Redakcijos komentaras: Vincas Kapsukas (1880-1935) – vienas žymiausių XX amžiaus pradžios lietuvių tautinio atgimimo ir revoliucinės socialdemokratijos veikėjų; buvęs „varpininkas“, vėliau – socialdemokratas, bolševikas, Lietuvos Komunistų partijos (LKP) kūrėjas, 1918-1919 metų Lietuvos Tarybų respublikos vadovas. Knyga „Caro kalėjimuos“ – tai revoliucionieriaus užrašai ir atsiminimai iš 1906-1913 metais trūkusio kalėjimo, katorgos ir ištremties. Jos puslapiai mums atveria ir tą epochą, ir joje gyvenusio, kančių kelius praėjusio, bet visgi nepalūžusio, kovotojo vidinį pasaulį.
* * *
KALVARIJOS KALĖJIME
KAIP AŠ PAKLIUVAU Į KALĖJIMĄ
1905 metų gale, kada buvo įvestas 4-se lietuvių gyvenamose Suvalkų gubernijos apskrityse karo metas, LSDP CK (jai tuomet aš priklausiau[1]) pasiuntė mane į Suvalkiją vadovauti tenykštei revoliucinei kovai. Pirma, negu keliauti iš Vilniaus į Suvalkiją, aš greituoju nuvykau į Tilžę su mano parašytu ir CK priimtu atsišaukimu į Suvalkijos gyventojus, kad galėčiau jį išspausdinti ir nusigabenti į Suvalkiją. Kelionė iš Vilniaus į Tilžę netruko nė ištisos paros (važinėjau aš tuomet per sieną Prūsų pirklio pasu). Atsišaukimo išspausdinimui išėjo viena diena, ir aš, tą darbą atlikęs, apsikrovęs atsišaukimais, iškeliavau Į Suvalkiją[2].
Jau eidamas per sieną, aš ką tik neįklimpau. Ant savęs buvau pasiėmęs tam tikruose krepšiuose, panašiuose į kunigo arnotą, ne mažiau kaip 30 svarų atsišaukimų, porą brauningų ir šovinių. Per petį po ilgu apsiaustu persirišau šautuvą – norėjau nuvežti parodyti, kokius šautuvus partija perka. Atrodžiau storu vokiečiu. Ūsai aukštyn užriesti, dantyse cigaras, ant piršto žiedas – tikras vokiečių „kupčius“! Kalbu, žinoma, tik vokiškai. Stengiausi kuo mažiausiai kalbėti, ims prastai vokiškai kalbėjau. Laimingai praėjau Virbalio muitinėje žandarų kontrolę. Bet, jau einant man prie muitinės durų, ima ir paliečia alkūne mano storą pilvą muitinės tarnautojas. Tai buvo kūčios vakaras. Tarnautojas, matyt, truputį ragavęs buvo. Tačiau suprato, kad mano pilvas perdaug kietas. Paprašė mane užeiti į kambarį, kur paprastai nuodugni krata daroma. Šiurpuliai perėjo per mano kūną. Bet nesumišau.
– Kiek reikia? – tiesiai klausiu tarnautojo. Daugiau tame kambary nieko nebuvo.
– 50 kapeikų,– atsako jis.
Pamažu išsiimu 50 kapeikų ir duodu jam. Beimant pinigus iš kišenės, nukrito ant grindų raktelis. Palikau jį, nes negalėjau pasilenkti, ir laimingai išėjau.
Padėjęs atsišaukimus ir šautuvą savo užeigos vietoj – Rudaičio viešbuty, tą patį vakarą dar kartą nuėjau į Prūsus (Eitkūnus) ir, apsikrovęs atsišaukimais, traukiniu pervažiavau į Lietuvos pusę.
Su dideliu bagažu nuvykau į Marijampolę. Apsistojau pas advokatą Ciplijauską, daktaro Griniaus name. Tuomet Griniuvienė mums daug padėdavo. Grinius raukėsi, bet nieko negalėjo padaryti su „padūkusia boba“. Ji socialdemokrate niekad nebuvo, norint kurį laiką priklausė LSDP, bet revoliucijos dūkas iš tikrųjų buvo apsvaiginęs ją. Žinoma, jo neilgam užteko.
Mes pradėjom dirbti. Ties bažnyčia padarėme mitingą, išplatinom atsišaukimus. Studento Brazaičio tėviškėj (netoli Marijampolės) padarėme socialdemokratų susirinkimą, kuriame apsvarstėme artimiausius uždavinius. Kadangi kaip tik tuomet buvo laukiamas antras visuotinis streikas, vienai grupei buvo pavesta streiko metu ardyti geležinkelį (tarp Kauno ir Virbalio). Visi turėjo rūpintis, kad nebūtų mokami mokesčiai ir būtų vykdomi kiti Vilniaus seimo darbininkų ir valstiečių susirinkimo nutarimai.
Ūpas dar buvo geras, revoliucinis, norint dragūnų būriai jau zujo po kaimus. Labai pakėlė mūsų ūpą125 Dono pėstininkų pulko revoliucinis nusistatymas, 9 dragūnų pulkas buvo išsiųstas Latvijon revoliucijos malšinti. Marijampolėj buvo likęs tik vienas eskadronas. Su pėstininkų pulko kareiviais mes padarėme mitingą. Kareiviai buvo pasiryžę su ginklais rankose išeiti gatvėn, areštuoti karininkus ir apskrities administraciją, viešai aikštėje prisiekti revoliucijai ir visomis jėgomis kovoti dėl jos laimėjimo. Su atskirais kareviais buvo susitarta dėl ginklų iš pulko sandėlio paėmimo…
Besirengiant tiems dideliems žygiams, pakvietė mane. į vieną sodžių šalia Marijampolės valstiečių mitingan. Nuvykau kartu su studentu A. Garmum ir gimnazistu P. Bliūdžium (dabar abu daktarai, atsitraukę nuo darbininkų judėjimo). Apie mitingą būta pranešta policijai. Mums bemitinguojant, atlekia dragūnai. Apie priešinimąsi negalėjo būti nė kalbos. Bandėme bėgti, bet dragūnai pavijo. Netoli tos vietos, kur mane sustabdė, randa ant žemės pabertų brauningo šovinių. Bekrėsdami mane, randa prie diržo brauningo makštis. Pamatęs dragūnus lekiant, brauningą aš numečiau į sodą, bet diržas buvo naujas, labai sunkiai atsegamas, ir revolverio makštų aš negalėjau nuimti.
Apspito mane dragūnai. Durtuvus atstatė.
Kur revolveris? – prisimygę klausia. – Makštys yra, o revolverio nėr! Kur numetei?.. Sakyk, nes mes tau tuoj!..
Ir jau šoka prie manęs vienas totorius su pliku kardu. Tuo tarpu aš imu karštai jiems kalbėti:
Draugai, ką jūs darote? Juk jūsų tėvai ir broliai namie taip pat kovoja su ponais už žemę ir laisvę!..
Ištarus man kelis žodžius, priminus jų tėvų ir brolių kovą su ponais, dragūnų įtempti veidai atsileidžia. Jie nustoja koliotis ir sulaiko įsikarščiavusį totorių. Veltui juos kursto vyresnysis policininkas, kurio komandoje buvo dragūnai. Greitai mes su jais susidraugavome. Nė vieno plauko nuo jų mums nenukrito, norint prieš savaitę tie patys dragūnai, suėmę studentą Grigaitį (dabar socialpardavikas), baisiai sumušė. Ten bene apskrities policijos viršininkas dirigentas buvo.
Pėsčius mus nuvarė į miestą. Eidami visu keliu revoliucijos dainas dainavom, ypatingai mieste. Kareiviai nieko nedarė, tik klausėsi. Žmonės stebėjosi. Visur užuojautą matėme.
Nuvedė pas apskrities viršininką. Atėjo žandarų viršininkas tardyti. Aš turėjau tūlo Jaks-Tyrio iš Vilniaus pasą. Nesusipažinau su juo kaip reikiant iš anksto: nežinau nei tėvo vardo, nei savo visų vardų – jų bent trijų būta. Žandaras jau buvo besučiumpąs mane: aš pasakiau vieną mokslą baigęs, o pase pasirodė kitas įrašytas. Tačiau greitai susigriebiau: iš pradžių, sakau, baigiau tą mokslą, o paskui kitą, bet pase tik antrasis įrašytas. Kad daugiau sučiupti negalėtų, atsisakiau nuo parodymų.
– Turit, – sakau, – pasą – ten viskas, kas jums reikia, surašyta.
Pasodino iš pradžių į Marijampolės kalėjimą. Tai buvo menkas kalėjimas, aukšta medine tvora aptvertas. Tuoj, pakliuvęs į jį, pradėjau galvoti apie pabėgimą. Perdaviau „laisvėn“ pabėgimo planą. Bet, rodos, jį sargas sučiupo. Tiesa, man nieko apie tai nesakė, bet ėmė labai saugoti. Už poros dienų, anksti rytą, su gana didele dragūnų sargyba išgabeno į Kalvarijos „klesas“. Taip buvo tuomet vadinamas visoj Suvilkijoj Kalvarijos kalėjimas.
Linksmai važiavome. Dainuodami „Drąsiai, draugai, nebijokim!“, įėjom į kalėjimą. Tikri buvome, kad neilgai reikės sėdėti.
Pirmą kartą man teko tuomet atsisėsti į kalėjimą. Daug kartų buvau kandidatas į kalėjimą. Daug kartų buvau gaudomas, bet vis pasisekdavo pasprukti. Nejauku iš pradžių buvo kalėjime. Bet greitai apsipratau.
Pasirodė, kad kalėjime taip pat galima dirbti. Dirbom mes ne tik tarp pačių kalinių, o ir, kiek galėdami, toliau tęsėme „laisvės“ darbą. Uoliai susirašinėjom su „dėdiene“ (Griniuviene), davėm nurodymų, kas ir kaip reikia veikti. Juokaudami mes tuomet sakydavom, kad Suvalkijos komitetas veikia labai saugioj vietoj – Kalvarijos „klesose“. Kalėjime parengėm beveik visą Darbininko“ Nr. 6 ir t. t.
Geras buvo „klesose“ darbas. Vis tik nesinorėjo jose ilgai būti. Tuoj, beveik iš pirmos dienos, ir ten pradėjau galvoti apie pabėgimą. Ir galų gale pabėgau.
Krymas, 1926.VII.3
P. S. Apie minimą čia ruošimąsi Marijampolės sukilimui radau net dviejose vietose dr. K. Griniaus jubiliejiniame „Varpe“. Rašo apie tai pats daktaras Viename rašte, rašytame 1919 m., jis sako (255 p.):
„Karštesniosios galvos su Kapsuku priešakyje manė, jogei tikrai jau atėjo laikas nuversti senoji valdžia. (Dr. Grinius ir kiti demokratai[3] taip nemanė, „jog jau atėjo laikas nuversti senoji valdžia“. Jie tik aukščiausio revoliucijos pakilimo metu revoliucinio valstiečių ūpo buvo spiriami kartais kalbėti revoliucines frazes, kurių paskui lengvai išsižadėjo. –V. K.) Žydų Bundas, lietuvių socialdemokratų partijos skyrius (Kapsukas ir kiti) užsimanė pakelti prieš carą maištą. Rinkoj, kai didelis turgus ateis, norėjo surinkti minias ir kareivius (išvesti apsiginklavusį Dono pulką. – V. K.), visus prisaikinti, jogei savo galvas už žmonių teises guldys. Laukiama buvo susirėmimų su valdžios šalininkais. Kas būt iš to išėję, sunku įspėti, bet žydų Bundas paskutinėj valandoj atsisakė dalyvauti toj demonstracijoj, ir iš to nieko neišėjo. Griniuvienė (? – V. K.) turėjo rinkoj tuomet kalbą į žmones kalbėti. Manyta buvo, pasisekus dalykui, apimti Alytų, kaip bazę, ir iš ten varyt darbas toliau, statant visur savo valdžios organus.“
O 1925 m. tas pats Grinius apie tą patį dalyką jau rašo (181 p.):
„1905 m. kartu su kitais socialdemokratais buvo Griniuvienės (? – V. K.) sumanyta sukelti Marijampolės kareivius prieš valdžią. Buvo jau keletas 111 Dono pėstininkų pulko rotų sutikę viešai Marijampolės rinkoj vieną trečiadienį, kai esti didelis turgus ir privažiuoja daug žmonių, prisiekti revoliucijai, pasisakyti už respubliką (ne Lietuvos, o bendrą respubliką. – V. K.), paskelbti carą nuverstu nuo sosto, apimti Marijampolę, Kalvariją, Alytų ir eiti po to ant Kauno. Buvęs tuomet Marijampolėj V. Kapsukas būtų tą žygį vykdęs, jei žydų socialdemokratų Bundo organizacija nebūtų keliomis valandomis prieš įvykį atsisakiusi nuo to plano. Buvo jau paskirstytos rolės, numatyti mieste perrišimo punktai, asmenys, kurie turėjo paimti valdžios vietas. Kaip toliau pasirodė, dirva tokiam žygiui buvo mažai prirengta, ir jis būtų tikrai nenusikęs, nes kareivių tarpe, ypač 3-jo uzarų pulko, buvo dar daug caro šalininkų. Žmonės buvo apie tuos planus sužinoję ir tą turgaus dieną buvo privažiavę kaip į jomarką. Jaunuomenė buvo atkeliavusi daugiausia brauningais apginkluota. Visi laukė pradžios, bet atsargumas paėmė viršų, ir nieko nebuvo sulaukta…“
Iš tikrųjų visiškai ne Griniuvienė buvo to sukilimo sumanytoja ir ne ji turėjo rinkoje kalbą kalbėti, – ji kaitų su Grinium kaip tik buvo jo, dar negimusio, laidotoja. Kada sukilo prieš caro valdžią Maskvos darbininkai, Latvijos darbininkai ir valstiečiai, Gruzijos valstiečiai ir daugelio kitų vietų darbininkai ir valstiečiai, mes (socialdemokratai) tuomet laikėme savo pareiga sukurti kuo didžiausią revoliucijos gaisrą ir Lietuvoje. Žinoma, mes giliai tikėjome tuomet 1905 m. rvoliucijos laimėjimu. Grinius ir kiti demokratai ja ir tuomet netikėjo, dargi bijojosi jos, užtat, kur galėdami, pylė ant jos šaltą vandenėlį.
Pakliuvus man į kalėjimą, sumanymo nė nebandyta buvo vykdyti. Tik tuomet ir bundiečiai atsisakė nuo to sumanymo. Pasibijojo dargi išlaisvinti mane iš Marijampolės kalėjimo, norint tai lengva buvo padaryti ir aš spyriau, kad neatidėliodami tai padarytų.
Dono pulkas išliejo savo revoliucinę energiją sausio 22(9) d., demonstratyviai pereidamas su muzika, raudona vėliava ir revoliucinėmis dainomis per visas kazarmes. Karininkai matė, koks ūpas jame viešpatavo, ir nedrįso nieko areštuoti. Panašus ūpas buvo ir Kalvarijos pėstininkų pulke. Kada apskrities viršininkas Gorielovas norėjo panaudoti juos prieš politinius kalinius, jie atsisakė jo klausyti. 9-jo (ne 3-jo) husarų pulko tuomet Marijampolėje buvo tik 1 eskadronas – kiti buvo išsiųsti. Latvijon revoliucijos malšinti. Tarp Alytaus, Kauno ir Gardino kareivių taip pat buvo bruzdėjimas. Tik labai mažai tarp jų buvo dirbama, ir nebuvo partijos, kuri būtų sugebėjusi tinkamai išnaudoti tą kareivių bruzdėjimą.
Krymas, 1926 m. rugpjūčio pradžia
LAIŠKAI IŠ KALVARIJOS KALĖJIMO
1906 m. sausio 4 d.[4]
Godojamas drauge! Rengiausi, rengiausi aš Tamstai parašyti platesnį laišką, bet vis nesusirengiau. Nesusirengiau, kadangi iki šiam laikui neturėjau beveik nė vienos laisvos valandos, nė valandėlės: vis važinėjau, trankiausi, dirbau įvairių įvairiausiose mūsų darbo šakose; ne vieną kartą jau tik tik per plauką likau laisvas, ir pagaliau netekau tos laisvės – caro tarnai (policija ir dragūnai) man atėmė ją ir įkišo į Kalvarijos kalėjimą. Jau visa savaitė, kaip aš sėdžiu, bet nenusimenu; kiekvienas iš mūsų turi būti pasirengęs ar šiandien, ar rytoj eiti tūpti, turi nė valandėlę neužsimiršti, kad kentėjimas, kalėjimas, nagaikos ir kulkos – mūsų visų dalia; aš buvau prisirengęs prie to, ir man dabar lengvas šitas jungas. Tik vienas dalykas kartais kremta mane – tai, kad aš labai reikalingas buvau ten „laisvėj“ ir dabar tokiu svarbiu laiku turėjau įklimpti, ir tai dėl menko niekniekio – futliaro nuo revolverio! Bet rasi netrukus ar tai šiokiu, ar tai tokiu būdu aš išsikapanosiu iš tų budelių rankų ir tuomet vėl galėsiu laisvai kaip paukštis skrajoti.
Tiek apie kalėjimą. O dabar prie tų dalykų, apie kuriuos man Tamstai jau seniai reikėjo parašyti. Pirmiausia tai tas mano laiškas, iš kurio ištrauką Tamsta davei laikraštyje. Aš priverstas buvau dėl to dalyko atsiliepti tam pačiam laikrašty ir ten išaiškinau motyvus, dėl ko taip dariau. Buvau norėjęs Tamstai pirma parašyti, bet laiko stoka privertė ką kita daryti, juo kad Lizdeika rengėsi dėl to dalyko iš naujo kelti visą istoriją (rasi jau ir pakėlė); ne dėl to vieno, teisybė, rengėsi kelti, bet tai jam buvo dideliu argumentu. Kas yra rašyta tam mano straipsnely, aš ir dabar tą patvirtinu. Čia tiek turiu pridurti, kad labai nusistebėjau (ne aš vienas, o ir Morta) dėl paskutinio padalinimo Tamstų aukų: 19 000 markių demokratams, o 15 000 socialdemokratams! Tamsta čia priminsi tai, kad seniau socialdemokratai daugiau gavo. Tai teisybė, bet ir to negalima užmiršti, kad socialdemokratai nesulyginamai daugiau atlieka, negu demokratai, kad jie eina priešaky judėjimo, kad jie daugiausia visur pralieja kraujo, kad jų draugų pilni kalėjimai (ir čia jų yra iš viso 10, o demokratų – nė vieno!). Teisybė, ir tarp jų yra visokių žmonių, yra ydos partijoj, bet kur jų nėra? Man ir visiems buvusiems draugiečiams[5] geriausiai teko jas pažinti, bet vis tik tokiu svarbiu revoliucijos laiku mes nutarėm susijungti, kad neitų taip daug jėgų tarp mūsų pačių ginčams. Bet dėl ko socialdemokratai tokiu svarbiu laiku nesusijungia su demokratais? – rasi Tamsta paklausi. Dėl ko jie nesukuria bendro kovos komiteto? Man, kaip socialdemokratui, tas dalykas labai aiškus. Pirmiausia mes turime stovėti ant klasių kovos pamato; mes turime remtis darbininku, rasi ir visais rankpelniais (kurie iš savo rankų darbo gyvena, neišnaudodami kitų), tuo tarpu demokratai labiausiai remiasi ūkininkais, o juk tai yra ekonomijos dalykuose darbininkų priešai[6]. Nekalbėsiu aš apie tai plačiau, nes Tamsta tai pats žinai. Bet, Tamsta pasakysi, dabar mes turim bendrą priešą – caro valdžią! Tai teisybė, norint ir čia politiškieji ūkininkų reikalavimai iš dalies skiriasi nuo darbininkų. Paimkime mes konstitucinių valstybių ūkininkus – ar jie ten ne darbininkų priešai? Ir dar kokie! Taip, rasi ir eis ūkininkai išvien su darbininkais, jei paskutinieji nestatys savo ekonominių reikalavimų, bet rytoj jau jie pasidarys jų priešais; šiandien liberalai ir demokratai meilinasi prie socialdemokratų, sakosi tikriausiais jų draugais esą, o rytoj prieš juos pačius pakels kardą! Tai yra ne mūsų fantazija, o tai rodo visos revoliucijos: visur darbininkai kuo daugiausia kraujo praliejo, o kuo mažiausia gavo, kadangi jie dar nebuvo supratę savo klasės reikalų ir nebuvo organizavęsi į atskirą darbininkų partiją. Norėdami tos klaidos išvengti, mes ir nenorime susijungti ir nesusijungsime su buržuazijos partijomis; mes eisime skyrium, o kartu mušime, bet visuomet atsiminsime, kad tai ne tikri mūsų draugai… Tuo tarpu negaliu apie tai plačiau parašyti – rasi netrukus pasiseks dėl to dalyko visai atskirą straipsnį parašyti.
Kokią mums laisvę caro valdžia davė, jau matot. Šiandien pas mus dar atgabeno 15 žmonių nuo Naumiesčio. Kazokai (po 100) stovi Naumiesty ir Senapilėj. Suėmę baisiai muša. Studentas Grigaitis vos gyvas liko. Vyrai, neškite mums pagalbą bent pinigais!
Kaip ilgai man reikės sėdėti, nežinau: rasi labai ilgai, rasi ir neilgai. Dirbkite, nenuleisdami rankų, laisvieji!..
Sausio 18 d.
Tai jau 3 savaitės, kaip aš sėdžiu. Sėdi dabar iš viso apie 70 politinių. Nepraeina nė vienos dienos, kad ko nors neatgabentų. Suiminėja visuose kraštuose, dargi labiausiai atsilikusiuose. Perėję čia „klesas“, žinoma, jie daug smarkiau galės stoti prie darbo, bet tuo tarpu areštai vis tik nusilpnina judėjimą. Mokesčius veikiausiai jau sumokės dabar ūkininkai, bet netrukus reikės pavasario mokesčius mokėti ir tuomet daug sunkiau bus kas padaryti. Nepaisant caro tarnų siutimo, pavasarį veikiausiai ir pas mus pakils visuotinis sukilimas su ginklais rankose. Kito kelio nebėra…* Dabar, sukišus mus į kalėjimus, valdžia mano padaryti rinkimus į „dūmą“, bet jau ir dabar daugelyje vietų atsisako žmonės nuo tų rinkimų, kolei nebus paleisti iš kalėjimų visi politiniai suimtieji.
* Šitas optimizmas nepasitvirtino: revoliucijos bangos 1906 metų pavasarį ir vasarą buvo truputį pakilusios, bet paskui visai nupuolė. 1907 metais, po antrosios dūmos išvaikymo, jau ir bolševikai pripažino, kad naujo revoliucinio kilimo reikės laukti gana ilgą laiką. (1926 m. prierašas) – Aut. past.
Kalėjime pas mus eina gyvenimas po senovei. Naujo jei bent tiek yra, kad pereitą šeštadienį sukilo prieš mus kriminaliniai ir kelis sukruvino. Įvyko tai dėl to, kad kai kurie sargai, norėdami mus supjudyti, paleido tarp kriminalinių paskalas, jog mes norime juos visus vieną gražią dieną sumušti; be to, ir kai kurie iš mūsų kompanijos labai netaktiškai, visiems girdint, kalbėjo apie kriminalinius. Dabar, mūsų pasikalbėjimų dėka, jau susitaikėme su jais, ir vyresnybė vėl bijosi, kad mes kalėjimo neimtume griauti. Dar labiau padidėjo ta vyresnybės baimė, išgirdus, kad ir mieste apie tai kalba, jog ateisią susirinkę žmonės ir mus paleisią. Dėl to pas mus dabar kalėjime kareivių patruliai stovi (kareiviai daugiausia susipratę), o šiandien pas mus visus vyresnybė padarė kratą, norint niekur nieko ypatingo nerado. Ieškojo, ypatingai pas mane, brauningų; sako, viršininkas girdėjęs, kad jau 3 mes turime…
* Iš tikrųjų dauguma sargų krėtė tik dėl akių: ką rado, viską paliko, tik giliau į kišenę įgrūdę! Ir sargai buvo įsitikinę, kad greitai revoliucionieriai laimės. (1926 m. prierašas) – Aut. past.
Kauno gub. dar daug pasiučiau siunta caro tarnai, kaip Suvalkų gub. Kauno kalėjime nesulyginamai didesnis prispaudimas. Bet ir ten, kiek girdėti, areštuotieji nelabai nusimena.
Suvalkų organizaciją nutarėm visai iš naujo pradėti organizuoti ir įvesti kaip reikiant partijos discipliną. Kitaip visai nebegalima tolyn varyti darbo: visame kame toks iširimas, tokia anarchija! Aš rašiau dėl to dalyko į partijos aukštybę, bet ką iš to pelnysi?! Bet dvasia mano dar nesusilpnėjo.
Valgyti turim ką – geri žmonės aprūpina.
Sausio 30 d.
Noriu parašyti laišką, bet šimts žino, dėl ko nesirašo. Bandau taip šį tą rašyti – ir nieko neišeina; bandau skaityti – negaliu minčių suvaikyti. Taip bjauriai veikia žmogų kalėjimas, o ypatingai didelė oro stoka kamerose, į kurias mes kaip silkės sugrūsti. Taip, rodos, gana gerai jaučiuosi, bet darbas neina, ir gana! Gerai, kad dar galiu pasakoti, ką žinau, kitiems, rengti ką nors panašaus į „lekcijas“ – tas darbas gana gerai dabar eina ir, matomai, atneša gerų vaisių: tikiuosi, kad ne vienas išeis iš čia geru darbininku. Kalbamės apie įvairius šios dienos klausimus – kaliniai klausosi ramiai. Tik dabar, iškėlus mums klausimą apie darbininkų ir ūkininkų reikalus, pakilo didelis triukšmas; prie to triukšmo prisidėjo dargi keletas darbštesniųjų ūkininkų-,,socialdemokratų“… Dabar man dar aiškiau atsistojo akyse mūsų socialdemokratų klaida, kad jie ne ten ėjo, kur turėjo eiti. Gerai, kad bent šiek tiek jau pradėta veikti tarp darbininkų, o tai reikėtų visai iš naujo pradėti darbą. Yra čia keletas ir tikrų darbininkų. Puikūs vyrai! O su ūkininkais kažin ar galėsime susiprasti – per mažai išsilavinę, kad galėtų suprasti mūsų taktiką: skyrium eiti, išvien užpulti… Vienas daiktas mums čia pasiseks padaryti: kaip rei-kiant sutvirtinti ir padaryti tikrais kareiviais tą darbininkų saujelę.
Dar vieną daiktą dabar aiškiau pamačiau ne tik aš, bet ir daugelis geresniųjų Suvalkų gub. socialdemokratų – tai baisią betvarkę visame darbe; stačiai jokios organizacijos čia iki šiol nebuvo, ir kiekvienas darė, ką norėjo. Dėl tokios betvarkės daugelyje vietų kai kurie neva socialdemokratai stačiai juodašimčių keliais ėjo: plėšė, draskė, partijos antspaudais naudojosi, girtuo kliavo, pinigus į savo kišenę imdavosi. Daugelį panašių faktų mes dabar pamatėme, ir visi priėjome išvados, kad tokiais keliais nebegalima toliau eiti, kad būtinai reikia visai iš naujo kinti mūsų organizaciją (Suvalkų gub.). Leisti kiekvienam savaip elgtis tokiu svarbiu laiku – jokiu būdu negalima; gėliau tuomet visai nedirbti, nes iš tokio darbo tik apmaudas išeina. Ir dabar, kad ir kalėjime sėdėdami, mes rūpinamės tokios organizacijos kūrimu.
Šimts žino, jau, turbūt, reikės visus 3 mėnesius tupėti. Turėjau vilties, kad anksčiau galėsiu išeiti, bet kas kartą vis mažiau vilties belieka.
Gyvename gerai. Sugrūdo jau apie 120 žmonių ir vis dar naujų grūda. Tačiau judėjimas dar nėra visai nuslopintas, norint daugelį gerų darbininkų jau sukišo Į kalėjimus. Tarp kitų yra paimtas ir Šumskis* – jį pusėtinai apdaužė… Vaikščiojimą jau galutinai iškovojom visiems kartu; valgymo daug iš šalies atgabena; pinigų taip pat tam kartui turime. Su kriminaliniais ypatingai aš gerai sugyvenu, tik su „vyresnybe“ labai nesutariame; bet jau ir ji dabar apsiprato.
* Šumskis – Petras Prapuolenis, nuo Naumiesčio, buvęs Mintaujos mokinys, „Draugo“ organizacijos narys. Vėliau iškeliavo Danijon, tapo agronomu ir visiškai sufilisterėjo. (1924 m. prierašas.) – Aut. past.
Apie judėjimą Kauno gub. galit spręsti iš „Vilniaus žinių“; Suvalkų gub. jau beveik visur mokesčius ūkininkai sumokėjo, bet valsčiuose senosios tvarkos nepasisekė caro tarnams sugrąžinti: dauguma kanceliarijų visai uždarytos, mokyklos taip pat; ponams neleidžiama girių kirsti; pereitą savaitę draugai paėmė iš vieno girininko 1 100 rub. – pakliuvo į geras rankas; Pilviškiuose socialdemokratai paėmė iš pašto 4 500 rub.; be to, paskutiniu tarpu pradėjo daugelyje vietų kirsti telegrafo stulpus ir kai kuriose vietose ardyti gelžkelį. Prieiname prie vieno dalyko: be „kiaušinių“* nebegalima apsieiti. Aš, kad galėčiau, būtinai važiuočiau mokytis dirbti.
* – bombų. – Aut. past.
O ką, kaip senieji draugai ir draugės? Man labai sunku darosi, pagalvojus, kad nebegaliu toliau varyti savo darbo, bet ką daryti…
Norėčiau dar parašyti į Ameriką, bet stačiai nesiseka rašymas. Tokiam urve sėdėdami, mes kalbamės, rimuojame revoliucijos ir šiaip dainas, kad net kalejimas dreba, „pešamės“ tarp savęs, vyresnybei stačiai į akis rėžiame…
Į „dūmą“ valstiečiai atsisako rinkti, kolei nebūsime mes paleisti ir nebus nuimtas karo stovis. Garliavoj ir Griškabūdy buvo užmušti du šnipai…
Vasario 1 d.
Gerai, kad gauname žinių iš laisvės. Kareiviai (pėstininkai) dalinai susipratę – pas mus jų patruliai stovi.
Su ūkininkais šiandien vėl kirtomės. Visų fizionomijos aiškėja: gerų socialdemokratų galima suskaityti bent 15 – ir tai jau didelis progresas; visi jie, išskyrus porą, ne ūkininkai.
Kalvarija, 1906 m. vasario 18 d.*
* Tai yra mano korespondencija, parašyta Kalvarijos kalėjime ir paskelbta 1906 m. „Darbininko“ Nr. 7-8. – Aut. past.
Tai jau antras mėnuo, kaip aš sėdžiu užkaltas Kalvarijos kalėjime. Sėdžiu ne aš vienas, bet ir daugybė žmonių, užsitraukusių ant savęs nemalonią caro tarnų akį: iš pradžių (apie kalėdas) dar buvo vos keli žmonės, paskui pasidarė kelios dešimtys, o dabar jau yra netoli pusantro šimto. Ir vis dar auga ir auga mūsų skaičius; beveik nėra tos dienos, kad neatgabentų naujų žmonių. Jau seniai pristigo kalėjime vietos, tai vieną ant kito grūda: kur yra vietos penkiems, ten sugrūsti 7, kur dešimčiai, ten – 15; kiti turi po du lovose gulėti, kiti stačiai ant grindų! Caro tarnai rengėsi įtaisyti kalėjimą kazarmėse, bet jau, turbūt, iš to nieko neišeis, ir mums čia reikės suslėgtiems kaip silkėms gyventi. Blogiausia tai, kad kamerose yra per mažai oro, užtai ir valkiojiesi žmogus per dienų dienas kaip koks ligonis: galva sunki, skaitydamas dažnai negali suprasti, ką skaitai… O čia dar visokie rūpesčiai…
Atgabeno čia ne vieną labai sumuštą dragūnų ar kazokų.
1905 m. gruodžio 21 d. dragūnai, važiuodami plentu nuo Marijampolės į Kauną, suėmė studentą Pijų Grigaitį ir siuvėją iš Naumiesčio Andriušaitį; rado pas abudu po brauningą, o pas Grigaitį dar knygelę su užrašais. Marijampolės apskrities žemsargių viršininkas sausio 9 d. juodu išgabeno iš Kalvarijos į Suvalkų kalėjimą*.
* P. Grigaitis 1906 metų pradžioje pabėgo iš Suvalkų kalėjimo, Amerikos darbininkų pinigais baigė Šveicarijoje universitetą, dabar yra žinomas Amerikos lietuvių socialpardavikų vadas, „Naujienų“ redaktorius. – Aut. past.
Gruodžio 31 d. kazokai areštavo ir baisiai sumušė Degutinės kaimo, Griškabūdžio valsčiaus, Naumiesčio apskr., Saliamoną Urbanavičių; atgabeno jį į kalėjimą suraišiota galva. Ką tik tuo laiku kazokai areštavo Griškabūdžio apylinkėje, visus gerokai apdaužė; kas tik jiems po ranka pakliuvo, vogė.
Sausio 22 d. naktį dragūnai su žemsargiais areštavo ir labai sumušė Prienuose (Marijampolės apskrityje) Kazį Čėsną iš Marijampolės, Justiną Liorentą nuo Naumiesčio, Juozą Overaitį nuo Igliaukos, Vincą Kasakaitį nuo Sasnavos ir Ratkevičių iš Prienų; iš kai kurių atėmė pinigus. Pas visus rado po brauningą. Sausio 28 d. juos išgabeno į Suvalkų kalėjimą.
Krėsdami dragūnai, kazokai ir policija elgiasi, kaip jiems patinka. Per akis viską plėšia, vagia mėsą, taukus, sūrius, sviestą, degtinę, šieną, pirštines, laikrodžius, žiedus; daugelyje vietų iš kišenių iškraustė pinigus. Suėmę minėtąjį studentą Grigaitį, dragūnai kartu su juo nukeliavo į Gudelių valsčiaus susirinkimą. Darydami kratas pas susirinkusius žmones, jie iškraustė jiems iš kišenių kelias dešimtis rublių. Rimšai nuo Gižų iškraustė 4 rublius 50 kapeikų, Jonui Steponaičiui nuo Griškabūdžio – pustrečio rublio. Areštavus Antaną Samuolį nuo Pilviškių, Naumiesčio miesto viršininkas (burmistras) paėmė iš jo „padėti“ 45 markes vokiečių pinigais, 5 rublius ir laikrodėlį. Jau daugiau kaip mėnuo, kai Samuolis Kalvarijoj sėdi, 0 apie tuos jo daiktus nė gando negirdėti, norint jis yra rašęs apie tai prokurorui ir pačiam „burmistrui“. Ir daug dar panašių atsitikimų būtų galima surašyti.
Čia mus iš pradžių kietai laikė, vienų su kitais visai nesuleisdavo; net pro durų plyšį buvo uždrausta kitiems pažiūrėti. Pasivaikščioti leisdavo, bet ne daugiau kaip po kokią pusę valandos, ir tai vienų vienus. Nežiūrint to, mums visiems pasisekė vieną kartą iš-, aprūkti iš savo kamerų. Dainuodami revoliucijos dainą „Atsimeskim nuo senojo svieto!“, mes ėmėm vaikščioti aplink kalėjimą. Išsigandęs kalėjimo viršininkas pašaukė kareivius – tiktai tuomet mes tesuėjome, | kameras. Neilgai trukus, jau mes prispyrėme savo viršininką visai nusileisti ir leisti mums visiems („politiniams“) kartu vaikščioti. Dabar apsidairę jau ir svečiuojamės vienas pas kitą.
Mūsų skaičius išaugo. Tarp suimtųjų yra ir gerų darbininkų, yra taip sau žmonių, yra ir jokio supratimo apie nieką neturinčių: mat, dabar grūda čionai visus, ką tiktai koks nors šnipas arba šiaip caro tarnas nurodo. Daugiausia pareina nuo generalgubernatoriaus sprendimai: po 3 mėnesius sėdėti, bet dabar girdėti, kad kai kurių, ir pasibaigus tiems trims mėnesiams, dar nepaleis, o ištrems kur nors.
Kad neitų niekais toks brangus dabar laikas, mes organizavome čionai „klesas“ – ne be reikalo ir mūsų kalėjimas vadinamas „Kalvarijos klesomis“! Kas pakliūva į mūsų „klesas“, jau tikrai ką nors iš jų išsineš; jei bent tiktai kokie amžini tinginiai nieko nepasinaudos, bet tokių labai mažai teatsiranda. O kaip organizuotos pas mus tos „klesos“? Nieko ypatingo: vaikščiodami po kiemą, kalte kalame, kokia netikusi yra dabartinė caro valdžia, aiškiname, kokia mums reikalinga valdžia, nurodome kelius, kuriais turime eiti. Visi tarytum atgyja, išgirdę mūsų „lekcijas“: nebe baisus pasidaro jiems kalėjimas, nebe baisi kova su caro valdžia, nebe baisi nė pati mirtis; visi tik trokšta, kad greičiau galėtų iš čia išeiti ir paskui dar smarkiau šokti prie darbo. Mes, socialdemokratai, tariamės tuoj, išėję iš kalėjimo, griebtis darbo tarp dvaro ir sodžiaus darbininkų, kurie iki šiol buvo daugelio mūsų draugų tarytum užmiršti. Teisybė, išgirdę tokias mūsų kalbas, ūkininkai iš pradžių labai smarkiai prieš mus šoko, bet dabar jau šiek tiek su jais susipratom: jau ir jie sutinka, kad reikia dirbti ir tarp dvaro ir sodžiaus darbininkų ir mažažemių. Lengviausiai gi prie jų galima prieiti su streikų pagalba, tai tuo keliu ir reikia eiti.
Tokios mūsų „lekcijos“, žinoma, labai nepatinka kalėjimo viršininkui, bet ką jis darys? Kad mes negalėtume taip vieni su kitais pasikalbėti, jis iš pradžių ėmė sodinti mus kartu su kriminalistais (vagimis ir kitokiais nusikaltėliais); ten dažnai mus apvogdavo… Mes pareikalavom, kad skyrium sodintų; bet viršininkas vis, būdavo, prižada, o nieko nedaro. Tuomet mes jį spirte prispyrėm pervesti mūsiškius į atskiras kameras, norint po vieną kitą naujai atvarytą jis dar ir iki šiol kiša su kriminaliniais, ir mums vis dar reikia su juo dėl to peštis ir peštis.
Su kriminaliniais iš pačių pradžių mes rūpinomės kuo gražiausiai gyventi ir tikrai (gražiai gyvenome. Naujai atvykusiems aiškinome, kad jie nežiūrėtų į vagį kaip į kokį žvėrį. Sakėme, kad dažniausiai vargas pastumia žmones eiti tuo keliu, užtai, jei mes norime pašalinti tą piktą, tai pirmų pirmiausia turime pašalinti tų vargų šaltinį, o ne eiti ir taip nežmoniškai mušti (kartais ir beveik visai nekaltus žmones. Dėl to ėmė labai galvą skaudėti kalėjimo viršininkui ir kai kuriems sargams. Jie ėmė įkalbinėti kriminaliniams, kad mes, laisvi būdami, juos mušę ir čia, kalėjime, rengiamės visus juos išmušti. Dar įsikišo su savo liežuviu keli mūsų pusės žmonės, sakydami, kad, esą, tikrai teikia pirmiausia visi vagys išmušti*, ir to jau gana buvo. Vieną gražų rytą kriminaliniai, apsiginklavę kuolais, gelžgaliais ir peiliais, šoko ant mūsiškių ir M įmušė Antanaitį, Baroną ir Trifčiką. Viršininkas nudžiugo, bet mes pasirūpinom kuo greičiausiai vėl su- įprasti, su kriminaliniais, ir dabar jų dauguma laiko mūsų pusę. Vienas kitas iš jų dar vėl pradeda prie mūsiškių kabinėtis, reikalauja, kad „išsipirktų” naujieji politikai, bet mes susitarėm nebesiduoti už nosies vedžioti ir nebesiduodam. Matydami, kad nieko nebegali padaryti, jie visi jau pradeda nurimti.
* Taip kalbėjo tūli buožiniai „socialdemokratai“. (1924 m. prierašas.) – Aut. past.
Taip mes gyvenome diena iš dienos ir susilaukėme Sausio devintosios. Tą brangią mums dieną mes nutarėme kaip nors pažymėti. Po pietų visi susirinkome kieme, paaiškinome, ką reiškia ta kraujais aplaistyta diena, ir, žemyn galvas nulenkę, atidavėme garbę sausio devintąją žuvusiems draugams darbininkams; padainavom dar rusiškai „Žuvusiems draugams“ ir lietuviškai „Atsimeskim nuo senojo svieto!“ ir išsiskirstėm. Vienas kriminalinis taip pat buvo pradėjęs kalbėti savo kieme, bet atėjo viršininkas ir įkišo jį į karcerį, o mus visus liepė suvarinėti į kameras.
Rytojaus dieną kriminaliniai kartu su mumis pareikalavo iš viršininko, kad jis paleistų pasodintąjį į karcerį; kolei nepaleis, virėjai atsisakė eiti pietus virti. Viršininkas jį paleido, bet užtai pradėjo prie mūsų kabinėtis: uždraudė sargams mus visus kartu leisti vaikščioti. Tačiau mes nepaisėm to uždraudimo – ėjom patys jėga. Sargai nieko neįstengė padaryti tokiai daugybei žmonių. Kalėjimo viršininkas mato, kad nieko nebegali padaryti,– ima mus kareiviais gąsdinti. Mes jam primename bombas. Jis, nabagas, visą naktį dėl to užmigti negalėjo – pasišaukė apskrities viršininką Gorielovą. Ateina juodu pas mūsų draugus. Gorielovas sako, kad reikėsią visur koridoriuose kareivius pastatyti, jei mes ir toliau taip darysime. Draugai drąsiai jam atkerta, kad mes negalime kaip silkės būti sukimšti, per dienas ir naktis kameroj sėdėti:
– Kad ir kareivius, – sako, – pastatysite, mes vis tiek eisim!
Pamatė lapė Gorielovas, kad gąsdinimų neišsigandome, – pradėjo daug meiliau kalbėti ir jau sutiko su tuo, kad mes galime po senovei visi kartu vaikščioti.
Netrukus po to atsitikimo pas mus buvo badavimas. Tai buvo vasario 2 d. Mes gavome žinią, kad aukščiau minėtus, išgabentuosius į Suvalkus mūsų draugus vasario 3 d. teis karo teismas. Suimtųjų Prienuose draugų byla dar visai negalėjo būti ištirta, nes vos kelios dienos tebuvo praėjusios nuo to laiko, kai juos nugabeno į Suvalkus, o prieš tai jokio tyrinėjimo dar nebuvo. Mums visiems buvo aišku, kad juos nori kuo greičiausiai nuteisti ir sušaudyti ar pakarti, kad kiti paskui žinotų, kas jų laukia. Dėl to ir visuose laikraščiuose, telegramose, tuoj juos suėmus, buvo paskelbta, kad Prienuose esanti suimta toji revoliucionierių kuopelė, kuri pjausčiusi telegrafo stulpus, uždarinėjusi monopolius, valsčių kanceliarijas, teismus, atiminėjusi iš policijos ginklus. Mes matėme, ką rengia caro budeliai, supratome, kad ir su mumis šiandien arba rytoj gali tą patį padaryti, ir visi susitarėm pakelti prieš tai savo balsą. Kitaip pakelti kalėjime savo balso mes negalime, kaip tik badaudami, užtai nutarėme tuojau pradėt badauti, kas tik kokį turi valgį, sunešti į vieną kamerą. Savo keliu nutarėme duoti Suvalkų gubernijos generalgubernatoriui ir grafui Vitei tokią telegramą:
„Mes, politiniai Kalvarijos kalėjimo kaliniai, daugiau šimto žmonių, protestuojame prieš karo teismą mūsų draugams Grigaičiui, Andriušaičiui, Čėsnai, Ratkevičiui, Kasakaičiui, Liorentui, Overaičiui. Paskutiniųjų byla visai neištirta. Reikalaujame, kad būtų ištirta. Savo reikalavimą paturime visuotiniu badavimu.“
Tuoj sujudo sukruto visas kalėjimas. Atbėgo apskrities viršininkas – per jį perdavėme telegramą. Pietų visai jau nebeėmėm; pasirengę buvom kad ir kelias dienas badauti; tik vandenį buvo leista gerti ir papirosus rūkyti. Pavakare vėl atbėga apskrities viršininkas ir sako mums, kad kaip tik tą dieną buvęs Kalvarijoj generalgubernatorius – jis jam stačiai j rankas padavęs tą telegramą. Generalgubernatorius užtikrinęs, kad jokio teismo vasario 3 d. tiems draugams nebūsią, o jų byla būsianti ištirta. Mums pasidarė nei šiaip, nei taip: nei tikėti, nei netikėti jo žodžiais. Pasikalbėję visi nutarėm pertraukti badavimą ir pasirūpinti kuo greičiausiai patirti, kaip ten tikrai tie dalykai stovi. Dabar pasirodė, kad tikrai jau buvo norėję tuos mūsų draugus teisti, bet paskui, rasi ir dėl to mūsų badavimo, teismas buvo atidėtas.
Vienas daiktas čia įstrigo mūsų viršininkui į galvą, – tai kokiu būdu mes taip greit tas žinias gauname. Norėdamas ištirti tai, jis iš mūsų pačių tarpo šaukiasi pas save prielankesnius sau žmones ir traukia po žodį; bet iki šiol nieko nepasisekė nuo jų ištraukti. Dabar mes stačiai uždraudėme visiems saviškiams apie tokius daiktus su viršininku kalbėtis; kas kalbėsis, tą nutarėm išmesti iš savo kompanijos, boikotuoti.
Kriminaliniam už „gerą“ žinią viršininkas duoda po 25 ir net 50 kapeikų. Žinoma, už pusę rublio visokių žinių gali prisiklausyti. Štai vieną kartą praneša jam vienas toksai šnipas, kad mes jau turime 3 brauningus. Išsigando viršininkas, juo labiau, kad ir mieste ėjo kalbos, jog laisvieji mūsų draugai rengiasi ateiti mūsų išvaduoti. Viršininkas tuoj padarė pas mus kratą, bet nieko nerado. Po to atsitikimo mes nutarėm nebesiduoti daugiau be prokuroro po kišenes krėsti. Tačiau į mūsų kalėjimą jau nuolat pradėjo vaikščioti kareivių patruliai; paskui ir aplink kalėjimą juos pastatė, o dabar ir kieme. Nepaisydami to, mes tolyn varome savo „lekcijas“, mokomės revoliucijos dainas dainuoti…
Kalėjimo valgiu, jei patys savo nieko neturėtume, sunku būtų išgyventi. Neturintieji, kiek galima, šelpiami. Kai kuriose vietose susipratusieji žmonės deda kaliniams kas mėsą, kas pinigus: Vaitkabalių valsčiuj (Vilkaviškio apskr.) buvo surinkta puspenkto rublio, Liudvinavo valsčiuj (Kalvarijos apskr. ) –23 rubliai. Liudvinave davė 5 rublius ir žinomas šnipas, buvusis vaitas Kriščiūnas. Mes sugrąžinome jam tuos pinigus ir parašėme sausio 28 d. tokį laišką:
„Tamsta „paaukavai“ mums, politiniams Kalvarijos kaliniams, 5 rublius. Tokiu būdu tamsta nori nuplauti savo rankas. Bet mes anaiptol negalime užmiršti bjaurių tamstos darbų: šnipinėjimų ir išdavinėjimų per ištisus metus; mes negalime priimti „aukų“ nuo žandarų bernų – šnipų ir judošių.
Tuos 5 rub. mes grąžiname tamstai kartu su šituo laišku.“
Be abejonės, ir mūsų kalėjimas ne rojus, ir čia galima rasti daug skylių: daugelis jau antras mėnuo sėdi, o dar neturi nutarimų; jei kas nori pasimatyti su pačia, tėvais arba artimais giminėmis, turi kreiptis j generalgubernatorių, bet ir tai ne visiems leidžiama; neleidžia taip pat kamerose turėti popieriaus ir rašalo. Dėl šitų ir kitų dalykų mes kreipėmės per prokurorą i generalgubernatorių, bet jau praėjo nuo to laiko visas mėnuo, o atsakymo nėra. Atvažiuoja dabar vėl prokuroro pagalbininkas, rytojaus dieną pats prokuroras; jie eina per kameras ir klausinėja, kokius reikalus mes turim. Įsipyko mums tie ponai, ir mes nutarėm toliau jiems stačiai duris parodyti: atsakymo į tai, ko pirmą sykį prašėme, dar neduoda, o čia vėl vaikščioja, klausinėja! Prokuroras kitus stačiai iškoliojo, sukčiais išvadino. Kiti dar nori rašyti generalgubernatoriui, prašytis, kad jiems dovanotų bausmę, kad jie niekuo nekalti… Gėda būtų mūsiškiams taip žemintis; gėda prašyti savo budelių ir bučiuoti jiems rankas! Mes nutarėme, kad nelaikysime savo draugu to, kuris rašys prašymą generalgubernatoriui ar kam kitam, kad jam dovanotų.
O jūs, laisvieji draugai, nenusiminkit, kad tokią daugybę mūsų draugų į kalėjimus sukišo, tik dar smarkiau šokite prie darbo! Netrukus išeisime iš čia ir mes, ir išeisime linksmi, tvirtai pasiryžę kad ir numirti bekovodami su caro ir ponų valdžia. Iki pasimatymo, draugai!
Tegyvuoja revoliucija!
Tegyvuoja Lietuvos socialdemokratų partija!
1-ji A. GARMAUS KORESPONDENCIJA*
* Be datos. Ji taip pat Kalvarijos kalėjime rašyta ir mano taisyta. Žr. 1906 m. „Darbininko“ Nr. 7-8. – Aut. past.
Atsėdėjusius generalgubernatoriaus paskirtą laiką ne visus išleidžia; bijosi, kad, parėję namon, jie nepradėtų varyti dar smarkiau senojo savo darbo.
Iš viso paskutiniu laiku čia buvo 287 kaliniai; tame skaičiuje vos 100 kriminalinių. Tarp politinių atrandi kuo įvairiausio amžiaus žmonių: nuo 14 iki 78 metų. Yra keletas žilų senelių, paimtų per nesusipratimą; sėdi vienas nebylys – ir politinis! Kaip sako gydytojas, bent 100 žmonių dabar sėdi daugiau negu reikėtų. Nuo tokio sugrūdimo prasidėjo ligos. Be to, dar atėjo gavėnia; prasidėjo sausas valgymas – tai dar labiau apsunkino jau ir taip blogą kalinių padėjimą.
Kaliniai ne sykį kreipėsi į vietinę „vyresnybę“, reikalaudami, kad pagerintų jų būvį. Matydami, kad tai nieko negelbsti, mes nutarėme paduoti savo reikalavimus generalgubernatoriui. Buvo pareikalauta, kad duotų atsakymą iki vasario 17 d.; jei iki to laiko nebus išpildyti tie reikalavimai, tai mes pradėsime badauti. Reikalavimai buvo tokie:
1. Turi būti paleisti tie, kurie jau atsėdėjo paskirtą sau laiką.
2. Neturintieji sprendimo, turi jį gauti per savaitę laiko arba turi būti pradėtas jų tardymas.
3. Turi būti leista matytis su artimais giminėmis be ypatingo generalgubernatoriaus leidimo.
4. Gavėnioj turi būti valgis su mėsa.
5. Kalėjime neturi būti taip sugrūsti kaliniai.
6. Užkrečiamomis ligomis sergantieji turi būti išgabenami į miesto ligoninę.
Atėjo jau ir vasario 17 d. rytas – atsakymo nėra. Tuoj buvo padarytas susirinkimas ir nuspręsta, pasibaigus 12 valandai, pradėti badavimą ir apie tai pranešti generalgubernatoriui, jo paties pareikalaujant pasikalbėti. Prie politinių prisidėjo ir kai kurie kriminaliniai – jie reikalavo valgio su mėsa. Prasidėjo badavimas. Vietinė valdžia iš pradžių manė, kad tai lik taip sau; ji tikėjosi, kad išalkę kaliniai pradės valgyti. Bet tuoj įsitikino, kad visi kaliniai, be mažų išimčių, labai gerai laikosi ir nė nemano pasiduoti, kol nebus išpildyti reikalavimai. Šeštadienį (vasario 18 d.) atėjo generalgubernatoriaus atsakymas. Jis sako, kad mūsų reikalavimai negali būti išpildyti, ir priduria, kad mes tegalime jo prašyti, o ne reikalauti. Tą pačią dieną kalėjimo viršininkas paskelbė, kad rytojaus dieną turi būti išgabenti į Suvalkus 5 kaliniai. Matyt, buvo norėta suardyti badavimą. Vienas iš tų penkių, Jaks-Tyris*, stačiai pasakė, kad jis tokiu laiku negalįs važiuoti ir nevažiuosiąs, jei bent tik jėga jį išvežtų. Kiti draugai taip pat už juos užsistojo ir pareikalavo, kad nevežtų jau 2 dienas badavusių draugų. Žinią apie šį nutarimą apskrities viršininkas nusiuntė telegrama generalgubernatoriui, ir tie draugai liko neišvežti. Tai buvo pirmas mūsų laimėjimas… Atėjo trečia diena. Nežiūrint padidintos sargybos, badaujantieji gerai laikėsi ir visą dieną, vaikščiodami po kiemą, dainavo ir kalbas kalbėjo vasario 19 d.– baudžiavos panaikinimo – atminimui. Vakare ir buvo girdėti visose kamerose revoliucijos dainos ir šauksmai. Badaujančių dvasia pakilo, ir visko iš jų buvo galima laukti. Vėlai vakare atvyko, iš Suvalkų prokuroro pagalbininkas, pasiųstas generalgubernatoriaus, ir ėmė klausinėti kalinių, ko jiems reikia. Visi jam atsakė, kad visi badavimo dalykai yra pavesti tam tikrai visų išrinktai komisijai. Prokuroro pagalbininkas pasikvietė komisiją. Po ilgų ginčų beveik viskas, išskyrus pasimatymą, buvo išpildyta, ir komisija paskelbė, kad badavimas pasibaigė. 20 su viršum žmonių tuoj buvo paleista namon. Visi džiaugėsi laimėję. Iš gėdos neturėjo kur akių dėti tie, kurie sulaužė duotą draugams žodį ir buvo pradėję valgyti. Paleistuosius draugus iškilmingai išlydėjom pirmadienį namon.
* Taip aš tuomet vadinausi. – Aut. past.
Tačiau neapsiėjo tas badavimas ir be aukų: ne vienas gana sunkiai susirgo, o 77 metų senelis Mykolas Eiksterevičius, unijotas iš Adomavičių kaimo, Golinkos valsčiaus, Augustavo apskrities, kovo 6 d. numirė. Savo amžiuje jis jau daug buvo nukentėjęs: 1863 metais sėdėjo kalėjime 8 mėnesius, 1889 metais buvo išsiųstas trims metams į Novgorodo guberniją, o šių metų sausio mėnesį pateko į Kalvarijos kalėjimą dėl to, kad, praeidamas pro susirinkimą, pasakęs: „Laikykite, vaikai, savo tikėjimą ir kalbą!“ Vaitas ir kai kurie kaimynai apskundė už tai senelį, ir jis, kad ir sirgdamas, badavo. Kunigas kalbinęs jį valgyti, bet jis atsakęs, kad nevalgysiąs, kad ir numirti reiktų. Badavimas atnešė vaisių: ir tas senelis kartu su daugeliu savo draugų buvo pripažintas nekaltu, bet jis jau nebegalėjo nuo patalo pasikelti. Kad jis nenumirtų kalėjime ir čia dėl to nekiltų didelio triukšmo, valdžia pasamdė jam karietą ir išvežė; nespėjo išvežti – ir jau pasimirė. Išgirdę apie jo mirtį, mes, kaip įgalėdami, atidavėm jam pagarbą: vaikščiojom po savo kiemą, revoliucijos dainas dainuodami, iškėlę raudoną ir juodą vėliavą. Miesto gyventojai iškilmingai palaidojo tą senelį. Daugybė žmonių buvo susirinkus ant kapų; buvo ir 10 dragūnų atsiųsta, bet viskas ramiai praėjo.
2-ji A. GARMAUS KORESPONDENCIJA*
* Rašyta balandžio mėn. Žr. 1906 m. „Darbininko“ Nr. 9. – Aut. past.
Aš papasakosiu šį kartą apie mūsų kovą, kuri tęsėsi 3 dienas: balandžio 7, 8 ir 9 d. Mat, mūsų kalėjimo valdžia sumažino mums vaikščiojimą: kaliniai buvo padalyti į keletą skyrių, ir kiekvienas skyrius turėjo vaikščioti paskirtu laiku. Bet šitoks paskirstymas mažai buvo pildomas; ypatingai prasidėjus gražesnėms dienoms, kaliniai ėmė veržte veržtis laukan, ir čia nuolat tekdavo remtis su kalėjimo valdžia.
Ateina verbų sekmadienis, balandžio 7 d. Graži, šilta diena. Kaliniai iš visų kamerų išsipylė į kiemą ir ramiai sau šildosi prieš saulę. Ateina „starša“ ir liepia eiti j kameras tiems, kurie ne savo laiku vaikščioja. Jo nieks neklauso. Tuomet jis grįžta atgal, žadėdamas pasakyti viršininkui, kuris atsiusiąs kareivius. Jam buvo mesta keletas „stambių žodžių“. Tuoj ateina užpykęs viršininkas, ima bartis ir liepia eiti į vidų kelių viršutinių kamerų draugams, kurie ne savo laiku išsiveržė vaikščioti. Draugai atsako, kad jie taip pat žmonės ir nori pakvėpuoti grynu oru:
– Argi jums, – sako, – gaila oro?
Ir, visai nepaisydami viršininko, draugai vaikščioja. Viršininkas žada juos su kareiviais suvaryti į kameras.
– Varyk su kareiviais! – atsako jam.
Atsiveda viršininkas kareivius ir sako:
– Kareiviai, imkit juos!
Bet kareiviai tik stovi ir tylėdami žiūri, o nieko nedaro. Viršininkas kelis kartus ištaria savo paliepimą, bet, matydamas, kad nieks nieko nedaro, nuėjo ir atsivedė daugiau kareivių – iš viso jau buvo kokia 15. Bet su šitais ir tas pat – ir jie sustojo sau ir stovi. Viršininkas, prieidamas prie vieno kito iš draugų, varo į kameras. Bet draugai, jau užpykę, atkerta, kad neis; kiti gi, aplinkui stovėdami, juokiasi. Štai viršininkas prieina prie Idelkės (žydas kalinys), kuris guli pas sieną ant čiužinio, ir tempia nabagą už rankos – tas nesikelia, o čia visi ima juoktis! Pagaliau viršininkas išbara kareivius ir nueina, sakydamas, kad at- sivesiąs karininką. Kareiviai, turbūt, pabūgę, paėmė kelis draugus, apsupo ir jau varys į kameras. Tie nenori eiti; mes gi tuo tarpu pasistengėme atkalbėti kareivius, ir jie pasitraukė. Čia vienas iš draugų dar n timpai prakalbėjo į kareivius, paaiškindamas tą atsilikimą. Kareiviams tai patiko. Už valandėlės vėl ateina viršininkas ir klausia, dėl ko kareiviai nesuvarė į kamaras. Unteris atsako:
– Kad jie nenori eiti…
Viršininkas susiraukęs nueina ir daugiau nebepasirodo. Kareiviai lieka. Jiems dar kartą buvo pasakyta prakalba. Visi klausėsi atsidėję. Po to dar keletas šauksmų su garsiu „ura!“, ir tuo viskas pasibaigė. Tas viskas iš ryto atsitiko. Iki vakaro jau paskui buvo v įsai laisva, ir į mūsų vaikščiojimą nieks nesikišo. Kalėjimo valdžia pasijuto silpna ir tylėdama kentė, tokiu būdu nugalėjome kalėjimo valdžią.
Vakare tą pačią dieną (verbų sekmadienį) mes sėdime kamerose. Jau buvo kokia 8 valanda. Pro langą nuo viršaus išgirstame vieną iš draugų, kuris praneša, kad Vincas Janauskas, kurį peršautą atvežė į kalėjimą, jau miręs; draugai kviečiami giedoti „Daug žuvo mūs brolių“. Visas kalėjimas užtraukė „Daug žuvo“. Bet staiga aplekia visą kalėjimą žinia, kuri baisiai visus sujudino: nespėjo draugas numirti, kaip jo lavoną sargai pagriebę neša ant aukšto, kur visokie nereikalingi rakandai valkiojasi ir pulkai žiurkių viešpatauja. Draugai sugriebia nešančius numirėlį. Vienas iš jų, pačiupinėjęs galvą, sušunka, kad dar gyslos tvaksinčios. Šita žinia dar labiau suerzino visus. Draugai pradėjo veržtis iš kamerų. Keliose kamerose išlaužė duris. Numirėlio kūnas buvo atimtas. „Starša“ kuris buvo didžiausias kaltininkas, ką tik nebuvo primuštas. Draugai pareikalavo daktaro ir kalėjimo vyresnybės, tuo tarpu sargai pakvietė karei, uis. Iki atėjo „vyresnybė“, vienas iš draugų pasakė kareiviams karštą prakalbą, išaiškindamas dalyką. Kareiviai labai susigraudino, kitiems net ašaros ėmė birti. Pagaliau ateina daktaras, kalėjimo viršininkas ir apskrities viršininkas Gorielovas. Gorielovas, labai užpykęs, smarkiu balsu paklausė, koks reikalas. Čia draugai ima visus juos labai barti už netikusi ligonio gydymą ir už nežmonišką pasielgimą su jo lavonu. Paskui draugai reikalauja, kad jiems atiduotų kūną, kad galėtų nuprausti, aprėdyti ir pašarvoti. Gorielovas smarkuodamas sako, kad tai negalima, ir liepia draugams skirstytis. Bet draugai labai įpykę ir susijaudinę – net visi dreba. Jie sako, kad nesitrauksią iš vietos, kol nebus išpildytas jų reikalavimas, ir ima dar labiau barti viršininkus. Gorielovas žada draugus su kareivių pagalba sugrūsti į kameras ir liepia kareiviams išvaikyti mus. Draugai dar smarkiau suriko, kad nesitrauks, ir, žengtelėję priekin, sušuko:
– Šauk, durk, kad nori!
Kareivių unteris, atsigrįžęs į draugus, sušuko:
– Draugai, kas gi jus muš!
Kareiviai nesijudino. Tuomet ir lapė Gorielovas pakeitė toną ir ėmė mandagiai kalbėti, kad nieks nesirengiąs jų nei šauti, nei mušti. Galų gale jis nusileido ir sutiko išpildyti, kas buvo reikalauta. Draugai tuoj užtraukė laidotuvių maršą. Gorielovas su savo kompanija išėjo. Paskui numirėlis buvo nupraustas, aprėdytas ir koplyčioj pašarvotas… Išsiskirstė 12 valandą nakties. Rytojaus dieną, pirmadienį, visą laidotuvių tvarką mes turėjome savo rankose. Valdžia nesikišo. Buvo nupirkta juodo audeklo drabužiams – mūsų pačių draugai-siuvėjai pasiuvo; nupirkom karstą ir visus kitus reikalingus daiktus. Žodžiu, pasirūpinome tiek, kiek leido mūsų išteklius.
Mes sutarėme reikalauti iš generalgubernatoriaus, kad leistų iš mūsų 12 žmonių lydėti, ir nusiuntėm jam telegramą. Rengiamės lydėti, kad ir negavę nuo generalgubernatoriaus atsakymo. Išnešame karstą iš kalėjimo į kiemą. Čia sustojame. Buvo keletas prakalbų: lietuviškai, rusiškai ir žydiškai. Paskui užgiedojom „Daug žuvo mūs brolių“. Jau rengiamės toliau lydėti, bet mums praneša, kad reikia laukti iš Suvalkų a į sakymo. Mes nutarėme neduoti lydėti ir laukti atsakymo. Parėjo atsakymas į pirmąją telegramą: negalima leisti, į antrąją – taip pat negalima. Mums aiškina Gorielovas, kad įstatymai neleidžia mums lydėti, bet mes nurodome, kad įstatymai to nedraudžia, ir žadame neduoti laidoti draugo, kol nebus išpildyti mūsų reikalavimai. Maža to: jei jėga norės atimti iš mūsų lavoną, tai priešinsimės! Gorielovas pasakė, kad susirėmimai negeistini, ir išsiuntė trečią telegramą. Mes laukėme visą dieną. Karstas stovėjo kieme ties kalėjimo durimis; apie jį – draugai. Visą laiką buvo sakomos prakalbos. Nuo pat ryto pas kalėjimą buvo prisirinkę daug žmonių; daugelis nuo Senapilės buvo atvykę. Jie klausėsi, stovėdami už durų, mūsų prakalbų. Kitiems jau nusibodo belaukiant. Sunkus padėjimas: nei laukti, nei lydėti! Žmonės jau rengiasi skirstytis. Pagaliau šeštą valandą sulaukėme atsakymo i paskutinę telegramą – jau leidžia! „Ura! Nugalėjom!..“
Imame ruoštis lydėti. Buvo išrinkta 12 draugų lydėtojų, tarp jų 2 žydai. Turėjome valdžiai duoti žodį, kad nepabėgsime, nesakysime kapinėse prakalbų ir žiūrėsime tvarkos. Susiruošėme ir išlydėjome. Karstą visą laiką mes patys nešėme. Už kalėjimo sienos mūsų laukė kareiviai, toliau – minia žmonių, Mus apsupo stiprus būrys ginkluotų kareivių ir visą laiką tokiu būdu sergėjo. Žmonės toliau ėjo. Visas miestas išsipylė lydėti. Atvažiavusieji atvežė vainiką su gražiomis gėlėmis ir raudonais raiščiais su užrašais; gaila tik, kad raištį ir gėles, policijai paliepus, nudraskė. Buvo dar kitas vainikas nuo draugų: lietuvių socialdemokratų ir žydų ,,Bundo“ su užrašais lietuvių ir žydų kalbom. Lydima buvo be giesmių. Kai atlydėjome į kapines, ten jau radome daugybę žmonių belaukiant. Visi tylomis stovėjo. Nebuvo ir prakalbų: iš laisvųjų neatsirado tokių drąsuolių, o mes buvome surišti žodžiu. Tiesa, vienas draugas norėjo pasakyti keletą žodžių, bet vos spėjo ištarti žodį, tuoj buvo sustabdytas. Pamokslą pasakė kunigas Žilinskas, labai atsargiai išsireikšdamas*… Kapinėse kareiviai laikė ratu apsupę duobę; vidury buvome mes, kalėjimo ir apskrities vyresnybė ir karininkas; artyn žmonių neprileido. Grįžtant atgal, mus lydėjo žmonės iki kalėjimo. Jaunų žydukų krūvos aplink sukinėjosi ir vis rėkė:
– Doloj samoderžavije! Urra!**
* Be kunigo ir „šventųjų“ giesmių laidotuvėse tų laikų lietuvių „socialdemokratai“ negalėjo apsieiti. (1925 m. prierašas.) – Aut. past.
** – Šalin patvaldystę! Urra! – Red. past.
Susirinkusiųjų akys pilnos ašarų: kaip gyvi, jie dar nebuvo matę tokių laidotuvių. Net numirėlio motinai iš suspaustos skausmu krūtinės išsiveržė tokie žodžiai:
– Sūneli, ar tu matei kada tokį susirinkimėlį?
Po šio atsitikimo kalėjimo vyresnybė minkštesnė pasidarė, bet sugrąžinti senovės laisvės nebebuvo galima.
Vieną kalėjimo sargą, Korevą, kuris, numirus Janauskui, ant mūsų su kardu šoko, dabar boikotuojam: nieks su juo nebesikalba ir rankos nebepaduoda. Sėdi sau dabar žmogus patvory, nosį nuleidęs, kepurę ant akių užsitraukęs, tarytum muilą prarijęs. Su Derenčium taip pat reikėtų padaryti, bet jis ir be to nuo kareivių atsiims: bjaurybė, prasimanė juos krėsti, sargybon atėjus.
Kalėjime tvarka kuo puikiausia: jei ką reikia padalyti, vyresnybė daugiau į mus kreipiasi – mat, jų nieks neklauso, o mums tik žodį reikia pasakyti.
KALVARIJOS „KLESŲ“ VAIDMUO SUVALKIJOS DARBININKŲ JUDĖJIME*
* Iš R. Klajūno (P. Mažylio, buvusio aktyvaus socialdemokrato, paskui visiškai pasitraukusio nuo darbininkų judėjimo) „Laiško iš Suvalkų gubernijos“. Žr. 1906 m. „Naujosios gadynės“ Nr. 22[7].
Pažiūros į socialdemokratus ir kitus laisvės kovotojus jau pradeda pas mus aiškėti. Pereitaisiais metais visi, kas tik kovodavo su valdžia, kas prieš kunigą kepurės nenusiimdavo, kas, pono įprašytas, išperdavo kailį darbininkams, – trumpai sakant, visi, kas nesėdėdavo sudėtomis rankomis, kaip kitais metais, kas šį tą nepaprasto veikdavo, buvo laikomi ,,cicilikais“. Buvo daug mitingų ir demonstracijų padaryta, daug monopolių išdaužyta – buvo tai, apskritai imant, revoliucijos darbas; į darbininkų organizavimą, klasinio susipratimo ir klasių kovos kėlimą nebuvo pakankamai atkreipta atydos. Bet prašvilpė laisvės dienos… vėl užėjo dar smarkesnė reakcija – aptuštėję kalėjimai prisipildė… Iš pradžios sėdintieji kalėjimuose buvo beveik visi socialdemokratai, bet pakliuvę agitatoriai ir nesėdėjo rankas sudėję, o varė čionai tą darbą, kurio neįstengė, laisvi būdami, padaryti; aiškino socialdemokratų partijos pamatus. Aiškiai buvo iškelti darbininkų klasės reikalavimai, ir dauguma ūkininkų jau pradėjo žvairai žiūrėti į socialdemokratus, jųjų „socialdemokratiškumas“ pradėjo nykti – suprato, kad socialdemokratams svarbiausia rūpi darbininkų reikalai. Kalėjime sėdėjo įvairių partijų žmonių, taigi visi galėjo pažinti ir kitų partijų programas.
Atėjo pavasaris. Iš kalėjimo pradėjo leisti žmones, bet nenuėjo veltui jiems tas sėdėjimas kalėjime: jie suprato, kas tie socialdemokratai, ir vieni pasišalino nuo jų, kiti – kūnu ir dvasia atsidavė kovai už naują idėją. Išėję iš kalėjimo, jie įnešė naują srovę į visą judėjimą – klasių kovą! Dėl tos priežasties Kalvarijos kalėjimas, kurį ne be reikalo žmonės vadina „klesomis“, bus paminėtas socialdemokratinio Suvalkų gubernijos darbininkų judėjimo istorijoj.
Sunkūs tada buvo ir laisviesiems laikai: organizacijos buvo beveik išardytos; nesuimtieji mėgino savarankiškai veikti, pradėjo visur „teismus“ daryti, „šešiolika“ kirsti nusikaltusiems, prasidėjo „cicilikavimas“, monopolių, paštų ir valsčių plėšimas vis „cicilikų“ vardu; „cicilikai“ pradėjo visur viešpatauti; paskelbtasis karo stovis ypatingai jiems padėdavo: žmonės ir pati policija karo stovio buvo įbauginti, sargybiniai subėgo į apskrities miestus po kariuomenės globa…
Padidėjus veikiančių narių skaičiui*, organizacijos pradėjo tvirtėti, jų pakraipa aiškėti. Pagaliau vasaros metu visas judėjimas išsiliejo į dvaro ir kaimo darbininkų streikus. Visų organizacijos narių pakraipa galutinai (? – V. K.) paaiškėjo: žymu buvo, kas socialdemokratų priešas, kas draugas, kas taip tik jų vardu prisidengęs „cicilikauja“… Jau ir visuomenė pastaruoju laiku pradeda suprasti, kas tie socialdemokratai. Ūkininkų jau ir su pyragais nebepritrauksi prie socialdemokratų; jie skundžiasi, kad socialdemokratai kelią kerštą tarp jų ir darbininkų, kad darbininkai nebeklausą ūkininkų, nebesikelią gaidgystėmis. Žmonės gi, ypač darbininkai ir mažažemiai, jau skiria įlabar socialistus į dvi dalis: tikruosius, arba „cicilikus“, kurie daro streikus, platina laikraščius, knygas, atsišaukimus, varo agitaciją tarp darbininkų, ir netikruosius, arba „cicilikus“, kurie vagia girias, plėšia monopolius ir šiaip žmones, kerta „šešiolika“ ir t. t.
* Išėjus draugams iš kalėjimo. – Aut. past.
______
Apie tų laikų Kalvarijos „klesas“ rašo ir kiti buvusieji kaliniai, tik savotiškai kraipo faktus. Štai 1926 m. „Varpo“ rinkiny, daktarui Griniui skirtame, buvęs „didelis revoliucionierius“, demokratas, dabar fašistų bendradarbis, kapitonas P. Ruseckas pasakoja (204 p.):
„Gana trumpu laiku visos tos (nesubrendusios politinių kalinių. – V. K.) minios ūpas pasikeitė kiton pusėn, nes joje buvo varoma labai smarki politiška propaganda… Buvo sakoma (kalėjimo kieme. – V. K.) daug prakalbų, debatuojami ne tik politiški klausimai…“
Mini jis ir mano veikimą, tik „padailina“ jį. Man kaip tik tada daugiausia teko vesti ginčų apie tai, kad socialdemokratų darbo pamatas ir sodžiuj turi būti darbininkai; aš atsidėjęs įrodinėjau stambiųjų ūkininkų (buožių) ir darbininkų reikalų prieštaringumą ir stambiųjų ūkininkų nerevoliucingumą. Daug teko dėl to ginčytis ir su pačiu Rusecku, kuris jau tuomet buvo buožių reikalų gynėjas. Tuomet, tarp kita ko, buvo mano parašytas ir 22 socialdemokratų kalinių, daugiausia darbininkų, pasirašytas laiškas į Ameriką, kuriame trumpai buvo išdėstytas mūsų nusistatymas (tas laiškas paskelbtas Čikagos „Lietuvoje“[8]), – tai taip pat buvo tų ginčų rezultatas. Mano santykiai su Rusecku, kaip buožiniu „socialistu“, labai pablogėjo. O dabar jis apie mane saldžiai pasakoja:
„Įžymiausiu, be abejo, propagandistu buvo V. Kapsukas, kuris tuomet kaip tik sėdėjo. Nieku būdu negalima pasakyti, kad Kapsukas būtų vedęs tik kokią nors siaurą propagandą: buvo gana objektingas; tarp kitko, jis objektingai gražiai išdėstė lietuvių tautos atgijimo istoriją, inteligentiškesnius ragino mokytis taisyklingai lietuviškai rašyti, stengėsi įvesti įvairių mokslų kursus (geografijos, Lietuvos istorijos ir pan.), o dėl gaunamų dovanų-produktų visuomet būdavo teisingas.“
Kad vis tik tokių atsiminimų, kad ir „padailintų“, galėjo likti iš tų laikų Ruseckui, tai rodo, kad manyje tuomet dar nebuvo išgaravęs socialpatriotizmas: aš dar stovėjau už Steigiamąjį seimą Vilniuje ir Lietuvos federaciją su Rusija, kritikavau Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos „centralizmą“ ir t. t.
KAUNO KALĖJIMAS*
(1906 m.)
* Mano rašyta korespondencija, paskelbta 1906 m. „Darbininko“ Nr. 7-8. Medžiagos man suteikė J. Paknys, vėliau buržuazinės Lietuvos vyriausybės narys ir klerikalų valdžios bendradarbis. – Aut. past.
Kauno kalėjime sėdi apie 120-130 žmonių. Iš suimtųjų daugiausia yra lietuvių iš Raseinių, Ukmergės ir Panevėžio apskričių; tarp suimtųjų lietuvių – daugiausia ūkininkai. Antrą vietą užima suimtieji iš Kauno. Tai daugiausia žydai darbininkai iš „Bundo“ organizacijos, o iš Lietuvos socialdemokratų partijos – Smito fabriko darbininkai. Šmitiečių darbininkų ilgai nelaiko kalėjime – išsiunčia už 25 varstų nuo Kauno tvirtovės. Tarp tokių išsiųstųjų galima pažymėti Radzevičių, Vosylių ir Šopį. Stasys Sopys nuvažiavo į Pilviškių pusę (Suvalkų gub.); pabuvęs ten kiek laiko, persikėlė į Kybartus, bet ten jį suėmė ir dabar pasodino trims mėnesiams Kalvarijos kalėjiman.
Vyresnybės ir sargų elgimasis su kaliniais Kaune labai bjaurus. Pats kalėjimo viršininkas dažnai daužo kaliniams veidus, o sargai kaip nori, taip elgiasi. Paminėsiu čionai tokį atsitikimą.
Gruodžio 29 dieną iš Suvalkų gubernijos, Pagermonio valsčiaus buvo atgabentas Petras Varkala, o iš Panemunės valsčiaus – Jurgis Marčiulionis. Abudu juos pasodino į vieną kamerą (kameroj būna po 8-10 žmonių). Vakare, kada eina peržiūra, visi turi atsistoti ir išsitiesti kaip kareiviai. Jei kas ne taip stovi, tai tam duoda į kaktą pieštuku ir šaukia:
– Smirno, skotina!..
Taip jie turi stovėti, kolei neuždaro durų. Varkala sykį išėjo iš eilės pirma, negu buvo išėjęs viršininkas, tai jį tuojau liepė vesti 7 paroms į tamsų karcerį. Vesdami sargai muša raktais per pečius ir galvą… Karceris tamsus ir šaltas, o sodina ten tik vienais marškiniais, kad ir didžiausias šaltis būtų. Viens žydas nušalo ten kojų ir rankų pirštus… Varkalą taip pat nuvedė mušdami į karcerį, tuo tarpu Marčiulionis pradėjo šaukti, kad jį atgal sugrąžintų; jam rodėsi, kad Varkalą ten visai užmuš. Taip jis rėkė per visą naktį, o sargai mušdami ramino. Rytojaus dieną išleido Varkalą iš karcerio, o Marčiulionis jau buvo išėjęs iš proto ir vis rėkė, kad ir jį nuvestų sušaudyti. Kai atidarė kameros duris, jis šoko bėgti, bet sargai jį sugavo, parsitrenkė ant žemės ir vėl pradėjo baisiai mušti, kojomis spardyti, kardais ir raktais daužyti, kol už jį neužsistojo „konvojaus“ karininkas. Daktaras pripažino jį visai išėjusiu iš proto ir išleido namo. Reikia dar pridurti, kad jis jau ir seniau porą kartų buvo proto liga sirgęs.
Iš tų bjauriųjų sargų tiktai vieno pavardė yra žinoma – tai Simonavičius; kai kurie nurodo ir Ališauską, kuris peršovė vieną kriminalinį nusikaltėlį žydą ir už tai gavęs iš viršininko 3 rublius. Viršininkas neleido išimti kulkos, ir tas žmogelis už savaitės numirė.
Vaikščioti teleidžia tik po vieną kamerą ir ne ilgiau kaip po pusę valandos; vaikščioti būtinai turi poromis. Vieną sykį poros susimaišė ir pradėjo kalbėtis su kita partija. Sargas bjauriai iškoliojo Zamelį ir kitus. Vasiliauskas (iš Tilmanso fabriko), Grinfeldas ir Lechtoaras pasakė, kad jie kontoroj pasiskųsią prieš jį. Bet sargas nuėjo greičiau už juos į kontorą ir apskundė viršininkui, kad tokie ir tokie politiniai norėję iš j o atimti revolverį. Ateina viršininkas ir šaukia:
– Smirno, skotina! Kokie „frantai“ – sargus kolioja, nori iš jų ginklus atimti!..
Tuojau minėtuosius draugus uždarė į šaltą ir tamsų karcerį; kiti reikalavo, kad visus uždarytų į karcerį, bet nieks to nepaisė. Vesdami į karcerį, juos dar smarkiai sumušė. Tie pareikalavo prokuroro. Už 15 minučių atėjo prokuroro pagalbininkas ir surašė visą dalyką.
Sausio 9 dieną norėjo pažymėti ir Kauno kalėjimo kaliniai. Bet jiems nepasisekė susirinkti į vieną vietą ir paminėti žuvusių draugų. Antrai valandai pasibaigus, jie susitarė kamerose giedoti „Žuvusiems draugams“… Už revoliucijos dainų dainavimą Šmito fabriko darbininką Paužą pasodino kelioms dienoms į karcerį.
Sausio 12 dieną buvo nutarta pradėti badauti, kol nebus išpildyti šie reikalavimai: 1) pagerinti valgį, 2) leisti po 2 kartus per savaitę parsisiųsdinti iš miesto reikalingų dalykų (pirmiau tik vieną kartą teleisdavo), 3) leisti per visą dieną laikyti nuleistas lovas, 4) paliepti sargams mandagiau apsieiti su kaliniais, 5) atleisti iš vietos 3 sargus (Ališauską, Simonavičių ir Vyšniauską), 6) leisti visiems kartu vaikščioti, 7) po 2 kartus per savaitę pasimatyti su giminėmis, 8) kasdien priimti iš miesto atneštą valgį ir 9) paleisti be jokios priežasties suimtuosius.
Badavimas truko 3 dienas. Gubernatorius tol nevažiavo pas kalinius, kol jie nenustojo badavę. Atvažiavęs į kalėjimą, jis pasakė:
– Kas galima, bus išpildyta, o kas negalima, to nebus išpildyta…
Jau iš tokio gubernatoriaus pasakymo matyti, kad kaliniai nieko nelaimėjo, ir tikrai, jau antrą dieną po senovei sargai mušė juos raktais ir grūdo į šaltą karcerį. Už revoliucinių dainų dainavimą vėl grūdo į karcerį 7 paroms Abraomą Grosbliatą iš Aleksoto (dabar jis Kalvarijos kalėjime) ir Maušą Neviažskį; karceryje juodu išsėdėjo po 4 paras, maitindamiesi viena duona ir vandeniu, ir tai po 3-jų dienų badavimo! Ne be priežasties dabar Grosbliatas labai susirgo Kalvarijos kalėjime.
Šaltinis: V. Kapsukas. Raštai. T. 4. V., 1962, pp. 25-63.
[1] Lietuvos socialdemokratų partijai V. Kapsukas priklausė nuo 1903 m. Vėliau, kai V. Kapsukas jau priklausė bolševikų partijai, į kurią jis įstojo 1917 m. birželio mėn., partinis jo stažas buvo užskaitytas nuo 1903 m., atsižvelgiant į aktyvią revoliucinę veiklą praeityje.
Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) buvo įkurta 1896 m. Vilniuje. Iš pradžių ji vadinosi Lietuviškoji, vėliau Lietuvių socialdemokratų partija, o nuo 1905 m. žinoma kaip Lietuvos socialdemokratų partija.
LSDP eilėse didelį vaidmenį vaidino smulkiaburžuaziniai elementai. Daugelis vadovaujančių jos veikėjų laikėsi nacionalistinių-oportunistinių pozicijų. Tačiau partijoje visą laiką buvo ir proletarinių revoliucionierių, ryžtingai kovojusių prieš jos vadovų smulkiaburžuazinę ideologiją, nacionalizmą ir oportunizmą. Žymiausias šių žmonių tarpe paskutiniais XIX amžiaus metais buvo F. Dzeržinskis, pradėjęs savo revoliucinę veiklą Lietuvoje. Jo iniciatyva 1900 m. dalis LSDP interacionalistinių elementų susivienijo su Lietuvos darbininkų sąjunga ir Lenkijos karalystės socialdemokratija. Tuo būdu buvo sukurta Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratija (LK ir LSD), kuri 1906 m. įėjo į RSDDP sudėtį.
1905–1907 metais LSDP eilėse susiformavo nauji žymūs revoliucinio jos sparno veikėjai, paaštrėjo kova tarp autonomizmo ir federalizmo šalininkų. Autonomistai, revoliucinių Vilniaus socialdemokratų darbininkų (vadinamosios Vilniaus opozicijos) remiami, tvirtai pasisakė už kuo glaudžiausius Lietuvos revoliucinio judėjimo ryšius su visos Rusijos revoliuciniu judėjimu, laikydami juos būtina lietuvių tautos socialinio ir nacionalinio išsivadavimo sąlyga. Tačiau dauguma oportunistinių LSDP vadovų buvo už federacijos idėją, kuri buvo priešinga proletarinio internacionalizmo principams ir padėjo skiepyti Lietuvos darbininkų judėjime buržuazines nacionalistines atskirumo tendencijas. Kai kurie revoliuciniai LSDP veikėjai, tarp jų ir V. Kapsukas, iš pradžių nesugebėjo įžvelgti tikrosios federalizmo esmės ir kurį laiką rėmė federalistus. Tačiau jau 1906 m. pabaigoje – 1907 m. pradžioje V. Kapsukas galutinai apsisprendė šiuo svarbiu klausimu, pripažindamas glaudžių LSDP ryšių su RSDDP būtinumą.
1905–1907 m. revoliucijos laikotarpiu, veikiami bolševizmo idėjų, žymiai sustiprėjo kairieji elementai ir Lenkų socialistų partijos (PPS) Lietuvos organizacijoje, kuri 1906 m. rudenį susijungė su LSDP.
Kairiųjų partijos veikėjų spaudžiama, LSDP vadovybė 1906 m. pradėjo derybas su RSDDP dėl susivienijimo, kurį netrukus pripažino galimu ir būtinu LSDP VII suvažiavimas, įvykęs 1907 m. Krokuvoje. Tačiau prasidėjusi po 1905–1907 metų revoliucijos pralaimėjimo reakcija išrovė iš Lietuvos revoliucinio judėjimo aktyviausias jėgas (jų tarpe V. Kapsuką ir Z. Angarietį), o likę laisvėje oportunistiniai LSDP veikėjai priešinosi susivienijimui, ir jis neįvyko.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir karo metu LSDP organizacijose vėl sustiprėjo revoliucinių elementų įtaka. Šiuo laikotarpiu Lietuvos socialdemokratai, kurių priešakyje atsistojo V. Kapsukas, suartėjo su Rusijos bolševikais, su V. Leninu, dalis jų įstojo į bolševikų partiją.
1918 m. revoliuciniai socialdemokratai drauge su grįžusiais iš evakuacijos bolševikų partijos nariais, vadovaujami RKP(b) Lietuvių sekcijų Centro Biuro, sukūrė Lietuvos Komunistų partiją.
Oportunistiniai LSDP vadeivos stojo imperialistų ir kontrrevoliucinės lietuvių buržuazijos pusėn ir padėjo jai laikinai įsitvirtinti valdžioje. 1919 m. jie sukūrė naują, grynai reformistinę socialdemokratų partiją, kuri pasiliko senąjį LSDP pavadinimą ir veikė iki 1936 m. pradžios. LSDP lyderiai (S. Kairys, K. Bielinis, J. Vilkaitis ir kt.) antrojo pasaulinio karo metais emigravo į užsienį.
[2] Turimas galvoje V. Kapsuko parašytas atsišaukimas „Vyrai ir moters, prie darbo!“ (žr. V. Kapsukas. Raštai, 2 t., Vilnius, 1961, 221–223 psl.).
[3] Demokratais V. Kapsukas vadina Lietuvos demokratų partijos narius.
Lietuvos demokratų partija (LDP) – pirmoji liberalinės lietuvių buržuazijos partija, kurios branduolį sudarė „Aušros“, „Varpo“ ir „Ūkininko“ veikėjai. Ji susikūrė 1894-1895 m. kaip „Varpo“ ir „Ūkininko“ organizacija. 1902 m. pasivadino Lietuvių demokratų partijos vardu. Priimtoje 1906 m. programoje ji vadinama Lietuvos demokratų partija. Vėliau iš LDP susiformavo valstiečių liaudininkų ir tautininkų partijos.
[4] Šis laiškas rašytas J. Šliupui. Į V. Kapsuko knygą „Caro kalėjimuos“ jis dedamas papildomai šio tomo sudarytojų. Laiško originalas saugomas LKP CK Partarchyve, 4182 f., 1 ap., 9 b., 8-10.
[5] Draugiečiais čia vadinami V. Kapsuko sukurtos ir 1904-1905 m. veikusios „Draugo“ organizacijos nariai. 1905 m. „Draugo“ organizacija pasivadino Lietuvių socialdemokratų darbininkų partija (LSDDP). Tų pačių metų antrojoje pusėje LSDDP susijungė su Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP).
[6] Vadindamas ūkininkus darbininkų priešais, V. Kapsukas turi galvoje stambiuosius valstiečius (buožes), plačiai naudojusius samdomąjį darbą. Kaip tik šiuo valstiečių sluoksniu labiausiai ir rėmėsi Lietuvos demokratų partija.
[7] R. Klajūno (P. Mažylio) korespondencija „Laiškas iš Suvalkų gubernijos“ buvo išspausdinta „Naujojoje gadynėje“ (1906 m. Nr. 22, 346 psl.) skyrelyje „Iš partijų ir sąjungų gyvenimo“. Įtraukdamas šią korespondenciją į savo knygos skyrių apie Kalvarijos kalėjimą, V. Kapsukas ją kiek sutrumpino ir pakeitė antraštę.
[8] Minimas laiškas buvo paskelbtas taip pat „Kovoje“ ir kai kuriuose kituose Amerikos lietuvių laikraščiuose. Jo pilną tekstą žr. V. Kapsukas. Raštai, 2 t., 296-304 psl.
