Ėrichas Fromas. Turėti ar būti? (II) Turėjimas ir buvimas kasdienėje patirtyje

Redakcijos komentaras: Ėrichas Fromas (1900-1980) – XX amžiaus psichologas ir filosofas, vienas iš vadinamosios Frankfurto mokyklos atstovų, savo darbuose jungęs psichoanalizę ir marksizmą. 1976 metais išėjusioje knygoje „Turėti ar būti?“ Fromas nagrinėja du priešingus gyvenimo būdus, „turėjimą“ (orientuotą į turtus, vartotojiškumą, valdžią ir t. t.) ir „buvimą“ (orientuotą į meilę, kūrybą ir solidarumą), tuo pačiu negailestingai kritikuodamas visą tuometę visuomenę, socialinę ir politinę santvarką. Kaip savotiška Fromo minties santrauka, ši knygelė nepraranda aktualumo ir šiandien – tiek diagnozuojant opias žmonijos problemas, tiek ieškant jų sprendimų.

***

II. TURĖJIMAS IR BUVIMAS KASDIENĖJE PATIRTYJE

Kadangi visuomenėje, kurioje mes gyvename, svarbiausia yra įsigyti turto ir gauti pelno, mes retai susiduriame su kokiomis nors buvimo, kaip egzistavimo būdo, apraiškomis. Daugumai žmonių turėjimas atrodo esąs natūraliausias eg­zistavimo būdas, netgi vienintelė priimtina gy­vensena. Todėl žmonėms ypač sunku suvokti buvimo, kaip egzistavimo būdo, esmę ir supras­ti, jog turėjimas yra tik viena iš galimų orien­tacijų. Tačiau abiejų šių sampratų šaknys glūdi žmogaus patirtyje. Neįmanoma ir negalima ana­lizuoti jų abstrakčiai, vien racionaliai; jos abi atsispindi mūsų kasdieniame gyvenime ir turi būti aiškinamos konkrečiai. Toliau pateikiami paprasti pavyzdžiai, kaip turėjimas ir buvimas reiškiasi kasdieniame gyvenime, galbūt padės skaitytojui suprasti šiuos du alternatyvinius eg­zistavimo būdus.

Mokymasis

Studentai, kurie orientuojasi į turėjimą, klau­sys paskaitos, girdėdami žodžius, suprasdami lo­ginę jų struktūrą bei jų prasmę, ir kiek galė­dami geriau užsirašys kiekvieną žodį į savo sąsiuvinius su išplėšiamais lapais, kad vėliau galėtų įsiminti savo užrašus ir taip išlaikyti egzaminą. Tačiau paskaitos turinys netampa individualios jų mąstymo sistemos dalimi, ne­praplečia jos ir nepraturtina. Tokie studentai girdimus žodžius paverčia sustabarėjusiomis mintimis ar ištisomis teorijomis, kurias jie kau­pia. Paskaitų turinys ir studentai taip ir lieka vienas kitam svetimi, nebent tik kiekvienas be­simokantis tampa teiginių, kuriuos išdėsto kaž­kas kitas (kuris arba pats juos sukūrė, arba perėmė iš kokio šaltinio), sankaupos savinin­ku.

Studentai, kurie orientuojasi į turėjimą, turi vieną tikslą: laikytis to, ką „išmoko“, arba pa­tikėti tai savo atminčiai, arba rūpestingai sau­goti savo užrašus. Jiems nereikia sukurti ar sugalvoti ką nors nauja. Faktiškai turėtojiško tipo individus gerokai trikdo naujos min­tys ar idėjos dėl kokio nors dalyko, nes visa, kas nauja, kvestionuoja visą tuo klausimu su­kauptą informaciją. Iš tiesų tą, kurį su pasau­liu iš esmės sieja turėjimas, gąsdina idėjos, ku­rių negalima lengvai užfiksuoti atmintyje (ar surašyti), panašiai kaip ir visa, kas auga ir kin­ta, todėl nėra kontroliuojama.

Kokybiškai kitoks mokymasis tų studentų, kurie būtiškai susiję su pasauliu. Pirmiausia jie pradeda klausytis paskaitų ciklo, netgi ir pirmosios ciklo paskaitos, ne kaip tabulae rasae. Jie iš anksto apsvarstę problemas, ku­rios bus nagrinėjamos paskaitose, pasiruošę ir mintyse turi savo klausimų bei problemų. Jie jau įsigilinę į tam tikrą temą, ir ji juos do­mina. Jie ne pasyviai priima žodžius ir mintis, jie klausosi, jie girdi ir, svarbiausia, jie pri­ima ir reaguoja aktyviai ir produktyviai. Tai, ką jie girdi, skatina juos pačius mąstyti. Jiems kyla nauji klausimai, naujos problemos, atsiveria naujos perspektyvos. Jų klausyma­sis – gyvas procesas. Jie klausosi susidomėję, jie girdi dėstytojo žodžius ir spontaniškai, gy­vai reaguoja į tai, ką girdi. Jie ne šiaip sau įgyja žinių, kurias galima parsinešti namo ir įsiminti. Kiekvienas besimokantis paveikiamas ir pasikeičia: po paskaitos kiekvienas tampa kitoks negu jis ar ji buvo prieš paskaitą. Su­prantama, toks mokymosi būdas gali vyrauti tik tada, jei per paskaitą pateikiama medžiaga stimuliuoja. Į tuščią plepėjimą neįmanoma at­siliepti būtiškai, ir tokiais atvejais studentai, kurie orientuojasi į buvimą, linkę visai neklau­syti, o verčiau susitelkti prie savo pačių min­čių.

Pagaliau bent prabėgomis reikėtų paminėti ir žodį „interesai“, kuris dabar vartojamas kaip išblukęs, nuvalkiotas pasakymas. Pagrindinę šio žodžio reikšmę nurodo jo šaknis: lotyniškai inter-esse reiškia „būti viduje ar tarp ko nors“. Tokį aktyvų domėjimąsi kuo nors vidu­rinė anglų kalba reiškė žodžiu „to list“ (būdvardis „listy“; prieveiksmis „listily“). Dabartinėje anglų kalboje „to list“ varto­jamas tik erdvės reikšme: „a ship lists“, o psichologine prasme pirminė šio žodžio reikš­mė išliko tik negatyviame „listless“. „To list“ kadaise reiškė „aktyviai ko nors siekti“, „nuoširdžiai kuo nors domėtis“. Šio žodžio šak­nis identiška žodžio „lust“ šakniai, tačiau „to list“ nusako ne atsidavimą aistrai, bet laisvą ir aktyvų žmogaus do­mėjimąsi, ko nors siekimą. „To 1ist“ yra vienas iš pagrindinių pasakymų, ran­damų keturiolikto amžiaus vidurio nežinomo autoriaus kūrinyje „Nežinojimo debesis“. Tai, kad kalba išsaugojo šį žodį tik negatyvia jo reikšme, byloja, kaip pasikeitė visuomenės dva­sia nuo XIII iki XX amžiaus.

Atsiminimas

Atsiminti galima arba pagal turėjimo, arba pagal buvimo būdus. Šių dviejų įsiminimo for­mų skirtumą nulemia susidarančių ryšių tipas. Atsimenant pagal turėjimo būdą, šis ryšys yra grynai mechaniškas (pvz., ryšys tarp dvie­jų, vienas po kito einančių žodžių yra tuo tvir­tesnis, kuo dažniau šie žodžiai vartojami tokiu deriniu) arba grynai loginis, kaip kad ry­šys tarp priešingų ar sutampančių sąvokų: ry­šiai laiko, erdvės, dydžio, spalvos pagrindu; ryšiai konkrečioje mąstymo sistemoje.

Buvimo būdo atveju prisiminimas yra ak­tyvus žodžių, idėjų, vaizdų, paveikslų, mu­zikos atgaminimas, t. y. pavienio fakto, kurį mums reikia prisiminti, susiejimas su kitais, su juo susijusiais faktais. Ryšiai buvimo būdo at­veju nėra nei mechaniniai, nei vien loginiai, bet gyvi. Viena sąvoka siejama su kita produktyvaus mąstymo (ar jutimo) aktu – mintys ir jutimai sutelkiami ieškant tinkamo žodžio. Paprastas pavyzdys: jei man žodžiai „galvos skausmas“ asocijuojasi su žodžiu „aspirinas“, tai mano asociacija loginė, konvencionali. Ta­čiau jei žodžius „galvos skausmas” aš sieju su „stresas“ arba „pyktis“, tai akivaizdų faktą aš susieju su galimais jo padariniais, kuriuos įž­velgiau analizuodamas patį reiškinį. Šio tipo atsiminimas yra produktyvaus mąstymo aktas. Ryškiausias tokio gyvo atsiminimo pavyzdys yra Froido sukurtas „laisvų asociacijų“ me­todas.

Asmenys, kurie paprastai nelinkę kaupti in­formacijos, pastebi, jog tam, kad geriau atsi­mintų, jiems reikia stipraus ir tiesioginio intereso. Pvz., gyvybiškai svarbiais atvejais individai prisimena seniai užmirštos svetimos kalbos žodžius. Aš iš savo patirties pasakysiu, kad nors nesu apdovanotas itin gera atmintimi, bet kai susiduriu su žmogumi tiesiogiai, susi­kaupiu ties visa jo asmenybe, aš prisimenu jo sapnus, nepriklausomai nuo to, ar analizavau juos prieš dvi savaites ar prieš penkerius me­tus. O štai vos prieš penkias minutes aš ne­pajėgiau prisiminti sapno – gal todėl, kad bu­vo taip šalta.

Prisiminti pagal buvimo būdą – vadinasi, at­gaivinti tai, ką anksčiau matėme ar girdėjome. Mes galime patirti tokį produktyvų prisimini­mą mėgindami įsivaizduoti kada nors matyto asmens veidą ar gamtos vaizdą. Nei vieno, nei kito mes nepajėgsime prisiminti tuoj pat; mes privalome atkurti objektą, atgaivinti jį savo sąmonėje. Šitaip prisiminti ne visada lengva; tam, kad pajėgtumėm visiškai prisiminti veidą ar gamtovaizdį, privalome būti nors kartą žiūrė­ję į jį pakankamai susikaupę. Kai jau visiškai prisimename, asmuo, kurio veidą prisimename, iškyla priešais mus toks gyvas, gamtovaizdis toks ryškus, tarsi tas asmuo ar tas gamtovaiz­dis fiziškai yra priešais mus.

Tipiškas pavyzdys, kaip turėjimo orientaci­jos individai prisimena veidą ar gamtovaizdį, yra daugumos žmonių būdas žiūrėti į fotogra­fijas. Fotografija tik padeda jų atminčiai iden­tifikuoti asmenį ar vaizdą ir paprastai sukelia tokią reakciją: „Taip, tai jis“ arba „Taip, aš ten buvau“. Daugeliui žmonių fotografija tampa susvetimėjusia atmintimi.

Kita susvetimėjusios atminties forma yra už­rašai. Užsirašydamas tai, ką noriu prisiminti, aš tikiu, kad turėsiu šitą informaciją, ir ne­sistengsiu „įsirašyti“ jos į smegenis. Jaučiuosi tikras dėl savo nuosavybės – nebent aš pame­tu savo užrašus ir kartu su jais – informacijos atsiminimą. Aš praradau sugebėjimą prisiminti, nes mano atminties bankas užrašų pavidalu ta­po eksternalizuota mano dalimi.

Atsižvelgiant į tą informacijos kiekį, kurį reikia prisiminti šiuolaikinės visuomenės žmo­gui, negalima išsiversti be tam tikros jos dalies užsirašinėjimo ir atidėjimo į knygas. Stebėda­mi save, nesunkiai įsitikinsime, jog užsirašinė- jant mūsų atmintis silpsta; čia praverstų ir keletas tipiškų pavyzdžių.

Kiekvieną dieną parduotuvėje susiduriame su tokiu pavyzdžiu. Šiandien pardavėjas retai at­liks paprastą dviejų ar trijų skaičių sudėties veiksmą savo galvoje, jis nedelsdamas pasinau­dos mašina. Kitas pavyzdys – situacija klasėje. Dėstytojai gali pastebėti, kad dažniausiai stu­dentai, kurie stropiai užsirašo kiekvieną pas­kaitos sakinį, supranta ir įsidėmi mažiau už tuos, kurie pasitiki savo sugebėjimu suprasti ir įsiminti bent tai, kas svarbiausia. Ir dar. Mu­zikantai žino, kad tie, kurie lengvai skaito na­tas iš lapo, sunkiau prisimena muzikos tekstą be partitūros. (Toskanis, garsėjęs ypatinga atmintimi, yra geras būtiškos nuostatos muzi­kanto pavyzdys.) Paskutinis pavyzdys, štai toks: Meksikoje aš pastebėjau, kad neraštingų ar re­tai rašančių žmonių atmintis kur kas geresnė negu išsilavinusių industrinės šalies gyventojų. Tai leidžia manyti, jog raštingumas nėra tokia palaima, kaip kad skelbiame, ypač jei žmonės panaudoja jį tik tam, kad skaitytų jų vaizduotę ir sugebėjimą išgyventi skurdinančius dalykus.

* Šią informaciją aš gavau iš dr. Moše Budmor.

Pokalbis

Kuo skiriasi turėjimas ir buvimas kaip egzis­tavimo būdai, puikiai galime pamatyti iš dvie­jų pokalbio pavyzdžių. Įsivaizduokime tipišką pokalbį – ginčą tarp dviejų žmonių, vienas iš kurių, A, turi nuomonę X, o B – nuo­monę Y. Kiekvienas tapatina save su savo nuomone. Kiekvienam iš jų rūpi rasti geresnių, t. y. įtikinamesnių argumentų savo požiūriui ap­ginti. Nė vienas iš jų nesiruošia keisti savo paties nuomonę ir nesitiki, kad oponento nuo­monė pasikeis. Kiekvienas iš jų bijo pakeisti savo nuomonę, nes ji – vienas iš jo daiktų, ir jo netekti – vadinasi, nuskursti.

Situacija šiek tiek kitokia, kai per pokalbį neketinama ginčytis. Kas nėra susitikęs su žmo­gumi, išsiskiriančiu svarbia padėtimi ar šlove, ar iš tikrųjų geromis savybėmis, arba su žmo­gumi, iš kurio ko nors norime: gero darbo, mei­lės, susižavėjimo? Tokiomis aplinkybėmis dau­guma žmonių stengiasi mažiau nerimauti ir daž­nai „pasiruošia“ tokiam svarbiam susitikimui. Jie apgalvoja temas, kurios galėtų dominti paš­nekovą, iš anksto apmąsto, kaip pradėti pokal­bį, kai kurie net suplanuoja visą pokalbį, bent savo dalį. Arba jie gali drąsinti save galvoda­mi apie tai, ką jie turi: apie praeities lai­mėjimus, savo asmenybės žavesį (ar savo su­gebėjimą įbauginti kitus, jei toks vaidmuo paveikesnis), apie savo socialinę padėtį, savo ryšius, savo išvaizdą bei drabužius. Žodžiu, jie mintyse pasveria savo vertę ir pasiremdami to­kiu vertinimu išdėsto savo „prekes“ būsimame pokalbyje. Žmogus, kuris tai puikiai sugeba, iš tikrųjų daugeliui žmonių padarys įspūdį – nors šį įspūdį tik iš dalies kuria gerai individo at­liekamas vaidmuo, dažniausiai taip būna todėl, kad žmonės menkai sugeba vertinti kitus. Jei atlikėjas ne toks išmoningas, vaidinimas atrodys negyvas, nenatūralus, nuobodus ir nesukels didelio susidomėjimo.

Priešingybė šiems žmonėms yra tie, kurie nepasiruošia jokiai situacijai iš anksto, niekaip savęs nedrąsina. Jie elgiasi spontaniškai ir produktyviai, jie užmiršta save, savo žinias ir savo padėtį, jų „aš“ jiems netrukdo, ir todėl jie gali visa esybe reaguoti į kitą asmenį ir jo mintis. Jiems kyla naujos idėjos, nes jų ne­kausto joks prisirišimas. Žmonės, besiorien­tuojantys į turėjimą, remiasi tuo, ką jie turi, o būtiškos orientacijos individai pasikliauja tuo, kad jie yra, kad jie gyvi ir kad gims kažkas nauja, jei tik jie išdrįs leisti viskam būti ir į tai atsiliepti. Jie gyvai dalyvauja po­kalbyje, nes jie neslopina savęs rūpesčiu dėl to, ką jie turi. Jų pačių gyvumas užkrečiantis ir dažnai padeda kitiems žmonėms peržengti sa­vo egocentriškumą. Taigi pokalbis iš savotiško pasikeitimo prekėmis (informacija, žiniomis, padėtimi) virsta dialogu, kuriame jau nebe­svarbu, kuris yra teisus. Buvę varžovai tampa šokio partneriais ir išsiskiria ne triumfuodami ar liūdėdami – ir viena, ir kita nėra vaisinga – bet džiaugdamiesi. (Kaip tik toks gydytojo su­gebėjimas įkvėpti pacientui gyvybingumą yra pagrindinis psichoanalitinės terapijos faktorius. Jokia psichoanalitinė interpretacija neturės po­veikio, jei gydymo atmosfera bus sunki, negy­va ir nuobodi.)

Skaitymas

Tai, kas pasakyta apie pokalbį, lygiai teisin­ga ir kalbant apie skaitymą, kuris yra – ar turėtų būti – pokalbis tarp autoriaus ir skaity­tojo. Suprantama, skaitant (kaip ir asmeninio pokalbio metu) svarbu yra tai, kas yra autorius (arba pašnekovas). Skaitydami pi­gų nemenišką romaną, tartum sapnuojame die­nos sapnus – šiuo atveju neįmanoma produk­tyvi reakcija, tekstas praryjamas it televizijos šou ar bulvių traškučiai, žiaumojami žiūrint televizorių. Tačiau romaną, tarkime Balzako, galima skaityti ir vidujai išgyvenant, produkty­viai, t. y. būtiškai. Bet ir tokios knygos daž­niausiai skaitomos vartotojiškai – į turėjimą orientuotu būdu. Kai tik skaitytojų smalsumas sužadinamas, jie tuoj nori sužinoti siužetą: ar herojus miršta, ar lieka gyvas, ar herojė suve­džiojama, ar atsispiria pagundoms; jie nori sužinoti atsakymus. Romanas šiems skaityto­jams yra tik sujaudinimo priemonė, laiminga ar nelaiminga romano pabaiga tampa jų išgyve­nimų kulminacija: žinodami pabaigą, jie turi visą istoriją, ir tokią realią, tarsi jų pačių pri­simintą. Tačiau savo žinių jie nepagausino, nesuprato romano herojaus, nepavyko geriau suvokti žmogaus prigimties ar pažinti save.

Šitaip skaitomos ir filosofijos ar istorijos knygos. Filosofijos ar istorijos knygų skaitymo būdą formuoja – arba, tiksliau, deformuoja – mokymas. Mokyklos tikslas yra suteikti kiek­vienam besimokančiam tam tikrą „kultūrinę nuosavybę“. Baigiant mokyklą, dokumentu pa­tvirtinama, jog moksleiviai turi bent mini­malų tos nuosavybės kiekį. Studentai mokomi skaityti knygas taip, kad jie galėtų pakartoti pagrindines autoriaus mintis. Taip jie „žino“ Platoną, Aristotelį, Dekartą, Spinozą, Leibnicą, Kantą, Heidegerį, Sartrą. Įvairūs išsilavinimo lygiai – nuo vidurinės mokyklos iki aspirantū­ros– iš esmės skiriasi tik įgyjamu kultūros nuosavybės kiekiu, kuris atitinka tą materiali­nės nuosavybės kiekį, kokį studentai įgis atei­tyje. Vadinamieji geri studentai yra tie, kurie gali tiksliausiai pakartoti, ką kiekvienas iš įvairių filosofų yra pasakęs. Jie panašūs į gerai informuotą muziejaus gidą. Tačiau jie mokosi tik to, kas telpa į žinių kaip nuosavybės ribas. Jie nesimoko klausti filosofų, diskutuoti su jais; jie nesimoko įžvelgti filosofų vidinių prieštara­vimų, suprasti, kad jie apeina kai kurias pro­blemas ar vengia opių temų; jie nesimoko at­skirti autorių naujų minčių nuo tų, kurias padiktavo jų meto „sveikas protas“; jie nesi­moko įsiklausyti, kad galėtų atskirti, kada au­toriai kalba tik protu, o kada jų protas ir širdis kalba kartu; jie nesimoko įžvelgti, kada autoriai nuoširdūs, kada jie apsimeta, ir dauge­lio kitų dalykų.

Buvimo orientacijos skaitytojai neretai gali prieiti išvadą, jog labai vertinama knyga yra arba visai bevertė, arba gana ribotos vertės. Jie gali visiškai suvokti kūrinį, kartais net ge­riau už patį autorių, kuriam gal atrodo reikš­minga visa, ką tik jis parašęs.

Skaitymas

Autoriteto aptartis taip pat atskleidžia, kuo skiriasi turėjimas ir buvimas kaip egzistavimo būdai.

Skirtumas tarp turėjimo ir buvimo šiuo at­veju pasireiškia kaip skirtumas tarp autoriteto turėjimo ir buvimo autoritetu. Autori­tetais būname visi – bent tam tikrais savo gy­venimo periodais. Tie, kurie auklėja vaikus, privalo būti autoritetais – nori jie to ar ne – kad apsaugotų savo vaikus nuo pavojų ir bent minimaliai patartų jiems, kaip elgtis įvairiose situacijose. Patriarchalinėje visuomenėje mote­rys taip pat tampa daugumos vyrų autoriteto objektu. Dauguma biurokratinės, hierarchiškai organizuotos visuomenės, tokios kaip mūsų, narių, išskyrus žemiausio socialinio sluoksnio asmenis, kurie būna tik autoriteto objektas, yra autoritetai.

Mūsų dviejų autoriteto tipų supratimas pri­klauso nuo mūsų įsisąmoninimo, jog „autorite­tas“ yra platus terminas, turintis dvi visiškai skirtingas reikšmes; autoritetas gali būti „ra­cionalus“ ar „iracionalus“. Racionalus autorite­tas pagrįstas kompetencija; jis padeda juo be­siremiančiam žmogui augti. Iracionalus autori­tetas pagrįstas jėga ir padeda išnaudoti jam paklūstantį asmenį. (Šį skirtumą aš aptariau knygoje „Pabėgimas nuo laisvės“.)

Primityviausiose visuomenėse, kurios verčia­si medžiokle ir maisto rinkimu, autoritetas yra asmuo, kuris bendrai pripažįstamas kompetentingu įvykdyti šią užuuotį. Kokių savybių rei­kia šiai kompetencijai įgyti, smarkiai priklau­so nuo konkrečių aplinkybių. Paprastai joms priskiriama patirtis, išmintis, kilnumas, įgudi­mas, „išorė“, drąsa. Daugumoje tokių genčių nėra nuolatinio autoriteto; autoritetas atsiran­da esant būtinybei; arba yra įvairūs autorite­tai įvairiems atvejams: karui, religinėms apei­goms, ginčų sprendimui. Kai savybės, kuriomis paremtas autoritetas, išnyksta ar susilpnėja, nelieka ir paties autoriteto. Labai panašią au­toriteto formą galime matyti daugelyje primatų bendrijų, kuriose kompetenciją dažnai lemia ne fizinė jėga, o tokios savybės kaip patyri­mas bei „išmintis“. J. M. R. Delgado (1967), atlikęs labai išradingą eksperimentą su beždžio­nėmis, parodė, kad jei dominuojantis gyvūnas nors trumpam laikui netenka savybių, lemian­čių jo kompetenciją, jis praranda ir autori­tetą.

Buvimas autoritetu pagrįstas ne tik asmens kompetencija atlikti tam tikras socialines funk­cijas, bet taip pat ir pačia brandžios ir inte­gruotos asmenybės esme. Tokie asmenys spin­duliuoja autoritetą, jiems nereikia įsakinėti, grasinti, papirkinėti. Tai – labai brandūs indi­vidai, kurie daugiau tuo, kas jie yra, o ne dar­bais ar kalbomis, parodo mums, koks gali būti žmogus. Tokie autoritetai buvo Didieji Gyve­nimo Mokytojai; panašių, tik galbūt mažiau tobulų individų galime sutikti tarp skirtingo išsilavinimo ir įvairiausioms kultūroms priklau­sančių žmonių. (Visa tai susiję su mokymo problema. Jei tėvai patys būtų labiau išlavėję ir turėtų stipresnį asmenybės centrą, vargu ar egzistuotų priešstata tarp autoritarinio ir laisvo auklėjimo tipų. Kadangi vaikui reikia tokio būtiško autoriteto, jis noriai jam paklūsta; kita vertus, vaikas maištauja, kai jį engia ar jo ne­paiso žmonės, kurių pačių elgesys byloja, jog jie nesivargino dėl to, ko reikalauja iš augan­čio vaiko.)

Formuojantis hierarchiškai organizuotoms vi­suomenėms, kurios yra didesnės ir sudėtinges­nės negu medžiotojų ir maisto rinkėjų bendri­jos, autoritetas, paremtas kompetencija, užlei­džia vietą autoritetui, paremtam socialiniu statusu. Žinia, egzistuojantis autoritetas nebūti­nai yra nekompetentingas, tačiau kompetencija nėra esminis autoriteto elementas. Ar tai būtų monarcho autoritetas, kurio kompetencijos po­būdį lemia atsitiktinis genų derinys, ar skru­pulų neturinčio nusikaltėlio, kuris įgijo autori­tetą žmogžudystės ar klastos būdu, ar, kaip dažnai būna šiuolaikinės demokratijos sąlygo­mis, autoritetas žmonių, kurie išrenkami dėl fotogeniškos jų išvaizdos ar rinkimams išleistos pinigų sumos – visais šiais atvejais gali beveik nebūti ryšio tarp kompetencijos ir autoriteto.

Svarbių problemų iškyla netgi tais atvejais, kai autoritetas pagrįstas tam tikra kompeten­cija: lyderis gali būti kompetentingas vienoje srityje, tačiau nekompetentingas kitoje, pvz., valstybės veikėjas gali būti kompetentingas karo vadas, tačiau bejėgis vadovas taikos me­tu; arba vadovas, kuris buvo sąžiningas ir drąsus savo karjeros pradžioje, susiviliojęs valdžia, vėliau praranda šias savybes; arba am­žius ir fizinė negalia taip pat gali lemti tam tikrą išsigimimą. Pagaliau reikia atsižvelgti į tai, kad mažos genties nariams kur kas leng­viau įvertinti autoriteto elgesį negu milijonams mūsų sistemos žmonių, kurie pažįsta savo kan­didatą tik iš dirbtinio jo vaizdo, sukurto propa­gandos ir reklamos specialistų.

Kad ir kokios būtų priežastys, dėl kurių pra­randamos kompetenciją formuojančios savybės, daugelyje didesnių ir hierarchiškai organizuotų visuomenių vyksta autoriteto susvetimėjimo procesas. Tikra ar tariama pradinė kompeten­cija perkeliama į autoriteto uniformą ar titulą. Jei autoritetas dėvi tinkamą uniformą ar yra tinkamai tituluotas, šis išorinis kompetencijos ženklas pakeičia tikrąją kompetenciją bei jos savybes. Karalius – pasinaudokime šiuo titulu kaip tokio tipo autoriteto simboliu – gali būti kvailas, ydingas, piktas, t. y. visiškai nepajė­gus būti autoritetu, tačiau jis turi auto­ritetą. Tol, kol jis turi šį titulą, tariama, jog jis turi ir kompetencijos savybių. Net jeigu karalius ir nuogas, visi tiki, jog jis vilki gra­žius drabužius.

Tai, kad žmonės uniformas ir titulus laiko tikrosiomis kompetencijos savybėmis, nėra at­sitiktinis dalykas. Tie, kuriems priklauso šie autoriteto simboliai, ir tie, kurie turi iš jų nau­dos, privalo slopinti jiems paklusnių žmonių sugebėjimą realistiškai, t. y. kritiškai, mąstyti ir priversti juos tikėti prasimanymais. Kiekvienas, kuriam tai rūpi, išmano propagandos machinacljas ir metodus, kuriais malšinamas kri­tinis mąstymas, žino, koks paklusnus protas, užliūliuotas stereotipų, kaip kurčnebyliais tam­pa žmonės, praradę nepriklausomybę ir sugebėjimą pasitikėti savo akimis bei vertinimais. Jie, patikėję prasimanymais, nebemato tik­rovės.

Žinių turėjimas ir žinojimas

Žinojimo srityje skirtumą tarp turėjimo būdo ir buvimo būdo išreiškia dvi formuluotės: „Aš turiu žinių“ ir „Aš žinau“. Žinių turėji­mas yra prieinamų žinių (informacijos) su­vokimas ir pasisavinimas; žinojimas yra funkcionalus, jis yra produktyvaus mąstymo proceso dalis.

Suprasti buvimo būdu egzistuojančio žinoji­mo savybes mums padės tokių mąstytojų kaip Buda, žydų pranašai, Jėzus, Mokytojas Ekhartas, Zigmundas Froidas ir Karlas Marksas įžval­gos. Jų požiūriu, žinojimas prasideda nuo su­vokimo, kad įprastiniai mūsų pojūčiai yra apgaulingi todėl, jog mūsų fizinės realybės vaizdas neatitinka to, kas „tikrai tikra“, ir, svarbiausia, todėl, jog dauguma žmonių gyve­na pusiau nubudę, pusiau sapnuodami, jie nesuvokia, kad tai, ką jie laiko tikrais ir sa­vaime aiškiais dalykais, yra iliuzija, sukurta sugestyvaus jų socialinio pasaulio poveikio. Taigi žinojimas prasideda nuo iliuzijų žlugimo (Ent-täuschung). Žinoti – vadinasi, prasiskverbti pro paviršių tam, kad pasiektum šak­nis, vadinasi, ir priežastis; žinoti – tai „maty­ti“ realybę tokią, kokia ji yra nuoga. Žinoti nereiškia būti tiesos savininku; tai reiškia pra­siskverbti pro paviršių, kritiškai ir aktyviai veržtis arčiau tiesos.

Šitokia kūrybiško prasiskverbimo savybė nu­sakyta hebrajų žodžiu jadoa, kuris reiškia pažinti ir mylėti vyriško seksualinio prasi­skverbimo prasme. Buda, Apšviestasis, ragina žmones pabusti, išsilaisvinti nuo iliuzijos, kad daiktų troškimas veda į laimę. Hebrajų prana­šai kviečia žmones pabusti ir suprasti, kad jų stabai yra ne kas kita kaip jų pačių rankų darbas, kad stabai – iliuzija. Jėzus sako: „Tie­sa jus išlaisvins!“ Mokytojas Ekhartas ne kartą išdėsto savo žinojimo sampratą, pavyzdžiui, kalbėdamas apie Dievą, jis taria: „Žinojimas nė­ra kokia nors ypatinga mintis, jis veikiau nusimeta visus apdangalus ir yra nesuintere­suotas, ir bėga nuogas pas Dievą, kol šį paliečia ir perpranta“ (Blekni, p. 243). („Nuogumas” ir „nuogas“ yra Mokytojo Ekharto ir jo amži­ninko, anoniminio „Nežinojimo debesies“ auto­riaus mėgstami žodžiai.) Pasak Markso, reikia išsklaidyti iliuzijas siekiant sukurti tokias są­lygas, kurioms esant iliuzijos taps nebereika­lingos. Froido savęs pažinimo samprata pa­grįsta idėja, jog reikia sunaikinti iliuzijas („racionalizacijas“), kad suvoktumėm nesąmo­ningąją realybę. (Froidas, paskutinysis šviečia­mojo amžiaus mąstytojas gali būti pavadintas revoliucingu XVIII a. švietimo, bet ne XX a. filosofijos požiūriu).

Visi šie mąstytojai rūpinosi žmogaus išgelbėjimu; kritiškai vertino visuomenės pripažintus mąstymo stereotipus. Jiems žinojimo tikslas yra ne „absoliučios tiesos“ tikrumas, ne kažkas, kas laiduoja saugumą, bet žmogaus proto savęs teigimo procesas. Tam, kuris ži­no, nežinojimas prilygsta žinojimui, nes abu yra pažinimo proceso dalys, nors toks nežino­jimas skiriasi nuo nežinojimo tų, kurie nemąs­to. Orientuojantis į buvimą, optimalus žinojimas yra žinoti giliau, o orientuojantis į turėjimą – turėti daugiau žinių.

Apskritai mūsų mokymo sistema ruošia žmo­nes turėti žinių kaip nuosavybę, atitinkan­čią tą turtą bei socialinį prestižą, kurį šie žmo­nės galbūt vėliau turės gyvenime. įgyjamas žinių minimumas ir yra tas kiekis, kurio jiems reikės tam, kad jie galėtų sėkmingai dirbti savo darbą. Be to, kiekvienam kaip priedas įteikia­mas „prabangos žinių paketas“, kurio paskirtis yra sustiprinti žmogaus vertės pojūtį; kiekvie­no tokio paketo dydis atitinka numatomą jį gaunančio asmens visuomeninę padėtį. Moks­lo įstaigos yra fabrikai, kuriuose gaminami to­kie visapusiško žinojimo paketai, nors papras­tai jos skelbiasi supažindinančios besimokan­čius su didžiausiais žmogaus proto laimėjimais. Ypač išradingai tokias iliuzijas puoselėja dau­gybė koledžų. Čia, pradedant indų filosofija ir menu ir baigiant egzistencializmu bei siurrea­lizmu, pasiūlomas studentams tikras „švediškas žinių stalas“, nuo kurio studentai pakrapšto šen, pakrapšto ten, ir neva dėl spontaniškumo bei laisvės jie nėra skatinami susitelkti prie vieno dalyko ar bent perskaityti knygą iki galo. (Ivano Iljičiaus radikali mokyklų sistemos kri­tika atkreipia dėmesį į daugelį jos trūkumų.)

Tikėjimas

Religiniu, politiniu ar asmeniniu požiūriais tikėjimo sąvoka gali turėti dvi visiškai skirtin­gas reikšmes, priklausomai nuo to, ar žymimas tikėjimo turėjimas, ar jo buvimas.

Orientuojantis į turėjimą, tikėti reiškia turėti racionaliai neįrodomą atsakymą. Jį sudaro kitų sukurtos formuluotės, kurias žmogus priima, nes jis yra priklausomas nuo tų kitų – papras­tai nuo biurokratijos. Atsakymas teikia tikru­mo jausmą, kylantį iš realios (arba tik įsivaiz­duojamos) biurokratijos jėgos. Tai – bilietas, kuris leidžia mums prisidėti prie didelės žmo­nių grupės. Jis išlaisvina žmogų nuo sunkaus uždavinio – pačiam mąstyti ir spręsti. Žmogus tampa vienu iš beati possidentes, lai­mingu teisingo tikėjimo savininku. Turimas ti­kėjimas teikia tikrumo; jis tariasi skelbiąs galutinį nepajudinamą žinojimą, kuriuo tikima, nes galia tų, kurie skelbia ir gina šį tikėjimą, atrodo nepajudinama. Iš tiesų, kas atsisakys tikrumo, jei jam tereikia paaukoti savo nepri­klausomybę?

Dievą, iš pradžių buvusį vidinių mūsų pačių aukščiausių vertybių simboliu, turėtojiška orientacija paverčia stabu. Pranašų aiškinimu, stabas yra mūsų pačių sukurtas daiktas, į kurį perkeliame savo galias, šitaip nuskurdin­dami patys save. Taigi mes paklūstame savo kūriniui ir paklusdami jam susvetimėjusia for­ma bendraujame patys su savimi. Taip kaip aš galiu turėti stabą, nes jis yra daiktas, taip stabas gali turėti mane, nes aš jam pa­klustu. Kai Dievas virsta stabu, jam priskiria­mos savybės su mano asmenine patirtimi su­šilusios taip menkai, kaip ir susvetimėjusios politinės doktrinos. Stabą galima garbinti kaip Gailestingąjį Dievą, tačiau jo vardu galima pri­dengti ir bet kokius žiaurumus, kaip ir susve­timėjęs tikėjimas žmonių solidarumu gali ne­dvejodamas palaiminti pačius nežmoniškiausius poelgius. Esant turėjimo orientacijai, tikėjimas yra ramstis tiems, kurie trokšta tikrumo, kurie nori atsakymo į gyvenimo klausimą, neišdrįsdami ieškoti jo patys.

Orientuojantis į buvimą, tikėjimas yra visiš­kai kitoks reiškinys. Ar galime gyventi be ti­kėjimo? Ar kūdikis neprivalo tikėti motinos krūtine? Ar mes neprivalome tikėti kitais žmonėmis, tais, kuriuos mylime, ir pačiais sa­vimi? Ar mes galime gyventi be tikėjimo, kad mūsų gyvenimo normos yra vertingos? Iš tiesų netikėjimas paverčia mus bevaisiais, atima vil­tį, įgąsdina mus iki paties mūsų esybės bran­duolio.

Orientuojantis į buvimą, tikėjimas visų pirma yra ne tikėjimas tam tikromis idėjomis (nors gali būti ir taip), bet vidinė orientacija, nuostata. Būtų geriau sakyti, kad žmogus yra tikėjime, o ne turi tikėjimą. (Teologinis skirtumas tarp tikėjimo, kuris yra įsitikini­mas (fides quae creditur) ir tikėjimo kaip įsitikinimo (fides qua creditur), atspindi panašų skirtumą tarp tikėjimo turi­nio ir tikėjimo akto.) Tikėti galima savimi ir kitais, religingas asmuo gali tikėti Dievą. Senojo Testamento Dievas yra visų pirma sta­bų, dievų, kuriuos galima turėti, paneigi­mas. Dievo samprata, nors ir atsiradusi iš ana­logijos su Rytų karaliumi, iš pat pradžių per­žengia save. Dievas privalo neturėti vardo, negalima sukurti Dievo atvaizdo.

Vėliau, plėtojantis judaizmui ir krikščiony­bei, buvo mėginama visiškai deidolizuoti Dievą ar veikiau kovoti su pavojumi paversti Die­vą stabu, postuluojant, jog net jo savybių ne­įmanoma nusakyti. Bęt radikaliausias yra krikš­čioniškasis misticizmas – nuo (Pseudo) Dionizijaus Areopagito iki anoniminio „Nežinojimo debesies“ autoriaus ir Mokytojo Ekharto – čia Dievas suprantamas kaip Vienis, „Dievybė“ (Ne-daiktas) ir taip susiejami Vedų ir neoplatoniško mąstymo išsakyti požiūriai. Tokį tikėji­mą į Dievą laiduoja vidinė mumyse esančių dieviškųjų savybių patirtis; tai yra nuolatinis aktyvus savęs kūrimas – ar, kaip taria Moky­tojas Ekhartas, amžinas Kristaus gimimas mu­myse.

Mano tikėjimas savimi, kitu, žmonija, mūsų sugebėjimas tapti visiškai žmogiškiems taip pat implikuoja tikrumą, tačiau šis tikrumas pagrisias mano paties patirtimi, o ne paklusimu miloiilclul, pi įmetančiam man tam tikrą įsiti­kinimą. Šios tiesos tikrumas neįrodomas racionaliais nepaneigiamais laktais, tačiau jį man laiduoja subjektyvi patirtis. (Hebrajų kalboje tikėjimą nusako žodis emunah – „tikrumas“; amen reiškia „tikrai“.)

Net būdamas įsitikinęs žmogaus vientisumu, aš negaliu įrodyti, jog jis išlaikys jį iki savo gyvenimo pabaigos. Griežtai kalbant, net jei žmogus iki mirties išlaiko savo vientisumą, tai nepaneigia pozityvistinio požiūrio, jog žmogus būtų pažeidęs savo vientisumą, jeigu jis būtų gyvenęs ilgiau. Mano tikrumas remiasi geru kitų žmonių pažinimu ir manąja meilės bei vientisumo patirtimi. Šis mano žinojimas pri­klauso nuo to, kiek aš galiu nusimesti savąjį „aš“ ir išvysti kitą žmogų tokį, koks jis yra, įžvelgti vidinių jo jėgų struktūrą, jo individua­lumą ir kartu jo bendražmogiškumą. Tada aš žinau, ką šis kitas žmogus gali padaryti, ko jis negali ir ko jis nedarys. Žinoma, aš galiu numatyti ne visą jo būsimą elgesį, o tik bend­ras jo kryptis, kurios įsišaknijusios esminiuose žmogaus charakterio bruožuose, tokiuose kaip vientisumas, atsakingumas ir t. t. (Žr. knygos „Žmogus sau“ skyrių „Tikėjimas kaip charak­terio bruožas“.)

Toks tikėjimas pagrįstas faktais, taigi jis yra racionalus. Tačiau šie faktai nėra atpažįstami ar įrodomi konvencionalios pozityvistinės psi­chologijos metodu; vienintelis „instrumentas“, galintis juos registruoti, esu aš – gyvas žmo­gus.

Meilė

Meilė taip pat turi dvi prasmes, priklauso­mai nuo to, ar apie ją kalbame turėjimo ar buvimo požiūriu.

Ar galime turėti meilę? Galėtume, jei meilė būtų daiktas, substancija, kurią galima turėti, pasisavinti, paversti nuosavybe. Tačiau iš tikrųjų nėra tokio daikto kaip „meilė”. „Mei­lė” yra abstrakcija, gal nepažįstama būtybė, gal deivė, nors niekas niekada nėra šios dei­vės matęs. Realiai egzistuoja tik meilės ak­tas. Mylėti – produktyviai veikti. Mylėti – tai rūpintis, pažinti, atsakyti, teigti, džiaug­tis– žmogumi, medžiu, paveikslu, idėja. My­lėti – tai prikelti gyventi, padidinti jo ar jos, ar jų gyvybingumą. Meilė yra atsinaujinimo, savęs praturtinimo procesas.

Kai mylima orientuojantis į turėjimą, meilė implikuoja meilės „objekto” apribojimą, įkali­nimą, kontroliavimą. Ji slopina, sekina, smau­gia, žudo, o ne teikia gyvastį. Žmonės tik vadina tai meile, dažniausiai, piktnaudžiaudami šiuo žodžiu, jie nori paslėpti, jog iš tikrųjų jie nemyli. Dar niekas neatsakė į klausimą, kiek tėvų myli savo vaikus. Kaip paaiškino Loid de Moz, paskutiniųjų dviejų tūkstantmečių Vakarų istorija liudija tokį žiaurų elgesį vaikų atžvil­giu – nuo fizinių bausmių iki jų psichinio traumavimo – tokį nerūpestingumą, savininkiš­kumą, tokį sukrečiantį sadizmą, jog belieka manyti, kad mylintys tėvai yra veikiau išimtis negu taisyklė.

Tą patį galima pasakyti ir apie santuoką. Ar santuoka paremta meile, ar – kaip tradicinės praeities santuokos – papročiu ir išskaičiavimu, tikrai vienas kitą mylintys vyras ir žmona at­rodo kaip išimtis. Tai, kas yra išskaičiavimas, paprotys, bendri ekonominiai interesai, abiejų rūpinimasis vaikais, abipusė priklausomybė, neapykanta ar baimė, yra sąmoningai laikoma „meile“ tol, kol vienas ar abu partneriai pri­sipažįsta, jog nemyli vienas kito ir niekada ne­mylėjo. Šiandien šiuo požiūriu žmonės jau sąmoningesni: meilės patirtį jie vertina realis­tiškiau, blaiviau, ir daugelis netapatina seksua­linio potraukio ar draugiškų, bet tolimų „ko­mandos“ santykių su meile. Šios naujos pažiū­ros lėmė ne tik didesnį žmonių sąžiningumą, bet ir dažnesni partnerių kaitaliojimą. Tačiau tai nereiškia, jog žmonės ėmė dažniau mylėti; nauji partneriai gali mylėti taip pat menkai kaip ir senieji.

Stebint įsimylėjusias poras, galima konkrečiai matyti, kaip „įsimylėjimas“ virsta meilės „turėjimo“ iliuzija. (Knygoje „Meilės menas“ aš nurodžiau, kad žodis „falling“ frazėje „falling in love“, t. y. įsimylėti, yra vidujai prieštaringas. Meilė yra produktyvi veikla, ji gali būti pastovi, gali keisti objektą, tačiau pasyvumas, kurį implikuoja veiksmažodis „įkristi” (to fall), priešingas meilei.

Merginimo laikotarpiu partneriai nėra tikri vienas kitu, bet stengiasi laimėti vienas kitą. Abu būna gyvybingi, patrauklūs, įdomūs, net gražūs – gyvas veidas visada gražus. Jie dar neturi vienas kito; taigi kiekvieno iš ju energija nukreipta būti, t. y. duoti, skatinti kito aktyvumą. Vedybos dažnai iš esmės pa­keičia situaciją. Vedybų kontraktas kiekvienam iš partnerių suteikia išimtinę nuosavybę: turėti kito asmens kūną, jo jausmus, dėmesį. Nė vie­nam nelieka nieko, ką galėtų laimėti, nes meilė virsta tuo, ką jie turi, – nuosavybe. Abu partneriai ir nebesistengia, kad juos toliau my­lėtų, jie nesistengia kurti meilę, taigi jie tam­pa nuobodūs, ir galiausiai jų žavesys išnvksta. Nusivylę jie stebisi – negi jie pasikeitė? Gal jie iš pat pradžių suklydo? Paprastai kiekvie­nas pasikeitimo priežasties ieško kitame ir jau­čiasi apgautas. Jie nesupranta, kad jie – jau ne tie patys žmonės, kurie mylėjo vienas kita, kad klaidingas įsitikinimas, jog meile galima turėti, ją pražudė. Dabar, užuot mylėję vie­nas kita, jie imasi bendrai valdyti tai, ka turi: pinigus, socialine padėtį, namus, vaikus. Taigi kai kuriais atvejais santuoka iš meilės virsta draugišku savininkiškumu, tam tikra korpora­cija, kurioje du egoizmai susilieja į vieną – į „šeimą“.

Kai sutuoktiniai – vienas ar kitas – trokšta vėl patirti meilę, jie gali puoselėti iliuziją, jog šį ilgesį numalšins naujas partneris (ar partne­riai). Jie jaučia, kad jiems trūksta tiktai mei­lės. Tačiau meilė tokiems žmonėms nėra buvimo išraiška, tai – deivė, kuriai jie geidžia atsiduoti. Jie neišvengiamai vėl patiria nesėk­mę, nes (kaip sako sena prancūzu daina), mei­lė yra laisvės kūdikis“, ir meilės deivės garbin­tojas ilgainiui tampa toks pasyvus, jog pasidaro nuobodus, praranda paskutinius buvusio pa­trauklumo likučius.

Tai, kas čia parašyta, nereiškia, jog vedybos negali būti geriausias dviejų vienas kitą mylin­čių žmonių sprendimas. Sunkumai slypi ne san­tuokoje, bet savininkiškoje abiejų partnerių ir pagaliau visuomenės egzistencinėje struktūroje. Kiek aš suprantu, tie, kurie gina šiuolaikines bendro gyvenimo formas, tokias kaip grupinė santuoka, partnerių keitimas, grupinis seksas ir t.t., stengiasi išvengti problemos, susijusios su jų meilės sunkumais, ir kovoja su nuoboduliu ieškodami vis naujų stimulų, geisdami turėti daugiau „meilužių“, užuot sugebėdami mylėti nors vieną žmogų. (žr. skirtumo tarp aktyvu­mo ir pasyvumo stimulų aptarti knygos „Žmo­giškojo destruktyvumo anatomija“ X skyriuje.)

Šaltinis: Turėti ar būti?  / Ėrichas Fromas. – Vilnius: Mintis, 1990. – pp. 48-73.