
Redakcijos komentaras: Ėrichas Fromas (1900-1980) – XX amžiaus psichologas ir filosofas, vienas iš vadinamosios Frankfurto mokyklos atstovų, savo darbuose jungęs psichoanalizę ir marksizmą. 1976 metais išėjusioje knygoje „Turėti ar būti?“ Fromas nagrinėja du priešingus gyvenimo būdus, „turėjimą“ (orientuotą į turtus, vartotojiškumą, valdžią ir t. t.) ir „buvimą“ (orientuotą į meilę, kūrybą ir solidarumą), tuo pačiu negailestingai kritikuodamas visą tuometę visuomenę, socialinę ir politinę santvarką. Kaip savotiška Fromo minties santrauka, ši knygelė nepraranda aktualumo ir šiandien – tiek diagnozuojant opias žmonijos problemas, tiek ieškant jų sprendimų.
***
II. TURĖJIMAS IR BUVIMAS KASDIENĖJE PATIRTYJE
Kadangi visuomenėje, kurioje mes gyvename, svarbiausia yra įsigyti turto ir gauti pelno, mes retai susiduriame su kokiomis nors buvimo, kaip egzistavimo būdo, apraiškomis. Daugumai žmonių turėjimas atrodo esąs natūraliausias egzistavimo būdas, netgi vienintelė priimtina gyvensena. Todėl žmonėms ypač sunku suvokti buvimo, kaip egzistavimo būdo, esmę ir suprasti, jog turėjimas yra tik viena iš galimų orientacijų. Tačiau abiejų šių sampratų šaknys glūdi žmogaus patirtyje. Neįmanoma ir negalima analizuoti jų abstrakčiai, vien racionaliai; jos abi atsispindi mūsų kasdieniame gyvenime ir turi būti aiškinamos konkrečiai. Toliau pateikiami paprasti pavyzdžiai, kaip turėjimas ir buvimas reiškiasi kasdieniame gyvenime, galbūt padės skaitytojui suprasti šiuos du alternatyvinius egzistavimo būdus.
Mokymasis
Studentai, kurie orientuojasi į turėjimą, klausys paskaitos, girdėdami žodžius, suprasdami loginę jų struktūrą bei jų prasmę, ir kiek galėdami geriau užsirašys kiekvieną žodį į savo sąsiuvinius su išplėšiamais lapais, kad vėliau galėtų įsiminti savo užrašus ir taip išlaikyti egzaminą. Tačiau paskaitos turinys netampa individualios jų mąstymo sistemos dalimi, nepraplečia jos ir nepraturtina. Tokie studentai girdimus žodžius paverčia sustabarėjusiomis mintimis ar ištisomis teorijomis, kurias jie kaupia. Paskaitų turinys ir studentai taip ir lieka vienas kitam svetimi, nebent tik kiekvienas besimokantis tampa teiginių, kuriuos išdėsto kažkas kitas (kuris arba pats juos sukūrė, arba perėmė iš kokio šaltinio), sankaupos savininku.
Studentai, kurie orientuojasi į turėjimą, turi vieną tikslą: laikytis to, ką „išmoko“, arba patikėti tai savo atminčiai, arba rūpestingai saugoti savo užrašus. Jiems nereikia sukurti ar sugalvoti ką nors nauja. Faktiškai turėtojiško tipo individus gerokai trikdo naujos mintys ar idėjos dėl kokio nors dalyko, nes visa, kas nauja, kvestionuoja visą tuo klausimu sukauptą informaciją. Iš tiesų tą, kurį su pasauliu iš esmės sieja turėjimas, gąsdina idėjos, kurių negalima lengvai užfiksuoti atmintyje (ar surašyti), panašiai kaip ir visa, kas auga ir kinta, todėl nėra kontroliuojama.
Kokybiškai kitoks mokymasis tų studentų, kurie būtiškai susiję su pasauliu. Pirmiausia jie pradeda klausytis paskaitų ciklo, netgi ir pirmosios ciklo paskaitos, ne kaip tabulae rasae. Jie iš anksto apsvarstę problemas, kurios bus nagrinėjamos paskaitose, pasiruošę ir mintyse turi savo klausimų bei problemų. Jie jau įsigilinę į tam tikrą temą, ir ji juos domina. Jie ne pasyviai priima žodžius ir mintis, jie klausosi, jie girdi ir, svarbiausia, jie priima ir reaguoja aktyviai ir produktyviai. Tai, ką jie girdi, skatina juos pačius mąstyti. Jiems kyla nauji klausimai, naujos problemos, atsiveria naujos perspektyvos. Jų klausymasis – gyvas procesas. Jie klausosi susidomėję, jie girdi dėstytojo žodžius ir spontaniškai, gyvai reaguoja į tai, ką girdi. Jie ne šiaip sau įgyja žinių, kurias galima parsinešti namo ir įsiminti. Kiekvienas besimokantis paveikiamas ir pasikeičia: po paskaitos kiekvienas tampa kitoks negu jis ar ji buvo prieš paskaitą. Suprantama, toks mokymosi būdas gali vyrauti tik tada, jei per paskaitą pateikiama medžiaga stimuliuoja. Į tuščią plepėjimą neįmanoma atsiliepti būtiškai, ir tokiais atvejais studentai, kurie orientuojasi į buvimą, linkę visai neklausyti, o verčiau susitelkti prie savo pačių minčių.
Pagaliau bent prabėgomis reikėtų paminėti ir žodį „interesai“, kuris dabar vartojamas kaip išblukęs, nuvalkiotas pasakymas. Pagrindinę šio žodžio reikšmę nurodo jo šaknis: lotyniškai inter-esse reiškia „būti viduje ar tarp ko nors“. Tokį aktyvų domėjimąsi kuo nors vidurinė anglų kalba reiškė žodžiu „to list“ (būdvardis „listy“; prieveiksmis „listily“). Dabartinėje anglų kalboje „to list“ vartojamas tik erdvės reikšme: „a ship lists“, o psichologine prasme pirminė šio žodžio reikšmė išliko tik negatyviame „listless“. „To list“ kadaise reiškė „aktyviai ko nors siekti“, „nuoširdžiai kuo nors domėtis“. Šio žodžio šaknis identiška žodžio „lust“ šakniai, tačiau „to list“ nusako ne atsidavimą aistrai, bet laisvą ir aktyvų žmogaus domėjimąsi, ko nors siekimą. „To 1ist“ yra vienas iš pagrindinių pasakymų, randamų keturiolikto amžiaus vidurio nežinomo autoriaus kūrinyje „Nežinojimo debesis“. Tai, kad kalba išsaugojo šį žodį tik negatyvia jo reikšme, byloja, kaip pasikeitė visuomenės dvasia nuo XIII iki XX amžiaus.
Atsiminimas
Atsiminti galima arba pagal turėjimo, arba pagal buvimo būdus. Šių dviejų įsiminimo formų skirtumą nulemia susidarančių ryšių tipas. Atsimenant pagal turėjimo būdą, šis ryšys yra grynai mechaniškas (pvz., ryšys tarp dviejų, vienas po kito einančių žodžių yra tuo tvirtesnis, kuo dažniau šie žodžiai vartojami tokiu deriniu) arba grynai loginis, kaip kad ryšys tarp priešingų ar sutampančių sąvokų: ryšiai laiko, erdvės, dydžio, spalvos pagrindu; ryšiai konkrečioje mąstymo sistemoje.
Buvimo būdo atveju prisiminimas yra aktyvus žodžių, idėjų, vaizdų, paveikslų, muzikos atgaminimas, t. y. pavienio fakto, kurį mums reikia prisiminti, susiejimas su kitais, su juo susijusiais faktais. Ryšiai buvimo būdo atveju nėra nei mechaniniai, nei vien loginiai, bet gyvi. Viena sąvoka siejama su kita produktyvaus mąstymo (ar jutimo) aktu – mintys ir jutimai sutelkiami ieškant tinkamo žodžio. Paprastas pavyzdys: jei man žodžiai „galvos skausmas“ asocijuojasi su žodžiu „aspirinas“, tai mano asociacija loginė, konvencionali. Tačiau jei žodžius „galvos skausmas” aš sieju su „stresas“ arba „pyktis“, tai akivaizdų faktą aš susieju su galimais jo padariniais, kuriuos įžvelgiau analizuodamas patį reiškinį. Šio tipo atsiminimas yra produktyvaus mąstymo aktas. Ryškiausias tokio gyvo atsiminimo pavyzdys yra Froido sukurtas „laisvų asociacijų“ metodas.
Asmenys, kurie paprastai nelinkę kaupti informacijos, pastebi, jog tam, kad geriau atsimintų, jiems reikia stipraus ir tiesioginio intereso. Pvz., gyvybiškai svarbiais atvejais individai prisimena seniai užmirštos svetimos kalbos žodžius. Aš iš savo patirties pasakysiu, kad nors nesu apdovanotas itin gera atmintimi, bet kai susiduriu su žmogumi tiesiogiai, susikaupiu ties visa jo asmenybe, aš prisimenu jo sapnus, nepriklausomai nuo to, ar analizavau juos prieš dvi savaites ar prieš penkerius metus. O štai vos prieš penkias minutes aš nepajėgiau prisiminti sapno – gal todėl, kad buvo taip šalta.
Prisiminti pagal buvimo būdą – vadinasi, atgaivinti tai, ką anksčiau matėme ar girdėjome. Mes galime patirti tokį produktyvų prisiminimą mėgindami įsivaizduoti kada nors matyto asmens veidą ar gamtos vaizdą. Nei vieno, nei kito mes nepajėgsime prisiminti tuoj pat; mes privalome atkurti objektą, atgaivinti jį savo sąmonėje. Šitaip prisiminti ne visada lengva; tam, kad pajėgtumėm visiškai prisiminti veidą ar gamtovaizdį, privalome būti nors kartą žiūrėję į jį pakankamai susikaupę. Kai jau visiškai prisimename, asmuo, kurio veidą prisimename, iškyla priešais mus toks gyvas, gamtovaizdis toks ryškus, tarsi tas asmuo ar tas gamtovaizdis fiziškai yra priešais mus.
Tipiškas pavyzdys, kaip turėjimo orientacijos individai prisimena veidą ar gamtovaizdį, yra daugumos žmonių būdas žiūrėti į fotografijas. Fotografija tik padeda jų atminčiai identifikuoti asmenį ar vaizdą ir paprastai sukelia tokią reakciją: „Taip, tai jis“ arba „Taip, aš ten buvau“. Daugeliui žmonių fotografija tampa susvetimėjusia atmintimi.
Kita susvetimėjusios atminties forma yra užrašai. Užsirašydamas tai, ką noriu prisiminti, aš tikiu, kad turėsiu šitą informaciją, ir nesistengsiu „įsirašyti“ jos į smegenis. Jaučiuosi tikras dėl savo nuosavybės – nebent aš pametu savo užrašus ir kartu su jais – informacijos atsiminimą. Aš praradau sugebėjimą prisiminti, nes mano atminties bankas užrašų pavidalu tapo eksternalizuota mano dalimi.
Atsižvelgiant į tą informacijos kiekį, kurį reikia prisiminti šiuolaikinės visuomenės žmogui, negalima išsiversti be tam tikros jos dalies užsirašinėjimo ir atidėjimo į knygas. Stebėdami save, nesunkiai įsitikinsime, jog užsirašinė- jant mūsų atmintis silpsta; čia praverstų ir keletas tipiškų pavyzdžių.
Kiekvieną dieną parduotuvėje susiduriame su tokiu pavyzdžiu. Šiandien pardavėjas retai atliks paprastą dviejų ar trijų skaičių sudėties veiksmą savo galvoje, jis nedelsdamas pasinaudos mašina. Kitas pavyzdys – situacija klasėje. Dėstytojai gali pastebėti, kad dažniausiai studentai, kurie stropiai užsirašo kiekvieną paskaitos sakinį, supranta ir įsidėmi mažiau už tuos, kurie pasitiki savo sugebėjimu suprasti ir įsiminti bent tai, kas svarbiausia. Ir dar. Muzikantai žino, kad tie, kurie lengvai skaito natas iš lapo, sunkiau prisimena muzikos tekstą be partitūros. (Toskanis, garsėjęs ypatinga atmintimi, yra geras būtiškos nuostatos muzikanto pavyzdys.) Paskutinis pavyzdys, štai toks: Meksikoje aš pastebėjau, kad neraštingų ar retai rašančių žmonių atmintis kur kas geresnė negu išsilavinusių industrinės šalies gyventojų. Tai leidžia manyti, jog raštingumas nėra tokia palaima, kaip kad skelbiame, ypač jei žmonės panaudoja jį tik tam, kad skaitytų jų vaizduotę ir sugebėjimą išgyventi skurdinančius dalykus.
* Šią informaciją aš gavau iš dr. Moše Budmor.
Pokalbis
Kuo skiriasi turėjimas ir buvimas kaip egzistavimo būdai, puikiai galime pamatyti iš dviejų pokalbio pavyzdžių. Įsivaizduokime tipišką pokalbį – ginčą tarp dviejų žmonių, vienas iš kurių, A, turi nuomonę X, o B – nuomonę Y. Kiekvienas tapatina save su savo nuomone. Kiekvienam iš jų rūpi rasti geresnių, t. y. įtikinamesnių argumentų savo požiūriui apginti. Nė vienas iš jų nesiruošia keisti savo paties nuomonę ir nesitiki, kad oponento nuomonė pasikeis. Kiekvienas iš jų bijo pakeisti savo nuomonę, nes ji – vienas iš jo daiktų, ir jo netekti – vadinasi, nuskursti.
Situacija šiek tiek kitokia, kai per pokalbį neketinama ginčytis. Kas nėra susitikęs su žmogumi, išsiskiriančiu svarbia padėtimi ar šlove, ar iš tikrųjų geromis savybėmis, arba su žmogumi, iš kurio ko nors norime: gero darbo, meilės, susižavėjimo? Tokiomis aplinkybėmis dauguma žmonių stengiasi mažiau nerimauti ir dažnai „pasiruošia“ tokiam svarbiam susitikimui. Jie apgalvoja temas, kurios galėtų dominti pašnekovą, iš anksto apmąsto, kaip pradėti pokalbį, kai kurie net suplanuoja visą pokalbį, bent savo dalį. Arba jie gali drąsinti save galvodami apie tai, ką jie turi: apie praeities laimėjimus, savo asmenybės žavesį (ar savo sugebėjimą įbauginti kitus, jei toks vaidmuo paveikesnis), apie savo socialinę padėtį, savo ryšius, savo išvaizdą bei drabužius. Žodžiu, jie mintyse pasveria savo vertę ir pasiremdami tokiu vertinimu išdėsto savo „prekes“ būsimame pokalbyje. Žmogus, kuris tai puikiai sugeba, iš tikrųjų daugeliui žmonių padarys įspūdį – nors šį įspūdį tik iš dalies kuria gerai individo atliekamas vaidmuo, dažniausiai taip būna todėl, kad žmonės menkai sugeba vertinti kitus. Jei atlikėjas ne toks išmoningas, vaidinimas atrodys negyvas, nenatūralus, nuobodus ir nesukels didelio susidomėjimo.
Priešingybė šiems žmonėms yra tie, kurie nepasiruošia jokiai situacijai iš anksto, niekaip savęs nedrąsina. Jie elgiasi spontaniškai ir produktyviai, jie užmiršta save, savo žinias ir savo padėtį, jų „aš“ jiems netrukdo, ir todėl jie gali visa esybe reaguoti į kitą asmenį ir jo mintis. Jiems kyla naujos idėjos, nes jų nekausto joks prisirišimas. Žmonės, besiorientuojantys į turėjimą, remiasi tuo, ką jie turi, o būtiškos orientacijos individai pasikliauja tuo, kad jie yra, kad jie gyvi ir kad gims kažkas nauja, jei tik jie išdrįs leisti viskam būti ir į tai atsiliepti. Jie gyvai dalyvauja pokalbyje, nes jie neslopina savęs rūpesčiu dėl to, ką jie turi. Jų pačių gyvumas užkrečiantis ir dažnai padeda kitiems žmonėms peržengti savo egocentriškumą. Taigi pokalbis iš savotiško pasikeitimo prekėmis (informacija, žiniomis, padėtimi) virsta dialogu, kuriame jau nebesvarbu, kuris yra teisus. Buvę varžovai tampa šokio partneriais ir išsiskiria ne triumfuodami ar liūdėdami – ir viena, ir kita nėra vaisinga – bet džiaugdamiesi. (Kaip tik toks gydytojo sugebėjimas įkvėpti pacientui gyvybingumą yra pagrindinis psichoanalitinės terapijos faktorius. Jokia psichoanalitinė interpretacija neturės poveikio, jei gydymo atmosfera bus sunki, negyva ir nuobodi.)
Skaitymas
Tai, kas pasakyta apie pokalbį, lygiai teisinga ir kalbant apie skaitymą, kuris yra – ar turėtų būti – pokalbis tarp autoriaus ir skaitytojo. Suprantama, skaitant (kaip ir asmeninio pokalbio metu) svarbu yra tai, kas yra autorius (arba pašnekovas). Skaitydami pigų nemenišką romaną, tartum sapnuojame dienos sapnus – šiuo atveju neįmanoma produktyvi reakcija, tekstas praryjamas it televizijos šou ar bulvių traškučiai, žiaumojami žiūrint televizorių. Tačiau romaną, tarkime Balzako, galima skaityti ir vidujai išgyvenant, produktyviai, t. y. būtiškai. Bet ir tokios knygos dažniausiai skaitomos vartotojiškai – į turėjimą orientuotu būdu. Kai tik skaitytojų smalsumas sužadinamas, jie tuoj nori sužinoti siužetą: ar herojus miršta, ar lieka gyvas, ar herojė suvedžiojama, ar atsispiria pagundoms; jie nori sužinoti atsakymus. Romanas šiems skaitytojams yra tik sujaudinimo priemonė, laiminga ar nelaiminga romano pabaiga tampa jų išgyvenimų kulminacija: žinodami pabaigą, jie turi visą istoriją, ir tokią realią, tarsi jų pačių prisimintą. Tačiau savo žinių jie nepagausino, nesuprato romano herojaus, nepavyko geriau suvokti žmogaus prigimties ar pažinti save.
Šitaip skaitomos ir filosofijos ar istorijos knygos. Filosofijos ar istorijos knygų skaitymo būdą formuoja – arba, tiksliau, deformuoja – mokymas. Mokyklos tikslas yra suteikti kiekvienam besimokančiam tam tikrą „kultūrinę nuosavybę“. Baigiant mokyklą, dokumentu patvirtinama, jog moksleiviai turi bent minimalų tos nuosavybės kiekį. Studentai mokomi skaityti knygas taip, kad jie galėtų pakartoti pagrindines autoriaus mintis. Taip jie „žino“ Platoną, Aristotelį, Dekartą, Spinozą, Leibnicą, Kantą, Heidegerį, Sartrą. Įvairūs išsilavinimo lygiai – nuo vidurinės mokyklos iki aspirantūros– iš esmės skiriasi tik įgyjamu kultūros nuosavybės kiekiu, kuris atitinka tą materialinės nuosavybės kiekį, kokį studentai įgis ateityje. Vadinamieji geri studentai yra tie, kurie gali tiksliausiai pakartoti, ką kiekvienas iš įvairių filosofų yra pasakęs. Jie panašūs į gerai informuotą muziejaus gidą. Tačiau jie mokosi tik to, kas telpa į žinių kaip nuosavybės ribas. Jie nesimoko klausti filosofų, diskutuoti su jais; jie nesimoko įžvelgti filosofų vidinių prieštaravimų, suprasti, kad jie apeina kai kurias problemas ar vengia opių temų; jie nesimoko atskirti autorių naujų minčių nuo tų, kurias padiktavo jų meto „sveikas protas“; jie nesimoko įsiklausyti, kad galėtų atskirti, kada autoriai kalba tik protu, o kada jų protas ir širdis kalba kartu; jie nesimoko įžvelgti, kada autoriai nuoširdūs, kada jie apsimeta, ir daugelio kitų dalykų.
Buvimo orientacijos skaitytojai neretai gali prieiti išvadą, jog labai vertinama knyga yra arba visai bevertė, arba gana ribotos vertės. Jie gali visiškai suvokti kūrinį, kartais net geriau už patį autorių, kuriam gal atrodo reikšminga visa, ką tik jis parašęs.
Skaitymas
Autoriteto aptartis taip pat atskleidžia, kuo skiriasi turėjimas ir buvimas kaip egzistavimo būdai.
Skirtumas tarp turėjimo ir buvimo šiuo atveju pasireiškia kaip skirtumas tarp autoriteto turėjimo ir buvimo autoritetu. Autoritetais būname visi – bent tam tikrais savo gyvenimo periodais. Tie, kurie auklėja vaikus, privalo būti autoritetais – nori jie to ar ne – kad apsaugotų savo vaikus nuo pavojų ir bent minimaliai patartų jiems, kaip elgtis įvairiose situacijose. Patriarchalinėje visuomenėje moterys taip pat tampa daugumos vyrų autoriteto objektu. Dauguma biurokratinės, hierarchiškai organizuotos visuomenės, tokios kaip mūsų, narių, išskyrus žemiausio socialinio sluoksnio asmenis, kurie būna tik autoriteto objektas, yra autoritetai.
Mūsų dviejų autoriteto tipų supratimas priklauso nuo mūsų įsisąmoninimo, jog „autoritetas“ yra platus terminas, turintis dvi visiškai skirtingas reikšmes; autoritetas gali būti „racionalus“ ar „iracionalus“. Racionalus autoritetas pagrįstas kompetencija; jis padeda juo besiremiančiam žmogui augti. Iracionalus autoritetas pagrįstas jėga ir padeda išnaudoti jam paklūstantį asmenį. (Šį skirtumą aš aptariau knygoje „Pabėgimas nuo laisvės“.)
Primityviausiose visuomenėse, kurios verčiasi medžiokle ir maisto rinkimu, autoritetas yra asmuo, kuris bendrai pripažįstamas kompetentingu įvykdyti šią užuuotį. Kokių savybių reikia šiai kompetencijai įgyti, smarkiai priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Paprastai joms priskiriama patirtis, išmintis, kilnumas, įgudimas, „išorė“, drąsa. Daugumoje tokių genčių nėra nuolatinio autoriteto; autoritetas atsiranda esant būtinybei; arba yra įvairūs autoritetai įvairiems atvejams: karui, religinėms apeigoms, ginčų sprendimui. Kai savybės, kuriomis paremtas autoritetas, išnyksta ar susilpnėja, nelieka ir paties autoriteto. Labai panašią autoriteto formą galime matyti daugelyje primatų bendrijų, kuriose kompetenciją dažnai lemia ne fizinė jėga, o tokios savybės kaip patyrimas bei „išmintis“. J. M. R. Delgado (1967), atlikęs labai išradingą eksperimentą su beždžionėmis, parodė, kad jei dominuojantis gyvūnas nors trumpam laikui netenka savybių, lemiančių jo kompetenciją, jis praranda ir autoritetą.
Buvimas autoritetu pagrįstas ne tik asmens kompetencija atlikti tam tikras socialines funkcijas, bet taip pat ir pačia brandžios ir integruotos asmenybės esme. Tokie asmenys spinduliuoja autoritetą, jiems nereikia įsakinėti, grasinti, papirkinėti. Tai – labai brandūs individai, kurie daugiau tuo, kas jie yra, o ne darbais ar kalbomis, parodo mums, koks gali būti žmogus. Tokie autoritetai buvo Didieji Gyvenimo Mokytojai; panašių, tik galbūt mažiau tobulų individų galime sutikti tarp skirtingo išsilavinimo ir įvairiausioms kultūroms priklausančių žmonių. (Visa tai susiję su mokymo problema. Jei tėvai patys būtų labiau išlavėję ir turėtų stipresnį asmenybės centrą, vargu ar egzistuotų priešstata tarp autoritarinio ir laisvo auklėjimo tipų. Kadangi vaikui reikia tokio būtiško autoriteto, jis noriai jam paklūsta; kita vertus, vaikas maištauja, kai jį engia ar jo nepaiso žmonės, kurių pačių elgesys byloja, jog jie nesivargino dėl to, ko reikalauja iš augančio vaiko.)
Formuojantis hierarchiškai organizuotoms visuomenėms, kurios yra didesnės ir sudėtingesnės negu medžiotojų ir maisto rinkėjų bendrijos, autoritetas, paremtas kompetencija, užleidžia vietą autoritetui, paremtam socialiniu statusu. Žinia, egzistuojantis autoritetas nebūtinai yra nekompetentingas, tačiau kompetencija nėra esminis autoriteto elementas. Ar tai būtų monarcho autoritetas, kurio kompetencijos pobūdį lemia atsitiktinis genų derinys, ar skrupulų neturinčio nusikaltėlio, kuris įgijo autoritetą žmogžudystės ar klastos būdu, ar, kaip dažnai būna šiuolaikinės demokratijos sąlygomis, autoritetas žmonių, kurie išrenkami dėl fotogeniškos jų išvaizdos ar rinkimams išleistos pinigų sumos – visais šiais atvejais gali beveik nebūti ryšio tarp kompetencijos ir autoriteto.
Svarbių problemų iškyla netgi tais atvejais, kai autoritetas pagrįstas tam tikra kompetencija: lyderis gali būti kompetentingas vienoje srityje, tačiau nekompetentingas kitoje, pvz., valstybės veikėjas gali būti kompetentingas karo vadas, tačiau bejėgis vadovas taikos metu; arba vadovas, kuris buvo sąžiningas ir drąsus savo karjeros pradžioje, susiviliojęs valdžia, vėliau praranda šias savybes; arba amžius ir fizinė negalia taip pat gali lemti tam tikrą išsigimimą. Pagaliau reikia atsižvelgti į tai, kad mažos genties nariams kur kas lengviau įvertinti autoriteto elgesį negu milijonams mūsų sistemos žmonių, kurie pažįsta savo kandidatą tik iš dirbtinio jo vaizdo, sukurto propagandos ir reklamos specialistų.
Kad ir kokios būtų priežastys, dėl kurių prarandamos kompetenciją formuojančios savybės, daugelyje didesnių ir hierarchiškai organizuotų visuomenių vyksta autoriteto susvetimėjimo procesas. Tikra ar tariama pradinė kompetencija perkeliama į autoriteto uniformą ar titulą. Jei autoritetas dėvi tinkamą uniformą ar yra tinkamai tituluotas, šis išorinis kompetencijos ženklas pakeičia tikrąją kompetenciją bei jos savybes. Karalius – pasinaudokime šiuo titulu kaip tokio tipo autoriteto simboliu – gali būti kvailas, ydingas, piktas, t. y. visiškai nepajėgus būti autoritetu, tačiau jis turi autoritetą. Tol, kol jis turi šį titulą, tariama, jog jis turi ir kompetencijos savybių. Net jeigu karalius ir nuogas, visi tiki, jog jis vilki gražius drabužius.
Tai, kad žmonės uniformas ir titulus laiko tikrosiomis kompetencijos savybėmis, nėra atsitiktinis dalykas. Tie, kuriems priklauso šie autoriteto simboliai, ir tie, kurie turi iš jų naudos, privalo slopinti jiems paklusnių žmonių sugebėjimą realistiškai, t. y. kritiškai, mąstyti ir priversti juos tikėti prasimanymais. Kiekvienas, kuriam tai rūpi, išmano propagandos machinacljas ir metodus, kuriais malšinamas kritinis mąstymas, žino, koks paklusnus protas, užliūliuotas stereotipų, kaip kurčnebyliais tampa žmonės, praradę nepriklausomybę ir sugebėjimą pasitikėti savo akimis bei vertinimais. Jie, patikėję prasimanymais, nebemato tikrovės.
Žinių turėjimas ir žinojimas
Žinojimo srityje skirtumą tarp turėjimo būdo ir buvimo būdo išreiškia dvi formuluotės: „Aš turiu žinių“ ir „Aš žinau“. Žinių turėjimas yra prieinamų žinių (informacijos) suvokimas ir pasisavinimas; žinojimas yra funkcionalus, jis yra produktyvaus mąstymo proceso dalis.
Suprasti buvimo būdu egzistuojančio žinojimo savybes mums padės tokių mąstytojų kaip Buda, žydų pranašai, Jėzus, Mokytojas Ekhartas, Zigmundas Froidas ir Karlas Marksas įžvalgos. Jų požiūriu, žinojimas prasideda nuo suvokimo, kad įprastiniai mūsų pojūčiai yra apgaulingi todėl, jog mūsų fizinės realybės vaizdas neatitinka to, kas „tikrai tikra“, ir, svarbiausia, todėl, jog dauguma žmonių gyvena pusiau nubudę, pusiau sapnuodami, jie nesuvokia, kad tai, ką jie laiko tikrais ir savaime aiškiais dalykais, yra iliuzija, sukurta sugestyvaus jų socialinio pasaulio poveikio. Taigi žinojimas prasideda nuo iliuzijų žlugimo (Ent-täuschung). Žinoti – vadinasi, prasiskverbti pro paviršių tam, kad pasiektum šaknis, vadinasi, ir priežastis; žinoti – tai „matyti“ realybę tokią, kokia ji yra nuoga. Žinoti nereiškia būti tiesos savininku; tai reiškia prasiskverbti pro paviršių, kritiškai ir aktyviai veržtis arčiau tiesos.
Šitokia kūrybiško prasiskverbimo savybė nusakyta hebrajų žodžiu jadoa, kuris reiškia pažinti ir mylėti vyriško seksualinio prasiskverbimo prasme. Buda, Apšviestasis, ragina žmones pabusti, išsilaisvinti nuo iliuzijos, kad daiktų troškimas veda į laimę. Hebrajų pranašai kviečia žmones pabusti ir suprasti, kad jų stabai yra ne kas kita kaip jų pačių rankų darbas, kad stabai – iliuzija. Jėzus sako: „Tiesa jus išlaisvins!“ Mokytojas Ekhartas ne kartą išdėsto savo žinojimo sampratą, pavyzdžiui, kalbėdamas apie Dievą, jis taria: „Žinojimas nėra kokia nors ypatinga mintis, jis veikiau nusimeta visus apdangalus ir yra nesuinteresuotas, ir bėga nuogas pas Dievą, kol šį paliečia ir perpranta“ (Blekni, p. 243). („Nuogumas” ir „nuogas“ yra Mokytojo Ekharto ir jo amžininko, anoniminio „Nežinojimo debesies“ autoriaus mėgstami žodžiai.) Pasak Markso, reikia išsklaidyti iliuzijas siekiant sukurti tokias sąlygas, kurioms esant iliuzijos taps nebereikalingos. Froido savęs pažinimo samprata pagrįsta idėja, jog reikia sunaikinti iliuzijas („racionalizacijas“), kad suvoktumėm nesąmoningąją realybę. (Froidas, paskutinysis šviečiamojo amžiaus mąstytojas gali būti pavadintas revoliucingu XVIII a. švietimo, bet ne XX a. filosofijos požiūriu).
Visi šie mąstytojai rūpinosi žmogaus išgelbėjimu; kritiškai vertino visuomenės pripažintus mąstymo stereotipus. Jiems žinojimo tikslas yra ne „absoliučios tiesos“ tikrumas, ne kažkas, kas laiduoja saugumą, bet žmogaus proto savęs teigimo procesas. Tam, kuris žino, nežinojimas prilygsta žinojimui, nes abu yra pažinimo proceso dalys, nors toks nežinojimas skiriasi nuo nežinojimo tų, kurie nemąsto. Orientuojantis į buvimą, optimalus žinojimas yra žinoti giliau, o orientuojantis į turėjimą – turėti daugiau žinių.
Apskritai mūsų mokymo sistema ruošia žmones turėti žinių kaip nuosavybę, atitinkančią tą turtą bei socialinį prestižą, kurį šie žmonės galbūt vėliau turės gyvenime. įgyjamas žinių minimumas ir yra tas kiekis, kurio jiems reikės tam, kad jie galėtų sėkmingai dirbti savo darbą. Be to, kiekvienam kaip priedas įteikiamas „prabangos žinių paketas“, kurio paskirtis yra sustiprinti žmogaus vertės pojūtį; kiekvieno tokio paketo dydis atitinka numatomą jį gaunančio asmens visuomeninę padėtį. Mokslo įstaigos yra fabrikai, kuriuose gaminami tokie visapusiško žinojimo paketai, nors paprastai jos skelbiasi supažindinančios besimokančius su didžiausiais žmogaus proto laimėjimais. Ypač išradingai tokias iliuzijas puoselėja daugybė koledžų. Čia, pradedant indų filosofija ir menu ir baigiant egzistencializmu bei siurrealizmu, pasiūlomas studentams tikras „švediškas žinių stalas“, nuo kurio studentai pakrapšto šen, pakrapšto ten, ir neva dėl spontaniškumo bei laisvės jie nėra skatinami susitelkti prie vieno dalyko ar bent perskaityti knygą iki galo. (Ivano Iljičiaus radikali mokyklų sistemos kritika atkreipia dėmesį į daugelį jos trūkumų.)
Tikėjimas
Religiniu, politiniu ar asmeniniu požiūriais tikėjimo sąvoka gali turėti dvi visiškai skirtingas reikšmes, priklausomai nuo to, ar žymimas tikėjimo turėjimas, ar jo buvimas.
Orientuojantis į turėjimą, tikėti reiškia turėti racionaliai neįrodomą atsakymą. Jį sudaro kitų sukurtos formuluotės, kurias žmogus priima, nes jis yra priklausomas nuo tų kitų – paprastai nuo biurokratijos. Atsakymas teikia tikrumo jausmą, kylantį iš realios (arba tik įsivaizduojamos) biurokratijos jėgos. Tai – bilietas, kuris leidžia mums prisidėti prie didelės žmonių grupės. Jis išlaisvina žmogų nuo sunkaus uždavinio – pačiam mąstyti ir spręsti. Žmogus tampa vienu iš beati possidentes, laimingu teisingo tikėjimo savininku. Turimas tikėjimas teikia tikrumo; jis tariasi skelbiąs galutinį nepajudinamą žinojimą, kuriuo tikima, nes galia tų, kurie skelbia ir gina šį tikėjimą, atrodo nepajudinama. Iš tiesų, kas atsisakys tikrumo, jei jam tereikia paaukoti savo nepriklausomybę?
Dievą, iš pradžių buvusį vidinių mūsų pačių aukščiausių vertybių simboliu, turėtojiška orientacija paverčia stabu. Pranašų aiškinimu, stabas yra mūsų pačių sukurtas daiktas, į kurį perkeliame savo galias, šitaip nuskurdindami patys save. Taigi mes paklūstame savo kūriniui ir paklusdami jam susvetimėjusia forma bendraujame patys su savimi. Taip kaip aš galiu turėti stabą, nes jis yra daiktas, taip stabas gali turėti mane, nes aš jam paklustu. Kai Dievas virsta stabu, jam priskiriamos savybės su mano asmenine patirtimi sušilusios taip menkai, kaip ir susvetimėjusios politinės doktrinos. Stabą galima garbinti kaip Gailestingąjį Dievą, tačiau jo vardu galima pridengti ir bet kokius žiaurumus, kaip ir susvetimėjęs tikėjimas žmonių solidarumu gali nedvejodamas palaiminti pačius nežmoniškiausius poelgius. Esant turėjimo orientacijai, tikėjimas yra ramstis tiems, kurie trokšta tikrumo, kurie nori atsakymo į gyvenimo klausimą, neišdrįsdami ieškoti jo patys.
Orientuojantis į buvimą, tikėjimas yra visiškai kitoks reiškinys. Ar galime gyventi be tikėjimo? Ar kūdikis neprivalo tikėti motinos krūtine? Ar mes neprivalome tikėti kitais žmonėmis, tais, kuriuos mylime, ir pačiais savimi? Ar mes galime gyventi be tikėjimo, kad mūsų gyvenimo normos yra vertingos? Iš tiesų netikėjimas paverčia mus bevaisiais, atima viltį, įgąsdina mus iki paties mūsų esybės branduolio.
Orientuojantis į buvimą, tikėjimas visų pirma yra ne tikėjimas tam tikromis idėjomis (nors gali būti ir taip), bet vidinė orientacija, nuostata. Būtų geriau sakyti, kad žmogus yra tikėjime, o ne turi tikėjimą. (Teologinis skirtumas tarp tikėjimo, kuris yra įsitikinimas (fides quae creditur) ir tikėjimo kaip įsitikinimo (fides qua creditur), atspindi panašų skirtumą tarp tikėjimo turinio ir tikėjimo akto.) Tikėti galima savimi ir kitais, religingas asmuo gali tikėti Dievą. Senojo Testamento Dievas yra visų pirma stabų, dievų, kuriuos galima turėti, paneigimas. Dievo samprata, nors ir atsiradusi iš analogijos su Rytų karaliumi, iš pat pradžių peržengia save. Dievas privalo neturėti vardo, negalima sukurti Dievo atvaizdo.
Vėliau, plėtojantis judaizmui ir krikščionybei, buvo mėginama visiškai deidolizuoti Dievą ar veikiau kovoti su pavojumi paversti Dievą stabu, postuluojant, jog net jo savybių neįmanoma nusakyti. Bęt radikaliausias yra krikščioniškasis misticizmas – nuo (Pseudo) Dionizijaus Areopagito iki anoniminio „Nežinojimo debesies“ autoriaus ir Mokytojo Ekharto – čia Dievas suprantamas kaip Vienis, „Dievybė“ (Ne-daiktas) ir taip susiejami Vedų ir neoplatoniško mąstymo išsakyti požiūriai. Tokį tikėjimą į Dievą laiduoja vidinė mumyse esančių dieviškųjų savybių patirtis; tai yra nuolatinis aktyvus savęs kūrimas – ar, kaip taria Mokytojas Ekhartas, amžinas Kristaus gimimas mumyse.
Mano tikėjimas savimi, kitu, žmonija, mūsų sugebėjimas tapti visiškai žmogiškiems taip pat implikuoja tikrumą, tačiau šis tikrumas pagrisias mano paties patirtimi, o ne paklusimu miloiilclul, pi įmetančiam man tam tikrą įsitikinimą. Šios tiesos tikrumas neįrodomas racionaliais nepaneigiamais laktais, tačiau jį man laiduoja subjektyvi patirtis. (Hebrajų kalboje tikėjimą nusako žodis emunah – „tikrumas“; amen reiškia „tikrai“.)
Net būdamas įsitikinęs žmogaus vientisumu, aš negaliu įrodyti, jog jis išlaikys jį iki savo gyvenimo pabaigos. Griežtai kalbant, net jei žmogus iki mirties išlaiko savo vientisumą, tai nepaneigia pozityvistinio požiūrio, jog žmogus būtų pažeidęs savo vientisumą, jeigu jis būtų gyvenęs ilgiau. Mano tikrumas remiasi geru kitų žmonių pažinimu ir manąja meilės bei vientisumo patirtimi. Šis mano žinojimas priklauso nuo to, kiek aš galiu nusimesti savąjį „aš“ ir išvysti kitą žmogų tokį, koks jis yra, įžvelgti vidinių jo jėgų struktūrą, jo individualumą ir kartu jo bendražmogiškumą. Tada aš žinau, ką šis kitas žmogus gali padaryti, ko jis negali ir ko jis nedarys. Žinoma, aš galiu numatyti ne visą jo būsimą elgesį, o tik bendras jo kryptis, kurios įsišaknijusios esminiuose žmogaus charakterio bruožuose, tokiuose kaip vientisumas, atsakingumas ir t. t. (Žr. knygos „Žmogus sau“ skyrių „Tikėjimas kaip charakterio bruožas“.)
Toks tikėjimas pagrįstas faktais, taigi jis yra racionalus. Tačiau šie faktai nėra atpažįstami ar įrodomi konvencionalios pozityvistinės psichologijos metodu; vienintelis „instrumentas“, galintis juos registruoti, esu aš – gyvas žmogus.
Meilė
Meilė taip pat turi dvi prasmes, priklausomai nuo to, ar apie ją kalbame turėjimo ar buvimo požiūriu.
Ar galime turėti meilę? Galėtume, jei meilė būtų daiktas, substancija, kurią galima turėti, pasisavinti, paversti nuosavybe. Tačiau iš tikrųjų nėra tokio daikto kaip „meilė”. „Meilė” yra abstrakcija, gal nepažįstama būtybė, gal deivė, nors niekas niekada nėra šios deivės matęs. Realiai egzistuoja tik meilės aktas. Mylėti – produktyviai veikti. Mylėti – tai rūpintis, pažinti, atsakyti, teigti, džiaugtis– žmogumi, medžiu, paveikslu, idėja. Mylėti – tai prikelti gyventi, padidinti jo ar jos, ar jų gyvybingumą. Meilė yra atsinaujinimo, savęs praturtinimo procesas.
Kai mylima orientuojantis į turėjimą, meilė implikuoja meilės „objekto” apribojimą, įkalinimą, kontroliavimą. Ji slopina, sekina, smaugia, žudo, o ne teikia gyvastį. Žmonės tik vadina tai meile, dažniausiai, piktnaudžiaudami šiuo žodžiu, jie nori paslėpti, jog iš tikrųjų jie nemyli. Dar niekas neatsakė į klausimą, kiek tėvų myli savo vaikus. Kaip paaiškino Loid de Moz, paskutiniųjų dviejų tūkstantmečių Vakarų istorija liudija tokį žiaurų elgesį vaikų atžvilgiu – nuo fizinių bausmių iki jų psichinio traumavimo – tokį nerūpestingumą, savininkiškumą, tokį sukrečiantį sadizmą, jog belieka manyti, kad mylintys tėvai yra veikiau išimtis negu taisyklė.
Tą patį galima pasakyti ir apie santuoką. Ar santuoka paremta meile, ar – kaip tradicinės praeities santuokos – papročiu ir išskaičiavimu, tikrai vienas kitą mylintys vyras ir žmona atrodo kaip išimtis. Tai, kas yra išskaičiavimas, paprotys, bendri ekonominiai interesai, abiejų rūpinimasis vaikais, abipusė priklausomybė, neapykanta ar baimė, yra sąmoningai laikoma „meile“ tol, kol vienas ar abu partneriai prisipažįsta, jog nemyli vienas kito ir niekada nemylėjo. Šiandien šiuo požiūriu žmonės jau sąmoningesni: meilės patirtį jie vertina realistiškiau, blaiviau, ir daugelis netapatina seksualinio potraukio ar draugiškų, bet tolimų „komandos“ santykių su meile. Šios naujos pažiūros lėmė ne tik didesnį žmonių sąžiningumą, bet ir dažnesni partnerių kaitaliojimą. Tačiau tai nereiškia, jog žmonės ėmė dažniau mylėti; nauji partneriai gali mylėti taip pat menkai kaip ir senieji.
Stebint įsimylėjusias poras, galima konkrečiai matyti, kaip „įsimylėjimas“ virsta meilės „turėjimo“ iliuzija. (Knygoje „Meilės menas“ aš nurodžiau, kad žodis „falling“ frazėje „falling in love“, t. y. įsimylėti, yra vidujai prieštaringas. Meilė yra produktyvi veikla, ji gali būti pastovi, gali keisti objektą, tačiau pasyvumas, kurį implikuoja veiksmažodis „įkristi” (to fall), priešingas meilei.
Merginimo laikotarpiu partneriai nėra tikri vienas kitu, bet stengiasi laimėti vienas kitą. Abu būna gyvybingi, patrauklūs, įdomūs, net gražūs – gyvas veidas visada gražus. Jie dar neturi vienas kito; taigi kiekvieno iš ju energija nukreipta būti, t. y. duoti, skatinti kito aktyvumą. Vedybos dažnai iš esmės pakeičia situaciją. Vedybų kontraktas kiekvienam iš partnerių suteikia išimtinę nuosavybę: turėti kito asmens kūną, jo jausmus, dėmesį. Nė vienam nelieka nieko, ką galėtų laimėti, nes meilė virsta tuo, ką jie turi, – nuosavybe. Abu partneriai ir nebesistengia, kad juos toliau mylėtų, jie nesistengia kurti meilę, taigi jie tampa nuobodūs, ir galiausiai jų žavesys išnvksta. Nusivylę jie stebisi – negi jie pasikeitė? Gal jie iš pat pradžių suklydo? Paprastai kiekvienas pasikeitimo priežasties ieško kitame ir jaučiasi apgautas. Jie nesupranta, kad jie – jau ne tie patys žmonės, kurie mylėjo vienas kita, kad klaidingas įsitikinimas, jog meile galima turėti, ją pražudė. Dabar, užuot mylėję vienas kita, jie imasi bendrai valdyti tai, ka turi: pinigus, socialine padėtį, namus, vaikus. Taigi kai kuriais atvejais santuoka iš meilės virsta draugišku savininkiškumu, tam tikra korporacija, kurioje du egoizmai susilieja į vieną – į „šeimą“.
Kai sutuoktiniai – vienas ar kitas – trokšta vėl patirti meilę, jie gali puoselėti iliuziją, jog šį ilgesį numalšins naujas partneris (ar partneriai). Jie jaučia, kad jiems trūksta tiktai meilės. Tačiau meilė tokiems žmonėms nėra buvimo išraiška, tai – deivė, kuriai jie geidžia atsiduoti. Jie neišvengiamai vėl patiria nesėkmę, nes (kaip sako sena prancūzu daina), meilė yra laisvės kūdikis“, ir meilės deivės garbintojas ilgainiui tampa toks pasyvus, jog pasidaro nuobodus, praranda paskutinius buvusio patrauklumo likučius.
Tai, kas čia parašyta, nereiškia, jog vedybos negali būti geriausias dviejų vienas kitą mylinčių žmonių sprendimas. Sunkumai slypi ne santuokoje, bet savininkiškoje abiejų partnerių ir pagaliau visuomenės egzistencinėje struktūroje. Kiek aš suprantu, tie, kurie gina šiuolaikines bendro gyvenimo formas, tokias kaip grupinė santuoka, partnerių keitimas, grupinis seksas ir t.t., stengiasi išvengti problemos, susijusios su jų meilės sunkumais, ir kovoja su nuoboduliu ieškodami vis naujų stimulų, geisdami turėti daugiau „meilužių“, užuot sugebėdami mylėti nors vieną žmogų. (žr. skirtumo tarp aktyvumo ir pasyvumo stimulų aptarti knygos „Žmogiškojo destruktyvumo anatomija“ X skyriuje.)
Šaltinis: Turėti ar būti? / Ėrichas Fromas. – Vilnius: Mintis, 1990. – pp. 48-73.