Redakcijos komentaras: Ėrichas Fromas (1900-1980) – XX amžiaus psichologas ir filosofas, vienas iš vadinamosios Frankfurto mokyklos atstovų, savo darbuose jungęs psichoanalizę ir marksizmą. 1976 metais išėjusioje knygoje „Turėti ar būti?“ Fromas nagrinėja du priešingus gyvenimo būdus, „turėjimą“ (orientuotą į turtus, vartotojiškumą, valdžią ir t. t.) ir „buvimą“ (orientuotą į meilę, kūrybą ir solidarumą), tuo pačiu negailestingai kritikuodamas visą tuometę visuomenę, socialinę ir politinę santvarką. Kaip savotiška Fromo minties santrauka, ši knygelė nepraranda aktualumo ir šiandien – tiek diagnozuojant opias žmonijos problemas, tiek ieškant jų sprendimų.
* * *
III
TURĖJIMAS IR BUVIMAS SENAJAME BEI NAUJAJAME TESTAMENTUOSE IR MOKYTOJO EKHARTO RAŠTUOSE
Senasis Testamentas
Viena pagrindinių Senojo Testamento temų yra: palik, ką turi; išsilaisvink iš visų pančių; būk!
Judėjų genčių istorija prasideda, kai pirmajam judėjų herojui Abraomui įsakoma palikti savo kraštą ir klaną: „Išeik iš savo žemės ir iš savo giminės, ir iš savo tėvo namų, ir eik į žemę, kurią aš tau parodysiu“ (Pr 12, 1). Abraomas privalo palikti viską, ką turi – žemę ir giminę – ir eiti į nežinomybę. Tačiau jo palikuonys išleidžia šaknis naujoje žemėje ir sukuria naują klaną. Visa tai lėmė dar sunkesnę vergiją. Egipte judėjai tampa turtingi ir stiprūs, kaip tik todėl jie tampa ir vergais. Jie praranda vienintelio Dievo – savo klajoklių protėvių Dievo – viziją ir garbina turtingųjų, vėliau tapusių jų šeimininkais, stabus.
Antrasis herojus – Mozė. Dievas įpareigojo jį išlaisvinti savo žmones, išvesti judėjus iš žemės, kuri tapo jų namais (jų vergovės namais), ir eiti į dykumą „švęsti“. Nenoriai ir kupini didžiausio nepasitikėjimo judėjai eina paskui savo vedlį Mozę į dykumą.
Dykuma yra kertinis šio išsilaisvinimo simbolis. Dykuma – ne namai; čia nėra miestų, nėra turto; ji – klajoklių vieta, o klajokliai turi tik tai, ko jiems reikia,– tai, kas būtina pragyventi, o ne daiktų. Istoriškai klajoklių tradicijos yra įaustos į Išėjimo knygos pasakojimą, ir tikėtina, kad kaip tik šios tradicijos lėmė priešiškumą nefunkcinei nuosavybei ir pasirinkimą gyventi dykumoje, o gyvenimas dykumoje– tai pasiruošimas gyventi laisvai. Šie istoriniai faktoriai tik sustiprina dykumos, kaip jokiais ryšiais ir jokia nuosavybe nesuvaržyto gyvenimo simbolio, reikšmę. Kai kurie svarbūs judėjų švenčių simboliai kilę iš sąsajos su dykumos simboliu. Nerauginta duona – skubančiųjų išeiti duona, klajūnų duona. Suka (tabernakulis) yra klajoklio būstas, greitai pastatomos ir lengvai išardomos palapinės atitikmuo. Kaip sakoma Talmude, tai yra laikinas būstas, kuriame gyvenama, o ne nuolatinis būstas, kuris yra nuosavybė.
Judėjai ilgisi Egipto „mėsos puodų“, nuolatinės pastogės, vargano, tačiau garantuoto valgio, regimų stabų. Juos gąsdina nežinomybė ir skurdus gyvenimas dykumoje. Jie kalba: „Verčiau būtumėm numirę per Viešpaties ranką Egipto žemėje, kai sėdėjome prie puodų su mėsa ir valgėme duonos lig sočiai. Kam judu mus išvedėte į šituos tyrus, kad numarintumėte visą daugybę badu?“ (Iš 16,3). Dievas, kaip ir per visą išsivadavimo istoriją, atsiliepia į moralinį žmonių silpnumą. Jis pažada pavalgydinti juos rytą „duona“, vakare putpelėmis, tačiau priduria du svarbius priesakus: kiekvienas privalo rinktis pagal savo reikmes. „Israėlio sūnūs tai padarė vienas daugiau, kitas mažiau. Ir suseikėjo gomorais: nei tie, kurie buvo daugiau susirinkę, neturėjo daugiau, nei kurie mažiau buvo atsinešę, nerado mažiau; bet kiekvienas buvo surinkęs tiek, kiek galėjo suvalgyti“ (Iš 16, 17-18).
Čia pirmą kartą suformuluojamas principas, kurį pagarsino Marksas: kiekvienam – pagal poreikius. Teisė būti pavalgydintam buvo suteikta kiekvienam. Dievas čia yra maitintoja motina, kuri peni savo vaikus. Jos vaikams nieko nereikia daryti, kad įgytų šią teisę būti papenėtiems. Antrasis priesakas skirtas saugoti žmogų nuo kaupimo, godumo ir savininkiškumo. Izraelio vaikai perspėjami nieko netaupyti iki kito ryto. „O jie nepaklausė ir kai kurie iš jų šį tą pasiliko ligi rytui; bet atsirado kirminų ir supuvo. Ir užsirūstino ant jų Mošė. Taigi, kiekvienas rinkdavosi rytą, kiek galėjo pakakti pavalgyti, o kai saulė imdavo kaitinti, sutirpdavo“ (Iš 16, 20–21).
Su maisto rinkimu susijęs priesakas švęsti Šabą (Shabbath). Mozė prisako judėjams penktadienį prisirinkti dvigubai daugiau maisto: „Šešias dienas rinkite, o septintą dieną yra Viešpaties šabatas, todėlei nieko nebus rasta“ (Iš 16, 26).
Šabas yra viena svarbiausių Biblijos ir vėlesnio judaizmo sampratų. Tai yra vienintelis griežtai religinis iš Dešimties Dievo Įsakymų. Jo laikytis reikalavo net antiritualistiškai nusiteikę pranašai; jis buvo griežčiausias įsakymas per 2000 diasporos gyvavimo metų, nors jo laikytis dažnai buvo sunku ir sudėtinga. Be abejonės, Šabas buvo gyvybės versmė išbarstytiems, bejėgiams, dažnai niekinamiems ir persekiojamiems žydams, kurie atgaudavo garbę ir orumą, kai tarsi karaliai švęsdavo Šabą. Ar Šabas yra vien poilsio diena ta pasaulietine prasme, kad žmonės bent kartą per savaitę išvaduojami nuo darbų naštos? Taip, iš tikrųjų, ir dėl šios funkcijos Šabas yra didingas kaip viena iš didžiausių žmogaus evoliucijos naujovių. Tačiau jei Šabo prasmė būtų tik tokia, vargu ar jis būtų suvaidinęs tą lemiamą vaidmenį, apie kurį aš čia tik ką kalbėjau.
Kad geriau suprastumėm šį vaidmenį, privalome prasiskverbti iki Šabo institucijos esmės. Tai nėra poilsis per se ta prasme, kad iš žmogaus nereikalaujama jokių –nei fizinių, nei dvasinių – pastangų. Tai poilsis, kada atkuriama visiška harmonija tarp žmonių, taip pat harmonija tarp žmonių ir gamtos. Nieko nevalia griauti ir nieko nevalia statyti: žmogaus kovoje su pasauliu Šabas yra paliaubų diena. Neturi vykti jokie socialiniai pokyčiai. Nudrėskę žolės lapą ar uždegę degtuką, jau suardome šią harmoniją. Todėl draudžiama nešti ką nors gatve (net jeigu daiktas lengvesnis už nosinaitę), nors nešioti sunkų krovinį nuosavame sode nedraudžiama. Uždraustos yra ne pačios pastangos nešti krovinį, o neleidžiama perkelti jokio daikto iš vieno nuosavo žemės sklypo į kitą, nes toks perkėlimas iš esmės reiškia nuosavybės perkėlimą. Sabo dieną žmogus gyvena taip, tarsi jis nieko neturėtų, nesiektų jokių tikslų, išskyrus būti, t. y. reikšti esmines savo galias: melstis, mokytis, valgyti, gerti, dainuoti, mylėtis.
Šabas yra džiaugsmo diena, nes šią dieną žmogus būna savimi. Štai kodėl Talmude Šabas vadinamas Mesijo Laikų laukimo diena, o Mesijo Laikai – nesibaigiančiu Šabu; diena, kai nuosavybė ir pinigai, gedulas ir liūdesys yra tabu; diena, kai nugalimas laikas ir karaliauja grynas buvimas. Istorinis Sabo pirmtakas – Babilono Šapatu – liūdesio ir baimės diena. Šiuolaikinis sekmadienis – pramogavimo, vartojimo ir bėgimo nuo savęs diena. Paklauskime, ar ne laikas susigrąžinti Sabą kaip visuotinę harmonijos ir taikos dieną, kaip žmogaus dieną, kuri pranašauja jo ateitį?
Mesijo Laikų vizija – dar vienas ypatingas žydų tautos indėlis į pasaulio kultūrą, iš esmės prilygstantis Sabo reikšmei. Ši vizija, kaip ir Sabas, žydams buvo gyvenimą palaikanti viltis, kurios neužgesino kartus nusivylimas netikrais pranašais nuo Bar Kochbos (II a.) iki mūsų dienų. Kaip ir Sabas, tai buvo vizija tokio istorijos laikotarpio, kai nuosavybė taps beprasmė, kai pasibaigs karai ir išnyks baimė, o esminių mūsų galių reiškimas taps gyvenimo tikslu*.
* Mesijo laikų sampratą aš išanalizavau knygoje „Būsite kaip dievai“. Šabas taip pat aptariamas šioje knygoje ir knygos „Pamirštoji kalba“ skyriuje „Šabo ritualas“.
Išėjimo knygos istorija rutuliojasi tragiškos pabaigos link. Žydai nepajėgia gyventi be turėjimo. Nors jie gali gyventi be nuolatinio busto, be maisto, tenkindamiesi tuo, ką kasdien siunčia Dievas, jie nepajėgia gyventi be regimo, su jais esančio „lyderio“.
Taigi, kai Mozė pradingsta ant kalno, nevilties apimti žydai pareikalauja, kad Aronas padirbtų jiems ką nors, kas turėtų regimą pavidalą ir ką būtų galima garbinti,– Aukso Veršį. Galima sakyti, jog žydai šitaip atsilygina Dievui, kuris suklydo leisdamas jiems pasiimti iš Egipto auksą ir brangenybes. Kartu su auksu jie išsinešė savyje turto troškimą; nevilties valandą prasiveržė savininkiška jų egzistencijos struktūra. Iš jų aukso Aronas nuliejo veršį, ir liaudis kalbėjo: „Štai tavo dievai, Israėli, kurie tave išvedė iš Egipto žemės“ (Iš 32, 4).
Išmirė visa karta, ir net Mozei nebuvo leista įžengti į naująją žemę. Tačiau naujoji karta, kaip ir jų tėvai, nesugebėjo būti nesuvaržyta, gyventi žemėje ir neprisirišti prie jos. Jie užkariavo naują kraštą, išnaikino priešus, įsikūrė jų žemėje ir garbino jų stabus. Demokratišką savo genčių gyvenimą jie pavertė rytietišku despotizmu, prilygstančiu šiam ne mastais, bet aistringu troškimu pamėgdžioti didžiąsias to laiko valstybes. Revoliucija pralaimėjo, vienintelis jos iškovojimas, jei ji ką nors iškovojo, buvo tai, kad judėjai dabar buvo šeimininkai, o ne vergai. Šiandien juos primintų nebent kokia nors pastaba Artimųjų Rytų istorijoje, jei ne naujos idėjos, išreikštos revoliucingų mąstytojų ir vizionierių, kurie, priešingai negu Mozė, neišsigimė nuo valdžios naštos ir ypač nuo būtinybės valdyti diktatoriškais metodais (pavyzdžiu galėtų būti masinis sukilėlių naikinimas valdant Korachui).
Šie revoliucingi mąstytojai, judėjų pranašai atgaivino žmogaus laisvės viziją –būti nesu-varžytam daiktų –ir maištavo prieš paklusimą stabams – paties žmogaus kūriniui. Jie nepripažino kompromisų ir pranašavo, kad žmonės vėl bus nuvaryti nuo žemės, jei prisiriš prie jos kraujomaišiškais ryšiais ir nepajėgs gyventi joje kaip laisvi žmonės, t. y. nepajėgs mylėti žemę neprarasdami joje savęs. Pranašai nuvarymą nuo žemės laikė tragedija, tačiau ir vieninteliu keliu į galutinį išsilaisvinimą: naujoji dykuma laukė ne vienos, bet daugelio kartų. Tačiau net ir pranašaudami naująją dykumą, pranašai skatino žydų ir pagaliau visos žmonijos tikėjimą Mesijo vizija, kuri žadėjo taiką ir perteklių nenaikinant ir netremiant senųjų krašto gyventojų.
Tikrieji judėjų pranašų įpėdiniai buvo didieji mokslininkai, rabinai, visų pirma diasporos Įkūrėjas rabinas Jochananas ben Zakai. Kai per karą su romėnais (70 m. e. m.) vadai nusprendė, jog geriau visiems mirti negu būti nugalėtiems ir netekti savo valstybės, rabinas Žakai „įvykdė išdavystę“. Jis slapta pabėgo iš Jeruzalės, pasidavė romėnų generolui ir paprašė leidimo įkurti žydų universitetą. Tai buvo turtingos žydų tradicijos pradžia ir kartu visko, ką žydai turėjo, praradimas: savo valstybės, savo šventyklos, savo dvasinės bei karinės biurokratijos, savo aukojamų gyvulių ir savo ritualų. Viskas buvo prarasta, jiems (kaip grupei) beliko vien buvimo idealas: pažinti, mokytis, mąstyti ir laukti Mesijo.
Naujasis Testamentas
Naujasis Testamentas tęsia Senojo Testamento išreikštą protestą prieš turėtojišką egzistencijos struktūrą. Šis protestas netgi radikalesnis už ankstesnį judėjiškąjį. Senasis Testamentas – ne vargingos ir pamintos klasės produktas, o klajoklių avių augintojų ir nepriklausomų valstiečių kūrinys. Po tūkstančio metų fariziejai, tie mokyti vyrai, kurių literatūrinis palikimas buvo Talmudas, atstovavo viduriniajai klasei – nuo neturtingiausių iki itin pasiturinčių visuomenės narių. Abi grupės rūpinosi socialiniu teisingumu, gynė vargšus, padėjo visiems bejėgiams, pavyzdžiui, našlėms ir nacionalinėms mažumoms (gerim). Bet apskritai jos nepasmerkė turto kaip blogio ar kaip nesuderinamo su buvimo principu. (Žr. Luiso Finkelšteino knygą „Fariziejai“).
Pirmieji krikščionys, priešingai, daugiausia buvo grupė skurstančių ir visuomenės niekintų, pamintų ir atstumtų žmonių, kurie – kaip ir kai kurie Senojo Testamento pranašai – kritikavo turtinguosius ir stipriuosius, be kompromisų kaip nedovanotiną blogį pasmerkė turtą, pasaulietinę ir religinę valdžią (žr. „Kristaus Dogma“). Iš tiesų, kaip teigė Maksas Vėberis, Kalno pamokslas buvo didžiulio vergų sukilimo kalba. Ankstyvuosius krikščionis vienijo visiško žmonių solidarumo dvasia, kartais pasireiškianti idėja apie spontanišką bendruomeninį materialinių gėrybių dalijimąsi. (Ankstyvųjų krikščionių bendruomeninės nuosavybės klausimą ir ankstesniuosius jos pavyzdžius iš graikų istorijos, tikriausiai žinomus Lukui, aptaria A. F. Utcas.)
Šią revoliucingą ankstyvosios krikščionybės dvasią ypač aiškiai perteikia seniausios Evangelijų dalys, žinomos toms krikščionių bendruomenėms, kurios dar nebuvo atsiskyrusios nuo judaizmo. (Naujojo Testamento istorijos specialistai rekonstruoja šias senąsias Evangelijos dalis iš bendro Mato ir Luko šaltinio ir vadina jas „Q“ [Q – nuo vok. Que1e, „šaltinis“]. Fundamentalų šios srities darbą parašė Zigfrydas Šulcas, kuris skiria senesnę ir naujesnę „Q“ tradicijas* .)
* Aš dėkingas Raneriui Funkui už išsamią informaciją šiais klausimais bei vertingus patarimus.
Taigi pagrindinis šių pasisakymų postulatas yra tas, kad žmonės privalo išsivaduoti iš bet kokio godumo ir nuosavybės troškimo, privalo visiškai išsilaisvinti iš turėjimo struktūros ir kad, priešingai, visų pozityvių etinių normų šaknys glūdi buvimo, dalijimosi ir solidarumo etikoje. Ši pagrindinė etinė nuostata taikoma tiek žmogaus santykiams su kitais žmonėmis, tiek jo santykiui su daiktais. Ryžtingas savo teisių atsisakymas (Mt 5, 39-42; Lk 6, 29 ir t. t.), taip pat kaip ir priesakas mylėti savo priešą (Mt 5, 44-48; Lk 6, 27 ir t., 32-36), net ryškiau už Senojo Testamento „Mylėk savo artimą“ pabrėžia nuoširdų rūpinimąsi kitais žmonėmis ir visišką bet kokio egoizmo Įveikimą. Priesakas neteisti savo artimo toliau plėtoja principą užmiršti savo ego ir visiškai atsidėti kitų supratimui ir gerovei (Mt 7, 1-5; Lk 6, 37 ir t., 41 ir t. t.).
Taip pat reikalaujama ir visiškai atsižadėti daiktų. Seniausios bendruomenės gyvenimo normos reikalavo visiškai atsisakyti nuosavybės; jos įspėjo nekaupti turto: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys Įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 19-21; Lk 12, 33 ir t. t.). Tokia pačia dvasia kalba Jėzus: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė“ (Lk 6, 20; Mt 5, 3). Iš tiesų pirmieji krikščionys buvo vargšų ir kenčiančių visuomenė, kupina apokalipsinio Įsitikinimo, jog pagal dieviškąjį išgelbėjimo planą atėjo laikas egzistuojančiai tvarkai galutinai išnykti.
Apokalipsinė „Paskutiniojo Teismo“ koncepcija, paplitusi tuo metu judėjų sluoksniuose, buvo viena iš Mesijo atėjimo versijų. Prieš galutinį išgelbėjimą ir paskutinį teismą bus chaoso ir griovimo laikotarpis – toks baisus, jog Talmude skaitome, kad rabinai prašo Dievą leisti jiems negyventi šiuo iki Mesijo atėjimo laikotarpiu. Nauja krikščionybėje buvo tai, kad Jėzus ir jo sekėjai tikėjo, jog šis Laikas yra dabar (arba bus greitai) ir jog jis jau prasidėjo pasirodžius Jėzui.
Iš tiesų neįmanoma nesusieti pirmųjų krikščionių situacijos su tuo, kas pasaulyje vyksta šiandien. Nemaža žmonių – mokslininkų, o ne religingųjų (išskyrus Jehovos liudytojus) įsitikinę, jog pasaulis artinasi prie galutinės katastrofos. Tai racionali ir moksliškai pagrįsta įžvalga. Pirmųjų krikščionių situacija buvo visai kitokia. Jie gyveno nedidelėje Romos imperijos teritorijoje, imperijos galybės bei šlovės laikotarpiu. Dar nebuvo jokių nerimą keliančių katastrofos požymių, tačiau ši maža nuskurusių Palestinos žydų grupelė buvo įsitikinusi, jog šis galingųjų pasaulis netrukus žlugs. Realiai kalbant, jie klydo, ir kadangi antrąkart Jėzus neatėjo, tai jo mirtis ir prisikėlimas interpretuojami evangelijose kaip naujos eros pradžia, o po Konstantino mirties tarpininkaujantį Jėzaus vaidmenį buvo stengiamasi perduoti popiežiaus bažnyčiai. Pagaliau visiems praktiniams tikslams bažnyčia faktiškai, nors ir ne teoriškai, tapo naujos eros pakaitalu.
Ankstyvąją krikščionybę reikia traktuoti kur kas rimčiau, negu tai daro dauguma žmonių, kad pajustume beveik neįtikėtiną radikalizmą šitos mažos grupelės žmonių, paskelbusių egzistuojančiam pasauliui nuosprendį, neparemtą niekuo, išskyrus jų moralinį įsitikinimą. Antra vertus, dauguma judėjų, kurie nepriklausė vargingiausiai bei labiausiai engiamai gyventojų daliai, pasirinko kitą kelią. Jie atsisakė tikėti, jog nauja era jau prasidėjo, ir toliau laukė Mesijo, kuris ateis, kai visa žmonija (ne lik žydai) pasieks tokį brandumą, kad teisingumo, taikos bei meilės karalystę bus galima įtvirtinti istorine, o ne eschatologine prasme.
Naujesnis ,,Q“ šaltinis formavosi vėlesniame ankstyvosios krikščionybės raidos etape. Čia irgi randame tą patį principą, kurį glausta forma išreiškia pasakojimas apie tai, kaip Šėtonas gundo Jėzų. Šiame pasakojime pasmerkiama daiktų turėjimo aistra, valdžios troškimas ir kitos turėtojiškos struktūros apraiškos. Į pirmą gundymą – paversti akmenis duona, simboliškai išreiškiantį materialinių gėrybių troškimą, – Jėzus atsako: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet. ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4; Lk 4, 4). Tada Šėtonas gundo Jėzų žadėdamas leisti jam valdyti gamtą (pakeičiant traukos dėsnį) ir galų gale siūlo jam neribotą galią, teisę valdyti visas žemės karalystes, bet Jėzus atsisako (Mt 4, 5-10; Lk 4, 5-12). (Raineris Funkas atkreipė mano dėmesį į tai, kad gundymas vyksta dykumoje, šitaip vėl atnaujinama Išėjimo tema.)
Jėzus ir Šėtonas čia įkūnija du priešingus principus. Šėtonas atstovauja materialiniam var-tojimui ir gamtos bei Žmogaus valdymui. Jėzus atstovauja būčiai, idėjai, jog neturėjimas yra buvimo prielaida. Nuo Evangelijos laikų pasaulis laikosi Šėtono principų. Tačiau net šių principų pergalė neįstengė nuslopinti troškimo įgyvendinti buvimą, kurio reiškėjais buvo Jėzus ir daugelis kitų didžiųjų Mokytojų, gyvenusių prieš Jėzų ir po jo.
Etinis rigorizmas atmesti turėtojišką orientaciją ir pakeisti ją būtiška būdingas ir kai kurių žydų bendruomenių, pavyzdžiui, esėjų, įstatymams ir įstatymui, kuriuo remiantis buvo sukurti Negyvosios Jūros rankraščiai. Per visą krikščionybės istoriją šią orientaciją tęsė tos religinės bendruomenės, kurios priima neturto įžadą ir atsisako nuosavybės.
Radikalios ankstyvosios krikščionybės koncepcijos daugiau ar mažiau aptariamos bažnyčios tėvų raštuose; bažnyčios tėvus šiuo klausimu taip pat paveikė senovės graikų filosofų samprotavimai apie privatinės ir bendruomeninės nuosavybės priešingumą. Dėl knygos apimties negaliu detaliau aptarti šių mokymų, o juo labiau – visos teologinės ir sociologinės literatūros šia tema*.
* Žr. A. F. Utco, O. Šilingo, H. Šumacherio ir kitų darbus.
Nors ankstyvieji bažnyčios mąstytojai skyrėsi savo radikalumo laipsniu, o bažnyčiai tampant stipria institucija, jų pažiūros darėsi ne tokios radikalios, neabejotina, kad šiuos mąstytojus vienijo griežtas prabangos ir godumo smerkimas, panieka turtui.
Antrojo amžiaus viduryje Justinas rašo: „Mes, kurie kadaise labiau už viską mylėjome turtus [kilnojamas gėrybes] ir nuosavybę [žemę], dabar viską, ką turime, paverčiame bendra nuosavybe ir dalijamės ja su tais, kurie stokoja“. „Laiške Diogenui“ (taip pat II a.) yra labai įdomi pastraipa, kuri primena mums Senajame Testamente išreikštą mintį apie benamiškumą: „Kiekvienas svetimas kraštas yra jų [krikščionių] tėvynė, ir kiekviena tėvynė yra jiems svetima“. Tertulianas (III a.) visą prekybą laikė godumo rezultatu ir neigė jos būtinumą žmonėms, išsivadavusiems iš godumo. Jis skelbė, jog prekyboje visada slypi stabmeldystės pavojus. Šykštumą jis vadino visokio blogio šaltiniu*.
* Minėtos pastraipos yra iš Oto Šilingo darbų; žr. taip pat jo pateiktas citatas iš K. Farnerio ir T. Zomerlado.
Bazilijus Didysis, kaip ir kiti bažnyčios tėvai, mano, jog visų materialinių gėrybių paskirtis yra tarnauti žmonėms; štai jam būdingas klausimas: „Tą, kuris atima iš kito drabužį, vadiname vagimi; tačiau ar tas, kuris galėdamas neaprengia vargšo, nusipelno kitokio vardo?“ (cituota pagal Utcą). Bazilijus pabrėžė turto visuomeniškumą, todėl kai kurie autoriai įžvelgė jo darbuose komunistinių tendencijų. Šią trumpą apžvalgą užbaigsiu Jono Auksaburnio (Chrizostomo) (IV a.) perspėjimu, kad nereikia nei gaminti, nei vartoti per daug gėrybių. Jis sako: „Nesakykite, jog aš naudoju tai, kas mano: jūs naudojate tai, kas svetima; sau pataikaujantis egoistiškas naudojimasis tai, kas yra jūsų, paverčia svetimu; aš vadinu tai svetimomis gėrybėmis, nes jūs naudojatės jomis su žiaurumu širdyje ir skelbiate, jog teisinga yra tai, kad jūs vienas gyvenate iš to, kas yra jūsų“.
Aš galėčiau ir toliau per ištisus puslapius cituoti bažnyčios tėvų pažiūras, skelbiančias, jog privatinė nuosavybė ir egoistiškas naudojimasis bet kokia nuosavybe yra nemoralūs. Tačiau ir tie keli čia pateikti teiginiai rodo, kad turėtojiška orientacija neigiama nuo Senojo Testamento laikų per visą ankstyvąją krikščionybę iki vėlesniųjų amžių. Net Tomas Akvinietis, kovojęs prieš atvirai komunistines sektas, daro išvadą, jog privatinės nuosavybės institutas pateisinamas tiek, kiek sėkmingai jis padeda siekti visų gerovės.
Klasikiniame budizme dar stipriau negu Senajame ar Naujajame Testamentuose pabrėžiama tai, kaip svarbu netrokšti bet kokios nuosavybės, atsisakyti ir savo ego, ir nekintamos substancijos sampratos, ir net troškimo tobulinti save*.
* Išsamiau apie budizmą žr. Nyanaponika Mahatera darbuose, ypač „The Heart of Buddhst Meditation“ ir „Pathways of Buddhist Thought: Essays from the Wheel“.
Mokytojas Ekhartas (apie 1260-1327)
Ekhartas aprašė ir išanalizavo skirtumą tarp turėjimo ir buvimo, kaip egzistavimo būdų, taip įžvalgiai ir aiškiai, jog jam neprilygo joks kitas mokytojas. Ekhartas buvo vienas iš pagrindinių Vokietijos dominikonų ordino veikėjų, mokslininkas teologas, žymiausias vokiečių misticizmo atstovas, nuosekliausias bei radikaliausias jo mąstytojas. Didžiausią įtaką turėjo vokiškieji jo pamokslai, kurie veikė ne tik jo amžininkus ir mokinius, bet ir vėliau gyvenusius vokiečių mistikus; jie ir šiandien turi įtakos tiems, kurie ieško autentiško įvado į neteistinę, racionalią, tačiau religinę gyvenimo filosofiją.
Toliau mano cituojama iš šių šaltinių: J. L. Kvinto didysis darbas „Meister Eckhart. Die- Deutschen Werke“ (čia minimas kaip „Kvintas V. D.“), kitas jo darbas „Meister Eckhart. Deutsche Predigten und Traktate“ (minimas kaip Kvintas V. P. T.“) ir angliškas Reimondo B. Blekni vertimas „Mokytojas Ekhartas“ (čia minimas kaip „Blekni“). Reikia pažymėti, jog Kvinto leidiniuose pateikiami tik tie fragmentai, kurių autentiškumas, autoriaus manymu, jau įrodytas, o Blekni tekste (verstas iš vokiečių kalbos, Faiferio leidimas) įtraukti tie fragmentai, kurių autentiškumo Kvintas nepripažino. Tačiau pats Kvintas nurodė, jog toks autentiškumo pripažinimas yra laikinas, gali būti, jog bus įrodytas autentiškumas ir daugelio kitų darbu, priskiriamų Ekhartui. Kursyvu išskirti skaitmenys šalia cituojamo šaltinio nurodo Ekharto pamokslų išdėstymo šiuose trijuose šaltiniuose eilės tvarką.
Ekharto turėjimo samprata
Klasikinis šaltinis, atskleidžiantis Ekharto požiūrį į turėjimo būdą, yra jo pamokslas anie skurdą, paremtas Mato evangelijos tekstu 5,3: ..Palaiminti turintys vargdienio dvasia: jų yra dangaus karalystė“. Šiame pamoksle Ekhartas nagrinėja klausimą: kas yra dvasinis skurdas? Jis pradeda tardamas, jog kalbąs ne apie išorinį skurdą, daiktų skurdą, nors tokios rūšies skurdas yra geras ir pagirtinas. Jis norįs kalbėti apie vidinį skurdą, apie skurdą, minimą Evangelijos eilutėje, kurį jis apibūdinąs šitaip: „Tas yra vargšas, kuris nieko nenori, nieko nežino ir nieko neturi“ (Blekni, 2 8; Kvintas V. D., 5 2; Kvintas V. P. T., 3 2).
Kas yra tas asmuo, kuris nieko nenori? Mes turbūt atsakytume, kad tai vyras ar moteris, pasirinkę asketišką gyvenimą. Tačiau Ekhartas ne tai turi omeny, jis bara tuos, kurie nieko nenorėjimą supranta kaip atgailavimą ir išorišką religinę praktiką. Pritariančius šiam supratimui Ekhartas vadina žmonėmis, įsitvėrusiais savanaudiško savo ego. „Šie žmonės vadinami šventais, nes jie tokie atrodo iš išorės, bet viduje jie – asilai, nes jie nesuprato tikrosios dieviškosios tiesos prasmės.“
Ekhartas nagrinėja tokį „norėjimą“, kuris yra pamatinis ir budistų filosofijoje, t. y. godumą, daiktų ir savo ego troškimą. Buda tokį norėjimą laiko ne džiaugsmo, bet žmogiškosios kančios priežastimi. Kai toliau Ekhartas kalba apie valios neturėjimą, jis nenori pasakyti, jog reikia būti silpnam. Jis kalba apie valią, kuri identiška troškimui, apie valią, kuri stumia žmogų, apie valią, kuri tikrąja šio žodžio prasme nėra valia. Ekhartas eina taip toli, jog net postuluoja, kad žmogus neturėtų norėti įvykdyti netgi Dievo valią, nes tai taip pat yra viena iš troškimų formų. Žmogus, kuris nieko nenori, – tai žmogus, kuris nieko negeidžia turėti, – štai Ekharto neprisirišimo sampratos esmė.
Kas yra žmogus, kuris nieko nežino? Ar Ekhartas tvirtina, jog tai nemokšiškas, neišsilavinęs, neišauklėtas padaras? Ar galėjo taip tvirtinti žmogus, kurio svarbiausias siekimas buvo mokyti nemokytus, kuris pats buvo didžiulės erudicijos ir savo žinių niekada nemėgino nuslėpti ar sumenkinti?
Ekharto nieko nežinojimo samprata susijusi su skirtumu tarp žinių turėjimo ir pažinimo akto, t. y. skverbimosi prie daikto esmės, taigi ir prie priežasčių. Ekhartas aiškiai atskiria konkrečią mintį ir mąstymo procesą. Pabrėždamas, jog geriau Dievą pažinti negu Dievą mylėti, jis rašo: „Meilė susijusi su aistra ir tikslu, tuo tarpu žinojimas nėra kokia nors konkreti mintis, jis greičiau nusimeta visus [dangalus] ir yra nesuinteresuotas, ir bėga nuogas prie Dievo, kol jį paliečia ir perpranta“ (Blekni, Fragmentas 2 7; tekstas Kvinto nelaikomas autentišku).
Tačiau kitoje plotmėje (Ekhartas iš karto kalba keliomis plotmėmis) Ekhartas eina kur kas toliau. Jis rašo:
„Vėl, tas yra vargšas, kuris nieko nežino. Mes kartais sakome, kad žmogus turėtų gyventi taip, tarsi jis negyventų nei sau, nei tiesai, nei Dievui. Bet šiuo klausimu mes dar šį tą pridursime ir tęsime toliau. Žmogus, kuris sieks tokio skurdo, gyvens kaip žmogus, kuris net nežino, kad gyvena nei sau, nei tiesai, nei Dievui. Dar daugiau; jis bus laisvas nuo visokio žinojimo, toks laisvas, kad jame neegzistuos joks žinojimas apie dievą; kadangi, kai žmogus egzistuoja išorišku Dievui būdu, jame nėra jokio kito gyvenimo: jo gyvenimas – tai jis pats. Todėl mes sakome, jog žmogus turėtų būti tuščias – be jokio savo žinojimo, kaip kad buvo tada, kai jis neegzistavo, ir leisti Dievui pasiekti tai, ko jis nori; o žmogus būtų nesuvaržytas“ (Blekni, 2 8; Kvintas V. D., 5 2; Kvintas V. P. T., 3 2; nedidelis fragmentas mano verstas iš vokiško teksto)*.
* Blekni rašo žodį „Dievas“ didžiąja raide, kai Ekhartas kalba apie Dievyb, ir mažąja, kai Ekhartas turi omenyje Biblijos dievą kūrėją.
Kad suprastumėm Ekharto poziciją, privalome perprasti tikrąją šių žodžių prasmę. Kai Ekhartas sako, kad „žmogus turėtų būti tuščias – be jokio savo žinojimo“, jis turi omenyje ne tai. jog reikia užmiršti, ką žinome, bet tai, jog reikia užmiršti, kad žinome. Vadinasi, mes neturėtume savo žinojimo laikyti tam tikra nuosavybe, kurioje randame saugumą ir kuri teikia mums identiškumo jausmą; mes neturime būti „pripildyti“ savo žinojimo ar jo laikytis, ar trokšti. Žinojimas neturėtų Įgyti mus pavergiančios dogmos pobūdžio. Visa tai priklauso turėjimui. Žinojimas kaip buvimas yra ne kas kita, o tik persmelkiantis minties aktyvumas, kuris niekuomet netampa kvietimu sustoti, kad rastume tikrumą. Ekhartas tęsia:
„Ką reiškia tai, kad žmogus turėtų nieko neturėti? Dabar atkreipkite didžiausią dėmesį į štai ką: aš dažnai sakiau, ir dideli autoritetai sutiko su manim, jog, norėdamas tapti tinkama Dievui vieta, kurioje jis veikia, žmogus turėtų būti laisvas nuo visų [savo] daiktų ir [savo] veiksmu ir išoriškai, ir vidujai. Dabar dar ši tą pasakysime. Jei būtų taip, kad žmogus taptų laisvas nuo daiktų, gyvų padarų, savęs ir dievo, ir jei vis dar Dievas rastu jame vieta veikti, tada sakytumėm: tol, kol ta [vieta] egzistuoja, šis žmogus nėra vargšas, nėra tikrame skurde. Juk Dievas nenori, kad žmogus paliktų savy vietos jo dieviškajam darbui, nes tikrasis dvasios skurdas reikalauja, kad žmoguje nebūtų nei Dievo, nei visų jo darbu, tad jei Dievas nori veikti sieloje, jis pats privalo būti vieta, kurioje veikia,– štai šito jis norėtų.. . Taigi mes sakome, kad žmogus turėtų būti toks vargšas, jog jis nebūtų vieta ir nebūtų jame vietos Dievui veikti. Palikti tokią vietą reikštų nepanaikinti skirtumų. Todėl aš meldžiu Dievą išlaisvinti mane nuo dievo“ (Blekni, p. 230-231).
Ekhartas nebūtų galėjęs radikaliau išreikšti savo neturėjimo sampratos. Visų pirma mes privalome būti laisvi nuo savo daiktų ir savo veiksmų. Tai nereiškia, jog mes privalome nieko neturėti ar nieko neveikti; tai reiškia, jog tai, ką mes valdome ar turime, netgi Dievas, neturėtų mūsų pririšti, prikaustyti, prirakinti.
Ekhartas svarsto turėjimo problemą kitoje plotmėje, kai aptaria nuosavybės ir laisvės santykį. Žmogiškoji laisvė apribota tiek, kiek mes prisirišę prie nuosavybės, darbo ir pagaliau savo ego. Būdami prisirišę prie savo ego (Kvintas vidurinės vokiečių k. žodį Eigenschaft verčia žodžiu Ich-bindung arba Ichsucht „prisirišimas prie savo ego“ arba „egomanija“), mes pastojame patys sau kelią: mūsų veikla bevaisė, mes nerealizuojame savęs (Kvintas V. P. T., Įvadas, p. 29). D. Mytas, mano nuomone, visiškai teisus, kai tvirtina, jog laisvė, kaip tikro produktyvumo sąlyga, yra ne kas kita, o savo ego atsižadėjimas, taip kaip meilė, šv. Povilo supratimu, yra laisva nuo bet kokio prisirišimo prie savęs. Laisvė kaip buvimas nesuvaržytam, ne trokštančiam kabintis į daiktus ir savo ego yra meilės ir produktyvaus buvimo sąlyga. Mūsų žmogiškasis tikslas, pasak Ekharto, yra nusimesti prisirišimo prie savo ego, egocentriškumo pančius, t. y. išsivaduoti iš turėtojiško egzistavimo, kad pasiektume tikrą buvimą. Iš visų autorių man artimiausios Myto (1971) išsakytos mintys apie Ekharto turėtojiškos orientacijos prigimties sampratą. Mytas kalba apie savininkišką žmonių struktūrą (Besitzstruktur des Menschen) taip pat, kiek aš suprantu, kaip kad aš kalbu apie „turėjimo būdą“ arba ,,turėto į išką egzistavimo struktūrą”. Jis remiasi marksistine „ekspropriacijos“ samprata, kada kalba apie savo vidinės savininkiškos struktūros įveikimą, pridurdamas, jog tai esanti radikaliausia ekspropriacijos forma.
Turėtojiškai egzistencijai svarbu ne įvairūs turėjimo objektai, o bendra mūsų nuostata. Mūsų troškimų objektu gali būti visi ir viskas: kasdienio naudojimo daiktai, nuosavybė, ritualai, geri darbai, žinojimas ir mintys. Patys savaime jie nėra „blogi“, jie tampa blogi; t. y., kai mes laikomės įsitvėrę visų šių dalykų, jie virsta grandinėmis, kaustančiomis mūsų laisvę, stabdančiomis mūsų savęs realizavimą.
Ekharto buvimo samprata
Ekhartas vartoja buvimo sąvoką dviem skirtingom, nors ir susijusiom prasmėm. Siauresne, psichologine prasme buvimas žymi tikrąją ir dažnai nesąmoningą žmogaus elgesio motyvaciją, priešingą poelgiams ir įsitikinimams, atskirtiems nuo veikiančio ir mąstančio asmens. Kvintas teisėtai vadina Ekhartą genialiu sielos analitiku (genialer Seelenanalytker): „Ekhartas niekada nepavargsta apnuogindamas slapčiausius žmogaus elgesio ryšius, labiausiai paslėptus egoizmo krustelėjimus, ketinimus bei nuomones, pasmerkdamas aistringą į dėkingumo bei atpildo ilgesį“ (Kvintas V. P. T., Įvadas, p. 29). Šia slaptų motyvų įžvalgą Ekhartas ypač patrauklus pofroidiškojo laikotarpio skaitytojui, kuris jau išaugo ikifroidiškąjį naivumą ir tebegyvuojančias bihevioristines pažiūras, skelbiančias, jog elgesys ir nuomonė yra du galutiniai elementai, tokie pat nedalomi, kaip amžiaus pradžioje nedalomas atrodė atomas. Ekhartas šį požiūrį išreiškė daugeliu posakių, iš kurių būdingas yra šis: „Žmonės turėtų rūpintis ne tiek tuo, ką reikia daryti, kiek tuo, kokie jie yra… Todėl rūpinkis, kad būtum geras, o ne tuo, kiek ir ką reikia padaryti. Rūpinkis verčiau pagrindu, kuriuo remiasi visi tavo darbai“. Tikrovė yra mūsų būtis, dvasia, kuri mus judina, charakteris, kuris nulemia mūsų elgesį; ir priešingai, poelgiai ar nuomonės, atskirtos nuo dinaminio mūsų branduolio, nėra tikrovė.
Antra prasmė yra platesnė ir svarbesnė: buvimas yra gyvenimas, aktyvumas, gimimas, atsinaujinimas, išsiliejimas, ištekėjimas, produktyvumas. Šia prasme buvimas yra turėjimo, prisirišimo prie savo ego ir egoizmo priešybė. Pasak Ekharto, buvimas reiškia būti aktyviam klasikine žmogiškųjų galių realizavimo prasme, o ne šiuolaikinio užimtumo prasme. Būti aktyviam, anot Ekharto, – tai „išeiti iš savęs“ (Kvintas V. P. T., 6), ir tai jis nusako daugybe vaizdingų pasakymų: jis vadina buvimą „kunkuliavimo“, „gimimo“ procesu, kažkuo, kas „teka ir teka savyje ir už savęs“ (B. Benz ir kt., cituojama – Kvintas V. P. T., p. 35). Kartais Ekhartas vartoja bėgimo simbolį norėdamas apibūdinti veiklų charakterį: „Bėkite į taiką! Žmogus, kuris bėga, nuolat bėga į taiką, yra dangiškasis žmogus. Jis nuolat bėga ir juda, ir bėgdamas siekia taikos“ (Kvintas V. P. T., 8). Kitas aktyvumo apibūdinimas toks: veiklus, gyvybingas žmogus yra tarsi „indas, kuris plečiasi, kai jis prisipildo, ir niekada nebus pilnas“ (Bhkni, p. 233, teksto autentiškumo Kvintas nepripažįsta).
Išsiveržti iš turėtojiškumo yra tikrojo aktyvumo sąlyga. Ekharto etinėje sistemoje didžiausia dorybė yra produktyvaus vidinio aktyvumo būsena, kurios prielaida yra visų prisirišimo prie ego ir troškimų formų nugalėjimas. Šaltinis: Turėti ar būti? / Ėrichas Fromas. – Vilnius: Mintis, 1990. – pp. 74-97.
