad šis ego patiriamas kaip tam tikras daiktas, esantis mūsų nuosavybe, kad kaip tik šis „daiktas“ yra mūsų identiškumo pagrindas.
Aptariant nuosavybės problemą, būtina atsižvelgti į tai, kad svarbi santykio su nuosavybe forma, paplitusi XIX a., po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ėmė prarasti svarbą, o šiandien yra visai reta. Anksčiau žmogus visą savo turtą brangino, juo rūpinosi ir stengėsi juo naudotis tol, kol jis buvo naudingas. Pirkimas buvo „išlaikyk“ pirkimu, ir XIX a. devizas galėjo būti toks: „Gražu tai, kas sena!“ Šiandien akcentuojamas vartojimas, o ne to, kas įgyta, išsaugojimas, ir pirkimas tapęs „išmesk“ pirkimu. Ar perkamas automobilis, drabužis ar mechanizmas – žmogus, šiek tiek pasinaudojęs šiuo daiktu, pavargsta nuo jo, jis trokšta atsikratyti „seno“ daikto ir įsigyti naujausią modelį. Įsigijimas → laikinas turėjimas ir naudojimas → išmetimas (jeigu įmanoma – pelningas iškeitimas į geresnį modelį) → naujas įsigijimas – šitaip sukuriamas užburtas vartojimo-pirkimo ratas, ir šiandienos devizas iš tikrųjų galėtų būti toks: „Gražu tai, kas nauja!“
Galbūt labiausiai stebinantis nūdienos vartotojiško pirkimo fenomeno pavyzdys yra asmeninis automobilis. Mūsų amžių pelnytai pavadintume „automobilio amžiumi“, nes visa mūsų ekonomika sutelkta į automobilių gamybą, o visas mūsų gyvenimas smarkiai priklauso nuo to, auga ar krinta vartotojų poreikis automobilių.
Tiems, kurie turi automobilius, šie atrodo kaip gyvybinis poreikis; tiems, kurie dar neturi, ypač vadinamųjų socialistinių šalių žmonėms, automobilis yra laimės simbolis. Tačiau akivaizdu, kad meilė savo automobiliui nėra stipri ir pastovi, ji greičiau primena trumpalaikį susižavėjimą, nes automobilių savininkai dažnai keičia juos; po dvejų, net po vienų metų automobilio savininkui pabosta jo „sena mašina“ Ir jis ima dairytis „pelningo sandėrio“, tikėdamasis naujo automobilio. Visa operacija nuo apsižvalgymo iki įgijimo primena žaidimą, kuriame kartais svarbiausia būna apmulkinti, o pats „pelningas sandėris“ teikia džiaugsmo tiek, jeigu ne daugiau, kiek ir apdovanojimas – naujausias modelis.
Prieštaravimą tarp savininkiško šeimininkų santykio su savo automobiliais ir taip greit užgęstančio domėjimosi jais paaiškintume atsižvelgdami į keletą faktorių. Pirma, savininko santykis su automobiliu yra beasmenis; automobilis nėra konkretus šeimininko mėgstamas objektas, jis yra savininko statuso simbolis, jo galios išplėtotojas, jo ego kūrėjas. Įsigijęs naują automobilį, savininkas faktiškai įgyja naują savojo ego dalį. Antra, perkant naują automobilį kas dveji, o ne, tarkime, kas šešeri metai, pirkėjo jaudulys būna kur kas stipresnis. Naujo automobilio įsigijimo aktas primena defloraciją – jis sustiprina savo jėgos pojūtį, ir kuo dažniau tai kartojama, tuo labiau jaudina ir įaudrina. Trečias faktorius yra tas, kad dažnas automobilio pirkimas didina galimybę „sudaryti sandėrį“, t. y. pasipelnyti keičiant, o tai šiandienos žmogui teikia begalinį pasitenkinimą. Labai svarbus ir ketvirtas faktorius – tai poreikis naujų stimulų, nes senieji greitai susilpnėja ir išsenka. Jau anksčiau (knygoje „Žmogiškojo destruktyvumo anatomija“) aš atskyriau „aktyvumo“ stimulus nuo „pasyvumo“ stimulų ir pasiūliau tokią formuluotę: „Kuo stipresnis pasyvumo stimulas, tuo dažniau reikia keisti jo intensyvumą ir (arba) jo rūšį; kuo stipresnis aktyvumo stimulas, tuo ilgiau išlieka jo aktyvinantis pobūdis ir rečiau reikia keisti jo intensyvumą bei turinį“. Penktas ir svarbiausias faktorius yra socialinio charakterio pasikeitimas, kuris įvyko per pastarąjį šimtmetį, t. y. „kaupiančiojo“ charakterio pakeitimas „rinkos“ charakteriu. Nors šis pasikeitimas neišstūmė visiškai turėtojiškos orientacijos, jis iš esmės ją modifikavo (šią raidą nuo „kaupimo“ iki „rinkos“ aš aptariu VII sk.).
Savininkiški jausmai prasiveržia ir kituose santykiuose, pavyzdžiui, santykiuose su gydytojais, dantistais, advokatais, viršininkais, valdiniais. Žmonės tai išreiškia sakydami: „mano dantistas“, „mano gydytojas“, „mano valdiniai“ ir t. t. Tačiau be savininkiškos nuostatos gyvų būtybių atžvilgiu, žmonės patiria kaip nuosavybę ir daugelį kitų dalykų, taip pat ir jausmus. Štai, tarkime, sveikata ir ligos. Žmonės, šnekučiuodami apie savo sveikatą, aptaria ją kaip savininkai. Jie kalba apie savo ligas, savo operacijas, savo gydymo kursus – savo dietas, savo vaistus. Jie įsitikinę, kad sveikata ir liga yra nuosavybė; savininkiškas jų santykis su blogėjančia sveikata primena akcininko santykį su jo akcijomis, kurios, smarkiai krintant biržos kursui, praranda dal| pradini vertės.
Idėjos, įsitikinimai ir net įpročiai taip pat gali virsti nuosavybe. Pavyzdžiui, žmogų, įpratus kasryt tuo pačiu laiku valgyti tokius pačius pusryčius, sutrikdys net menkas šio ritualo pažeidimas, nes šis įprotis tapo jo nuosavybe, kurios netektis kelia grėsmę jo saugumui.
Toks turėtojiškos orientacijos visuotinumo paveikslas gali skaitytojui atrodyti pernelyg negatyvus ir vienašališkas; jis iš tikrųjų toks yra. Aš ir ketinau parodyti šią dominuojančią visuomenėje nuostatą pirmiausia todėl, kad nuplėščiau kuo aiškesnį nūdienos vaizdą. Tačiau yra ir kitas elementas, kuris gali suteikti šiam vaizdui tam tikrą pusiausvyrą,– tai stiprėjanti jaunosios kartos nuostata, kuri smarkiai skiriasi nuo daugumos. Šių jaunų žmonių vartojimo modeliai nėra slepiamos kaupimo ir turėjimo formos, tai apraiškos tikro džiaugsmo, kad darai, ką nori, ir nelauki už tai atpildo. Šie jauni žmonės toli nukeliauja, dažnai patiria sunkumus, kad išgirstų muziką, kuri jiems patinka, pamatytų vietą, kurią nori pamatyti, sutiktų žmones, kuriuos nori sutikti. Dabar nesvarstome, ar jų tikslai iš tiesų tokie reikšmingi, kaip jiems patiems atrodo. Gal ir stokodami rimties, pasiruošimo, susitelkimo, jie vis dėlto išdrįsta būti ir nesidomi, ką už tai gaus mainais, ką galės išlaikyti. Jie atrodo kur kas nuoširdesni už vyresniąją kartą, nors dažnai filosofijos ir politikos atžvilgiu naivūs. Jie nuolat nedailina savo ego, nesiveržia tapti pageidaujamais rinkos „objektais“. Kitaip negu dauguma, jie nesidangsto sąmoningu ar nesąmoningu melu, nešvaisto energijos, kad nuslopinti? tiesą. Dažnai jie apstulbina suaugusius savo sąžiningumu, nes šie slapta gėrisi žmonėmis, kurie regi ir sako tiesą. Šie jaunuoliai vienijasi Į įvairias politines ir religines grupes, tačiau dauguma iš jų neremia jokios konkrečios ideologijos ar doktrinos, jie gali būti laikomi tiesiog „savęs ieškotojais“. Jie gal ir nesuranda savęs ar tikslo, suteikiančio kryptį gyvenimui, tačiau vis vien veržiasi būti savimi, o ne turėti ir vartoti.
Beje, šį pozityvų paveikslo elementą reikėtų patikslinti. Dauguma tokių jaunų žmonių (jų skaičius nuo septintojo dešimtmečio pabaigos pastebimai mažėja) neperėjo iš laisvės „nuo“ (freedom from) į laisvės „kam“ (freedom to) sritį. Jie paprasčiausiai maištavo, neieškojo tikslo, į kurį artėtų, o tiesiog troško išsilaisvinti iš visų suvaržymų ir priklausomybės. Šių jaunuolių, kaip ir jų tėvų buržua, moto buvo „Gražu tai, kas nauja!“ Beveik fobiška jų nepagarba tradicijai neaplenkė ir didžiųjų protų idėjų. Nugrimzdę į infantilišką narcisizmą, jie tarėsi patys galį atrasti visas vertybes. Jų idealas iš esmės buvo vėl tapti mažais vaikais, ir tokie autoriai kaip Markūzė pasiūlė patogią ideologiją, skelbiančią, jog galutinis socializmo ir revoliucijos tikslas yra grįžti atgal į vaikystę, o ne pasiekti brandumą. Jie buvo laimingi tol, kol buvo pakankamai jauni, kad išlaikytų tokią euforiją; pasibaigus šiam laikotarpiui, dauguma jų karčiai nusivylė – neįgijo tvirtų įsitikinimų, asmenybės centro. Ne vienas iš jų nugrimzdo į neviltį, apatiją ar virto nelaimingu griovimo aistros kankinamu fanatiku.
Žinoma, ne visi, kurie pradėjo su didžiausiomis viltimis, nusivylė, tačiau gaila, kad negalima sužinoti, kiek tokių. Kiek žinau, nėra jokių patikimesnių statistikos duomenų ar pagrįstų vertinimų; tačiau net jeigu jų ir būtų, vargu ar būtų įmanoma charakterizuoti šiuos individus. Šiandien milijonai žmonių Amerikoje ir Europoje stengiasi rasti ryšį su tradicija, ieško mokytojų, kurie parodytų jiems kelią. Tačiau neretai šių mokytojų doktrinos yra arba apgaulingos, arba iškreiptos dėl jų sukelto visuomenėje triukšmo, arba jos suplakamos su gurų finansiniais bei prestižo interesais. Kai kurie žmonės, nepaisydami apgaulės, vis dėlto gali naudingai pasinaudoti jų siūlomais metodais, kiti šiuos metodus tiesiog išmėgins rimtai neketindami vidujai pasikeisti. Tačiau tik detali kiekybinė ir kokybinė naujų tikinčiųjų analizė parodytų, kiek asmenų priklauso kuriai grupei.
Mano asmeniniu vertinimu, jaunų (ir vyresnių) žmonių, iš tikrųjų siekiančių pakeisti tūrėtojišką egzistavimą būtišku, yra daugiau negu keli pavieniai individai. Aš tikiu, kad daug grupių bei individų veržiasi būti, kad jie atstovauja naujai krypčiai, peržengiančiai turėtojišką daugumos orientaciją, ir kad jie yra istoriškai reikšmingi. Jau ne pirmą kartą istorijoje mažuma nurodo kelią, kuriuo pasuks istorijos raida. Šios mažumos egzistavimas teikia viltį, kad įvyks bendras turėtojiškos nuostatos pakeitimas būtiška. Ši viltis tampa vis realesnė, nes faktoriai, lemiantys naujų nuostatų formavimosi galimybę, yra tos istorinės permainos, kurias vargu ar galima apgręžti: patriarchalinio moterų valdymo žlugimas ir vaikų priklausomybės nuo tėvų pabaiga. Politinė XX a. revoliucija – rusų revoliucija – patyrė pralaimėjimą (apie galutines kinų revoliucijos išdavas kalbėti dar anksti), tačiau pergalingos mūsų amžiaus revoliucijos, nors jos ir žengia pirmuosius žingsnius, yra moterų, vaikų ir seksualinė revoliucijos. Jų principai jau beveik prigijo daugumos individų sąmonėje, o senieji įsitikinimai kasdien atrodo vis keistesni.
Turėjimo prigimtis
Turėtojiškos orientacijos prigimtį nulemia privatinės nuosavybės prigimtis. Šiam egzistavimo būdui svarbiausia yra nuosavybės įgijimas ir nevaržoma teisė išlaikyti tai, kas įgyta. Turėjimas atskiria nuo manęs kitus; jis nereikalingas mano tolesnių pastangų išlaikyti nuosavybę ar produktyviai ja naudotis. Budizmas tokį elgesio būdą vadina „besotiškumu“, o judaizmas ir krikščionybė –„šykštumu“. Jis visus ir viską paverčia kažkuo negyvu, pavaldžiu kito galiai.
Teiginys „Aš turiu tą ir tą“ išreiškia ryšį tarp subjekto Aš (arba jis, mes, jūs, jie) ir objekto O. Juo implikuojama, kad subjektas ir objektas yra pastovūs. Bet ar pastovumas būdingas subjektui? Arba objektui? Juk aš myliu; aš galiu prarasti tą visuomeninę padėtį, kuri laiduoja man kokį nors turėjimą. Toks pat nepastovus ir objektas; jį galima sunaikinti, parnešti, jis gali tapti bevertis. Kalbant apie pastovų ko nors turėjimą, remiamasi pastovios ir neirtos substancijos iliuzija. Ir nors man atrodo, jog turiu viską, iš tikrųjų nieko neturiu, nes objekto turėjimas, valdymas ir kontroliavimas yra tik pralekiantis mirksnis gyvenimo procese.
Pagaliau tvirtinant „Aš [subjektas] turiu O [objektą]“, Aš apibūdinamas per O turėjimą, lokiu atveju aš nesu subjektas, aš esu tas, ką aš turiu. Mano nuosavybė konstituoja mane ir mano identiškumą. Teiginyje „Aš esu aš“ slypi mintis, kad „Aš esu aš, nes aš turiu X“. X čia yra visi natūralūs objektai ir asmenys, su kuriais mane sieja galia valdyti, paversti nuolatine savo nuosavybe.
Turėjimas neigia gyvą ryšį tarp manęs ir to, ką aš turiu. Turėjimo objektas ir aš tampame daiktais: aš turiu šį objektą, nes aš turiu jėgą, kuri paverčia jį mano objektu. Tačiau egzistuoja ir atvirkštinis santykis: objektas turi mane, nes mano identiškumo jausmas, t. y. mano sveikumas, pagrįstas šio objekto (ir kuo didesnio daiktų skaičiaus) turėjimu. Tūrėtoj iškas egzistavimo būdas nėra pagrįstas gyvu produktyviu subjekto ir objekto santykiu; turėjimas ir objektą, ir subjektą paverčia daiktais. Tai ne gyvybės, bet mirties ryšys.
Turėjimas – jėga – maištas
Visoms gyvoms būtybėms būdingas polinkis augti pagal savo prigimtį. Todėl mes priešinamės bet kokiam mėginimui sutrukdyti mums vystytis taip, kaip lemia mūsų struktūra. Šį pasipriešinimą – ir sąmoningą, ir nesąmoningą – gali palaužti tik fizinė ar psichinė prievarta. Negyvi objektai jų fizinės sandaros poveikiui gali įvairiai priešintis savo atominės bei molekulinės struktūros energija, tačiau jie negali priešintis tam, kad jais būtų naudojamasi. Heteronomiškos jėgos (t. y. jėgos, mėginančios nukreipti mus linkme, kuri priešinga mūsų struktūrai ir pražūtinga mums patiems) panaudojimas prieš gyvas būtybes sukelia pasipriešinimą. Pasipriešinimas gali Įgauti Įvairias formas – nuo atviro, veiksmingo, tiesioginio, aktyvaus iki užslėpto, neveiksmingo ir itin dažnai nesąmoningo pasipriešinimo.
Laisva spontaniška kūdikio, paauglio ir pagaliau suaugusio valios raiška, žinių ir tiesos troškimas, meilės siekimas – visa tai yra suvaržoma. Augantis asmuo priverčiamas atsisakyti daugumos autonomiškų, nuoširdžių troškimų bei interesų, savo valios ir susitaikyti su valia, troškimais ir jausmais, kurie yra jam svetimi, primesti visuomenės mąstymo ir jutimo stereotipų. Visuomenė ir šeima, kaip psichosocialinė jos tarpininkė, privalo išspręsti sudėtingą problemą: kaip palaužti individo valią jam pačiam šito nesuvokiant? Visuomenė, panaudodama sudėtingą indoktrinacijos procesą, apdovanojimus ir bausmes, taip pat tinkamą ideologiją, išsprendžia uždavinį taip sėkmingai, jog dauguma žmonių neabejoja, jog jie vadovaujasi navų valia, ir nesuvokia, kad pati jų valia yra sąlygota, kad ja manipuliuojama.
Didžiausi sunkumai, palaužiant valią, iškyla sekso srityje, nes šiuo atveju susiduriame su stipriu gamtinės kilmės potraukiu, kuriuo manipuliuoti sunkiau negu daugeliu kitų troškimų. Todėl su seksualiniais potraukiais visuomenė kovoja daug įnirtingiau negu su bet kuriais kitais žmogaus troškimais. Vargu ar verta vardyti įvairias sekso pasmerkimo formas – pradedant moralės (seksas – nuodėmė) ir baigiant sveikatos sumetimais (masturbacija žalinga fiziškai). Bažnyčia draudžia gimimų kontrolę, tačiau visai ne todėl, kad ji gyvybę laiko šventa (tokiu atveju reikėtų pasmerkti mirties bausmę ir karą), bet tik norėdama pasmerkti seksą, kuris nesusijęs su giminės pratęsimu.
Pastangas slopinti seksualinį potraukį būtų sunku suprasti, jeigu jos būtų susijusios tik su pačiu seksu. Tačiau ne seksas, o žmogaus valios palaužimas yra sekso juodinimo priežastis. Daug vadinamųjų primityvių visuomenių apskritai neturi jokių sekso tabu. Kadangi šios visuomenės funkcionuoja be išnaudojimo ir priespaudos, joms neiškyla poreikis palaužti individo valią. Jos gali nesmerkti sekso ir be kaltės jausmo mėgautis seksualinių santykių teikiamu malonumu. Tačiau labiausiai stebina tai, kad tokia seksualinė laisvė nesukelia šiose
visuomenėse seksualinio godumo, kad po sąlygiškai nepastovių lytinių santykių žmonės susiranda vienas kitą, kad jie netrokšta keistis partneriais, bet gali ir laisvai išsiskirti, kai nebemyli. Šioms į nuosavybę neorientuotoms grupėms seksualinis malonumas yra buvimo išraiška, o ne seksualinio savininkiškumo rezultatas. Aš nenoriu pasakyti, jog mes privalome grįžti prie primityvių visuomenių gyvenimo būdo – paprasčiausiai mes net ir norėdami negalėtume šito padaryti dėl civilizacijos distancijos ir dėl to, kad individuacijos ir individualios diferenciacijos procese individuali meilė kokybiškai pasikeitė, palyginti su meile primityvioje visuomenėje. Mes negalime regresuoti; mes galime judėti tik pirmyn. Svarbu tai, kad naujos buvimo be nuosavybės formos pašalins seksualinį godumą, būdingą visoms turėtojiškoms visuomenėms.
Seksualinis potraukis – viena iš nepriklausomybės išraiškų; jis pajuntamas jau labai ankstyvame amžiuje (masturbacija). Jo pasmerkimas padeda palaužti vaiko valią ir priversti jį jaustis kaltam; šitaip jis tampa paklusnesnis. Dažniausiai impulsas laužyti seksualinius draudimus iš esmės yra mėginimas maištauti siekiant atgauti laisvę. Tačiau vien seksualinių draudimų laužymas žmogaus neišlaisvina; maištas tarsi nuskęsta seksualiniame pasitenkinime ir… iš jo atsirandančioje kaltėje. Tik vidinė nepriklausomybė padeda pasiekti laisvę ir numalšina beprasmiško maišto poreikį. Tas pats pasakytina ir apie bet kokį kita elgesį, kuriuo siekiama daryti tai, kas uždrausta, mėginant susigrąžinti laisvę. Iš tiesų bet kokie tabu lemia seksualinį obsesyvumą bei iškrypimus, tačiau seksualinis obsesyvumas ir iškrypimai nesukuria laisvės.
Vaikas gali maištauti labai įvairiai. Jis atsisako laikytis švaros, nevalgo ar, atvirkščiai, persivalgo; jis gali būti agresyvus, sadistiškas, be to, gali griebtis įvairių savigriovos veiksmų. Dažnai jo maištavimas panašus į bendrą ,,itališką streiką“; vaikas niekuo nesidomi, tampa tingus, pasyvus, prieina iki patologiškiausių lėtos savigriovos formų. Šios žiaurios tėvų ir vaikų kovos padarinius analizuoja Deividas Šechteris savo darbe „Kūdikio vystymasis“. Visi duomenys byloja, kad heteronomiškas vaiko, o vėliau suaugusiojo vystymosi proceso trukdymas yra giliausios psichinės patologijos, ypač destruktyvumo, šaknys.
Tačiau reikia aiškiai suprasti, jog laisvė nėra laissez-faire bei savivalė. Žmonės, kaip ir visos kitų rūšių būtybės, turi specifinę struktūrą ir gali vystytis tik pagal šią struktūrą. Laisvė nėra išsilaisvinimas iš visų vadovaujančių principų. Tai – laisvė augti pagal žmogaus egzistavimo dėsnius (autonomiškus apribojimus), t. y. paklūstant optimalaus žmogaus vystymosi taisyklėms. Bet koks autoritetas, kuris padeda įgyvendinti šį tikslą, yra „racionalus“, jei jis daro tai mobilizuodamas vaiko aktyvumą, kritišką mąstymą ir tikėjimą gyvenimu. Autoritetas yra „iracionalus“, jei jis primeta vaikui heteronomiškas, svetimas jo prigimčiai normas, padedančias autoriteto, o ne specifinės vaiko struktūros tikslams.
Turėtojiškas egzistavimo būdas, orientacija į nuosavybę ir naudų, neišvengiamai skatina valdžios troškimą, o iš tikrųjų – jos poreikį. Kad galėtume valdyti kitas žmogiškas būtybes, privalome jėga palaužti jų pasipriešinimą. Kad kontroliuotume privatinę nuosavybę, mes taip pat privalome pavartoti jėgą, siekdami apginti savo nuosavybę nuo tų, kurie gali panorėti ją iš mūsų atimti. Juk jiems, kaip ir mums, niekada nėra gana to, ką jau turi. Troškimas turėti privatinę nuosavybę kursto pagundą pavartoti prievartą, kad atvirai arba slapta apiplėšinėtume kitus. Turėtojiškos nuostatos žmogaus laimė – pranašumas prieš kitus, jėga ir pagaliau gebėjimas užkariauti, apiplėšti, užmušti. Būtiškos nuostatos žmogus laimės ieško mylėdamas, dalydamasis, aukodamasis.
Kiti tūrėtojišką nuostatą stiprinantys faktoriai
Svarbus turėtojišką nuostatą stiprinantis faktorius yra kalba. Žmogaus vardas – o mes visi turime vardus (gal greitai juos pakeis numeriai, jei nesusilpnės nūdienė depersonalizacijos tendencija) – sukuria iliuziją, kad jis ar ji yra nemirtinga, nebaigtinė būtybė. Žmogus ir jo vardas sutampa; vardas rodo, jog šis žmogus yra pastovi nesunaikinama substancija, o ne procesas. Panašią funkciją atlieka ir kai kurie daiktavardžiai, pavyzdžiui, „meilė“, „išdidumas“, „neapykanta“, „džiaugsmas“. Jie atrodo kaip pastovios substancijos, tačiau už jų nėra jokios realybės, jie kaip tik trukdo mums įžvelgti, jog turime reikalą su procesais, kurie vyksta žmoguje. Tačiau klaidina net ir tie daiktavardžiai, kurie įvardija daiktus, pavyzdžiui, „stalas“, „lempa“. Šie žodžiai rodo, jog kalbama apie pastovias substancijas, nors daiktai yra ne kas kita kaip energetiniai procesai, kurie sukelia tam tikrus pojūčius mūsų kūne. Tačiau šie pojūčiai nėra konkrečių daiktų, tokių kaip stalas ar lempa, suvokiniai; šie suvokiniai yra kultūrinio mokymo proceso rezultatas; šis procesas pojūčius paverčia konkrečiais suvokiniais. Mes naiviai tikime, jog egzistuoja daiktai – stalai, lempos, ir mes nesuvokiame, jog tai visuomenė moko mus paversti pojūčius suvokiniais, kurie leidžia mums manipuliuoti aplinkiniu pasauliu, kad galėtume išlikti tam tikroje kultūroje. Kai tik mes suteikiame jiems vardus, šie vardai tarsi garantuoja galutinę nekintančią suvokinių realybę.
Troškimas turėti remiasi dar vienu poreikiu – biologiškai sąlygotu troškimu gyventi. Laimingi mes ar ne, mūsų kūnas verčia mus siekti nemirtingumo. Bet kadangi iš patirties žinome, jog mirsime, mes stengiamės rasti įrodymų, kurie, nepaisant empirinių faktų, leistų mums patikėti, jog esame nemirtingi. Nemirtingumo troškimas įgaudavo įvairiausias formas: faraonų tikėjimas, jog piramidėse užbalzamuoti jų kūnai išliks nemirtingi; turtinga ankstyvųjų medžiotojų bendruomenių religinė fantazija apie pomirtinį gyvenimą laimingosios medžioklės šalyje; krikščionybės bei islamo rojus. Šiuolaikinėje visuomenėje nuo XVIII a. krikščioniškąjį dangų pakeitė „istorija“ ir „ateitis“. Šlovė, garsumas – kad ir skandalingas, – viskas, kas gali laiduoti bent išnašą istorijos šaltiniuose, prideda mums dalelę nemirtingumo. Aistringas šlovės troškimas nėra vien pasaulietinė tuštybė, jis turi religinės reikšmės tiems, kurie jau netiki tradiciniu anapusiu gyvenimu (tai ypač ryšku tarp politinių lyderių). Viešumas nutiesia kelią į nemirtingumą, o masinės informacijos priemonių atstovai tampa naujais dvasininkais.
Tačiau nuosavybės valdymas labiau negu kas nors kitas realizuoja nemirtingumo troškimą. Kaip tik todėl tokia stipri yra turėtojiška orientacija. Jei aš pats esu tai, ką aš turiu, tai aš esu nemirtingas, jei daiktai, kuriuos turiu, nesunaikinami. Nuo Senovės Egipto laikų iki mūsų dienų – nuo fizinio nemirtingumo mumifikuojant kūną iki teisinio nemirtingumo surašant testamentą – žmonės toliau gyvendavo peržengę savo fizinio ir dvasinio gyvenimo ribas. Dėl teisinės testamento galios mūsų nuosavybė perduodama ateities kartoms; o dėl pa-veldėjimo įstatymo aš – jeigu esu kapitalo savininkas – tampu nemirtingas.
Turėtojiškas būdas ir analinis charakteris
Geriau suprasti turėtojišką būdą mums padės vieno iš reikšmingiausių Froido atradimų prisiminimas. Jis tvirtino, jog visi vaikai vystydamiesi po kūdikiško grynai pasyvaus receptyvumo ir vėliau po agresyvaus išnaudotojiško receptyvumo fazių prieš subręsdami pereina (etapą, kurį Froidas pavadino analiniu-erotiniu). Froidas atskleidė, jog ši fazė, formuojantis asmenybei, dažnai užsitęsia, ir tada formuojasi analinis charakteris, t. y. charakteris tokio asmens, kurio gyvybinė energija nukreipta turėti, taupyti ir saugoti pinigus bei daiktus, taip pat jausmus, gestus, žodžius, energiją. Tai šykštaus individo charakteris, ir jo šykštumas dera su tokiomis savybėmis kaip tvarkingumas, punktualumas, atkaklumas, iš kurių kiekviena yra ryškesnė nei paprastai būna. Svarbus šios Froido sampratos aspektas yra simboliškas ryšys tarp pinigų ir fekalijų – aukso ir purvo (jis pateikia daug šio simboliško ryšio pavyzdžių). Analinio – nebrandaus charakterio samprata Froidas faktiškai smarkiai kritikuoja buržuazinę XIX a. visuomenę, kurioje analinio charakterio savybės kostituavo moralinio elgesio normą ir buvo laikomos „žmogiškosios prigimties“ išraiška. Froidiškasis pinigų ir fekalijų palyginimas yra implicitiška, nors ir nesąmoninga, buržuazinės visuomenės funkcionavimo ir jos savininkiškumo kritika ir priartėja prie Markso pinigų aptarties jo „Ekonominiuose ir filosofiniuose rankraščiuose“.
Šiame kontekste ne taip svarbu, jog Froidas specifinę libido vystymosi fazę laikė pirmine, o charakterio formavimąsi – antriniu (nors, mano manymu, charakteris yra tarpasmeninio bendravimo ankstyvoje vaikystėje rezultatas, ir visų pirma – palankių jo formavimuisi socialinių sąlygų išdava). Svarbu tai, kad Froidas manė, jog orientacija į turėjimą pradeda dominuoti dar nepasiekus visiškos brandos; ši orientacija tampa patologine tada, kai ji išlieka pastovi. Kitaip tariant, pasak Froido, asmuo, kuris rūpinasi tik turėjimu ir nuosavybe, yra neurotikas, psichiškai nesveikas; iš to plaukia, jog visuomenė, kurios daugumos narių charakteris yra analinis, yra nesveika visuomenė.
Asketizmas ir lygybė
Daugelis moralinių ir politinių diskusijų kelia klausimą – turėti ar neturėti? Moralinėje- religinėje plotmėje šis klausimas virsta alternatyva: asketiškas ar neasketiškas gyvenimas, pastarajam apimant ir produktyvų naudojimąsi, ir nevaržomus malonumus. Ši alternatyva beveik praranda prasmę, pabrėžiant n e pavienį elgesio aktą, bet jo pagrindu esančią nuostatą. Asketiškas elgesys, kai žmogus nuolat rūpinasi vengti malonumų, gali būti tik stipraus troš-kimo turėti ir vartoti neigimas. Asketas gali būti nuslopinęs šiuos troškimus, tačiau pačios jo pastangos nuslopinti troškimą turėti ir vartoti išduoda ne mažesnį asmens rūpinimąsi turėjimu ir vartojimu. Toks antkompensacinis neigimas, kaip rodo psichoanalizės duomenys, yra labai dažnas. Jį matome tada, kai fanatiški vegetarai slopina savo destruktyvius impulsus, kai fanatiški abortų priešininkai represuoja savo agresyvius impulsus arba kai fanatiški „doros“ saugotojai slopina savo „nuodėmingus“ impulsus. Visais šiais atvejais svarbus ne pats įsitikinimas, bet jį palaikantis fanatizmas. Sis, kaip ir kiekvienas fanatizmas, kelia įtarimą, jog jis slepia kitus, paprastai priešingus, impulsus.
Ekonomikos ir politikos srityje tokia pat klaidinga alternatyva yra tarp neribotos pajamų nelygybės ir absoliučios jų lygybės. Jei kiekvieno nuosavybė yra funkcinė ir asmeniška, tai klausimas, ar vienas asmuo turi daugiau nei kitas, netampa socialine problema: jei nuosavybė nėra esminis dalykas, žmonės vienas kitam nepavydi. Antra vertus, tie, kurie rūpinasi lygybe tuo atžvilgiu, kad kiekvieno dalis būtų visiškai lygi kito daliai, parodo, jog jų pačių turėtojiška orientacija yra tokia pat stipri, nors neigiama rūpinimusi absoliučia lygybe. Už šio perdėto rūpesčio šviečia tikrasis motyvas – pavydas. Tie, kurie reikalauja, kad niekas neturėtų daugiau už juos, šitaip apsigina nuo pavydo, kurį jie jaustų, jei tik kas nors įgytu kad ir šiek tiek daugiau už juos. Svarbu lai, jog būtų panaikinta tiek prabanga, tiek ir skurdas: lygybė turėtų reikšti ne tai, kad kiekybiškai lygiai paskirstomos visos materialinės gėrybės, bet tai, kad pajamos nebūtų tokios skirtingos, jog įvairioms socialinėms grupėms sukurtų skirtingą gyvenimo patirtį. Tai nurodė ir Marksas „Ekonominiuose ir filosofiniuose rankraščiuose“, kalbėdamas apie vadinamąjį „vulgarųjį komunizmą, paneigiantį žmogaus asmenybę visose gyvenimo srityse“. Šio tipo komunizmas ir „yra tik tokio pavydo ir niveliacijos, išplaukiančių iš numatyto minimumo, kulminacija“.
Egzistencinis turėjimas
Siekiant papildyti čia analizuojamo turėtojiško būdo vertinimą, atrodo, būtina patikslinti dar vieną dalyką, t. y. apibūdinti egzistencinį turėjimą bei jo funkciją; kad pats žmogus egzistuotų ir išliktų, jam reikia turėti tam tikrus daiktus, juos laikyti, jais rūpintis ir naudotis. Tai pasakytina apie mūsų kūną, maistą, pastogę, drabužius, gamybos įrankius, kurie būtini tenkinant mūsų poreikius. Tokią turėjimo formą galėtume pavadinti egzistenciniu turėjimu, nes jo šaknys glūdi žmogaus egzistavime. Tai racionalus siekimas išlikti – priešingas mūsų nagrinėtam charakterologiniam turėjimui, kuris yra aistringas troškimas sulaikyti ir išsaugoti tai, kas nėra įgimta, bet išsivystė socialinėms sąlygoms veikiant žmogų kaip biologinę rūšį.
Egzistencinis turėjimas neprieštarauja buvimui, o charakterologinis turėjimas neišvengiamai prieštarauja. Net „teisieji“ ir „šventieji“, kurie taip pat yra žmonės, privalo norėti turėti egzistencine prasme, tuo tarpu vidutinis žmogus trokšta turėti egzistencine ir charakterologine prasme. (Žr. egzistencinių ir charakterologinių dichotomijų aptarimą knygoje „Žmogus sau“.)
Šaltinis: Turėti ar būti? / Ėrichas Fromas. – Vilnius: Mintis, 1990. – pp. 98-121.
